Civilinė byla Nr. 2A-1033-260/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-02135-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3;
42.8;45.6; 121.21;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 30 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Mitkaus ir Algirdo Remeikos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. ir R. A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2408-568/2012 pagal ieškovų A. P. ir R. A. P. ieškinį dėl pirkimo pardavimo sutarties atsakovui A. B., tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Marių aidas“, M. J., Kauno rajono notarė G. P..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovai A. P. ir R. A. P. 2009 03 17 pateiktu ieškiniu prašė pripažinti, kad 1999-07-16 dienos sutartį dėl statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, pirkimo-pardavimo sudarė šalys: pardavėjas - M. J. firma „Doleritas“, pirkėjai - UAB „Marių aidas“ ir R. A. P. bei A. P., t.y. pakeisti l dalyje nurodytas šalis, nustatant, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune pirko UAB „Marių aidas“, R. A. P. ir A. P.; nustatyti, kad R. A. P. įgijo ¾ vienos antrosios, o A. P. įgijo ½ vienos antrosios pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą pakeisti savininką A. B. valdantį ½ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, naujais savininkais, R. A. P. ir A. P., bei iš atsakovo priteisti visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l.3-5, t. I).
Ieškovai nurodė, kad 1999-07-16 buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu M. J. firma „Doleritas“ pardavė A. B. ir UAB „Marių aidas“ lygiomis dalimis šį pastatą už 187956,26 Lt, t.y. už UAB „Doleritas“ skolos likutį Lietuvos Taupomajam bankui. Nupirktas turtas buvo įregistruotas Registrų centro Kauno filiale atsakovo A. B. ir trečiojo asmens UAB „Marių aidas“ vardu. Atsakovui A. B. atsirado prievolė sumokėti pusė sumos už nupirktą turtą. 1999-10-11 buvo pasirašytos dvi skolos perkėlimo sutartys, kuriomis skolą už nupirktą turtą perėmė ieškovai, tam neprieštaraujant bankui ir senajam skolininkui. Tai, kad skola buvo perimta būtent už nupirktą turtą patvirtina skolos perkėlimo sutarčių turinys, jose nurodyta, kad naujieji skolininkai perimą skolą pagal 1997-07-25 paskolos sutartį Nr. 343, kuri buvo sudaryta tarp banko ir M. J. firmos „Doleritas“. Ši paskolos sutartis yra paminėta 1999-07-16 AB LTB rašte Nr. 2504, kuris buvo pateiktas prieš pasirašant šalims 1999-07-16 pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovams pasirašius skolos perkėlimo sutartį, skola buvo grąžinta bankui. Taigi, ieškovai sumokėję skolą už pardavėją, įgijo nuosavybės teisę į nupirktą daiktą, nors turtas ir buvo įregistruotas subjektų, realiai nevykdžiusių pagrindinės prievolės, atsirandančios iš pirkimo -pardavimo sutarties, vardu. Dar iki skolos perkėlimo sutarčių pasirašymo atsakovas su UAB „Marių aidas“ vieninteliu akcininku R. A. P., 1999-08-19 pasirašė susitarimą, kuriuo vienašališkai įpareigojo trečiąjį asmenį UAB „Marių aidas“ laisvai disponuoti pastatu. Atsakovas A. B., neįvykdęs esminių pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų, t.y. nepriėmęs turto ir nesumokėjęs pardavėjui nustatytos kainos, negali būti laikomas sutarties šalimi, t.y. šalimi, kuri įsigijo turtą.
