Administracinė byla Nr. A-1841-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03811-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. U. (buvusi pavardė – P.), E. S., A. U. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. U., E. S., A. U. ir S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai R. U., E. S., A. U. ir S. V. (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 100–105), prašydami iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti 1 177,03 Eur turtinę žalą (kiekvienam pareiškėjui po 294,26 Eur) ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie UAB „Freshtravel“ sumokėjo 81,09 Eur už vizas į Egiptą, ir 1 157,32 Eur už 7 dienų poilsinę kelionę 2014 m. lapkričio 16–22 d. lėktuvu į Egiptą. Pareiškėjai nurodė, kad UAB „Freshtravel“ dėl nemokumo sustabdė savo veiklą ir minėta kelionė nebuvo suorganizuota. Pareiškėjai kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl sumokėtų pinigų kompensavimo. Turizmo departamentas informavo pareiškėjus, kad jiems bus išmokėta 61,38 Eur draudimo suma. Pareiškėjai paaiškino, kad šią sumą gavo, todėl pareiškėjų turtinė žala siekia 1 177,03 Eur.
3. 2017 m. kovo 13 d. pareiškėjai pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pinigus kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ pervedė pareiškėjas E. S., tačiau kiekvienas pareiškėjas už savo kelionę susimokėjo minėtam pareiškėjui atskirai, todėl žalą patyrė visi pareiškėjai lygiomis dalimis (po 294,26 Eur).
4. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija), atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 123–132).
5. Ūkio ministerija nurodė, kad teismas negali atlikti Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai priskirtų veiksmų, sprendžiant klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Ūkio ministerijos nuomone, teismas negali vertinti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo ir įstatymų leidėjo veiksmų politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, nes tai draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Be to, pasak Ūkio ministerijos, nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, todėl neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerija pažymėjo, kad nėra gavusi jokių Europos Komisijos ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų faktą, jog valstybė neįvykdė arba netinkamai įvykdė 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvą dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva 90/314/EEB). Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjai žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti iš žalą sukėlusių asmenų (UAB „Freshtravel“), reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 109–114).
7. Turizmo departamentas nurodė, kad pareiškėjo E. S. reikalavimas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi (bankroto byloje Nr. B2-478-653/2015) buvo įtrauktas į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Turizmo departamentas pažymėjo, kad kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, pasak Turizmo departamento, yra tik minimalus garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti įsipareigojimus turistams. Turizmo departamentas paaiškino, kad prašoma atlyginti žala atsirado dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi siekti bankroto byloje. Be to, pasak Turizmo departamento, skunde išdėstyti reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizų įforminimą suma.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 156–162).
9. Teismas pažymėjo, kad Direktyva 90/314/EEB nenustato konkretaus sumokėtų lėšų grąžinimo mechanizmo, ji tik nustato esminius tokių lėšų grąžinimo principus ir kiekvieną valstybę narę įpareigoja nustatyti tokių principų įgyvendinimo tvarką.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymo užtikrinimas buvo atliekamas vadovaujantis nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusia Turizmo įstatymo redakcija. Teismas pažymėjo, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nėra pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
11. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Europos Komisija 2015 m. balandžio 29 d. pradėjo prieš Lietuvos Respubliką pažeidimų procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo, pati savaime nepatvirtina fakto, kad Direktyva 90/314/EEB buvo netinkamai perkelta į nacionalinę teisę, nes minėta procedūra šiuo metu dar nėra užbaigta ir sprendimas joje nėra priimtas.
12. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 90/314/EEB nuostatas. Nenustatęs, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus,  teismas netenkino pareiškėjų prašymo priteisti turtinę žalą.

III.

13. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti (I t., b. l. 165–167).
14. Pareiškėjai nurodo, kad Direktyvos 90/314EEB 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas valstybei narei pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju. Pareiškėjai nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo patirta žala, o nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Tai, kad bankroto byloje yra patvirtintas vieno iš pareiškėjų finansinis reikalavimas, valstybės atsakomybės, pareiškėjų nuomone, nešalina. Pareiškėjų nuomone, jų patirtą žalą turi atlyginti valstybė, prisiėmusi atsakomybę už Direktyvos 90/314/EEB įgyvendinimą.
15. 2017 m. gegužės 9 d. pareiškėjai pateikė prašymą grąžinti be pagrindo sumokėtą 15 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą (I t., b. l. 178–179).
16. Ūkio ministerija, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 1–10).
17. Ūkio ministerijos įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.
18. Ūkio ministerija pakartoja, kad Direktyvos 90/314EEB 7 straipsnio nuostatos buvo perkeltos į Turizmo įstatymo 8 straipsnį iš esmės pažodžiui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala atsirado dėl to, kad valstybė į Turizmo įstatymą netinkamai perkėlė Direktyvą 90/314/EEB. Pasak Ūkio ministerijos, akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl to, kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie paaiškėjus, kad UAB „Freshtravel“ negali vykdyti turizmo paslaugų sutarčių, grąžintų sumokėtus pinigus turistams.
19. Ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ir kitus argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjų skundą. Ūkio ministerija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi yra įtraukęs pareiškėjo E. S. kreditorinį reikalavimą (1 238,42 Eur) į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Ūkio ministerijos įsitikinimu, būtent bankroto byloje pareiškėjai pirmiausia turi siekti patirtos žalos atlyginimo, o ne siekti savo patirtą turtinę žalą prisiteisti dviem būdais.
20. Ūkio ministerija atsiliepime taip pat pastebi, kad byloje esantis pareiškėjo E. S. banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad minėtas asmuo pervedė 1 157,32 Eur į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad šis pareiškėjas pervedė 1 157,32 Eur UAB „Freshtravel“ naudai. Be to, byloje nėra įrodymų, kad kiti pareiškėjai būtų atlikę kokius nors mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 14–18).
22. Turizmo departamentas pažymi, kad kelionių organizatoriaus pažymėjimas UAB „Freshtravel“ buvo išduotas ir šios bendrovės veiklos priežiūra buvo atliekama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Taip pat pažymi, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, kurios gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą.
23. Turizmo departamentas pakartoja atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus, kad Turizmo įstatyme maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą.
24. Turizmo departamentas mano, kad pareiškėjai negali reikalauti mokesčių už vizas, kaip turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

25. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.
26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
27. Pareiškėjas E. S. 2014 m. rugsėjo 8 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį (I t., b. l. 7–9). Sutartyje nurodyta, kad 2014 m. lapkričio 11–22 d. pareiškėjai vyksta į Egiptą (Šarm El Šeichą), kelionių organizatorius – UAB „Freshtravel“. UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. dėl apyvartinių lėšų trūkumo nutraukė savo veiklą ir dėl to pareiškėjų įsigytos kelionės nesuorganizavo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjams buvo grąžinta 61,38 Eur. Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 1 177,03 Eur turtinės žalos (nuostolių) ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ūkio ministerija su pareiškėjų reikalavimu nesutinka. Mano, kad dėl pareiškėjų patirtų nuostolių atsakinga ne valstybė, o privatus juridinis asmuo – BUAB „Freshtravel“.
28. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjų skundą atmetė. Pareiškėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Ūkio ministerija atsiliepime nurodo, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos 90/314/EEB perkėlimo.
29. Ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Šią nuostatą savo praktikoje aiškindamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje C-140/97, p. 64). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vėlesnėje savo praktikoje taip pat konstatavo, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas
    (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutartis byloje C-430/13, p. 41).
30. Turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 756 (toliau – ir Aprašas).
31. Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte nustatyta, jog jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.
32. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (LVAT 2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
34. Kaip minėta, Ūkio ministerija nurodė, kad tik pareiškėjas E. S. patyrė išlaidas, todėl žala neturėtų būti priteisiama kitiems pareiškėjams. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad kiekvienas iš pareiškėjų šioje sutartyje buvo nurodytas kaip vykstantis asmuo (turistas), paslaugos (kelionės) buvo perkamos kiekvienam iš pareiškėjų (I t., b. l. 7), todėl, vertinant jų reikalavimų priteisti nuostolius, patirtus negrąžinus sumokėtų už kelionę sumų, pagrįstumą, aplinkybė dėl atliktų mokėjimų pagal sutartį yra svarbi tik tiek, kiek patvirtina faktą, jog priteistina nuostolių pareiškėjams suma negali viršyti pagal sutartį atliktų ir negrąžintų mokėjimų sumos.
35. Ūkio ministerija taip pat nurodė, kad byloje esantis įrodymas, kad pareiškėjas E. S. sumokėjo į Cherry Media Lt, UAB sąskaitą nėra tinkamas įrodymas, pripažinti, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ūkio ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo (I t., b. l. 25) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal Beta.lt užsakymus. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo kelionės į Egiptą buvo įsigytos, nusipirkus kuponus iš beta.lt svetainės. Kuponuose nurodyta, kad pardavėjas yra UAB „Freshtravel“ (I t., b. l. 16–23).
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų sumokėta suma už vizas turėtų būti išskaičiuota iš turtinės žalos. Šio savo argumento Turizmo departamentas niekaip nemotyvavo ir teisiškai nepagrindė. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo įrašyta ir 4 vnt. vizų (kaip papildoma paslauga). Vizos buvo įsigytos į Egiptą, t. y. šios išlaidos yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo.
37. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos 90/314/EEB tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje C-140/97, p. 75–76).
38. Pirmosios instancijos teismas tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, bet šios pareigos neįvykdė.
39. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjų nurodytus neteisėtus veiksmus, jiems siekiant patirtos turtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundas patenkinamas, priteisiant pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, po 294,26 Eur turtinės žalos atlyginimui.
40. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl teismui, konstatavus sąlygas valstybės deliktinei atsakomybei kilti ir priteisus turtinę žalą, taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Pareiškėjų skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti 2017 m. vasario 6 d. rezoliucija (I t., b. l. 100). Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų reikalavimas dėl 5 proc. palūkanų priteisimo tenkintinas ir pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (kiekvienam pareiškėjui nuo 294,26 Eur) nuo 2017 m. vasario 6 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo.
41. Kaip minėta, pareiškėjai taip pat prašo teismo grąžinti už apeliacinį skundą sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu dėl minėtos žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas
    2017 m. balandžio 25 d. nutartimi neteisėtai ir nepagrįstai įpareigojo pareiškėjus sumokėti už apeliacinį skundą 15 Eur žyminį mokestį (I t., b. l. 169). Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punktą, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai jis sumokėtas už skundą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Atitinkamai, 15 Eur suma grąžintina pareiškėjui E. S., kuris 2017 m. gegužės 9 d. sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį (I t., b. l. 177). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi, ne vėliau kaip per 2 metus nuo teismo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 38 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų R. U., E. S., A. U. ir S. V. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Pareiškėjams R. U., E. S., A. U. ir S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti po 294,26 Eur (du šimtus devyniasdešimt keturis eurus 26 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjui E. S. grąžinti 15 Eur (penkiolika eurų 00 ct) sumokėto 2017 m. gegužės 9 d. žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius

              Milda Vainienė