Administracinė byla Nr. eA-1705-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07834-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja N. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą atsisakyti išduoti vizą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti pareiškėjos prašymą išnagrinėt iš naujo.

2.       Pareiškėja skunde paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti jai Šengeno vizą šeimos ar draugų lankymo tikslu, kai jos sutuoktinis buvo pateikęs tarpininkavimo raštą (kvietimą) Šengeno vizai gauti Nr. 20220926-144016. Atsakovas 2022 m. lapkričio 4 d. priėmė Sprendimą, kuriame pažymėjo tokias atsisakymo išduoti vizą priežastis: nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas; informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima; kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų teisingumo; kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

3.       Pareiškėja pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 25 d. sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu M. T., jos sutuoktinis 2021 metais atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjos vyrui buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje. Nuo to laiko, kai pareiškėjos vyrui buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, ir jis pats, ir pareiškėja siekia įgyvendinti jiems garantuojamą teisę į šeimos susijungimą. Pareiškėja 2022 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į atsakovą, paaiškindama savo situaciją ir aiškiai identifikuodama, kad siekia gauti Šengeno vizą, nes atvykus į Lietuvą žada įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą kreipdamasi dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu.

4.       Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad susiduria neįveikiamomis kliūtimis įgyvendinant teisę į šeimos susijungimą. Remdamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, pareiškėja pabrėžia, kad vien tam, jog pateiktų prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, užsieniečiai privalo teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 70 punktą, atvykimas į Lietuvą šeimos susijungimo tikslu savaime nesudaro pagrindo išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą. Pareiškėjos vertinimu, užsieniečiai, ketinantys atvykti į Lietuvą su tikslu pateikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, neturi galimybės gauti nacionalinę vizą, išskyrus atvejus, kai užsieniečiui taikomas bevizis režimas; prieš kreipiantis dėl leidimo gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo užsienietis privalo gauti Šengeno vizą.

5.       Pareiškėja tvirtino, kad vertindama pareiškėjos prašymą jai išduoti Šengeno vizą, Ambasada nesilaikė Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, veikė aplaidžiai ir nelanksčiai, o tai lėmė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimą. Šiuo atveju turėjo būti taikomi standartai, susiję su teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimu. Pareiškėjos vyrui buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, taigi, kaip matyti iš tarptautinio teisinio reguliavimo, dėl turimo ypatingo pareiškėjos vyro statuso, šeimos susijungimui, teisei į šeimą įgyvendinimui yra taikomas specialus teisinis reguliavimas. Atsakovui situacija buvo žinoma, nes pareiškėja kreipėsi į atsakovą identifikuodama, kad siekia gauti Šengeno vizą norėdama įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą kreipdamasi dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjai buvo pritaikyta išimtis, leidžianti jai pateikti dokumentus neturint dokumento, leidžiančio jai teisėtai būti Turkijoje (pareiškėja į Turkiją atvyko bėgdama nuo karo Sirijoje, tačiau Turkijoje pabėgėliai susiduria su dideliais sunkumais gaudami dokumentus, leidžiančius šalyje būti teisėtai), taigi, atsakovas suvokė, jog ši situacija yra ypatinga. Pareiškėja informavo atsakovą apie savo tikrąjį tikslą, t. y. tikslą pasinaudoti Konvencijoje, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pagrindinių teisių chartijoje, Įstatyme įtvirtinta teise į šeimos susijungimą, pateikė ir įrodymus, kad atitinka šeimos nario sąvoką, t. y. yra Lietuvoje prieglobstį gavusio asmens sutuoktinė. Taigi, atsakovas privalėjo vadovautis standartais, taikomais įgyvendinant teisę į šeimos susijungimą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjos vertinimu, prašymus dėl šeimos susijungimo atsakovas (Ambasada) turėtų spręsti palankiai, humaniškai ir greitai, rūpestingai ir atidžiai. Šiuo atveju atsakovas nesivadovavo šiais principais ir tinkamai neįvertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio individualios situacijos. Atsakovas priėmė šablonišką, nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, veikė pažeisdamas Konvencijos 8 straipsnį, todėl toks sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

6.       Pareiškėja tvirtino, kad ji išpildė visus reikalavimus Šengeno vizai gauti. Pareiškėja, laikydamasi reikalavimų, pateikė nustatytos formos prašymą išduoti Šengeno trumpalaikę vizą, iki 2025 m. spalio 27 d. galiojantį kelionės dokumentą, galiojantį sveikatos draudimą (draudimo suma – 30 000 Eur), dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, dokumentus, įrodančius, kad pareiškėja turi pakankamai pragyvenimo lėšų (40 Eur vienai dienai), pareiškėjos vyro turimas pajamas pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėja taip pat pateikė ir dokumentus, įrodančius, jog ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos vizos galiojimo pabaigos – lėktuvo bilietus. Pareiškėja neslėpė, kad į Lietuvą atvyksta siekdama įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą, tačiau tai nereiškia, kad ji žada pažeisti Lietuvoje egzistuojantį teisinį reglamentavimą ir likti valstybių narių teritorijoje jau po to, kai prašomos vizos galiojimas bus pasibaigęs.

7.       Buvo pabrėžta, kad nors atsakovas Sprendime nurodė, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų teisingumo, tačiau kurie dokumentai yra neatitinkantys reikalavimų, nėra identifikuota. Sprendime tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikiami, nors tam yra skirta vieta („Papildomos pastabos“), todėl belieka spėlioti, kuris dokumentas atsakovui pasirodė nepatikimas ar neautentiškas. Toks neigiamas sprendimas, kai nepateikiamas joks paaiškinimas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio sprendimui keliamų reikalavimų, t. y. reikalavimo nurodyti administracinio sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus. Visiškas motyvų nebuvimas negali būti pateisinamas, todėl Sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai yra neteisėtas ir naikintinas.

8.       Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių. Konsulas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

10.       Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Įstatymo 12 straipsnis nustato dviejų rūšių vizas: 1) Šengeno vizą, nacionalinę vizą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 274 dalį, Šengeno viza – tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 121 straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse. Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo į Šengeno valstybių zoną sąlygos: jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą; jie turi pagrįsti numatomo buvimo sąlygas; jie turi pagrįsti, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

11.       Atsakovas pažymėjo, kad Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui, konsulatai įpareigoti įvertinti galimos migracijos pavojų, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Vizų kodekso 10 straipsnis nustato bendrąsias prašymo išduoti vizą pateikimo taisykles, o 32 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti vizą pagrindai. Atsakovas nurodė, kad Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

12.       Ministerija

15.       Konsulas 2022 m. spalio 28 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos institucijas, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2022 m. spalio 31 d. atsakė, kad pagal pateiktą informaciją kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos deklaruojamo vykimo tikslo ir pateiktų dokumentų autentiškumo bei atitinka atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, rekomendavo vizos neišduoti.

16.       Atsakovo įsitikinimu, iš nurodyto teisinio reglamentavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų neginčijamų aplinkybių matyti, kad konsulas, nustatęs, jog pareiškėja pateikė suklastotą dokumentą, pareiškėja teikė abstrakčią ir nekonkrečią informaciją apie M. T., kaip sutuoktinį, nepateikė konkrečios informacijos (leistinų įrodymų) apie pareiškėjos ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti Šengeno vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, pagrįstai sprendė, kad yra Vizų kodekse numatyti pagrindai atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Ambasados Sprendimą, įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos.

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėja 2022 m. spalio 3 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą, prašyme nurodydama, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (23 p.), papildoma informacija apie buvimo tikslą nėra nurodyta (24 p.), prašoma atvykti vieną kartą (27 p.), numatomas atvykimas į Šengeno erdvę – 2022 m. lapkričio 1 d., numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės data – 2023 m. sausio 29 d. (27 p.), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pati pareiškėja ir rėmėjas M. T. (32 p.).

19.       Teismas analizavo atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pateiktais dokumentais, pokalbio metu pareiškėjos pateiktus paaiškinimus. Buvo nustatyta, kad ginčijamu Sprendimu konsulas atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.

20.       Remdamasis Vizų kodekso 21 ir 32 straipsniais, teismas atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y. kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjos pateiktus duomenis.

21.       Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo.

22.       Teismo vertinimu, aptartas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjos medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

23.       Teismas pažymėjo, kad jis vertina Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis pareiškėjos Ambasadai pateiktais dokumentais. Buvo nustatyta, kad pareiškėja kartu su prašymu išduoti vizą pateikė šiuos dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, kvietėjo darbo sutartį, pažymą apie gyvenamąją vietą, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, santuokos liudijimą, lėktuvo skrydžio rezervaciją, Turkijos tapatybės kortelę, Turkijos socialinio draudimo išrašą. Konsulas įvertino jam pateiktus pareiškėjos dokumentus, atliko pokalbį-interviu su pareiškėja, gavo VSD informaciją ir, įvertinęs visus įrodymus, priėmė Sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Šengeno vizos jai išdavimo.

24.       Buvo pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju klausimas. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodomi jos šeimos susijungimo principo įgyvendinimo aspektai nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo bei Vizų kodekso nuostatų, priimant sprendimą pagal pareiškėjos prašymą išduoti jai Šengeno vizą.

25.       Atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas. Nors pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, tačiau administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o ne teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose.

26.       Įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Ambasados Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepagrįstais. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjos dokumentai buvo teikiami tarpininko, kuris pateikė nepilnai nuskanuotą jos santuokos liudijimo kopiją (nesimato visų skaičių), pokalbis-interviu vyko ne gimtąja pareiškėjos kalba (arabų), o turkų kalba, kurią pareiškėja supranta tik iš dalies, dėl ko atsirado neatitikimų jos paaiškinimuose. Pažymėta, jog apklaustas teisme liudytojas A. S. – Lietuvos Raudonojo kryžiaus darbuotojas – patvirtino tą faktą, jog jis padėjo pareiškėjos sutuoktiniui M. T. atlikti lėktuvo bilietų rezervaciją pareiškėjos atvykimui į Lietuvos Respubliką iš Turkijos.

27.       Teismas, įvertinęs ginčijamo Ambasados Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Nors Ambasada įformino Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, tačiau tai neatleido jos nuo pareigos sprendimą atsisakyti išduoti vizą pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teismas Sprendimą panaikino, kadangi jis neatitiko imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Panaikinęs ginčijamą Sprendimą, teismas įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos.

III.

28.       A. M. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

29.       Atsakovas nurodė, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus. Nors atsakovas į bylą teikė atsiliepimą, papildomus paaiškinimus, kitus įrodymus, byla buvo nagrinėta penkis mėnesius. Teismas konstatavo, t. y. pateikė vienintelį motyvą, kad konsulo Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

30.       Atsakovas laikosi pozicijos, kad Vizų kodekse yra įtvirtinta standartinė sprendimo apie vizos neišdavimą forma. Kadangi minėtas teisės aktas nėra pripažintas negaliojančiu ar prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, tai privalo būti taikomas ir konsului priimant sprendimą dėl vizos neišdavimo, ir teismui nagrinėjančiam pareiškėjų skundus dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo Sprendimą grįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi ji negali pakeisti / panaikinti Vizų kodekso normų.

31.       Atsakovo teigimu, teismas netyrė visų esminių aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Detalizuojama, kad teismas nevertino byloje esančių duomenų dėl pareiškėjos ir konsulinio pareigūno pokalbio, kuris vyko turkų kalba (pareiškėja šia kalba kalbėjo sklandžiai), dėl galbūt suklastoto skrydžio bilieto, dėl konsulinio pareigūno pastangų, siekiant išsiaiškinti, ar pateikti dokumentai nesuklastoti (autentiški), dėl santuokos liudijimo, konsulinio pareigūno pokalbio su pareiškėjos vyru.

32.       Ministerija

40.       A. M. apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Ambasados Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių.

41.       Visų pirma, pažymėtina, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą.

42.       Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

43.       Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą patekusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

44.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12)).

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).

46.       Taigi Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jos numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjos pateiktus duomenis.

47.       Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėja kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą, prašyme nurodydama, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas; papildoma informacija apie buvimo tikslą nėra nurodyta; prašoma atvykti vieną kartą; numatomas atvykimas į Šengeno erdvę – 2022 m. lapkričio 1 d.; numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės data – 2023 m. lapkričio 29 d.; kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pati pareiškėja ir rėmėjas M. T.. Kartu su minėtu prašymu pareiškėja pateikė pasą, tarpininkavimo raštą, kvietėjo darbo sutartį, pažymą apie gyvenamąją vietą, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, santuokos liudijimą, lėktuvo skrydžio rezervaciją, Turkijos tapatybės kortelę, Turkijos socialinio draudimo išrašą.

48.       Iš ginčijamo Ambasados Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjai vizą atsisakyta išduoti dėl to, kad: nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas; informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo; kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Tačiau Ambasados Sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepagrįstais. Pastebėtina, kad išsamesnius motyvus, kodėl atsakovas pareiškėjos kartu pateiktus duomenis vertino kaip nepatikimus, nurodė tik bylą nagrinėjant teisme.

49.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

50.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2488-438/2021).

51.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pažymėjo, kad ne vienoje generalinio advokato išvadoje pažymimas Europos Sąjungos bendros vizų politikos srityje atliktas dalinis teisės aktų suderinimas (žr., pvz., generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos byloje M. K. Vo, C-83/12 PPU, EU:C:2012:170, 42 p., taip pat jos išvados, pateiktos byloje Sumanan Vethanayagam ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken, C-680/17, EU:C:2019:278, 37 p., 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S. (C-225/19) ir K. A. (C-226/19), EU:C:2020:679, 3 p.). Nagrinėjant atsisakymo išduoti Šengeno vizą (reglamentuojamą Vizų kodekso nuostatomis) motyvavimo problematiką, pastebima, kad Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui. Teigiama, kad nors dabartiniame Sąjungos teisės vystymosi etape valstybės narės neprivalo išsamiai nurodyti motyvų, niekas joms netrukdo į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (minėtos 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados 49, 86 p.).

52.       Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).

53.       Taigi, įvertinusi ginčijamo Ambasados Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nors Ambasada įformino Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinę formą, tačiau, kaip minėta, tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neatleidžia Ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis, o atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui, tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi ginčijamas Ambasados Sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

54.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsakovo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių, yra nepagrįsti. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:        

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Audrius Bakaveckas

                Arūnas Dirvonas

                Milda Vainienė