Atsakovas A. B. atsiliepimu į ieškinį (b.l.42-43, t. I) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad teismo sprendimu sutartis gali būti pakeista tik vienos iš sutarties šalių reikalavimu, o ieškovai nėra sutarties šalimis. Be to jis sutartyje nurodytą kainą 187956,26 Lt sumokėjo M. J. grynais pinigais. Faktą, kad prievolė perimti M. J. firmos „Doleritas“ skolos likutį atsirado tik uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“ patvirtina ir vėliau sudarytos 1999-10-11 skolos perkėlimo sutartys. Šios sutartys sudarytos tarp kreditoriaus AB „Lietuvos taupomasis bankas“, M. J. firmos „Doleritas“ ir abiejų ieškovų, o jis nėra šių skolos perkėlimo sutarčių šalis. Pagal šias sutartis skolą perima tik ieškovai, o jo buvo paprašyta tik įkeisti savo turto dalį, kad jie galėtų užtikrinti skolos grąžinimą, nebuvo reikalauta perimti apmokėti skolos likutį ir tai įrodo, kad jis už įgyjamą turtą jau buvo sumokėjęs. Be to ieškovai kreipėsi į teismą praėjus beveik dešimt metų, ir tik po to kai jis kreipėsi į teismą nustatyti jo ir UAB „Marių aidas“ bendrosios nuosavybės naudojimosi tvarką. Jis tapo patalpų savininku ir kaip atsiskaitęs už nupirktą turtą negali būti išbrauktas iš sutarties.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 168-172, t. III). Teismas sprendime nurodė tokius motyvus:
1. Ieškovai R. A. P. ir A. P. ieškiniu prašė pripažinti, kad 1999-07-16 dienos sutartį sudarė šalys: pardavėjas M. J. firma „Doleritas“ ir pirkėjai UAB „Marių aidas“, R. A. P. ir A. P., t.y. pakeisti sutartyje nurodytas šalis, nustatant, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune pirko UAB „Marių aidas“, R. A. P. ir A. P.; nustatyti, kad R. A. P. įgijo ¾ vienos antrosios, o A. P. įgijo ½ vienos antrosios pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Ieškovai taip suformulavo reikalavimą, prašydami tik pripažinti, jog 1999-07-16 sutartį sudarė aukščiau įvardinti asmenys. Tačiau, kaip nurodė teismas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėta sutartis sudaryta ir pasirašyta 1999-07-16 (b.l. 9, 1 tomas), tačiau ieškinys dėl pirkimo pardavimo sutarties pareikštas tik 2009-03-17 (b.l.3, 1 tomas).
2.Iš pateiktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų teismas sprendžia, kad sudarytos ir galiojančios 1999-07-16 sutarties ieškovai neginčija, neprašo jos panaikinti, taigi ji yra galiojanti. Tokiu būdu, ieškovai tik prašo pripažinti, jog sutartis buvo sudaryta tarp šalių M. J. firmos „Doleritas“, pirkėju įvardinant AB „Marių aidas“, R. A. P., A. P. t.y. pakeisti asmenis, pasirašiusius sutartį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi teisėmis tarp jų teise į gynybą (LR CK 1.137 str. 1d.), o sutartį pasirašę asmenys į teismą dėl sutarties panaikinimo nesikreipė netgi devynerius metus, todėl teismas sprendžia, jog į teismą kreipėsi ieškovai, neturintys reikalavimo teisės dėl nuosavybės teisės gynimo, nes nepateikė rašytinių įrodymų ar argumentų, jog tik siekdami apginti jų pažeistą teisę ar įstatymu saugomą interesą (LR CPK 5 str. 1d.), būtų kreipęsi į teismą.
3. Teismas įvertina, kad „ieškovai R. A. P. ir A. P. nereiškia reikalavimo dėl sandorio dalies - atsakovo A. B. atžvilgiu-, įvardinto kaip pirkėju- pagal sandorį - pripažinimo negaliojančiu pagrindo kaip apsimestinai sudaryto, susiklosčiusių šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes“.
4. Teismas vertino, jog ginčas kilo ne dėl teisinio rezultato, kurio siekė nekilnojamo objekto pirkimo-pardavimo sutarties šalys. Jos pripažįsta pirkimo–pardavimo teisinius santykius, tačiau esminis ginčas yra dėl sutarties šalies, pirkėju A. B. sutartyje nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį, tačiau nėra nustatytos aplinkybės, jog pirkėjas neįvykdė sąlygų, kurios buvo aptartos pirkimo sutartyje, be to, įvertinamas tiek ieškovų, tiek atsakovo paaiškinimas, jog buvo siūlomi atsakovui 50 000 dolerių, tačiau atsakovas jų nepriėmė, bet tai nepatvirtinta rašytiniais įrodymais.
5. Byloje neginčijamai nustatyta, jog pastatas buvo parduotas už skolos bankui likutį, t.y. už 187956,26 litus. Iš prijungtos M. J. firmos „Doleritas“ kasos knygų nustatyta, jog kasos knygose nėra fiksuota , kad pirkėjas A. B. pinigus sumokėjo M. J., tačiau nėra nuginčytos aplinkybės, jog ši suma buvo įmokėta tiesiogiai M. J. dalimis, todėl aplinkybes byloje , kad pateiktos 1999 10 11 dvi skolos perkėlimo sutartys, pagal kurias ieškovai perėmė iš M. J. firmos „Doleritas“ paskolą, vertina kritiškai, nes neįrodytos aplinkybės, jog davėjas M. J., parduodamas ginčo pastatą, ir byloje įtraukęs pirkėju savo uošvį A. B. siekė gauti naudos iš parduodamo turto, kadangi iki turto pardavimo jis bankui buvo padengęs dalį paskolos.
6. Iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos (b.l.106), t.y. 2008 01 24 dienos Hansabanko pažymos dėl ikiteisminio tyrimo, nustatyta, jog skola bankui buvo grąžinta tik 2006 02 10 dieną. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog už nupirktą turtą mokėjo atsakovas A. B., tačiau sutartis nebuvo nuginčyta, pakeista, ji yra galiojanti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai
Apeliaciniu skundu (b.l. 3-6, t. III) ieškovai A. P. ir R. A. P. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį pilnai patenkinti. Ieškovai apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1.Sprendime išdėstyta ieškovų reikalavimų ir paaiškinimų santrauka neatitinka nei raštu, nei žodžiu išdėstytų faktų (pažeista LR CPK 270 str. 3 d. 1 p. nuostata). Šioje aprašomojoje dalyje visiškai ignoruoti bylai ypač svarbūs argumentai - bylos nagrinėjimo metu paaiškintas ieškinio pagrindas, besiremiantis LR CK 6.201, 6.205, 6.305 ir 6.237 straipsnių nuostatomis. Ignoruodamas šiuo argumentus, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.
2. Sprendimo aprašomojoje dalyje kai kurie sakiniai suformuluoti taip, kad jų negalima suprasti (pvz., „ Vėlgi, paaiškėjus, jog sumos grąžinti neįmanoma, įtraukus formaliu pirkėju B., kuris buvo kaip statytinis, nes derybos vyko tik tarp jo ir M. J.“. Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie kokias nors derybas tarp A. B. ir M. J., darytina išvada, kad teismas pakankamai neįsigilino į bylos aplinkybes ir todėl darė nepagrįstas išvadas. Kitas sakinys: „ Tik vėliau paaiškėjo, jog mokėtoju pagal sudarytą sutartį likau." yra visiškai nesuprantamas, todėl toks informacijos išdėstymo būdas neleidžia tinkamai vertinti šio sprendimo. Darytina prielaida, kad teismas nepakankamai aiškiai suprato pateiktus teiginius, negalėjo jų tinkamai suformuluoti, todėl ir negalėjo priimti pagrįsto sprendimo.
3. Teismo sprendimo teiginys, kad „ieškovai neturi reikalavimo teisės dėl nuosavybės
teisės gynimo, nes nepateikė rašytinių įrodymų ar argumentų“ prieštarauja byloje
esančiai medžiagai. Byloje pakanka duomenų, įrodančių, kad atsakovas neįvykdė
esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, t.y., „priimti daiktą (prekę) ir sumokėti
už jį nustatytą pinigų sumą (kainą)" (LR CK 6.305 str. 1 d.).
4. Teismas nepagrįstai teigia, kad nenustatytos aplinkybės, jog atsakovas A. B. tebuvo tik statytinis, o juo savo interesus dengė M. J.. Šią aplinkybę pakankamai ir neginčijamai įrodo faktas, kad pastato pardavėjo, juridinio asmens M. J. firmos „Doleritas" savininkas M. J. derėjosi su banku bei pasirašė skolos perkėlimo sutartis ieškovams, nė žodžiu neužsimindamas apie A. B. dalyvavimą sandoryje. Šį faktą pripažino ir A. B. savo 2011 01 11 apeliaciniame skunde.
5.Teismas niekuo nepagrindė savo aiškinimo, kad tikrieji šalių ketinimai buvo kitokie,
negu „pažodiniame sutarties tekste " (LR CK 6.193).
6.Teismas be pagrindo savo sprendime keletą kartų apeliuoja į aplinkybę, kad į teismą
buvo kreiptasi po 9 metų, nors tokią teisę be išlygų suteikia LR įstatymai (LR CK
1.125,1d.).
