Civilinė byla Nr.
3K-3-188/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
119.12;
126.8; 130.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sigitos
Rudėnaitės,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos-Anglijos
uždarosios akcinės bendrovės ,,Jadecloud-Vilma“ kasacinį skundą dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ ieškinį atsakovui Lietuvos-Anglijos uždarajai
akcinei bendrovei „Jadecloud-Vilma“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo ir
palūkanų priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine
tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Lietuvos ar Vokietijos
teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą, kurioje ieškovas, Latvijos
Respublikoje buveinę turinti bendrovė, pareiškė ieškinį skolininkui (atsakovui),
Lietuvos Respublikoje buveinę turinčiai bendrai Lietuvos-Anglijos bendrovei, dėl
nepagrįstai gautų lėšų priteisimo. Šis ieškovo reikalavimas kyla iš trečiojo
asmens, Vokietijos bendrovės, prieš kurią Vokietijos teismuose pradėtas
bankroto procesas, bankroto administratoriaus ir ieškovo 2007 m. rugpjūčio
mėnesį sudarytos Sutarties dėl teisių perleidimo.
Ieškovas
Latvijos įmonė „F-Tex SIA“ prašė teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos-Anglijos
UAB „Jadecloud – Vilma“ nepagrįstai gautų 523 700,20 Lt pajamų, 375 365,06 Lt
palūkanų, 8,19 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą.
Ieškinio
reikalavimai grindžiami tuo, kad ieškovas yra vienintelis Vokietijos įmonės „Neo
Personal Light Clothing GmbH“ (toliau ir – NPLC) kreditorius, kurio finansinis
reikalavimas yra 259 770,63 euro. Daugiausia įsiskolinta 2001 m.
pradžioje. NPLC nuo 2001 m. yra nemoki, o Duisburgo žemės teismo
2005 m. sausio 24 d. sprendimu jai buvo iškelta bankroto byla. 2001 m. vasario-birželio
mėnesiais NPLC, būdama nemoki, sumokėjo atsakovui 523 700,20 Lt (90
085,70 svarų sterlingų ir 1900 eurų). Ši suma atsakovui buvo sumokėta
nepagrįstai, nes NPLC visų pirma turėjo padengti tuo metu buvusį
įsiskolinimą ieškovui. NPLC bankroto administratorius 2008 m. birželio
20 d. ir 2008 m. gruodžio 30 d. raštais atsakovui, remdamasis Vokietijos
bankroto kodekso 133 straipsnio 1 dalimi ir 134 straipsnio 1 dalimi, užginčijo
2001 m. vasario-birželio mėnesiais NPLC atliktus mokėjimus atsakovui ir
pareikalavo atsakovo gautas sumas grąžinti.
2007 m.
rugpjūčio 28 d. NPLC bankroto administratorius sutartimi ieškovui perleido
visus NPLC reikalavimus į trečiuosius asmenis, įskaitant ir teisę
reikalauti iš atsakovo grąžinti 2001 m. vasario-birželio mėnesiais neteisėtai
gautas sumas. Bankroto administratorius, perleisdamas visus bankrutuojančios
Vokietijos bendrovės reikalavimus, nesuteikė jokių garantijų nei dėl reikalavimo
turinio, nei dėl dydžio, nei dėl faktinio ar teisinio įvykdymo. Visų NPLC reikalavimų
perleidėjas, t. y. bankroto administratorius, įsipareigojo, kad, paaiškėjus
naujiems NPLC reikalavimams, kuriuos jis galėtų pareikšti kaip bankroto
administratorius, jie taip pat šia sutartimi yra perleidžiami ieškovui.
Perėmėjas (ieškovas) nėra įstatymiškai įpareigotas užtikrinti perimamų
reikalavimų vykdymą. Kilus pretenzijoms dėl perimtų reikalavimų išieškojimo,
reikalavimų perėmėjas atleidžia perleidėją (bankroto administratorių) nuo bet
kokios atsakomybės. Perėmėjas sumoka perleidėjui 33 proc. nuo pajamų, gautų iš
perleidžiamų reikalavimų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
Teismas
nustatė, kad ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia Vokietijos
bankroto kodekso 133 straipsnio 1 dalies ir 134 straipsnio 1 dalies nuostatomis,
kurios suteikia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriui
teisę ginčyti šios įmonės veiksmus, kurie atlikti iki bankroto bylos iškėlimo,
jei šie veiksmai pažeidžia kreditorių interesus. Duisburgo žemės teismo
2005 m. sausio 18 d. nutartimi Vokietijos įmonei „Neo Personal Light Clothing GmbH“
iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas advokatas Dirk
Hammes. Ieškovas reikalavimo teisę į atsakovą įgijo iš NPLC bankroto
administratoriaus, kuris jam šią teisę perleido 2007 m. rugpjūčio 28 d. Sutartimi
dėl teisių perleidimo. Ieškovas yra NPLC kreditorius, reiškiantis 259
770,63 euro reikalavimą. NPLC bankroto administratorius 2008 m. birželio
20 d. ir 2008 m. gruodžio 30 d. raštais atsakovui pranešė, kad 2001 m. NPLC
atlikti mokėjimai atsakovui yra neteisėti pagal Vokietijos bankroto kodekso 133
straipsnio 1 dalį, 134 straipsnio 1 dalį, ir pareikalavo atsakovą gautas sumas
grąžinti NPLC. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos
Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) 2009 m. vasario
12 d. sprendimu byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium
NV, nustatė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto
byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto
ieškinio dėl nuginčijimo atsakovo, turinčio savo registruotą buveinę kitoje
valstybėje narėje, atžvilgiu. Šiame Teisingumo Teismo sprendime taip pat
nurodyta, kad Teisingumo Teismas jau yra sprendęs, jog ieškinys, susijęs su
bankroto byla, nepatenka į Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų
sprendimų civilinėse ir komercinėse vykdymo taikymo sritį. Atsižvelgęs į
nurodytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad ieškinys turi
būti nagrinėjamas Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto
bylą iškėlusios valstybės, t. y. Vokietijos, teismuose (Reglamento Nr. 1346/200
3 straipsnio 1 dalis, Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalis, 780 straipsnis),
todėl ieškinys paliktas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
lapkričio 5 d. nutartimi tenkintas ieškovo Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ atskirasis
skundas ir panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d.
