Civilinė byla Nr. 3K-3-118/2014

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02251-2012-4

                                                              Procesinio sprendimo kategorija 119.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

              rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos už bendrojo naudojimo patalpoms tiektą šilumą priteisimo; išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje kilo ginčas, ar šilumos vartotojui neatsiskaičius už tiekiamas šildymo paslaugas, šilumos tiekėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl skolos už patiektą šilumą priteisimo, turi pareigą pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

              Ieškovas 2012 m. spalio 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo       1005,59 Lt skolos, palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Pastatui, kuriame yra atsakovui priklausantis butas, ieškovas tiekia šilumos energiją. 1999 m. atsakovas atjungė savo buto šildymo sistemą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Nuo 2003 m. liepos 21 d., įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pakeitimams, atsakovui pagal jam tenkančią ploto dalį atsirado pareiga apmokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą šilumą. Metodas, pagal kurį apskaičiuojamas šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekis ir pagal kurį nustatomas jo paskirstymas, patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2005 m. liepos 22  d. Atsižvelgiant į tai, atsakovui nuo 2005 m. lapkričio 1 d. pradėtas skaičiuoti mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Apie tai atsakovas buvo informuotas 2005 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 733. Atsakovas iki 2009 m. sausio mėnesio jam apskaičiuotą mokestį sumokėdavo; neatsiskaitė už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi CPK 296 straipsnio          1 dalies 1 punkto pagrindu paliko ieškinį nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Energetikos įstatymo 34 straipsnio, kuriame nustatyta skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarka, pakeitimai, pagal kuriuos Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo (2 dalis); Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo (3 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas nesutikimą su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis grindžia tuo, jog ginčo bendrojo naudojimo patalpos nešildomos centralizuotai, taip pat kad ieškovas taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas. Komisija 2013 m. sausio 25 d. teismui pateiktoje išvadoje nurodė, kad ieškovo reikalavimas pagrįstas, tačiau kitame – 2013 m. sausio 18 d. – rašte – kad atsakovo skundas dar neišnagrinėtas. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje ginčas kilo ne tik dėl apmokėjimo už šilumos energiją apskaičiavimo, bet ir dėl to, ar ginčo gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, dėl taikytino šilumos paskirstymo metodo, teismas sprendė, jog šiam ginčui išspręsti taikytina Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovas žinojo, jog atsakovas nebesinaudoja šilumos perdavimo tinklais, taip pat kad jis nesutinka su taikomu šilumos paskirstymo metodo, todėl, prieš kreipdamasis į teismą, turėjo pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų sprendimo tvarka. Kadangi Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nenustatyta kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus bei ginčus nagrinėjančią instituciją terminų, tai teismas konstatavo, jog ieškovas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka turi galimybę pasinaudoti, todėl paliko ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo ir atsakovo atskiruosius skundus, 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi panaikino Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad atsiskaitymą už suvartotą šilumos energiją reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, kurio 21 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės ir savivaldybės institucijos, nagrinėjančios ginčus, kylančius iš buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens, priežiūros paslaugų tiekėjų sutartinių santykių, ginčo sprendimo ne teisme tvarka; 2 dalyje nustatyta, kad ginčai nagrinėjami Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo

19 straipsnyje įtvirtinta, kad kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą turi vartotojas, jei jis mano, jog pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus. Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas sprendė, kad atsakovas, nesutikdamas su jam taikomu šilumos apskaičiavimo ir paskirstymo metodu, turėjo teisę kreiptis į vartotojo teises ginančias institucijas; nustatė, jog atsakovas, ginčydamas nurodyto metodo taikymą, jau kreipėsi į Komisiją. Teismas, be kita ko, rėmėsi Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 patvirtintu Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), kurio 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėjant vandens tiekėjų ir abonentų ginčus dėl geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainų ir tarifų. Jame nenustatyta, kad energijos tiekėjas, siekdamas prisiteisti susidariusią skolą už patiektą šilumos energiją, turi laikytis privalomos išankstinės ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą Komisijos atsiliepime nurodytą argumentą, kad ieškovui pagal Aprašo 1 punktą tokia tvarka privaloma. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir šalių ginčo pobūdį, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą, turėjo pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės         14 d. nutartį ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, atsižvelgiant į ieškovo pareikštus reikalavimus, jam netaikytina išankstinė privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, taip pat kad šiuo atveju taikytinos Šilumos ūkio, bet ne Energetikos įstatymo nuostatos. Šilumos ūkio įstatyme nenustatyta privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, o Energetikos įstatyme – nustatyta. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant, kurio įstatymo nuostatos turi būti taikomos nagrinėjamu atveju, reikšminga Energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, 3 dalyje – kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnis galioja tiek, kiek neprieštarauja Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintai išankstinei privalomai skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkai.

