Civilinė byla Nr. 3K-3-230-969/2015

                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06833-2013-5

                              Procesinio sprendimo kategorija: 25.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovo J. O. (J. O. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. O. ieškinį atsakovams A. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Kernavės būstas“ dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas J. O. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams A. V. ir UAB „Kernavės būstas“ dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus A. V. ir UAB „Kernavės būstas“ per šešis mėnesius savo lėšomis atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 1094-0166-0019, kurio bendras plotas 57,10 kv. m, pažymėjimas plane 1A2p, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. grąžinti padėtį, buvusią iki nugriovimo, pagal 1994 m. liepos 20 d. atliktų gyvenamojo namo kadastro matavimų metu suformuotos kadastro duomenų bylos duomenis ir pagal duomenis, užfiksuotus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. gegužės 31 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. (101)-11.4-1225.

              Ieškinyje nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausė 1/4 ginčo namo, kita 1/4 namo priklausė atsakovui UAB „Kernavės būstas“, o 1/2 – A. V. . Atsakovai be ieškovo sutikimo 2011 m. birželio mėnesį gyvenamąjį namą nugriovė, taip pažeisdami CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo taisykles. 2011 m. rugpjūčio 24 d. namas išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje paliko nepakeistą, tačiau konstatavo prejudicinį faktą, kad pastato nugriovimas yra neteisėtas, prieštaraujantis teisės aktuose nustatytai tvarkai, nes nebuvo bendraturčio (ieškovo) sutikimo. Ieškovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. A51-27609 (3.310.2-BR40) „Dėl neprižiūrimo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“ bendraturčiai buvo įpareigoti iki 2011 m. vasario 23 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti galimos avarinės būklės požymių turintį pastatą. Ieškovo teigimu, nurodytas raštas nėra statybą leidžiantis dokumentas, todėl vadovaujantis juo griauti pastato nebuvo teisėto pagrindo. Be to, nurodytame rašte buvo pasiūlyti keli alternatyvūs būdai, ir nebuvo įpareigojimo tik nugriauti pastatą. Ieškovas, apeliuodamas į Statybos įstatymo (toliau – SĮ) 35 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies nuostatas, teigė, kad pastatas galėjo būti nugriautas tik pasibaigus rašte nurodytam terminui, be to, dėl pastato nugriovimo turėjo būti priimtas teismo sprendimas. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovai neturėjo pastatą griauti leidžiančio dokumento, kaip to reikalauja SĮ 2 straipsnio 71, 95 punktų, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 20 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos.           

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatuota aplinkybė, jog atsakovai pastatą nugriovė neteisėtai, nesant ieškovo sutikimo, nėra besąlyginis pagrindas įpareigoti atsakovus atstatyti ginčo pastatą. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas visų pirma įpareigoja statinio savininkus nugriauti statinį, jei jis yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai, arba imtis priemonių grėsmei pašalinti per viešojo administravimo subjektų nustatytą terminą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento energetikos ir statinių skyriaus 2010 m. gruodžio 20 d. raštu namo bendraturčiai įpareigoti iki 2011 m. vasario 23 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti galimos avarinės būklės požymių turintį gyvenamąjį namą. Pagal nurodytą viešojo administravimo subjekto reikalavimą pareiga arba sutvarkyti pastatą, arba jį nugriauti tenka visiems bendraturčiams. Teismas nustatė, kad atsakovai nurodė, jog statinio tvarkymo darbų nebuvo imtasi atsižvelgiant į neigiamą jo rinkos vertę ir į tai, kad jį rekonstruoti buvo neekonomiška. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovas, būdamas bendraturtis, ėmėsi kokių nors veiksmų pastatui sutvarkyti, kad šis nekeltų grėsmės. Teismas sprendė, kad ieškovas, kaip bendraturtis, nevykdė savo pareigos prižiūrėti statinį, kaip to reikalauja norminiai teisės aktai. Teismo nuomone, ieškovas, pats nevykdęs  bendraturčio pareigos, nepagrįstai kaltina atsakovus netinkamai prižiūrėjus statinį, nes ši pareiga, kaip nurodyta, tenka tiek atsakovams, tiek ieškovui. Ieškovas, teigdamas, kad jo teisės buvo pažeistos, remiasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybe, kad atsakovai pastatą nugriovė neteisėtai, nesant ieškovo sutikimo. Tačiau nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir šiuo atveju teismas konstatavo, kad ieškovas pats tinkamai nevykdė savo, kaip bendraturčio, pareigos, todėl jo pažeistos teisės pasirinktu vienu iš CK 1.138 straipsnyje nustatytų būdų, teismo vertinimu, gintinos tiek, kiek jis pats neprisidėjo prie tokių pasekmių atsiradimo. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovas ne tik nevykdė pareigos, susijusios su statinio priežiūra, bet ir viešojo administravimo subjekto nustatyto reikalavimo dėl pasato sutvarkymo ar jo nugriovimo. O atsakovė, neturėdama jokios galimybės susisiekti su ieškovu (byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas informavo bendraturčius, kaip su juo galima susisiekti), neturėdama ekonominio suinteresuotumo rekonstruoti pastatą, gavusi viešojo administravimo subjekto reikalavimą, būdama nubausta už reikalavimo nevykdymą administracine tvarka, teismo vertinimu, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, privalėjo imtis priemonių grėsmėms pašalinti, t. y. nugriauti avarinės būklės pastatą, taip siekdama išvengti galimai didesnės žalos atsiradimo.

Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus dėl to, kad nebuvo įgalioto valstybės tarnautojo rašytinio pritarimo griovimo projektui. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad nugriautas pastatas priskirtinas prie nesudėtingų statinių. Pagal SĮ 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4–13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas). SĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad nesudėtingo statinio griovimui Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais rengiamas supaprastintas griovimo aprašas. Pagal LR aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 7 punkto nuostatas rašytinis pritarimas būtinas visais atvejais griovimo projektui ar griovimo aprašui. Tačiau nenustatyta, kad rašytinis pritarimas visais atvejais privalomas ir supaprastintam griovimo aprašui. 

Teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas negali būti taikomas. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad buvusi iki pažeidimo padėtis negali būti atkuriama, nes pažeidimo metu pastatas buvo avarinės būklės, o atstatyti tokios būklės pastatą yra neįmanoma. Toks atstatymas iš esmės reikštų naujo statinio pastatymą. Be to, nors ieškovas prašo atstatyti pastatą tokios būklės, kokios jis buvo iki nugriaunant, tačiau remiasi duomenimis, fiksuotais gerokai anksčiau, t. y. 1994 m. liepos 20 d. kadastro bylos duomenimis. Jau vien dėl to ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuo 1994 metų iki 2011 metų birželio mėnesio pastato būklė išliko tokia pati. Atvirkščiai, iš rašytinių bylos įrodymų matyti, kad pastato būklė pablogėjo – tapo avarinė. Ginčo statinio avarinės būklės nugriovimo metu, teismo nuomone, nepaneigia ir 2007 m. gegužės 31 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pastatas buvo nenaudojamas, todėl akivaizdu, kad neprižiūrimas senas namas per keletą metų gali tapti avarinės būklės. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra neekonomiškas, neracionalus, pažeidžiantis kitų bendraturčių interesus, neatitinkantis norminių teisės aktų reikalavimų bei neįvykdomas. Savo pažeistas teises, teismo vertinimu, ieškovas gali įgyvendinti siekdamas žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo J. O. apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės A. V. įpareigojimas atstatyti gyvenamąjį namą tokios būklės, kokios jis buvo iki ieškovo teisių pažeidimo (gyvenamojo namo nugriovimo be ieškovo sutikimo), reikštų įpareigojimą atstatyti avarinės būklės gyvenamąjį namą, t. y. atlikti tai, ką draudžia statybą reglamentuojantys teisės aktai, nustatantys saugumo reikalavimus statomiems statiniams, o kartu ir tai, kas yra neįmanoma (impossibilium nulla obligatio est). Ginčo pastato avarinė būklė jo nugriovimo metu byloje įrodyta rašytiniais įrodymais: 2010 m. liepos 26 d. firmos „Tyrimai ir projektai“ statinio būklės tyrimo aktu, minėtu Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. gruodžio 20 d. raštu ir 2011 m. gegužės 3 d. UAB „AD NOTAM“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, todėl CK 1.138 straipsnio 2 punkte nurodyto pažeistų teisių gynimo būdo taikymas reikštų atsakovės įpareigojimą atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą būtent tokios (avarinės), o ne ankstesnės, kaip prašė ieškovas, būklės. Šiame kontekste teisiškai nereikšmingi yra apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja atliktų gyvenamojo namo griovimo darbų neatitiktį kitiems teisės aktų reikalavimams, nes galimų papildomų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nustatymas šiuo atveju neturėtų jokios įtakos apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo taikymo