nutartis bei civilinė byla perduota nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos
teismui.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d.
sprendimu byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium NV konstatuota,
kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi
būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta
bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu
pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo [pranc. k. une action révocatoire fondée
sur l’insolvabilité, angl. k. an
action to set a transaction aside by virtue of
insolvency] atsakovo, turinčio savo registruotą buveinę kitoje valstybėje
narėje, atžvilgiu. Tai iš esmės reiškia, kad ieškiniai dėl nuginčijimo patenka
į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį
ir valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, suteikiama
tarptautinė kompetencija tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančių ir glaudžiai su
ja susijusių ieškinių atžvilgiu. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nurodė,
kad bankroto bylą iškėlusio teismo kompetencijos nagrinėti bylas dėl
nuginčijimo pripažinimas, ką 2009 m. vasario 12 d. prejudiciniu sprendimu
padarė Teisingumo Teismas, nereiškia išimtinės nacionalinio teismo tarptautinės
kompetencijos nustatymo.
Lietuvos
apeliacinis teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė nenustato išimtinio
teismingumo ieškiniams dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo ir kad
minėtų tikslų, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes (ieškovas yra
vienintelis bankrutuojančios Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing
GmbH“ kreditorius, šios įmonės bankroto administratorius jam yra perleidęs
reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu), galima pasiekti šią bylą nagrinėjant
pagal atsakovo buveinės vietą, todėl sprendė, kad byla nagrinėtina iš esmės
pagal atsakovo buveinę Vilniaus apygardos teisme.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas Lietuvos-Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“ prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
lapkričio 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009
m. rugpjūčio 19 d. nutartį. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos
pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Reglamento Nr. 44/2001 septintojoje
konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad būtina, jog šio reglamento
taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus
aiškiai nustatytas bylas. Viena iš tokių aiškiai nurodytų bylų yra Reglamento
Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta sritis, kuriai Reglamentas
Nr. 44/2001 netaikomas, t. y. bankroto, nemokių bendrovių arba kitų juridinių
asmenų likvidavimo procesai, teisminės priemonės, kompromisiniai susitarimai ir
panašios bylos. Teisingumo Teismas 1979 m. vasario 22 d. sprendime byloje Nr.
133/78 Henri Gourdain v. Franz Nadler konstatavo, kad 1968 m. rugsėjo 27
d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse
bylose vykdymo netaikoma su bankrotu glaudžiai susijusioms byloms, kuriose
ginamas bendras kreditorių interesas.
Reglamento Nr. 1346/2000 šeštojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta,
kad šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto
bylų iškėlimo jurisdikciją ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei
glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais. Atsižvelgiant į tai,
Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 reguliavimo dalykas negali
sutapti, o Reglamento Nr. 1346/2000 reguliavimo dalykas apriboja Reglamento Nr.
44/2001 reguliavimo dalyką.
2. Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d.
sprendimu byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium NV pateiktas
Reglamento Nr. 1346/2000 aiškinimas, kad šis Reglamentas turėtų apsiriboti
nuostatomis, reglamentuojančiomis kompetenciją iškelti bankroto bylą ir priimti
sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja
susijusius. Šiame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, kad visų ieškinių,
tiesiogiai susijusių su įmonės bankrotu, sukoncentravimas valstybės narės
teismuose, turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, atitinka Reglamento Nr.
1346/2000 tikslą – padidinti tarpvalstybinius padarinius sukeliančių bankroto
bylų veiksmingumą ir efektyvumą; galimybė įvairiems nacionaliniams teismams
turėti jurisdikciją skirtingose valstybėse narėse pareikštų ieškinių dėl
nuginčijimo atžvilgiu reikštų, kad susilpninamas tokio tikslo siekimas.
Kasatoriaus teigimu, nurodytai Teisingumo Teismo bylai analogiška nagrinėjama
byla, kurioje pareikštas ieškinys dėl nuginčijimo, todėl ieškinys turėtų būti
sprendžiamas valstybėje narėje, kurioje yra nagrinėjama bankroto byla, t. y.
Vokietijoje.
3. Teisingumo Teismo praktiką atitinka bei patvirtina
ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimas,
kuriame konstatuota, kad Vokietijos teismų jurisdikcija nagrinėti su bankroto
byla susijusias bylas tuo atveju, kai pagrindinė bankroto byla iškelta
Vokietijoje, yra išimtinės prigimties. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad
Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti su Vokietijos įmonės „Neo Personal
Light Clothing GmbH“ bankroto byla susijusios bylos, nes Lietuva nėra nei NPLC
pagrindinių turtinių interesų buvimo vieta, nei vieta, kurioje yra NPLC
priklausanti įmonė (Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1, 2 dalys).
Priešingu atveju, Lietuvos teismams pripažinus
savo jurisdikciją nagrinėti bylą, būtų neatsižvelgta į Reglamento Nr. 1346/2000
nuostatas ir nurodytame Teisingumo Teismo sprendime pateiktą jų išaiškinimą,
pagal kurį reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turto ar teismo procesą iš
vienos valstybės narės į kitą, ieškant palankesnės teisinės padėties. Tokiu
atveju Lietuvos teismai sukurtų pagrindą skirtingai aiškinti Europos Sąjungos
teisę, t. y. Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Be to, kasatoriaus teigimu, Lietuvos
teismams priteisus pagal ieškinį reikalaujamą sumą, atsakovas siektų reikšti
reikalavimą Vokietijos įmonei „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto byloje,
tačiau kasatorius savo kaip kreditoriaus teisių Lietuvoje negalėtų ginti.
Ieškovas Latvijos įmonė „F-Tex SIA“ atsiliepimu
į kasacinį skundą prašo atsakovo Lietuvos-Anglijos
UAB „Jadecloud-Vilma“ kasacinį
skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti tokie esminiai
nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Nei Reglamente Nr. 1346/2000, nei
Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendime byloje Nr. C-339/07
neįtvirtinta išimtinės bankroto bylos valstybės narės teismų jurisdikcijos, t.
y. bankroto bylą iškėlusio teismo kompetencijos nagrinėti bylas dėl nuginčijimo
pripažinimas nereiškia išimtinės kompetencijos nustatymo. Išvadą, kad ne tik
bankroto bylos valstybės teismai, bet ir kitų valstybių narių teismai gali
nagrinėti su bankroto byla susijusias bylas, patvirtina nurodyto Teisingumo Teismo
sprendimo išaiškinimas, kad Reglamente Nr. 1346/2000 pripažįstama galimybė,
jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai
priimtų sprendimą taip pat ir dėl tokių ieškinių, koks nagrinėjamas
pagrindinėje byloje. Ieškovo teigimu, sąvoka ,,galimybė“ nurodytame kontekste
negali ir neturi būti traktuojama kaip išimtinė bankroto bylą nagrinėjančio
teismo kompetencija. Jeigu Reglamente Nr. 1346/2000 nenustatyta išimtinės
bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teismų jurisdikcijos, bylos teismingumą
gali nulemti ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, t. y. šių reglamentų
nuostatos „persidengia“, bet neprieštarauja vienos kitoms.
2. Nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas
priimtas vėliau, negu ieškinys priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos teisme,
dėl to turėtų būti taikomos ieškinio padavimo metu galiojusios jurisdikcijos
nustatymo taisyklės. Be to, iki šio Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo pats
atsakovas neprieštaravo dėl Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos. Vokietijos
teismų praktika dėl savo jurisdikcijos nustatymo tokiose bylose, kokia
nagrinėjama Lietuvos teismuose, iš esmės grindžiama pagal Reglamento Nr.
44/2001, o ne pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Lietuvos teismuose
nagrinėjamą ginčą reikia spręsti inter alia atsižvelgiant į Vokietijos
teismų praktiką, suformuotą iki nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo.
3. Palikus ieškinį nenagrinėtą ieškovui būtų
užkirsta galimybė savo interesus ginti per teismą, nes, pirma, paraleli
byla prieš atsakovą Vokietijoje nutraukta, antra, bylos nagrinėjimas
Vilniaus apygardos teisme yra pasiekęs tokią stadiją, kai jį nutraukti būtų
neefektyvu, ir, trečia, ieškinio teismingumo klausimas turi būti
sprendžiamas ieškinio priėmimo metu, neatsižvelgiant į vėliau paaiškėjusias
aplinkybes.
Ieškovas pažymi tai, kad Vokietijoje nenagrinėjama
šiai civilinei bylai tapati ar su ja susijusi byla. Vokietijos įmonės „Neo
Personal Light Clothing GmbH“ bankroto bylą žinioje turintis Duisburgo žemės
teismas 2009 m. lapkričio 30 d. potvarkiu konstatavo, kad ieškovo Latvijos
įmonės „F-Tex SIA“ ieškinys prieš atsakovą „Jadecloud-Vilma“ neteismingas šiam
teismui, nes, kaip nurodė šis teismas, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta ne
Duisburge. Tokios praktikos laikosi Vokietijos teismai taip pat ir kitose
išnagrinėtose bylose. Dėl to, ieškovo teigimu, palikus ieškinį nenagrinėtą
Vilniaus apygardos teisme, būtų nepagrįstai suvaržyta ieškovo teisė į teisminę
gynybą, nes ir ieškiniui Vokietijoje pateikti būtų praleistas ieškinio senaties
terminas.
4. Bylos perkėlimas į Vokietijos teismą, nagrinėjantį
NPLC bankroto bylą, ir ten proceso pradėjimas nepadėtų pasiekti
Reglamente Nr. 1346/2000 išvardytų tikslų – proceso koncentruotumo,
operatyvumo, efektyvumo – ir juos netgi paneigtų. Proceso perkėlimas ieškovui
kainuotų brangiai, o byloje Lietuvoje pasirengta teisminiam nagrinėjimui ir
procesas yra gana toli pasistūmėjęs. Ieškovo
teigimu, vien tai, kad būtų patenkintas ieškovo ieškinys, atsakovas savaime
netaptų NPLC kreditoriumi, nes turėtų būti įrašytas į kreditorių sąrašą
ir patvirtintas kompetentingo Vokietijos teismo. Be to, tai, jog NPLC bankroto
administratorius ieškovui perleido reikalavimą į atsakovą, nereiškia, kad tokiu
veiksmu jam galėtų būti užkirstas kelias tapti Vokietijos įmonės „Neo Personal
Light Clothing GmbH“ kreditoriumi bankroto byloje.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjant
bylą kasaciniam teismui kilo 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr.
1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr.
1346/2000) ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1) (toliau
– Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatų aiškinimo ir taikymo
klausimų, inter alia susijusių su ieškovo
pareikšto ieškinio kvalifikavimu bei su ieškovo teisės į teismą užtikrinimu.
Pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisės taikymas privalo būti vienodas visose
valstybėse narėse, paremtas atitinkamomis Europos Sąjungos teisės normomis bei
Teisingumo Teismo praktika dėl šių normų aiškinimo ir galiojimo.
Dėl
nacionalinio teismo jurisdikcijos nustatymo sprendžiant su bankroto procesu glaudžiai
susijusį actio Pauliana ieškinį
Teisėjų
kolegijos nuomone, nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jis kompetentingas
nagrinėti konkretų ginčą, kai kyla Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr.
44/2001 nuostatų kolizijos situacija, pirmiausia turi kvalifikuoti ieškovo
reikalavimą. Teisingas ieškovo reikalavimo identifikavimas ir nulems, kokį
Europos Sąjungos teisės aktą reikia taikyti: Reglamentą Nr. 1346/2000 ar
Reglamentą Nr. 44/2001. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos
teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai ir tinkamai nekvalifikavo
ieškovo reikalavimo, juolab kad šalys kelis kartus teikė skirtingą poziciją dėl
šio reikalavimo kvalifikavimo. Tai galėjo lemti netinkamą Reglamento Nr.
1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 tarpusavio taikymą.
Pažymėtina,
kad negalimas toks ieškovo reikalavimo kvalifikavimas, kurio pagrindu
nacionaliniai teismai turėtų jurisdikciją tiek pagal Reglamentą Nr. 1346/2000,
tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Tokia kasacinio teismo pozicija yra
grindžiama tuo, kad Reglamentas Nr. 44/2001 laikytinas lex generalis, o
visi kiti teisės aktai, nustatantys nacionalinių teismų jurisdikciją tam
tikrais klausimais (pvz., 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.
2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų
pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr.
1347/2000) – lex specialis. Galimybė ieškovui vienu metu rinktis taikyti
bendrąsias ar specialiąsias jurisdikcijos taisykles neišvengiamai pažeistų
Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą akcentuotą teisinio saugumo principą,
kuriuo paremta visa Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teismų jurisdikcijos
nustatymo sistema.
Reglamento Nr.
1346/2000 nuostatos Reglamento Nr. 44/2001 normų atžvilgiu, minėta, laikytinos lex
specialis. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta,
kad šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų
juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams
susitarimams ir panašioms byloms. Atsižvelgiant į tai, neperkvalifikavus
ieškovo reikalavimo (jei jį perkvalifikuoti leidžia byloje nustatytų faktinių
ir teisinių aplinkybių visuma) ir toliau laikant, kad jis išplaukia iš bankroto
proceso, negalima grįsti nacionalinių teismų jurisdikcijos Reglamento Nr.
44/2001 nuostatų pagrindu.
Atsižvelgdama
į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas
nepagrįstai nusprendė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsniu nenustatytas
išimtinis teismingumas ieškiniams dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl
nuginčijimo, ir pritardamas apelianto argumentams (įskaitant ir dėl Reglamento
Nr. 44/2001 taikymo) nepagrįstai pripažino Lietuvos teismų jurisdikciją vien
tik pagal atsakovo buveinės vietą. Net ir sutinkant su apeliacinės instancijos
teismo nuomone, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturi išimtinės
jurisdikcijos nagrinėti bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo,
kompetencija nagrinėti tokį su bankroto procesu glaudžiai susijusį ieškinį (jei
reikalavimas teismo tokiu pripažįstamas) bet kokiu atveju gali būti grindžiama
tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis.
Tokia
kasacinio teismo pozicija inter alia grindžiama ir generalinio advokato
p. D?maso Ruiz-Jarabo Colomer išvada, pateikta Teisingumo Teismui byloje Seagon,
kurioje išreiškiama nuomonė, kad nacionalinio teismo jurisdikcija spręsti
ieškinius dėl nuginčijimo bankroto procese yra santykinai išimtinė,
atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išimtinę teisę pareikšti tokį
ieškinį (generalinio advokato D?maso Ruiz-Jarabo Colomer 2008 m. spalio 16 d.
išvada byloje Seagon, C-339/07). Teisėjų kolegija abejoja, ar Lietuvos
teismai pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 turėtų jurisdikciją spręsti tarp šalių
kilusį ginčą, jei būtų laikoma, kad jis tiesiogiai išplaukia iš bankroto proceso
ar su juo yra glaudžiai susijęs, nes byloje pareikštas ieškinys nelaikytinas
šalutine bankroto byla (Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnis) ar apsauginio
pobūdžio priemone (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnis).
Pažymėtina,
kad Teisingumo Teismas Sprendime Gourdain / Nadler konstatavo, kad 1968
m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p.
32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388,
p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija) jos 1 straipsnio 2
pastraipos prasme netaikoma su bankroto ar su analogišku procesu glaudžiai
susijusioms byloms (Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. Sprendimas Gourdain
/ Nadler, 133/78, Rink. 1979, p. 733). Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio
2 dalyje nurodyta, kad, šiam reglamentui pakeitus Briuselio konvenciją, bet
kuri nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001.
Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismo praktika dėl Briuselio konvencijos yra
ir Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo praktika, nebent Reglamento Nr. 44/2001
nuostatos ekspresyviai pakeistų Briuselio konvencijos teisinį reguliavimą
(pvz., teismų jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis).
Kita vertus,
Sprendime Seagon Teisingumo Teismas nurodė, kad, remiantis Reglamento
Nr. 1346/2000 šeštąja konstatuojamąja dalimi, šis kriterijus, t. y. ieškinys,
tiesiogiai išplaukiantis iš bankroto proceso ar su juo glaudžiai susijęs, yra
Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo dalyką apribojantis kriterijus. Atsižvelgiant
į tai bei siekiant Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų taikymo veiksmingumo, šio
reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja
valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, taip pat
suteikiama tarptautinė kompetencija tiesiogiai išplaukiančių iš šios bylos ir
glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario
12 d. Sprendimas Seagon, C-339/07, Rink. 2009, p. I-767).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad byloje kilo Teisingumo Teismo išaiškinimų, pateiktų
Sprendime Gourdain / Nadler ir Sprendime Seagon, tinkamo
supratimo ir pritaikymo nagrinėjamam ginčui poreikis, kuriam patenkinti vien
kasacinio teismo išaiškinimų nebeužtenka. Būtina atsižvelgti į kolizinį
Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų taikymą.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei proceso
šalys skirtingai supranta ir aiškina Teisingumo Teismo Sprendimą Seagon. Ginčas,
susijęs su jurisdikcijos nustatymu, kasaciniame procese iš esmės vyksta dėl
Sprendimo Seagon dalies, pagal kurią bankroto bylą iškėlusiam valstybės
narės teismui „taip pat suteikiama tarptautinė kompetencija tiesiogiai
išplaukiančių iš šios bylos ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu“
(Sprendimo Seagon 21 punktas), o „šioje nuostatoje [Reglamento
Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa] pripažįstama galimybė, kad
valstybės narės, kurios teritorijoje, remiantis šio reglamento
3 straipsnio 1 dalimi, buvo iškelta bankroto byla, teismai priimtų
sprendimą ir dėl tokių ieškinių, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje“ (Sprendimo
26 punktas). Ieškovas ir apeliacinės instancijos teismas mano, kad tokią
Teisingumo Teismo poziciją galima laikyti kaip reiškiančią bankroto bylą
iškėlusio teismo jurisdikcijos pripažinimą, tačiau ne kaip išimtinę, o
atsakovas bei pirmosios instancijos teismas priešingai – teigia, kad tokia
teismo kompetencija yra išimtinė.
Atsižvelgdama
į Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, Teisingumo
Teismo Sprendimus Gourdain / Nadler ir Seagon bei generalinio
advokato išvadą Seagon byloje, teisėjų kolegija yra linkusi, minėta,
laikyti, kad tik bankroto bylą iškėlęs teismas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3
straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl nuginčijimo, jei
jis išplaukia iš bankroto proceso ar su juo yra glaudžiai susijęs, nebent būtų
nustatyta kitų valstybių narių teismų kompetencija pagal specifinius Reglamente
Nr. 1346/2000 įtvirtintus pagrindus (šalutinė bankroto bylą, apsauginės
priemonės). Kita vertus, tokia pozicija neturėtų būti visiškai suabsoliutinta,
nes, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo Sprendime Seagon, ieškinių dėl
nuginčijimo atžvilgiu valstybės narės turi nustatyti, kuris teismas yra
kompetentingas teritoriniu ir dalyko atžvilgiais, ir kad šis teismas nebūtinai
turi būti iškėlęs bankroto bylą (Sprendimo 27 punktas). Be to, Reglamento Nr.
1346/2000 vienuoliktoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad šiame reglamente
pripažįstama, jog, esant dideliems materialiosios teisės skirtumams,
nustatyti universalų bankroto bylų procesą visoje Bendrijoje yra nepraktiška.
Dėl actio
Pauliana kaip iš bankroto proceso (ne)išplaukiančio ar su juo tiesiogiai (ne)susijusio
ieškinio kvalifikavimo
Kasaciniame
procese nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių,
ar ieškovo pareikštas reikalavimas neišvengiamai patenka į iš bankroto proceso
išplaukiančio ar su juo tiesiogiai susijusio ieškinio apimtį, t. y. nėra
visiškai aišku dėl ieškovo reikalavimo kvalifikavimo, kuris, minėta, lemia
Reglamento Nr. 1346/2000 taikymą. Šis reikalavimo kvalifikavimo neaiškumas kyla
dėl specifinių nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių a fortiori,
nesutampančių su nagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismo
Sprendimuose Gourdain / Nadler ir Seagon, kurios ir paskatino
Teisingumo Teismą priimti šiuos sprendimus.
Teisėjų kolegija
pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimą dėl Vokietijos
bankrutuojančios įmonės atliktų mokėjimų atsakovui nuginčijimo Lietuvos
teismuose reiškia ne šios įmonės bankroto administratorius ar likvidatorius, o
kreditorius. Primintina, kad Teisingumo Teismo nagrinėtose bylose Gourdain /
Nadler ir Seagon reikalavimus dėl nuginčijimo reiškė būtent bankroto
administratorius. Sprendime Seagon Teisingumo Teismas akcentavo, kad
pagal Vokietijos teisę (ji aktuali ir nagrinėjamoje byloje) ieškinį dėl nuginčijimo
gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip siekiant visų
bankrutuojančios įmonės kreditorių apsaugos (Sprendimo 16 punktas), ieškinio dėl
nuginčijimo tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus
(Sprendimo 17 punktas), o Sprendime Gourdain / Nadler pažymėjo, kad
pagal tuo metu galiojusią Prancūzijos teisę tik bankroto
administratorius (taip pat teismas, veikiantis ex officio), turi teisę
pareikšti ieškinį, kuriuo visų kreditorių vardu ir interesais siekiama dalinio
skolų grąžinimo (pranc. k. remboursement) (Sprendimo 5 punktas). Šios ir
kitos aplinkybės (pvz., ieškinio senatis, tokio reikalavimo pareiškimas tik
bankroto procese) būtent ir leido Teisingumo Teismui konstatuoti, kad ieškinys
dėl nuginčijimo, kurį pareiškia bankroto administratorius, yra glaudžiai
susijęs su bankroto procesu.
Byloje
nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį Vokietijos bendrovės „Neo Personal
Light Clothing GmbH“ bankroto administratorius, advokatas Dirk Hammes, ir
ieškovas, šios įmonės kreditorius, sudarė Sutartį dėl teisių perleidimo, pagal
kurią ieškovui inter alia perleidžiama teisė nuginčyti be teisėto
pagrindo NPLC atliktus mokėjimus atsakovo naudai. Kasacinio teismo
nuomone, ši aplinkybė yra lemiama nagrinėjamo ginčo sprendimui. Taigi ieškovas
veikia ne šalia ar paraleliai bankroto administratoriaus, tačiau vietoj jo. Vis
dėlto teisėjų kolegija laiko, kad Sutartimi dėl teisių perleidimo šalys
susitarė ne viena kitą pakeisti atsakovui reiškiant reikalavimą bankroto
procese, o sukurti naują, bankroto procesui alternatyvų mechanizmą, leidžiantį ieškovo
pažeistas teises ginti visiškai kitu būdu (reiškiant actio Pauliana ieškinį
civilinės teisės prasme). Iš tiesų, bankroto procesas Vokietijoje nepabaigtas,
o Sutarties dėl teisių perleidimo nuostatos leidžia manyti, kad bankroto
administratorius, perleidęs visus reikalavimus kreditoriui, negalės jų reikšti
Vokietijoje. Tą patvirtina ir ieškovo, o ne bankroto administratoriaus
Vokietijoje iškeltas ieškinys, kuris buvo paliktas nenagrinėtas. Be to, pagal
Sutarties dėl teisių perleidimo nuostatas ieškovas „nėra įstatymiškai
įpareigotas užtikrinti perimamų reikalavimų vykdymą“, o pretenzijos dėl ieškovo
perimtų reikalavimų įgyvendinimo negali būti priešpastatytos bankroto
administratoriui. Taigi actio Pauliana ieškinys jau pareiškiamas ne
bankroto procese, o atskirame civiliniame procese Lietuvos teismuose. Kita
vertus, sprendžiant dėl ieškinio, pareikšto Lietuvoje, sąsajos su bankroto
procesu Vokietijoje, pažymėtina, kad bankroto procesas nepasibaigęs ir ieškovas
vis dar yra kreditorius, įrašytas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą.
Nors Lietuvos
bankroto teisės normos reikalavimo, įskaitant actio Pauliana ieškinį,
perleidimo iš bankroto administratoriaus kreditoriui nepripažįsta, tačiau bylos
nagrinėjimo metu šalys šios sutarties neginčijo, todėl nėra pagrindo riboti iš
Sutarties dėl teisių perleidimo kylančių padarinių, kurie taip pat reikšmingi
ir atsakovui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šiame kontekste yra aktualus
ir forum shopping klausimas, kuris vis dėlto nagrinėtinas ne
nacionalinės, o Europos Sąjungos teisės taikymo srityje. Reglamento Nr.
1346/2000 ketvirtojoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „tam, kad rinka
tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turto ar teismo
proceso iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties“.
