Baudžiamoji byla Nr. 2K-266/2014

Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00164-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. B. nuteistas už tai, kad pasiūlė  kyšį valstybės tarnautojui už neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: 2013 m. vasario 15 d., apie 23.10 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį „Volkswagen Scirocco“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), norėdamas išvengti nuobaudos už padarytus Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje, 1241 straipsnio 7 dalyje, pasiūlė 300 eurų arba 1000 Lt kyšį (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams R. R. ir S. S..

Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendį su pakeitimais – jo veiką perkvalifikuojant iš BK 227 straipsnio 2 dalies į 227 straipsnio 4 dalį.

Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai pažeidė teismo nešališkumo principą ir BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes savo išvadas grindė prielaidomis ir vadovavosi įrodymais, surinktais galbūt jį (kasatorių) provokuojant padaryti nusikalstamą veiką, nors už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, ir pats duomenų rinkimo procesas buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios reikšmės. Remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2001, 2K-7-141/2008, 2K-647/2012), kasatorius teigia, kad byloje nepaneigti duomenys, jog veikos padarymą lėmė provokacija, o apeliacinės instancijos teismas į tokią aplinkybę nekreipė dėmesio ir dėl jos skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Kasatorius teigia, kad iš liudytojų S. S. ir R. R. parodymų matyti, jog jis du kartus pareigūnams siūlė pinigų, iš kurių vieną kartą tokio pasiūlymo pareigūnas R. R. nevertino kaip kyšio siūlymo. Dėl to kasatorius mano, kad tokie jo veiksmai neatitinka veikos, numatytos BK 227 straipsnyje, objektyviųjų požymių. Tačiau ir antrasis pasiūlymas, kurį pareigūnai jau įvertino kaip kyšio siūlymą, taip pat negali būti vertinamas kaip nusikaltimas, nes būtent policijos pareigūnai ji skatino ir lenkė, t. y. provokavo padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-524/2012).

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes nepagrįstai netenkino kasatoriaus prašymo dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo ir papildomų veiksmų (išreikalauti administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, ją ištirti, dar kartą apklausti policijos pareigūnus, išreikalauti ir ištirti policijos automobilyje esančios vaizdo ir garso įrašymo technikos padarytus įrašus) atlikimo, o skundžiamoje nutartyje šiuo klausimu nieko nepasisakė. Anot kasatoriaus, taip teismas nesilaikė ir suformuotos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-544/2006, 2K-591/2007, 2K-426/2011 ir kt.). Nesutikdamas su liudytojų pareigūnų R. R. ir S. S. parodymų vertinimu, kasatorius teigia, kad šie parodymai yra neteisingi, neatitinkantys tikrovės, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, be to, jie prieštarauja tų pačių pareigūnų parodymams, esantiems administracinio teisės pažeidimo byloje, ir pastarosios bylos medžiagai. Dėl to tik pareigūnų parodymais paremta teismų išvada dėl jo (kasatoriaus) kaltės yra negrįsta. Kartu kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai įrodymus vertino prieštaringai, nevertino jų visumos, kai kurių įrodymų iš viso nevertino arba vertino iškreipdami jų prasmę. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, susijusias su jo (kasatoriaus) padarytais administraciniais teisės pažeidimais ir jų įtaką nusikalstamos veikos padarymui, bei liudytojų D. V. ir L. M. parodymus kaip nepagrįstus ir palankius kasatoriui. Skundo autorius pažymi, kad jis neturėjo motyvo ir pagrindo siūlyti pareigūnams kyšį, anksčiau nebaustas administracine tvarka pagal ATPK 123 straipsnio 3 dalį, 1241 straipsnio 7 dalį ir dėl to nežinojo sankcijos dydžių už šiuos pažeidimus bei baudų sumokėjimo tvarkos, o minėti liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių jų siekį padėti kasatoriui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to jis teigia, kad apeliacinio teismo išvada, jog kasatorius žinojo baudos mokėjimo tvarką, nes anksčiau buvo baustas administracine tvarka, yra pagrįsta tik prielaida.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, jų neištyręs ir nepatikrinęs teisiamajame posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl tokio apylinkės teismo padaryto pažeidimo. Teismas neteisingai vertino ir jo (kasatoriaus) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nesilaikė BPK 276 straipsnio nuostatų.