galimumui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. gruodžio 20 d. raštu bylos šalims, kaip ginčo gyvenamojo namo bendraturčiams, buvo nustatytas dviejų mėnesių laiko tarpas ginčo namui sutvarkyti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį (ar vėliau iki pastato faktinio nugriovimo) apeliantas būtų ėmęsis realių veiksmų nustatytam įpareigojimui įvykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovas šioje byloje pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, bei pažymėjo, kad ieškovui galimai padarytos žalos atlyginimo klausimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas) nagrinėjamoje byloje (taip pat jokioje kitoje civilinėje byloje) negalėjo (-i) būti sprendžiamas, nes toks ieškovo reikalavimas buvo atmestas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis); kad pagal nurodytą ieškinio pagrindą teismas savo iniciatyva turėjo taikyti kitą pažeistų teisių gynimo būdą, teisėjų kolegija nenustatė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas J. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CK 4.98 straipsnio netinkamo taikymo. Žemesnių instancijų teismai nenustatinėjo aplinkybės, kad atsakovų veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų, priešingai – buvo vertinti tik ieškovo veiksmai (jo, kaip bendraturčio, neva netinkamas pareigų vykdymas). Kasatoriaus teigimu, administracinę nuobaudą skyrus tik atsakovei, nereiškia, kad pastaroji įgijo teisę, pasitarusi tik su vienu iš bendraturčių, priimti sprendimą dėl pastato griovimo. Teismai, nevertindami situacijos pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytas sąlygas, nepagrįstai atsisakė ginti ieškovo teises nuo nuosavybės teisės pažeidimo momento ir jį pašalinti, atkurdami buvusią iki šio teisės pažeidimo padėtį.

2. Dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo. Pagal šią normą pastatas galėjo būti nugriautas tik esant visų pastato savininkų sutikimui, o jo nesant – teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys buvo bendrosios dalinės nuosavybės dalyvės ir ieškovo nuosavybės teisės pažeidimas yra kildinamas iš bendraturčio sutikimo nebuvimo, todėl ir atsakovės veiksmai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į CK 4.75 straipsnio 1 dalį, o ne į kitas teismo nurodytas aplinkybes (atsakovė, neturėdama ekonominio suinteresuotumo rekonstruoti pastatą, gavusi viešojo administravimo subjekto reikalavimą ir būdama nubausta už reikalavimo nevykdymą administracine tvarka, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, privalėjo imtis priemonių grėsmėms pašalinti ir nugriauti pastatą, taip išvengdama galimai didesnės žalos atsiradimo). Kasatorius nurodo, kad jis buvo suinteresuotas išsaugoti pastatą, nes tai buvo jam priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Vilniaus mieste, kurį jis buvo įsigijęs daugiau nei prieš 10 metų. Ieškovui buvo visiškai neekonomiška, nenaudinga ir netikslinga nugriauti pastatą – atsakovams nugriovus gyvenamąjį namą, buvo sunaikintas ieškovui nuosavybės teise priklausęs turtas (1/4  namo dalis), kurio vertė nugriovimo dieną buvo 118 000 Lt (34 175,16 Eur), atitinkamai jam buvo padaryta žala, kuri, vertinant vien pastato vertę, lygi 29 500 Lt (8543,79 Eur). Be to, žala susideda ne tik iš nugriauto pastato vertės, bet ir iš neatskiriamos teisės naudotis žemės sklypo dalimi vertės     (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo vertė yra 759 350 Lt (219 922,96 Eur). Kasatoriaus teigimu, žemesnės instancijos teismai, atsisakydami ginti ieškovo nuosavybės teisę (kuri įgyta galiojančio sandorio pagrindu) jo pasirinktu būdu ir nepritaikydami jokio kito gynimo būdo, apskritai paneigė šią teisę, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2014).

