Civilinė byla Nr. 2-1580-798/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00486-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.7.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (apeliantų) R. G. ir A. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria netenkinti pareiškėjų prašymai dėl likvidavimo termino nepratęsimo, prievolės pripažinimo pasibaigusia ir kreditoriaus pakeitimo bankrutavusios R. G. individualios įmonės bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Atsakovas R. G. R. G. individualios įmonės (toliau – IĮ) bankroto byloje kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti jo prievoles bankrutavusiai R. G. IĮ bei jos kreditorei viešajai įstaigai (toliau – VĮ) Turto bankui pasibaigusiomis, nepratęsti bankrutavusios R. G. IĮ likvidavimo termino. Nurodė, kad du savarankiški kreditoriai gali pradėti išieškojimą iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, o tokia situacija pažeidžia atsakovo interesus. Įvykus novacijai atsakovo prievolė VĮ Turto bankui pasibaigė. Patenkinus jo prašymą dėl prievolių pripažinimo pasibaigusiomis, nelieka pagrindo tęsti R. G. IĮ likvidavimo procedūrų.

2.       Pareiškėjas A. V. R. G. IĮ bankroto byloje pateikė prašymą pakeisti kreditorių VĮ Turto bankas į naują kreditorių A. V., kuris perėmė reikalavimo teisę į atsakovo R. G. 430 145,63 Eur prievolę. Jo teigimu, įvykus visiems reikalavimo teisių perleidimams, atsakovas R. G. turi vienintelį kreditorių – A. V..

3.       R. G. IĮ bankroto administratorius E. R. su prašymais nesutiko, prašė juos atmesti, nurodydamas, kad perleistos prievolės atsirado skirtingais pagrindais, todėl negali būti sutapatinamos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymų dėl likvidavimo termino nepratęsimo, prievolės pripažinimo pasibaigusia ir kreditoriaus pakeitimo R. G. IĮ bankroto byloje. Nurodė, kad atsakovo R. G. prievolė A. V. yra kilusi iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015 (dėl žalos atlyginimo bankrutuojančiai R. G. IĮ) ir 2019 m. vasario 8 d. Reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutarties bei yra pripažinta asmenine jo prievole po santuokos nutraukimo. Bankrutavusios R. G. IĮ prievolė VĮ Turto bankui yra kilusi iš mokestinės nepriemokos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šios prievolės nėra tapačios ir nereiškia dvigubo išieškojimo iš atsakovo R. G. Atsakovo, kaip fizinio asmens, prievolė A. V. nėra tapati R. G. IĮ, kaip juridinio asmens, prievolei VĮ Turto bankui. Galiojantis teisinis reguliavimas nesutapatina šių prievolių ir nereiškia, jog atsakovas tą pačią prievolę turi įvykdyti dviem skirtingiems kreditoriams, kadangi prievolės nėra tapačios, jų kilmė ir skolininkas yra skirtingi (fizinis ir juridinis asmuo). Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi bankrutavusios individualios įmonės likvidavimo terminas yra pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d. Šiuo metu teismas nėra gavęs prašymo papildomai pratęsti likvidavimo terminą dar ilgesniam laikotarpiui. Bankroto administratorius nurodė, jog įmonės savininko turtas nėra parduotas, bankroto bylos užbaigti šiuo metu nėra galimybės.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

5.       Apeliantas R. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovo prašymą dėl likvidavimo termino nepratęsimo, prievolės pripažinimo pasibaigusia. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino susidariusią situaciją, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovo ir bankrutuojančios individualios įmonės prievolės yra netapačios. Apelianto manymu, bankroto administratoriui perleidus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreditorinį reikalavimą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Valaura“, paskui – A. V., atsakovo R. G. kaip individualios įmonės savininko subsidiari prievolė kreditoriui VMI už bankrutavusią R. G. IĮ pasibaigė. 2016 m. kovo 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 3.4 punktu šalys susitarė, kad jei atsakovas po šios sutarties pasirašymo dienos pinigus perves pradiniam kreditoriui bankrutavusiai R. G. IĮ, tai nebus laikoma tinkamu prievolės įvykdymu ir pradinis kreditorius turės pervestas sumas grąžinti perėmėjui UAB „Valaura“. Anot apelianto, tai, kad bankrutavusi R. G. IĮ nebeturi reikalavimo teisės į atsakovą ir jo turtą, patvirtina įvykusi novacija, kuri yra konstatuota priėmus teismui sprendimą santuokos nutraukimo byloje.

