Civilinė byla Nr. 3K-3-128-686/2015

       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02159-2011-6

              Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.7; 72 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 6 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Pinigų medis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pinigų medis“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei ,,Miežaičiai“ dėl sutarties pripažinimo pagrindine žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, tretieji asmenys akcinė bendrovė „DNB lizingas“ ir P. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas 2010 m. lapkričio 26 d. sudarytą sutartį pripažinti pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi. Sutartimi šalys sutarė, kad atsakovas parduos ieškovui 184,54 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus po 3200 Lt (926,78 Eur) už vieną hektarą; šalys įskaitė ankstesnę atsakovo skolą ieškovui – 58 135 Lt (16 837,06 Eur), kaip dalinį mokėjimą už įsigyjamus sklypus, o dėl likusios nesumokėtos sumos susitarė, kad ji bus išmokėta dalimis, po sutarties įforminimo notarine tvarka. Ieškovas visas sutarties sąlygas įvykdė, o atsakovas savo prievolės notariškai įforminti sklypų pirkimo–pardavimo sutartį neįvykdė. Sudarytoje sutartyje yra visos sutarties sąlygos, būdingos pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai. Įskaitymu atlikdamas mokėjimus ieškovas atliko veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, todėl šios sutarties negalima pripažinti preliminariąja sutartimi, nes pagal preliminariąją sutartį jokie mokėjimai negalimi. Ieškovas vienašališkai negali sutarties įforminti notariškai ir tokiu būdu įgyti nuosavybės teisę į žemę, nes atsakovas vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir nesudaro su ieškovu notarinės sutarties.

Šis tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukus, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi procesas šioje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

              Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukė BŽŪB „Miežaičiai“ bankroto administratorių UAB „Valeksa“, atsakovo BŽŪB „Miežaičiai“ kreditorius AB „DNB lizingas“ ir P. K.

              Teismas sprendė, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas faktiškai perdavė ieškovui sutartyje nurodytus žemės sklypus iškart po sutarties sudarymo, kad po sutarties sudarymo ieškovas sklypus faktiškai valdė kaip savo, patyrė dėl to kokių nors išlaidų, kad dirbo žemės ūkio paskirties žemės sklypus, naudojo juos pagal naudojimo paskirtį ir gavo iš to naudos, t. y. bet kokia forma aktyviai dalyvavo žemės ūkio produktų gamyboje ir pan. Teismas padarė išvadą, kad ieškovui neįrodžius žemės sklypų valdymo perdavimo fakto nėra pagrindo taikyti CK 6.309 straipsnio taisyklių (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovo sumokėta kainos dalis yra itin maža, lyginant su visa žemės sklypų kaina, – ieškovas buvo sumokėjęs (įskaitęs) tik 58 135 Lt (16 837,06 Eur) iš visos sutartos 590 528 Lt (171 028,73 Eur) kainos, todėl vertinta, jog sutarties daliniu įvykdymu negali būti laikomas nedidelės kainos dalies sumokėjimas. Byloje nėra įrodymų apie atsakovo valią sutarties sudarymo momentu sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. kad atsakovas būtų kreipęsis dėl pagrindinės sutarties sudarymo ar faktinio žemės sklypų perdavimo, ar likusios kainos dalies sumokėjimo. Teismas pažymėjo, kad joks tikslus terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo nurodytas, todėl, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 3 dalimi, pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Konstatuota, kad, pasibaigus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, šis šalių susitarimas negali būti prilyginamas pagrindinei sutarčiai ir vertinamas kaip pagrindinė sutartis pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Ginčo žemės sklypai yra areštuoti, t. y. patenkinus ieškovo reikalavimą būtų perleista nuosavybės teisė į atsakovo areštuotą nekilnojamąjį turtą, o tai prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms, draudžiančioms perleisti nuosavybės teisę į areštuotą turtą. Be to, atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl jos turtas gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) reikalavimų ir tvarkos. Teismas nurodė, kad negali išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje 2-6591-262/2011, įvykdymo atgręžimo klausimo, nes atsakovui yra iškelta bankroto byla, kurioje visi klausimai turi būti sprendžiami ĮBĮ nustatyta tvarka.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria neišspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo  klausimas, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad byla buvo pagrįstai atnaujinta, nes ją nagrinėjant buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Pareiškėjai AB „DNB lizingas“ ir UAB „Baltic Agro“ įrodė, kad turėjo tam tikrų teisių į ginčo objektą, nes taikos sutarties tvirtinimo metu galiojo atsakovo turto areštas. Nuo turto arešto įregistravimo viešame turto arešto aktų registre momento kreditorius, kurio naudai pritaikytas turto areštas, įgyja turtinį interesą į areštuotą turtą, kuris realizuotinas kreditoriui nukreipiant jam palankaus teismo sprendimo patenkinimą į jo naudai areštuotą turtą CPK nustatyta tvarka. Pasikeitus žemės sklypų savininkui, pareiškėjai neteko teismų sprendimais priteistų sumų užtikrinimo.

