Administracinė byla Nr. eA-3336-662/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01629-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47TE-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atleidimas neteisėtas. Skundžiamas įsakymas grindžiamas VST štabo viršininko 2019 m. kovo 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-732 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Pagal minėtą normą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) Statuto 16 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Statuto 16 straipsnis, be kita ko, nustato, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo (Statuto 9 str. 2 d. 1 p.).
3. Įsakymo priėmimo pagrindu tapo neva naujai paaiškėjęs faktas, kad Pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl teistumo už tyčinį nusikaltimą. Tačiau iš tikrųjų faktas, jog Pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą, atsakovui buvo žinomas daugiau kaip 5 metus ir tai nebuvo kliūtis pareiškėjui po ankstesnio atleidimo iš vidaus tarnybos 2013 m. gegužės 17 d. į Viešojo saugumo tarnybą grįžti 2014 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjo tarnybą galima suskirstyti į 2 laikotarpius: 2012 m. sausio 25 d.–2013 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d.–2019 m. kovo 27 d.
4. Pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo priimtas 2012 m. sausio 25 d. Prieš priimant Pareiškėją į minėtas pareigas, atsakovas atliko pareiškėjo specialųjį patikrinimą. Patikrinimo metu 2011 m. spalio 4 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro duomenų bazėje buvo atlikta užklausa, gautame išraše buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Iki specialaus patikrinimo pabaigos ir pareiškėjo priėmimo duomenų apie procesinius sprendimus nebuvo gauta. Pareiškėjas tolesnei tarnybai nuo 2013 m. gegužės 14 d. buvo perkeltas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Marijampolės AVPK). 2013 m. gegužės 14 d., patikrinus Pareiškėjo duomenis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Marijampolės AVPK nustatė, jog 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuris priimtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris įsiteisėjęs, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apie nustatytą pareiškėjo teistumo faktą Marijampolės AVPK informavo Viešojo saugumo tarnybą, o 2013 m. gegužės 16 d. Marijampolės AVPK įsakymu pareiškėjas remiantis aplinkybių, kurios buvo nežinomos priėmimo į vidaus tarnybą metu, paaiškėjimu buvo atleistas iš vidaus tarnybos, atleidimas teismo pripažintas teisėtu.
5. Pareiškėjo teistumas pagal 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas 2013 m. spalio 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi. Pareiškėjas grįžo į tarnybą Viešojo saugumo tarnyboje 2014 m. rugsėjo 11 d. šios tarnybos vado įsakymo Nr. 47TE-397 pagrindu. Taigi atsakovas pareiškėją paskirdamas į pareigas vidaus tarnyboje, negalėjo nežinoti ir neabejotinai žinojo, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūno grąžinimą į vidaus tarnybą reguliuojantys teisės aktai įpareigoja atlikti patikrinimus vidaus reikalų įstaigų įskaitose, o vidaus tarnybos pareigūno tarnybos byla tęsiama, t. y. nesudaroma nauja.
6. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kuri nurodyta Statuto 16 straipsnyje ir apie kurią atsakovas žinojo priimdamas asmenį į pareigas, negali būti pagrindas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui. Jeigu minėta Statuto nuostata būtų aiškinama kaip numatanti statutinei įstaigai atleidimo pagrindais laikyti aplinkybes, žinotas asmens priėmimo į pareigas metu, tai būtų sukurtos prielaidos statutinės įstaigos nesąžiningam elgesiui ir piktnaudžiavimui. Pareiškėjas už tyčinį nesunkų nusikaltimą buvo nuteistas 2011 m. lapkričio mėnesį, o teistumas buvo panaikintas 2013 m. spalio mėnesį. Nuo minėtų įvykių praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų leisti suabejoti, kad jis išvadų nepadarė ir toliau nesilaiko visuotinai pripažintų elgesio taisyklių. Pareiškėjas savo kaip pareigūno pareigas ir pavestas užduotis vykdė tinkamai, o prieš Viešojo saugumo tarnybą buvo sąžiningas. Žinojimas apie pareiškėjo teistumą atsakovui nebuvo kliūtis jį priimti į vidaus tarnybą, todėl tos pačios aplinkybės negalėjo būti pagrindu jo atleidimui. Teismui konstatavus atleidimo neteisėtumą, spręstinas neteisėtai nutrūkusių vidaus tarnybos teisinių santykių atkūrimo klausimas ir pareiškėjui priteistinas vidutinis tarnybinis atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką.
7. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 48 ir 109 straipsniams ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
8. Konstitucinio teismo doktrinoje suformuluotas konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Pripažinimas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo pagal esamą teisinį reguliavimą iš asmens galimybę tapti vidaus tarnybos pareigūnu atima visam asmens gyvenimui. Tuo tarpu jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos (neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjo 5 metai, asmuo gali tapti vidaus tarnybos pareigūnu ir juo būti. Statute nustatytas reguliavimas nediferencijuoja, kokio sunkumo tyčinį nusikaltimą asmuo padarė – nesunkų, apysunkį, sunkų ar labai sunkų – bet kurio iš jų atveju pasekmės tos pačios, t. y. teisės tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu atėmimas iki gyvos galvos. Neatsargus nusikaltimas gali sukelti kur kas sunkesnes pasekmes nei nesunkus tyčinis nusikaltimas. Baudžiamasis nusižengimas kaip pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta nusikalstama veika taip pat gali būti padaryta tyčia. Pareiškėjo manymu, tarp nesunkų nusikaltimą padariusio asmens ir neatsargų nusikaltimą padariusio asmens (asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, ir asmens, padariusio nesunkų nusikaltimą) nėra tokių skirtumų, kad nevienodas traktavimas, įtvirtintas Statuto 9 str. 1 d. 1 p. būtų objektyviai pateisinamas.
9. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nepriekaištinga reputacija apibrėžiama skirtingai. Pagal eilę Lietuvos Respublikos įstatymų tik nuteisimas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą reiškia neatitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui ir visam laikui užkerta kelią asmeniui dirbti atitinkamo įstatymo reguliuojamose srityje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 5 str., Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 32 str. 3 d., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 18 str., Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 str.). Tuo tarpu Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas draudžia asmeniui, kuris buvo nuteistas už bet kokį tyčinį nusikaltimą (neatsižvelgiant į panaikintą ar pasibaigusį teistumą), tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu visą likusį gyvenimą. Toks ribojimas prieštarauja teisinės valstybės principui.
10. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Pareiškėjo teigimu, šie principai turėtų būti taikomi įstatymo leidėjui nustatant bet kokius apribojimus, susijusius su ankstesniais asmens neteisėtais veiksmais. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte tyčinio nusikaltimo (nekreipiant dėmesio į jo sunkumą ar teistumo išnykimą dėl termino suėjimo ar panaikinimo) atveju ribojimai nustatyti visam asmens gyvenimui. Toks asmens pasmerkimas neribotas, nėra nustatytas laiko tarpas, per kurį būtų galima spręsti, jog asmuo pasitaisė, laikosi visuotinai pripažintų moralės ir etikos normų, gerbia bendro visuomenės gyvenimo taisykles ir nėra linkęs elgtis priešingai teisei ir moralei.
11. Statute nustatytas teisinis reguliavimas nesuderinamas su konstituciniu proporcingumo principu. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. sausio 22 d. nutarimus). Asmeniui, kurio teistumas už nesunkų nusikaltimą išnyksta (panaikinamas), susiformuoja teisėtas lūkestis galėti būti pilnateisiu visuomenės nariu visą likusį gyvenimą po nusikalstamos veikos padarymo nejaučiant neigiamų teisinių pasekmių. Pagal Statutą pareiškėjas visą gyvenimą negali tapti vidaus tarnybos pareigūnu. Pareiškėjas ir toliau nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tokiu bus laikomas neapibrėžtą laiką. Dėl to esamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, kad ši negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė nustatoma neapibrėžtam laikotarpiui, tuo pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą, esantį konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi.
12. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nenumatantis jokių išlygų, iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Šiuo atveju galiojančiam teisiniam reguliavimui nesuteikiant galimybės individualizuoti minėtoje Statuto normoje numatytų ribojimų, net jei jų tolimesnis taikymas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) ir dėl to neteisingas, yra pagrindas išvadai, kad įstatymų leidėjui nustačius aukščiau minėtą teisinį reguliavimą nebuvo užtikrinti asmenų teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas, gerbiamos jų teisės ir teisėti interesai, t. y. sudedamieji konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Priešingai, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir atlikęs jam paskirtą bausmę dėl šiuo metu galiojančios neproporcingos Statuto nuostatos, patiria nepagrįstus suvaržymus ir nors bausmės atlikimas bei teistumo panaikinimas turėtų sąlygoti teigiamus pokyčius, t. y. teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog asmuo galės būti pilnaverčiu ir pilnateisiu visuomenės nariu, susiklosto situacija, kad asmuo ir toliau patiria ir nepasikeitus teisiniam reguliavimui visą likusį gyvenimą patirs nepagrįstus jo teisių ribojimus.
13. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
14. Atsakovas paaiškino, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad ginčo atveju nėra pagrindo taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto, kadangi priėmimo į vidaus tarnybą metu atsakovas žinojo aplinkybę, jog pareiškėjas buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju egzistavo Statuto minėtos nuostatos taikymui keliama sąlyga – Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė (asmuo neatitinka Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kadangi asmuo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas) nebuvo žinoma pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu.
15. Pareiškėjas painioja priėmimo į vidaus tarnybą ir grąžinimo į vidaus tarnybą sąvokas. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad Tarnybos vado 2012 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 47TE-35 pareiškėjas buvo priimtas į vidaus tarnybą nuo 2012 m. sausio 25 d. Pareiškėjas skunde klaidingai nurodo, kad Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 jis buvo priimtas į vidaus tarnybą, kadangi šiuo įsakymu, vadovaujantis Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 51 straipsniu, jis buvo grąžintas į vidaus tarnybą. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui keliama sąlyga yra, jog Statuto 16 straipsnyje nurodyta aplinkybė nebūtų žinoma būtent pareigūno priėmimo, o ne grąžinimo į vidaus tarnybą metu. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad atsakovas prieš priimdamas pareiškėją į vidaus tarnybą, atliko specialius patikrinimus 2011 metų rugsėjo–spalio mėnesiais. Tuo metu (2011 m. spalio 4 d.) apie pareiškėjo teistumą duomenų nebuvo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 3 d. Todėl neteisingas pareiškėjo teiginys, kad priimant į pareigas Viešojo saugumo tarnyba žinojo apie pareiškėjo teistumą.
16. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1V-264 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kovos su korupcija 2016–2018 metų programos įgyvendinimo priemonių plano 1.16 papunktis nuo 2016 metų balandžio mėnesio Viešojo saugumo tarnybai nustatė pareigą tikrinti valstybės tarnautojų teistumą atitinkamuose registruose ir įvertinti, ar nėra įstatymuose nustatytų pagrindų, kurie užkerta kelią valstybės tarnautojui toliau eiti pareigas. Atsakovas gavęs informaciją iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie pareiškėjo teistumą, ją įvertino ir pagrįstai priėmė skundžiamą 2019 m. kovo 27 d. įsakymą.
17. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl pareiškėjo teistumo panaikinimo, dėl tinkamai vykdytų tarnybos užduočių, dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo veikos, už kurios padarymą pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarymo dienos, neturi jokios teisinės reikšmės ginčo atveju, kadangi Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte imperatyviai nustatoma, jog pripažinimo kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo atveju aplinkybė dėl teistumo panaikinimo neturi jokios teisinės reikšmės.
18. Atsakovas nurodė, kad neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nepagrįsti teiginiai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu (Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte) nustatyti teisiniai apribojimai asmeniui pasirinkti darbą. Iš konstitucinės sąvokos „vidaus tarnyba“ (Konstitucijos 141 str.) turinio matyti, kad vidaus tarnybos sistema sietina su viešojo saugumo sritimi ir tarnybos organizavimu statutiniais pagrindais. Viešojo saugumo sritis, apimanti viešosios tvarkos užtikrinimą, kitas nepertraukiamai vykdomas viešojo saugumo funkcijas, suponuoja, jog šias funkcijas vykdantiems asmenims būtina turėti viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, dėl to jiems keliami specialūs pasirengimo, sveikatos, kiti reikalavimai ir jų tarnybos negalima organizuoti tais pačiais pagrindais kaip daugumos valstybės tarnautojų ar darbo sutarties pagrindu dirbančių asmenų.
19. Lietuvos Respublikos Seimas, realizuodamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi diskreciją nustatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su vidaus tarnybos pareigūnų statusu. Nagrinėjamu atveju, ginčijamas teisinis reguliavimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėto tikslo – užtikrinti valstybės saugumą. Be to, ginčijamoje įstatymo nuostatoje nustatyti asmens nepriekaištingą reputaciją ribojantys kriterijai, t. y. nusikalstamos veikos sunkumas, kaltės forma, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia Konstitucijos normų ir principų. Ginčijamu teisiniu reguliavimu pareiškėjui nėra apribota galimybė užsiimti tam tikra kita profesine veikla, pavyzdžiui, įsidarbinti privačiame sektoriuje.
20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas kelia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimą, o toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pareiškėjas nurodo, kad yra svarbi Konstitucinio Teismo pozicija, ar pats asmens nuteisimo už nesunkų nusikaltimą faktas gali būti pagrindas asmens teisių ir laisvių ribojimui, kuris yra neterminuotas – iki gyvos galvos. Vadinasi, pareiškėjas formuluoja prašymą išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
22. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Viešojo saugumo tarnybos vado 2019 m. kovo 27d. įsakymo Nr. 47TE-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Teismas nustatė ir detaliai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tarnybos eiga be kita ko, ir tai, kad pareiškėjo teistumas pagal 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas 2013 m. spalio 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi; Tarnybos vadas 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 pareiškėją grąžino į tarnybą Viešojo saugumo tarnyboje nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. Byloje buvo nustatyta, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjas atleistas iš Viešojo saugumo tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) aplinkybės, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.
24. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais ginčijamas atleidimo teisėtumas šiuo konkrečiu pagrindu, teismas vadovavosi Statuto 9, 16 ir 72 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu ir jį išdėstė. Sistemiškai įvertinęs minėtas nuostatas, teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė bendrąjį reikalavimą pretendentams į vidaus tarnybą – būti nepriekaištingos reputacijos, be kita ko, ir būti neteistam už tyčinį nusikaltimą. Teismo vertinimu, neatitinkantys šio reikalavimo asmenys negali net pretenduoti į vidaus tarnybą (Statuto 9 ir 16 straipsniai), o paaiškėjus aplinkybėms vėliau, turi būti atleisti (Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p.); netenkinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, vidaus tarnybos santykiai iš esmės negali atsirasti arba tęstis.
25. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 15 d. vėl buvo priimtas į Viešojo saugumo tarnybą, nors teistumo aplinkybė kaip kliūtis būti laikomam nepriekaištingos reputacijos pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepasikeitė, ir todėl, pareiškėjo manymu, antrą kartą jis negalėjo būti atleistas Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 punkto pagrindu (paaiškėjus teistumui už tyčinį nusikaltimą), nes Viešojo saugumo tarnyba antrą kartą priimant į tarnybą 2014 metais apie teistumą jau žinojo, teismas pažymėjo, jog ginčo, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą, kad teistumas pasibaigęs, nėra. Kadangi pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimą pareiškėjas neatitiko nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, todėl teismas darė išvadą, jog tarnybos santykiai negalėjo nei prasidėti, nei tęstis – Tarnybos vadas 2014 m. rugsėjį negalėjo priimti įsakymo dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, nes atsakovui turėjo būti žinoma apie pareiškėjo teistumą (vien jau iš jo asmens bylos buvo akivaizdžiai matyti atleidimo pagrindas).
26. Teismo vertinimu, net ir priimtas Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 47TE-397 negalėjo sukurti teisių ir lūkesčių pareiškėjui, kad jis įgijo teisę būti priimtas ir tęsti tarnybos santykius. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikytinas principas, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (lot. k. ex injuria ius non oritur) ir sisteminis Statuto 9,16 ir 72 straipsnių aiškinimas pagal kurį neatitinkant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo tarnybos santykiai negali tęstis.
27. Atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakyme nurodytą jo priėmimo teisinį pagrindą, teismas nurodė, jog minėtu įsakymu pareiškėjas buvo grąžintas, todėl sprendė, jog net ir gramatiškai aiškinant Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p., priėmimo į tarnybą momentu reikėtų laikyti 2012 m. sausio 25 d., o ne 2014 m. rugsėjo 15 d. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai priimant skundžiamą Įsakymą pateko į Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 p. taikymo sritį (aplinkybės nebuvo žinomos priėmimo metu), todėl atsakovui išsiaiškinus, kad pareiškėjas negali tęsti vidaus tarnybos santykių, Tarnybos vadas 2019 m. kovo 27 d. pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo atleido pareiškėją iš tarnybos.
28. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo proporcingumo, atitikties konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui, jeigu nagrinėjant konkrečią bylą kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
29. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas nurodė, kad laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki skundo padavimo (nebuvo praėję ir 8 metai), teismo vertinimu, nėra pakankamai ilgas, kad būtų galima laikyti, jog reikalavimas būti neteistu už tyčinį nusikaltimą neproporcingai riboja pareiškėjo teises tapti vidaus tarnybos pareigūnu tuo aspektu, kad ribojimo laikotarpis yra per ilgas. Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas Statuto 9 straipsnio 2 d. 1 p. nustatytu reguliavimu tarp tyčinio nusikaltimo ir neatsargaus nusikaltimo pasekmių daro skirtumą, kuris yra pagrįstas objektyvia aplinkybe – tyčinis nusikaltimas yra pavojingesnė veika, nes daroma sąmoningai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą teisingumui, todėl pareiškėjui taikomas apribojimas eiti pareigas teisėsaugos sistemoje objektyviai pagrindžiamas. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas nurodė, kad jam šioje individualioje byloje nekilo abejonių dėl Statuto atitikties Konstitucijai.
30. Remdamasis išdėstytais motyvais teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo panaikinimo, o kiti reikalavimai – grąžinti į eitas pareigas ir priteisti vidutinį atlyginimą už priverstinę pravaikštą – teismo vertinimu, buvo išvestiniai, todėl taip pat negalėjo būti tenkinami.
III.
31. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti skundžiamą Įsakymą, grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Konstitucijos 29, 48 ir 109 straipsniams ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
32. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir neobjektyviai įvertino šiai bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktą, reglamentuojantį pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos, neteisingai išsprendė kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą, neįsigilino į teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas. Tai lėmė neteisingo ir teisės normoms prieštaraujančio sprendimo priėmimą.
33. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenuosekliai aiškino ir taikė Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą, neatsižvelgė į byloje susiklosčiusias aplinkybes. Pareiškėjas buvo grąžintas į tarnybą 2014 metais, aplinkybės apie pareiškėjo teistumą buvo žinomos. Tuo tarpu pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą aplinkybės, nurodytos Statuto 16 straipsnyje, yra pagrindas pareigūno atleidimui iš vidaus tarnybos, kai: 1) jos atsiranda tarnybos metu; arba 2) jos buvo priimant į vidaus tarnybą, tačiau apie jas nebuvo žinoma priimant į vidaus tarnybą ir apie jas sužinoma vėliau (tarnybos eigoje). Pareiškėjo teigimu, aplinkybės (t. y. žinojimas apie pareiškėjo teistumą pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį), kurios nebuvo kliūtis pareiškėją priimti į pareigas, negalėjo būti pagrindas ginčijamo Įsakymo priėmimui ir pareiškėjo atleidimui iš vidaus tarnybos.
34. Pareiškėjas buvo sąžiningas, nurodė reikiamus duomenis ir buvo grąžintas į tarnybą. Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 47TE-397 grąžinti pareiškėją į tarnybą pareiškėjui sukūrė teisėtą lūkestį, kad išnykus teistumui, jis toliau gali tęsti tarnybos santykius, todėl priešingos pirmosios instancijos išvados yra nepagrįstos. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jis, kaip institucija, veikė netinkamai ir neatsakingai.
35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos išvadomis, padarytomis nagrinėjant jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai. Teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovas yra teisėsaugos institucija, o teismo išvada, jog nuo nusikaltimo iki skundo padavimo nepraėję 8 metai yra nepakankamai ilgas laiko tarpas laikyti, kad ribojimas tapti vidaus pareigūnų yra neproporcingas, sudaro pagrindą teigti, jog teismas iš esmės pripažino, kad minėti ribojimai būti vidaus tarnybos pareigūnu visam asmens gyvenimo laikotarpiui yra neproporcingi.
36. Apeliantas vidaus tarnybos pareigūnu buvo ne vienerius metus ir norėtų toliau juo būti, tačiau Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Teismas sprendime nepateikė jokios teisinės argumentacijos, aiškių motyvų, kuo remiantis darė išvadą, jog šioje individualioje byloje jam nekyla abejonių dėl Statuto atitikties Konstitucijai, ir taip pažeidė pareiškėjo teisėtą lūkestį į efektyvią teisminę gynybą. Teismas neįvertino teisinio reguliavimo neproporcingumo, kas taip pat lėmė, jog buvo priimtas formalus, neteisingas sprendimas.
37. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas. Apelianto teiginiai dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti kitokiu teisės aiškinimu, kuris, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti taikomas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
38. Nagrinėjamoje byloje tarnybinis ginčas kilo dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 47TE-170 „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad tarnybos metu paaiškėjo, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.
39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, jog pareiškėjas buvo teistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą (ginčo dėl to byloje nebuvo), t. y. neatitiko Statute nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, o sisteminis Statuto 72, 16 ir 9 straipsnių nuostatų aiškinimas lemia, kad netenkinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, vidaus tarnybos santykiai iš esmės negali atsirasti arba tęstis. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kuriame asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, atitikties Konstitucijai.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su šiomis teismo išvadomis nesutinka ir akcentuoja, kad aplinkybės dėl jo teistumo padarius tyčinį nusikaltimą, kurios nebuvo kliūtis (buvo ar turėjo būti žinomos) jį grąžinant į vidaus tarnybą, nelaikytinos naujai atsiradusiomis arba paaiškėjusiomis (jos buvo žinomos pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą metu), todėl nesudaro pagrindo taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir šiuo teisiniu pagrindu atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Ir atsakovas, ir teismas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius eiti pareigas vidaus tarnyboje, o teismo nemotyvuotas atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ginčui aktualios Statuto nuostatos konstitucingumo iš esmės lėmė, kad teismas taikė abejonių dėl atitikties Konstitucijai keliantį įstatymą ir priėmė neteisingą sprendimą.
41. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Nagrinėjamu atveju apeliantas kelia ginčą dėl jo atleidimo Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, nes aplinkybės, kurioms paaiškėjus vidaus tarnybos pareigūnas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, Viešojo saugumo tarnybai buvo žinomos ir nesukliudė priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą.
43. Byloje buvo nustatyta, jog Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, buvo priimtas, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir atsižvelgiant į Tarnybinį pranešimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog faktinė aplinkybė, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, neturi teisinės reikšmės pareigūno nepriekaištingos reputacijos reikalavimų taikymo požiūriu ir pasiūlyta spręsti pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą minėtu teisiniu pagrindu.
44. Vidaus tarnybos statuto (taikoma 2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 72 straipsnyje nustatyti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, be kita ko, kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) šio statuto 16 straipsnyje nurodytos aplinkybės (Statuto 72 str. 1 d. 10 p,) Statuto 16 straipsnyje įtvirtinti priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai, vienas iš jų – į šią tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka šiame statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
45. Statuto 9 straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, vienas iš jų – kai asmuo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo.
46. Įvertinusi paminėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo dėl to, jog buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, ar buvo panaikintas, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme. Asmens nepriekaištinga reputacija yra viena iš būtinų sąlygų vidaus tarnybos teisiniams santykiams prasidėti ir tęstis, o asmens neatitikimas šiam reikalavimui suponuoja vidaus tarnybos teisinių santykių pabaigą tuo atveju, jei jie buvo prasidėję. Pažymėtina, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalis, nustatanti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus, įstatymų leidėjo suformuluota imperatyviai ir nesuteikia diskrecijos, o nustato pareigą pareigūną į pareigas vidaus tarnyboje priėmusiam asmeniui jį atleisti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nurodytais atvejais. Todėl vidaus tarnybos teisinių santykių metu atsiradus ar paaiškėjus Statuto 16 straipsnyje išvadintiems atvejams, užkertantiems kelią tapti vidaus tarnybos pareigūnu, vertintina, kad pareigūnas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o statutinei įstaigai kyla pareiga tokį pareigūną atleisti.
47. Teisėjų kolegija iš dalies pagrįstu laiko pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde pabrėžiamą argumentą, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo praeityje padaryta baudžiamąja veika ir tapusios pagrindu jo atleidimui skundžiamu Įsakymu, nelaikytinos naujomis, kurių atsakovas nežinojo pareiškėjo grąžinimo į tarnybą metu. Atitinkamai sutiktina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija tik dalimi atitinka Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytus aplinkybių, sudarančių pagrindą asmenį atleisti iš vidaus tarnybos, požymius (teisinį Įsakymo pagrindą), nes Viešojo saugumo tarnybai faktai, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, taip pat kad jo teistumas panaikintas, buvo žinomi iki pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397, o minėtoje Statuto nuostatoje nurodytos aplinkybės turi būti naujos ar naujai paaiškėjusios. Tačiau minėti trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovo veiksmai atleidžiant pareiškėją buvo neteisėti.
48. Primintina, kad pareiškėjas pirmą kartą atleistas iš vidaus tarnybos buvo Marijampolės AVPK viršininko 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 64-TE-156 „Dėl jaunesniojo policininko V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir 2013 m. gegužės 16 d. įsakymas), vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 9 punktu (jei paaiškėjo šio Statuto 11 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurios priėmimo į vidaus tarnybą metu nebuvo žinomos), 56 straipsnio 1 dalimi. Minėto įsakymo priėmimo dieną galiojusios Statuto redakcijos 56 straipsnio 1 dalis nustatė, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Statuto 53 straipsnyje buvo nustatyti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai ir nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei paaiškėjo šio Statuto 11 straipsnyje (jame nustatyti priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai) nurodytos aplinkybės, kurios pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu nebuvo žinomos.
49. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neteisėto atleidimo ir vertindamas 2013 m. gegužės 16 d. įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1157-428/2013 konstatavo, kad minėtas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas – pareiškėjas į vidaus tarnybą 2012 m. sausio 25 d. buvo priimtas, nors ir neatitiko Statuto 11 straipsnio 2 punkto reikalavimų (t. y. buvo teistas už tyčinį nusikaltimą), todėl, paaiškėjus Statuto 11 straipsnio 2 punkte nurodytai aplinkybei, kurios pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu nebuvo žinoma, atsakovas (Marijampolės AVPK) pagrįstai priėmė šioje byloje ginčijamą įsakymą. Minėtas teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įsiteisėjęs ir jame pripažinta, kad pareiškėjas buvo pagrįstai atleistas kaip nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitikęs asmuo.
50. Pareiškėjas Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 buvo paskirtas į konkrečias pareigas Viešojo saugumo tarnyboje, vadovaujantis Statuto 6 ir 51 straipsniais bei atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą. Šio įsakymo priėmimo metu galiojusios Statuto redakcijos 51 straipsnyje buvo nustatyta, jog pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą. Susiejus pareiškėjo pirmojo atleidimo iš vidaus tarnybos priežastis (paaiškėjo Statuto 11 straipsnyje nurodytos aplinkybės) ir Statuto 51 straipsnyje nurodytus atvejus, kada pareigūnas galėjo būti grąžinamas į vidaus tarnybą, matyti, kad pareiškėjas į pareigas Viešojo saugumo tarnyboje negalėjo būti vėl paskirtas, t. y. grąžintas į vidaus tarnybą. Todėl konstatuotina, kad Marijampolės AVPK viršininko 2013 m. gegužės 16 d. įsakymo pagrindu nutraukta pareiškėjo vidaus tarnyba Tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 47TE-397 negalėjo būtu atkurta.
51. Kaip buvo minėta, šiai bylai aktualios redakcijos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 9 ir 16 straipsniais įstatymų leidėjas nustatė, jog asmens nepriekaištinga reputacija yra vienas iš pagrindinių reikalavimų vidaus tarnybos santykiams prasidėti ir tęstis. Minėtais apribojimais iš esmės siekiama, kad vidaus tarnybos sistemoje nebūtų pareigūnų, kurie dėl tam tikrų aplinkybių Statuto prasme nelaikytini nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Iš esmės analogiškos apimties ribojimai, susiję su asmenų nepriekaištinga reputacija, buvo nustatyti ir ankstesnėse Statuto redakcijose, kurios galiojo pareiškėjo priėmimo ir grąžinimo į vidaus tarnybą momentu. Nagrinėjamu atveju susidariusioje situacijoje, kai vidaus tarnybos teisiniai santykiai buvo atkurti, nors ir nebuvo tam teisinių prielaidų, atsižvelgiant į teisingumo principą ir būtinybę užtikrinti, jog statutinėje įstaigoje eitų pareigas tik Statuto 9 straipsnio reikalavimus atitinkantys asmenys, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atleidimas iš Viešojo saugumo tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, yra teisėtas, pagrįstas ir pateisinamas. Ginčo, kad pareiškėjas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir atleidimo dieną (2019 m. kovo 27 d.) neatitiko Statuto 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra, o tai lemia vidaus tarnybos santykių pabaigą. Šiuo atveju esminės reikšmės neturi, kad aplinkybės apie pareiškėjo padarytą tyčinį nusikaltimą jo grąžinimo į tarnybą metu buvo žinomos, ar kad jos nebuvo kliūtimi jį grąžinti, nes, atsižvelgiant į pareiškėjo pirmojo atleidimo priežastį, atsakovas, net ir esant pareiškėjo prašymui, pagal tuo metu galiojančio Statuto 51 straipsnio nuostatas, negalėjo vidaus tarnybos santykių atkurti.
52. Nesutiktina, jog pareiškėją grąžinus į vidaus tarnybą, nors ir buvo žinoma, kad jis buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, pareiškėjui kilo teisėti lūkesčiai dirbti vidaus tarnyboje ar kad jis negalėjo būti atleistas kaip neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo vidaus tarnybos santykiai po pirmojo atleidimo negalėjo būti atkurti. Pareiškėjo įsitikinimas, kad išnykus teistumui jis turėjo teisę eiti pareigas vidaus tarnyboje, neatitiko jo grąžinimo į vidaus tarnybą metu galiojusio Statuto 51 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir Statuto 11 straipsnyje nustatytų apribojimų, kad priimti į vidaus tarnybą draudžiama, jeigu asmuo buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, šie argumentai laikytini subjektyviu susiklosčiusios situacijos vertinimu ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu.
53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), 48 straipsniui (kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju) ir 109 straipsniui (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai) ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde formuluoja iš esmės analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą ir kelia pagrindinį klausimą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, akcentuodamas, kad minėtas ribojimas bet kokį tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui neterminuotai užkerta kelią būti vidaus tarnybos sistemos pareigūnu.
55. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
56. Pabrėžtina, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
57. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir turi būti panaikintas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą.
58. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo (Statuto 9 str. 2 d. 1 p.). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnas – tai statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja šis Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims (Statuto 2 str. 4 d.).
59. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina yra Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą; valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą).
60. Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime aiškindamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą ir atsižvelgdamas į konstitucinį teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, suformulavo reikšmingą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).
61. Konstitucijos 141 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyti ir statutinių pareigūnų veiklos ribojimai, suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą).
62. Iš aptartos Konstitucinio Teismo jusrisprudencijos akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.
63. Pasisakant dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimo proporcingumo, šiai bylai mutatis mutandis aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priimti sprendimai bylose Lekavičienė prieš Lietuvą (Nr. 48427/09) ir Jankauskas prieš Lietuvą (2) (Nr. 50446/09), kuriose nebuvo nenustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privatų gyvenimą) pažeidimų dėl ribojimo nepriekaištingą reputaciją dėl ankstesnio teistumo praradusiems asmenims užsiimti advokato veikla. Minėtuose sprendimuose EŽTT nustatė, kad pareiškėjų išbraukimas iš advokatų padėjėjų ir neįtraukimas į praktikuojančių advokatų sąrašą prilygo įsikišimui į naudojimąsi teise į privataus gyvenimo gerbimą Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, nes toks pašalinimas iš advokatūros galėjo turėti įtakos jų reputacijai ir profesiniams santykiams, tačiau teismas nenustatė Konvencijos pažeidimo, nes pareiškėjų teisės buvo apribotos pagal įstatyme nustatytą tvarką siekiant teisėtų tikslų ir tokie apribojimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje šių tikslų pasiekimui. Vertindamas aplinkybę, kad pareiškėjos Lekavičienės teistumas dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo išnykęs, teismas pažymėjo, jog teistumo išnykimas nebūtinai reiškia, jog asmuo atgauna ir nepriekaištingą reputaciją.
64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teisėjų kolegijai nekelia abejonių, t. y. nelaikytinas neproporcingu ribojimu asmeniui, siekiančiam pradėti ar tęsti vidaus tarnybą. Šiuo atveju Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas neturėjo esminės reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.
65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė