Civilinė byla Nr. 3K-7-220-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01277-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.10; 3.3.1.11; 3.3.1.13; 3.3.1.16

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (pranešėja), Andžej Maciejevski, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Ventus-Nafta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvybė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Ventus-Nafta“ dėl mokėjimų pagal franšizės sutartį priteisimo ir įpareigojimo vykdyti šią sutartį.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę skirti teismo ekspertizę, peržengti apeliacinio skundo ribas, civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo galimybę apeliacinės instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo: 1) priteisti iš atsakovės 233 333,27 Lt (67 577,99 Eur) ir procesines palūkanas; 2) įpareigoti atsakovę vykdyti 2005 m. liepos 26 d. franšizės sutartį joje nustatyta tvarka ir sąlygomis: a) teikti nuolatinę techninę ir konsultacinę pagalbą, padėti apmokyti ieškovės darbuotojus; b) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovės lėšomis įdiegti ieškovės degalinėse vaizdo stebėjimo sistemas; c) atsakovės lėšomis tiekti sutarties priede Nr. 13 nurodytus aprangos kiekius; d) atsakovei dėti visas savo pastangas, kad būtų išlaikyta sistemos, kaip ji apibrėžta sutarties 1.15 punkte, reputacija ir teikiamų produktų paklausa; e) teikti pagalbą, kad būtų vykdoma veikla, kaip ji apibrėžta sutarties 1.16 punkte, taip pat pagalbą derybose su produktų ir paslaugų pardavėjais bei gaunant geriausią kainą už produktus ir paslaugas, reklamuojant ir atliekant veiklos rinkodarą; f) atsakovės lėšomis ir sąnaudomis užtikrinti ieškovei priklausančių degalinių išorinio dizaino vienodumą su atsakovės degalinių tinklu; g) atsakovės lėšomis atlikti kapitalinį prekių ženklo „Ventus“, naudojamo ieškovės degalinių išorės dizaine, remontą; h) atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su ženklu „Ventus“, kaip jis apibrėžtas sutarties 1.14 punkte, ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti ženklo „Ventus“ reputaciją ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti degalinių tinklo su ženklu „Ventus“ reputaciją ir atnaujinti jo plėtojimą, įskaitant degalinių su ženklu „Ventus“ skaičių, nustatytą sutarties ir buvusį 2007 m. rugsėjo mėn., bet juo neapsiribojant, atkūrimu; i) atsakovei atnaujinti visas savo pastangas išlaikyti sistemos, kaip ji apibrėžta sutarties 1.15 punkte, reputaciją ir savo tiekiamų produktų paklausą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. liepos 26 d. su atsakove sudarė franšizės sutartį (toliau – ir Franšizės sutartis), kuria ieškovei atsakovė atlygintinai suteikė teisę ieškovei priklausančių degalinių tinkle naudoti atsakovės prekių ženklą „Ventus“ ir know-how; sutartis sudaryta 7 metams. Sutarties priede Nr. 16 buvo nustatyti mokėjimų dydžiai ir atsiskaitymo tvarka. Franšizės sutartimi taip pat buvo susitarta dėl atsakovės siekio ir pareigos sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį prekių ženklą „Ventus“, jos pareigos išlaikyti sistemos (Franšizės sutartyje sistema suprantama kaip ženklas „Ventus“ ir know-how) reputaciją.
4. Nuo 2007 m. atsakovė pradėjo nesilaikyti Franšizės sutarties: savo valdomame degalinių tinkle ėmė aktyviai diegti prekių ženklą „ORLEN Lietuva“, juo keisti ženklą „Ventus“, mažinti degalinių, turinčių šį ženklą, skaičių (iš 32 tokių degalinių liko 3), taip pašalindama iš rinkos tokių degalinių tinklą, nutraukė aptariamo ženklo rinkodaros ir reklamos darbus ir pradėjo organizuoti reklamos kampanijas, siejamas tik su prekių ženklu „ORLEN Lietuva“. Ieškovė iš karto kreipėsi į atsakovę dėl Franšizės sutarties sąlygų peržiūrėjimo, ieškovės degalinių tinkle keičiant prekių ženklą „Ventus“ į ženklą „ORLEN Lietuva“ arba mažinant atsakovei mokamą franšizės mokestį.
5. Po intensyvių vienerius metus trukusių derybų šalys 2008 m. lapkričio 1 d. pasirašė susitarimą dėl Franšizės sutarties priedo Nr. 16 pakeitimo ir papildymo (toliau – ir Susitarimas), jo 4 punktu atsakovė įsipareigojo: ne vėliau kaip per 18 mėn. atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su ženklu „Ventus“ ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti ženklo „Ventus“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą; atkurti degalinių tinklo su ženklu „Ventus“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą, įskaitant degalinių su ženklu „Ventus“ skaičių, nustatytą Franšizės sutarties ir buvusį 2007 m. rugsėjo mėn., bet juo neapsiribojant, atkūrimu; atnaujinti visas savo pastangas išlaikyti sistemos reputaciją ir savo tiekiamų produktų paklausą.
6. Nors atsakovė vykdo kitas Susitarimo sąlygas, pagal jas išrašo ieškovei sąskaitas ir priima mokėjimus, tačiau 4 punkte nustatytų įsipareigojimų nevykdo, toliau vietoj degalinių su prekių ženklu „Ventus“ plečia degalinių su ženklu „ORLEN Lietuva“ skaičių. Be to, atsakovė akivaizdžiai siekia nesąžiningai išvengti šių įsipareigojimų vykdymo, nes inicijavo bylą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu; toks ieškinys pareikštas telikus mėnesiui iki Susitarimo 4 punkte nustatytų įsipareigojimų įvykdymo termino pabaigos. Atsakovė nevykdo ir kai kurių Franšizės sutartyje nustatytų pareigų. Susitarime nurodyta, kad tuo atveju, jeigu atsakovė netinkamai vykdo 4 punkte nustatytus įsipareigojimus, ji turi grąžinti ieškovei visas pinigų sumas, ieškovės sumokėtas pagal sutarties 1.1.1, 1.1.2, 6 punktus; šios sumos sudaro 233 333,27 Lt (67 577,99 Eur).
