Administracinė byla Nr. A-2043-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02595-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Rožinis dramblys“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti  Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. SPR-32 (toliau – ir Sprendimas) bei pripažinti jo skundą atsakovui pagrįstu.

Skunde (b. l. 1–6) pareiškėjas paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius (toliau – ir Inspektorius)  skundžiamą administracinį aktą priėmė pažeisdamas įstatymų normas bei nekaltumo prezumpciją. Inspektorius netinkamai ištyrė skundžiamas publikacijas, ko pasėkoje nenustatė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), sąmoningai klaidindamas visuomenę, viešai išpublikavo tikrovės neatitinkančius duomenis, nepagrįstais viešais kaltinimais sumenkino pareiškėjo garbę ir orumą, pažeidė objektyvios ir garbingos žurnalistikos principus, peržengė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nubrėžtas saviraiškos laisvės ribas. Skundo nagrinėjimo metu nebuvo imtasi priemonių nustatyti, ar pareiškėjo socialinė padėtis tuo metu leido jį priskirti prie viešųjų asmenų, kurių privataus gyvenimo apsaugos ribos yra siauresnės nei privačių asmenų. Skundas nagrinėtas ilgiau nei metus, nors Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) numato, kad tokio pobūdžio skundai nagrinėjami per 3 mėnesius, apie skundo nagrinėjimo terminų pratęsimą pareiškėjas negavo nei vieno pranešimo. Žurnalistų etikos inspektorius dėl aplinkybių, įvykusių 2012 metais, sprendimą grindžia viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktu kompetentingos institucijos priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl įvykių, kurie vyko ne prieš skundžiamos publikacijos paviešinimą, o įvykiais, įvykusiais po publikacijų paskelbimo. Tiriant, ar publikacijose buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turėjo būti vertinamas visas straipsnio tekstas, o ne atskiros straipsnio ištraukos. Turėjo būti atsižvelgta į publikacijose naudojamus žodžius, jų reikšmę, išraiškos formas, straipsnių kontekstą, pasisakymo aplinkybes, tikslus, aktualią problemą, turėjo būti atkreiptas dėmesys į tai, kad skundžiami straipsniai buvo paskelbti ne nuomonių ir komentarų skiltyje, į tai, kad šiems straipsniams parinkta pakankamai iššaukianti antraštė, prie straipsnio „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ (duomenys neskelbtini) patalpinta pareiškėjo nuotrauka, kuri laikytina vaizdine publikacijos turinio išraiška,  skirta tokiu būdu pritraukti skaitytojų dėmesį į publikacijoje nurodytą temą. Publikacijos „Per Senųjų metų slenkstį – su senomis nuodėmėmis“ (duomenys neskelbtini) teiginiuose: „Kaip mums yra žinoma, du apkaltinamieji gerai pažįsta ne tik vienas kitą, bet ir buvusio kriminalinės policijos žentą Artūrą J., su kuriuo netgi teko dirbti tame pačiame poskyryje. Kaip sakoma, kartu tarnavo, kartu ir kontrabandą vykdė. Nusikaltimų pobūdis ir braižas yra vienodi, <....>“ iš esmės buvo naujas ir akivaizdus faktinis tvirtinimas, kuris gali būti patikrintas ir įrodytas atsakovo, todėl laikyti šį teiginį viešosios informacijos leidėjo (skleidėjo) suvokimu, nuomone apie galimas sąsajas tarp kartu tarnavusių asmenų, nėra jokio teisinio pagrindo. Iš esmės lygiai toks pats kriterijus taikytinas ir publikacijos „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ teiginiui „Tuomet A. J. nutarė veikti kaip Leninas ir pasirinko kitą kelią. Po šio įvykio vienam policininkui, kuris tuomet dirbo ekipaže surašant protokolą, staiga užsidegė automobilis, be to, būtent policijos komisariato stovėjimo aikštelėje, po ko jis išėjo į pensiją, o viršininko atžvilgiu žentas įtraukė savo uošvį su viršininku, ir pagal standartinę grandinę žmogus, penkiolika metų sąžiningai ištarnavęs policijoje, staiga tapo blogas ir buvo atleistas iš tarnybos.“ Tokių neva faktinių duomenų sugretinimo metodu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) piktnaudžiavo savo teise reikšti nuomonę, nes tai padarė tokiu būdu ir forma, kurios akivaizdžiai pažemino pareiškėjo garbę ir orumą. Publikacijoje „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ apstu daiktavardžių „kontrabandininkas“, nėra aiškiai nurodoma, kad šis tyrimas buvo nutrauktas, todėl publikacijoje nepakanka informacijos, kad nepriklausomas skaitytojas savarankiškai padarytų išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Informacija apie tai, kad tyrimas dėl kontrabandos buvo nutrauktas šio ginčo kontekste turėjo būti vertinama kaip pagrindinė ir privaloma, sudaranti pagrindą teigti, kad buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, nes publikacijoje buvo vertinama paskleista tikrovę atitinkanti informacija – ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl kontrabandos, kuris pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas. Atsakovas taip pat neištyrė ir neįvertino aptariamo straipsnio asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo požiūriu. 2012 m. vasarą pareiškėjas buvo atleistas iš darbo savo noru ir iki pat 2013 m. kovo mėnesio buvo bedarbis, jokio leidimo viešinti savo nuotrauką nedavė.

Atsakovas Inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 37–40) paaiškino, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas buvo nulemtas būtent to, kad Inspektorius siekė išsamiai ir objektyviai ištirti pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Inspektorius, priešingai nei teigia pareiškėjas, vertino visą publikacijų turinį, žodžių reikšmę ir prasmę bei teisės skleisti informaciją ir neturtinių teisių santykį. Teiginiuose „Prieš trejus metus kontrabandininkas A. J. kreipėsi į teismą <...>“, „<...> rajone žinomas kontrabandininkas <...>“, „Kontrabandininko kerštas mums nebuvo naujiena, nes mes tikėjomės panašaus scenarijaus.“, „<...> A. J., paprastas kontrabandininkas, taip piktavališkai sugebėjo aklai sužaisti sostinės policijos vadovybe.“ dalyje „<...> A. J., paprastas kontrabandininkas <...>“ bei „<...> pernai kontrabandininkas buvo pričiuptas pasienyje, kai jis bandė pergabenti didelį kiekį cigarečių ketvirčio milijono litų sumai.“ paskleista informacija nėra žeminanti, nes įtarimai, kokie jie bebūtų, liudija apie galimai teisei priešingos veikos atlikimą, kuri yra nepriimtina ne tik teisės, bet ir moralės bei kitų visuomenėje pripažįstamų socialinių normų požiūriu. Atsakovas pažymėjo, kad 2008 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 166 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 297 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį bei nuteisė jį trejų metų laisvės atėmimo bausme, taip pat trejiems metams atėmė teisę dirbti valstybės tarnyboje. 2012 m. liepos 8 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) 2 dalį. Pastarasis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas įtariamiesiems ir nukentėjusiesiems susitaikius, o pareiškėjui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jis buvo įpareigotas pervesti 650 Lt dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įvertinęs visus tyrimo metu surinktus faktus apie pareiškėjo socialinį elgesį, Inspektorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundžiama informacija neįgyja papildomos konstatuojamos neigiamos reikšmės ir papildomai neprisideda prie neigiamo pareiškėjo vertinimo, kadangi pats pareiškėjas, o ne viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), savo teisei ir moralei prieštaraujančiais veiksmais nulėmė neigiamą jo asmenybės vertinimą visuomenėje. Sprendime taip pat pripažinta, kad pareiškėjui buvo pateikti įtarimai dėl kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris  Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimu nutrauktas, o įtarimai panaikinti. Inspektorius nustatė, kad pareiškėjo skundžiama publikacija paskelbta praėjus dviem mėnesiams po nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo. Skundžiamu atveju buvo atsižvelgta į tai, kad iš viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) negalima reikalauti visiško tikslumo, bet galima reikalauti elgtis sąžiningai, sąmoningai neiškraipyti faktų ir duomenų, siekiant sumenkinti ar pažeminti asmenį, apie kurį rašoma. Be to, viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi ribotas galimybes patikrinti turimą informaciją apie teisėsaugos institucijų atliekamus tyrimus, atliekamus procesinius veiksmus bei priimtus sprendimus. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neiškraipė informacijos dėl pareiškėjui pateiktų įtarimų pagrindo, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), lakoniškai pareiškėją pavadinęs nuo pagrindinio žodžio „kontrabanda“, dėl kurios pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, išvestiniu daiktavardžiu „kontrabandininkas“, iš esmės paskleidė tikrovę atitinkančią informaciją. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad jam skirtame skunde pareiškėjas nekėlė klausimo dėl asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. K. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rožinis dramblys“ atsiliepime prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui (b. l. 34–36).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė (b. l. 122–129).

Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Šiuo atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija. Todėl subjektų, kurie paskleidė informaciją, atitinkančią tikrovę, bet šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius taip pat turėtų taikyti Visuomenės informavimo įstatyme numatytas poveikio priemones.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad publikacijos „Per Senųjų metų slenkstį – su senomis nuodėmėmis“ teiginiais: „Kaip mums yra žinoma, du apkaltinamieji gerai pažįsta ne tik vienas kitą, bet ir buvusio kriminalinės policijos žentą Arūną J., su kuriuo netgi teko dirbti tame pačiame poskyryje. Kaip sakoma kartu tarnavo, kartu ir kontrabandą vykdė. Nusikaltimų pobūdis ir braižas yra vienodi, tik štai vaikinams nepasisekė – tarp jų giminių neatsirado tokio uošvio, kuris iš visų vandenų išlipa sausas ir kurio namo neįveikia net Molotovo kokteilis.“ buvo naujas faktinis tvirtinimas, kuris gali būti patikrintas ir įrodytas atsakovo, todėl negali būti laikomas nuomone apie galimas sąsajas tarp kartu tarnavusių asmenų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 36 punktą, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Įstatymo 2 str. 84 p.). Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-142/2006, 3K-3-667/2006, 3K-3-50/2013). Asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias), tiek subjektyviais saviraiškos būdais (išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus ar kt.), kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Tačiau nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Nacionalinių teismų formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-142/2006, 3K-3-667/2006). Analizuojama publikacija autorius analizavo teisėsaugos organų veiklą kovoje prieš nusikalstamas veikas vykdančius asmenis, galimus jų tarpusavio ryšius. Šios publikacijos teiginiais viešosios informacijos rengėjas, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, pateikė savo poziciją ir vertinimą apie pareiškėjo ir kitų publikacijoje minimų asmenų ryšius, tačiau ši jo pozicija nėra kategoriška ir negali būti laikoma kaip sudaranti pagrindą neabejotinai išvadai padaryti dėl pareiškėjo neteisėtos veikos vykdymo. Taigi šia publikacija pateikta autoriaus nuomonė, kurios tikslas nebuvo iškraipyti faktų ar duomenų bei sumenkinti pareiškėjo reputaciją.

Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi ir dėl publikacijos „Kontrabandininkas vs Valstybė: Šalis kol kas pralaimi „sausai““ teiginių. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teiginiai „Prieš trejus metus kontrabandininkas A.J. kreipėsi į teismą <...> kad mes jį pavadinome tuo, kas jis tikrųjų yra. <...> tas asmuo buvo rajone žinomas kontrabandininkas A.J. <...> kontrabandininko kerštas mums nebuvo naujiena, nes mes tikėjomės panašaus scenarijaus. <...> A.J., paprastas kontrabandininkas, taip piktavališkai sugebėjo piktai sužaisti sostinės policijos vadovybe. <...> kontrabandininkas buvo pričiuptas pasienyje, kai jis bandė pergabenti didelį kiekį cigarečių ketvirčio milijono litų sumai.“ laikytini žiniomis, nes jie pateikti kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kurių teisingumą galima patikrinti. Į bylą pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimas patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, tačiau jis buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju informacijos rengėjas, turėdamas informacijos apie vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl kontrabandos, ir pareiškėją pavadindamas daiktavardžiu kontrabandininku, iš esmės nepaskleidė neteisingų duomenų. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi ribotas galimybes patikrinti informaciją apie teisėsaugos institucijų vykdomus tyrimus, vadinasi trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo nežinoti apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog publikacijoje paskelbti teiginiai nebuvo žeminančio pobūdžio, jais nesiekta platinti dezinformaciją apie pareiškėją. Vertinant publikacijos teiginius „Tuomet A. J. nutarė veikti kaip Leninas ir pasirinko kitą kelią. Po šio įvykio vienam policininkui, kuris tuomet dirbo ekipaže surašant protokolą, staiga užsidegė automobilis, <...> o viršininko atžvilgiu žentas įtraukė savo uošvį su viršininku, ir pagal standartinę grandinę žmogus, penkiolika metų sąžiningai ištarnavęs policijoje, staiga tapo blogas ir buvo atleistas iš tarnybos.“ visos publikacijos kontekste, matyti, kad iš jų negalima susidaryti išvados, jog būtent pareiškėjas šiuos veiksmus atliko. Tai lemia, jog publikacijoje pateikti autoriaus spėjimai apie analizuotą policijos pareigūnų pasitraukimą iš tarnybos, laikytini jo nuomone, kuria nebuvo siekta sąmoningai nuslėpti ir iškreipti faktus. Minėta, kad nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.

Pareiškėjas skundą teismui grindė ir tuo, kad atsakovas neištyrė ir neįvertino publikacijos asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo požiūriu, o būtent – netyrė, ar nebuvo pažeista jo teisė į atvaizdą. Tačiau atsakovui pateikto pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinys rodo, kad pareiškėjas nekėlė klausimo dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo, todėl atsakovas pagrįstai atliko tyrimą pareiškėjo inicijuoto ginčo ribose. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 13 dalį,  Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Šiuo atveju pareiškėjo skundas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas 2013 m. kovo 19 d., patikslintas skundas – 2013 m. balandžio 22 d., o Sprendimas priimtas 2014 m. balandžio 3 d. Taigi atsakovas praleido skundo išnagrinėjimo terminą, tačiau vien šio termino praleidimas negali būti pagrindas iš esmės teisingam sprendimui naikinti.

III.

Pareiškėjas A. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 135–137) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovo sprendimas buvo priimtas pažeidus imperatyvias Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalies nuostatas.
2. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių patikrinimo Inspektorius nesikreipė nei į vieną valstybės instituciją, prašydamas papildomos informacijos. Sprendimas priimtas vadovaujantis vien subjektyviais trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais.
3. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino į bylą pateiktų įrodymų – valstybės institucijų oficialių atsakymų į pareiškėjo paklausimus.
4. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių, tikrovės neatitinkančių formuluočių.
5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, Visuomenės informavimo įstatyme numatytas Žurnalistų etikos inspektoriaus gauto skundo nagrinėjimo terminas yra naikinamasis.

Atsakovas Inspektorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 151–152) atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 konstatavo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas terminas yra procedūrinio pobūdžio skundo nagrinėjimo terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Visuomenės informavimo įstatymas numato asmenims teisę Žurnalistų etikos inspektoriui skųsti visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informaciją. Pažymėtina, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 1 dalies
1–3 punktuose nustatytais atvejais, t. y. nagrinėdamas asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (1 p.); dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (2 p.); dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (3 p.), Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus).

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 15 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai skundas (pareiškimas) pripažįstamas nepagrįstu, inspektorius privalo raštu motyvuotai atsakyti skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui kreipusis į viešojo administravimo subjektą – Žurnalistų etikos inspektorių – jis privalėjo pareiškėjo skundą ištirti ir informuoti pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus. Nustatęs, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, Inspektorius atsakė jam byloje ginčijamu Sprendimu, kurį pareiškėjas apskundė teismui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 straipsnis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124–131; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-884/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises.

Pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas administracinėje byloje turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Skunde, į kurį buvo atsakyta Sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad visuomenės informavimo priemonėje paskelbta publikacija įžeidė pareiškėjo garbę ir orumą, pakirto pasitikėjimą pareiškėjo reputacija, todėl prašė pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo bei Sprendimo, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, turinį, matyti, kad Inspektorius įvertino visas skunde nurodytas aplinkybes bei dėl jų pateikė išvadas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pateiktas atsakymas iš esmės atitinka Įstatymo reikalavimus ir yra pakankamas pareiškėjo teisiniam materialiniam suinteresuotumui gauti atsakymą patenkinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, vykdo teisminę vykdomosios valdžios kontrolę, tačiau ši kontrolė nėra savitikslė, bet yra susijusi su suinteresuoto asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynyba. Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas visų pirma įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu). Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas skunde nenurodė, kuo jo teises ar teisėtus interesus pažeidžia skundžiamas Sprendimas bei kuo jo teisės ar teisėti interesai bus apginti jį panaikinus. Kaip jau minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas atitinka Visuomenės informavimo įstatyme inspektorius raštui, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie atsisakymą nagrinėti jo skundą, keliamus reikalavimus – buvo pateiktas raštu, yra išsamiai motyvuotas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją inspektorius turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (Įstatymo 49 str. 1 d., 1 str. 1 d.), t. y. užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą, o ne privačių asmenų teises ir interesus. Papildomai pažymėtina, jog asmens garbės ir orumo gynimą numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis. Siekdamas apginti galimai pažeistas savo teises, pareiškėjas turi galimybę vadovaudamasis šia įstatymo nuostata kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus. Tuo tarpu šioje administracinėje byloje įvertinus Žurnalistų etikos inspektoriaus veiksmus atliekant jam priskirtas viešojo administravimo funkcijas ir nenustačius, kad jais būtų pažeisti pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, pareiškėjo reikalavimai panaikinti Sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą negali būti tenkinami.

Įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus bei pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra nustatyta, kokias pareiškėjo teises ar įstatymo saugomus interesus pažeidė skundžiamas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas; pareiškėjas irgi nenurodė teisių ar teisėtų interesų, kurie būtų pažeisti minėtu raštu, todėl tenkinti pareiškėjo šioje byloje paduotą skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.