Siekiant išvengti tokio pobūdžio piktnaudžiavimų, Reglamentu Nr. 1346/2000 iš
esmės įtvirtintas universalaus bankroto proceso modelis, pagal kurį visi su
bankroto procesu susiję reikalavimai reiškiami ir nagrinėjami jurisdikciją
iškelti bankroto bylą turinčiame teisme, išskyrus aiškias šiame reglamente
nurodytas išimtis. Kita vertus, jei būtų pripažinta, kad ieškovo reiškiamas
ieškinys dėl nuginčijimo yra atskiras pažeistų teisių mechanizmas, o ne tapatus
bankroto procesui tik su pasikeitusiomis šalimis, tai neturėtų būti laikoma
kaip nesąžininga palankesnės jurisdikcijos paieška, juolab kad tiek
Vokietijoje, tiek Lietuvoje ieškovas nelaikytinas šių šalių rezidentu, jam nėra
labiau suprantama šių šalių teisė, nė vienos valstybės narės teismo sprendimai
ieškovui nėra a priori palankesni. Šios išvados iš principo nepaneigia
tai, kad Lietuvos teismuose ieškovo reikalaujama priteisti iš atsakovo suma
viršija Vokietijos teismuose reikalautą priteisti sumą.
Be to, teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, ieškovo teigimu, jis yra vienintelis bankrutuojančios
Vokietijos bendrovės kreditorius. Tą pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas,
remdamasis Sutartimi dėl teisių perleidimo. Iš tiesų, Reglamente Nr. 1346/2000 nėra
nuostatų dėl specifinių procedūrų ar jurisdikcijos nustatymo taisyklių išimčių,
kai bankroto procese dalyvauja vienas kreditorius. Vis dėlto, valstybių narių
teismų jurisdikcijos pripažinimo suvaržymai, nustatyti Reglamento Nr. 1346/2000
3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte,
nukreipti į visų, t. y. kelių, bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės
kreditorių interesų apsaugą. Šiais jurisdikcijos nustatymo suvaržymais siekiama
išvengti situacijų, kai vienas iš kreditorių pareiškiamu ieškiniu kitos
valstybės narės teisme „aplenkia“ likusius kreditorius ir taip sumažina
bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės aktyvus, taigi pažeidžia ir kitų
kreditorių turtinius interesus. Tokia situacija pažeistų Europos Sąjungos
teisės aktų leidėjo valią užtikrinti ir padidinti tarpvalstybinius padarinius
sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą (Reglamento Nr. 1346/2000
antroji ir aštuntoji konstatuojamosios dalys). Tačiau šios grėsmės
nagrinėjamoje byloje nekyla jau vien dėl to, kad bankroto administratorius
Vokietijoje vykstančiame bankroto procese, minėta, negalės pareikšti
reikalavimo, kurį perleido ieškovui, o ir bankrutuojanti Vokietijos įmonė turi
tik vieną kreditorių – ieškovą. Sutarties dėl teisių perleidimo sąlyga dėl
ieškovo įsipareigojimo bankroto administratoriui sumokėti 33 proc. nuo pajamų,
gautų iš perleidžiamų reikalavimų, laikytina „sėkmės mokesčiu“ bankroto
administratoriaus naudai, o ne jo įsitraukimu į ieškovo ir atsakovo ginčo
nagrinėjimą Lietuvos teismuose.
Pažymėtina,
kad ieškovas visų instancijų teismuose, grįsdamas savo reikalavimą prieš
atsakovą dėl nuginčijimo, rėmėsi Vokietijos bankroto kodekso (1994 m. spalio 5
d. Insolvenzordnung, Inso, papildytas 2002 m. sausio 1 d.) nuostatomis, tačiau,
teisėjų kolegijos nuomone, tai neturėtų būti laikoma priežastimi, nulemiančia
jurisdikcijos nustatymą, nes taikytinos materialiosios teisės klausimas
sprendžiamas tik išsprendus teismo jurisdikcijos klausimą, taigi taikytina
materialioji teisė neturi įtakos sprendžiant dėl teismo jurisdikcijos. Be to, a
fortiori ieškovas, minėta, nors visą laiką laikėsi savo reikalavimą grindė
tomis pačiomis teisės normomis, tačiau procesiniuose dokumentuose siūlė
skirtingą savo reikalavimo kvalifikavimą, t. y. nevienodai aiškino reikalavimo,
pareikšto Lietuvoje, sąsają su Vokietijoje vykstančiu bankroto procesu. Atsakovas
šiuo klausimu taip pat nebuvo nuoseklus.
Ieškovas 2008
m. gruodžio 31 d. ieškinyje Vilniaus apygardos teismui pažymėjo, kad „šioje
byloje reiškiami reikalavimai yra kildinami iš Vokietijos teismuose iškeltos
bankroto bylos, tačiau nėra sudėtinė bankroto bylos dalimi bei ieškovas F-Tex
yra perėmęs reikalavimus iš bankrutuojančios Neo [„Neo Personal Light
Clothing GmbH“], - ši byla vertintina kaip įprasta civilinė byla“. Taigi
ieškovas savo reikalavimą kvalifikavo kaip glaudžiai nesusijusį su bankroto
procesu Reglamento 1346/2000 3 straipsnio prasme ir teigė, kad Lietuvos teismai
turi jurisdikciją nagrinėti jo ieškinį pagal Reglamento Nr. 44/2001 2
straipsnio 1 dalį. Atsakovas dar nesiremdamas Teisingumo Teismo Sprendimais Gourdain
/ Nadler ir Seagon 2009 m. sausio 30 d. atsiliepime į ieškovo
ieškinį, manydamas, kad nagrinėjamam ginčui negali būti taikoma Vokietijos
bankroto teisė, teigė, kad „ši teismo nagrinėjama byla nėra bankroto byla,
šioje byloje net nedalyvauja bankroto administratorius“, „net ir tuo
atveju, jeigu ši byla būtų šalutinė bankroto byla (ko, be abejo, nėra) nebūtų
taikoma Vokietijos materialinė teisė <...>“. Taigi atsakovas ieškovo
pareikšto ieškinio taip pat nelaikė glaudžiai susijusiu su bankroto procesu.
Ieškovas 2009
m. balandžio 6 d. dublike pakartojo savo ieškinyje išreikštą poziciją dėl
reikalavimo kvalifikavimo, tačiau, pagrįsdamas Vokietijos bankroto teisės
taikymą, papildomai nurodė, kad „vien pats faktas, kad šioje byloje Neo
bankroto administratorius tiesiogiai nedalyvauja, o yra perleidęs reikalavimus
Ieškovui, nedaro šios bylos mažiau susijusios su bankroto byla. <...> Dėl
nurodytų priežasčių ši civilinė byla turi itin glaudų ryšį su Neo bankroto
byla, iškelta Vokietijoje“. Atsakovas 2009 m. balandžio 17 d. triptike net
kelis kartus akcentavo, kad „ši byla nėra bankroto byla“ dėl to „nėra
pagrįsta tai, kad F-Tex remiasi Vokietijos bankroto įstatymo nuostatomis
<...>“ , „ <...> šioje [Vokietijos advokatų kontoros Asche
Stein & Glockemann] teisinėje išvadoje pateikiama informacija nėra
aktuali, „<...> vienintelis liekantis F-Tex teisinis Ieškinio pagrindas
yra nepagrįsto praturtėjimo nuostatos <...>“.
Tik 2009 m.
liepos 2 d. prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo ir įpareigojimo ieškovui
atlyginti nuostolius dėl nepagrįsto ieškinio atsakovas, suradęs atitinkamą
Teisingumo Teismo praktiką, t. y. Sprendimą Seagon, nurodė, kad „<...>
valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra
kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo
<...>. <...> jeigu Neo bankroto byla buvo iškelta Vokietijoje,
būtent Vokietijos teismams turi būti pateikti ieškiniai dėl sandorių
nuginčijimo netgi tokiais atvejais, kai atsakovas yra įsisteigęs kitoje
valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje įsisteigusi bendrovė Jadecloud)“. Vėlesniuose
procesiniuose dokumentuose šalys iš esmės laikė, kad ieškovo reikalavimas
susijęs su Vokietijoje pradėtu bankroto procesu, tačiau skirtingai interpretavo
Teisingumo Teismo Sprendimą Seagon dėl bankroto bylą iškėlusio teismo
jurisdikcijos nagrinėti glaudžiai susijusius ieškinius išimtinio ar alternatyvaus
pobūdžio pripažinimo. Taigi šalys iki 2009 m. liepos 2 d. ieškovo reikalavimo
kvalifikavimą sprendė ne kaip pirminį (preliminarų) klausimą, bet siekdamos
pagrįsti Vokietijos bankroto kodekso nuostatų taikymą ar jo negalimumą.
Atsižvelgdama
į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija abejoja, ar pagal byloje nustatytas
aplinkybes ir remiantis Teisingumo Teismo Sprendimuose Gourdain / Nadler
ir Seagon pateiktais išaiškinimais, kurie pagrįsti aplinkybėmis,
nepanašiomis į nustatytąsias šioje byloje, ieškovo pareikštas reikalavimas yra
susijęs su bankroto procesu Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento
Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkto prasme. Proceso šalių argumentai dėl
Vokietijos bankroto kodekso nuostatų taikymo ar netaikymo šios pozicijos
nekeičia, nes, minėta, jurisdikcijos nustatymo klausimas spręstinas prieš
taikytinos materialiosios teisės nustatymo klausimą, o pastarasis klausimas dar
atskirai gali būti nagrinėjamas ir dėl jo priimtinas atskiras sprendimas. Be
to, abejotina, ar galimas teisių, nustatytų bankroto administratoriui ar
likvidatoriui, analogijos privataus asmens, kuris nelaikytinas bankroto
administratoriumi ar likvidatoriumi, teisėms taikymas. Nors ieškovas veikia
savo kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriaus interesais, tačiau jam
reikalavimo dėl nuginčijimo pateikimas yra ne pareiga, kylanti iš įstatymo
(pvz., bankroto teisės normos) ar teismo sprendimo, o subjektinė teisė, kurios
įgyvendinimo pasirinkimas priklauso išimtinai nuo jo paties valios. Dėl to
teisėjų kolegija mano, kad byloje pareikštas ieškovo reikalavimas dėl
nuginčijimo galėtų būti laikomas civiline ir komercine byla Reglamento Nr.
44/2001 1 straipsnio 1 dalies prasme, kas leistų Lietuvos teismams pripažinti
savo jurisdikciją pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį.
Dėl teisės į
teismą užtikrinimo visiems nacionaliniams teismams atsisakius tarptautinės
jurisdikcijos
Teisėjų
kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad nagrinėjamai bylai ypač svarbi ir
nustatyta aplinkybė, susijusi su Vokietijos nacionalinio teismo – Duisburgo
žemės teismo (vok. k. Landgericht Duisburg) – priimtu potvarkiu byloje F-Tex
Sia prieš Jadecloud Vilma, kuriuo nuspręsta nepripažinti Vokietijos teismų
jurisdikcijos ir ieškinys iš principo neišnagrinėtas dėl jo neteismingumo. Šis
Duisburgo žemės teismo potvarkis priimtas 2009 m. lapkričio 25 d., t. y. po
Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (2009 m. lapkričio 5 d.) ir iki atsakovo
kasacinio skundo padavimo (2010 m. vasario 5 d.). Nors ši aplinkybė, t. y.
Vokietijos teismų jurisdikcijos atsisakymas, paaiškėjo tik kasaciniame procese,
tačiau ji svarbi kasaciniam teismui priimant galutinį sprendimą. Be to, šis
Duisburgo žemės teismo potvarkis yra svarbus ir dėl ieškovo reikalavimo
kvalifikavimo. Šiame 2009 m. lapkričio 30 d. teismo potvarkyje nurodyta, kad „<...>
jurisdikcija vietos požiūriu pagal bendrąjį bankroto (nemokumo) procedūros
administratoriaus teismingumą atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekso 19 a
straipsnį atkrenta, nes šios taisyklės taikymo sritis apsiriboja tik su
bankroto mase (turtu) susijusiais pasyviais procesais, bet nėra taikoma
aktyviems procesams pagal perleistą teisę“.
Pažymėtina,
kad Vokietijos nacionalinio teismo sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 25 d.,
t. y. po Teisingumo Teismo Sprendimo Seagon paskelbimo. Nors
tarptautinės teismų jurisdikcijos nustatymo aiškinimui pagal Reglamentą Nr.
