Baudžiamoji byla Nr. 1A-152/2012

                                                                                         Procesinis bylos Nr. 1-10-1-02808-2008-1

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.;

                                                                                         2.1.7.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano,  Albino Bielskio,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

gynėjai advokatei Danguolei Bajorinienei,

nuteistiesiems A. K., R. V., T. P.,

nukentėjusiajam R. Š.,

nukentėjusiojo atstovei advokatei I. P.,

civilinio atsakovo atstovui pagal įgaliojimą E. M.,

civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovui advokatui Henrikui Oseckui,

teismo psichiatrams ekspertams Z. K., V. D.,

teismo medicinos ekspertui H. D.,

specialistams A. A. G., D. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., R. V., T. P. ir civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovo pagal įgaliojimą E. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

R. V. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

T. P. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

Priteista iš civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės nukentėjusiajam R. Š. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

Priteista solidariai iš A. K., R. V., T. P. Valstybinei ligonių kasai 2593, 15 Lt R. Š. gydymo išlaidoms atlyginti;

Priteista solidariai iš A. K., R. V., T. P. Valstybinio socialinio draudimo fondo Šiaulių skyriui 1434, 00 Lt R. Š. išmokėtos ligos pašalpos atlyginimui;

Priteista solidariai iš A. K., R. V., T. P. nukentėjusiajam R. Š. 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti;

Palikti galioti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 21 d. nutarimai, kuriais laikinai apribotos A. K., R. V. ir T. P. nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

A. K., R. V. ir T. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. liepos 2 d., laikotarpyje tarp 12 val. ir 20 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės, esančios Šiauliuose, M. K. Čiurlionio g. 12, 4-toje palatoje, bendrais tyčiniais veiksmais sudavė bejėgiškos būklės prie lovos specialiais diržais fiziškai suvaržytam abiem kojom ir rankom nukentėjusiajam R. Š. rankomis į pilvo sritį ne mažiau kaip 4 smūgius, bet ne daugiau kaip 15 smūgių, tokiais savo tyčiniais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. Š. daugybinius dešinės kepenų skilties plyšimus, kepenų raiščių plyšimą blužnies sezoninio dangalo lokalų nuplėšimą tulžies pūslės nuplėšimą, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

              Nuteistieji A. K., R. V. bei T. P. apeliaciniais skundais prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jų atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Visi trys nuteistieji savo apeliacinių skundų reikalavimus grindžia nurodydami iš esmės analogiškus argumentus.

              Apeliantai skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnio 2 dalį ir 242 straipsnio 1 dalį. Teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pasak nuteistųjų, nuosprendį priėmęs teismas apsiribojo vien tik byloje surinktų duomenų perrašymu, jų išsamiai neanalizavo bei tinkamai neįvertino.

                         Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismo medicinos eksperto H. D. paaiškinimais, kadangi jo nurodytos aplinkybės apie tai, kad nukentėjusiajam R. Š. nustatyti sužalojimai – kepenų daugybiniai žvaigždės formos plyšimai, kepenų raiščių plyšimai, blužnies bei tulžies nuplėšimas, nebūdingi griuviminei traumai, paneigiamos byloje esančios nukentėjusiojo ligos istorijos duomenimis bei liudytojo A. U. parodymais. R. Š. ligos istorijoje, kuria rėmėsi ir ekspertas H. D., užfiksuota, jog: „...nukentėjusysis į ligoninę atvyko psichiatro siuntimu, encefalopatiškas, neramus, blaškosi, priešinasi apžiūrai, sakosi, kad skauda pilvą, apsunkintai šlapinasi, liežuvis sausas, apdėtas gelsvu apnašu, oda gelsvo atspalvio, kraujo tyrime hemoglobinas 120 g/l...“. Medicininėje literatūroje pripažįstama, jog tokie pirmiau išvardinti požymiai, žemas hemoglobino kiekis, gali rodyti mažakraujystę, kuri atsiranda netekus kraujo ir gali reikšti vidinį kraujavimą. Be to, pasitaiko atvejų, kuomet kepenų subkapsulinė hematoma gali trūkti net po kelių dienų po traumos dėl palyginti silpno fizinio poveikio. Šios aplinkybės, nuteistųjų teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis R. Š. galėjo būti sužalotas dar prieš patenkant į Šiaulių psichiatrijos ligoninę.

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismo nuosprendyje neteisingai nurodytas laiko tarpas, kuriuo R. Š. buvo gydomas Šiaulių psichiatrijos ligoninėje. Nukentėjusysis į Šiaulių psichiatrijos ligoninę buvo atvežtas 2008 m. liepos 2 d., 6.40 val., o į Šiaulių respublikinę ligoninę buvo išvežtas 2008 m. liepos 3 d., 3 val. Vadinasi, Šiaulių psichiatrinėje ligoninėje R. Š. buvo laikomas 20 valandų, o ne 40 valandų ir 20 minučių, kaip tai nurodoma apygardos teismo nuosprendyje.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį, rėmėsi vien tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo R. Š. bei jo artimo giminaičio A. Š. parodymais, o nuteistųjų A. K., R. V., T. P., liudytojų L. V., V. K., J. P., R. A. viso proceso metu duotus parodymus nemotyvuotai bei nepagrįstai atmetė. R. Š. parodymus pripažindamas tinkamu įrodymu nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi Teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės aktu. Tačiau apygardos teismas neatkreipė deramo dėmesio į tai, kad šiame akte nurodyta, jog dėl R. Š. psichinės būsenos rekomenduojama jo parodymus vertinti visumoje su kitais byloje surinktais duomenimis.

Be to, teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė Z. K. parodė, jog nukentėjusiajam gydantis psichiatrijos ligoninėje, jam buvo diagnozuota abstinencija su delyru, t.y. alkoholinės kilmės psichozė, kuriai būdingas sąmonės aptemimas. Dėl to tokie ligoniai negali visiškai tiksliai apibūdinti visų įvykio aplinkybių ir jų parodymai būna neišsamūs bei nenuoseklūs. Praėjus psichozei, ligonis gali prisiminti visus liguistus išgyvenimus, haliucinacijas, kliedesius, tačiau gali visiškai neprisiminti realių įvykių. Tuo tarpu minėtame ekspertizės akte nustatyta, kad nukentėjusysis gali viską įsiminti bei duoti apie tai parodymus. Šių byloje esančių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino ir dėl jų nepasisakė.

Nuteistieji A. K. bei R. V. atkreipia dėmesį į tai, kad procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal fotonuotraukas buvo atliktas pažeidžiant BPK nuostatas, kadangi jo metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti jų gynėjams. Nuosprendį priėmęs teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu nukentėjusysis A. K., kaip jį sužalojusio asmens, neatpažino. Tuo tarpu R. V. atpažino pagal fotonuotrauką, kuri buvo daryta 1996 m. – 1997 m., nors nuo to laiko R. V. išvaizda yra akivaizdžiai pasikeitusi. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo atliktas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti gyvai, kurio metu nukentėjusysis R. Š. atpažino vieną iš statistų kaip asmenį, dalyvavusį jo sužalojime. Tačiau dėl nežinomų priežasčių dėl šio procesinio veiksmo atlikimo protokolas nebuvo surašytas, nors šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino tyrėjas A. G..

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, jog nukentėjusysis visų apklausų metu skirtingai aiškino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, suduotų smūgių skaičių bei pobūdį ir kiekvieno iš apeliantų vaidmenį. Be to, R. Š. apklausų metu nurodė, kad jį sužaloję sanitarai vilkėjo žalios spalvos drabužius, tuo tarpu, pasak A. K. ir R. V., jie darbe vilki tik baltos spalvos chalatus. Be to, nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų metu tvirtino, jog vienas iš jį sužalojusių sanitarų buvo pavarde „Č“, nors Šiaulių psichiatrinėje ligoninėje asmuo tokia pavarde nedirba. Šios aplinkybės, apeliantų teigimu, leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiojo R. Š. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl negali būti pripažįstami patikimu jų kaltės įrodymu.

                            Apeliantų teigimu, ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai bei nuosprendį priėmęs teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių siekiant išsamiai ir nešališkai ištirti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – byloje nebuvo apklausti Šiaulių Respublikinės ligoninės Toksikologijos skyriuje vienoje palatoje su nukentėjusiuoju R. Š. gulėję pacientai bei nepažiūrėta įvykio vieta.

                            Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir nustatydamas nuteistųjų nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Apeliantai teigia, jog nukentėjusiojo elgesys – pykčio priepuoliai, psichozė, haliucinacijos yra įprastas jų darbe, todėl jiems nebuvo pagrindo neadekvačiai reaguoti į tokį R. Š. elgesį.

              Civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dalyje, kuria iš civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės priteista 15 000 Lt nukentėjusiojo R. Š. naudai neturtinei žalai atlyginti, o civilinio ieškovo R. Š. byloje pareikštą civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo nuosprendžio dalis, kuria iš civilinio atsakovo nukentėjusiojo R. Š. naudai priteistas 15 000 Lt dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant materialines bei procesines teisės normas, netinkamai nustatant ir vertinant bylai reikšmingas aplinkybes, todėl naikintina.

              Apeliantas skunde nurodo, jog civilinė atsakomybė galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio atsakyti subjekto kaltei. Be to, civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, jeigu skolininko elgesys pripažįstamas neteisėtu. Tuo tarpu skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistieji A. K., R. V. ir T. P., vykdydami nusikalstamą veiką, veikė kaip civilinio atsakovo darbuotojai, o jų atliktus veiksmus vertino kaip susijusius su darbo procesu.

              Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydį, netinkamai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelis ir nepagrįstas objektyviais duomenimis.

              Civilinio atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka ir su apygardos teismo išvadomis dėl nuteistųjų A. K., R. V. bei T. P. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atstovo teigimu, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius bei vienodus nuteistųjų parodymus, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės vien tik nepatikimais bei prieštaringais nukentėjusiojo R. Š. parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai neva buvo įvykdyta nusikalstama veika, nukentėjusysis R. Š. dėl delyrinio sąmonės sutrikimo buvo gydomas Šiaulių apskrities psichiatrinėje ligoninėje. Esant išreikštai psichozinei būklei, delyriniam sąmonės sutrikimui, pacientas klaidingai, iškreiptai bei neadekvačiai suvokia ir vertina aplinką, įvykius bei aplinkinius. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo R. Š. byloje duoti parodymai negali būti pripažįstami patikimu įrodymu. Šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo R. Š. parodymų nenuoseklumas viso proceso metu. Be to, byloje esančiais duomenimis paneigta galimybė, jog nukentėjusiajam teismo nuosprendyje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti tuo metu, kad R. Š. buvo pasišalinęs iš ligoninės. Juolab, kad nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų, kaip nurodyta Teismo medicinos specialisto išvadoje, išorinių požymių gali ir nebūti. Apelianto teigimu, ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai bei nuosprendį priėmęs teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių siekiant išsamiai ir nešališkai ištirti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – byloje nebuvo apklausti vienoje palatoje su nukentėjusiuoju R. Š. gulėję pacientai bei neapžiūrėta įvykio vieta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjau prašo tenkinti jų apeliacinius skundus, civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovas advokatas H. Oseckis prašo tenkinti civilinio atsakovo apeliacinį skundą, prokurorė prašo atmesti apeliacinius skundus; nukentėjusysis ir jo atstovė prašo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti nukentėjusiajam teismo išlaidas, turėtas už jo atstovavimą jam apeliaciniame teisme.

Nuteistųjų A. K., R. V. ir T. P. bei civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovo pagal įgaliojimą R. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas apkaltinamajame nuosprendyje po nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šio reikalavimo laikytąsi surašant apeliantų skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti apeliacinių skundų teiginiams, jog teismas apsiribojo vien byloje surinktų duomenų perrašymu, jų išsamiai neanalizavo bei tinkamai neįvertino.

Teismo nuosprendyje argumentuotai ir aiškiai išdėstyta, kuo remiantis patvirtinama A. K., R. V. ir T. P. kaltė, kokie byloje surinkti ir ištirti įrodymai paneigia jų aiškinimus dėl nekaltumo, kur yra vienų ar kitų įrodymų prieštaringumas.

Pabrėžtina, kad apeliantai, nesutikdami su teismo išvada dėl nusikalstamo įvykio (laiko, vietos ir padarinių), pakartoja pirmosios instancijos teismo ištirtą ir atmestą prielaidą, kad nukentėjusysis R. Š. galėjo būti sužalotas dar prieš patenkant į Šiaulių psichiatrijos ligoninę ir kitu nei nustatė teismas laiku. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai teismui leido pakankamai tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, tame tarpe ir apeliantų ginčijamas. Pirmosios instancijos teismo išvados vertinant įrodymus yra teisingos. Svarbu pažymėti, kad remdamasis įrodymais, teismas tiksliai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, kurių dėl laiko ir vietos apeliantai visiškai neginčija: 2008 m. birželio 30 d. R. Š. buvo paguldytas į Šiaulių ligoninės nefrologijos-toksikologijos skyrių (nukentėjusiojo R. Š., liudytojų A. Š. (brolio), J. Č. (GMP stoties felčerės), ligoninės darbuotojų R. K. (K), L. B., A. U. parodymais; 2008 m. liepos 2 d. apie 5 val. 10 min. savavališkai pasišalino iš skyriaus ir ligoninės, pranešta policijai (liudytojų A. K., A. U., V. P. parodymai); R. Š. kelias nuo ligoninės iki pervažos, kol jis buvo pastebėtas policijos pareigūnų ištirtas liudytojų –policijos pareigūnų D. Š., D. J., E. A., A. J. parodymais; nuo pervažos R. Š. nuvežtas į Šiaulių psichiatrijos ligoninę GMP automobiliu (liudytojų L. Č. (GMP stoties felčerės), A. P. parodymai); Šiaulių psichiatrijos ligoninėje R. Š. išbuvo iki 2008 m. liepos 3 d. maždaug 3 val. ryto, kol buvo nugabentas atgal į Šiaulių apskrities ligoninę (liudytojų D. I., V. K., Ž. G., J. R., R. A., L. V., V. K., K. L., M. B., V. M., V. K. parodymai); 2008 m. liepos 3 d. 3 val. 15 min. R. Š. atvežtas iš Šiaulių psichiatrinės ligoninės nefrologijos-toksikologijos skyrių, o vėliau perkeltas į I chirurgijos skyrių ir operuotas (2008 m. liepos 11 d. VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės Nr. S-1 (1.16)-2639 raštas, liudytojų J. Č. (Šiaulių GMP stoties felčerės, A. U. parodymai).

Teismas, remdamasis nukentėjusiojo R. Š., liudytojų A. Š. (brolio), liudytojų R. K. (K), L. B., V. P., A. U., D. Š., E. A., D. J., A. J., Z. Č. ir A. P. parodymais konstatavo, jog iki patekimo į VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninę R. Š. nebuvo nustatyta, kad jam būtų buvę padaryti kūno sužalojimai, galintys sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šios įrodymais paremtos teismo išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Apeliantų skunduose išdėstyti samprotavimai apie tai, kad R. Š. galėjo būti sužalotas iki patekimo į psichiatrijos ligoninę; sužalojimo, kuris specialisto išvadoje ir jo paaiškinimuose įvertintas kaip sunkus, kilmė ne trauminė, o somatinė; net jeigu ir trauminė, tai padaryta galimai griuvant, yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje surinktų ir teisme bei nuosprendyje įvertintų įrodymų turiniui ir prasmei.

Duodamas parodymus apie tai, kad buvo sužalotas ir kur buvo sužalotas, nukentėjusysis buvo nuoseklus visų apklausų metu. Tai, kad R. Š. padaryti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, kategoriškai nurodyta specialisto išvadoje Nr. G1051/08/04 (t. 1, b. l. 25-26), ją davusio teismo medicinos eksperto H. D. apklausose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tam neprieštarauja pačių nuteistųjų pateikta apeliaciniam teismui specialisto A. A. G. konsultacinė išvada Nr. A-KI-161-85 bei specialisto paaiškinimai teismo posėdyje apeliacine tvarka. Tai, kad R. Š. padaryti sužalojimai ne somatinės, o trauminės kilmės, nustatyta taip pat iš specialisto H. D. išvados, ir jo apklausų teismuose. Vėlgi šių objektyvių duomenų nepaneigia minėta konsultacinė išvada Nr. A-KI-167-85 bei specialisto A.A. G. apklausa apeliaciniame teisme.

Priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, pagal specialistą A. A. G. ir teismo medicinos ekspertą H. D., nukentėjusiajam R. Š. nustatyti sužalojimai, kepenų daugybiniai žvaigždės formos plyšimai, kepenų raiščių plyšimai, blužnies bei tulžies plyšimas, nebūdingi griuviminei traumai. Teismo medicinos ekspertas H. D. ne tik kategoriškai laikėsi šios išvados. Jis patvirtino ir tai, kad su tokiais užfiksuotais vidaus organų sužalojimais, taip pat nukentėjusiajam užfiksuotu vidiniu kraujavimu, yra nebūdinga, kad žmogus galėtų vaikščioti, blaškytis, pabėgti iš ligoninės. Šie objektyvūs duomenys paneigia apeliantų prielaidą apie galimą nukentėjusiojo sužalojimą Šiaulių ligoninės nefrologijos skyriuje. Galiausiai, apklausiamas kaip liudytojas šios skyriaus gydytojas A. U. parodė, kad 2008 m. birželio 30 d. R. Š. į ligoninę atlydėjo jo brolis. Jokių išorinių sužalojimų pas R. Š. nepastebėjo. Kad pilvas skaudėjo, sunkiai šlapinosi, kepenys padidėjusiosios, po ilgo alkoholio vartojimo tokia būsena įprasta (ekspertas H. D. tai patvirtino apklausos metu). Tyrimas parodė, kad R. Š. gali būti kraujavimas. A. U. parodė, kad 2008 m. liepos 2 d. pradėjęs darbą, iš slaugytojos sužinojo, kad R. Š. pasišalino iš ligoninės 2008 m. liepos 2 d. apie 5 val. 20 min. Po to R. Š. į skyrių buvo atvežtas 2008 m. liepos 3 d. apie 4 val. 40 min. Jis atėjo į darbą 8 val. ir padarė R. Š. pilvo echoskopiją, nes siuntime iš psichiatrinės ligoninės buvo įrašas, kad galimas vidinis kraujavimas. Matėsi, kad R. Š. būklė yra sunki. Įtaręs blužnies plyšimą, R. Š. perkėlė į chirurgijos skyrių. R. Š. jam minėjo, kad jį kažkas sumušė, tačiau smulkiau sumušimo aplinkybių nepasakė. Jeigu nuo pirmo paguldymo iki antro paguldymo praėjo trys dienos, tai R. Š. su tokiais sužalojimais, kurie jam nustatyti, nebūtų išgyvenęs (t. 4, b. l. 6-7).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo A. U. parodymais, teismo medicinos eksperto H. D. apklausomis abiejų instancijų teismuose jau minėtų liudytojų (greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, Šiaulių apskrities ligoninės personalo, policijos pareigūnų parodymais) paneigtos apeliantų prielaidos apie galimą R. Š. sužalojimą kitoje vietoje ir kitu laiku nei nustatė teismas.

Teismo ištirti įrodymai leido pagrįstai teigti, kad R. Š. buvo sužalotas Šiaulių psichiatrijos ligoninėje ir R. Š. sužalojo nuteistieji. R. Š. 2008 m. birželio 30 d. buvo paguldytas į Šiaulių ligoninės nefrologijos-toksikologijos skyrių. Liepos 2 d. apie 5 val. 10 min. iš šio skyriaus jis pasišalino. Neužilgo po pasišalinimo R. Š. surastas ties pervaža. Liudytojais apklausti greitosios pagalbos felčerė L. Č. (t. 3, b. l. 167-168), sanitaras A. P. (t. 3, b. l. 169), vairuotojas R. P. (t. 3, b. l. 169-170) parodė, kad jie liepos 2 d. buvo iškviesti ties Kuršėnų pervaža ir ten rado iš ligoninės pasišalinusį R. Š., jo drabužiai buvo tvarkingi, jis nebuvo sumuštas. R. Š. neparodė, kad policijos pareigūnai ar felčerė tuo metu jį būtų sumušę. Jis buvo pristatytas į psichiatrinę ligoninę. Kaip minėta, R. Š. nustatyti sužalojimai griuviminei traumai nėra būdingi. Todėl atmetama prielaida, kad jis galėjo susižaloti liepos 2 d. pasišalindamas iš Šiaulių ligoninės nefrologijos ir toksikologijos skyriaus. Galiausiai, pagal sužalojimų laiką, t. y. 5 val. 10 min. neįtelpa į specialisto išvadoje ir H. D. paaiškinimuose nurodytą galimą sužalojimų padarymo laiką.

Iš liudytojų D. I. (t. 4, b. l. 8-10), V. K. (t. 4, b. l. 10), Ž. G. (t. 4, b. l. 10-11), J. R. (t. 4, b. l. 11), V. M. (t. 4, b. l. 103-104) parodymų teismas nustatė, kad R. Š. patalpintas į psichiatrinę ligoninę nesiskundė skausmais, su ligoninės darbuotojais daug nebendravo, tačiau elgėsi ramiai, jo fiksuoti prie lovos nebuvo jokių priežasčių.

Išsamiai ištirta ir tinkamai įvertinta situacija, kuri buvo prieš nukentėjusiojo R. Š. patalpinimą į Šiaulių psichiatrijos ligoninę, apygardos teismui  leido padaryti pagrįstą išvadą, kad R. Š. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas iki tol nebuvo padarytas.

Apeliantai neteisūs teigdami, kad nuosprendis, kuriuo jie pripažinti kaltais, lemiamą apimtimi grindžiamas nukentėjusiojo ir jo brolio A. Š. parodymais. Apygardos teismas atliko išsamią nukentėjusiojo R. Š. parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad parodymus, jog psichiatrinėje ligoninėje jis buvo prifiksuotas prie lovos ir sumuštas, patvirtina daugelis kitų įrodymų, tokių kaip tas faktas, jog po vidaus organų sužalojimo R. Š. buvo įtartas vidinis kraujavimas. Jis iš psichiatrijos ligoninės buvo nugabentas į kitą ligoninę, ten operuotas ir gydytas. Pagal specialisto išvadą Nr. 1051/08(04) ir teismo medicinos eksperto H. D. apklausas teismuose sumušimu R. Š. buvo padaryti daugybiniai dešinės kepenų skilties plyšimai, kepenų skilties plyšimas, kepenų raiščių plyšimas, blužnies sezoninio dangalo lokalaus nuplėšimas, tulžies pūslės atplėšimas, sužalojimas kvalifikuojamas sunkiai sutrikdžiusiu sveikatą. Galiausiai teismo medicinos ekspertas H. D. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje paaiškino, kad nuosprendyje nurodytu būdu aptariamas sužalojimas galėjo būti padarytas. H. D. paneigė specialisto A. A. G. teiginį, kad R. Š. vidaus organų sužalojimas padarytas panaudojant įrankį.

Svarbu pažymėti, kad išvada dėl R. Š. sužalojimo psichiatrinėje ligoninėje ir nuteistųjų kaltumo grindžiama nukentėjusiojo parodymais, šiuos ištyrus atsargiai ir preciziškai. Ar nukentėjusiojo parodymai patikimi konkrečiu atveju buvo sprendžiama įvertinus įrodymų visumą bei VTPT prie SAM centrinės teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės aktą Nr. 82 TPKK-22 bei ekspertės Z. K. apklausą teisme. Apeliacinių skundų argumentai rodo, kad apeliantai ne visai teisingai interpretuoja aptariamą ekspertizės akto turinį ir neteisingai vertina ekspertės Z. K. paaiškinimus apygardos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja kad tarp psichiatrės ekspertės Z. K. paaiškinimų teisme ir ekspertizės akto nėra prieštaringumo.

Ekspertė Z. K. paaiškino, kad R. Š. parodymus reikia vertinti su kita bylos medžiaga. Apie tai ji plačiai pasisakė ir ekspertizės akte. Galinti patvirtinti, kad nukentėjusiajam gydantis psichiatrijos ligoninėje buvo diagnozuota abstinencija su detyru, t. y. alkoholinės kilmės psichozė, kuriai būdingas sąmonės aptemimas. Priklausomai nuo sąmonės aptemimo lygio, psichinio išgyvenimo turinio galimi atminties sutrikimai t. y. atminties netekimas ar dalinis netekimas. Dėl to tokie ligoniai tiksliai apibūdinti įvykio aplinkybių ir jų parodymai būna neišsamūs ir nenuoseklūs. Ekspertė pažymėjo, kad ekspertai vertino tą laikotarpį, kol R. Š. buvo psichozės būsenos ar jis galėjo prisiminti, ar negalėjo. Įvertinus visus duomenis prieita išvados, kad R. Š. nebuvo toks ryškus sąmonės pritemimo lygis ir dėl to, ekspertų nuomone, jis gali tą įvykį prisiminti (t. 4, b. l. 11-12). Ekspertės paaiškinimai nė kiek neprieštarauja R. Š. atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadoms, kad R. Š. dėl psichinės būklės nagrinėjamo įvykio metu negalėjo visapusiškai, teisingai ir kritiškai įvertinti situacijos ir savo veiksmų pobūdį, suvokti ir įsiminti atskirus aplinkos įvykius bei faktus ir vėliau juos atgaminti (po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realių aplinkos įvykių prisiminimas). R. Š. dėl dabartinės psichikos būklės gali būti apklausiamas ir duoti parodymus, dalyvauti teismo posėdyje, tačiau jo parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti nuoseklumo ir tikslumo (dėl įvykio metu buvusios dezorientacijos, dėmesio suvokimo sutrikimų galimi netikslumai apibūdinant visas įvykio detales, įvykio chronologiją, vietą, tikslų laiką), todėl rekomenduojama jo parodymus vertinti kitų bylos aplinkybių kontekste. R. Š. gebėjimą atpažinti jį supusius asmenis byloje nagrinėjamo įvykio metu sąlygojo psichozinių išgyvenimą turinys. Objektyvių duomenų, kokie konkretūs išgyvenimai sąlygojo jo agresyvų elgesį medicinos personalo atžvilgiu, nėra. Pats tiriamasis pripažįsta, kad ,,prisikabimo“ prie vieno iš sanitarų. Kadangi po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realių aplinkos įvykių prisiminimas, todėl R. Š. gali atpažinti asmenis, galimai atlikusius nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu (t. 1, b. l. 126-133). Apeliantų pateiktoje išvadoje nėra paneigta aptartos ekspertizės išvada, jog R. Š. galėjo atsiminti su juo 2008 m. liepos 2 d. atliekamus veiksmus. Nors teismo posėdyje apeliacine tvarka apklausiamas konsultacinę išvadą pasirašęs gydytojas-psichiatras D. S. aiškino, kad nėra jokių galimybių teigti, kad R. Š. galėjo kažką tai atsiminti, vienok, konsultacinėje išvadoje jo nurodyta, kad kažkuriais atvejais esant delyriniam  sąmonės sutrikimui, kliniškai sutinkama taip vadinamoji ,,mirkčiojanti“ sąmonė, kurios metu pacientas kažkurį tai laiko tarpą būna normalios būsenos, sugeba bendrauti, atsiranda orientacija, jis pradeda pažinti artimuosius ir aplinkinius. Savo išvados pakeitimą specialistas D. S. motyvavo tuo, kad su psichiatru D. konsultavosi. Taigi, jokiais medicininiais duomenimis jis nepagrindė, tik kito psichiatro, su šia byla neturinčio jokio ryšio, nuomone. Nors čia pat specialistas pripažino, kad teoriškai tokie sąmonės prašviesėjimai yra galimi. Apklausiama ekspertė psichiatrė Z. K. paneigė specialisto D. S. teiginius, jog R. Š. negalėjo prisiminti su juo atliekamų veiksmų. Ekspertė paaiškino, kad nukentėjusysis galėjo atsiminti su juo 2008 m. liepos 2 d. atliekamus veiksmus. Kad po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realių aplinkos įvykių prisiminimas patvirtino ekspertas psichiatras V. D., dalyvavęs atliekant R. Š. ankstesnę 2009 m. balandžio 8 d. ekspertizę (1 t., b. l. 107-109). Svarbu pažymėti, kad atliekant kompleksinę teismo psichologijos-psichiatrijos komisijinę ekspertizę dalyvavo keturi ekspertai psichiatrai, turintys nuo 17 metų iki 21 metų ekspertinio darbo stažą, du iš jų su moksliniu laipsniu bei psichologė ekspertė su 12 metų ekspertinio darbo stažu. Ekspertams buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, medicininiai dokumentai (5 gydymo stacionare istorijos iš Šiaulių psichiatrijos ligoninės, 2 gydymo stacionare istorijos iš Šiaulių apskrities ligoninės, 2 asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės iš Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės, 2 asmens                                        sveikatos istorijos ir Šiaulių apskrities priklausomybės ligų centro). Atliekant ekspertizę su nukentėjusiuoju R. Š. bendravo ir psichiatrai ir psichologė, buvo atliekami testai. Kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvada duota įvertinus R. Š. anamnezės ir medicininės dokumentacijos duomenis, išsamiai išanalizavus R. Š. psichikos būseną gydymosi Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje metu, t. y. nuo 2008 m. liepos 2 d. 6 val. 40 min. iki 2008 m. liepos 3 d. 3 val., pasirėmus tarptautine statistine ligų ir sveikatos problemų klasifikacija, psichiatrijos literatūros duomenis, pateikta baudžiamosios bylos medžiaga. Vertinant ekspertizės aktą, pažymėtina, kad ekspertams buvo pateikta išsami, pakankama ir kokybiška medžiaga, jiems pateikti teisingi duomenys, pateiktą medžiagą ekspertai ištyrė visapusiškai, taikė moksliškai pagrįstus ir tinkamus metodus. A. S. konsultacinė išvada surašyta neatlikus savarankiško tyrimo, konsultacinė išvada duota privataus asmens, neturinčio ekspertinio stažo. Ją ištyrus ir apklausus A. S., neatsirado abejonių dėl ekspertizės akto išsamumo ir pagrįstumo. Konsultacinė išvada nepaneigia kompleksinės teismo psichologijos-psichiatrijos komisijos ekspertų išvadų.

Apeliaciniuose skunduose dar yra argumentų, kuriais ginčijamos nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas, teismo išvados, susijusios su tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimu, pateikiant sau palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigiamas kaltės  įrodymas.

Nuteistieji A. K. bei R. V. atkreipia dėmesį į tai, kad procesinis veiksmas - asmens parodymas  atpažinti pagal fotonuotraukas buvo atliktas pažeidžiant BPK nuostatas, kadangi jo metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti jų gynėjams. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantų argumentus, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmas atliktas ir protokolas surašytas 2008 m. rugsėjo 25 d. (t. 1, b. l. 43-48). A. K. ir R. V. tuo metu dar nebuvo įtariamaisiais byloje ir neturėjo gynėjų. Iš nutarimo paskirti gynėją, advokato orderio, pranešimo apie įtarimą ir įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad A. K. tapo įtariamuoju ir jam paskirtas gynėjas 2010 m. balandžio 15 d. (t. 1, b. l. 136-150). Logiška, kad aptariamo procesinio veiksmo metu A. K. nebuvo įtariamuoju, neturėjo gynėjo ir gynėjo dalyvavimas neturėjo ir negalėjo būti užtikrintas. R. V. tuo metu taip pat nebuvo įtariamuoju, nutarimas paskirti gynėją, advokato orderis ir pranešimas apie įtarimą surašyti 2010 m. balandžio 19 d. (t. 2, b. l. 147-149).

Apeliantas A. K. nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu nukentėjusysis A. K., kaip sužalojusio asmens, neatpažino. Apeliantas teisus teigdamas, kad jo  iš fotonuotraukos R. Š. neatpažino. Visgi, įsigilinus į protokolo turinį matyti, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. R. Š. buvo pateikta 16 asmenų nuotraukos, iš kurių buvo pasiūlyta atpažinti asmenis (asmenį), apie kuriuos jis yra davęs parodymus. R. Š. atpažino R. V., kitų T. P. ir A. K. nuotraukose neatpažino, tačiau nurodė, kad yra panašių asmenų į jo apklausoje minėtus sanitarus, bet nėra įsitikinęs, kad tai jie. Kitus sanitarus galėtų atpažinti pamatęs juos gyvus (t. 1, b. l. 43-48). Iš 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad jis atpažino T. P. ir nurodė, kad šis jam gulint lovoje pririštam, sudavė ranka (kumščiu) į pilvo sritį du kartus (t. 2, b. l. 53-54, 55-57). 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymų atpažinti protokole pažymėta, kad iš parodytų atpažinti asmenų, R. Š. neatpažino A. K. (t. 1, b. l. 58-59, 60). 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymų atpažinti protokole pažymėta, kad R. Š. atpažino V. K. kaip labai panašų į vieną iš Šiaulių apskrities ligoninės sanitarų, tačiau paaiškino, kad šis asmuo jo nemušė (t. 1, b. l. 61-62, 63-65). Minėtame 2008 m. rugsėjo 25 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokole pažymėta, kad R. Š. pareiškė, kad atpažįsta vyriškį, esantį nuotraukoje Nr. 13. Tai psichiatrinės ligoninės sanitaras, kuris jam sudavė smūgius rankomis į krūtinę ir pilvą. Jo suduotas smūgis į pilvą buvo paskutinis ir skaudžiausias, mano nuo jo suduoto smūgio jam ir buvo sužaloti  vidaus organai. Nuotraukoje vyriškis yra jaunesnis, bet iš veido bruožų jis yra panašiausias į jį mušusį sanitarą. Jam paskelbta, kad jo atpažintas asmuo yra panašiausias į R. V. (t. 1, b. l. 43, 44-47, 48). 2008 m. spalio 2 d. asmens parodymų atpažinti protokole pažymėta, kad asmens parodymo atpažinti metu R. V. nukentėjusysis neatpažino (t. 1, b. l. 49-50). Tačiau 2008 m. lapkričio 21 d. papildomai apklausiamas parodė, kad po atlikto atpažinimo, kuomet buvo užpildytas atpažinimo protokolas, stovėdamas koridoriuje pamatė visus po vieną išeinančius vyriškius, kurie jam buvo parodyti atpažinti. Išėjus paskutiniam vyriškiui, kuris atpažinimo metu, žiūrint iš priekio sėdėjo dešinėje pusėje, jis jį atpažino. Tai buvo tas pats R. V., kurį jis buvo atpažinęs iš nuotraukų. Sėdinčio jo neatpažino, nes jis buvo be ūsų, kaip atpažino jį iš nuotraukų, o jo plaukai buvo kitaip sušukuoti, jie buvo sutepti plaukų žele. Kuomet R. V. išėjo iš kabineto paskutinis, jis įėjo į kabinetą ir tyrėjui pasakė ir parodė konkrečią vietą, kur dešinėje pusėje sėdėjo vienas iš sanitarų, jam pavardės nepasakė, bet pasakė, kad dešinėje sėdėjo tas pats, kurį buvo atpažinęs iš nuotraukų (t. 1, b. l. 51-52). 2011 m. gegužės 11 d. teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas, atpažinimą atlikęs tyrėjas A. G. patvirtino, kad nukentėjusysis R. Š. pats pasakė jam, kad atpažino asmenį (R. V.) po to, kai tas išėjo į koridorių (t. 4, b. l. 125-127). R. G. parodė, kad nukentėjusysis R. Š. aptariamo atpažinimo metu nurodė į statistą. Šios aplinkybės neužfiksavo, protokole nurodė, kad nukentėjusysis tyrimui reikšmingo asmens neatpažino. Kolegija iš esmės sutinka su skundo argumentais dėl trūkumų įforminant minėtą protokolą. Tačiau šiuos nežymius neatitikimus, užfiksuotus protokole, bei kitus, nurodytus apeliantų skunduose (dėl netiksliai nurodytų chalatų, kuriuos vilkėjo jį sumušę asmenys, spalvos, dėl jį sumušusio asmens pavarde ,,Č.“ nebuvimo, dėl suduotų smūgių skaičiaus), nėra teisinio pagrindo sureikšminti ir tuo remiantis R. Š. parodymus atmesti kaip nepatikimus.

Kolegija pažymi, kad įrodymų priimtinumą pirmiausia reglamentuoja BPK 20 straipsnis ir kad pagal bendrąją taisyklę vertinti pateiktus duomenis kiekvienu konkrečiu atveju turi teismas. Nagrinėjamu atveju, pažymėdami minėtas aplinkybes, apeliantai nutyli, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme R. Š. nurodytą aplinkybę, kad jis iš karto po procesinio veiksmo išeinantį R. V. atpažino ir apie tai pareiškė tyrėjui. Nors 2009 m. sausio 16 d. liudytojo papildomos apklausos protokole R. Š. buvo parodyta, kad, kiek pamena, vienas iš sanitarų, į kitą kreipėsi: ,,Č“ (t. 1, b. l. 38), apeliaciniame teisme jis pakartojo girdėjęs vieną iš sanitarų taip kreipiantis tai nėra bylai reikšminga aplinkybė, kadangi net ir patys apeliantai teigia, kad psichiatrinėje ligoninėje asmuo pavarde ,,Č“ nedirba. Galiausiai nuteistieji ir liudytojas R. K. pripažino, kad R. Š. pradėjo konfliktuoti su R. K.. R. V. ir A. K. nuėjo į palatą. V. K. jau buvo R. Š. apglėbęs iš nugaros ir vedė į lovą. Palatoje buvo 4 lovos. Lova, kurioje gulėjo R. Š., stovėjo prie lango. A. K. su R. V. paėmė R. Š. už rankų, kad jis neišsilaisvintų, o R. K. laikė jį apglėbęs iš nugaros. Pasodino ant lovos. V. K. laikė ir R. V. laikė rankas, A. K. laikė kojas. Atėjo T. P. ir jie jam pasakė, kad jis atneštų diržus. R. K., T. P. ir R. V. fiksavo su diržais rankas, o A. K. laikė kojas. Kai liko prifiksuoti dar vieną koją A. K. su R. V. išėjo, liko V. K. su T. P.. Prifiksavus jį, iš palatos ir jie išėjo. A. K. nurodė, kad po gydytojo V. V. apžiūros R. Š. buvo fiksuotas dar per krūtinę. R. V. nurodė, kad nežino ir nematė, kad R. Š. buvo fiksuotas per krūtinę. T. P. parodė, kad R. Š. per krūtinę buvo fiksuotas. Taigi, nuteistieji pripažino R. Š. nurodytas aplinkybes, kad jis prikibo prie V. K., su juo susikibo, pastarajam į pagalbą atėjo visi trys nuteistieji. R. Š. paguldė į lovą ir pririšo prie lovos. R. Š. viso bylos proceso metu nurodė, kai buvo pririštas prie lovos, tada jį mušė. Visi smūgiai buvo suduoti į pilvo sritį. Mušė visi trys nuteistieji. Jam galėjo būti suduota apie 10 smūgių. A. K. parodė, kad jis R. Š. nemušė, nematė, kad kas būtų naudoję fizinį smurtą. Nematė, kad kas iš jų būtų dėjęs pagalvę ant galvos. R. V. parodė, kad jo budėjimo metu, jam matant niekas R. Š. nemušė. T. P. parodė, kad niekas R. Š. nemušė, nedėjo pagalvės ant galvos, gal jam tai asocijuojasi su prakaito nuo veido valymu rankšluosčiu. Šių parodymų dalis akivaizdžiai prieštarauja ne tik nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojo A. Š., kuriam brolis pasakė, kad jį sanitarai sumušė psichiatrinėje ligoninėje, parodymams, bet ir specialisto išvadai Nr. G1051/08(04), teismo medicinos eksperto H. D. apklausai teismuose bei kitiems jau aptartiems nutartyje įrodymams.

Byloje esant tokiems prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę (nukentėjusysis teigia jį sumušė nuteistieji, šie neigia) teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio  5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Žymūs neatitikimai nuteistųjų parodymuose pagrįstai teismo įvertinti kaip reikšmingi prieštaravimai ir tuo remiantis pagrįstai atmesti. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistieji yra suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi, laisvi nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus. Kartu su jais buvę asmenys – liudytojai V. K., L. V., J. P., R. A. - bendradarbiai, be to iš dalies ir patys suinteresuoti pozityviai pateikti situaciją. Pripažinti, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, ar darydamas išvadas dėl nuteistųjų kaltės rėmėsi netinkamais įrodymų šaltiniais, nėra pagrindo.

Byloje pateiktą Šiaulių psichiatrijos ligoninės stebėjimo palatos Nr. 4 lovų išdėstymo schemą patvirtino R. Š., kuris parodė, kad jis gulėjo prie lango paskutinėje lovoje, šalia išėjimo, nuteistieji apspito jį iš dešinės pusės. Nuteistieji patvirtino, kad R. Š. gulėjo paskutinėje lovoje prie lango, šalia išėjimo. Šie duomenys leidžia teigti, kad nuteistieji turėjo galimybę teismo nuosprendyje nurodytu būdu panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai pakankami išvadai, kad R. Š. buvo sužalotas psichiatrijos ligoninėje. Todėl nepagrįsti apeliantų bendro pobūdžio teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo ir šališkumo, kadangi byloje liko neapklausti Šiaulių Respublikinės ligoninės nefrologijos-toksikologijos skyriaus pacientai, gulėję su R. Š. vienoje palatoje.

Nuosprendyje išsamiai išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo, bendrininkavimo formos (BK 25 str. 2 d.), sprendžiant bausmių paskyrimo klausimą, aprašytos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, įvertinta kiekvienos iš jų reikšmė ir nurodyta kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje sunkus kūno sužalojimas pripažįstamas padarytu bendrininkų grupės (BK 25 str. 2 d.), kai bent du asmenys yra šio  nusikaltimo vykdytojai. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas, ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-558/2010).

Nagrinėjamu atveju, kai R. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo visi trys nuteistieji, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, teismo išvada, kad visi trys nuteistieji tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese atsako pagal aptariamą  straipsnį, yra teisinga.

Nuteistieji buvo susiję darbo sutartiniais santykiais su Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninę ir nukentėjusįjį R. Š. sužalojo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, neteisėtai panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Teismas, nurodydamas civiliniu atsakovu Šiaulių psichiatrijos ligoninę, vadovavosi CK 6.264 str. 4 d., kuri numato darbdavio atsakomybę, kai žala padaroma jo darbuotojui einant pareigas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistieji dirbo pagal darbo sutartis ir tuo metu atlikdami savo pareigas, turėjo slaugyti R. Š.. Teismo išvada dėl Šiaulių psichiatrijos ligoninės kaip civilinio atsakovo atsakomybės atitinka teismų praktikai, pagal kurią nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti darbdavys (Teismų praktika Nr. 29).

Teismo išdėstyti argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos nustatymo neprieštarauja CK 6.250 straipsnio nuostatoms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, neprasilenkia su Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose.                                                         

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi R. Š. iš nuteistųjų  priteistinos išlaidos, turėtos suteikiant jam teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistųjų A. K., R. V., T. P. ir civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovo pagal įgaliojimą E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistųjų A. K., R. V. ir T. P. solidariai 500 litų nukentėjusiajam R. Š., turėtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.

Kolegijos pirmininkė                                          Regina Gaudutienė

Teisėjai                                                        Valdimaras Bavėjanas

                                                                                    Albinas Bielskis