6.       Apeliantas A. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo bankroto byloje. Apeliantas nurodo, kad priteistos iš atsakovo žalos kilmė bankrutavusiai įmonei yra tapati su VĮ Turto banko reikalavimo teise. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir buvo suklaidintas bankroto administratoriaus.

7.       VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į abiejų apeliantų atskiruosius skundus, kuriame nurodė, kad bankroto byloje nebuvo ginčijami nei kreditorinių reikalavimų pagrįstumas, nei dydžiai. VĮ Turto banko kreditorinis reikalavimas į bankrutavusią R. G. IĮ nebuvo perleistas, taip pat nebuvo gauta trečiųjų asmenų prašymų įsigyti minėtą reikalavimo teisę. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kurių pagrindu reikėtų laikyti jo prievolę pasibaigusia arba pakeisti kreditorių bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkinti pareiškėjų prašymai dėl likvidavimo termino nepratęsimo, prievolės pripažinimo pasibaigusia ir kreditoriaus pakeitimo bankrutavusios R. G. IĮ bankroto byloje, teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl atskirųjų skundo netenkinimo 

9.       Iš byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi iškelta bankroto byla               R. G. IĮ. 2014 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios R. G. IĮ kreditorių sąrašas, kurį sudarė antros eilės kreditoriaus VMI 430 145,63 Eur (1 485 206,88 Lt) finansinis reikalavimas, atsiradęs dėl R. G. IĮ mokestinės nepriemokos.

10.       2014 m. spalio 17 d. nutartimi patikslintas bankrutavusios R. G. IĮ kreditorių sąrašas – pakeistas bankrutavusios R. G. IĮ antros eilės kreditorius VMI į VĮ Turto bankas. Nustatyta, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 16 punktu bei Mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo 2013 m. sausio 31 d. sutartimi Nr. (1.10-04-2)22-S, sudaryta tarp VMI ir VĮ Turto banko, 2014 m. rugsėjo 5 d. Mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (23.31-08)-329-900 perdavė VĮ Turto bankas reikalavimo teisę į bankrutavusios R. G. IĮ mokestinę nepriemoką 430 145,63 Eur sumai, kuri buvo patvirtinta kaip VMI finansinis reikalavimas   R. G. IĮ bankroto byloje.

11.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015 iš atsakovo R. G. buvo priteistas 430 145,63 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentų metinės palūkanos nuo 2015 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo bankrutavusios R. G. IĮ naudai. 2016 m. vasario 22 d. bankrutavusios R. G. IĮ antrojo kreditorių susirinkimo metu nutarta priteistą iš atsakovo R. G. 430 145,63 Eur žalos atlyginimą R. G. IĮ parduoti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą. 2016 m. kovo 1 d. bankrutavusios R. G. IĮ bankroto administratorius E. R. ir UAB „Valaura“ sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 2016/03/01/1, kuria buvo perleista bankrutavusios R. G. IĮ reikalavimo teisė į skolininko R. G. 430 145,63 Eur skolą ir palūkanas pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015 išieškotoja bankrutavusi R. G. IĮ buvo pakeista į teisių perėmėją UAB „Valaura“.     2019 m. vasario 8 d. Reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. S-19/02/08-01 UAB „Valaura“ perleido minėtą reikalavimo teisę naujam kreditoriui A. V. Apie reikalavimo perleidimą R. G. buvo informuotas 2018 m. vasario 11 d. pranešimu.

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1076-1019/2019 nutraukė R. G. ir L. G. santuoką dėl R. G. kaltės, padalino sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą bei pripažino skolininko R. G. prievoles A. V., kylančias iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015 ir 2019 m. vasario 8 d. Reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutarties, asmeninėmis atsakovo R. G. prievolėmis. 

13.       Apeliantai R. G. ir A. V. teigia, kad įvykus aukščiau nurodytiems reikalavimų perleidimams, atsakovo R. G. prievolė VĮ Turto bankui pasibaigė. VĮ Turto bankas su šia pozicija nesutiko ir nurodė, kad VĮ Turto banko finansinis reikalavimas yra atsiradęs dėl R. G. IĮ mokestinės nepriemokos. R. G. IĮ finansinis reikalavimas į atsakovą R. G. atsirado dėl bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos, pastarajam netinkamai vykdant įmonės savininko pareigas.

14.       Individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tokio juridinio asmens turtas priklauso jam nuosavybės teise, o turtą sudaro individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs ir įmonei perduotas turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Kaip ir kiti juridiniai asmenys, individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, galintys prisiimti atskiras prievoles ir pagal jas atsakyti. Tik tuo atveju, jeigu individualios įmonės turto nepakanka, kyla įmonės savininko atsakomybė, t. y. jo atsakomybė už individualios įmonės prievoles yra subsidiari.

15.       Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo            7 straipsnio 1 dalis).

16.       Nagrinėjamoje situacijoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad apelianto R. G. prievolė VĮ Turto bankui laikytina pasibaigusia. Pagal aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, apeliantai klaidingai nurodo, kad VMI kreditorinis reikalavimas buvo perduotas UAB „Valaura“, kadangi būtent VMI kreditorinis reikalavimas bankrutavusiai R. G. IĮ buvo perduotas VĮ Turto bankui. Kaip teisingai ginčijamoje nutartyje nustatė pirmosios instancijos teismas, VĮ Turto bankas finansinis reikalavimas į R. G. IĮ atsirado pradiniam kreditoriui VMI perleidus finansinį reikalavimą dėl neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei. O paties apelianto (kaip fizinio asmens) prievolė bankrutavusiai individualiai įmonei yra ne kas kita kaip atsakovo netinkamai vykdomų, įstatymo jam, kaip įmonės vadovui, deleguotų pareigų pasekmė. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015 nurodyta, kad atsakovas, kaip įmonės savininkas, bankrutuojančiai individualiai įmonei savo neveikimu padarė žalą, t. y. nesikreipė savo iniciatyva dėl bankroto bylos iškėlimo, nors žinojo, kad įmonė veikia nuostolingai ir sparčiai didėja jos mokestinių nepriemokų apimtis valstybei. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nurodytos prievolės negali būti sutapatinamos, kadangi atsakovas R. G. neturi savarankiškos prievolės VĮ Turto bankui kaip fizinis asmuo (jo prievolė kartu su R. G. IĮ laikytina subsidiari), o bankrutuojanti R. G. IĮ yra skolinga VĮ Turto bankui kaip juridinis asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį tinkamai įsigilino į byloje esančias faktines aplinkybes, jas nustatė, įvertino.

17.       Pažymėtina, kad apeliantai atskiruosiuose skunduose iš esmės pakartoja jau anksčiau į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Taigi vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išsprendė R. G. ir A. V. pateiktus prašymus bankroto byloje. Apeliantai atskiruosiuose skunduose nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo faktinių aplinkybių interpretaciją. Taigi apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir / arba faktinių aplinkybių interpretavimo, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

18.       Bankroto bylos iškėlimas skolininkui neriboja jo kreditorių teisės disponuoti reikalavimo teisėmis savo nuožiūra. Taigi kreditoriai turi teisę bankroto proceso metu perleisti savo reikalavimus, patvirtintus teismo, kitiems kreditoriams ar asmenims (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis, CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo teisės perleidimas tvirtinamas teismo, atliekant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).

19.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei R. G., teikdamas prašymą dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, nei A. V., teikdamas prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo, nepateikė jokių rašytinių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad R. G. prievolė R. G. IĮ (kuri galiausiai buvo perleista A. V.) ir / arba bankrutavusios R. G. IĮ prievolė VĮ Turto bankui yra pasibaigusi. Byloje nėra jokių duomenų, kad VĮ Turto banko kreditorinis reikalavimas bankrutavusiai R. G. IĮ gali būti perleistas tretiesiems asmenims, arba būtų gauti trečiųjų asmenų prašymai įsigyti minėtą reikalavimo teisę.

20.       Apeliantas R. G. atskirajame skunde taip pat nurodė, kad būtent VĮ Turto bankas balsavo už tai, kad R. G. finansinis įsipareigojimas būtų parduotas laisvu pardavimu.

21.       Pažymėtina, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus ĮBĮ normos paveda spręsti kreditorių susirinkimui. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginti savo interesus, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir balsuodami juose kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 24 straipsnio 1 dalis), taip pat skųsdami kreditorių susirinkimo nutarimus teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Taigi VĮ Turto banko veiksmai yra ne kas kita kaip naudojimasis jam įstatymo numatyta teise dalyvauti bankrutuojančios R. G. IĮ kreditorių susirinkime ir balsuoti kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais (ĮBĮ 23 straipsnis apibrėžia kreditorių susirinkimo kompetenciją).

22.       Apeliantas R. G. atskirajame skunde taip pat nurodė, kad jo prievolė VĮ Turto bankui pasibaigė dėl novacijos. Pirma, kaip minėta jo, kaip fizinio asmens savarankiška prievolė tiesiogiai VĮ Turto bankui neegzistuoja (jo prievolė yra subsidiari). Antra, CK IX skyriuje yra numatyta prievolių pasibaigimo pagrindai. Vienas iš pagrindų prievolei pasibaigti yra novacija.

23.       Atskirajame skunde atsakovas R. G. taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1076-1019/2019 nutraukdamas R. G. ir L. G. santuoką bei spręsdamas dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodė, kad „Ieškovės atstovas nurodė, kad, bankrutavusiai įmonei pardavus reikalavimo teisę į R. G. UAB „Valaurai“, bankrutavusi IĮ ir VĮ Turto bankas nėra atsakovo kreditoriai. Ieškovės atstovo teigimu, kadangi VĮ Turto bankas sutiko, kad bankroto administratorius perleistų reikalavimą, įvyko novacija, todėl materialųjį suinteresuotumą turi tik A. V. (kuriam UAB „Valaura“ perleido reikalavimo teisę į R. G.)“.

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad santuokos nutraukimo bylose teismas nesprendžia klausimų, tiesiogiai susijusių su sutuoktinių įsipareigojimais tretiesiems asmenims (nenustatinėja likusio skolos dydžio, susidarymo laikotarpių, priskaičiuotų delspinigių, palūkanų ir pan.), o tik pasisako dėl jų turimų prievolių pobūdžio įsiteisėjus sprendimui dėl santuokos nutraukimo (ar ši prievolė asmeninė, ar bendra (dalinė ar solidarioji)), jei santuokos nutraukimo byloje nėra pareiškiamas savarankiškas trečiojo asmens (kreditoriaus) reikalavimas dėl skolos priteisimo. Taigi, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1076-1019/2019 dėl santuokos nutraukimo nustatytas prievolės pobūdis reiškia tai, kad vykdant priverstinį skolos išieškojimą pagal asmenines R. G. prievoles A. V., jos negalės būti išieškomos iš buvusios R. G. sutuoktinės, iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, tačiau nustatytas prievolės pobūdis niekaip nepaneigia R. G. IĮ įsiskolinimo VĮ Turto bankui dėl netinkamai vykdytų mokestinių prievolių.

25.       Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį novacija yra vienos prievolės pakeitimas kita prievole, kai pakeitus prievoles pirmoji prievolė baigiasi ir turi būti vykdoma antroji prievolė. Tai reiškia, kad sutarties šalys, norėdamos pakeisti vieną prievolę kita prievole, turi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo valią ir aiškiai nurodyti naujai sudaromoje sutartyje, kad jos vieną prievolę keičia kita prievole. Novacija galima tik tuo atveju, kai galiojanti prievolė yra keičiama kita galiojančia prievole. Prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoje esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Kad prievolės šalys galėtų pakeisti vieną prievolę kita, reikalingos šios sąlygos: susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita, esama prievolė galiotų ir nebūtų įvykdyta, nauja prievolė pakeistų ankstesniąja prievolę ir ji galiotų ir skirtųsi nuo pirmosios prievolės pagal dalyką ir skirtingą jos įvykdymo būdą. Novacija nėra preziumuojama. Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018). 

26.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų konstatuoti, kad prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią dėl novacijos, kadangi apeliantas R. G. tik gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1076-1019/2019 dėl santuokos nutraukimo ėmė kelti reikalavimą pripažinti jo prievolę        VĮ Turto bankui pasibaigusia. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tvirtinant kreditorinius reikalavimus bankrutuojančios individualios įmonės byloje, arba juos keičiant, atsakovas būtų rėmęsis novacija ir ginčytų teismo patvirtintus kreditorinius reikalavimus (bankroto byla iškelta 2014 metais, o byla dėl žalos priteisimo išnagrinėta 2015 metais). Darytina išvada, kad savarankiškų reikalavimų perleidimas kitiems kreditoriams negali būti tapatinamas su novacija, todėl nėra pagrindo spręsti, kad bent viena prievolė kreditoriams galėtų būti pasibaigusia.

27.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas atsakovo prašymas nepratęsti R. G. IĮ likvidavimo termino. Kadangi bankrutuojančios įmonės savininko, kaip subsidiaraus skolininko, turtas dar nėra parduotas, bankroto bylos užbaigti ir priimti procesinį sprendimą dėl įmonės pabaigos šiuo metu nėra galimybės.

Dėl procesinės bylos baigties

28.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                Gintaras Pečiulis

                                Asta Radzevičienė

                                Antanas Rudzinskas