7. Ieškovės ieškinys buvo pareikštas kaip priešieškinis atsakovės inicijuotoje kitoje civilinėje byloje, kurioje, be kita ko, buvo pareikštas ir reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiu 2012 m. liepos 20 d. sprendimu atmesdamas šį atsakovės ieškinį, ieškovės priešieškinį išskyrė į atskirą bylą. Priešieškinis buvo išnagrinėtas šioje byloje kaip ieškinys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 233 333,27 Lt (67 577,99 Eur) nuostoliams atlyginti ir 8,28 proc. dydžio metines procesines palūkanas; įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis įdiegti ieškovės degalinėse vaizdo stebėjimo sistemas, savo lėšomis ir sąnaudomis atlikti kapitalinį prekių ženklo „Ventus“, naudojamo ieškovės degalinių išorės dizaine, remontą, savo lėšomis teikti ieškovei Franšizės sutarties priede Nr. 13 nurodytus aprangos kiekius; atmetė kitus ieškinio reikalavimus.
9. Teismo vertinimu, byloje susiklostė padėtis, labai panaši į reglamentuojamą CK 6.778 straipsnyje. Pagal šį straipsnį, tais atvejais, kai pasikeičia teisių turėtojo firmos vardas ar prekių (paslaugų) ženklas, kurie yra franšizės sutarties dalykas, franšizės sutartis lieka galioti ir naujam firmos vardui ar prekių (paslaugų) ženklui, jeigu naudotojas nereikalauja nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius; kai sutartis lieka galioti, naudotojas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti teisių turėtojui priklausantį atlyginimą, jeigu sutartis nenustato ko kita.
10. Nors atsakovė, pasikeitus savininkams, visiškai neatsisakė prekių ženklo „Ventus“, tačiau iš 32 degalinių, priklausiusių atsakovei, kuriose buvo naudojami šie ženklai ir visa jų pagrindu sukurta sistema, jis liko tik trijose degalinėse. Akivaizdu, kad toks prekių ženklo pašalinimas iš rinkos negalėjo neatsiliepti jo žinomumui ir reputacijai, o teisėti ieškovės lūkesčiai, jog ji savo tinkle turės galimybę naudoti šalies mastu pakankamai plačiai žinomą ženklą ir su juo susijusią sistemą, nebuvo įgyvendinti. Todėl, teismo nuomone, susiklosčius tokiai padėčiai, logiška, kad šalys turėjo peržiūrėti Franšizės sutarties sąlygas. Po ilgų derybų pasirašyto Susitarimo esmė buvo ta, kad, atsakovei neatkūrus sau priklausančio degalinių tinklo su prekių ženklu „Ventus“ ir šio ženklo žinomumo bei reputacijos, bus mažinami ieškovės mokėjimai pagal Franšizės sutartį bei atlyginami nuostoliai. Nors teismas pažymėjo nesutinkantis su ieškove, kad atsakovės veiksmai plečiant degalinių tinklą su prekių ženklu „ORLEN Lietuva“ prieštarauja Franšizės sutarčiai (pagal sutartį ieškovei suteikiama neišskirtinė teisė savo degalinių tinkle naudoti sistemą, atsakovei paliekama teisė sudaryti ir kitas franšizės, degalinių nuomos sutartis su kitais trečiaisiais asmenimis dėl sistemos naudojimo, išskyrus tam tikrus teritorinius apribojimus; sutartis nedraudžia atsakovei diegti ir naujų prekių ženklų), atsižvelgiant į pirmiau nurodytą susiklosčiusią situaciją ir Susitarimo nuostatas, kadangi atsakovė neįvykdė Susitarimo 4 punkte nurodytų įsipareigojimų, ji privalo grąžinti visas vadovaujantis 1.1.1, 1.1.2, 6 punktais ieškovės sumokėtas pinigų sumas, t. y. 233 333,27 Lt (67 577,99 Eur).
11. Teismas nurodė, kad atsakovė neneigia, jog įsipareigojimas ieškovės degalinėse įrengti vaizdo stebėjimo sistemas nėra įvykdytas, tačiau šios pareigos nevykdymą motyvuoja tuo, kad ieškovė neatsakė, kokių vaizdo kamerų pageidauja. Teismo vertinimu, nors Franšizės sutartis nenustato, kokias konkrečiai kameras atsakovė turėtų įrengti, sutartyje nenurodyta ir ieškovės teisė rinktis, kokios kameros turėtų būti įdiegtos. Todėl pagal bendrą Franšizės sutarties prasmę turėjo būti diegiamos kameros, atitinkančios bendruosius kokybės kriterijus, kokios buvo naudojamos pačios atsakovės degalinėse, o tai, kad ieškovė neatsakė į minėtą atsakovės paklausimą, neatleidžia atsakovės nuo šios pareigos.
12. Teismas, remdamasis Franšizės sutarties 6.6.8 punktu, kartu tenkino ieškovės reikalavimą dėl aprangos darbuotojams tiekimo.
13. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad per visą Franšizės sutarties galiojimo laiką atsakovė nėra atlikusi kapitalinio remonto, nors pradinis sutarties 7 metų terminas yra pasibaigęs, o sutartis pratęsta iki 2015 m., todėl šį ieškovės reikalavimą taip pat tenkino.
14. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai, kildinami iš deklaratyvių ir neapibrėžtų Franšizės sutarties nuostatų: dėl techninės ir konsultacinės pagalbos teikimo; dėl pagalbos teikimo, kad veikla būtų vykdoma taip, kaip ji apibrėžta 1.16 punkte, taip pat dėl pagalbos derybose su produktų ir paslaugų pardavėjais bei gaunant geriausią kainą už produktus ir paslaugas, reklamuojant ir atliekant veiklos rinkodarą; dėl įpareigojimo užtikrinti ieškovei priklausančių degalinių išorinio dizaino vienodumą su atsakovės degalinių tinklu, turi būti atmesti dėl nekonkretumo ir įrodymų, kad jie nėra vykdomi, trūkumo.
15. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimai dėl įpareigojimo atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su prekių ženklu „Ventus“ ir atnaujinti jo plėtojimą, atkurti šio prekių ženklo reputaciją, dėl įpareigojimo dėti visas pastangas, kad būtų išlaikyta sistemos reputacija ir tiekiamų produktų paklausa, patenkinus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, negali būti tenkinami, nes toks įpareigojimas prieštarautų Susitarimo esmei. Susitarimo 4 punktą aiškinant sistemiškai, konstatuotina, kad šalys susitarė, jog tuo atveju, jei neįvykdomos šiame punkte nustatytos sąlygos, ieškovė įgyja teisę susigrąžinti įmokas, sumokėtas pagal Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 punktus, ir toliau jų nebemokėti. Šalys iš esmės susitarė dėl mažesnės ieškovės mokėtinos kainos už naudojimąsi prekių ženklo ir dizaino sistema, jeigu atsakovės degalinių tinklas su prekių ženklu „Ventus“ neatkuriamas (o kartu neatkuriamas ir šių ženklų žinomumas bei reputacija). Tačiau Susitarimas nenustato galimybės ieškovei reikalauti ir atkurti prekių ženklo žinomumą, ir mokėti sumažintą kainą.
16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovei 1 243 020 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1355 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; kitą ieškinio dalį atmetė.
17. Kolegija nurodė, kad iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, jog pagrindiniu atsakovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimu ieškovė laiko atsakovei priklausančių degalinių, pažymėtų prekių ženklu ,,Ventus“, skaičiaus sumažinimą, vietoj jų įrengiant degalines su prekių ženklu „ORLEN Lietuva“. Byloje nustatyta, kad Franšizės sutarties sudarymo metu atsakovė turėjo 25 degalines, pažymėtas prekių ženklu ,,Ventus“, nuo 2007 metų rugsėjo mėn. šias degalines atsakovė pradėjo ženklinti prekių ženklu „ORLEN Lietuva“, šiuo metu atsakovė turi dvi prekių ženklu „Ventus“ pažymėtas degalines. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.
18. Kolegija nesutiko su atsakovės pozicija, kad jos veiksmai, kai ji beveik visose sau priklausančiose degalinėse prekių ženklą „Ventus“ pakeitė į „Orlen Lietuva“, iš esmės nelaikytini Franšizės sutarties pažeidimu. Įvertinusi Franšizės sutarties 1.13, 1.14, 6.2 punktų nuostatas, kolegija padarė išvadą, kad toks esminis degalinių, pažymėtų prekių ženklu ,,Ventus“, tinklo sumažinimas neabejotinai mažina prekių ženklo ,,Ventus“ žinomumą bei reputaciją, taip pat sistemos, dėl kurios naudojimo buvo sudaryta Franšizės sutartis, tiekiamų produktų paklausą (CPK 185 straipsnis).
19. Franšizės sutarties 4 straipsnyje nustatyta, kad atsakovė, suteikdama franšizę ieškovei, siekia sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį prekių ženklą „Ventus“, įdiegti prekės ,,Ventus“ prekių ženklą ir know-how sistemą ieškovės degalinių tinkle (4.1 punktas). Kolegija nesutiko su atsakovės teiginiu, kad ši nuostata jos neįpareigoja, nes joje išreikštas atsakovės siekis, o ne pareigos. Kolegijos vertinimu, šioje nuostatoje įtvirtintos pagrindinės atsakovės, kaip teisių turėtojos, ieškovei suteikiamos išimtinės teisės, kurių suteikimas naudotojai ir sudaro franšizės sutarties esmę. Pats Franšizės sutarties 4 straipsnio, kuriame išvardyti atsakovės turimi atlikti veiksmai, pavadinimas ,,Sutarties objektas“ patvirtina, kad sudarydama sutartį atsakovė įsipareigojo atlikti 4.1 punkte išvardytus veiksmus – sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį prekių ženklą „Ventus“, įdiegti ,,Ventus“ prekių ženklą ir know-how sistemą ieškovės degalinių tinkle, o kita šalis (naudotoja) turėjo pagrindą tikėtis, jog šie veiksmai bus atlikti. Priešingas aiškinimas, t. y. kad atsakovė neturi pareigos atlikti 4.1 punkte nurodytų veiksmų, kolegijos vertinimu, paneigtų pačią franšizės teisinių santykių esmę ir tikslus, dėl kurių sudaromos šios sutartys. Kolegija sprendė, kad atsakovės pozicija, jog ji, iš esmės pašalindama iš rinkos degalines, pažymėtas prekių ženklu ,,Ventus“, nepažeidė Franšizės sutarties, prieštarauja ne tik šios Franšizės sutarties nuostatoms (6.2, 4.1 punktai), bet ir paneigia pačią franšizės sutarties esmę (CK 6.766 straipsnis).
20. Susitarimo 4 punkte įtvirtinta atsakovės pareiga per 18 mėn. nuo Susitarimo pasirašymo dienos atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su ženklu „Ventus“ ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti ženklo „Ventus“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą; atkurti degalinių tinklo su ženklu „Ventus“ reputaciją ir atnaujinti jo plėtojimą, įskaitant degalinių su ženklu „Ventus“ skaičių, nustatytą sutarties ir buvusį 2007 m. rugsėjo mėn., bet juo neapsiribojant, atkūrimu; atsakovei atnaujinti visas savo pastangas išlaikyti sistemos, kaip ji apibrėžta sutarties 1.15 punkte, reputaciją ir jos tiekiamų produktų paklausą. Kolegijos vertinimu, Susitarimo 4 punktu šalys iš esmės sukonkretino atsakovės pareigas, kildinamas iš Franšizės sutarties, nustatė terminą, per kurį jos turi būti įvykdytos, ir nustatė ieškovei papildomas garantijas tuo atveju, jei atsakovė visiškai, tinkamai ir laiku neįvykdytų Susitarimo 4 punkte nustatytų įpareigojimų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė Susitarimo 4 punkte nurodytų pareigų neįvykdė. Ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau, kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neturi teisės reikalauti, jog atsakovė vykdytų pirmiau nurodytas pareigas.