7.Teismo teiginys, kad „nėra nustatytos aplinkybės, jog pirkėjas nevykdė sąlygų, kurios
buvo aptartos pirkimo sutartyje“ visiškai prieštarauja bylos medžiagai. Tiek dokumentuose, tiek ir teismo posėdžių metu esama daug raštu bei žodžiu pateiktų įrodymų, kad A. B. pirkimo sutartyje įvardintas vienu iš pirkėjų bei įgijęs ne tik teisę disponuoti turtu, bet ir prievolę apmokėti pirkinį pagal sutartyje numatytas sąlygas, jokiu būdu turto pardavėjui M. J. firmai „Doleritas“ nėra apmokėjęs savo įsigyjamo turto dalies. Tai vienprasmiškai įrodo byloje pateikta įmonės kasos knyga, atsakovo atsiliepime pateiktas teiginys: „UAB ,,Marių aidas“ šį turtą įsigijo už M. J. firmos „Doleritas“ 187 956,26 Lt skolos likutį Lietuvos Taupomajam bankui, o aš tokią pačią sumą sumokėjau M. J. grynais pinigais vietoje". Šio argumento negali paneigti jokie žodiniai teiginiai. Pirkimo sutartyje buvo numatytas tik vienas pirkinio apmokėjimo būdas -paskolos bankui perėmimas. Kad šiuo būdu turto neapmokėjo ir pirkėjas A. B., jis patvirtino tiek savo atsiliepime, tiek ir žodiniame pasisakyme bylos nagrinėjimo metu, todėl cituotas teiginys teismo sprendime prieštarauja byloje esantiems dokumentams.
8.Priešingai, negu teigiama teismo sprendime, tarp fakto kad M. J. buvo padengęs dalį paskolos bankui ir nagrinėjamos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų jokio ryšio nėra. Apmokėjimo už perkamą turtą būdas buvo nurodytas tik 187 956,26 Lt. dydžio paskolos perėmimas, visai nesiejant pirkėjo su kitomis banko ir M. J. firmos „Doleritas“ santykių aplinkybėmis.
9.Teismas nepagrįstai ir neargumentuotai priskiria šiai bylai su ja tiesioginio ryšio neturinčius faktus - žodines derybas tarp A. P. bei R.A. P. su A. B. dėl galimų geranoriško nekilnojamojo turto savininko A. B. formalių teisių atsisakymo ir galimos kompensacijos už tai dydžio bei pasirašytą susitarimą dėl veiksmų planuoto, bet neįvykusio (neradus pirkėjo) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimo atveju.
10. Teismas savo sprendime daro esminę klaidą, neatskirdamas pastato pardavėjo – juridinio asmens M. J. firmos „Doleritas“ ir fizinio asmens - A. B. žento M. J. statuso. Pastatą pardavė ir pirkimo-pardavimo sutarties šalimi buvo juridinis asmuo M. J. firma „Doleritas“, todėl visi kiti A. B. ir jo žento M. J. tarpusavio santykiai (tiek asmeniniai, tiek ir finansiniai) su šia sutartimi ir jos sąlygų vykdymu negali turėti nieko bendro.
11.Teismas nepagrįstai sieja šios bylos aplinkybes ir įsipareigojimų bankui pagal paskolos perkėlimo sutartis A. P. ir R.A. P. įvykdymo faktą bei terminus. Šioje sutartyje aptartos sąlygos buvo visiškai įvykdytos perėmus M. J. firmos „Doleritas“ paskolą bankui, o tolimesnis perimtų įsipareigojimų vykdymas buvo tik banko ir naujųjų skolininkų tarpusavio santykių reikalas ir niekaip neįtakojo pastatą pardavusio ir su banku atsiskaičiusio juridinio asmens M. J. firmos „Doleritas“.