Nustatyta, kad taikos sutarties sudarymo metu disponavimas atsakovui nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, kurie taikos sutartimi perleisti ieškovui, buvo apribotas, jiems buvo taikytas areštas. Taigi atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perleistas ieškovui galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, taip pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas. Kadangi taikos sutarties sąlygos pažeidžia teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo draudimą atsakovui disponuoti turtu ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, teisėjų kolegija konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas be pagrindo patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuri dėl nurodytų priežasčių yra niekinė ir negalioja ab initio. Šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad bylos baigtis buvo nulemta šalių sudarytos taikos sutarties, todėl ieškinio reikalavimai nebuvo nagrinėti. Nurodyta, kad, atnaujinus bylos procesą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Būtent pagal konkrečios sutarties turinį galima nuspręsti – pripažinti šią sutartį preliminariąja ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį. Konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog šalių sudaryta sutartis negali būti pripažinta pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nes neatitinka pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų (neįrodyta, kad sumokėta visa kaina, taip pat daikto perdavimo faktas). Teismas konstatavo, kad taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl sprendžiant dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi vertinti šalių valią taikos sutarties vykdymo metu nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išsprendus civilinę bylą teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimo išsprendimas nėra galimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. ĮBĮ reglamentuoja įmonių bankroto procesą, jame nėra nustatyta kokia nors speciali sprendimo atgręžimo vykdymo tvarka. Taigi spręsta, kad sprendimo įvykdymo atgręžimas vykdomas toje pačioje byloje, kurioje buvo atnaujintas procesas. Atnaujinto proceso byloje teismui priėmus naują sprendimą, ankstesnis teismo procesinis sprendimas netenka galios pagal įstatymą (CPK 371 straipsnio 3 dalis), todėl bankrutuojančio atsakovo kreditoriui prašant privalo būti išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimas. Be to, restitucijos taikymą nustato ir CK 1.80 straipsnio 2 dalis. Taikant restituciją byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypų grąžinimo atsakovo nuosavybėn bei atsakovui ieškovo sumokėtų sumų grąžinimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo pateiktos mokėjimo nurodymų kopijos liudija, jog po taikos sutarties patvirtinimo ieškovas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos už atsakovą ŽŪB „Miežaičiai“ yra iš viso sumokėjęs 358 233,39 Lt (103 751,56 Eur), kurie kartu su įskaitytais 58 135 Lt (16 837,06 Eur) sudaro 416 368,39 Lt (120 588,62 Eur). Pagal taikos sutarties sąlygas ieškovas atsakovui turėjo sumokėti 532 393 Lt (154 191,67 Eur). Šalys teigė, kad taikos sutarties sąlygas ieškovas įvykdė ir pagal ją su atsakovu visiškai atsiskaitė, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie visos sumos sumokėjimą, todėl spręsta, jog šios aplinkybės turėtų būti ištirtos ir įvertintos. Aplinkybė, kad ieškovas už atsakovą Nacionalinei žemės tarnybai mokėjo žemės sklypų kainą, nesuteikia pagrindo netaikyti sprendimo įvykdymo atgręžimo, nes CK 6.50 straipsnio 1 dalis nedraudžia trečiajam asmeniui už skolininką įvykdyti prievolę. Nustačius, kad ieškovas už atsakovą valstybei sumokėjo žemės sklypų kainą, taikant restituciją ieškovui iš atsakovo priteista suma turės būti pagrindu tvirtinti ieškovo kreditoriaus reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Pagal teismui prieinamus Nekilnojamojo turto registro duomenims teisėjų kolegija nustatė, kad taikos sutarties pagrindu gautus žemės sklypus ieškovas pirkimo–pardavimo sutartimis jau esant atnaujintam bylos, kurioje patvirtinta ieškovo ir atsakovo taikos sutartis, procesui, perleido UAB „Biomasės Centras“ ir tik vienas iš taikos sutartimi įgytų sklypų, kurio unikalus Nr. 4400-0937-2670, šiuo metu ieškovui priklauso nuosavybės teise. UAB „Biomasės Centras“ dalį įgytų žemės sklypų perleido kitam asmeniui. Tokiu atveju taikos sutarties įvykdymo atgręžimas turės įtakos dabartinių žemės sklypų savininkų materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl, grąžinus teismo nutarties įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, turėtų būti sprendžiama ir dėl šių asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Pinigų medis“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis. Ieškovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl proceso atnaujinimo pagrindo buvimo aiškinimo. Vilniaus apygardos teismas tiesiogiai dėl AB DNB lizingas teisių ir pareigų nesprendė, konkrečios pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso, pagrįstų materialiosios teisės norma, nenurodė, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Jo motyvas, kad priimtu sprendimu iš esmės buvo pakeistas areštuoto nekilnojamojo turto savininkas nepagrįstas teisės normomis. Įstatymuose neįtvirtintas draudimas perleisti areštuotą turtą. Proceso atnaujinimas yra pagrįstas tada, kai šis institutas naudojamas kaip vienintelė likusi asmens galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus. Tuo tarpu AB „DNB lizingas“ pareiškė savo finansinius reikalavimus ir jie buvo patvirtinti atsakovo bankroto byloje remiantis tais pačiais argumentais. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas vertino, kad civilinės bylos, kurios nagrinėjimą buvo prašoma atnaujinti, dalykas buvo tiesiogiai susijęs su AB „DNB lizingas“ turtiniais interesais. Toks vertinimas lemtų išvadą, kad visais atvejais į kiekvieną bylą, kurioje sprendžiamas taikos sutarties patvirtinimo faktas, proceso dalyviais privalomai turi būti įtraukiami absoliučiai visi taikos sutarties šalių kreditoriai. AB „DNB lizingas“ į teismą kreipėsi dėl visų Taikos sutartyje įvardytų žemės sklypų perleidimo teisėtumo, nors jų reikalavimų patenkinimui užtikrinti buvo areštuoti tik du sklypai iš trisdešimt vieno. Taikos sutartimi buvo susitarta ne tik dėl sklypų nuosavybės perleidimo, bet ir dėl piniginių lėšų mokėjimo. Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą nei AB „DNB lizingas“, nei P. K. neturi teisės dalyvauti šioje civilinėje byloje, nes bankroto administratorius, o ne jis su kreditoriais atstovauja bankrutuojančiai įmonei ir gina visų kreditorių teises. AB „DNB lizingas“, teikdamas prašymą atnaujinti procesą, nenurodė jokių ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų ir sandorio neginčijo, tik paaiškino, kad Taikos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, tačiau konkrečios normos nenurodė. Viso proceso metu ieškovas nuosekliai teigė, kad nėra teisės normos, absoliučiai draudžiančios perleisti suvaržytą turtą. Tokios normos nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas. Jeigu ieškovas nebūtų sumokėjęs Nacionalinei žemės tarnybai 58 135 Lt (16 837,06 Eur) avanso, atsakovas nebūtų sudaręs žemės sklypų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių.
2. Dėl taikos sutarties aiškinimo. Vilniaus apygardos teismas, tvirtindamas taikos sutartį, neišvengiamai privalėjo patikrinti ir patikrino, ar taikos sutartyje nėra CK 6.984 straipsnyje įtvirtintų draudimų. Pateikdamos teismui tvirtinti taikos sutartį šalys tam tikru būdu sureguliuoja tarp jų kilusį ginčą, abipusėmis nuolaidomis išsprendžia nesutarimus, o taikos sutarties sąlygos nebūtinai turi atitikti prieš tai šalių pateiktų procesinių dokumentų turinį.
3. Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi aiškinimo. Ginčo preliminarioji sutartis yra pripažintina pagrindine, nes ji turi visus pagrindinės sutarties požymius: aptartos visos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nustatytos tokios rūšies sutartims, mokėjimas už perkamą turtą buvo atliktas. Pagal Sutarties 4.4 punktą nuo sutarties pasirašymo dienos atsakovas perdavė ieškovui sutartyje nurodytus sklypus valdyti ir jais naudotis.
4. Dėl restitucijos taikymo aiškinimo. Restitucijos šiuo atveju taikyti negalima, nes dėl jos taikymo ieškovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kreditorių pagerėtų. Apeliacinės instancijos teismas, prieš grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, turėjo įvertinti, ar nėra CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyto restitucijos negalimumo, o nustatęs restitucijos taikymo negalimumą neturėjo šiuo pagrindu grąžinti bylą. Jeigu būtų taikyta restitucija, žemės sklypai negalėtų atitekti atsakovui, nes jis neatitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nustatytų reikalavimų. Restitucijos šioje byloje negalima taikyti ir dėl to, kad ieškovas pinigus už žemės sklypus visais atvejais mokėjo ne atsakovui, bet tiesiogiai Nacionalinei žemės tarnybai. Nusprendus žemės sklypus grąžinti atsakovo nuosavybėn, jis už tai ieškovui nieko negrąžintų. Sąžiningo įgijėjo teisės ir teisėti interesai privalo būti ginami.   

