Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [2A-1016-2012].docx
Bylos nr.: 2A-1016/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus Pedagoginis Universitetas 111951498 atsakovas
Kategorijos:
BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
Bylos dėl individualių darbo santykių
Bylos, susijusios su darbo sutarties pasibaigimu bei nutraukimu
DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
Individualūs darbo santykiai
Darbo sutartis:
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai ir tvarka:
Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo:
Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis)
Kiti klausimai, susiję su darbo sutarties pasibaigimu (nutraukimu)
Darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) įforminimas ir atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju
Kiti darbo sutartis reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo atvejai
Darbo užmokestis:
Papildomos darbo užmokesčio garantijos (garantinės išmokos ir priemokos):
Darbo apmokėjimas, kai padidinamas darbų mastas
Darbo drausmė:
Darbuotojų drausminė atsakomybė:
Šiurkštus darbo drausmės pažeidimas
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas:
Papildomo sprendimo priėmimas
Sprendimo išaiškinimas
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

                                                                                                                                       Civilinė byla Nr. 2A-1016/2012

                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 11.10; 14.3.7; 15.3.2 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

 S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. sausio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono,

              teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. A. A. (S. A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-5393-611/2011 pagal ieškovo S. A. A. ieškinį atsakovui Vilniaus pedagoginiam universitetui (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, įpareigojimo sudaryti darbo sutartį, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 I. Ginčo esmė

 

Ieškovas S. A. A. 2009-05-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė: panaikinti atsakovo Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) rektoriaus 2009-04-24 įsakymu Nr.1-354 jam paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo nuo 2009-04-24; pripažinti, kad darbo santykiai buvo nutraukti neteisėtai; grąžinti jį į ankstesnes elektriko pareigas; įpareigoti atsakovą sudaryti su juo darbo sutartį, kurioje būtų nurodyta, kad jis dirba elektriku atsakovo bendrabutyje Nr. 8 ir garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), vieno mėnesio darbo užmokestis yra 4 192,86 Lt; priteisti iš atsakovo už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2009-04-30 darbo užmokestį proporcingai padidintai darbo normai bei dirbtų etatų skaičiui, t. y. 87 407,37 Lt; vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo po 216,87 Lt per dieną; 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė teismo sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo, grąžinimo į darbą bei darbo sutarties sudarymo nukreipti vykdyti skubiai.

Nurodė, kad nuo 1994-08-01 dirbo elektriku atsakovui priklausančiame bendrabutyje Nr. 8 ir garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Remiantis atsakovo darbuotojų tarnybiniais pranešimais ir paaiškinimais dėl tariamai jo netinkamo bei neleistino elgesio su kitais darbuotojais ir tariamai neteisėtų veiksmų, turinčių turto pasisavinimo požymių, atsakovo rektoriaus 2009-04-24 įsakymu jam buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo nuo 2009-04-24 (DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 1, 7, 11 p., 237 str. 1 d. 3 p., 240 str., 241 str. 1 d.).

Minėtuose tarnybiniuose pranešimuose yra nurodyta, kad 2009-03-24 atsakovo bendrabučio Nr. 8 vedėja L. A. negalėjo patekti į atsakovui priklausančią bendrabučio negyvenamąją (pagalbinę) patalpą Nr. 143, todėl iškvietė stalių ir pagalbinį darbininką pakeisti minėtos patalpos užraktą. Tačiau ieškovas, kuris yra ir minėto bendrabučio buto Nr. 146 gyventojas, ir atsakovo darbuotojas, neva grasindamas kitiems atsakovo darbuotojams, teigė, kad minėta patalpa yra jo privatizuota ir neleido nei keisti užrakto, nei pateikti į patalpą Nr. 143.

Ieškovas tvirtino, kad drausminė nuobauda jam skirta nepagrįstai, nes jis savavališkai neužėmė atsakovo patalpų ir neužvaldė jo turto (čiužinių, pagalvių, antklodžių), nevartojo necenzūrinių žodžių ir fizinio smurto prieš kitus atsakovo darbuotojus, netrukdė jiems atlikti tarnybinių funkcijų ir nedrumstė viešosios tvarkos. Teigė, kad 2009-04-29 atsakovo darbuotojai G. K., L. S. ir L. A. laužėsi į jo sutuoktinės G. A. iš atsakovo 1995 m. išpirktą kambarį Nr. 143, dėl ko jis, kaip savininkas, iškvietė policiją. Todėl veiksmai, dėl kurių buvo paskirta drausminė nuobauda, nėra susiję su darbo santykiais, o atsakovas, skirdamas ją, nenurodė kokių savo darbo pareigų jis neatliko ar atliko netinkamai pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1, 7, 11 punktus. Kadangi jis atleistas neteisėtai, todėl turi būti grąžintas į darbą, sumokant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Tvirtino, kad konfliktai su atsakovu dėl minėtų patalpų privatizavimo prasidėjo 2004 m, kai atsakovas į jo sutuoktinės privatizuotas patalpas įregistravo patikėjimo teises. Tai, kad atsakovas neteisėtai skiria jam drausmines nuobaudas, patvirtina ir tai, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-02 sprendimu buvo panaikintos jam atsakovo 2008-03-31, 2008-04-01 paskirtos drausminės nuobaudos – pastaba ir papeikimas.

Nurodė, kad rašytinė darbo sutartis su juo nėra sudaryta, todėl jo, kaip darbuotojo, padėtis yra neapibrėžta: socialinio draudimo pažymėjime nurodyta, kad buvo priimtas dirbti 1,5 etato, nuo 1995-07-01 – papildomai dar 0,5 etato, atsakovas raštuose nurodo, kad jis dirba 1,5 etato, tačiau darbo užmokestis mokamas tik už 1 etatą. Tvirtino, kad maksimali darbo norma vienam elektrikui yra 2500 kv. m, o jis nuo 1994-08-01 iki 2009-04-24 vienas kaip elektrikas aptarnavo 3,22 kartus didesnį plotą (8040,81 kv. m ploto bendrabutį Nr. 8 ir garažus). Dėl to, anot ieškovo, už 3 metų laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2009-04-31 jam turi būti priteistas 3,22 karto didesnis atlyginimas nei yra sumokėjęs ieškovas, t. y. 87 407,37 Lt (už paskutinius 3 metus priskaičiuotas 39 372,69 Lt darbo užmokestis *3,22 – išmokėtas 39 372,69 Lt darbo užmokestis) (DK 197 str. 1 d., 298 str.).

Nurodė, kad 1994-03-12 pareiškimas priimti į darbą staliumi, atsakovo rektoriaus 1994-04-21 įsakymas dėl įdarbinimo staliumi, 1994-08-01 prašymas priimti į darbą elektriku 1,5 etato bendrabutyje Nr. 8, yra suklastoti, todėl apie tai prašė pranešti prokuratūrai (CPK 184 str. 1 d. 2 p.).

Teigė, kad dėl atsakovo (darbdavio) negarbingo elgesio neteisėtai atleidžiant iš darbo patyrė neturtinę žalą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas S. V. A. iš užimamų pareigų buvo atleistas atsakovo 2009-04-24 įsakymu  pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 1, 7, 11 punktus, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 240 straipsnį, 241 straipsnio 1 dalį dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, turinčių turto pasisavinimo požymių ir netinkamo bei neleistino elgesio 2009-04-29 su kitais darbuotojais. Taip pat teismas nustatė, kad ginčo patalpos Nr. 141, 143, 145 yra tarnybinės (elektriko kambarys, patalynės sandėlis, saugojimo patalpa), valdomos atsakovo patikėjimo teise ir nepriklauso nuosavybės teise ieškovo sutuoktinei, kaip teigė ieškovas.

Teismas, įvertinęs byloje surinkus įrodymus, padarė išvadą, kad 2009-03-24 konfliktas įvyko ieškovo darbo metu, tarnybinėse patalpose, ieškovas trukdė atsakovui naudotis jo valdomomis patalpomis, nepagrįstai jas savinosi, su kitais atsakovo darbuotojais viešoje vietoje elgėsi nepagarbiai ir grubiai, pažeidė elektriko pareigybės bendrųjų nuostatų 5-7 punktų reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovu, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas pažeidimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai minėtas elgesys pasireiškia ir kitų darbuotojų, kolegų atžvilgiu, o ne tik su darbdavio interesantais ar lankytojais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai minėtus veiksmus pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu (DK 235 str. 2 d. 1, 7 p.). Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į ieškovo padarytų pažeidimų visumą, jų pobūdį ir sunkumą, atsakovas parinko tinkamą drausminę nuobaudą. Remdamasis rašytiniais įrodymais, sprendė, jog ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis už 1,5 etato, jog ieškovo socialinio draudimo pažymėjime padaryta klaida, nurodant, kad ieškovas dirba 2 etatais. Nurodė, kad atsakovo rektoriaus įsakymu laikotarpiu, už kurį ieškovas reikalauja priteisti padidintą darbo užmokestį, elektriko aptarnaujamo ploto normatyvas buvo 6000-8000 kv. m. Dėl to kaip nepagrįstus atmetė ieškovo argumentus, kad jam turėjo būti mokamas 3,22 karto didesnis nei mokėtas darbo užmokestis (DK 197 str.).

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Apeliaciniu skundu ieškovas S. A. A. prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas teisingai nustatė, kad konfliktas su atsakovo darbuotojais kilo dėl nuosavybės teisės į patalpą Nr. 143, o ne dėl to, kad jis netinkamai atliko darbo funkcijas. Tai yra jis gynė savo, kaip patalpos savininko ir naudotojo, konstitucinę teisę, todėl nėra tinkamas darbo drausmės nusižengimo subjektas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl to teismas padarė klaidingą ir neteisėtą išvadą, kad paminėtais veiksmais jis pažeidė elektriko pareigybės bendrųjų nuostatų reikalavimus. Be to, teismas nenurodė jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis nevykdė ar netinkamai vykdė elektriko pareigas.
  2.   Teismas teisingai konstatavo, kad konfliktas įvyko darbo metu, tačiau be pagrindo neįvertino, kad bendrabutis yra ne tik jo darbo, bet ir gyvenamoji vieta.
  3.   Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisyklę, nes nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad neįleidimas į ginčo patalpas laikytinas turto pasisavinimu. Šis atleidimo iš  darbo pagrindas gali turi esminę reikšmę ieškant naujo darbo, dėl to gali nukentėti jo ir šeimos reputacija (DK 235 str. 2 d. 7 p.). Tai yra teismas faktiškai be įrodymų ir byloje nustatytų faktų pritarė atsakovui apie padarytą nusikaltimą, nors nėra kaltinamojo akto ar teismo sprendimo dėl turto pasisavinimo, iškeldinimo iš patalpų. Dėl to teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
  4. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes nepasisakė dėl darbo sutarties nutraukimo DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. dėl kitų nusižengimų, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka.

 

Atsiliepimu atsakovas Lietuvos edukologijos universitetas (anksčiau – Vilniaus pedagoginis universitetas) prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:

1. Teismas teisingai sprendė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata (šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises) apima ne tik darbuotojo elgesį su lankytojais ar interesantais, bet apskritai visų asmenų konstitucinių teisių apsaugą, įskaitant ir elgesį su kitais darbuotojais. Tokį šios teisės normos aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2004-06-18 nutarime Nr. 45. Šiuo atveju, ieškovo neteisėti ir neleistini veiksmai (necenzūrinių žodžių naudojimas, fizinis smurtas) buvo atlikti ieškovo darbo vietoje ir jo darbo metu. Dėl to nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad drausminė nuobauda paskirta už veiksmus, nesusijusius su darbo teisiniais santykiais. Be to, paminėtais veiksmais apeliantas trukdė atsakovo darbuotojams vykdyti savo pareigas, atlikti tiesioginio vadovo pavedimus, t. y. dėl ieškovo kaltės buvo pažeidžiama nustatyta darbo tvarka, DK 228 straipsnyje įtvirtintos bendrosios darbuotojų pareigos ir vidaus tvarkos taisyklės.

2. Apeliantas savavališkai užvaldė atsakovui priklausančią bendrabučio negyvenamąją patalpą Nr. 143, kurioje yra laikomas bendrabučio inventorius, ir neleido į jas patekti kitiems atsakovo darbuotojams. Dėl galimo minėtose patalpose laikomo turto pasisavinimo ar neišlikimo dėl preziumuojamos ieškovo kaltės, apelianto veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip svetimo turto pasisavinimas (DK 235 str. 2 d. 7 p.). Kitaip tariant, ieškovo veiksmuose yra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių. Be to, nors apeliantas teigia, kad  paminėti veiksmai nesusiję su darbo santykiais, tačiau akcentuotina tai, kad jis patalpas užvaldyti galėjo tik pasinaudodamas tarnybine padėtimi, t. y. būdamas elektriku ir turėdamas visų aptarnaujamų patalpų raktus. Kritiškai vertintinas apelianto argumentas, kad minėtu DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, nesant kaltinamojo akto ar teismo sprendimo, jis negalėjo būti atleistas iš darbo, nes  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2008, yra išaiškinęs, kad minėtoje teisės normoje nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas suteikia darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo, nesikreipiant į kompetentingas institucijas dėl darbuotojo patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn ir nelaukiant šių institucijų išvadų, jei pats darbdavys nustato darbuotojo elgesyje (veikoje) administracinio nusižengimo ar nusikaltimo darbdavio atžvilgiu požymius. 

3. Apeliantas be pagrindo teigia, kad darbo sutartis neteisėtai buvo nutraukta DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, nes byloje yra nustatyta, kad ieškovas savo netinkamą elgesį ir fizinius veiksmus naudojo viešoje vietoje – studentų bendrabutyje. Tai yra šiame ieškovo elgesyje yra BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (viešosios tvarkos pažeidimo) sudėties požymių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2004-06-18 nutarime Nr. 45 išaiškino, kad ši teisės norma apima kituose norminiuose arba teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytą ir šiurkščiu įvardytą nusižengimą, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka arba kitą nusižengimą, kuris atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punkte išdėstytą įstatymo kūrėjo poziciją, pagal savo pobūdį, kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Dėl to teismas teisingai nusprendė, kad ieškovas pažeidė Elektriko pareigybės nuostatų bendrųjų nuostatų 5-7 punktus.

5. Apeliantas neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria teismas netenkino jo prašymų dėl papildomo darbo užmokesčio priteisimo už neva padidintą darbo krūvį ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl atsakovas sutinka su šiais teismo argumentais ir plačiau dėl jų nepasisako.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog šalių konfliktas kilo iš darbo teisinių santykių, todėl nepagrįstai netenkino ieškovo S. A. A. ieškinio reikalavimo dėl jo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažinimo neteisėtu, konstatuodamas, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, už kurį atsakovas Vilniaus pedagoginis universitetas (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas, toliau ir Universitetas) turėjo teisėtą pagrindą be įspėjimo nutraukti neterminuotą darbo sutartį, sudarytą su ieškovu.

Byloje nustatyta, kad ieškovas S. A. A. pagal neterminuotą darbo sutartį dirbo pas atsakovą elektriku, jo darbo vieta yra Universiteto bendrabutyje Nr. 8, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiame bendrabutyje yra ir ieškovo šeimos (sutuoktinė bendrabutyje dirba sandėlininke) gyvenamoji vieta (butas Nr. 146) (3 t., 109 b. l.). Iš bylos matyti, kad tarp ieškovo ir atsakovo darbuotojų, dirbančių minėtame bendrabutyje, nuo 1995 m. yra susiklostę konfliktiniai santykiai dėl įvairių bendrabučio patalpų privatizavimo: 2007-2008 metais administraciniuose teismuose buvo nagrinėjami ieškovo sutuoktinės G. A. skundai atsakovui VĮ Registrų centrui, trečiajam asmeniui Universitetui, kuriais buvo prašoma panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą ir įpareigoti VĮ Registrų centrą išduoti pažymą apie įregistruotą nuosavybę į privatizuotas patalpas Nr. 97, 95, 93, esančias (duomenys neskelbtini), bei suformuoti kadastrinę bylą (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. A-1031/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-62-1031/2008); Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje nuo 2006 m. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-594-06 pagal Universiteto pareiškimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad ieškovo sutuoktinė apgaule pasikėsino įgyti patalpas Nr. 97, 95, 93, esančias (duomenys neskelbtini), kuris buvo nutrauktas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės 2008-04-15 nutarimu bei atnaujintas visa apimtimi Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2009-06-11 nutarimu (1 t., 18-24, 157-158, 156 b. l.). Be to, bendrabučio vedėjos L. A. 2009-04-28, 2009-05-05 tarnybiniuose pranešimuose Ūkio dalies direktoriui, parašytuose po to, kai ieškovas buvo atleistas iš pareigų, nurodyta, kad jis nuolat grasina bendrabučio gyventojams ,,atimti iš jų gyvenamąjį plotą minėtame bendrabutyje“ (1 t., 159, 160 b. l.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju konfliktas, dėl kurio ieškovas buvo atleistas iš darbo, kilo 2009-03-24, kai bendrabučio vedėjai su turimais raktais nepavyko atrakinti negyvenamosios patalpos Nr. 143 durų spynos ir buvo iškviestas bendrabučio stalius, pagalbinis darbininkas, o keičiant užraktą prisistatė ieškovas, kuris tvirtino, kad minėta patalpa yra jo sutuoktinės privatizuota. Dėl incidento, kilusio tarp šių asmenų, buvo iškviesti ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato pareigūnai. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, administracinių teisės pažeidimų protokolai dėl šio įvykio nebuvo surašyti, o 2009-04-28 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą tiek pagal ieškovo, tiek pagal atsakovo pareiškimus, nurodžius, kad nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalies ir 183 straipsnio 1 dalies požymių, o tarp šalių kilęs ginčas nagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Nors šis nutarimas 2009-05-27 buvo panaikintas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, tačiau Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-07-28 nutarimu jis buvo nutrauktas, nenustačius nurodytos nusikalstamos veikos požymių ir nusprendus, kad tai yra civilinio teisinio pobūdžio santykiai. Iš nutarimo turinio matyti, kad iš esmės buvo aiškinamasi aplinkybės, susijusios su patalpų, įskaitant ir Nr. 143, privatizavimu (1 t. 12-13, 151-153, 195 b. l., 2 t. 204-206 b. l.).

Atsakovo darbuotojai dėl paminėto įvykio surašė tarnybinius pranešimus ir atsakovo Universiteto rektoriaus 2009-04-24 įsakymu ieškovas nuo 2009-04-24 buvo atleistas iš elektriko pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Įsakyme nurodyta, kad remiantis darbuotojų pranešimais minėta drausminė nuobauda ieškovui skirta už neteisėtus veiksmus, turinčius turto pasisavinimo požymių, ir netinkamo bei neleistino elgesio su kitais darbuotojais, t. y. DK 235 str. 2 dalies 1, 7, 11 punktų pagrindu (1 t., 154 b. l.). Šiame įsakyme nenurodyta, už kokį konkretaus turto pasisavinimą ir kokiais neteisėtais veiksmais padarytą, ieškovas yra atleidžiamas iš darbo. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių konflikte dalyvavusių asmenų: bendrabučio vedėjos L. A., pagalbinio darbininko L. S., staliaus G. K. bei bendrabučių valdytojos E. K. tarnybinių paaiškinimų, nesutarimai kilo, kaip buvo pirmiau paminėta, dėl patekimo į patalpą Nr. 143, apibūdinamą kaip priešgaisrinį praėjimą į pastogę virš sporto salės. Būtent dėl užrakto keitimo į šią patalpą, kaip teigiama, ieškovas šaukė ant atsakovo darbuotojų ir vartojo necenzūrinius žodžius, grasino ir pastūmė, tvirtindamas, jog tai yra jo sutuoktinės privatizuota patalpa (1 t., 147, 148, 149, 150, 151 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, iš bylos dokumentų negalima daryti išvados, jog ši drausminė nuobauda buvo skirta ir už tai, kad aktyviais ieškovo veiksmais atsakovui buvo sutrukdyta patekti ir į kitas patalpas Nr. 141, 145: sandėlį, kuriame laikomas minkštasis bendrabučio inventorius, ir elektriko darbo kambarį. Minėti konflikte dalyvavę asmenys, apklausti liudytojais, patvirtino, kad tą dieną jie asmeniškai nebandė įeiti į patalpas Nr. 141, 145 (3 t., 30 b. l.). Dėl to teisėjų kolegija šios bylos ribose nenagrinėja šalių nurodomų argumentų, susijusių su nuosavybės teisės į  minėtas patalpas Nr. 141, 145 ir šiose patalpose buvusio turto galimu pasisavinimu, bei tiria ir analizuoja konfliktą, susijusį su patalpa Nr. 143 (toliau ir ginčo patalpa).

Kaip minėta, teismas sprendė, kad atsakovas įrodė, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą ir pagrįstai jį kvalifikavo kaip šiurkštų. Teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Iš tiesų, darbuotojas, sudaręs darbo sutartį, privalo tinkamai atlikti savo darbo pareigas ir griežtai laikytis jų atlikimo tvarkos, kurią apibrėžia darbo tvarkos taisyklės: privalo paklusti darbovietėje nustatytai vidaus darbo tvarkai, kuria siekiama stiprinti darbo drausmę, užtikrinti racionalų darbo laiko panaudojimą, didinti darbo našumą. Darbuotojui, pažeidusiam šias nuostatas, gali būti taikoma drausminė atsakomybė, kurios pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas.

Pagal DK 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Tai yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę. Darbo drausmės pažeidimo subjektu laikomas nusižengęs darbuotojas, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, objektu pripažįstama darbovietėje nustatyta darbo tvarka, objektyvioji pusė – tai darbuotojo neteisėtas elgesys (darbo pareigų, nustatytų darbo sutartyje ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas), subjektyvioji pusė – tai darbo drausmę pažeidusio darbuotojo kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Šioje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus įrodymus ir teisinius argumentus, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas aplinkybes, susijusias su nuolatiniais ginčais tarp šalių dėl patalpų privatizavimo ar, kaip teigia atsakovas, savavališko patalpų užėmimo, sprendžia, kad tarp šalių šiuo klausimu ilgą laiką tęsiasi ginčas, kildinamas iš civilinių teisinių santykių. Tuo labiau, kad pagal paskutinius teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme jau yra nagrinėjamas Universiteto ieškinys dėl ieškovo ir jos sutuoktinės iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų Nr. 141, 143, 145, esančių (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1673-574/2011). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei konstatavo teismas, atsakovas neįrodė, kad šio incidento metu ieškovas veikė kaip darbuotojas, atliekantis darbo funkcijas, o ne kaip fizinis asmuo, kuris, atsakovo įsitikinimu, neteisėtai gynė savo (sutuoktinės) nuosavybės teises.

Teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad ieškovas nėra ginčo patalpos savininkas, nes visas bendrabutis Nr. 8, nuosavybės teise priklausantis valstybei, patikėjimo teise yra perduotas atsakovui. Tačiau byloje yra 1995-07-12 sutarties Nr. 3-635 šviesokopija, kurioje įrašyta, kad ieškovo sutuoktinė privatizavo ir šią patalpą, o spaude nurodyta, jog 1995-07-17 sutartis įregistruota Vilniaus teritoriniame valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure (1 t., 194 b. l.). Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, susiję su šios šviesokopijos legalumu nėra nagrinėjamos bylos nagrinėjimo dalyku, tačiau remdamasi pirmiau paminėtais faktais apie ginčo pobūdį, teisėjų kolegija laiko, jog ieškovo veiksmai nagrinėjamame kontekste kvalifikuotini kaip privataus asmens priešinimąsi kitų asmenų (atsakovo darbuotojų) patekimui į minėtą ginčo patalpą, kurią jis traktuoja kaip jam priklausančią (CPK 185 str.).

Dėl atsakovo ir teismo argumentų, susijusių su šioje patalpoje buvusio atsakovo inventoriaus pasisavinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo klausimu atsakovas nurodo prieštaringas aplinkybes: vienu atveju tvirtina, kad ši patalpa iš viso negali būti rakinama, kitu atveju nurodo, kad ji turėjo būti užrakinta, nes ten buvo darbinis inventorius, o raktą nuo patalpos turėjo bendrabučio vedėja bei ieškovas (elektrikas), kuris neteisėtai buvo pakeitęs spyną. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad būtent ieškovas buvo atsakingas už minėtų patalpų saugą, priežiūrą ir jas užėmė pasinaudojęs tarnybine padėtimi, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginys, kad ieškovas, vykdydamas elektriko pareiginėse instrukcijose jam suformuluotus uždavinius ir pareigas, užrakino nerakinamas patalpas/pakeitė užraktą ir pasisavino patalpoje Nr. 143 buvusį Universiteto turtą (DK 235 str. 2 d. 7 p., 227 str. 1 d., 229-232 str.).

Taigi aukščiau paminėtos aplinkybės paneigia skundžiamo teismo sprendimo motyvą, kad konflikto šalys, tarp jų ieškovas, veikė kaip darbo teisinių santykių subjektai, todėl be pagrindo konstatuota, jog apeliantas pirmiau nurodytais veiksmais pažeidė darbovietėje nustatytą darbo tvarką, ir spręsta, kad drausminė atsakomybė jam taikyta teisėtai, t. y. esant visiems teisės pažeidimo elementams, apie kuriuos teisėjų kolegija pasisakė pirmiau.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad yra netinkamas, nepateisinamas ir prieštaraujantis bendrosioms moralės, socialinės bendrystės normoms ieškovo elgesys su atsakovo darbuotojais viešoje vietoje: šaukimas, necenzūrinių žodžių vartojimas, stūmimas nuo durų, kurias šie darbdavio nurodymu rakino. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, elgesys, kuris apskritai pažeidžia žmogaus konstitucines teises, gali būti pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 235 str. 2 d. 1 p.). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką netgi darbdaviui įrodžius, kad darbo drausmės pažeidimas yra padarytas, jam tenka pareiga pateikti taip pat ir teisinius argumentus, pagrindžiančius tai, kad pažeidimas teisėtai kvalifikuotas kaip šiurkštus pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011; 2011-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011; kt.). Taigi nagrinėjamu atveju byloje turėjo būti nustatyta, kad minimas ieškovo nepagarbus ir grubus elgesys šiame privataus pobūdžio konflikte (šaukimas, keikimasis, stūmimas etc.) ir jo sukeltos pasekmės ar kitos reikšmingos aplinkybės suteikia pagrindą kvalifikuoti jį kaip sunkiausią darbo drausmės pažeidimą ir taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą, tačiau tokių teisinių argumentų atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad ginčijamame atsakovo Universiteto rektoriaus įsakyme kaip atleidimo pagrindas nurodomas ir DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas, numatantis atleidimą iš darbo esant kitiems šiurkštiems darbo tvarkos ar pareigų pažeidimams. Tačiau aukščiau nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai nepatvirtina to, jog ieškovas yra padaręs kitokius DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose nenurodytus nusižengimus (DK 235 str. 2 d. 11 p.).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį turėjo teisėtą pagrindą be įspėjimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnį. Dėl to teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pirmesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, ir priima naują sprendimą, kuriuo iš dalies šiuos ieškinio reikalavimus patenkina (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi pripažintina, kad ieškovas iš darbo 2009-04-24 atleistas be teisėto pagrindo ir jis grąžintinas į pirmesnį darbą. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovas dėl sveikatos sutrikimų (svaigulio ir galvos sukimosi) negali būti grąžintas į elektriko pareigas, kurios, anot atsakovo, yra susijusios su didesne profesine rizika. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ieškovas gali dirbti elektriku patvirtina 2009-04-17 medicininis įrašas „elektriku dirbti gali, išskyrus aukštyje“, o atsakovas, vien prieštaraudamas šiam ieškinio reikalavimui, nepateikė jokių faktinių duomenų, kad ieškovo darbas turi būti atliekamas išimtinai aukštyje (1 t., 162 b. l.). Be kita ko, teisėjų kolegija neturi specialių žinių nuspręsti, ar medicininiame įraše nurodyta ieškovo diagnozė R42 (svaigulys ir galvos sukimasis) yra tapatus, kaip teigia atsakovas, vestibiulinės funkcijos sutrikimui, nes šie sutrikimai TKL sistemoje žymimi H81. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nenurodė reikšmingų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl sveikatos, ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, t. y. turi būti taikomas kitas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas, numatytas DK 297 straipsnio 4 dalyje. Be kita ko, šis sprendimas atsakovui neužkerta kelio įstatymo nustatyta tvarka spręsti dėl darbo sutarties  nutraukimo su ieškovu, nustačius paminėtą pagrindą.  

Grąžinus ieškovą į darbą, spręstinas klausimas dėl priteisimo kompensacijos už priverstinę pravaikštą nuo 2009-04-24 iki 2012-01-11 (įskaitytinai) (už 687 darbo dienas), t. y. 40519,26 Lt (DK 240 str., 297 str. 3 d., Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką DK 297 straipsnio 3 dalyje numatytas imperatyvaus pobūdžio įpareigojimas priteisti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį neturi būti taikomas kategoriškai, nes tokios kompensacijos darbuotojui ir kartu sankcijos darbdaviui dydis turi būti proporcingas ir adekvatus pažeidimo sunkumui bei nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Dėl to teismas, be kita ko, priteisdamas minėtą kompensaciją, turi atsižvelgti ir į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei kitus kriterijus, pvz. dėl kokių priežasčių užsitęsė bylos nagrinėjimas, ar neteisėto atleidimo pagrindas trukdė darbuotojui konkuruoti darbo rinkoje, ar darbdavys sąmoningai siekė pažeisti darbuotojo teises, darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2010-12-21  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010; 2011-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2011; kt.).

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, ieškovas 2009-05-25 pareikštą ieškinį tikslino 2009-10-05, 2010-06-15, 2010-11-11 (1 t., 183 b. l., 2 t., 158, 197 b. l.), o 2011-03-21 pateikė prašymą pagal teismingumą perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui, kuris buvo patenkintas (3 t., 38 b. l.). Paminėtina, kad vienas iš patikslintų ieškinių buvo pateiktas jau parengiamojo teismo posėdžio metu, kitas – prieš pat 2011-11-12 posėdį, dėl ko parengiamieji teismo posėdžiai neįvyko, o prašymas perduoti bylą kitam teismui – prieš pat 2011-04-06 paskirtą teismo posėdį. Be kita ko, ieškovas 2010-01-19 parengiamajame teismo posėdyje nepagrįstai buvo pareiškęs nušalinimą teisėjai, dėl ko jis taip pat buvo atidėtas (2 t., 120-123, 124 b. l.). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas dėjo pastangas, jog byla būtų išnagrinėta operatyviai: nustatytais terminais teikė įrodymus, argumentuotai prieštaravo ieškovo prašymams atidėti bylos nagrinėjimą ar, praėjus daugiau nei 2 metams, perduoti bylą kitam teismui. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio proceso trukmė pirmosios instancijos teisme užsitęsė išimtinai dėl ieškovo elgesio. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas visą šį laiką dirbo UAB „Tygelis“ pagal 2008-06-09 neterminuotą darbo sutartį po 4 valandas 5 dienas per savaitę, gavo darbo užmokestį, o nuo 1998-10-21 turi savo individualią įmonę bei yra savarankiškai dirbantis asmuo (2 t., 142, 169, 170-171, 172-196 b. l.). Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovui priteistina 1/3 dalis aukščiau nurodytos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. 13 506,42 Lt, ir laiko, jog toks kompensacijos dydis yra pakankamas ir atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei šalių interesų pusiausvyros reikalavimus. Kartu nurodoma, kad nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo dienos atsakovas turi mokėti už kiekvieną darbo dieną 58,98 Lt, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 1 244,48 Lt (21,1 (metinis darbo dienų koeficientas 2009 m.)*58,98 ) (1 t., 121 b. l.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad jam turi būti priteistas papildomas 87 407,37 Lt darbo užmokestis už padidintą darbų mastą (DK 197 str.), t. y. 3,22 karto didesnis mėnesio darbo užmokestis (4 192,86 Lt), nes, anot jo, jis nuo 2006-05-01 iki 2009-04-30 aptarnavo tiek kartų didesnį bendrabučio ir garažų plotą (8 040,81 kv. m), nei 1998-12-02 atsakovo ūkio direktoriaus patvirtinti aptarnaujamų ir valomų plotų normatyvai, pagal kuriuos vienam elektrikui priskirta 2000 kv. m – 2500 kv. m. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė yra paneigta byloje nustatytais faktais ir pateiktais įrodymais: ieškovas nuo pat darbo pas atsakovą pradžios aptarnavo tas pačias patalpas (bendrabutį), kurių plotas per visą laiką nepakito, nuo 1994 m. šalys dėl konkretaus ieškovui priskirto darbui ploto nesitarė, o laikotarpiu nuo 2006-05-01 iki 2009-04-30, už kurį ieškovas prašo priteisti padidintą darbo užmokestį, galiojo rektoriaus 2005-10-11 įsakymu patvirtinti darbuotojų normatyvai, pagal kuriuos nustatytas 6000-8000 kv. m elektriko aptarnaujamas plotas atitiko faktiškai ieškovo aptarnaujamų patalpų plotą (CPK 185 str.). Tuo pačiu teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog byloje yra įrodyta, kad ieškovas elektriku dirbo 1,5 etato ir už tai jam buvo mokamas atitinkamas darbo užmokestis, be to, apeliaciniu skundu neginčijama teismo išvada, kad ieškovo socialinio draudimo pažymėjime padaryti įrašai, jog jis dirba 1,5 ir 0,5 etato, laikytini klaida (1 t., 65-77 b. l., 2 t., 91-96, 147 b. l., 3 t., 11 b. l.).

Teisėjų kolegija taip pat netenkina ieškovo reikalavimo įpareigoti darbdavį (atsakovą) sudaryti su juo darbo sutartį ieškovo nurodytomis būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis (darbo vietos ir darbo užmokesčio dydžio), nes, visų pirma, kaip teisingai nurodo atsakovas, ieškovas į darbą yra priimtas 1994-08-01 Universiteto rektoriaus potvarkiu, o jo darbo sąlygos buvo keičiamos atitinkamais rektoriaus įsakymais. Dėl to apeliantas neteisingai tvirtina, kad tokia sutartis su juo iš viso nėra sudaryta. Antra, kaip žinoma darbo įstatymai ir kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, todėl iki DK įsigaliojimo sudarytos darbo sutartys yra galiojančios ir su tokiais darbuotojais naujos darbo sutartys neturi būti sudaromos (Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str., DK 12 str.). Trečia, darbo teisiniai santykiai savo esme yra sutartiniai teisiniai santykiai, kurių atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, šios sąlygos gali būti keičiamos šalių susitarimu.

Kaip minėta, ieškovas taip pat prašo priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl negražaus ir negarbingo atsakovo (darbdavio) elgesio su juo. Šį reikalavimą teisėjų kolegija atmeta, remdamasi tokiais motyvais. Visų pirma, kaip žinoma, DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais ir tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką darbo bylose neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia išgyvenimus. Tai gali būti tiek fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad jų dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusio asmens elgesį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, o darbuotojas turi tokiu atveju pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Kaip žinoma, vien tik neteisėtas darbo sutarties nutraukimas ex facto nereiškia neturtinės žalos padarymo, t. y. tam yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006; 2011-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011). Tačiau ieškovas, tvirtindamas, kad tokią žalą patyrė dėl darbdavio neteisėto elgesio, byloje neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie jo patirtą neturtinę žalą. Antra, dėl neteisėto atleidimo patirta neturtinė žala atlyginama tada, kai darbuotojo atleidimo pagrindas ir atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų šios žalos atlyginimą, kadangi padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu (kompensacija), pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Trečia, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui be teisėto pagrindo buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo dėl darbo drausmės pažeidimo kompromituojančiu pagrindu (neteisėti veiksmai, turintys darbdavio turto pasisavinimo požymių, kt.). Todėl akivaizdu, kad tai galėjo ieškovui sukelti dvasinius išgyvenimus ar kitus psichologinio pobūdžio nepatogumus. Tačiau, kaip minėta, jis neįrodinėjo, kad jo prašomų taikyti teisių gynybos priemonių nepakanka patirtai moralinei žalai kompensuoti (CPK 178 str.). Todėl teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamos bylos medžiaga, sprendžia apie minimą pakankamumą.

Taigi, ketvirta, kaip minėta pagal DK 250 straipsnio ir atitinkamai CK 6.250 straipsnio nuostatas bei susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, privalo būti įvertintas ir paties nukentėjusiojo asmens, nagrinėjamu atveju – ieškovo, elgesys. Tuo tarpu šioje nutartyje konstatuota, jog paties ieškovo elgesys su kitais darbuotojais (kolegomis) incidento metu viešoje vietoje buvo grubus, agresyvus, žeminantis ir juos įžeidžiantis, taigi prieštaraujantis tiek moralės normoms, tiek bendrosioms visų darbuotojų pareigoms, įtvirtintoms DK 228 straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kad pats ieškovas taip pat nesiėmė įstatymo nustatytų teisėtų priemonių šiam nuo 1995 m. besitęsiančiam privataus pobūdžio konfliktui išspręsti (civilinis ieškinys dėl, ieškovo teigimu, pažeidžiamų jo nuosavybės teisių gynimo ir kt.).

Remdamasi anksčiau konstatuotomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija laiko, kad šiuo konkrečiu atveju, kai ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, jis grąžintas į darbą ir atlyginta 1/3 dalis netektų darbo pajamų, – toks teisės pažeidimo pripažinimo faktas, kuris, beje, yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas, yra pakankama satisfakcija ieškovui taip pat ir už patirtą moralinę skriaudą (CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str.).

Patenkinus ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 88, 96 straipsniais iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 405,19 Lt žyminio mokesčio. Atitinkamai nukreipiamos skubiam vykdymui šio teismo sprendimo dalys dėl ieškovo grąžinimo į darbą ir 1 244,48 Lt vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo (CPK 282 str. 2 d. 2, 6 p.).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovo S. A. A. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu ieškovo S. A. A. atleidimą iš darbo Vilniaus pedagoginiame universitete (nuo 2011 m. spalio 21 d. – Lietuvos edukologijos universitetas) nuo 2009 m. kovo mėn. 24 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Grąžinti ieškovą S. A. A. į elektriko pareigas Lietuvos edukologijos universitete. Priteisti ieškovui S. A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos edukologijos universiteto (juridinio asmens kodas 111951498) 13506,42 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2012 m. sausio 11 d. (įskaitytinai), nurodant, kad iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atsakovas turi mokėti ieškovui už kiekvieną darbo dieną 58,98 Lt.

Atmesti S. A. A. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, dėl įpareigojimo priteisti papildomą darbo užmokestį už padidintą darbų mastą ir sudaryti darbo sutartį.

Sprendimo dalis dėl S. A. A. grąžinimo į darbą ir 1244,48 Lt vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipti vykdyti skubiai.

Priteisti iš Lietuvos edukologijos universiteto (juridinio asmens kodas 111951498) į valstybės biudžetą 405,19 Lt žyminio mokesčio.

 

 

Teisėjai                                                                                                                             Virginija Čekanauskaitė  

                                                                                                                                                          Artūras Driukas

 

Egidijus Žironas