12.Teismas elgėsi neprincipingai, toleruodamas akivaizdžiai melagingus A. B. ir M. J. teiginius, bandant suklaidinti teismą. A. B., teismo posėdžio metu pasirašęs priesaiką sakyti tik tiesą, akivaizdžiai melavo, teigdamas apie savo tariamai sumokėtus pinigus (187956,26 Lt) už įsigyjamą turtą M. J. grynais pinigais (2 apklausų policijoje protokolai, atsiliepimas į ieškinį, žodinis liudijimas pirmuosiuose šios bylos nagrinėjimo posėdžiuose), nors vėlesniuose posėdžiuose šių teiginių atsisakė ir ėmė teigti, kad pinigus esą mokėjęs savo žentui pastato statybos metu, o sumos nežino, bet įvardinęs tiek „kiek pasakė Mindaugas" (J.). Lygiai taip pat melagingi teiginiai apie tai, kad tokią sumą jis yra turėjęs ir deklaravęs VMI.
13. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas visiškai nesiaiškino bylos esmės, t.y, tikrosios šalių valios, kurią jos buvo išreiškusios prieš pasirašant 1999.07.16 d. sutartį. Teismas privalėjo vadovautis LR CK 6.193 str. 2 d. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2012.01.03 priimto sprendimo aprašomosios dalies akivaizdžiai matyti, jog teismas perrašė ištraukas iš 2010.12.23 Kauno m. apylinkės teismo sprendimo, tačiau įrodymų netyrė ir jų nevertino. Pažymėtina ir tai, jog pats teismo sprendimas nėra išbaigtas, be išvadų, nėra įvertinti įrodymai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ir kuriais jis vadovavosi priimdamas sprendimą (LR CPK 270 str.).
Atsiliepimą į apeliacinį skundą ( b.l .22-24, t. III) pateikęs atsakovas A. B. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime jis nurodė, kad ieškovai, ištraukdami iš konteksto atskirus sakinius ar jų dalis, bando teigti apie jiems nesuprantamus teismo teiginius. Apeliantai, nukrypdami nuo pagrindinio savo ieškinio dalyko, įsivelia į aiškinimus apie skolos perkėlimo sutartis, nors jose nenurodoma , kad, įvykdžius sutartis, atsiras ieškovams teisė į tam tikrą turto dalį, tai nėra ieškovo ieškinio nagrinėjimo dalykas. Jo, kaip pilnai atsiskaičiusio už pirktą ½ pastato dalį, nepareikalavo į sutartis įtraukti nei pastato pardavėjas, nei ieškovai. Ieškovai neturėdami daugiau argumentų, apeliaciniame skunde bando nukrypti į atskiras detales, kurios nekeičia bylos esmės, neturi reikšmės ir įtakos bylos išsprendimui. Atsakovo nuomone, pats ieškovų ieškinys teisiškai yra nepagrįstas, ieškinyje pareikto reikalavimo suformulavimas yra iš viso negalimas, nes jis yra negalimas teisiškai tiesiogiai įgyvendinti. Ieškovai prašo pakeisti sutarties šalis, neprašant keisti pačios sutarties ar jos dalies, arba neprašant sutarties ar jos dalies pripažinti negaliojančia. Ieškovai nenurodo ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų. Ieškovų argumentas, kad teismas neišsiaiškino bylos esmės ir tikrosios šalių valios. Apelianto nuomone, ieškovams pareiškus byloje konkrečiai jų suformuluotus ieškinio reikalavimus, kitoks teismo sprendimas negalėjo būti priimtas. Ieškovai prašė pripažinti juos šalimis jau įvykdytos sutarties, kurios šalimis jie nėra buvę. Nėra toko teisinio pagrindo, ieškovai, norėdami sukurti kitokius teisinius santykius, turėtų sudaryti naujas sutartis. Prašyti pakeisti sutartį teismine tvarka (CK 6.233 str. 3 d.) gali kreditorius su skolininku, bet tai yra tos pačios sutarties šalys. Ieškovai tokio prašymo nereiškia ir negalėtų reikšti. Todėl prašymas pripažinti, kad sutartį sudarė šalys, kurios „nebuvo sutartyje“, t.y. prašyti revizuoti sutartį nebuvus 1999 07 16 sutarties šalimis, nėra įstatyminio pagrindo. CK 6.183 str. 1 d. numato, kad sutartį galima pakeisti, nutraukti ar papildyti, jei joje yra tokia išlyga. 