3. Dėl SĮ 35 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies netinkamo taikymo. Aiškindamas šią normą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisinis reglamentavimas visų pirma įpareigoja statinio savininkus nugriauti statinį, jei jis yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai, arba imtis priemonių grėsmei pašalinti per viešojo administravimo subjektų nustatytą terminą. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju pastatas buvo nugriautas remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. A51-27609 (3.310.2-BR40), kuriuo pastato bendraturčiai buvo įpareigoti iki 2011 m. vasario 23 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti galimos avarinės būklės požymių turintį pastatą. Tačiau tai, kad pastato keliamo pavojaus šalinimo darbai (remontas, rekonstrukcija, griovimas) nebuvo atlikti iki nustatyto termino, nereiškia, kad pastatas turėjo būti griaunamas, juolab kad ieškovas apie tokius įpareigojimus apskritai nieko nežinojo, o jo valdoma statinio dalis buvo visiškai sutvarkyta. Kasatoriaus teigimu, teisės aktuose įpareigojimo pastatą būtinai nugriauti nėra įtvirtinta. Kasatorius pažymi, kad bet kokiu atveju, nesant bendraturčių sutarimo, sprendimą dėl pastato griovimo turėjo priimti teismas – į jį kreiptis turėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o ne savavališkai atsakovai (SĮ 35 straipsnio 2 dalis). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pastatas buvo nugriautas nesant nei pastato griovimo aprašo, nei rašytinio įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo tokiam aprašui.

4. Dėl CPK 176–185 straipsnių nuostatų pažeidimo. Teismai, vertindami tik dalį bylos įrodymų, pažeidė proceso teisės normas. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo konstatuoti reikšmingus bylai faktus, susijusius su pastato padėtimi ir jos pablogėjimu, o to padaryta nebuvo. Teismai nuspręsdami, kad duomenų, jog nuo 1994 metų pastato būklė išliko tokia pati, nėra ir kad neprižiūrimas senas namas per dvejus metus gali tapti avarinės būklės, nevertino 2007 m. gegužės 31 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-1225, kuriuo pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti pagal savo tikslinę paskirtį – buvo tinkamas gyventi. Šio akto surašymo metu (2007 m.) statinio būklė atitiko kadastrinių matavimų duomenis, įrašytus 1994 m. liepos 20 d. kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/2530. Taip pat nebuvo įvertinti byloje esantys įrodymai, kad pastato būklė akivaizdžiai pradėjo blogėti tik nuo 2009 metų ir jau 2010 metais pripažinta galimai avarine. Kasatoriaus teigimu, pastatas avarinės būklės tapo būtent dėl atsakovų atliekamų veiksmų – atsakovai patys nuo 2009 m., be ieškovo žinios ir sutikimo, pastatą pradėjo ardyti, todėl jis ir buvo pripažintas neprižiūrimu ir avarinės būklės.

5. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus teigimu teismai, atsisakydami ginti ieškovo pažeistas teises jo prašomu būdu ir įpareigoti atsakovus atstatyti neteisėtai nugriautą pastatą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl nuosavybės teisių gynimo išnykus nekilnojamajam turtui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2014). Be to, teismai, atsisakydami ginti ieškovo pažeistas teises esant konstatuotam šių teisių pažeidimui ir patiems teismams nekvestionuojant tokio pažeidimo egzistavimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013, suformuotos praktikos dėl būtinumo teismui ex officio spręsti dėl pažeistos teisės gynimo būdo taikymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. V. prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistus. Taip pat prašo priteisti atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsakovė pažymi, kad kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2014, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo reikalavimas atstatyti nugriautą pastatą, kad jo padėtis būtų tokia pati, kaip iki nugriaunant, iš esmės reikštų ne pablogėjusios (avarinės) pastato būklės atkūrimą, bet visiškai naujo ir kokybiško turto (pastato) sukūrimą ir jo vertės padidinimą, t. y. ieškovo nepagrįstą praturtėjimą. Be to, atsakovui UAB „Kernavės būstas“ nesutinkant, kad jam priklausančio nugriauto pastato dalis būtų atkurta, ieškovo reikalavimas atstatyti pastatą be kito bendraturčio sutikimo taip pat negali būti įgyvendintas. Ieškovas, siekdamas atstatyti nugriautą pastatą, kuriuo anksčiau nesirūpino, iš esmės piktnaudžiauja savo teisėmis, nes tokiais savo veiksmais siekia, kad jo neprižiūrėto, apleisto pastato būklė ir neigiama vertė būtų padidinta kitų bendraturčių sąskaita ir prieš jų valią. Atsakovės teigimu, ieškovas pats prisidėjo prie jam priklausiusio turto (pastato) sunykimo, jo neigiamos vertės atsiradimo, todėl net jei ir būtų galima konstatatuoti, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, kai nustatytas nuosavybės teisių pažeidimo mastas yra nedidelis, kurį lėmė ir ieškovo veiksmai, atsakovai atleistini nuo atsakomybės dėl ieškovo galimo nuosavybės teisių pažeidimo. Atsakovai nesiekė apsaugoti išskirtinai savo interesus ir riboti ieškovui priklausančią nuosavybę, nes išnaudojo visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro pastato likimo ir aktyviai ieškojo priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo ir tik gavę išvadą dėl pastato neigiamos vertės bei siekdami išvengti dar didesnių nuostolių dėl pastato keliamos grėsmės aplinkiniams nusprendė pastatą nugriauti. Atsakovės teigimu, kasaciniame skunde siekiama, kad kasacinis teismas iš naujo analizuotų teismų nustatytas faktines aplinkybes, tačiau kasacinės instancijos teismas prašomo atstatyti pastato būklės iki jo nugriovimo nustatymo klausimo neturėtų analizuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prejudicinių faktų, reikšmingų nagrinėjamoje byloje

Nustatyta, kad iki šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka Lietuvos Respublikos teismuose buvo išnagrinėtos dvi bylos, susijusios su ginčo santykiais: 1) civilinė byla pagal J. O. ieškinį atsakovams A. V. , J. V. , UAB „Kernavės būstas“ dėl 55 000 Lt (15 929,10 Eur) turtinės ir 25 000 Lt (7240,50 Eur) neturtinės žalos, padarytos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas) nugriovimu, priteisimo ir pagal A. V. priešieškinį J. O. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo (šioje byloje galutine Vilniaus apygardos teismo  2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2546-590/2012, palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys ir priešieškinis atmesti); 2) administracinė byla pagal J. O. skundą dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 309 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dėl pastato išregistravimo panaikinimo bei įpareigojimo atkurti teisinę pastato registraciją (šioje byloje galutiniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2013 m. sausio 31 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A143-89/2013, skundas atmestas).

Pirmiau nurodytose bylose nustatyti faktai bei pateiktas ginčo santykių kvalifikavimas, turintis reikšmės ir nagrinėjamai bylai: 1) ieškovas J. O. , atsakovai A. V. ir UAB „Kernavės būstas“ buvo pastato bendraturčiais: ieškovui priklausė 1/4 dalis, atsakovei A. V. 1/2 dalis ir UAB „Kernavės būstas“ 1/4 dalis; 2) 2011 metais atsakovai A. V. ir UAB „Kernavės būstas“ nusprendė pastatą nugriauti (t. y. UAB „Kernavės būstas“ tam neprieštaravo), o 2011 m. birželio mėnesį atsakovė A. V. pastatą nugriovė; 3) griovimo metu pastato būklė buvo avarinė, jo rinkos vertė – minusinė, jį rekonstruoti buvo ekonomiškai netikslinga ir nepagrįsta; 4) nors griovimo darbai neprieštaravo ir Statybos įstatymo nuostatoms dėl vykdymo pagrindų ir tvarkos (administracinis leidimas griauti pastatą nebuvo reikalingas), tačiau jie neatitiko CK 4.75 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagal kuriuos pastatas galėjo būti nugriautas tik pastato savininkų sutarimu arba teismo sprendimu. Kasatorius, kaip pastato 1/2 dalies savininkas, nebuvo davęs sutikimo griauti gyvenamąjį namą, teismas taip pat nėra priėmęs sprendimo dėl namo nugriovimo, todėl atsakovai neturėjo teisės jį nugriauti; 5) kadangi pastatas yra nugriautas (sunaikintas), todėl duomenys apie pastatą ir daiktines teises į jį atsakovės A. V. prašymo pagrindu 2011 m. rugpjūčio 24 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre išregistruoti pagrįstai ir teisėtai.

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Tam, kad teismo sprendimui būtų pripažinta prejudicinė reikšmė, turi būti konstatuotas visetas reikšmingų prielaidų: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2009; ir kt.).

Remdamasi šia kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija vertins kasacinio skundo argumentus, atsižvelgdama, be kita ko, į teismų sprendimuose, priimtuose pirmiau nurodytose bylose, nustatytus prejudicinius faktus. 

Dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies aiškinimo ir taikymo

Remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Pagal Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir šio straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi pastato nugriovimo metu 2011 m. birželio mėn.) pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas kai statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Jei statinio savininkas nurodytu atveju nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas. Kreiptis į teismą nurodytu atveju turi teisę statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai.

Teisėjų kolegija iš esmės pagrįstais laiko kasatoriaus argumentus, kad pirmiau nurodytos CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 2 dalies normos aiškintinos kaip nesuteikiančios teisės vienam ar keliems bendraturčiams, nesant bent vieno jų sutikimo, vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nugriauti statinį net ir tais atvejais, kai statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasatoriaus argumentu, kad administracinės nuobaudos paskyrimas atsakovei už Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento energetikos ir statinių skyriaus įpareigojimo nevykdymą nereiškia, kad pastaroji įgijo teisę, pasitarusi tik su vienu iš bendraturčių, priimti sprendimą dėl pastato griovimo. Pažymėtina, kad šios teisės normos taip pat buvo aiškinamos ir užbaigtoje civilinėje byloje pagal kasatoriaus ieškinį atsakovams dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pastato nugriovimu, atlyginimo. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks nurodytas teisės aiškinimas savaime nereiškia, kad pritaikius šias normas nagrinėjamoje byloje atsiranda teisinis pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, kuriais nuspręsta dėl galimybės taikyti kasatoriaus prašomą teisių gynimo būdą.

Dėl CK 4.98 straipsnio, CPK 176-185 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde teismai atsisakė taikyti apelianto pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą – atsakovų įpareigojimą atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą, kad jis būtų toks, koks buvo iki nugriaunant, pagal 1994 m. liepos 20 d. gyvenamojo namo kadastro duomenų bylos bei 2007 m. gegužės 31 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto duomenis. Kasatoriaus teigimu, teismai, nevertindami situacijos pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytas sąlygas ir netinkamai vertindami byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atsisakė ginti jo teises nuo nuosavybės teisės pažeidimo momento, atkurdami buvusią iki šio teisės pažeidimo padėtį.

