Civilinė byla Nr. 2A–48/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.3; 63.1; 35.5;

(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės,
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui D. V. ,
atsakovų atstovui advokatui Rimui Alijui Kalkiui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1692-41/2006 pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“, tretysis asmuo UAB „Luokė“, dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ priešieškinį ieškovui AB Turto bankas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas AB Turto bankas, būdamas AB „Aurabankas“ (buvęs KB „Aurabankas“) teisių ir pareigų perėmėju, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 250 000 Lt paskolos bei palūkanas ir delspinigius, viso 1 381 444,09 Lt. Ieškovas nurodė, kad AB „Aurabankas“ 1994 m. lapkričio 29 d. sutartimi laidavo 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“, įvykdymą, t. y. šiai įmonei suteiktos 1 250 000 Lt paskolos grąžinimą, palūkanų ir delspinigių sumokėjimą, suteikė teisę KB „Balticbank“ nesumokėtą skolą nurašyti ne ginčo tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Atsakovui negrąžinus paskolos, 1995 m. birželio 16 d. nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt atsakovo nesumokėtos skolos suma, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą ir minėta suma priteistina iš atsakovo ieškovui. Ieškovas taip pat prašė atstatyti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas paskolos sutartį su jos aštuoniais priedais, pasirašytą tarp KB „Balticbank“ ir atsakovo, pripažinti nesudaryta, kadangi pagal sutartį atsakovas jokių pinigų faktiškai negavo, visą paskolos sumą pasiėmė UAB „Luokė“ atstovai, kuriems pinigus bankas išmokėjo grynais, tai patvirtina UAB „Luokė“ išduotas pakvitavimas, todėl atsakovu byloje turi būti būtent UAB „Luokė“. Kadangi atsakovas pinigų negavo, paskolos sutartis pripažintina nesudaryta. Atsakovas nurodė, kad dėl paskolos suteikimo jis nesudarė laidavimo sutarties su AB „Aurabankas“, neprašė, kad bankas už jį laiduotų, sutartis tarp dviejų bankų buvo pasirašyta atsakovui nežinant, po pinigų UAB „Luokė“ atstovams išmokėjimo. Atsakovas nurodė, kad ieškovo palūkanų ir delspinigių paskaičiavimas už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki 1995 m. birželio 14 d. bei nuo 1995 m. balandžio 19 d. iki 1995 m. birželio 14 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes KB „Balticbank“ paskolos sutartį vienašališkai nutraukė nuo 1995 m. kovo 3 d., taip pat ir paskolos sutarties pratęsimuose delspinigiai numatyti nebuvo, o pratęsimai, kuriuose numatyti delspinigiai, buvo pasirašyti jau po sutarties nutraukimo.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ ieškovo AB Turto bankas naudai 1 250 000 Lt skolos ir 6 290,97 Lt palūkanų.
Teismas nurodė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas yra nepagrįstas ir paneigtinas byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais. Atsakovas neįrodė, jog negavo iš KB „Balticbank“ paskolos sutartyje numatytų pinigų. Byloje esantys įrodymai patvirtina ne tik pinigų suteikimo atsakovui ir tokių pinigų gavimo faktą, bet ir atsakovo disponavimo gautais pinigais faktą, nes tiek pati paskolos sutartis, tiek ir jos priedai buvo pasirašyti atsakovo, pats atsakovas pripažino ir patvirtino, jog pasirašė minėtą sutartį ir jos priedus. Nors 1995 m. kovo 20 d. Priedas Nr. 2, kuriuo šalys susitarė pratęsti paskolos grąžinimo terminą iki 1995 m. balandžio 19 d., numatant mokėti 34 procentų metines palūkanas, ir nebuvo šalių pasirašytas, tačiau tolesni šalių veiksmai, po minėto priedo sudarant dar visą eilę paskolos sutarties priedų, kuriais pratęsiami paskolos grąžinimo terminai, rodo šalių tikruosius ketinimus ir dispozityvią valią tęsti paskolos teisinius santykius. Teismas nurodė, kad iš 1994 m. lapkričio 30 d. KB „Balticbank“ memorialinio orderio Nr. 44 bei 1994 m. lapkričio 29 d. valiutos išlaidų orderio matyti, kad KB „Balticbank“ pervedė atsakovui paskolos pinigus būtent į memorialiniame orderyje figūruojančią ir pačioje paskolos sutartyje numatytą atsakovo paskolinę sąskaitą, be to, jau kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo atsakovas pirko iš KB „Balticbank“ JAV dolerius už 1 250 000 Lt. Todėl teismas atsakovo teiginius, jog jis pinigų pagal paskolos sutartį negavo, atmetė kaip nepagrįstus ir paneigtus byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog atsakovas 1995 m. kovo 20 d. kreipėsi į banką su prašymu atidėti paskolos grąžinimą ir nurodė, kad paskola yra gauta pagal 1994 m. lapkričio 28 d, paskolos sutartį Nr. 94-63 sumoje 1 250 000 Lt, taip pat patvirtina ne tik paskolos sutarties sudarymą, bet ir jos vykdymą, paskolos teisinių santykių tarp atsakovo ir KB „Balticbank“ buvimą, šių santykių buvimo pripažinimą, šalių valią tęsti šiuos santykius. Iš atsakovo teismui pateikto patvirtinimo, pasirašyto UAB „Luokė“ atstovų G., K. ir K., matyti, jog UAB „Luokė“ patvirtino, kad gavo iš V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 29 d. 1 250 000 Lt, pinigai gauti apyvartinėms lėšoms remiantis bendros veiklos sutartimi. Šis pakvitavimas leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog iš KB „Balticbank“ gautus pagal paskolos sutartį pinigus atsakovas kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo perdavė UAB „Luokė“, šios įmonės atstovai patvirtino pinigų gavimo būtent iš atsakovo (o ne iš banko) faktą, o tai reiškia, kad atsakovas gautais pagal paskolos sutartį pinigais pradėjo disponuoti savo nuožiūra, perduodamas juos trečiajam asmeniui UAB „Luokė“. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė nereiškia, jog paskolos gavėju ir įsipareigojusiu paskolos davėjui asmeniu tapo UAB „Luokė“, kaip naujas skolininkas, šiuo atveju negalima kalbėti apie skolos perkėlimo institutą.
Teismas, ieškinį patenkinęs iš dalies, nurodė, kad atsakovo argumentas, jog laidavimas atsirado nesant atsakovo sutikimo, ir todėl laiduotojas neturi teisės reikalauti iš atsakovo prievolės įvykdymo, atmestinas, nes apie tarp KB „Balticbank“ ir AB „Aurabankas“ sudarytos laidavimo sutarties egzistavimą atsakovas žinojo ir negalėjo nežinoti, jokių prieštaravimų dėl tokio laidavimo nereiškė. Priešingai 1995 m. kovo 20 d. pateikė KB „Balticbank“ prašymą atidėti paskolos grąžinimą, iš kurio matyti, kad atsakovas pats nurodė, jog gavo paskolą esant AB „Aurabankas“ laidavimui. Pasisakydamas dėl delspinigių teismas nurodė, kad byloje yra KB „Balticbank“ 1995 m. kovo 3 d. pranešimas atsakovui, kad pagal paskolos sutartį jis turėjo grąžinti paskolą 1994 m. gruodžio 20 d., tačiau kadangi paskola nebuvo grąžinta ir paskolos grąžinimo terminas neatidėtas, bankas nuo 1995 m. kovo 3 d. vienašališkai nutraukia paskolos sutartį ir nurašo paskolą ir priskaičiuotus delspinigius nuo laiduotojo – A B „Aurabankas“. Tačiau kita vertus, tolimesni šalių veiksmai pasirašant paskolos sutarties priedus, kuriais pratęsiami paskolos grąžinimo terminai, rodo šalių valią tęsti paskolos teisinius santykius, paneigia sutarties nutraukimo faktą, todėl teismas tokį reikalavimą atmetė. Teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad ieškovas ne tik nenurodė pagrindo, kuo remiantis jis prašo priteisti delspinigius, bet ir neįrodė prašomų priteisti delspinigių dydžio, kadangi byloje esantis inkasinis pavedimas patvirtina tik sumokėtų delspinigių sumą, tuo tarpu kokio dydžio delspinigius ieškovas apskaičiuoja, kokiu pagrindu jų reikalauja, nėra aišku, nes pirminėje sutartyje šalys buvo susitarę dėl 1 procento dydžio delspinigių, o priede Nr. 2, kuris šalių nėra pasirašytas, bet apima nurodytą laikotarpį, už kurį prašomi delspinigiai, matyti, kad delspinigių dydis mažinamas iki 0,5 procentų už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintos sumos. Vėlesniuose sutarties pratęsimuose šalys apie delspinigius apskritai nekalba. Teismas atmetė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo ir dėl to, kad šiuo atveju negalima kalbėti apie termino grąžinti paskolą praleidimą, kaip pagrindą delspinigių mokėjimui, nes paskolos davėjas atgavo paskolintas lėšas sutartu laiku, nors ir ne iš tiesioginio paskolos gavėjo, o iš laiduotojo. Pasisakydamas dėl palūkanų, teismas pripažino, jog ieškovo prašoma priteisti palūkanų suma, ypač įvertinat tokį trumpą paskolos sutarties laikotarpį, savo dydžiu yra neprotinga, todėl ją sumažino iki 6 290,97 Lt. Teismas, nustatydamas tokį palūkanų dydį, atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad atsakovo įmonė ilgą laiką nėra pradėjusi grąžinti ieškovui pagrindinės prievolės, todėl sprendė, kad pusė prašomų priteisti palūkanų labiausiai atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei teismų praktiką. Dėl senaties termino teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d., ieškinio senaties terminas buvo 3 metai. AB „Aurabankas“ ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pareiškė dar 1995 m. rugsėjo 18 d. Kadangi apylinkės teismas pripažino, kad civilinės bylos išsprendimui turės įtakos baudžiamoji byla dėl AB „Aurabankas“ turto pasisavinimo ir išvaistymo, kurioje tarp kitų įtariamųjų buvo ir atsakovo įmonės savininkas V. B. , todėl civilinę bylą sustabdė iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Byloje yra 2000 m. balandžio 17 d. informacinis pranešimas šalims apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad apie teismo posėdžio laiką būtų informuotas AB „Aurabankas“ teisių perėmėjas AB Turto bankas. Nors byloje teismas 2000 m. balandžio 28 d. priėmė nutartį, kuria ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, tačiau svarstant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, svarbu įvertinti, ar esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, galima pripažinti, kad AB Turto bankas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas sprendė, kad ieškovas, nuo pažeistų teisių pažeidimo pradžios elgėsi pakankamai rūpestingai, todėl padarė išvadą, kad praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
- Teismas nepagrįstai atnaujino ieškovui AB Turto bankas ieškinio senaties terminą, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
- Teismas, taikydamas materialinės teisės normas aiškino jas plečiamai, t. y. laikė, kad nepakanka įrodyti, jog paskolos gavėjas faktiškai negavo paskolos sutartyje nurodytos 1 250 000 Lt sumos, kad būtų galima paskolos sutartį laikyti nesudaryta, nors įstatymas reikalauja įrodyti tik šį faktą.
- Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktomis kopijomis dokumentų, kurie apskritai neturėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais dėl juose esančių grubių aritmetinių klaidų bei prieštaravimų.
- Teismas be jokio teisinio pagrindo neapklausė liudytojo L. G. , kuris galėjo paliudyti svarbias aplinkybes, susijusias su šios paskolos sutarties pasirašymu, pinigų išmokėjimu, valiutos pirkimu, daugkartiniais sutarties pratęsimais.
- Teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus motyvus, kad V. B. įmonė paskolos sutartyje numatytų pinigų faktiškai negavo. Visa paskolos suma po sutarties pasirašymo buvo išmokėta firmos „Luokė“ atstovui, ką patvirtina teismui pateiktas rašytinis patvirtinimas. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad pinigai buvo pervesti į memorialiniame orderyje figūruojančią ir pačioje paskolos sutartyje numatytą atsakovo paskolinę sąskaitą neatitinka tikrovės, nes V. B. įmonė „Akcesor“ turėjo vienintelę atsiskaitomąją sąskaitą banke Hermis, į kurią minimu laikotarpiu iš KB ,,Balticbank“ jokie mokėjimo pavedimai padaryti nebuvo, kas įrodyta baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-0026-01. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad V. B. įmonei pinigai ne tik buvo pervesti, bet ir kad ši įmonė kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo pirko užsienio valiutą.
- Teismas nepagrįstai pripažino galiojančiais visas aštuonių priedų kopijas, ieškovo pateiktas prie 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties Nr. 94-63, šiais priedais teismas rėmėsi kaip įrodymais, tame tarpe priedu Nr. 2 ir priedu Nr. 8 , kurie nepasirašyti šalių juridinių asmenų atstovų, ant jų nėra juridinių asmenų antspaudų. Nuo 1995 m. kovo 3 d. nutraukus paskolos sutartį, neaišku, kokiu teisniu pagrindu buvo skaičiuojami delspinigiai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB Turto bankas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš dalies patenkinęs ieškovo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atnaujino ieškinio senaties terminą, padaręs išvadą, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Tokia, kolegijos nuomone, pagrįsta išvada buvo padaryta atsižvelgus į tai, kad ieškovo pirmtakas AB ,,Aurabankas“ analogišką ieškinį atsakovui buvo pareiškęs dar 1995 metais, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1996 m. kovo 1 d. nutartimi tos bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje tarpe kitų, kaltinimai padėjus pasisavinti svetimą turtą stambiu mastu, buvo pareikšti įmonės ,,Akcesor“ savininkui V. B. . Nors baudžiamoji byla galutinai buvo išnagrinėta tik 2004 m. liepos 1 d., Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2000 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu, nurodęs, kad šalys pakartotinai neatvyko į teismo posėdį. Tokia nutartis buvo priimta ne tik neišnykus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo sustabdyta, bet ir nesant paminėtoje byloje jokio procesinio dokumento dėl bylos atnaujinimo (CPK 167 str.). Be to, 2004 m. balandžio 28 d. nutartyje nurodyta teismo išvada, kad šalys į teismo posėdį neatvyko pakartotinai bei nepranešę apie neatvykimo priežastis, padaryta nesant byloje duomenų apie tai, kad jiems apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta įstatymo numatyta tvarka. Visa tai parodo, kad ieškovui objektyviai nebuvo žinoma apie tai, kad jo pirmtako pareikštas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. Be to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, svarbu yra ir tai, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje ieškinį padavė neužilgo po to, kai jam tapo žinoma apie AB ,,Aurabankas“ pareikšto ieškinio palikimą nenagrinėtu.
Išvardintų aplinkybių visuma neabejotinai parodo, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Be to, daryti priešingą išvadą šiuo klausimu neleidžia nagrinėjamojoje byloje priimta įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 31 d. nutartis, kuria šis terminas iš esmės buvo atnaujintas (CPK 18 str.). Pastebėtina, kad šios nutarties apeliantas kasacine tvarka neskundė.
Remiantis išdėstytais argumentais, kolegija negali sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties.
Savo priešieškinį dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atsakovas grindė tuo, kad pinigai pagal nurodytą sutartį jam sumokėti nebuvo. Tačiau patikimų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, atsakovas nepateikė. Priešingai, kaip nagrinėjamoje, taip ir prijungtoje civilinėje byloje esantys įrodymai liudija, kad ginčijama paskolos sutartis buvo įvykdyta. Taip, po sutarties sudarymo joje nustatytas paskolos grąžinimo terminas kelis kartus buvo pratęsiamas sudarant sutarties priedus (Vilniaus m. 1 apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-8026/96 pagal ieškovo AB „Aurabankas“ ieškinį B., toliau – civ. byla, b. l. 5-14). Atsakovas neginčija, kad kaip paskolos sutartį, taip ir jos priedus pasirašė jis pats. Tačiau jam žinant, kad paskola realiai suteikta nebuvo, atsakovo veiksmai sudarant paskolos sutarties priedus yra ne tik nelogiški, prieštaraujantys jo teiginiui, kad jis pinigų negavo, bet priešingai, liudijantys, kad paskola realiai buvo suteikta. Tuo tarpu per visą bylos nagrinėjimą apeliantas įtikinamai nepaaiškino, kodėl jis, būdamas verslininku ir įmonės savininku, kuriam keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, pasak jo, žinodamas, kad sutartis nebuvo sudaryta (įvykdyta), pasirašydavo jos priedus dėl paskolos grąžinimo termino atidėjimo. Be to, tai, kad pinigai buvo išmokėti, o atsakovas jais disponavo patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: AB ,,Balticbank“ 1994 m. lapkričio 30 d. memorialinis orderis, valiutos išlaidų orderis bei valiutos pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat atsakovo 1995 m. kovo 20 d. prašymas dėl paskolos grąžinimo atidėjimo, iš kurių matyti, kad atsakovas, pirkdamas iš banko užsienio valiutą, už ją atsiskaitė pervesdamas pinigus iš pagal ginčo paskolos sutarties pagrindu atidarytos paskolinės sąskaitos (civ. byla b. l. 5, paskolos sutarties 1.1 p.). Be to, minėtas prašymas patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie laidavimą (t. 2, b. l. 75). Šiuo atveju apelianto atstovo nuoroda į valiutos pirkimo-pardavimo sutartyje esantį niekieno nepasirašytą įrašą apie valiutos išmokėjimo datą (lapkričio 30 d.) negali paneigti paminėtų įrodymų visumos, patvirtinančių, kad ši paskolos sutartis buvo sudaryta (1964 m. CK 291 str., civ. byla b. l. 5). Be to, ginčo sutarties galiojimą patvirtina ir paties atsakovo į bylą pateiktas bendrovės „Luokė“ atsakingų asmenų patvirtinimas apie pinigų iš atsakovo gavimą (t. 2, b. l. 34). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas patvirtinime nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę disponuoti kita (ne paskolinta) tokio pat dydžio suma – 1 250 000 Lt. Be to, tarpe kitų ir V. B. iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kaip Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, taip ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi konstatuota, kad atsakovas kreditą iš KB ,,Balticbank“ pagal ginčijamą sutartį buvo gavęs (CPK 182 str. 3 p., civ. byla b. l. 75-88).
Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti priešieškinio, o priešieškinį atmetus, pagrįstai iš dalies patenkino ieškinį (CK 1964 m. 291, 293 str. 1 d.).
Apeliacinio skundo argumentai šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.
Apeliantas be kitų argumentų, jo nuomone, patvirtinančių skundžiamo sprendimo nepagrįstumą nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo atsakovo prašymą ir neapklausė liudytojo L. G. . Taip teigdamas apeliantas prašymo apklausti nurodytą liudytoją apeliacinės instancijos teisme nepateikė, nors atstovaujamas advokato turėjo žinoti, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Be to, atsižvelgdama į tai, kad kaip buvo konstatuota, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, kolegija apelianto nurodytos aplinkybės nevertina kaip procesinės teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).
Dėl to, kas pasakyta, kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 24,75 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.
Teisėjai Alė Bukavineinė
Konstantinas Gurinas
Marytė Mitkuvienė