Anot kasatoriaus, abiejų instancijų teismai nepagrįstai konstatavo, kad jo (kasatoriaus) veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Teismai, įrodinėdami kasatoriaus veikoje esančius objektyviuosius BK 227 straipsnio 2 dalies požymius, rėmėsi įrodymais (policijos pareigūnų parodymais), kurie prieštarauja kitiems bylos duomenims (liudytojų D. V. ir L. M. parodymams). Kasatorius nurodo, kad pagal teismų praktiką, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma, žadama, susitariama duoti kyšį ar jis yra duodamas, o tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Būtina nustatyti, kad siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105/2014). Tačiau skundžiamame nuosprendyje net nebuvo keliamas klausimas dėl subjektyviųjų požymių (kasatoriaus tyčios ir siekio siūlant pinigus pareigūnams) nustatymo, o buvo nagrinėjamas tik objektyvusis požymis – pinigų sumos dydis. Tai, kad kasatorius siūlė pinigus pareigūnams kaip baudą už padarytus administracinius teisės pažeidimus, o ne kaip kyšį, jo nuomone, patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys ir jo (kasatoriaus) bei liudytojų R. R., D. V. ir L. M. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Įvykio metu policijos pareigūnai nenurodė kokio dydžio bauda gali būti skiriama už jo padarytus pažeidimus, neinformavo, kad negalima susimokėti baudos paduodant grynus pinigus jiems tiesiogiai, ir pareiškė, jog jis (kasatorius) siūlo kyšį, ir iškvietė operatyvinę grupę. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmus ir žodžius (parodė, kad turi pinigų ir gali jais atsiskaityti su policijos pareigūnais) S. S. ir R. R. subjektyviai suvokė kaip kyšio siūlymą, tačiau tik šis subjektyvus suvokimas negali būti pagrindas patraukti kasatorių baudžiamojon atsakomybėn už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Anot kasatoriaus, remiantis tik parodymais pareigūnų, kurie jo veiksmus suvokė kaip kyšio davimą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad, siūlydamas sumokėti 100 Lt, jis siekė papirkti policijos pareigūnus. Kasatoriui nesuprantama, dėl ko pareigūnai, išgirdę, kad jis siūlo jiems pinigų, nusprendė, jog tai yra būtent kyšis. Juolab kad įvykio metu jis nesakė tokio žodžio (kyšis) ir nesiūlė pareigūnams sumokėti pinigų už tai, kad šie nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Kasatoriaus nuomone, pareigūnai tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu, tiek ir nagrinėjamoje byloje, klaidingai suvokė jo veiksmus ir pasakytus žodžius „va turiu pinigų, iš karto sumoku ir skirstomės“. Taip pat kasatorius teigia, kad teismai, nustatydami kyšio dydį, teikė prioritetą išimtinai tik policijos pareigūnų parodymams, nepagrįstai nesivadovavo kasatoriaus ir liudytojų parodymais bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir netinkamai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, kuri, jo nuomone, turi būti kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 227 straipsnio 4 dalyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gytis Ivanauskas prašo nuteistojo D. B. kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.  

Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde esminiai BPK nuostatų (BPK 20 straipsnis) pažeidimai ir netinkamas BK 227 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, ir kasatoriaus pateikta savo versija dėl padarytų veiksmų. Tačiau pagal BPK 376 straipsnio l dalies nuostatas tokie klausimai negali būti kasacinio skundo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013). Atsiliepime prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, visus įrodymus įvertino vadovaudamiesi įstatymu ir nepažeidžiant BPK reikalavimų. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas, vertindamas šios bylos duomenis, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė ir faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išsamiai ištyrus bylos duomenis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo principų ir tvarkos.

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir paneigtas bylos duomenimis (liudytojų  R. R. ir S. S. nuosekliais parodymais) kasacinio skundo teiginys, kad policijos pareigūnai klaidingai suvokė jo veiksmus ir žodžius, nes, siūlydamas 100 Lt policijos pareigūnams, jis norėjo susimokėti baudą už KET pažeidimus. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas, remdamasis paties nuteistojo D. B., liudytojų policijos pareigūnų R. R. ir S. S., taip pat liudytojų D. V. ir L. M. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų teisėtumo, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo D. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad jis pasiūlė policijos pareigūnams kyšį. Prokuroras teigia, kad su tokiomis teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Taip pat prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl bausmės rūšies ir dydžio motyvuoti. Teismai, skirdami kasatoriui bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir nepadarė teisės taikymo klaidos.

Nuteistojo D. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas 

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimai, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme.

Kasatoriaus teiginiai apie pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus yra deklaratyvūs, jais išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų – liudytojais apklaustų policijos pareigūnų  ir kasatoriaus parodymų bei administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų duomenų – vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų patikimumas tam tikroms faktinėms aplinkybėms nustatyti, kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas D. B. baudžiamąją bylą išnagrinėjo pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo jis pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė dėl jo nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, prašė jo veiką kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 4 dalį ir nesutiko su gynėjos paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis D. B. savo apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl policijos pareigūnų skatinimo ir lenkimo, t. y. provokacijos jį padaryti nusikalstamą veiką, – tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamos. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus teiginiai dėl provokacijos padaryti nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, negali būti kasacinio skundo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl baudžiamojo (227 straipsnio 2 dalies) ir baudžiamojo proceso (BPK 20 straipsnio) įstatymų taikymo

Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad abiejų instancijų teismai, tirdami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais ir vertindami, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino visus asmenų parodymus bei rašytinius įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės prioritetinės reikšmės, padarė motyvuotas išvadas dėl D. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis D. B. policijos pareigūnams siūlė „susitarti“ ir jiems duoti kyšį, t. y. prašė jį paleisti ir jam nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytus KET pažeidimus bei už tai siūlė pareigūnams duoti 300 eurų arba 1000 Lt kyšį. Jis, išsitraukęs iš kelnių kišenės, parodė liudytojui R. R. pluoštą pinigų, o liudytojas R. Š. ir rašytinė bylos medžiaga (į policijos areštinę uždaromo asmens apžiūros kortelė ir asmens kratos protokolas) patvirtina, kad įvykio metu D. B. su savimi turėjo nemažą sumą pinigų eurais ir litais. Be to, ir pats D. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu (jį apklausiant įtariamuoju ir akistatų metu su liudytojais policininkais R. R. ir S. S.), tiek pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu pripažino siūlęs atitinkamą sumą pinigų policijos pareigūnams už tai, kad šie jam nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už padarytus KET pažeidimus ir „nereikėtų automobilio tempti į aikštelę“. Tai, kad D. B., siūlydamas pinigus pareigūnams už neteisėtą jų neveikimą vykdant įgaliojimus ir taip siekdamas sau privilegijų, nevartojo žodžio „kyšis“, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už valstybės tarnautojų papirkimą ir neturi reikšmės jo padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, teisiamajame posėdyje paskelbė visą bylos rašytinę medžiagą, t. y., nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas, analogiškas pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šis teismas D. B. apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išsprendė įrodymų liečiamumo, pakankamumo, patikimumo, jų vertinimo, atsižvelgiant į išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimus, klausimus, patikrino ir motyvuotai atmetė nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde (analogišką ir kasaciniame skunde) keliamą versiją, kad jis pareigūnams nesiūlė kyšio, o tik norėjo jiems sumokėti baudą. Teismas, atsižvelgęs į minėtas byloje nustatytas aplinkybes ir į D. B. asmenybę (daug kartų baustas piniginėmis nuobaudomis už administracinius teisės pažeidimus, tarp jų ir už ATPK 1241 straipsnio 7 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. analogišką, dėl kurio padarymo nuteistasis ir buvo sustabdytas nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis), pagrįstai pripažino, kad tokiais veiksmais D. B. siekė būtent papirkti policijos pareigūnus. Juolab kad įvykio metu kasatorius negalėjo žinoti, už kokius pažeidimus ir kokia bauda jam gali būti paskirta, nes jo padaryti KET pažeidimai kvalifikuoti pagal atitinkamas ATPK normas ir už juos skirtos baudos dydis nustatytas tik teismui išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą (T. 1, b. l. 72–75). Patikrinus liudytojų R. R., S. S., D. V. ir L. M. parodymų turinį, byloje esančius rašytinius duomenis, pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami bei vertindami įrodymus, įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nepažeidė. Kasatorius, reikšdamas nepasitenkinimą dėl jam nepalankių sprendimų priėmimo, deklaratyviai ir nepagrįstai teigia tiek apie in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimą, tiek apie abiejų instancijų teismų nesilaikytą teismų praktiką, suformuotą kasaciniame skunde nurodytose kasacinėse nutartyse.

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, remiantis kasatoriaus nurodytais argumentais konstatuoti, kad D. B. baudžiamasis įstatymas – BK 227 straipsnio 2 dalis – taikytas netinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. B. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                            Armanas Abramavičius

                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                              Vladislovas Ranonis