Remiantis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius gina savo teises CK 1.138 straipsnio 2 punkte nustatytu būdu – prašydamas teismo įpareigoti atsakovus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis civilinių teisių gynimo būdas yra specifinis, jo taikymo galimybė, be kita ko, priklauso nuo to, ar konkrečiu atveju buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas yra įmanomas, ar padėtis, buvusi iki ieškovo subjektinės teisės pažeidimo, buvo teisėta, ar tokios padėties atkūrimas neprieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo  2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2546-590/2012,  nustatytas prejudicinis faktas, kad pastato griovimo metu 2011 m. birželio mėnesį jo būklė buvo avarinė. Remdamiesi tuo, nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovų įpareigojimas atstatyti gyvenamąjį namą, kad jis būtų tokios būklės, kokios buvo iki ieškovo teisių pažeidimo (gyvenamojo namo nugriovimo 2011 metų birželio mėnesį), reikštų įpareigojimą atstatyti avarinės būklės gyvenamąjį namą, t. y. atlikti tai, ką draudžia statybą reglamentuojantys teisės aktai, nustatantys saugumo reikalavimus statomiems statiniams, o kartu ir tai, kas yra neįmanoma (impossibilium nulla obligatio est).

Nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai aiškino jo teisių pažeidimo momentą, nepagrįstai susiedami jį su pastato nugriovimu 2011 metais, o ne su ankstesniais atsakovų veiksmais bloginant pastato būklę. Tie veiksmai, kasatoriaus teigimu, prasidėjo 2009 metais, kai atsakovai „be ieškovo žinios ir sutikimo pradėjo pastatą ardyti“. Kasatoriaus teigimu, ieškiniu jis reikalavo atkurti pastato padėtį ne jo nugriovimo 2011 metų birželio mėnesį momentu, o pagal duomenis, kurie buvo užfiksuoti 1994 m. liepos 20 d. kadastrinių matavimų byloje ir 2007 m. gegužės 31 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte. Todėl, kasatoriaus teigimu, spręsdami konkretų ginčą teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintomis įrodinėjimo proceso taisyklėmis, turėjo konstatuoti reikšmingus bylai faktus, susijusius su ginčo pastato padėtimi ir jos pablogėjimu nuo 2009 metų, o to padaryta nebuvo. Šie kasacinio skundo argumentai rodo, kad kasatorius savo teisių pažeidimo momentu laiko ne 2011 metų birželio mėnesį (kai pastatas buvo nugriautas), o 2009 metus, kai atsakovai „be ieškovo žinios ir sutikimo pradėjo pastatą ardyti“.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Pirma, kasatorius, teigdamas, kad teismai nepagrįstai nekonstatavo „reikšmingų bylai faktų, susijusių su ginčo pastato padėtimi ir jos pablogėjimu“, nenurodo, kokių konkrečiai aplinkybių, kurias jis įrodinėjo ir kurios turėtų teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, teismai nenustatė, kokie byloje esantys įrodymai šias aplinkybes patvirtina ir kokią teisinę reikšmę šios aplinkybės, jei būtų nustatytos, galėtų turėti. Antra, kasatorius, savo reikalavimo pagrindu laikydamas aplinkybę, kad 2009 metais atsakovai „be ieškovo žinios ir sutikimo pradėjo pastatą ardyti“, turėjo ją įrodyti leistinomis priemonėmis. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokia aplinkybė teismų nenustatyta, o vien staigus pastato būklės pablogėjimo faktas nuo 2007 metų (kai pastatas pripažintas tinkamu naudoti) iki 2010 metų (kai pastatas pripažintas avariniu), priešingai nei teigia kasatorius, nesudaro pagrindo spręsti, kad pastato būklė pablogėjo dėl neteisėtų atsakovų veiksmų. Todėl nenustačius kasatoriaus nuosavybės teisių pažeidimo anksčiau nei 2011 metų birželio mėn., nėra pagrindo remiantis CK 1.138 straipsnio 2 punktu ir įpareigoti atsakovus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį – t. y. tą padėtį, kuri, kasatoriaus teigimu, buvo iki tada, kai 2009 metais atsakovai be jo žinios ir sutikimo pradėjo pastatą ardyti.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos

Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstą atmeta kasacinio skundo argumentą dėl nukrypimo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2014. Nurodytoje byloje, inter alia, konstatuota, kad „nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka“. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi: skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, minėtoje byloje buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumo bei vėlesnių žemės perleidimo sandorių galiojimo klausimas. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl kasatoriaus teisės atkurti statinį, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, suvaržymo.