21. Kolegija, įvertinusi Susitarimo 4.1.1 ir 4.1.2 punktų nuostatas, sutiko su ieškovės argumentais, kad šiuose Susitarimo punktuose nurodyti ieškovės pažeistų teisių gynimo būdai nėra alternatyvūs. Pareiga vykdyti Susitarimo 4 punkte nustatytas pareigas atsakovei kyla ir pagal Franšizės sutartį (4.1, 6.2 punktai). Todėl tai, kad ieškovė šioje byloje yra pareiškusi reikalavimą priteisti Susitarimo 4.1.1 punkto pagrindu 233 333,27 Lt (67 577,99 Eur) sumą, neatleidžia atsakovės nuo pareigos toliau vykdyti Franšizės sutartį, įskaitant ir pareigą atkurti degalinių, pažymėtų prekių ženklu „Ventus“, tinklą.
22. Kolegija nurodė, kad šioje byloje atsakovė kėlė klausimą dėl sutartinių prievolių įvykdymo natūra galimybių, nurodydama, kad degalinių tinklo su prekių ženklu „Ventus“ atkūrimas jai kainuotų neproporcingai daug, todėl būtų neadekvatus ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas, pažeidžiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Atsakovės teigimu, nepiniginių prievolių vykdymas jai kainuotų ne mažiau kaip 14,5 mln. Lt (4,20 mln. Eur). Kolegija, atsižvelgdama į atsakovės pateiktus apskaičiavimus, padarė išvadą, kad tokio dydžio išlaidas atsakovė galėtų patirti tuo atveju, jeigu būtų įpareigota vykdyti Franšizės sutartį ir Susitarimą natūra. O ieškovės nuostoliai (negautos pajamos) už atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, kaip ieškovė pati apskaičiavo, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 26 d. sudarytų apie 7,2 mln. Lt (2,17 mln. Eur). Teismo ekspertizės metu nustatyta, kad ieškovės negautų pajamų dydis sudarytų apie 4,3 mln. Lt (1,25 mln. Eur).
23. Kolegija, įvertinusi santykį tarp atsakovės sąnaudų, kurias ji patirtų vykdydama sutartines prievoles natūra, ir ieškovės nuostolių, susijusių su atsakovės prievolių nevykdymu, pripažino, kad įpareigojimas atsakovei vykdyti sutartines prievoles natūra atitinka CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą išimtį, kai įsipareigojimų vykdymas natūra negalimas.
24. Kolegija pažymėjo, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo šalis sieję franšizės sutartiniai teisiniai santykiai pasibaigė: Franšizės sutartis galiojo iki 2015 m. liepos 26 d. (Susitarimo 8 punktas), jos galiojimo termino šalys nepratęsė, todėl Franšizės sutartis nuo 2015 m. liepos 27 d. yra pasibaigusi. Pasibaigus sutarties galiojimo terminui, pasibaigė ir šalių sutartinės prievolės (CK 6.124 straipsnis), todėl, kolegijos vertinimu, nelieka teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę toliau vykdyti nebegaliojančią Franšizės sutartį ir Susitarimą (kaip sudėtinę Franšizės sutarties dalį). Dėl šių po skundžiamo sprendimo priėmimo pasikeitusių aplinkybių toks ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas – atsakovės įpareigojimas įvykdyti nepiniginę sutartinę prievolę natūra – nebegalėtų būti taikomas ir CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
25. Kolegija nurodė, kad tais atvejais, kai įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra negalimas, kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216 straipsnis). Šiuo atveju tokį prašymą ieškovė yra pareiškusi, prašydama ieškinio reikalavimą įpareigoti vykdyti sutartines pareigas natūra pakeisti į nuostolių atlyginimą. Be to, pati atsakovė yra išreiškusi poziciją, kad ieškinio tenkinimo atveju toks pažeistų teisių gynimo būdas (įpareigoti atsakovę atkurti degalinių tinklą su prekių ženklu „Ventus“) negalėtų būti taikomas, nes jis yra labai brangus. Tai, kad esant susiklosčiusiai situacijai kaip galimas ginčo sprendimo būdas galėtų būti nuostolių dėl netinkamo sutartinių prievolių vykdymo priteisimas, sutiko ir atsakovė bylos nagrinėjimo metu, nesutikimą dėl ginčo išsprendimo priteisiant ieškovei nuostolių atlyginimą šioje byloje argumentuodama ieškinio dalyko keitimo draudimu apeliacinės instancijos teisme.
26. Kolegija sprendė, kad, esant tokiai situacijai, kai prievolės vykdymas natūra atsakovei kainuotų itin brangiai, o dėl bylos nagrinėjimo metu pasikeitusių faktinių aplinkybių įpareigojimas vykdyti nepiniginę prievolę natūra būtų ir teisiškai neįmanomas, esant ieškovės prašymui taikyti kitą pažeistų teisių gynimo būdą, yra pagrindas tenkinti šį ieškovės reikalavimą ir pakeisti prievolių vykdymą natūra į nuostolių atlyginimą (CK 1.138 straipsnis, 6.213 straipsnio 2 dalis 1, 2 punktai, 6.216 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Toks pažeistų teisių gynimo būdo pakeitimas, kolegijos vertinimu, nėra ieškinio dalyko pakeitimas.
27. Kolegija, spręsdama dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio, vertino teismo paskirtos finansų ekspertizės išvadas ir tiriamąją dalį, teismo posėdžio metu apklaustų ekspertų paaiškinimus ir nenustatė pagrindo nesivadovauti ekspertizės išvadomis ar protingai jomis suabejoti (CPK 178, 185 straipsniai, 212 straipsnio 1 dalis, 214 straipsnio 1 dalis, 218, 219 straipsniai). Kolegija sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 1 243 020 Eur nuostolių atlyginimo už atsakovės sutartinių pareigų nevykdymą. Kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė didesnių nei teismo ekspertizėje nurodytų nuostolių, todėl jos reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo dalis, viršijanti 1 243 020 Eur, atmestina.
