Civilinė byla Nr. 3K-3-407/2010
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
40.2;
114.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės
,,Sarių sala“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Neries verslas“ ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sarių sala“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Pagal 2000 m.
lapkričio 21 d. sudarytą paskolos sutartį ieškovas paskolino atsakovui 20
000 Lt, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2001 m. rugsėjo 1 d.
Šalys sutartį pasirašė vienu egzemplioriu ir susitarė, kad ieškovas ją saugos
iki pinigų grąžinimo, o sutartinius įsipareigojimus įvykdžius, ši bus atiduota atsakovui.
Ieškovas teigė, kad atsakovas prievolės grąžinti paskolą neįvykdė, todėl, remdamasis
CK 6.37, 6.210, 6.242, 6.261 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo 20 000
Lt skolos, 6000 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas su
ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodydamas, kad su ieškovu yra
atsiskaitęs, nes perleido ieškovui savo 250 vnt. vardinių akcijų, iš viso 25
000 Lt vertės, už kurias ieškovas nėra iki galo atsiskaitęs.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Švenčionių rajono
apylinkės teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
nustatė, kad 2000 m. lapkričio 21 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią
ieškovas paskolino atsakovui 20 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo iki 2001 m.
rugsėjo 1 d. grąžinti tokią pat sumą. Byloje esančių duomenų pagrindu (Juridinių
asmenų registro išrašu apie atsakovą, visuotinio atsakovo akcininkų susirinkimo
protokolo nuorašu, atsakovo prašymu įmonių rejestro tvarkytojui, atsakovo
paaiškinimo mokesčių inspekcijai, atsakovo akcininkų žurnalo, atsiskaitymo
duomenų) teismas nustatė, kad 2001 m. sausio 17 d. ieškovas ir atsakovas sudarė
dar vieną sandorį – atsakovas 2001 m. sausio 17 d. visuotiniame akcininkų
susirinkime nutarė padidinti savo įstatinį kapitalą 25 000 Lt suma,
išleidžiant 250 naujų paprastų vardinių įmonės akcijų, ir leisti šias akcijas
įsigyti ieškovui. Ieškovas sumokėjo grynaisiais tik už dalį akcijų. Teismas
pažymėjo, kad tiek ieškovas pirminiame ieškinyje, tiek liudytoja T. Š.
patvirtino susiklosčiusią tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo tarp šalių
praktiką. Kadangi ieškovas pateikė įrodymų, jog atsakovui yra sumokėjęs tik
dalį pinigų už akcijas, tai netiesioginių įrodymų vertinimo pagrindu teismas
nustatė, kad už neapmokėtą paskolos sumą buvo atsiskaityta atsakovo nurodytu
būdu – tarpusavio skolinių įsipareigojimų įskaitymo būdu perleidžiant atsakovo
akcijas ieškovui. Teismas laikė, kad įskaitymas buvo padarytas nepažeidžiant
paskolos grąžinimo terminų. Teismas ieškovo argumentą, kad paskola negrąžinta,
nes vienintelis paskolos sutarties egzempliorius neperduotas atsakovui, atmetė
kaip neatitinkantį byloje esančių įrodymų visumos. Dėl to teismas sutiko su
atsakovo argumentu, kad jo veiksmai atsiskaityti pagal paskolos sutartį su
ieškovu kitu būdu, nei nustatyta paskolos sutartimi, panaikina jo prievolę
pagal paskolos sutartį prieš ieškovą. Ieškovas neįrodė, kad yra atsiskaitęs su
atsakovu už jam perleistas 250 akcijų kitu būdu nei nurodė atsakovas. Teismas
pažymėjo, kad ieškovas, perleisdamas įgytas atsakovo akcijas kitam asmeniui (V.
K.), 2003 m. birželio 27 d. sutartyje nurodė, jog perleidžia pilnai apmokėtas
akcijas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas su kreditoriumi atsiskaitė
perleisdamas jam akcijas, o kreditorius šį prievolės įvykdymo būdą priėmė,
todėl atsakovui neliko prievolės pagal paskolos sutartį.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 10 d. sprendimu
tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Švenčionių rajono apylinkės
teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą ir ieškinį tenkino. Kolegija
nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už neapmokėtą paskolos
sumą buvo atsiskaityta tarpusavio skolinių įsipareigojimų užskaitymo būdu, perleidžiant
atsakovo akcijas ieškovui. Kolegija sprendė, kad atsakovo
padarytas tarpusavio skolinių įsipareigojimų įskaitymas neatitiko jam įstatyme
nustatytų reikalavimų – įskaitymas nebuvo užfiksuotas atsakovo kompetentingo
asmens dokumentu ar abiejų šalių pasirašytame dokumente. Pirmosios
instancijos teismas, kolegijos nuomone, be pagrindo rėmėsi šalių susiklosčiusia
tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo praktika ir liudytojų parodymais. Kolegija
nesutiko su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad ieškovas neįrodė
atsiskaitymo už akcijas fakto, nes toks konstatavimas be pagrindo perkelia
įrodinėjimo naštą ieškovui, kai tuo tarpu atsakovas laikytinas prievolę
pažeidusiu asmeniu ir jam tenka pareiga įrodyti prievolės ieškovui pasibaigimą
įskaitymu. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė prievolės
pasibaigimo įskaitymu, todėl ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas UAB ,,Sarių sala“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir
palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl prievolės
įvykdymo netinkamo kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo
kitų, išskyrus įskaitymą, prievolės pasibaigimo būdų. Kasatorius nesutinka su
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo prievolė nėra pasibaigusi.
Kasatorius pažymi, kad įskaitymas yra tik vienas iš prievolės pasibaigimo
pagrindų. Prievolę skolininkas gali įvykdyti kitu būdu, nei aptarta
pagrindinėje sutartyje, jei tokį įvykdymą priima kreditorius. Kasatoriaus
nuomone, kreditoriaus sutikimas priimti prievolės įvykdymą kitu būdu gali būti
išreikštas raštu, žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Kadangi byloje nėra
dokumentų apie akcijų apmokėjimą, tai kasatorius daro išvadą, kad ieškovas
sutiko priimti prievolės įvykdymą kitu būdu (CK 6.39 straipsnio 2 dalis).
Kasatorius pažymi, kad toks prievolės įvykdymo būdas (bendrovei suteiktos
paskolos padengimas šios bendrovės akcijomis) yra dažna verslo subjektų
atsiskaitymo praktika;
2) dėl
įrodinėjimo procesą reglamentuojančių normų pažeidimo. Kasatoriaus nuomone,
teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso normas, nes visus byloje
esančius įrodymus vertino tik vienu aspektu – ar šalių padarytas įskaitymas
atitiko jam keliamus įstatyme reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, teismas atliko
formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, neįsigilino į šalių atsiradusio ginčo
esmę, neišnagrinėjo visų ginčo aspektų.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas UAB ,,Neries verslas“ prašo atsakovo kasacinį skundą
atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi
šie argumentai:
1) dėl prievolės
įvykdymo netinkamo kvalifikavimo. Ieškovas pažymi, kad kasatorius sutinka
su teismo išvada, jog pranešimas apie įskaitymą ginčo atveju nebuvo atliktas,
tačiau kasatorius prieštarauja išvadai, kad jo prievolė yra nepasibaigusi.
Ieškovo nuomone, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti prievolės pasibaigimo CK
6.39 straipsnio 2 dalies, 6.123 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes byloje nebuvo
reiškiamas toks reikalavimas. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius
CK 6.39 straipsnio normą aiškina be konteksto. Ieškovas sutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti paskolą,
ir pažymi, kad prievolės įvykdymas pripažįstamas sandoriu, todėl kaip ir
paskolos sutartis, taip ir jos įvykdymas turi būti sudaromas raštu (CK 6.871
straipsnio 2 dalis). Nurodyto fakto kasatorius negali įrodinėti liudytojų
parodymais. Be to , ieškovas pažymi, kad galimybė atsiskaityti akcijomis nebuvo
numatyta nei sutartyje, nei kitu atskirai šalių sudarytu susitarimu. Ieškovo
nuomone, kasatoriui tenka pareiga įrodyti prievolės įvykdymo ir tokio įvykdymo
priėmimo faktą, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta;
2) dėl įrodinėjimą
reglamentuojančių normų pažeidimo. Kasatorius nenurodo, kokios proceso
teisės normos yra pažeistos ir kokie motyvuoti teisiniai pagrindai patvirtina,
jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Nors kasatorius
cituoja kasacinio teismo nutartis dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo principų,
tačiau tai nepaneigia, ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismo
sprendimo teisėtumo.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl priešpriešinių vienarūšių
reikalavimų įskaitymo sąlygų
CK 6.130
straipsnyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis
vienarūšis reikalavimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įskaitymui
atlikti turi būti nustatytos šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti
viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir
savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas;
antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti
reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai
turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat
(pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam
tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu
reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji
šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „ Transekspedicija“, bylos Nr.
3K-3-9/2010; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009;
kt.).
Teismai, nagrinėdami
bylą, nustatė, kad ieškovas 2000 m. lapkričio 21 d. sutartimi paskolino
kasatoriui 20 000 Lt iki 2001 m. rugsėjo 21 d.; kasatorius 2001 m. sausio 17 d.
akcininkų susirinkimo nutarimu padidino įstatinį kapitalą 25 000 Lt,
išleidžiant 250 vnt. naujų akcijų, ir leido jas įsigyti ieškovui; ieškovas
įsigijo kasatoriaus akcijų už 25 000 Lt, tačiau už jas sumokėjo ne visą sumą, o
tik apie 5 000 Lt, ir 2003 m. birželio 27 d. pardavė jas trečiajam asmeniui.
Šių sandorių pagrindu bylos šalims viena kitai atsirado apibrėžtų, galiojančių
ir vykdytinų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, kiekviena jų viena kitos
atžvilgiu tapo kreditoriui ir skolininku, t. y. susidarė visos aptartos būtinos
įskaitymui atlikti sąlygos ir šalys turėjo teisinį pagrindą įskaityti
priešpriešinius reikalavimus.
CK 6.131 straipsnyje
nustatyta įskaitymo atlikimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nurodė,
kad pagal šią normą įskaitymui keliami tam tikri formos reikalavimai. Tačiau
teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje normoje nenurodyti visi pareiškimo ar
pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t. y. joje nurodytos
principinės įskaitymo nuostatos. Jų esmė yra ta, kad prievolės pasibaigimui
įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita
šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar
šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą
šalį informavo. Tokia teismų praktika formuojama ir kasacinio teismo nutartyse (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“,
bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2004 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje bankrutuojanti UAB „Linkmenų statyba” v. UAB „Vilniaus vandenys”, bylos
Nr. 3K-3-538/2004). Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo
sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti
išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64
straipsnio 2 dalis). Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar
šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia,
ar apie šią valią buvo informuota kita šalis.
Dėl įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo nagrinėjant priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ginčus
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog
prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo,
teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko
ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V.
P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis
civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr.
3K-3-408/2008). Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie
atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės
pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos
Nr. 3K-3-293/2009). Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant reikalavimą dėl
prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių
reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio
nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis
įstatymo reikalavimų.
Apeliacinės
instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
tenkindamas ieškinį, nurodė, kad įskaitymo tarp juridinių asmenų atveju
aplinkybė, jog šalių buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, gali
būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka, kad dėl
juridinio asmens veiklos teisinio reglamentavimo įskaitymo, kaip ir kitų
sandorių, sudarymas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, tačiau jų
vertinimas turi būti paremtas nuoseklia visų įrodymų analize ir atitikti CPK
normų bei teismų praktikos suformuotas bendrąsias įrodinėjimo taisykles (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir kt. v. UAB „Uosta“, bylos
Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje
Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr.
3K-3-526/2009; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių
kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“ ir kt.; bylos Nr.
3K-3-355/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje M. K.
ir kt. v. G. N. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-299/2008; kt.). Teisėjų
kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas
pirmiau aptartus materialiosios teisės normų reikalavimus, keliamus įskaitymo
formai, netinkamai vertino įrodymus, nes savo išvadą, priešingai nei pirmosios
instancijos teismas, grindė neišsamia įrodymų analize. Faktiškai teismas tokią
savo išvadą pagrindė aplinkybe, kad įskaitymas nebuvo fiksuotas konkrečiu šalių
dokumentu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovo
argumentus dėl įskaitymo, tyrė ir vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių
atstovų paaiškinimus. Darydamas išvadą dėl sandorio, kuriuo ieškovas įgijo 250 vnt.
atsakovų akcijų, ir šalių tarpusavio atsiskaitymų nuo paskolos sutarties
sudarymo iki 2003 m. birželio 27 d., kada ieškovas pardavė atsakovo akcijas,
teismas tyrė atsakovo akcininkų 2001 m. sausio 17 d. nutarimą, kuriuo nutarta
padidinti bendrovės įstatinį kapitalą 25 000 Lt, išleidžiant 250 vnt.
naujų akcijų, ir leisti jas įsigyti ieškovui, akcininkų žurnalo įrašus dėl
ieškovo teisės į akcijas, ieškovo atsiskaitymus už akcijas, ieškovo ir trečiojo
asmens akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje ieškovas nurodė, kad parduoda
apmokėtas akcijas, ieškovo atstovo paaiškinimus, kad ieškovas už akcijas
sumokėjo ne visą kainą, taip pat jo pripažinimą, kad buvo susiklosčiusi ieškovo
ir atsakovo tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo praktika. Byloje nėra šalių visų
tarpusavio atsiskaitymų, finansinės atskaitomybės duomenų ir jų nuoseklios
analizės, tačiau teismas pirmiau nurodytų ir kitų byloje esančių įrodymų
pagrindu padarė išvadą, kad už ieškovo suteiktą paskolą atsakovas atsiskaitė
tarpusavio skolinių įsipareigojimų, atsiradusių perleidžiant ieškovui atsakovo
akcijas, užskaitymo būdu.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių
aplinkybių pagrindu konstatavęs, jog šalių tarpusavio priešpriešinės prievolės
pasibaigė įskaitymu, plačiau nemotyvavo įskaitymą reglamentuojančių teisės
normų ir jų keliamų reikalavimų atitikties šalių teisiniams santykiams. Tačiau
teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartų teisės normų aiškinimu ir teismų
praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
patvirtina šalių susiklosčiusius priešpriešinius reikalavimus ir jų įskaitymo
sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aptartus įrodymus, padarė
išvadą, kad ieškovas sumokėjo kasatoriui už akcijas 5300 Lt, t. y. faktiškai
tiek, kiek skyrėsi priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, akcijas valdė bei
pardavė kaip visiškai apmokėtas ir iki ieškinio šioje byloje pateikimo (2009 m.
sausio mėn.) nereiškė pretenzijų dėl negrąžintos paskolos. Ši aplinkybė, teismo
nuomone, pakankama nustatyti, kad šalys bendru sutarimu arba vienos iš jų
pareiškimu, žinant ir sutinkant kitai šaliai, atliko tarpusavio reikalavimų
įskaitymą, t. y. ši aplinkybė pakankama konstatuoti, kad šalių priešpriešinių
reikalavimų įskaitymas buvo atliktas ir ieškovui buvo žinomas bei atitiko jo
valią. Pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktais įrodymais
ir atitinka CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl teisėjų kolegija
neturi teisinio pagrindo su šia išvada nesutikti ir (ar) konstatuoti, kad
pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytų įrodymų analizė, minėta,
duoda pagrindą teigti, kad šis teismas savo išvadas, skirtingai nei pirmosios
instancijos teismas, grindė neišsamiais, nepagrįstais bylos įrodymų visetu
teiginiais. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas sprendime nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo,
todėl sprendimas kaip neatitinantis proceso teisės normų reikalavimų pripažintinas
neteisėtu ir naikintinu, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą.
Kasatorius,
ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pripažįsta pagrįsta šio
teismo išvadą, kad atliktas įskaitymas neatitiko įstatymo reikalavimų, tačiau
mano, jog jo prievolė pasibaigė, nes ieškovas priėmė paskolos grąžinimą kitu
būtu – akcijomis (CK 6.39 straipsnio 2 dalis, 6.123 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis
kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, t. y. teismas turi teisę taikyti kitą
teisės normą nei tą, kurią nurodo bylos šalis, ir aiškinti teisės normą bei
kvalifikuoti ginčo teisinį santykį kitaip, nei nurodo šalis. Tai taikoma ir
kasaciniam teismui, kurio pagrindinė funkcija yra užtikrinti teismų praktikoje
vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Dėl to kasatoriaus netinkamas įskaitymo
aiškinimas ir neteisingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas nevaržo
kasacinio teismo kitu teisiniu pagrindu, nei nurodo kasatorius, kvalifikuoti
teisinių santykių ir tai nėra kasacinio skundo ribų peržengimas (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatoriaus nurodytose teisės
normose nustatyta prievolė pasibaigia, kai kreditorius priima prievolės
įvykdymą kitu negu nustatyta sutartyje ar įstatyme būdu. Tai yra vienas iš
prievolės pasibaigimo pagrindų ir reiškia, kad, kreditoriui turint teisę
reikalauti, o skolininkui turint pareigą įvykdyti prievolę, šis, kreditoriui
sutinkant, turi teisę prievolę įvykdyti kitaip, negu sutartyje ar įstatyme
nustatyta. Tačiau tuo atveju, kai tas pačias šalis sieja priešpriešiniai vienarūšiai
atskirais pagrindais atsiradę reikalavimai, abiejų šalių pareiškimu ar vienos
šalies pareiškimu abipusių priešpriešinių prievolių pasibaigimas sprendžiamas
reikalavimų įskaitymo būdu (CK 6.131 straipsnis).
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kadangi
kasacinis teismas naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi
išlaidų paskirstymą. Palikus galioti teismo sprendimą, kuriuo ieškinys
atmestas, kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos ir valstybės išlaidos,
susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovo.
Iš byloje
esančių dokumentų nustatyta, kad už kasacinį skundą kasatorius sumokėjo 780 Lt
žyminio mokesčio, todėl ši suma jam priteistina iš ieškovo. Kasacinio teismo
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kitos būtinos ir
pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 32,25
Lt. Jos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai,
96 straipsnio 2 dalis).
Pagal byloje
pateiktus duomenis, kasatorius apeliacinės instancijos teisme patyrė 1815 Lt
atstovavimo išlaidų, kasacinės instancijos teisme – 2420 Lt atstovavimo išlaidų
(iš viso 4235 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į ginčo,
bylos sudėtingumo pobūdį, advokato teikiamų kasatoriui teisinių paslaugų
pastovumą, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio
nuostatas ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais,
kasatoriaus išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimų į ieškovo apeliacinį
skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kasacinio
skundo parengimą atlyginimas mažintinas iki 2600 Lt (1400 Lt apeliacinės
instancijos teisme ir 1200 Lt kasacinės instancijos teisme).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d.
sprendimą panaikinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009
m. birželio 29 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo
UAB ,,Neries verslas“ (j. a. k. 125370599) atsakovo UAB ,,Sarių sala“ (j. a.
k. 178718686) naudai 780 (septynis šimtus aštuoniasdešimt) Lt bylinėjimosi
išlaidų.
Priteisti iš ieškovo
UAB ,,Neries verslas“ (j. a. k. 125370599) į valstybės biudžetą 32,25 Lt (trisdešimt
du litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo
UAB ,,Neries verslas“ (j. a. k. 125370599) atsakovo UAB ,,Sarių sala“ (j. a.
k. 178718686) naudai 2600 (du tūkstančius šešis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų,
patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Vincas
Verseckas