Nors ieškinyje formaliai reikalaujama priteisti kasatoriaus skolą už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, tačiau faktiškai įrodinėjama, kad kasatorius padarė apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimą ir vartojo centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, o kasatorius tvirtina, jog ieškovas netinkamai apskaitė ir paskirstė šią šilumos energiją, nes ją faktiškai suvartojo kasatoriaus kaimynai savo butuose. Taigi, pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, 3 dalį šalių ginčui spręsti privaloma išankstinė neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nenustatyta, kuri ginčo šalis – energetikos įmonė ar vartotojas – turi kreiptis į atitinkamą instituciją ikiteismine tvarka. Dėl to, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikytina abiem ginčo šalims ir laikytis šios tvarkos turi ta šalis, kuri inicijuoja ginčą. Taip nurodyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-15044-596/2013, kurios faktinės aplinkybės iš esmės tokios pačios, kaip ir šioje byloje. Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar ikiteismine tvarka ginčus nagrinėjančios institucijos turi kompetentingus pareigūnus ar technines galimybes nagrinėti tokio pobūdžio skundus, nes tokia jų pareiga nustatyta Energetikos įstatyme.

Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Energetikos įstatymo 34 straipsnio pakeitimas įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. Ieškovas kreipėsi į teismą 2012 m. spalio 3 d. Tai reiškia, kad jis turėjo laikytis išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovui netaikytina išankstinė privaloma ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nes kasatorius ja jau pasinaudojo 2012 m. gruodį, kai kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos komisiją su skundu pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį dėl netinkamo šilumos energijos paskirstymo, iš esmės atgaline tvarka taikė įstatymus faktams (t. y. kasatoriaus 2012 m. skundui ir Komisijos      2013 m. sausio 29 d. sprendimui Nr. R2-284), kurie atsirado jau po ieškovo kreipimosi į teismą 2012 m. spalio 3 d., taip pat neteisėtai ir nepagristai kasatoriui perkėlė ieškovo prievolę pasinaudoti Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Ieškovas 2012 m. spalio 3 d. kreipėsi į teismą dėl kasatoriaus apmokėjimo už energiją pažeidimų (t. y. skolos). Tokį ginčą privaloma išankstine tvarka nagrinėja Energetikos inspekcija pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį. Kasatorius kreipėsi į Komisiją dėl šilumos tiekėjos netinkamai vykdomo šilumos paskirstymo. Tokį ginčą privaloma išankstine tvarka nagrinėja Komisija pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį. Taigi, kasatoriaus kreipimasis į Komisiją išankstine privaloma tvarka nepanaikina ieškovo prievolės pasinaudoti išankstine privaloma tvarka prieš kreipiantis su ieškiniu į teismą.

3. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo panašiose bylose suformuotos teismų praktikos, pagal kurią Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka yra privaloma ir taikytina vartotojų bei energetikos įmonių ginčuose dėl apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimų, tiekimo, apskaitos, paskirstymo, šildymo būdo pakeitimo ir kitų šiose normose nurodytų klausimų (Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-69-154/2013; Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1465-254/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-616-260/2013; 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-481-436/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-254-798/2013).

4. Ieškovas pareikštais reikalavimais siekia, kad kasatoriui būtų taikoma deliktinė atsakomybė, tačiau remiasi įstatymų lydimaisiais teisės aktais (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis ir Komisijos patvirtintomis metodikomis), nors deliktinė atsakomybė galima tik pagal įstatymą (CK 6.245 straipsnio 5 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis), be to, turi būti įrodytos visos ieškovo atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Nei Energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, nei Valstybinės energetikos inspekcijos nuostatų (patvirtintų energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63) 12.1–12.12 punktuose, kuriuose įtvirtintos Valstybinės energetikos inspekcijos ir (ar) jos įgaliotų valstybės tarnautojų funkcijos ir teisės jas atliekant, nenustatyta Valstybinės energetikos inspekcijos teisės duoti privalomus nurodymus šilumos tiekėjui ar vartotojui dėl mokesčių už šilumos energiją mokėjimo nutraukimo ar įpareigojimo juos sumokėti. Valstybinė energetikos inspekcija yra techninio ir eksploatacinio pobūdžio klausimus nagrinėjanti institucija, t. y. subjektas, vykdantis valstybinę energetikos kontrolę (Energetikos įstatymo 9 straipsnis). Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-2908-602/2011, išaiškino, kad teisės aktų nuostatos patvirtina, jog Valstybinė energetikos inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nėra kompetentinga duoti privalomus vykdyti nurodymus kitiems asmenims.

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo. Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti valstybinę energetikos priežiūrą (Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje ir Komisijos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747) 10.1–10.41 punktuose, kuriuose reglamentuojamos Komisijos funkcijos, nustatyta, kad Komisija, be kita ko, vykdo valstybės reguliuojamų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymą bei kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai. Taigi, Komisija galėtų įvertinti, ar ieškovo prašoma priteisti skola už šildymą, t. y. kaina už tiektą prekę (šilumos energiją (Energetikos įstatymo 2 straipsnio 12 punktas), atitinka teisės aktų dėl valstybės reguliuojamų šilumos energijos kainų ir tarifų taikymo reikalavimus, tačiau ji negalėtų įpareigoti vartotojo (kasatoriaus) šią kainą sumokėti įmonei (ieškovui), nes ginčą inicijavo šilumos energijos tiekimo įmonė, o ne vartotojas. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Komisija neįgaliota nagrinėti skundų ar ginčų dėl vartotojų veiksmų ar neveikimo, nagrinėjamu atveju – dėl energetikos įmonės reikalavimo priteisti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją. Komisijos įgaliojimus aiškinant plečiamai būtų pažeistas teisėtumo reikalavimas ir Komisija veiktų ultra vires (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, šioje byloje kilęs ginčas negali būti visas išnagrinėtas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

2. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad skundžiama nutartis prieštarauja formuojamai teismų praktikai, t. y. kitų teismų procesiniams sprendimams, priimtiems panašiose bylose, nes vienodą teismų praktiką formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis). Be to, Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas ieškinio palikimo nenagrinėto klausimą byloje, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į nagrinėjamos bylos, išaiškino, kad pagal byloje pareikštus reikalavimus nagrinėjamas ginčas negali būti visas išnagrinėtas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti; kartu pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą, privalu vadovautis galiojančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o Komisija į šią bylą teismo iniciatyva gali būti įtraukta kaip institucija, duodanti išvadą byloje (CPK 49 straipsnio 3 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-847-553/2013).

3. Ieškovo teigimu, byloje pareikštas reikalavimas priteisti skolą už patiektą Šilumos energiją iš esmės reiškia reikalavimą įpareigoti kasatorių įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ieškinio reikalavimas įvykdyti prievolę natūra turi būti atskirtas nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę ir kad priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas, kuris nelaikomas civiline atsakomybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,VST“ v. UAB  ,,Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009). Taigi, dėl ieškovo reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomos CK nuostatos dėl civilinės atsakomybės, todėl kasacinio skundo argumentai dėl civilinės atsakomybės, juolab deliktinės, nesusiję su šia byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir jos taikymo, kilus šilumos tiekėjo ir vartotojo ginčui dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją

              Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 2 ir 3 dalių, nustatančių tam tikrų ginčų sprendimą išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka, aiškinimo ir taikymo, todėl teisėjų kolegija dėl jo ir pasisako.

              Pagal EĮ 34 straipsnio 2 dalį Valstybinė energetikos inspekcija (toliau – Inspekcija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Kitos EĮ ir kitų teisės aktų normos detalizuoja Inspekcijos ir Komisijos veiklą. Pagal jas Inspekcijos veiklos tikslas – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę (EĮ 9 straipsnio 1 dalis); Inspekcija yra įgaliota kontroliuoti, kaip laikomasi specialiųjų reikalavimų įrengiant ir rekonstruojant energetikos įrenginius, taip pat energetikos įrenginių atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą naudoti (EĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punktas), o pagal Inspekcijos nuostatų (patvirtinti energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63) 12 punktą Inspekcija ir (ar) jos įgalioti valstybės tarnautojai, atlikdami pavestas funkcijas, turi teisę: tikrinti, ar energetikos statiniai ir energetikos įrenginiai atitinka teisės aktų reikalavimus (12.1 punktas); fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos teisės aktų pažeidimo (12.2 punktas); nustačiusi energetikos įrenginių, naudojamų asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, techninės saugos trūkumus, apie tai raštu informuoti kompetentingas institucijas (12.6 punktas); nustatyta tvarka tikrinti, ar montuojami ir rekonstruojami energetikos įrenginiai atitinka projektus, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendimai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir teisės aktuose (normatyviniuose dokumentuose) nustatyti statinių saugos ir paskirties reikalavimai, bei duoti nurodymus pašalinti pastebėtus nukrypimus (12.7 punktas). Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti valstybinę energetikos priežiūrą (EĮ 8 straipsnio 1 dalis); EĮ 8 straipsnio 9 dalyje, kurioje reglamentuotos Komisijos funkcijos, bei Komisijos nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 (su pakeitimais) 10.1–10.41 punktuose, detalizuojančiuose Komisijos vykdomas funkcijas, nustatyta, kad Komisija, be kita ko, vykdo valstybės reguliuojamų kainų ir kainų viršutinių ribų nustatymą bei kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai.

Taigi, Energetikos įstatymas, kiti specialieji teisės aktai nustato Inspekcijos ir Komisijos veiklos tikslus, funkcijas, įgaliojimus ir apibrėžia jų kompetenciją energetikos sektoriuje, be kita ko, ir sprendžiant ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių. Tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės, manydami, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatymuose nustatytais atvejais išankstine neteismine tvarka kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos pažeidimas (vartotojo ar energetikos įmonės neteisėti veiksmai (neveikimas) ir prašymas pašalinti daromus pažeidimus. Kasacinis teismas, aiškindamas EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalis, yra nurodęs, kad Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nėra kompetentinga duoti privalomų nurodymų kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013). Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta Inspekcijai ar Komisijai teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė dėl kitos šalies netinkamo sutartinių prievolių vykdymo, ar priverstinio nuostolių išieškojimo. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priskirti Inspekcijos ar Komisijos kompetencijai; ginčams, kilusiems tarp vartotojų ir energetikos įmonių kitu teisiniu pagrindu, nurodyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma. Toks Energetikos įstatymo normų aiškinimas atitinka ir kasatoriaus nurodomo Šilumos įstatymo 21 straipsnio, nustatančio ginčų, kylančių iš sutartinių santykių tarp buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, taip pat priežiūros paslaugų teikėjų, nagrinėjimo tvarką, nuostatas, kuriose iš esmės atkartotos EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos.

Iš pateikto ieškinio matyti, kad ginčas tarp šalių kilo dėl iš šilumos energijos tiekimo sutartinių santykių atsiradusių prievolių vykdymo. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad jis tiekė namo, kuriame yra kasatoriui priklausantis butas, bendrojo naudojimo patalpoms šilumos energiją, už kurią, be kita ko, sumokėti pareiga tenka ir kasatoriui, tačiau šis už tam tikrą laikotarpį nurodytoms patalpoms tiektą šilumos energiją nesumokėjo. Ieškovas nekelia ginčo, kad kasatorius vartojo šilumos energiją neteisėtai ar kitaip pažeidė šilumos energijos tiekimą bei vartojimą reglamentuojančias normas, o tai sudarytų pagrindą ir suponuotų pareigą kreiptis į įstatymo nustatytas institucijas dėl išankstinio neteisminio ginčo sprendimo, todėl pareikštam ginčui pirmiau aptarta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma. Kitoks EĮ 34 straipsnio nuostatų aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes reikštų, kad energetikos įmonė, reikšdama reikalavimą apmokėti už vartotojo suvartotą šilumos energiją ir kreipdamasi į Inspekciją, pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimas teismui nevaržo kasatoriaus teisių, manant, jog ieškovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, t. y. kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė kasatoriaus teises bei teisėtus interesus, kreiptis į vieną iš nurodytų institucijų dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų išsprendimo ir pažeidimų nustatymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas pirmiau aptartas normas, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, teikdamas kasatoriui ieškinį dėl skolos už pateiktą šilumos energiją sumokėjimo, neprivalėjo EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka kreiptis į šioje normoje nurodytas institucijas dėl išankstinio ginčo ne teisme nagrinėjimo, todėl pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis). Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi teisinės reikšmės procesiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovas prašo priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovui kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas Virgilijus Vaitekūnas; už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ieškovas prašo priteisti 800 Lt ir pateikia jų sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą ir priteisti jam iš kasatoriaus 800 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

              Kasacinis teismas turėjo 28,40 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK  96 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio        1 dalimi,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Priteisti ieškovui AB „Panevėžio energija“ (j. a. k. 147248313) iš atsakovo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonių šimtų) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

              Priteisti valstybei iš atsakovo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 28,40 Lt (dvidešimt aštuonis litus 40 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai                                                                                                  Dangutė Ambrasienė

                                                                                                                Antanas Simniškis

                                                                                                                Vincas Verseckas