28. Kolegija pažymėjo, kad teismo ekspertai nustatė visus ieškovės patirtus nuostolius dėl atsakovės netinkamo įsipareigojimų vykdymo ir už visą laikotarpį, kurį atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Jei ieškovei būtų priteisti šie nuostoliai (nustatyti teismo ekspertų), ji iš esmės būtų grąžinta į tokią padėtį, kokia būtų buvusi vykdant Franšizės sutartį ir Susitarimą. Tuo atveju, jei Franšizės sutartis ir Susitarimas būtų buvę vykdomi tinkamai, ieškovė neturėtų teisės reikalauti grąžinti įmokų, sumokėtų pagal Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 ir 6 punktus. Todėl minėta suma – 233 333,27 Lt (67 577,99 Eur) – ieškovei iš atsakovės papildomai nepriteisiama.
29. Kolegija, vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktu, sumažino iš atsakovės priteistinas procesines palūkanas nuo 8,28 proc. iki 6 proc.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

30. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai byloje paskirdamas teismo ekspertizę, pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalies, 314, 320 straipsnių nuostatas, taip sudarydamas sąlygas ieškovei teikti nepagrįstą prašymą dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti pagal Franšizės sutartį sumokėtas įmokas ir įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį. Ji byloje nereiškė reikalavimų dėl nuostolių, kurie pasireiškia negautų pajamų forma, atlyginimo, todėl tokios ekspertizės skyrimas išėjo tiek už ieškinio, tiek už apeliacinių skundų ribų ir tokia ekspertizė apeliacinės instancijos teisme negalėjo būti skiriama. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė prašymų skirti ekspertizę jos tariamai negautoms pajamoms dėl Franšizės sutarties nevykdymo nustatyti. Tokį prašymą ji nepagrįstai pareiškė tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
2. Teismas, nepagrįstai priimdamas ieškovės prašymą dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo, pažeidė CPK 12, 13, 17 straipsnių, 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 115 straipsnio 2 dalies, 135 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 312 straipsnio nuostatas. Minėtas ieškovės prašymas pakeisti civilinių teisių gynimo būdą priteisiant iš atsakovės negautas pajamas, susijusias su Franšizės sutarties ir Susitarimo nevykdymu, laikytinas nauju reikalavimu, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašymas buvo netinkamai suformuluotas nenurodant konkrečios prašomų priteisti nuostolių sumos, už jį nebuvo sumokėtas žyminis mokestis, todėl teismas privalėjo atsisakyti jį priimti. Be to, teismas neužtikrino atsakovei galimybės tinkamai atsikirsti į šį prašymą.
3. Teismas, nepagrįstai tenkinęs ieškovės prašymą dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo, pažeidė CPK 141, 312 straipsnių, 320 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė apeliacinės instancijos teismo įpareigoti atsakovę vykdyti Franšizės sutartį. Jokių turtinių reikalavimų ieškovė apeliaciniu skundu nereiškė. Taigi teismas, tenkinęs minėtą ieškovės prašymą ir priteisęs iš atsakovės 1 243 020 Eur, išėjo už apeliacinio skundo ribų ir taip pažeidė vieną pagrindinių apeliacijos principų. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokio procesinio pagrindo, suteikiančio jam teisę priimti tokį prašymą ir jį nagrinėti bei tenkinti. Teismas nutartyje pateikė tik nuorodas į CK 1.138, 6.213, 6.216, 6.249 straipsnius, tačiau, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, sprendimo tenkinti prašymą dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo tinkamai nemotyvavo. Be to, minėtu prašymu ieškovė pakeitė tiek ieškinio dalyką, tiek ieškinio pagrindą, tačiau jie negali būti keičiami vienu metu, o ir keičiami jie gali būti tik pradinėje bylos stadijoje.
31. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas byloje paskirdamas finansų ekspertizę ir tenkinęs ieškovės prašymą pakeisti civilinių teisių gynimo būdą iš įpareigojimo atsakovei vykdyti sutartį natūra į nuostolių atlyginimą nepadarė kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės pažeidimų. Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusias ypatingas aplinkybes (atsakovės veiksmai inicijuojant teisminį ginčą dėl Susitarimo galiojimo, ilgas bylinėjimosi procesas, bylinėjimosi metu pasibaigęs Franšizės sutarties galiojimas, atsakovei įrodinėjant, kad Franšizės sutarties vykdymas natūra jai yra neproporcingai brangus) teismas turėjo teisę byloje paskirti ekspertizę, taip pat priimti ir tenkinti ieškovės prašymą dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo. Ieškovė pažymėjo, kad kasaciniu skundu atsakovė neginčijo teismo išvadų dėl Franšizės sutarties ir Susitarimo pažeidimų ir kad ji sutartinių prievolių nevykdė, taip pažeisdama ieškovės teises ir įstatymų saugomus interesus. Be to, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl atsakovei buvo suteiktos visos galimybės tinkamai atsikirsti tiek į ieškovės prašymą skirti teismo ekspertizę, tiek į prašymą pakeisti civilinių teisių gynimo būdą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32. Kasaciniame skunde keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę skirti teismo ekspertizę, peržengti apeliacinio skundo ribas, pakeisti pažeistos teisės gynimo būdą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Skunde nekeliami materialiosios teisės normų taikymo klausimai.
33. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai paskyręs teismo ekspertizę, nepagrįstai leido ieškovei, remiantis šios ekspertizės išvadomis, pakeisti pažeistos teisės gynimo būdą – ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat nepagrįstai, užkirsdamas kelią kasatorei pasinaudoti procesine teise atsikirsti į ieškovės prašymą, pakeisti pažeistų teisių gynimo būdą, tenkino tokį ieškovės prašymą, taip pažeisdamas civilinio proceso normas ir principus (proceso lygiateisiškumo, rungimosi, dispozityvumo principai ir pan.).
34. Taigi kasaciniame skunde keliami civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinį procesą (CPK 312, 314 straipsnių, 320 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies (draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimas apeliacinės instancijos teismui išeiti už apeliacinio skundo ribų, draudimas apeliaciniame skunde reikšti naujus materialinius teisinius reikalavimus), aiškinimo ir taikymo klausimai; bendrųjų proceso principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai) aiškinimo ir taikymo apeliaciniame procese klausimai. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako šiais proceso teisės taikymo klausimais.

Dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės ribų apeliacinės instancijos teisme

35. Apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios bylų procesui apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 straipsnis). Nors visas civilinio proceso stadijas, tarp jų ir apeliaciją, sieja bendrieji civilinio proceso principai, kiekviena civilinio proceso stadija reglamentuojama atsižvelgiant į pagrindinį jai keliamą tikslą. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kad netinkamai taikyti ne tik apeliacijai taikytini principai, bet ir bendrieji civilinio proceso teisės principai (dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo ir kt.). Daugumos šių principų turinys ir apimtis nesiskiria skirtingose civilinio proceso stadijose. Nors kasatorė kasaciniame skunde nurodo į netinkamą šių principų taikymą ir aiškinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumą iš esmės grindžia specifinių tik apeliacijai būdingų principų pažeidimais.
36. Lietuvoje įtvirtinta dalinė (ribota) apeliacija, apibrėžiama kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 306 straipsniai).
37. Draudimas išeiti už apeliacinio skundo ribų yra dispozityvumo principo išraiška apeliaciniame procese, galimybė riboti šio principo taikymą yra susijusi su viešojo intereso apsauga tam tikrų kategorijų bylose, taip pat kai nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 320 straipsnis). Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus materialinius teisinius reikalavimus išreiškia apeliacijos esmę, neleidžia jai pakeisti pirmosios instancijos teismo proceso. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teisme draudžiama kelti naujus reikalavimus, bet ne kiekvienas apeliacinės instacijos teisme pareikštas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, gali būti pripažintas nauju (CPK 312 straipsnis).
38. Draudimas apeliacinės instancijos teisme pateikti naujus įrodymus taip pat apibūdina dalinę (ribotą) apeliaciją, tačiau ir šis draudimas nėra absoliutus. Jis negali būti taikomas, kai įrodymų pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta dėl pirmosios instancijos teismo klaidos, kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
39. Minėta, kad, vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokių argumentų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama (išskyrus atvejus, nustatytus šio straipsnio 2 dalyje).
40. Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014).
41. Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.
42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija ir teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso atveju (CPK 324 straipsnio 2 dalis); atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti, priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisė būti išklausytai (audiatur et altera pars) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vakarų prekyba“ v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-454/2006; 2007 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje laivų krovos AB ,,Klaipėdos Smeltė“ v. UAB ,,Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-302/2007).
43. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vakarų prekyba“ v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-454/2006; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. VĮ Tarptautinis oro uostas, bylos Nr. 3K-3-297/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.).
44. Nagrinėjamu atveju ieškovė, iš dalies nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, apeliaciniame skunde prašė panaikinti sprendimo dalį, kuria netenkinta reikalavimo dalis dėl Franšizės sutarties vykdymo natūra, ir šį reikalavimą tenkinti visiškai. Kasatorė (atsakovė) pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, jame išdėstė savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, be kita ko, nurodė, kad ieškovė negali reikalauti Franšizės sutarties vykdymo natūra, nes sutartinės prievolės vykdymas natūra komplikuotų kasatorės padėtį ir brangiai kainuotų (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 6.216 straipsnis); ieškinio reikalavimo dėl sutarties vykdymo natūra tenkinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 7 dalis) (atsiliepimo 27, 28 punktai).
45. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo skyrė teismo ekspertizę ir peržengė apeliacinio skundo ribas, nes ieškovė nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo.
46. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008).
47. Ekspertizė apeliacinės instancijos teisme skirta po to, kai kasatorė (atsakovė) (jos atstovai) bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog ieškovės reikalaujamas sutartinių prievolių vykdymas natūra jai būtų neproporcinga galimai pažeistų ieškovės teisių gynimo priemonė. Taip pat šiuos argumentus ji nurodė ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą bei ieškinį. Kasatorė teikė su tuo susijusius finansinius apskaičiavimus, o ieškovė teikė savo apskaičiavimus dėl patirtų (patirtinų) nuostolių dydžio.
48. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla klausimų, į kuriuos atsakyti reikia specialiųjų žinių. Atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, teismas gali paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (CPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
49. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ieškovės pateikto apeliacinio skundo dėl sutarties vykdymo natūra ir kasatorės nurodomų argumentų, kad sutarties vykdymas natūra brangiai kainuotų, pagrįstumo buvo būtina nustatyti, ar reikalavimas vykdyti sutartį natūra yra proporcingas ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, koks yra santykis tarp kasatorės sąnaudų, kurias ji patirtų vykdydama sutartines prievoles natūra, ir ieškovės gautino pelno, jei Franšizės sutartis būtų buvusi vykdoma sutartyje nustatytomis sąlygomis. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šių aplinkybių kontekste (vertinant bylos visumą) specialiųjų finansų žinių reikalaujančios finansų ekspertizės skyrimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas nepagrįstu.
50. Apeliacinės instancijos teismas pasiūlė šalims pareikšti nuomonę dėl teismo ekspertizės skyrimo, inter alia, konkrečių ekspertų, ekspertizės įstaigos skyrimo, klausimų ekspertams pateikimo. Šalims byloje buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę visais su ekspertize susijusiais klausimais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos CPK 212, 213 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios ekspertizės atlikimą ir ekspertų skyrimą, klausimų ekspertams pateikimą, mokėjimo už ekspertizę tvarkos nustatymą (šalys lygiomis dalimis sumokėjo už ekspertizės atlikimą).
51. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl ekspertizės skyrimo nurodė argumentus, kodėl būtina skirti finansų ekspertizę, kodėl ekspertizė pavedama atlikti konkrečiai kompetentingai ekspertizės įstaigai (kasatorės (atsakovės) nurodyta ekspertė neturėjo reikiamos kvalifikacijos finansų ekspertizei atlikti). Po ekspertizės atlikimo šalims buvo sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl ekspertizės išvadų, užduoti klausimus ekspertams (CPK 317 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka, 2015 m. spalio 8 d. teismo posėdyje apklausė ekspertus, išklausė šalių argumentus dėl nuostolių dydžio, ieškovės pareikštą prašymą dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo (teismas buvo atidėjęs žodinį posėdį, kad būtų galima apklausti ekspertus, pareikšti šalims nuomonę dėl civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo). Iš to yra pagrindas daryti išvadą, kad ekspertizės skyrimo tvarka nebuvo pažeista, proceso šalims buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti procesinėmis teisėmis dėl ekspertizės skyrimo, atlikimo, vertinimo.