Atsiliepimu į ieškovo UAB „Pinigų medis“ kasacinį skundą trečiasis asmuo AB „DNB lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl proceso atnaujinimo pagrindo buvimo aiškinimo. Laikoma, kad teismas pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų ne tik tada, kai sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, bet ir tada, kai teismo sprendimas sukuria teisių ir pareigų arba tokiu sprendimu teisės yra pažeistos. Trečiasis asmuo prašė atnaujinti procesą visai kitu pagrindu, nei dėsto kasatorius, t. y. tuo pagrindu, kad buvo pažeistos jo teisės ir įstatymo saugomi interesai. Nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo priėmimo metu trečiojo asmens naudai galiojo turto areštas. Nuo turto arešto įregistravimo viešame turto areštų aktų registre momento kreditorius, kurio naudai pritaikytas areštas, įgyja turtinį interesą į areštuotą turtą. Dėl to sprendžiant taikos sutarties patvirtinimo galimybę trečiųjų asmenų naudai galiojęs ginčo objekto areštas vertintinas kaip pakankamas pagrindas įtraukti į bylą trečiuosius asmenis CPK 47 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiuo atveju ginčo dalykas, nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, turi įtakos trečiojo asmens interesams, nes taikos sutartį patvirtinusiu teismo sprendimu buvo pakeistas areštuoto nekilnojamojo turto savininkas iš atsakovo į ieškovą, ir trečiasis asmuo prarado teisę nukreipti atsakovo skolos išieškojimą į areštuotą turtą. Šiuo atveju pagal trečiojo asmens reikalavimą areštuotu turtu buvo uždrausta disponuoti, suteikiant teisę atsiskaityti tik su trečiuoju asmeniu, atlikti privalomuosius mokėjimus, todėl remiantis CPK 18 straipsniu nutartis dėl arešto yra privaloma visiems. Nutartis dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. sausio 10 d., t. y. ne tik po teismo įsakymo dėl atsakovo skolos trečiajam asmeniui, bet ir po proceso atnaujinimo šioje byloje. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, trečiasis asmuo, siekdamas neprarasti savo reikalavimo teisės, įgytos teismo įsakymo pagrindu, pareiškė finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Sprendžiant dėl taikos sutarties patvirtinimo į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų turėjo būti įtraukti ne visi, o tik tie atsakovo kreditoriai, kurių prašymu buvo areštuotas siekiamas perleisti turtas. Kai procesas byloje atnaujinamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, visa byla turi būti peržiūrima iš naujo pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, o ne tik trečiąjį asmenį liečianti bylos dalis. ĮBĮ, taip pat CPK nenustato, kad atsakovui iškėlus bankroto bylą iš proceso yra šalinami tretieji asmenys, esantys atsakovo kreditoriais, ar kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai negali dalyvauti bylose trečiaisiais asmenimis. Bankroto bylos iškėlimas lėmė tik atsakovo atstovavimo santykių pasikeitimą, t. y. atsakovui atstovauja bankroto administratorius.
2. Dėl taikos sutarties aiškinimo. Trečiasis asmuo pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad taikos sutartis negalioja dviem pagrindais: kaip prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms ir viešajam interesui (CPK 42 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendime pateikė išsamią teisės normų analizę, kurios pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, praleisdamas areštuotą turtą ir nesilaikydamas nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyto draudimo disponuoti turtu, pažeidė imperatyviąsias teisės normas (Turto arešto akto registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, CPK 18, 675 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl žemės sklypų, esančių Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismas neturėjo kompetencijos tvirtinti taikos sutartį.
3. Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi aiškinimo. Jeigu ši preliminarioji sutartis būtų pripažinta pagrindine sutartimi, reikėtų daryti išvadą, kad atsakovas disponavo turtu, nors juo disponuoti neturėjo teisės. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovas perdavė žemės sklypus kasatoriui, nes bylą nagrinėję teismai tokio fakto nenustatė. Preliminariojoje sutartyje aiškiai susitarta, kad ši sutartis nėra pagrindinė sutartis ir kad pagal ją nuosavybės teisės į žemės sklypus kasatoriui nepereina (Sutarties 4.2 punktas). Dalinis atsiskaitymas sutarties sudarymo metu  neįrodo pagrindinės sutarties sudarymo fakto, nes preliminariajai sutarčiai yra būdingas pinigų mokėjimas, kuris vėliau įskaitomas į pagrindinės sutarties kainą.
4. Dėl restitucijos taikymo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad klausimui dėl restitucijos išspręsti būtina surinkti papildomų įrodymų, tik tada galima vertinti, ar yra pagrindas taikyti restituciją, ar ne. Dėl to restitucijos taikymo vertinimas negali būti atliekamas preliminariai, kaip siūlo kasatorius. Po proceso atnaujinimo bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme kasatorius ginčo žemės sklypus, išskyrus vieną, perleido UAB „Biomasės Centras“, tačiau šios svarbios aplinkybės teismo posėdžio metu neatskleidė. Dėl tokio kasatoriaus elgesio į procesą nebuvo įtraukti žemės sklypų įgijėjai, todėl pagrįstai klausimas dėl restitucijos buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui. Šio ginčo atveju netaikytinas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, nes jis įsigaliojo tik 2014 m. gegužės 1 d., t. y. po skundžiamos nutarties įsigaliojimo. Tai, kad atsakovas sumokėjo Nacionalinei žemės tarnybai, nereiškia, jog restitucija yra negalima.       

Atsiliepimu į ieškovo UAB „Pinigų medis“ kasacinį skundą atsakovas BŽŪB „Miežaičiai“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį palikti galioti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl proceso atnaujinimo pagrindo buvimo aiškinimo. Teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu nustatyto turto teisinio režimo pažeidimas yra įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Pakeitus areštuoto turto savininką, asmuo, kurio naudai taikomi areštai, netenka galimybės nukreipti jam palankaus teismo sprendimo patenkinimą į jo naudai areštuotą turtą. Sutiktina, kad įstatymuose nėra įtvirtintas draudimas perleisti areštuotą turtą, tačiau šiuo klausimu yra suformuota teismų praktika (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Disponavimas areštuotu turtu yra galimas siekiant turtą realizuoti vykdymo procese, juo disponuoti gali kreditorius, kurio reikalavimus siekiama patenkinti iš areštuoto turto, taip pat kai areštuoto turto realizavimu nepagrįstai nesuteikiama pirmenybė vienam iš kreditorių. Nagrinėjamu atveju nė vieno iš šių pagrindų nebuvo nustatyta. Teismas privalo įtraukti į bylos nagrinėjimą tik tuos asmenis, apie kuriuos jis turi duomenų, ir tik tada, jei sprendžia, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Procesiniais sprendimais nustačius atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas, t. y. pareiškėjo interesų pažeidimą, šis asmuo privalo asmeniškai dalyvauti procese ir pasisakyti visais byloje iškylančiais klausimais. Nesutiktina su kasatoriaus pozicija, kad byla galėjo būti atnaujinta tik dėl pareiškėjo AB „DNB lizingas“ reikalavimų dalies. Tai, kad atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas AB „DNB lizingas“ finansinis reikalavimas, nereiškia, jog jis naudojasi galimai alternatyviu savo pažeistų teisių gynimo būdu, nes buvo tik įgyvendinta įstatymo suteikta teisė pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje.
2. Dėl taikos sutarties aiškinimo. Po proceso atnaujinimo išnagrinėjus civilinę bylą, kuri buvo nutraukta ankstesne teismo nutartimi patvirtinant taikos sutartį, teismas visų pirma turi pasisakyti dėl nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, pakeitimo ar naujo sprendimo priėmimo, atsisakant tvirtinti taikos sutartį. Bylos šalių sudarytų sandorių (tiek preliminarioji, tiek taikos sutartys) ir veiksmų atsiskaitant už žemės sklypus pobūdis, turinys ir chronologija leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas galimai siekė asmeninėn nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis (pirmenybės tvarka ir žemomis kainomis) įsigyti žemės sklypus, apeidamas jam taikomus draudimus, įtvirtintus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme.
3. Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi aiškinimo. Nagrinėjamu atveju nėra jokios objektyvios galimybės spręsti dėl pirkimo–pardavimo sandorio kasatoriaus visiško ar dalinio įvykdymo. Vienas iš veiksnių, trukdžiusių šalims 2010 m. lapkričio 26 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį ir įforminti ją įstatymų nustatyta tvarka, buvo tuo metu egzistavę įstatymo ribojimai, neleidžiantys tokio pobūdžio juridiniams asmenims kaip kasatorius įsigyti valstybinės žemės, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutarties laikotarpiu šalių valia buvo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariojoje sutartyje turi būti aptartos pagrindinės sutarties sąlygos, nes tai lemia ir pačios preliminariosios sutarties esmė (CK 6.165 straipsnis). Teismai nustatė, kad sklypai kasatoriui perduoti nebuvo, taip pat nedidelės kainos dalies sumokėjimas negali būti laikomas atsiskaitymu pagal sutartį. Kasatoriaus ir atsakovo sandoriai dėl žemės sklypų buvo sudarinėjami iš esmės įmonei buvus nemokiai.
4. Dėl restitucijos taikymo aiškinimo. Bylą nagrinėję teismai nesprendė restitucijos klausimo, todėl kasacinis teismas dėl jos taip pat negali pasisakyti. Šitas klausimas buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių ir bylą nagrinėja neperžengdamas kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį apibrėžtų reikalavimų ribų.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto (jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų) pagrindu

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai dėl AB „DNB lizingas“ teisių ir pareigų nesprendė, konkrečios pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso nenurodė, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Įstatymuose neįtvirtintas draudimas perleisti areštuotą turtą, o AB „DNB lizingo“ finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti atsakovo bankroto byloje. AB „DNB lizingas“ kreipėsi į teismą dėl visų taikos sutartyje įvardytų žemės sklypų perleidimo teisėtumo, nors jo reikalavimų patenkinimui užtikrinti buvo areštuoti tik du sklypai iš trisdešimt vieno. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai, kita vertus, proceso atnaujinimu suardoma teismo sprendimu atkurta (sukurta) teisinė taika tarp ginčo šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė civiliniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Jų baigtinis sąrašas yra  įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalyje.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad taikos sutartis – tai šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Teismui patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. v.      T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010, ir kt.). Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos sutartį, civilinė byla nutraukiama. Tai reiškia, kad byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137  straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jei asmuo pageidauja ginčyti tokią sutartį, jis turi paisyti materialiosios ir proceso teisės reikalavimų. Tai aktualu nagrinėjamu atveju, nes procesas byloje atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (nusprendimo dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų) ir teismai svarstė dėl sudarytos bei patvirtintos taikos sutarties įtakos AB „DNB lizingas“ teisėms ir pareigoms ir šios sutarties teisėtumo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atnaujinant procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, būtina nustatyti ne tik tai, jog asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir jame nedalyvavo, bet ir tai, kad sprendimu teismas nusprendė dėl jo teisių ar įstatymų saugomų interesų (CPK 365 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Swedbank“ prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-42/2010; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. prašymą, bylos Nr. 3K-3-181/2014; kt.). Vertinant proceso atnaujinimo galimybę nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina tai, kad pareiškėjai neturi galimybių ginti savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais, t. y. naudotis instancine teismų sistema, kad proceso atnaujinimas yra vienintelė tokia galimybė. Prašyme atnaujinti procesą nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes, pareiškėjas turi nurodyti materialiąja teisės norma pagrįstą teisę ar įstatymo saugomą interesą, kurie pažeisti, jo neįtraukus į procesą, taip pat pateikti įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiesiems teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pirmiau nurodytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tuo atveju, kai teismo sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas jam sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012;      2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. prašymą, bylos Nr. 3K-3-181/2014). Pažymėtina, kad, siekiant nuginčyti teismo patvirtintą taikos sutartį, tokiam nuginčijimui būtinos ir procesinės prielaidos, ir materialieji teisiniai pagrindai. Tai reiškia, kad asmuo, teikdamas pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, turi derinti CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus su CK nustatytais sandorio negaliojimo pagrindais. Įrodžius proceso atnaujinimo pagrindą, susidarys prielaida įrodyti pareiškėjo nurodomą taikos sutarties negaliojimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju AB „DNB lizingas“ argumentuoja, jog teismo nutartyje, kuria patvirtinta Taikos sutartis, nėra tiesiogiai pasisakyta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą pareiškėjo teisių ar jo pareigų, tačiau keliamas klausimas, jog procesinis teismo sprendimas jam sukuria teisių ar pareigų ta prasme, kad Taikos sutarties patvirtinimas perleidžiant jo naudai areštuotą turtą kasatoriaus nuosavybėn turi tiesioginės įtakos jo teisėms, teismui patenkinus ieškinį, nukreipti reikalavimo patenkinimą į jo naudai areštuotą turtą ir jos apimčiai bei tokiu teismo sprendimu yra pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje spręsdami proceso atnaujinimo klausimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė materialiąsias ir proceso teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose. Byloje nustatyta, kad tiek šalims sudarant taikos sutartį, tiek 2011 m. lapkričio 17 d. ją tvirtinant Vilniaus apygardos teisme didelei daliai žemės sklypų, kurie taikos sutarties pagrindu perėjo kasatoriaus nuosavybėn, galiojo teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas. Turto arešto aktuose grafoje „turto arešto būdai“ buvo nurodytas disponavimo areštuotu turtu apribojimas, t. y. buvo uždrausta areštuotą turtą (žemės sklypus) atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi suvaržyti. Taigi, taikos sutarties šalys, tvirtindamos taikos sutartį teisme, neinformavusios teismo ir kreditorių dėl taikos sutarties sudarymo, atėmė galimybę AB „DNB lizingas“ ir kitiems kreditoriams išsakyti savo nuomonę teisme, pateikti argumentus dėl taikos sutarties sudarymo negalimumo, dėl šio susitarimo įtakos jų teisėms, kas lėmė neteisėtos taikos sutarties patvirtinimą. Minėta, kad taikos sutartimi ne konstatuojami faktai, bet, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų, nustatomos tarpusavio teisės ir pareigos. CPK 42 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad patvirtindamas taikos sutartį teismas sprendė dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, nes AB „DNB lizingas“, kaip ir kiti kreditoriai pagal vykdomuosius raštus, turėjo turtinį interesą į perleistus žemės sklypus, kurie laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu buvo areštuoti kreditorių, t. y. jų interesų apsaugai, tačiau perleidus žemės sklypus pagal taikos sutartį kasatoriui jų turtiniai interesai liko be apsaugos ir be teismo priimto sprendimo įvykdymo užtikrinimo. Šiuo atveju pagrįstai spręsta, kad yra įrodytas ne tik pagrindas atnaujinti procesą, bet ir byloje pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą daryti išvadą dėl taikos sutarties negaliojimo pagrindo buvimo. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatė, kad taikos sutarties tvirtinimo metu galiojo atsakovo turto areštas, pagal pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį vertinta, jog atsakovui buvo uždrausta disponuoti areštuotais žemės sklypais, tačiau, nepaisant šio teismo sprendimo pagrindu nustatyto draudimo, taikos sutartimi visi areštuoti žemės sklypai vis tiek buvo perduoti kasatoriaus nuosavybėn. Atsižvelgiant į visas šias bylai svarbias aplinkybes darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog šalių sudaryta taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta, todėl ji pripažintina negaliojančia (CPK 42 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė pareiškėjas (į bylą, kurioje patvirtinta taikos sutartis, neįtrauktas asmuo) AB DNB lizingas 2012 m. kovo 9 d., procesas byloje buvo atnaujintas 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui, todėl pareiškėjas, po proceso atnaujinimo bylą nagrinėjant iš esmės, pagrįstai į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu.

Dėl 2010 m. lapkričio 26 d. preliminariosios sutarties dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo (ne) pripažinimo pagrindine sutartimi

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad preliminarioji sutartis dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo yra pripažintina pagrindine sutartimi, nes ji turi visus pagrindinės sutarties požymius, aptartos visos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nustatytos tokioms sutartims, atliktas mokėjimas už perkamą turtą. Pagal šios sutarties 4.4 punktą nuo sutarties pasirašymo dienos žemės sklypai buvo perduoti kasatoriui valdyti ir jais naudotis. Kasatorius nurodo, kad šalių jau nebesiejo ikisutartiniai teisiniai santykiai, jie atitiko pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties teisinius santykius, todėl minėta sutartis yra pripažintina pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi.

Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, kilus ginčui dėl sutarties įvardijimo preliminariąja ar pagrindine, spręstina ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006, bei vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad CK 6.165 straipsnyje nustatyta, jog preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip preliminariosios ar pagrindinės sutarties, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Taigi būtų galima daryti išvadą, kad pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Minėta, kad, sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Būtent pagal konkrečios sutarties turinį galima nuspręsti, pripažinti šią sutartį preliminariąja sutartimi ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2010 m. lapkričio 26 d. sutartis dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo atitinka preliminariosios sutarties požymius. Šioje sutartyje šalys susitarė dėl konkrečiai apibrėžtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo už šalių sutartą kainą – taigi susitarė dėl būsimo pagrindinės sutarties dalyko ir esminės sąlygos – kainos. Ši sutartis buvo sudaryta rašytine forma. Tačiau iš jos turinio akivaizdžiai matyti esminis preliminariosios sutarties bruožas – aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Sutarties 4.1 punktu šalys įsipareigojo nuvykti į notarų biurą ir įforminti šią sutartį notariškai per protingą terminą nedelsiant po šios sutarties pasirašymo dienos; 4.2 punktu šalys susitarė, kad nuosavybės teisė į žemės sklypus pirkėjui pereis nuo pirkimo–pardavimo sutarties įforminimo notariškai dienos; 4.3 punktu pardavėjas įsipareigojo iki sutarties notarinio įforminimo ir nuosavybės teisės į žemės sklypus perdavimo pirkėjui žemės sklypų neparduoti, nedovanoti, nemainyti ir kitaip neperleisti tretiesiems asmenims, nesudaryti ateities sandorių, neįkeisti, neprisiimti jokių turtinių įsipareigojimų, sukuriančių apribojimus žemės sklypų atžvilgiu, kitaip nesuvaržyti žemės sklypų. Iš pateiktų ginčo sutarties nuostatų, kurios išreiškia bendrą šalių suderintą valią, matyti, kad sutarties šalys susitarė ateityje sudaryti ir notariškai patvirtinti pagrindinę sutartį, nuo kurios sudarymo momento pirkėjui pereis nuosavybės teisės į žemę. Tai, kad nebuvo susitarta sklypų kasatoriui perduoti iki notariškai patvirtintos sutarties sudarymo, matyti ir iš minėta susitarimo 4.3 punkto, kuriuo pardavėjas įsipareigojo nekeisti minėtų sklypų teisinio statuso. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad notariškai žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, o teismo tvarka taikos sutartis patvirtinta tik 2011 m. lapkričio 17 d., t. y. praėjus metams nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus rašto matyti, kad kasatorius už minėtus žemės sklypus su Nacionaline žemės tarnyba visiškai atsiskaitė laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., t. y. po nuginčytos taikos sutarties sudarymo, o ne vykdant preliminariąją sutartį, pagal kurią 300 000 Lt (86 886,01 Eur) turėjo būti sumokėta iki      2012 m. sausio 1 d., o 232 939 Lt (67 463,80 Eur) – iki 2013 m. sausio 1 d. Taigi kreipdamasis į teismą 2011 m. rugpjūčio 2 d. dėl šalių sudarytos sutarties pripažinimo pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi kasatorius pinigų dar nebuvo sumokėjęs. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundo prašymą dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, ar nėra restitucijos negalimumo pagrindų, nes šiuo atveju taikant restituciją kasatoriaus padėtis nesąžiningai pablogėtų, o AB „DNB lizingas“ atitinkamai pagerėtų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šioje byloje turi būti išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimas, tačiau restitucijos klausimo iš esmės nenagrinėjo ir perdavė jį iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, kuris laikydamas, jog šis taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimas negali būti nagrinėjamas šioje byloje, nes atsakovui buvo iškelta bankroto byla, jo iš viso nesprendė. Atsižvelgiant į tai, kad taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimas pirmosios instancijos teismo nebuvo spręstas, apeliacinės instancijos teismas vertino, jog šiam klausimui išspręsti būtina tirti ir nustatyti papildomas bylos aplinkybes, taip pat vertinti pagrindo įtraukti į bylos nagrinėjimą papildomus asmenis, kurių teisėms ir pareigoms šis sprendimas gali turėti įtakos, buvimą, todėl restitucijos galimumo ar negalimumo nagrinėjamu atveju nesprendė ir šį klausimą pagrįstai perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su restitucijos taikymo (ne) galimumu nagrinėjamu atveju, jos būdo parinkimu nesvarstytini.  

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis  kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 12,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m.                              kovo 6 d. pažyma. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

AB „DNB lizingas“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 3630 Lt (1051,32 Eur), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomo užmokesčio dydis mažintinas ir už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 600 Eur.

BŽŪB „Miežaičiai“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 1875 Lt (543,04 Eur). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad atsakovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio, prašomas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Pinigų medis“ (j. a. k. 302055532) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų AB „DNB lizingas“ (j. a. k. 124385737) naudai ir 543,04 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt tris Eur    4 ct) bylinėjimosi išlaidų BŽŪB „Miežaičiai“ (j. a. k. 171286537) naudai.

Priteisti iš UAB „Pinigų medis“ (j. a. k. 302055532) valstybei 12,36 Eur (dvylika Eur 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Nutarties patvirtintą kopiją nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                   Sigitas Gurevičius             

                                                                                                                                Andžej Maciejevski

                                                                                                                     Vincas Verseckas