1999 07 16 sutartyje tokios išlygos nėra. Notarine forma patvirtinta sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (CK 6.183 str. 3 d.). Ieškovų neraštingai suformuluotas prašymas pakeisti juos sutarties šalimis, pripažinti juos sutarties šalimis, pakeisti savininką, nustatyti ieškovams nuosavybės dalis, negalėjo būti patenkintas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti atskiri teiginiai ar sakiniai yra suformuluoti nesuprantamai, dažnai prieštarauja byloje esančiai medžiagai, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsti. Iš tiesų, sprendimas surašytas taip, kad iš dalies jį sunku suprasti. To pavyzdžiu gali būti laikomas teismo nuolat pabrėžiamas faktas, kad ieškovai ieškinį pareiškė praėjus devyneriems metams po sutarties sudarymo, tačiau nenurodant, kokią turi reikšmę šis faktas sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su apeliantų nuomone, jog pats teismo sprendimas nėra išbaigtas, be išvadų, nėra įvertinti įrodymai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ir kuriais jis vadovavosi priimdamas sprendimą, nors to ir reikalauja CPK 270 str. Todėl pagrįstais pripažintini apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesiaiškino bylos esmės, t.y, tikrosios šalių valios, kurią jos buvo išreiškusios prieš pasirašant 1999.07.16 d. sutartį, nors turėjo tai padaryti, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
CK 6.193 str. įtvirtina bendrąsias sutarčių aiškinimo nuostatas. Teismų praktikoje aiškindamas šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. „Ageratec“ AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, dėl kurios kilo nagrinėjamas ginčas, turinį ir prasmę, svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Eudanas“ v. UAB „Metva“ ir BUAB „Pajūrio turto investicijos“, bylos Nr. 3K-3-77/2012).
Iš ieškovų ieškinyje nurodytų aplinkybių ir paaiškinimų nagrinėjant bylą teisme (b.l.159-161, t. II), pirkimo-pardavimo sutarties (b.l.7-9, t. I) matyti, kad 1999 m. liepos 16 d. M. J. firma „Doleritas“ pardavė pirkėjams trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“ ir atsakovui A. B. lygiomis dalimis statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno mieste. Statinys buvo įkeistas akcinei bendrovei „Lietuvos taupomasis bankas“ už pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ skolą, todėl bankas davė sutikimą , kad pastatas būtų parduotas pirkėjams UAB „Marių aidas“ ir A. B. lygiomis dalimis, t.y. po ½ pastato dalį kiekvienam, išliekant įkeitimui. Tai leidžia vertinti, kad valią įgyti pastatą išreiškė abu pirkėjai – ir UAB „Marių aidas“, ir A. B..
Sudarytoje 1999 07 16 Sutartyje (b.l. 7-9, t. I) šalys nurodė, kad pastatai yra įvertinti 685132 Lt, o parduodami už skolos bankui likutį – 187956,26 Lt. Kaip bus atsiskaityta už perkamus pastatus, šioje sutartyje pardavėjas ir pirkėjai nenurodė. Tačiau maždaug po mėnesio, 1999 m. rugpjūčio 19 d., pirkėjai UAB „Marių aidas“ ir A. B., dalyvaujant ieškovui A. P. ir trečiajam asmeniui M. J., pasirašė Susitarimą, kurio tikslas skurti galimybę pelningai (už kainą ne mažesnę kaip 150.000 JAV dolerių) parduoti M. J. firmai priklausiusį (duomenys neskelbtini), Kaune, esantį pastatą ir taip kompensuoti į įmonės „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus. Šiame susitarime jį sudarę asmenys numatė, kad pardavėjo įmonės „Doleritas“ įsipareigojimus bankui perima tik vienas pirkėjas UAB „Marių aidas“, kuris taip pat atnaujina parduotuvės veiklą, prižiūri pastatą ir didina jo patrauklumą pirkėjui bei rinkos vertę, pirkėjas A. B. sudaro sąlygas uždarajai laisvai disponuoti pastatu, o pastatą pardavus, šalys, t.y. UAB „Marių aidas“ ir A. B. gautas lėšas pasidalins pagal Susitarime aptartus prioritetus (b.l.21-22, t. II).
Laikantis 1999 08 19 Susitarime įtvirtintų nuostatų, 1999 m. spalio 11 d. ieškovai R. A. P. ir A. P. su M. J. firma „Doleritas“ ir kreditoriumi AB „Lietuvos taupomasis bankas“ sudarė skolos perkėlimo sutartis. Pagal jas visą pastato pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą 187.956,26 Lt skolą bankui iki 2006 metų vasario 10 d. sumokėjo ieškovai. Tai patvirtina byloje pateikta pažyma (b.l. 23, t. I). Ieškovai nurodo, kad šią paskolą bankui grąžino jie, nes bankas nesutiko skolos perkėlimo sutarties sudaryti su UAB „Marių aidas“, kurios vienintelis akcininkas buvo ieškovas R. A. P.. Dėl to, kad už M. J. firmą „Doleritas“ skolą bankui grąžino ieškovai, ginčo nėra, atsakovas A. B. šią aplinkybę pripažįsta.
Atsižvelgdama į šiuos paminėtus šalių veiksmus po 1999 07 16 statinio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t.y. kad pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodžius konkrečių atsiskaitymo už perkamą statinį šalys vėliau sudarė 1999 08 19 susitarimą, kuriame konkretizavo, jog skolą bankui grąžina tik vienas pirkėjas UAB „Marių aidas“, o po to pastatas bus parduotas ir gautos pajamos, grąžinus pirkėjui UAB „Marių aidas“ su paskolos grąžinimu turėtas išlaidas ir investicijas į statinį, bus pasidalintos lygiomis dalimis tarp abiejų pirkėjų – UAB „Marių aidas“ ir A. B., teisėjų kolegija vertina, kad pardavėjas, žinant pirkėjui UAB „Marių aidas“, įvertino parduodamą pastatą ne vien tik negrąžintos paskolos dalimi, tačiau daugiau, o pastato ½ dalį A. B. pardavė už pastarojo pagalbą statant pastatą, kaip kad nurodė atsiliepime (b.l. 112-113, t. I) trečiasis asmuo M. J., ir kas turėjo būti suprantama 1999 08 19 susitarimą sudarant dalyvavusiems ieškovams.
Kadangi nei 1999 07 16 Sutartimi, nei 1999 08 19 Susitarimu nebuvo nustatyta atsakovo A. B. pareiga sumokėti už pastatą konkrečią pinigų sumą, tačiau buvo susitarta pastatą parduoti ir gautas lėšas pasidalinti tarp abiejų pirkėjų, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ieškovų teiginius, kad atsakovas A. B. neįvykdė pareigos sumokėti už perkamą statinį, dėl ko jis prarado teisę disponuoti šiuo turtu.
Nepagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta ir ieškovų pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjant bylą išsakytus teiginius, kad atsakovas A. B., sutinkamai su CK 6.237 str., privalo be pagrindo įgytą turtą grąžinti asmeniui, kurio sąskaita toks turtas buvo įgytas, t.y. ieškovams. Atsakovas A. B. ½ dalį pastato įgijo ne be teisinio pagrindo ir ne ieškovų sąskaita, bet pardavėjo ir jo susitarimu, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Šioje sutartyje aiškiai išreikšta pardavėjo ir pirkėjo valia perleisti pastato dalį atsakovui A. B..
Ieškovai yra tie asmenys, kurie grąžino bankui pastato pardavėjo pagal 1999 07 16 sutartį M. J. įmonės „Doleritas“ skolą. Tačiau nesant susitarimo tarp pastato pirkėjų pagal sutartį ir ieškovų dėl to, kitomis galimomis įrodinėjimo priemonėmis taip pat nepatvirtinta, kad pastariesiems sumokėjus už pastatą (grąžinus paskolą), pastatas taps sumokėjusių asmenų nuosavybe, esant kitokiam 1999 08 19 sudarytam susitarimui, negalima pripažinti, kad šie ieškovai įgijo į pastatą nuosavybės teisę. Teisėjų kolegijos nuomone, jie geriausiu atveju galėjo įgyti tik teisę išsiieškoti už pastatą sumokėtas lėšas, jei tai išplaukia iš susitarimų, kurių pagrindu jie sumokėjo (grąžino paskolą) pagal 1999 07 16 pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl tenkinti jų ieškinį ir pakeisti sutarties šalį pirkėją A. B. ieškovais nėra teisinio pagrindo.
Kadangi toks ieškinys, kokį pareiškė ieškovai, negali būti patenkintas, apeliacinės instancijos teismas naujai nurodytų motyvų pagrindu pripažįsta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimas nekeistinas, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Raimondas Buzelis
Ramūnas Mitkus
Algirdas Remeika