Tuo pačiu pagrindu atmestini ir kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. P. v. UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2013, suformuotos praktikos dėl būtinumo teismui ex officio spręsti dėl pažeistos teisės gynimo būdo taikymo. Nurodytoje byloje sprendžiant žemės sklypo ir ant jo stovinčių metalinių konteinerių savininkų ginčą dėl teisės laikyti konteinerius žemės sklype, be kita ko, konstatuota, kad, nustačius žemės sklypo savininko nuosavybės teisės pažeidimo faktą, tačiau nusprendus netaikyti savininko prašomo išimtinio šios teisės gynimo būdo dėl šio būdo neproporcingumo (dėl to, kad ginčo konteineriai stovi, tikėtina, servitutu suvaržytoje teritorijoje, užima gana nedidelį plotą, eksploatuojami gana ilgą laiką ir užtikrina galimybę neapibrėžtam skaičiui vartotojų naudotis atsakovų teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis tam tikru spinduliu nuo dūmtraukio, ant kurio iškeltos antenos) teismas turėtų svarstyti dėl kitų pažeistos teisės gynimo būdų taikymo galimybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepagrįstai plačiai aiškina nurodytoje byloje suformuotą teisės aiškinimo praktiką, kaip reiškiančią bendrą taisyklę, įpareigojančią teismą ex officio parinkti tinkamiausią savininko teisių gynimo būdą. Pažymėtina, kad toks aiškinimas paneigtų bendrus civilinio proceso dispozityvumo ir rungtyniškumo principus, inter alia, įpareigojančius ginčo šalis pačias suformuluoti reiškiamų reikalavimų dalyką ir pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius nukrypimo nuo minėtų principų poreikio, nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, kad teismai turėjo pagrindą svarstyti kitų (alternatyvių) jo teisių gynimo būdų taikymo galimybę.

Kasatorius, argumentuodamas dėl būtinumo teismui ex officio spręsti dėl pažeistos teisės gynimo būdo taikymo, ir teigdamas, kad teismai nepagrįstai netaikė alternatyvių būdų jo teisėms apginti, tuo pačiu nurodo, kad „iš esmės jokio kito būdo apginti ieškovo pažeistas teises ir nėra, t. y. vienas būdas yra priteisti ieškovui kompensaciją pinigais už jam nuosavybės teise priklausiusį turtą, kitas būdas yra įpareigoti atstatyti sunaikintą nuosavybę“. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti šio kasatoriaus teiginio pagrįstumo. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę, nuo kurios nukrypti nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, apsisprendimo teisė dėl prašomo taikyti teisių gynimo būdo priklauso išimtinai asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos. Teismas neturi pareigos už asmenį nuspręsti dėl galimo ir tinkamiausio pažeistų teisių gynimo būdo. Teismas nagrinėja bylą asmens suformuluoto ieškinio (skundo) dalyko ir pagrindo ribose. Kartu kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2546-590/2012, kuri yra įsiteisėjusi ir turinti šalims res judicata galią, nenustatyti prejudiciniai faktai, susiję su galima kasatoriaus žala dėl teisės naudotis žemės sklypu, ant kurio stovėjo nugriautas pastatas, praradimu, nes tokiomis aplinkybėmis nebuvo remtasi ieškinyje, kaip ieškinio pagrindu. Tai reiškia, kad CPK 279 straipsnio 4 dalies prasme kasatoriui nėra teisinių kliūčių pareikšti reikalavimą remiantis nurodytomis aplinkybėmis, o teismui – tokį reikalavimą nagrinėti atsižvelgiant, inter alia, į CK pirmosios knygos VII skyriaus („Ieškinio senatis“) nuostatas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961 , 98 straipsnio nuostatos.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikia įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1000 Lt (289,62 Eur), netenkinus kasacinio skundo, ši suma priteistina iš kasatoriaus atsakovės naudai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 6,01 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo J. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,01 Eur (šešis Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Sigitas Gurevičius             

Gediminas Sagatys             

Algis Norkūnas