52. Šalys nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme iki finansų ekspertizės skyrimo pasisakė dėl ieškovės teismui pareikšto pažeistų teisių gynimo būdo atitikties proporcingumo principo reikalavimams, tai lėmė šalių diskusijas dėl pažeistų teisių gynimo būdo, be kita ko, ir finansų ekspertizės skyrimą. Jos skyrimas suponavo tai, kad ieškovė, priklausomai nuo ekspertizės rezultatų, gali apeliacinės instancijos teisme proporcingumo aspektu koreguoti savo poziciją dėl pažeistų teisių gynimo būdo, vietoj įpareigojimo vykdyti Franšizės sutartį natūra prašydama priteisti patirtų (patirtinų) nuostolių atlyginimą dėl netinkamo sutarties vykdymo. Ieškovė prašyme dėl pažeistų teisių gynimo būdo pakeitimo nenurodė jokių naujų argumentų ir aplinkybių, kurios nebūtų žinomos kasatorei. Kasatorei buvo sudarytos sąlygos tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, atsikirsti į ieškovės prašymą pakeisti civilinių teisių gynimo būdą. Sutiktina su atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad kasatorės nurodyti šalių lygybės, rungimosi principai dėl ieškovės prašymo keisti pažeistos teisės gynimo būdą nebuvo pažeisti (CPK 12, 17 straipsniai).
53. Pagal bendrąsias Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje suformuluotas nuostatas dėl šalių lygybės ir rungimosi principų šalių lygybės principas reiškia, kad kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta (protinga) galimybė pristatyti savo bylą – įskaitant įrodymus – sąlygomis, kurios nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę nei priešingos šalies padėtį; proceso rungimosi principas apima šalių galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (dėl nurodytų bendrųjų principų žr. 1997 m. vasario 24 d. sprendimą byloje De Haes ir Gijels prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 9983/92, par. 53; 1997 m. vasario 18 d. sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, par. 24). Nagrinėjamu atveju kiekvienai šaliai buvo suteikta protinga galimybė vienodomis sąlygomis išreikšti savo nuomonę bet kuriuo nagrinėjimu klausimu. Be to, abiem šalims atstovavo profesionalūs teisininkai – advokatai (žr., pvz., a contrario, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 68416/01, – pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) proceso šalies reikalavimų korekcijų kontekste gali būti svarbu tai, ar abi šalys turėjo lygiavertį atstovavimą).
54. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012).
55. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2013).
56. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujas reikalavimas pagal CPK 312 straipsnį yra toks reikalavimas, kuris yra nesusijęs su jau pareikštu reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-301/2008). Pagal CPK 312 straipsnį naujais reikalavimais nelaikomi šalutiniai reikalavimai, kurie neatsiejamai susiję su jau pareikštu reikalavimu (pavyzdžiui, naujais nepripažįstami reikalavimai priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai); naujais nelaikytini reikalavimai atlyginti žalą, atsiradusią ar padidėjusią pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, reikalavimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir nesvarstė, ir kt. Tačiau už šiuos reikalavimus apeliantas privalo sumokėti žyminį mokestį. CPK 312 straipsnyje pateikiamas reikalavimų sąrašas nėra baigtinis. Tokių nuostatų dėl CPK 312 straipsnio aiškinimo ir taikymo laikomasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. ir kt. v. G. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2014; 2015 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno audinių projektas“ v. UAB „Irlanda“, bylos Nr. 3K-3-74-421/2015; kt.).
57. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinės instancijos teisme prašomas taikyti pažeistų teisių gynimo būdas pakeičiant jį iš sutartinių prievolių vykdymo natūra (CK 1.138 straipsnis 4 punktas) į nuostolių atlyginimą (CK 1.138 straipsnio 6 punktas) laikytinas pareikštu nauju reikalavimu. Nors abiejų pažeistos teisės gynimo būdų atvejais būtina aiškintis Franšizės sutarties ir Susitarimo sąlygas bei jų vykdymo aplinkybes, tačiau antrasis iš nurodytų pažeistos teisės gynimo būdų reikalauja nustatyti papildomas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kad būtų galima jį taikyti, kita vertus, sprendžiant, ar įpareigojimas vykdyti Franšizės sutartį ir Susitarimą natūra yra proporcingas pažeistos teisės gynimo būdas, būtina nustatyti, kokius nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo patiria (patirs) ieškovė, tačiau tai yra skirtingi pažeistų teisių gynimo būdai. Remiantis tuo, kas nurodyta, nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis pakeistas ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas nėra ieškinio dalyko (materialinio teisinio reikalavimo) keitimas.
58. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, sprendimo taikyti pakeistą civilinių teisių gynimo būdą tinkamai nemotyvavo. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas motyvuojamosios sprendimo (nutarties) dalies paskirtis yra pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo (nutarties) dalyje. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, šie kasacinio skundo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais, apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl kito pažeistų teisių gynimo būdo taikymo reglamentuojant ginčo santykius tinkamai motyvavo, teismo argumentai dėl pakeisto pažeistų ieškovės teisių gynimo būdo taikymo yra nurodyti nutarties IV skyriaus dalyje „Dėl ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo“, o šios dalies 6 pastraipoje nurodyta, kad, esant ieškovės prašymui pakeisti pažeistų teisių gynimo būdą, yra pagrindas tenkinti šį ieškovės prašymą ir pakeisti prievolių vykdymą natūra į nuostolių atlyginimą. Tačiau sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teismas nemotyvavo savo išvados, jog pažeistų teisių gynimo būdo pakeitimas nėra ieškinio dalyko keitimas. 
59. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo taikytas ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas buvo nustatytas ir šalių Susitarime. Susitarimo dėl Franšizės sutarties priedo Nr. 16 pakeitimo ir papildymo 4.2 punkte šalių nustatyta kasatorės (Franšizės sutarties teisių turėtojos) pareiga, be kita ko, atlyginti Franšizės sutarties naudotojai (ieškovei) jos patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius dėl Susitarimo 4 punkte nustatytų įsipareigojimų neįvykdymo ar netinkamo ir (ar) savalaikio neįvykdymo, skaičiuotinus už Franšizės sutarties galiojimo laikotarpį. Šiuo aspektu taikytas civilinių teisių gynimo būdas kasatorei nebuvo siurprizinis.
60. Pagal CPK 2 straipsnį civilinio proceso tikslai yra, be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus; kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Apeliacinės instancijos teismas susidariusioje teisinėje situacijoje turėjo spręsti ir priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų įvykdytas teisingumas, realiai apgintos ieškovės teisės ir įstatymo saugomi interesai, parinkta proporcinga abiejų šalių interesams pažeistų teisių gynimo priemonė, išlaikyta šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, Teismų įstatymo 1 straipsnis, CPK 2, 6 straipsniai)
61. Ieškovė 2010 m. liepos 12 d. (iki sutarties pabaigos likus 5 metams) pasirinko CK 1.38 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų civilinių teisių gynimo būdą (prašė įpareigoti kasatorę vykdyti sutartį ir susitarimą natūra). Šis ieškovės reikalavimas ir įpareigojimas kasatorei Franšizės sutartį vykdyti natūra buvo įmanomas ir bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme (byla apeliacinės instancijos teismo buvo gauta 2013 m. vasario 18 d., žodinio proceso tvarka nagrinėta (ne viename posėdyje) iki 2015 m. lapkričio mėn.). Sutiktina su atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad nebūtų suderinama su proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir operatyvumo principais (CPK 7 straipsnis), šalių teisminiam ginčui tęsiantis šeštus metus, palikti neišspręstą šalių ginčą, kai kasatorės netinkamas Franšizės sutarties ir Susitarimo vykdymas ir ieškovės patirti nuostoliai teismo nustatyti ir įvertinti bei kasatorės neginčijami.
62. Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė nesumokėjo žyminio mokesčio už pareikštą reikalavimą dėl pažeistos teisės gynimo būdo keitimo, o apeliacinės instancijos teismas, neįpareigodamas jos šį mokestį sumokėti, pažeidė CPK 80, 115, 312 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Vertinant, ar taip nebuvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad už minėtą reikalavimą mokėtina žyminio mokesčio suma nebuvo teismo priteista ir iš kasatorės (atsakovės), kaip ginčą pralaimėjusios šalies. Spręstina, kad šis apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės pažeidimas neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui.
63. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos nagrinėjimo procesą apeliacinės instancijos teisme (byla buvo nagrinėjama teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka, šalims buvo suteiktos teisės reikšti atsikirtimus į visus reikštus reikalavimus ir prašymus, šalys galėjo teikti prašymus, paaiškinimus, nuomonę visais byloje nagrinėjamais klausimais), sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su kasatorės (atsakovės) kasacinio skundo argumentais, jog procese buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai (CPK 12, 17 straipsniai). Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos CPK 312 straipsnio nuostatos, kai ieškovė apeliacinės instancijos teisme pakeitė pažeistos teisės gynimo būdą iš prievolės vykdymo natūra į nuostolių atlyginimą (CK 1.138 straipsnio 2, 4 dalys, 6.213 straipsnio 2 dalis, 6.216 straipsnis) ir byla apeliacinės instancijos teisme buvo sprendžiama pagal pareikštą naują reikalavimą, tačiau šis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti arba keisti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes teisės gynimo būdo pakeitimą nulėmė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu konstatuotos faktinės aplinkybės dėl ieškovės pareikšto pažeistų teisių gynimo būdo proporcingumo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl teismo sprendimo taikyti ieškovės nurodytą pažeistų teisių gynimo būdą kasatorei (atsakovei) buvo suteikta galimybė pasisakyti apeliacinėje instancijoje (teismo posėdžiuose), savo argumentus dėl pažeistų teisių gynimo būdo pakeitimo pagrįstumo ji turėjo galimybę išdėstyti ir kasaciniame skunde, dėl kurio teisės taikymo aspektu pasisakyta bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, o fakto ar netinkamo įrodymų vertinimo klausimai kasaciniame skunde nėra keliami. Kasaciniame skunde neteikiami teisiniai argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimo.
64. Pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra toks proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja proceso teisės normų pažeidimą, kuris pagal savo pobūdį šiame procese neturėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
65. Paminėtina, kad EŽTT taip pat dažnai kartoja, jog, nagrinėdamas proceso teisingumo klausimus pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, teismas turi vertinti (apsvarstyti) proceso visumą (žr., pvz., mutatis mutandis sprendimą byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25444/94, § 45, 46, ECHR 1999-II; 2002 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Sipavičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 49093/99, § 30; 2005 m. sprendimą byloje Buzescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61302/00, § 68, ir kt.).
66. Vertinant bendrą nagrinėjamos bylos situaciją, susiklosčiusias individualias bylos aplinkybes – konstatuotą kasatorės (atsakovės) sutartinių įsipareigojimų nesilaikymą, nustatytą sutartinių prievolių įvykdymo natūra neproporcingumą (tai apeliacinio proceso metu ir atsiliepimuose į ieškinį, apeliacinį skundą teigė pati kasatorė), bylos nagrinėjimo metu pasikeitusias aplinkybes: teisinį negalimumą vykdyti sutartį natūra, užsitęsusį bylinėjimosi procesą (šiame kontekste ne mažiau svarbūs ir ieškovės teisės bei interesai; jos veiksmingas teisės į teismą įgyvendinimas) – nėra pagrindo laikyti apeliacinės instancijos teismo nutartį neteisėta.
67. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis kasacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti naikinama (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
68. Byloje yra pareikšta teisėjo A. Maciejevski atskiroji nuomonė. Ji išdėstyta raštu ir pridėta prie bylos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatorės (atsakovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų išlaidų dydį, todėl šios jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
70. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 3,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės AB „Ventus-Nafta“ (j. a. k. 166920025) valstybei 3,62 Eur (tris Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis