Administracinė byla Nr. A-1011-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04468-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l. 1–2) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 11 d. ir nuo 2013 m. birželio 14 d. iki skundo padavimo teismui dienos jam kalint Vilniaus PN. Nurodė, jog Vilniaus PN buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, todėl nebuvo sąlygų normaliam judėjimui, taip pat nebuvo sąlygų maistui laikyti, rūkimo patalpų, karšto vandens, išmokama alga neatitiko teisės normų reikalavimų. Nurodė, kad buvo pažeistos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22-24, 26, 28, 30, 62, 64, 68 punktų bei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7-5.11 punktų nuostatos. Nurodė, jog sanitariniame mazge buvo tik 5 kabinos 100 žmonių, dušas įrengtas cokoliniame aukšte, todėl grįžti reikėdavo per bendro naudojimo laiptinę, kurioje visada būdavo šalta. Dušai buvo neatitverti, todėl neužtikrintas privatumas, juo (dušu) buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Pasivaikščioti išvesdavo tik 1 val. per dieną, o pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka ploto reikalavimų. Kamerose nėra įrengto pavojaus signalo. Pabrėžė, jog gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui kildavo nepatogumų, pasireikšdavo agresija, nemiga, vidinis diskomfortas.

              Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime (I t., b. l. 38–45, 106–112) prašė pareiškėjo skundą atmesti, dėl dalies reikalavimų taikyti ieškinio senatį.

              Paaiškino, kad negali nurodyti, kiek tam tikru laikotarpiu buvo patalpinta asmenų kameroje su pareiškėju, nes tokių duomenų neturi. Prieš patalpinant nuteistuosius į kameras, yra patikrinamas patalpų plotas ir galimas nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekis, visada stengiamasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas, kurioms priklauso prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, nuteistieji laikotarpiu nuo 7.00 iki 23.00 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat ir visoje lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengta krepšinio aikštelė, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Pažymėjo, kad ploto kameroje trūkumą pilnai kompensuoja galimybė judėti visoje savo būrio teritorijoje. Vilniaus PN pastatas yra pripažintas tinkamu naudoti, todėl laikytina, kad atitinka higienos normos reikalavimu. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinierinės ventiliavimo sistemos, patalpos aprūpintos būtiniausiu kietuoju inventoriumi, todėl teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir higienos normų reikalavimai, nebuvo pažeisti. Taip pat pažymėjo, kad patalpų plotas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas pilnai atitiko ploto vienam asmeniui reikalavimą. Dėl patalpų būklės nurodė, kad Vilniaus PN nuolatos organizuojami planiniai ir neplaniniai patikrinimai, surašomi patikrinimo aktai ir nustatyti trūkumai šalinami pagal finansines galimybes. Reikalavimai susiję su pasivaikščiojimo terminu pažeisti nebuvo. Pažymėjo, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, nėra konkrečios, nepagrįstos objektyviais įrodymais. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. Pažymėta, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo byloje nenustatyta. Taigi, įvertinus tai, jog klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., o pareiškėjas reikalavimą priteisti žalą reiškia už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 11 d. ir nuo 2013 m. birželio 14 d. iki skundo padavimo teismui dienos, vadinasi pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie tai, kokiu laikotarpiu ir kokiose kamerose pareiškėjas buvo patalpintas ginčo laikotarpiu. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, ploto reikalavimas vienam asmeniui gyvenamosiose kamerose pažeistas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl nuolatinio ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vertinti nepagrįstais. Šiuo aspektu papildomai pažymėta, kad, kaip nurodė ir atsakovo atstovas, pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leidžiama veikla, taip pat Vilniaus PN teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Vadinasi tokiu būdu nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos kuo ilgesnį laiką vengti visiems būvimo gyvenamojoje kameroje. Galimai, kaip teigia pareiškėjas, jam būnant gyvenamojoje patalpoje buvo suvaržyta jo teisė patogiai judėti, tačiau, tai, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos laisvai judėti būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius ir pan., t. y. asmeniui neprivaloma griežtai būti tik gyvenamojoje patalpoje, todėl asmuo pajutęs nepatogumus dėl judėjimo suvaržymų gyvenamojoje patalpoje, visada turi galimybę iš jos išeiti, ar kaip kitaip prisitaikyti siekiant išvengti minėtų nepatogumų.

Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 76:2010 14 punktu. Pareiškėjas skundo argumentais tik bendrai nurodė, kad Vilniaus PN nėra rūkymo patalpų, todėl asmenys rūkė gyvenamosiose patalpose, ar koridoriuje. Pareiškėjas skundo argumentais nedetalizavo, ar pareiškėjas yra nerūkantis ir jam tenka kvėpuoti tabako dūmais, ar kaip tik yra rūkantis, todėl skundžiasi, kad Vilniaus PN nėra įrengta specialių rūkymo patalpų. Atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, matyti, kad rūkymas yra draudžiamas tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose, tuo tarpu teisės aktai atskirų rūkymo patalpų įrengimo nereglamentuoja. Pareiškėjui šio argumento plačiau nedetalizavus, laikyta, kad Vilniaus PN neįrengdamas rūkymo patalpų teisės aktų nuostatų nepažeidė, tuo tarpu pareiškėjas aiškiai nenurodė, kaip šis pažeidimas yra susijęs su jam padaryta neturtine žala.

Pareiškėjo teigimu, patalpose nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi karšto vandens įrengimo teisės aktai numato, todėl šie pareiškėjo prieštaravimai laikyti nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde bendrai nurodė, kad darbo algų, pašalpų ir išmokų skyrimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėta, kad pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktų nuostatų neatitinka darbo algų, pašalpų ir išmokų skyrimas. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui į jo 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma pateikti informaciją apie mokamą atlyginimą, dirbtą laiką, Vilniaus PN atsakė 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu. Šiame rašte pareiškėjui buvo išaiškinta darbo žiniaraščių pildymo tvarka, taip pat kartu buvo pateikta Asmeninė darbo užmokesčio kortelė apie dirbtą laiką ir išmokėtą atlyginimą. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN atsakymą, pastebėjęs, jog jam neteisingai mokamas atlyginimas, pareiškėjas būtų skundęs Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka, ar būtų papildomai kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl atlyginimo mokėjimo tvarkos išaiškinimo, ar prieštaravimų dėl neteisingai mokamo atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje tokių duomenų nėra pateikta, buvo preziumuojama, kad pareiškėjas abejonių dėl atlyginimo mokėjimo tvarkos ir dydžio neturėjo. Tuo tarpu skunde teismui tik abstrakčiai nurodant, kad darbo algų, pašalpų ir išmokų skyrimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Toks pareiškėjo argumentas niekaip nepatvirtina pareiškėjui padarytos žalos fakto.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 24, 22, 23 punktais. Pažymėta, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo, tačiau paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Kaip skunde nurodė pareiškėjas, kamerose oro cirkuliacija buvo labai bloga, nes kamerose nebuvo ventiliacijos. Kaip matyti iš Higienos normos 24 punkto, nesant vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, patalpos vėdinamos per langus, todėl ventiliacijos patalpose nebuvimas nelaikytinas pažeidimu aptartos teisės nuostatos prasme. Pareiškėjas akcentavo, kad taip pat jam nebuvo užtikrintas tinkamas dieninis ir dirbtinis apšvietimai. Gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos purvinos ir nevalomos ir Vilniaus PN administracija esant reikalui nedaro gyvenamųjų patalpų remonto. Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 11.5, 11.6 punktais. Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, siekiant palaikyti Vilniaus PN tvarką ir švarą Visuomenės sveikatos centrai atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus bei surašo patikrinimo aktus. Pažymėjo, kad neplaniniai patikrinimai atliekami tuo atveju, kaip yra gaunamas prašymas. Taip pat nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai šalinami pagal finansines galimybes ir kuo operatyviau. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN atsakymų pareiškėjui turinio matyti, kad pareiškėjas ne kartą su skundu kreipėsi į Vilniaus PN prašydamas patikrinti tam tikrų higienos reikalavimų (tame tarpe ir apšvietimo) atitikimą teisės aktų nuostatoms. Vilniaus PN atsakymais pareiškėją informavo apie atliktus patikrinimus, jų rezultatus, nustatytus pažeidimus bei aplinkybes dėl pažeidimų pašalinimo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo abejoti Vilniaus PN administracijos veiksmais siekiant, kad bausmes atliekantiems nuteistiesiems pagal galimybes būtų užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiuo aspektu svarbi aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas skunde teismui dėl minėtų aplinkybių nepateikė jokių įrodymų, kad buvimas gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose, kurios galimai neatitiko higienos normos tam tikrų reikalavimų, pakenkė pareiškėjo sveikatai, todėl negalima šiuo aspektu vien tik deklaratyviai išdėstytų pareiškėjo argumentų vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas skunde taip pat pacitavo Higienos normos 76:2010 nuostatas susijusias su reikalavimais laisvės atėmimo vietų sporto salėms ar sportui skirtoms patalpoms, taip nurodydamas, kad Vilniaus PN nebuvo įrengta sporto salė. Pataisos įstaigoje sporto salės ar sporto patalpos įrengimą reglamentuoja Higienos normos 76:2010 30 punktas. Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, vidaus patalpose yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Pažymėta, kad pareiškėjo paminėtos teisės akto nuostatos (Higienos normos 76:2010 30 punktas) reglamentuoja sporto salės įrengimo reikalavimus, tačiau ne pareigą institucijai įrengti sporto salę, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai negali būti pagrindu administracijos veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pataisos namuose nėra virtuvės-poilsio kambario. Kaip nurodė Vilniaus PN, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengtas virtuvė-poilsio kambarys, todėl šie pareiškėjo argumentai laikyti nepagrįstais. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 5.9, 7.9, 8.8 punktai reglamentuoja, kad pataisos namuose įrengiamos drabužių ir avalynės džiovyklos, todėl vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio argumentai, jog nėra įrengta džiovykla, nesudaro pagrindo abejonei, kad tokia patalpa Vilniaus PN nėra įrengta.

Teismas apžvelgė Higienos normos 76:2010 64 ir 68 punktų nuostatas. Pareiškėjas pacituodamas šias nuostatas nenurodė, kaip šiuo aspektu pasireiškė neteisėti pareigūnų veiksmai, t. y., ar pareiškėjui buvo atsakyta leisti išsiskalbti drabužius, ar buvo nesuteikta teisė vieną kartą nusiprausti po šiltu dušu ir pan. Šių tariamų pažeidimų nekonkretizavus, vien tik teisės nuostatų nurodymas, kaip jau minėta, pareigūnų neteisėtų veiksmų nepatvirtina.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad buvo 5 tualetai 100 žmonių, tualete nebuvo klozeto, o buvo išvietė, dušas įrengtas cokoliniame aukšte ir pareiškėjas į dušą turėjo eiti per bendro naudojimo laiptinę, taip pat dušas skirtas vienu metu praustis 12 žmonių ir tokiu būdu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pareiškėjas skunde šiuo aspektu nenurodė, kaip konkrečiai pareiškėjui pasireiškė žala dėl tualetų vietų ir jo įrengimo, dušo vietų neatskyrimo, ar tai, kad dušo vietos cokoliniame aukšte ir kt. Pareiškėjui savo argumentų dėl konkrečios atsiradusios žalos nepagrindus atitinkamais įrodymais, ar motyvuotais argumentais, reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje dalyje taip pat negali būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, daryta išvada, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka ploto reikalavimų, tačiau, kokiu pagrindu pareiškėjas darė tokias išvadas, nenurodė. Atitinkamai tokio pobūdžio (bendro) argumentai negali būti vertinami pagrįstais.

Pareiškėjo argumentai dėl lovų išnešimo iš kamerų (tikslios datos pareiškėjas negalėjo nurodyti), kad tai susiję būtent su ploto vienam asmeniui kameroje pažeidimu pagrįsti tik pareiškėjo spėjimais, prielaidomis, todėl taip pat negali būti vertinami kaip pagrįsti. Be to, kaip nurodė atsakovo atstovas, lovų išnešimas iš kamerų su pareiškėjo keliamu ginču nėra susijęs.

Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo įrengtas pavojaus mygtukas. Pažymėta, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu pareiškėjas turėtų pagrįsti realiais įrodymais (jau jam padaryta žala), tuo tarpu pareiškėjas nurodo, kad žala gali kilti ateityje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas šiuo aspektu jam padarytos žalos nepagrindė.

Pareiškėjas skundo argumentais Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) neįrodė, todėl neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinus byloje aptartą teisinį reglamentavimą, proceso šalių argumentus, teismų praktiką, daryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 115–118, 133–135).

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų iki skundo padavimo dienos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Be to, pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Teigia, kad Vilniaus PN pareigūnai grasino, jog jei pareiškėjas skųsis teismui, jam bus skiriamos nuobaudos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai ir šališkai vertino ir skaičiavo gyvenamąjį plotą vienam asmeniui. Teismas į gyvenamąjį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kameros tipo patalpose įskaičiavo sanitarinį mazgą, kuris yra atskiroje patalpoje. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas nurodė patalpų plotus ir kiek yra miegamųjų vietų šiuo metu. Teigia, kad kamerose su pareiškėju buvo laikoma daugiau asmenų, nei rodo šiuo metu atsakovo pateikti skaičiai. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino, kad 2015 m. vasario mėnesį ir 2015 m. rugsėjo 2 d. buvo išneštos miegamosios lovos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai drausmės grupės gyvenamąsias patalpas priskyrė bendrabučio tipo patalpoms, kur gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino aplinkybes dėl HN 76:2010 22–24, 26, 28, 21, 30, 62, 64, 68 punktų bei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7–5.11 punktų nuostatų pažeidimų. Pareiškėjas buvo pateikęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktus, kurių pirmosios instancijos teismas net nevertino.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymi, kad atsakovas negalėjo pateikti tikslių duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, bei dėl kitų svarbių aplinkybių. Teismas turėjo atsižvelgti į teismų praktiką ir neinformatyvius duomenis vertinti pareiškėjo naudai.

Pirmosios instancijos teismas neiškvietė ir neleido pareiškėjui teikti įrodymų, neiškvietė ir nesirėmė liudytojų parodymais. Teismas neobjektyviai išnagrinėjo skundą, nesivadovavo pareiškėjo pateiktais įrodymais.

Teismas klaidingai vertino aplinkybes dėl darbo užmokesčio. Teigia, kad pareiškėjui turėjo būti mokamas toks pats mėnesinis atlyginimas kaip ir žmonėms laisvėje.

Tvirtina, kad kameroje Nr. 209 buvo 8 žmonės, kameroje Nr. 309 – 8 žmonės, kameroje Nr. 414 – 6 žmonės. Nors atsakovas nurodo kameras Nr. 305, 308, 312, bet pareiškėjas jose negyveno. Kameroje Nr. 4 buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, bet su pareiškėju joje gyveno dar 4 asmenys.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. b. l. 125–128).

Atsakovas sutinka su teismo sprendimu pritaikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teigia, kad sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpoje ar drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje, privalo būti įskaičiuotas į minėtų patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji.

Pažymi, jog visiems nuteistiesiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, taigi, minėtose patalpose buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Informuoja, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma Vilniaus PN neturi galimybės. Pažymi, kad pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 8 000 Eur neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 11 d. ir nuo 2013 m. birželio 14 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2015 m. rugsėjo 8 d.), atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas bei gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normos reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjo argumentai nepatvirtina neturtinės žalos atsiradimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad byloje ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išversti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus PN pareigūnų buvo grasinama nesikreipti į teismą. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Kadangi nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos, padarytos laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią pareiškėjo skundo dalį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui: pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad atsakovas negalėjo pateikti tikslių duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju bei dėl kitų aplinkybių, turėjo vertinti pareiškėjo naudai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Taigi, nors pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų pažeidimų tenka atsakovui, pareiškėjas turi pakankamai detaliai apibūdinti, jo teigimu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, t. y. įvardinti pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų vietų skaičių patalpose, tačiau konkrečių paaiškinimų, kiek būtent asmenų buvo kiekvienoje kameroje jo laikymo laikotarpiu čia, pats nenurodo. Atsakovas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išvardijo visas patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nurodant konkrečias datas, Vilniaus PN direktoriaus nutarimus ir įsakymus, kurių pagrindu pareiškėjas kiekvienu atveju būdavo perkeliamas, taip pat skaičiavimus dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto (I t., b. l. 38–45; II t., b. l. 37–39, 82–84). Kadangi pareiškėjas tik apibendrintai teigė, kad lovų visose kamerose buvo daugiau nei teigė atsakovas, konkrečių skaičiavimų nepateikė, asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiuoti pareiškėjo naudai, kaip kad jis prašo apeliaciniame skunde, nebuvo nei pagrindo, nei galimybės.

Dėl dviejų kamerų (Nr. 209 ir Nr. 414) pareiškėjas buvo pateikęs teismui detalesnius paaiškinimus ir konkrečiai įvardijęs, kiek, jo teigimu, buvo asmenų jo kalinimo laiku (II t., b. l. 68): pareiškėjo teigimu, gyvenamojoje patalpoje Nr. 209 buvo 8 , o gyvenamojoje patalpoje Nr. 414 – 6 miegamosios vietos. Tačiau net ir vertinant, kad šiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose, pažymėtina, jog tai yra bendrabučio tipo patalpos, todėl pareiškėjas nebuvo (neprivalėjo būti) visą parą patalpose, kuriose buvo jo miegamosios vietos, turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl manytina, kad jam tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjo teiginiai, kad teismas tam tikrais atvejais drausmės grupės patalpoms turėjo taikyti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą, nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais: pareiškėjas apeliaciniame skunde tik teigia, kad, priešingai, nei nurodo atsakovas, tam tikros drausmės grupės patalpos (Nr. 1D, 2D, 8D, 10 D) yra kamerų tipo, tačiau niekaip nedetalizuoja tokio savo teiginio, nenurodo, kuo jos skiriasi nuo gyvenamųjų patalpų Nr. 11D, kurias įvardija kaip bendrabučio tipo. Pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami tik nakties metu, todėl pirmosios instancijos teismui, vertinant pareiškėjui tekusį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, nebuvo pagrindo taikyti didesnę nei 3,1 kv. m ploto normą.

Pareiškėjo teiginys, jog apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, tenkantį asmeniui drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kameros tipo patalpose, iš patalpos ploto turėjo būti atimtas sanitarinio mazgo plotas, niekuo nepagrįstas. Pažymėtina, jog iš į bylą pateiktos drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų schemos (I t., b. l. 180–181) matyti, kad sanitarinis mazgas, nors ir atskirtas, yra šiose, t. y. drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo,  patalpose. 

Pareiškėjas teigia, jog 2015 m. vasario ir rugsėjo mėnesį iš visų kamerų buvo išneštos lovos, taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymus išreikalauti įrodymus, kiek miegamųjų lovų buvo iki buvo išmontuotos miegamosios vietos 2015 m. vasario ir rugsėjo mėnesiais (II t., b. l. 139, 145). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, be kita ko, buvo įpareigojęs atsakovą pateikti duomenis, kuriuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN, kokiose konkrečiai kamerose, buvusį asmenų skaičių kamerose bei dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių (I t., b. l. 16); 2016 m. vasario 9 d. nutartimi įpareigojo Vilniaus PN pateikti papildomus duomenis apie tai, kokiu konkrečiai laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas kiekvienoje iš nurodytų gyvenamųjų patalpų, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose, taip pat pateikti argumentus dėl pareiškėjo prieštaravimo dėl kamerų, kuriose, jo teigimu, jis nėra gyvenęs (II t., b. l. 54–55). Vilniaus PN teismui jau pateikė turimus duomenis bei pažymėjo, jog duomenys, kiek asmenų gyveno skundžiamu laikotarpiu, nėra kaupiami (II t., b. l. 37–39). Be to, pareiškėjas neįvardijo, kokią būtent reikšmę jo nurodyta aplinkybė dėl išneštų lovų turėtų nagrinėjant šią bylą, todėl tenkinti tokį pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.

Kadangi pareiškėjas detaliai neapibūdino ir kitų kalinimo sąlygų, su kuriomis jis siejo prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą – pareiškėjas iš esmės buvo pateikęs tik bendro pobūdžio teiginius dėl teisės normų reikalavimų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nesant pagrindo konstatuoti žalos padarymą ir šioje dalyje.    

Nenustatęs būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus atlyginti neturtinę žalą pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjo J. G. advokatas prašo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. ABTĮ 451 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.