1346/2000 nedaro įtakos nacionalinių teismų pateikti nacionalinės teisės
aiškinimai, nes Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos aiškintinos autonomiškai,
tačiau ši Vokietijos teismo pozicija vis dėlto svarbi sprendžiant ieškovo
pareikšto ieškinio jurisdikciją.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad, nepaisant to, tinkamai ar ne Vokietijos teismas taikė
Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas, Lietuvos teismams, kaip ir Vokietijos teismui
palikus ieškovo ieškinį nenagrinėtą (jei būtų pritarta Vilniaus apygardos
teismo sprendimui), ieškovo atžvilgiu galėtų susidaryti jurisdikcijos vakuumo
situacija. Tokia jurisdikcijos vakuumo situacija kiltų, nes abiejų
valstybių narių teismai, kurie gali būti kompetentingi pagal Reglamento Nr.
44/2001 arba Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas, atsisako savo jurisdikcijos ir
taip palieka ieškovo ieškinį nenagrinėtą nė viename teisme. Teisėjų kolegijos
nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio dėl nuginčijimo Vokietijoje senaties
terminai yra pasibaigę, ši jurisdikcijos vakuumo situacija susidarytų
net ir nustačius, kad Vokietijos teismai suklydo atmesdami ieškinį pagal
Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Galimas teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimas
neatsvertų ir nekompensuotų netinkamo jurisdikcijos atsisakymo.
Tokia
situacija neišvengiamai galėtų pažeisti Europos Sąjungos pagrindinių teisių
chartijos 47 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisminę
pažeistų teisių gynybą. Pažymėtina, kad nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Europos
Sąjungai Lisabonos sutartimi prisijungus prie Konvencijos (Europos Sąjungos
sutarties 6 straipsnio 2 dalis) Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių
veiksmų Europos Sąjungos teisės taikymo srityje teisėtumo vertinimui aktualios Konvencijos
nuostatos. Kita vertus, Konvencijos 14 protokolas, leidžiantis Europos Sąjungai
prisijungti prie Konvencijos, nors ir ratifikuotas, bet dar neįsigaliojęs. Bet
kokiu atveju Teisingumo Teismas teisę į teisminę gynybą yra pripažinęs bendruoju
Europos Sąjungos teisės principu, kylančiu iš valstybėms narėms bendrų
konstitucinių tradicijų (žr., pvz., Teisingumo Teismo
1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18
punktą).
Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisė į teismą nėra
absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (žr. klasikinį sprendimą Golder
v. United Kingdom, no. 4451/70, judgment of 21 February 1975, Series A no.
18). Svarbiausia, kad šie apribojimai nesuvaržytų ar „nesusilpnintų” asmens
teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė.
Pažymėtina ir tai, kad teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir
egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo
tikslo (žr. Guérin v. France, no. 25201/94, judgment of 29
July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37). Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktikoje galima rasti pavyzdžių, kai teismų jurisdikcijos taisyklių
taikymas, dėl kurio nė vienas (nacionalinis) teismas nepripažįsta turįs
jurisdikciją nagrinėti ginčą, paneigia teisingumo principą, taip pažeidžiant
pareiškėjų teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) esmę
(žr. Sprendimus Beneficio Cappella Paolini v. San Marino, no. 40786/98, judgment
of 13 July 2004; Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02,
judgment of 28 February 2008; Lesjak v. Croatia, no. 25904/06, Judgment
of 18 February 2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat neseniai
pripažino priimtinu pareiškėjos skundą prieš Italiją ir Prancūziją dėl
Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, šių valstybių teismams atsisakius savo
jurisdikcijos (Mariana Guadagnino, requ?te n° 2555/03).
Dėl
kreipimosi prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią
bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 362 straipsnis).
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos
institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės
teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau
apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos
Teisingumo Teismą.
Teisėjų
kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės
neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Reglamento Nr. 44/2001 ir
Reglamento Nr. 1346/2000 teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas
tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų
Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad
specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių
klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač
atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo. Be
to, primintina, kad nacionaliniame procese tiek proceso šalys, tiek pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai interpretavo Teisingumo Teismo
praktiką ir Europos Sąjungos teisę.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties
dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356
straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į
Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą
šiais klausimais:
1. Ar,
atsižvelgiant į Teisingumo Teismo Sprendimus Gourdain / Nadler ir Seagon,
Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 44/2001 1
straipsnio 2 dalies b punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad:
a) bankroto
bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti
tiesiogiai iš bankroto proceso išplaukiančius ar su juo glaudžiai susijus actio
Pauliana ieškinius, o tokios jurisdikcijos išimtys gali būti grindžiamos
tik kitomis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis?;
b) įmonės,
kuriai vienoje valstybėje narėje pradėtas bankroto procesas, vienintelio
kreditoriaus actio Pauliana ieškinys, kuris
-
pareikštas kitoje valstybėje narėje ir
- kyla iš
bankroto administratoriaus jam atlygintinos sutarties pagrindu perleistos
reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis taip apribojant bankroto
administratoriaus reikalavimų apimtį pirmoje valstybėje narėje bei
- nekelia
grėsmės kitiems galimiems kreditoriams,
kvalifikuotinas
civiline ir komercine byla pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį?
2. Ar ieškovo
teisė į teisminę gynybą, kuri Teisingumo Teismo pripažįstama kaip bendrasis
Europos Sąjungos teisės principas ir kuri garantuojama Europos Sąjungos
pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, turi būti suprantama ir aiškinama
taip, kad:
a)
nacionaliniai teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti actio Pauliana ieškinį
(priklausomai nuo jo sąsajos su bankroto procesu) arba pagal Reglamento Nr.
1346/2000 3 straipsnio 1 dalį, arba pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1
dalį, negali abu atsisakyti jurisdikcijos?;
b) vienos
valstybės narės teismui, priėmus sprendimą palikti actio Pauliana
ieškinį nenagrinėtą dėl jurisdikcijos neturėjimo, kitos valstybės narės teismas,
siekdamas užtikrinti ieškovo teisę į teismą, turi teisę ex officio
pripažinti savo paties jurisdikciją, nepaisant to, kad pagal Europos Sąjungos
teisės normas dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo tokio sprendimo priimti
negali?
Sustabdyti
civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo
gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Janina
Januškienė
Sigita
Rudėnaitė