Civilinė byla Nr. 2A-91/2013
Teismo proceso Nr. 2-59-3-00555-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija:35.5.;35.6.;35.6.1.;(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės Ūkio banko ir atsakovų K. Š., A. Š., D. N. Š. ir D. J. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-405-425/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovams K. Š., A. Š., D. N. Š., D. J. Š., P. A. Š. ir L. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Ūkio bankas (toliau – Bankas) patikslinęs ieškinį (2 t., 82-84 b. l.) prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2009 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 940 ir 2009 m. birželio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 4015, Nr. 4013, kuriomis A. Š. ir K. Š. savo broliui P. A. Š. pardavė ½ dalį patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statinyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1E2p) ir A. Š. mamos broliui D. N. Š. pardavė ½ dalį patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statinyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1E2p), ūkinius pastatus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Išieškojimą prašė nukreipti į ginčo sandoriais perleistą nekilnojamąjį turtą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Bankas reikalavimus kildino iš atsakovo K. Š. 2007 m. kovo 19 d. Bankui išrašyto 530 200 Lt neprotestuotino paprastojo vekselio, kurio ieškinio pateikimo dienai neapmokėta dalis sudarė 414 867,65 Lt ir T. Š. 2008 m. birželio 3 d. Bankui išrašyto 38 000 Lt neprotestuotino vekselio, už kurį laidavo atsakovas K. Š. ir kurio ieškinio pateikimo dienai neapmokėta dalis sudarė 35 013,94 Lt. Kadangi įsipareigojimai pagal minėtus vekselius neįvykdyti, 2009 m. rugsėjo 4 d. ir 2009 m. rugpjūčio 27 d. notarai yra išdavę vykdomuosius įrašus, kurie pateikti vykdyti antstoliui. 2010 m. gegužės 14 d. Bankas sužinojo, kad ginčo sandoriais skolininkas K. Š. savo turtą už ženkliai mažesnę kainą (2009 m. vasario 24 d. sutartimi turtas perleistas už 80 000 Lt, nors viešajame registre nurodyta turto vertė yra 454 000 Lt; 2009 m. birželio 29 d. sutartimi turtas perleistas už 30 000 Lt, o viešajame registre nurodyta turto vertė – 454 000 Lt; ūkiniai pastatai ir kiemo statiniai perleisti už 10 000 Lt, o viešajame registre nurodyta turto vertė – 57 800 Lt) perleido savo artimiesiems giminaičiams ir tokiu būdu siekė išvengti atsiskaitymo su Banku, todėl ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).
Vykdant priverstinį išieškojimą, 2011 m. kovo 28 d. antstolio S. R. T. perdavimo išieškotojui aktu Nr. 01020904155 buvo realizuotas Bankui įkeistas skolininko K. Š. turtas, todėl patikslintu ieškiniu Bankas atsisakė 387 000 Lt reikalavimo, nurodydamas, jog Bankui liko nesumokėta 115 612,89 Lt skola. Todėl Bankas atsisakė reikalavimo pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 4013, kuria A. Š. ir K. Š. A. Š. mamos broliui D. N. Š. pardavė ūkinius pastatus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priėmė ieškovo AB Ūkio banko atsisakymą nuo ieškinio dalies (dėl pripažinimo negaliojančia 2009 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria atsakovai K. Š. ir A. Š. D. N. Š. pardavė ūkinius pastatus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)) ir bylą šioje dalyje nutraukė; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovai K. Š. ir A. Š. D. N. Š. už 30 000 Lt pardavė ½ dalį negyvenamosios patalpos – parduotuvės, patalpa Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis : R-5, R-6, 1-1 (1/2 iš 32,21 kv. m.) – 16,11 kv. m./ pažymėjimas plane: 2/, statinyje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1E2p ir taikė restituciją - ½ dalį negyvenamosios patalpos – parduotuvės, su bendro naudojimo patalpomis, grąžino K. Š., o iš K. Š. ir A. Š. D. N. Š. priteisė po 15 000 Lt; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė ieškovui AB Ūkio bankui iš atsakovų K. Š. ir A. Š. po 771 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei po 28 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė iš ieškovo AB Ūkio banko 2 200 Lt nesumokėtą žyminio mokesčio dalį ir valstybei 56 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Panaikino Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 7 d. ir 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimis atsakovo D. N. Š. turtui - ūkiniams pastatams, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniams, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini) taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Likusio ginčo turtui Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 7 d., 2010 m. lapkričio 15 d., 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Teismas nustatė, kad atsakovas K. Š. 2007 m. kovo 17 d. Kredito sutarties Nr. 07/03-084 bei 2007 m. kovo 19 d. ir 2008 m. birželio 3 d. paprastųjų vekselių pagrindu įgijo pareigą Bankui grąžinti skolą. 2009 m. rugpjūčio 27 d. ir 2009 m. rugsėjo 4 d. notarų išduoti vykdomieji įrašai taip pat sukelia skolininkui pareigą įvykdyti kreditoriaus reikalavimus. Bankas ieškinio pateikimo dienai turėjo 451 656,89 Lt dydžio reikalavimo teisę į atsakovą K. Š.. Minėtos Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui, 2007 m. buvo įkeistas atsakovo K. Š. nekilnojamasis turtas - parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini), kuri 2008 m. lapkričio 7 d. buvo įvertinta 1 087 000 Lt (1 t., 7 b. l.). Dėl ekonominės krizės šalyje Bankui įkeistų patalpų vertė nukrito. Bankas 2011 m. kovo 28 d. perėmė jam įkeistą turtą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 387 000 Lt. Iš įkeisto turto kreditorius patenkino tik dalį savo reikalavimo, todėl kreditorius vis dar turi 115 612,89 Lt reikalavimo teisę į atsakovą. Skolininkui nesudarius ginčijamų sandorių, jam vis dar priklausytų 256 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas iš kurio kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą, todėl sprendė, kad ginčijami sandoriai pažeidžia kreditoriaus interesus. Bankas apie ginčijamus sandorius sužinojo tik 2010 m. gegužės 14 d. (1 t., 17-26 b. l.), o ieškinį pareiškė 2010 m. spalio 7 d. Nors minėti sandoriai buvo sudaryti anksčiau, tačiau sprendė, kad kreditorius neturi pareigos kiekvieną dieną domėtis savo skolininkų sudaromais sandoriais, tai būtų neekonomiška ir pareikalautų nemažai papildomų kaštų. Todėl konstatavo, kad kreditorius nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu. Teismas atmetė atsakovo K. Š. argumentus, kad ginčijamus sandorius atsakovas privalėjo sudaryti dėl trūkstamų lėšų gydymui, nes ir tokiu atveju atsakovas turėjo siekti kuo mažiau pažeisti kreditoriaus teises ir pasirinkti sudaryti sandorį, mažiausiai apsunkinantį kreditoriaus reikalavimų vykdymą. Šiuo atveju buvo sudaryti keli sandoriai, kuriais skolininkas perleido tretiesiems asmenims visą nuosavybės teise valdytą turtą. Kadangi sandoriai sudaryti už ženkliai žemesnę, nei turto rinkos kainą, o 2009 m. vasario 24 d. sandorį skolininkas sudarė su savo broliu, teismas preziumavo šalių nesąžiningumą, kaip pakankamą sąlygą actio Pauliana instituto taikymui. Tačiau pripažino, kad Banko reikalavimui patenkinti pakaktų pripažinti negaliojančiu tik vieną sandorį, kuriuo skolininkas savo broliui pardavė nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė yra apie 130 000 Lt, priešingu atveju būtų neproporcingai pažeistos skolininko ir trečiųjų asmenų teisės.
Pripažinus negaliojančia 2009 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, teismas taikė restituciją (CPK 6.145 - 6.146 str.) ir iš atsakovų K. Š. ir A. Š. priteisė po 15 000 Lt pirkėjui D. N. Š., kadangi pirkėjas 30 000 Lt pardavėjams sumokėjo lygiomis dalimis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, o pagal rinkos vertes ginčijami sandoriai yra vienodos vertės, nors buvo įvertinti 30 000 Lt ir 80 000 Lt, pripažino pagrįstomis ieškovo 50 proc. turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jas priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis. Teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą dėl 2009 m. vasario 24 d. 80 000 Lt vertės sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurį ieškovas apmokėjo 100 Lt žyminio mokesčio dalimi nuo sumokėto 1 000 Lt žyminio mokesčio, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisė 2 200 Lt nesumokėtą žyminio mokesčio dalį. Teismo turėtas 112,71 Lt išlaidos, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisė iš ieškovo ir atsakovų K. Š. ir A. Š. į valstybės biudžetą po ½ dalį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas AB Ūkio bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti tik vieną ginčijamą sandorį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: teismas nepagrįstai sprendė, kad kreditoriaus skoliniam reikalavimui patenkinti pakanka pripažinti negaliojančiu tik vieną 2009 m. birželio 29 d. ginčo sandorį Nr. 4015. Teismas konstatuodamas, kad vieno sandorio vertė yra 265 000 Lt suklydo, nes skolininko broliui perleisto turto rinkos vertę apskaičiavo pagal du ginčo sandorius. Tuo tarpu 2009 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 4015 perleisto turto vertė yra tik 132 500 Lt. Be to, prekybos pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1E2P), esančio (duomenys neskelbtini) ½ dalis (patalpa Nr. 1) buvo įkeista Bankui, o kita ½ dalis, patalpa Nr. 2, po ½ dalį, 2009 m. birželio 29 d. buvo parduota D. Š. ir 2009 m. vasario 24 d. P. A. Š.. Ginčo sandoriais perleistas turtas nėra atidalintas. Po ½ D. Š. ir P. A. Š. įsigiję patalpas Nr. 2, nesusitarė dėl naudojimosi juo tvarkos, todėl, teismui, panaikinus tik vieną ginčo sandorį, bus apsunkintas ne tik pagal panaikintą sandorį perleisto turto pardavimas, kai kita šių patalpų dalis lieka trečiųjų asmenų nuosavybėje, tačiau turės neigiamos įtakos pardavimo kainai varžytinėse, nes CPK imperatyviai numato, jog pradinė turto pardavimo kaina varžytinėse (CPK 718 str. 1 d.) yra 80 proc. (106 000 Lt), o antrosiose varžytinėse (CPK 722 str.) - 60 proc. (79 500,-Lt) nustatytos turto vertės (CPK 681 str.). Šios vertės nepakanka Banko finansiniam reikalavimui patenkinti. Pažymi, kad to paties pastato Bankui įkeistos ½ dalies paradavimas varžytinėse buvo ilgas ir komplikuotas. Kadangi šiam turtui neatsirado pirkėjų, bankas buvo priverstas perimti šį turtą. Ši aplinkybė patvirtina, kad skolininkui K. Š. priklausiusi turto dalis nėra paklausi, todėl tikimybė, kad varžytinėse pavyks parduoti neatidalintą, kartu su trečiaisiais asmenimis valdomą ¼ ginčo turto dalį ir pilnai padengti kreditoriaus 115 612,89 Lt reikalavimą yra nereali.
Atsakovai K. Š., A. Š., D. N. Š. ir D. J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti ginčijamą sandorį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir praleidus ieškinio senatį, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1.Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į skolininką. Tenkinant ieškinį iš dalies, svarbu buvo nustatyti, ar ieškovas turėjo reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu, ir ar turima reikalavimo teisė buvo vykdytina. Vien tik kredito sutarties sudarymas ir vekselio pasirašymas kreditoriui dar nesukuria neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės į skolininką. Ginčijamų sandorių sudarymo metu kredito sutartis nebuvo nutraukta, ieškovas dar nebuvo skolos išieškojimo nukreipęs į įkeistą turtą, nebuvo notarų išduoti ir vykdomieji dokumentai pagal atsakovo K. Š. prievoles, todėl ieškovas dar neturėjo neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovą K. Š.. Vykdytina reikalavimo teisė ieškovui atsirado tik 2009 m. rugpjūčio 27 d. ir 2009 m. rugsėjo 4 d. notarams išdavus vykdomuosius įrašus, bet tai įvyko po ginčijamų sandorių sudarymo. Atsakovui K. Š. suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas patalpos – parduotuvės įkeitimu, kurio įsigijimui Bankas suteikė paskolą. Šį turtą ieškovas buvo įvertinęs virš milijono litų suma, todėl jo pakako ieškovo suteikto kredito padengimui, ginčijamų sandorių sudarymo metu. Aplinkybė, kad praėjus beveik dvejiems metams už ieškovo suteiktą 500 000 Lt paskolą įsigyto turto niekas nenorėjo įsigyti ir ieškovas šį turtą 2011 m. kovo 28 d. perėmė tik už 387 000 Lt, nesuteikia teisės ieškovui ginčyti anksčiau sudarytų atsakovų sandorių. Ieškovas paskolų suteikimo srityje yra profesionalas, todėl sudarant kredito sutartį, kaip stipresnioji kredito sandorio šalis, įkeitimu apsidraudė savo riziką ir tik 2011 m. kovo 28 d. paaiškėjo, kad įkeisto turto nepakaks prievolės įvykdymui. O tai patvirtina, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu dar neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į skolininką.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo interesus. Po ginčijamų sandorių sudarymo atsakovas K. Š. neliko beturčiu, nes nuosavybės teise turėjo patalpą – parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), kurios vertės pakako ieškovo dar nevykdytinam (nepradelstam) kreditoriniam reikalavimui. Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas K. Š. netapo nemokus ir nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui, todėl nepažeidė jokių ieškovo teisių.
3. Teismas neįvertino atsakovų argumentų, kad ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo ar privalėjo sužinoti žymai anksčiau, t. y. kai 2009 metais vyko atsakovų K. Š. ir A. Š. skyrybų procesas, kuriame dalyvavo ieškovas ir teikė išvadas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Be to, nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, todėl kai kyla ginčas dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų, todėl ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsakovai teismo prašė taikyti ieškinio senatį, todėl ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu.
4. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad skolininkas neturėjo pareigos sudaryti ginčijamų sandorių. Atsakovui K. Š. labai sunkių ligų gydymuisi reikėjo daug lėšų. Sveikatos būklė ir nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės lėmė ginčijamų sandorių sudarymo būtinybę. Be to, ginčijamais sandoriais skolininkas neperleido viso savo turimo turto.
5. Teismas nepagrįstai ginčijamo turto rinkos vertę nustatė pagal 2011 m. turto vertės pažymą ir konstatavo šalių nesąžiningumą, nes ginčijami sandoriai buvo sudaryti beveik prieš dvejus metus, o tai labai įtakojo nekilnojamojo turto rinkos vertę. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ginčijamo turto niekas nenorėjo pirkti už bet kokią kainą. Tai įrodo atsakovo pirkėjų paieška per nekilnojamojo turto agentūrą UAB „LNT“. Tai įrodo, ir kitos bylos aplinkybės, tai, kad ieškovas privalėjo perimti atsakovo įkeistą nekilnojamąjį turtą, nes šiam turtui nebuvo paklausos. Realią rinkos kainą nustato pirkėjai, bet ne turto vertintojai. Ginčijamas turtas buvo parduotas už realią tuo metu ginčijamo turto rinkos kainą, todėl ginčijamų sandorių šalys negali būti laikomos nesąžiningomis, nežiūrint į tai, kokie subjektai tuos sandorius sudarė. Atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, todėl ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais negali turėti įtakos sąžiningų atsakovų teisėms.
6. Kadangi nėra nustatytos ir įrodytos visos skundžiamame sprendime nurodytos actio Pauliana ieškinio sąlygos, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalėjo būti patenkintas.
Atsakovas K. Š. atsiliepimu į AB Ūkio banko apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinis skundas dėl turto vertės ir pardavimo galimybių yra grindžiamas tik prielaidomis.
2. Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 str.) Pagal atsakovo K. Š. teismui pateiktą ginčijamo turto įvertinimo ataskaitą nuginčyto turto pilnai pakanka ieškovo finansinio reikalavimo patenkinimui, todėl priešinga apelianto nuomonė yra nepagrįsta ir prieštarauja CK 6.66 straipsnio nuostatoms.
Ieškovas AB Ūkio bankas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuota atsakovo K. Š. 115 612,89 Lt skola Bankui, kurios atsakovas neginčijo, prieštaravimų šioje dalyje nereiškė, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad Bankas ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės į skolininką K. Š..
2. Ginčo sandoris sudarytas 2009 m. vasario 24 dieną, t. y. po to, kai Bankas įgijo teisę naudotis reikalavimo teisės apsauga, todėl šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus, nes po jo sudarymo nebeliko turto, iš kurio būtų galimas skolos išieškojimas.
3. Apeliantai nepagrįstai sutapatino Banko reikalavimo teisės apimtis (t. y. skolos dydį Bankui perėmus įkeistą ir varžytinėse neparduotą turtą) su Banko, kaip kreditoriaus, reikalavimo teise.
4. Ieškinio senatis reikšti reikalavimą actio Pauliana pagrindu nebuvo praleista, nes 2009 m. gegužės 5 d. skolininkas kreipėsi į Banką, patvirtindamas savo įsipareigojimus Bankui ir tuo pačiu nurodydamas, jog ketina skolą Bankui padengti pardavęs turtą. Bankas tikėjosi, kad skolininkas vykdys raštu išdėstytus įsipareigojimus.
5. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas šalių nesąžiningumą grindė tik ginčo turto pardavimo kaina, nes ieškinys dėl šalių nesąžiningumo buvo grindžiamas keliais aspektais – sandorio šalių giminystės ryšiais, kurie patenka į CK 6.67 straipsnio prezumpcijų sąrašą, sandorių skuba, mažesne, nei turto rinkos verte ir sandorių šalių žinojimu apie perleidžiamo turto savininko finansinius sunkumus. Šios aplinkybės patvirtina šalių nesąžiningumą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisako dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kadangi nuo to, ar yra pagrindas šio skundo tenkinimui, tiesiogiai priklauso ieškovo apeliacinio skundo tenkinimo galimybė (tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas bet kuris iš pagrindų ieškinį atmesti, netektų prasmės svarstymas, kokioje apimtyje naikintini ginčijami sandoriai).
Dėl aplinkybės ar ieškovas yra atsakovo K. Š. kreditorius, t.y. ar jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę
Atsakovai nepagrįstai ginčija teismo išvadą, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į skolininką ir kad ją turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Byloje yra nustatyta, kad atsakovas K. Š. 2007 m. kovo 19 d. Bankui išrašė 530 200 Lt neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kurio neapmokėta dalis ieškinio pateikimo dienai sudarė 414 867,65 Lt ir yra laidavęs už T. Š. 2008 m. birželio 3 d. Bankui išrašytą 38 000 Lt neprotestuotiną vekselį, kurio neapmokėta dalis ieškinio pateikimo dienai sudarė 35 013,94 Lt. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovo K. Š. skola ieškovui buvo 115 612,89 Lt (2 t., b.l. 137-140). Taigi, tiek ginčijamų sandorių sudarymo metu, tiek šiuo metu ieškovas yra atsakovo K. Š. kreditoriumi ir turi į jį galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę. Apeliantai nepagrįstai reikalavimo teisės turėjimą sieja su vykdomųjų įrašų išdavimo momentu (2009 m. rugsėjo 4 d. ir 2009 m. rugpjūčio 27 d.), kadangi CK 6.66 str. teisės ginčyti sandorį nesieja su prievolės pažeidimo aplinkybe bei jos vykdytinumu.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004). Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat yra išaiškinęs, jos sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą Actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).
Nagrinėjamu atveju prievolė kreditoriui atsirado anksčiau, negu buvo sudaryti ginčijami sandoriai, todėl nepagrįstas atsakovų apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas neturėjo neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą K. Š., nes vykdytina reikalavimo teisė ieškovui atsirado tik 2009 m. rugpjūčio 27 d. ir 2009 m. rugsėjo 4 d. notarams išdavus vykdomuosius įrašus, t.y. jau po ginčijamų sandorių sudarymo.
Nepagrįstai ieškovo reikalavimo teisės turėjimas siejamas ir su aplinkybe, kad atsakovo K. Š. prievolių įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu savo reikalavimų nebuvo nukreipęs į įkeistą turtą. Prievolės įvykdymo užtikrinimas hipoteka nepaneigia kreditoriaus statuso bei jo reikalavimo teisės turėjimo; hipotekos atveju kreditorius turi teisę nukreipti savo reikalavimų patenkinimą į įkeistą turtą ne ginčo tvarka, tačiau užtikrinimas hipoteka negarantuoja visiško prievolės įvykdymo (taip įvyko ir nagrinėjamos bylos atveju), todėl galimybė sumažinti reikalavimo teisės apimtis, patenkinus dalį reikalavimo iš įkeisto turto, negali būti tapatinama su kreditoriaus statuso neturėjimu (praradimu).
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Atsakovai pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo interesus kvestionuoja remdamiesi argumentu, kad po ginčijamų sandorių sudarymo atsakovas K. Š. neliko beturčiu, nes nuosavybės teise turėjo patalpą – parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), kurios vertės pakako ieškovo dar nevykdytinam (nepradelstam) kreditoriniam reikalavimui. Taigi, pasak apeliantų, ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas K. Š. netapo nemokus ir nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui, todėl nepažeidė jokių ieškovo teisių.
Dėl šio apeliantų argumento teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuosekliai formuojama praktika šios kategorijos bylose, kreditoriaus teises pažeidžiančiais sandoriais pripažįstami tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013; kt.). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad turto- parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kuris liko atsakovo K. Š. nuosavybėje, vertė nebuvo pakakama ieškovo reikalavimui patenkinti, kadangi šio turto nepardavus iš varžytynių, jis buvo perduotas išieškotojui už 387 000 Lt vertę. Skolininkas neginčijo turto perdavimo išieškotojui akto, taigi, neginčijo ir perduoto turto vertės. Minėta, jog po šio turto perdavimo išieškotojui, atsakovo K. Š. skola bankui liko 115 612,89 Lt. Ši aplinkybė paneigia atsakovų argumentus, kad atsakovui K. Š. po sandorių sudarymo likusio turto vertė buvo pakankama ieškovo reikalavimui patenkinti. Kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas skolos išieškojimas, atsakovas K. Š. neturi, taigi, ginčijamų sandorių pagrindu perleisdamas turtą atsakovams P.A. Š. ir D.N. Š., jis sumažino savo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, masę bei vertę ir, nors tai nesukėlė visiško skolininko nemokumo, pažeidė kreditoriaus teises tuo, jog atsakovui likusio turto nepakankant kreditoriaus reikalavimams patenkinti, nukreipti išieškojimą į kitą turtą nebeliko galimybės.
Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl kreditoriaus teisių pažeidimo sudarius ginčijamus sandorius, yra pagrįsta ir teisėta.
Dėl sandorių privalomumo
Teismų praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kuri gali kilti iš įstatymo (pvz. viešojo pirkimo sutartys – CK 6.380 str., energijos pirkimo-pardavimo sutartys – CK 6.383 str.), teismo sprendimo, skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000, 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).
Nagrinėjamoje byloje apeliantai (atsakovai) privalomumą sudaryti sandorius grindžia atsakovui K. Š. nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis: pašlijusia jo sveikatos būkle (sunkių ligų gydymui buvo reikalingos didelės piniginės lėšos, dėl sutrikusios sveikatos atsakovas neteko darbingumo) ir nepalankiai susiklosčiusiomis asmeninėmis aplinkybėmis (šeimos iširimas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą yra pateikti duomenys apie atsakovo K. Š. sveikatos būklę 2011 m. kovo 21 d. (medicininis pažymėjimas- 2 t., b.l. 107) bei 2010 m. vasario 26 d. išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (2 t., 108 b.l.). Ginčijami sandoriai buvo sudaryti gerokai anksčiau- 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. birželio 29 d. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie jo nurodomą esminį sveikatos pablogėjimą prieš sandorių sudarymą, kuris sąlygotų itin dideles atsakovo finansines išlaidas bei poreikį (būtinumą) sudaryti ginčijamus sandorius, taip pat byloje nėra jokių įrodymų nei apie dideles gydymo išlaidas, nei apie jų būtinumą, nei laiką, kada jos buvo realiai patirtos.
Apeliantų argumentai dėl nepalankiai susiklosčiusių asmeninių gyvenimo aplinkybių, lėmusių sandorių sudarymo privalomumą apeliaciniame skunde nėra detalizuojami. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nurodoma tokia faktinė asmeninio pobūdžio aplinkybė kaip šeimos iširimas (santuokos nutraukimas) (2 t., b.l. 107). Ši faktinė aplinkybė atsakovo nurodoma abstrakčiai, nepagrindžiant kaip šeimos iširimas susijęs su atsakovo privalėjimu sudaryti ginčo sandorius. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad santuoka buvo nutraukta šalių bendru sutarimu (1 t., b.l. 174) 2009 m. birželio 12 d. teismo sprendimu. Pareiškimas dėl santuokos nutraukimo teismui buvo paduotas 2009-04-29 (informacinės teismų sistemos Liteko duomenys). Vienas iš ginčijamų byloje sandorių buvo sudarytas dar iki šio pareiškimo pateikimo (2009-02-24), vienas sandoris- po santuokos nutraukimo. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai išsprendė tiek prievolių, tiek turto pasidalinimo klausimus, tačiau joje susitarta tik dėl patalpų, įkeistų ieškovui, nuosavybės po santuokos nutraukimo (jos paliktos K. Š. nuosavybe- sutarties 7 punktas); dėl kitų patalpų nuosavybės teisės šioje sutartyje nebuvo sprendžiama, nors vienas iš ginčijamų sandorių tuo metu dar nebuvo sudarytas. Šios aplinkybės liudija, jog jokio ginčo dėl turto tarp sutuoktinių realiai nebuvo kilę, o sandorių sudarymas niekaip nėra susijęs su santuokos nutraukimo procesu, išskyrus panašų šių įvykių laiką. Atsakovas, siekdamas įrodyti privalėjimą sudaryti sandorius, turi konkrečiai pagrįsti bei įrodyti faktines aplinkybes, lėmusiais šį privalomumą o ne abstrakčiai įvardinti tam tikrus faktus, nepagrindžiant jų sąsajumo su sandorių sudarymu (CPK 178 str.).
Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nei viena iš apeliantų nurodomų faktinių aplinkybių, kurios jų nuomone lėmė sandorio privalomumą, nepriskirtinos prie jau aptartų imperatyvų (asmens pareiga, kylanti iš įstatymo, teismo sprendimo, skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų), todėl teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog atsakovas sandorių sudaryti neprivalėjo.
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo
Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra šalių nesąžiningumas. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Kreditoriaus interesų gynimas pagal actio Pauliana apima ne tik tuos atvejus, kai yra suvaržytos skolininko daiktinės teisės, bet ir tuos, kai skolininkas turi kreditorių, o skolininko daiktinės teisės nėra apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; kt.).
Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, t.y. įrodyti sandorio šalių nesąžiningumą privalo tas, kuris teigia jas buvus nesąžiningomis (CPK 178 str.), tam tikrais atvejais įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs nesąžiningumo prezumpciją, kuri reiškia tai, jog esant tam tikriems faktams, asmuo laikomas nesąžiningu, kol jis pats neįrodo priešingai (CPK 182 str. 4 p.). Prie tokio pobūdžio įstatyminių prezumpcijų priskiriamos ir CK 6.67 str. numatytos aplinkybės. Tarp jų- preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su artimaisiais giminaičiais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vienu iš ginčijamų sandorių turtas buvo perleistas skolininko K. Š. broliui P.A. Š., antruoju- buvusios sutuoktinės dėdei (motinos broliui) D.N. Š.. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatyminė nesąžiningumo prezumpcija šiuo atveju taikytina tik pirmojo sandorio atveju- kai turtas buvo perleistas skolininko broliui, kuris priskirtinas artimų giminaičių kategorijai, todėl šio sandorio atveju atsakovai turėjo paneigti įstatyme įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Antruoju atveju giminystės ryšys tarp skolininko ir turto įgijėjo pernelyg tolimas, kad būtų pagrindas taikyti prezumpciją kaip artimo giminaičio atveju, tačiau faktinė aplinkybė, kad turtas buvo perleistas ne pašaliniam, o tam tikru giminystės ryšiu su skolininku siejamam asmeniui, vertintina kaip viena iš sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų. Be šių aplinkybių, sandorio šalių nesąžiningumas buvo grindžiamas ir nepagrįstai maža sandorių kaina. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinta, jog sąžiningumo principas turi būti derinamas su teisingumo ir protingumo principais. Dėl to tokiais atvejais, kai, pvz., trečiasis asmuo įsigyja iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, laikytina, kad jis nebuvo pakankamai apdairus, nes priešingu atveju ši vertės neatitiktis jam galėjo būti žinoma, todėl negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002).
Vienu atveju (sudarant sandorį su P.A. Š.) ½ dalis patalpos esančios (duomenys neskelbtini) buvo parduota už 80 000 Lt, antruoju atveju (sudarant sandorį su D. N. Š.) analogiškas turtas buvo parduotas už 30 000 Lt, t.y. visa patalpa Nr. 2 su bendrojo naudojimo patalpomis buvo parduota už 110 000 Lt.. Ginčijamų sandorių sudarymo metu šio turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, buvo 904 000 Lt, atitinkamai- ½ dalies vertė- 452 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog 2008 m. pabaigoje- 2009 m. pradžioje dėl ekonomikos nuosmukio nekilnojamojo turto vertė buvo ženkliai smukusi, tačiau šis rinkos vertės sumažėjimas nebuvo toks ženklus kaip skirtumas tarp masinio vertinimo metodu nustatytos turto rinkos vertės ir ginčijamų sandorių kainos (beveik 88 procentais). Be to, esminis nekilnojamojo turto rinkos kainų pokytis, įvykęs 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje per visą ekonominio nuosmukio laikotarpį kito labai nežymiai, todėl turto vertė, nustatyta 2011 m. balandžio 14 d. turto vertės nustatymo pažymoje (2 t., 123 b.l.) (265 000 Lt) iš esmės analogiška galėjo bei turėjo būti ir sandorių sudarymo momentu. Taigi, remiantis šiuo įrodymu, turtas ginčijamų sandorių pagrindu buvo parduotas maždaug 60 procentų mažesne kaina už tuo metu buvusią vidutinę rinkos vertę. Šis skirtumas yra pakankamai ženklus, kad sudarytų pagrindą konstatuoti turto pardavimo už aiškiai neadekvačią kainą faktą, o tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip aplinkybę, patvirtinančią sandorio šalių nesąžiningumą. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog šią turto vertinimo pažymą teismui pateikė būtent atsakovas K. Š., taigi, jis galėjo užsakyti turto vertės nustatymą sandorių sudarymo momentui, jeigu manė, kad turto kaina 2009 m. pradžioje bei viduryje galėjo iš esmės skirtis nuo jo kainos 2011 m. pradžioje.
Aplinkybę, kad ginčijamų sandorių pagrindu perleisto turto rinkos vertė, nustatyta turto vertinimo pažymoje, iš esmės atitinka jo realią vertę, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir tas faktas, kad kita iš esmės analogiška patalpa tame pačiame statinyje buvo perimta išieškotojo už 387 000 Lt kainą (2 t., 134 b.l.).
Turto nepaklausumą sandorių sudarymo metu atsakovas K. Š. įrodinėjo ir pavedimo sutarties dėl turto pardavimo su UAB ,,LNT“ sudarymo aplinkybe (2 t., 104-106 b.l.), tačiau ši sutartis negali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas, kad turto rinkos vertė sandorių sudarymo metu tebuvo 110 000 Lt, nes į bylą nėra pateikta įrodymų, kaip įgaliotinis vykdė šią pavedimo sutartį (kaip aktyviai reklamavo turtą, kokiose priemonėse buvo skelbiama apie jo pardavimą ir t.t.).
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai apie turto pardavimą iš esmės mažesne už jo rinkos vertę kaina, taip pat nepaneigta įstatyminė nesąžiningumo prezumpcija sandorio sudarymo su P. A. Š. atveju bei įrodymai apie giminystės ryšį su skolininku K. Š. sandorio sudarymo su D.N. Š. atveju, patvirtina sandorių šalių nesąžiningumą sudarant ginčijamus sandorius, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
Dėl ieškinio senaties termino
Kadangi atsakovai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašė taikyti ieškinio senatį ir, be kitų motyvų, atmesti ieškinį, kaip pareikštą suėjus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytam sutrumpintam vienerių metų ieškinio senaties terminui actio Pauliana pareikšti, taip pat šiuo pagrindu ieškinį prašoma atmesti ir apeliacinės instancijos teismą, teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu.
CK 6.66 str. 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su kreditoriaus sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie sandorio, pažeidžiančio jo teises sudarymą, momentu. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog kreditorius neturi įstatyminės pareigos nuolat sekti bei domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai. Ieškovas AB Ūkio bankas yra kredito įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra būtent kitų asmenų kreditavimas. Tokio pobūdžio subjektai turi labai daug skolininkų, kurių sudaromi sandoriai gali potencialiai pažeisti jo interesus, todėl nebūtų pagrįsta, protinga bei teisinga reikalauti, kad toks asmuo nuolat stebėtų itin didelį kiekį nekilnojamojo turto registro duomenų, susijusių su jo skolininkų sudaromais sandoriais. Atsakovų apeliacinio skundo argumentas, jog apie ginčijamus sandorius ieškovas turėjo sužinoti 2009 m., kai dalyvavo K. Š. ir A. Š. skyrybų procese ir teikė išvadas dėl turto pasidalinimo, atmestini kaip nepagrįsti dėl to, jog tuo metu vienas iš ginčijamų sandorių nebuvo sudarytas, tad sužinoti apie jį kreditorius tuo metu negalėjo, nebent atsakovas būtų atskleidęs savo ketinimus, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Pažymėtina ir tai, jog, minėta, pasidalindami santuokoje įgytą turtą, sutuoktiniai sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nenurodė turto, kuris tuo metu dar nebuvo perleistas D.N. Š.. Dėl sandorio, kuris buvo sudarytas 2009 m. vasario 24 d., pažymėtina tai, kad santuokos nutraukimo proceso metu turtas šio sandorio pagrindu jau buvo perleistas atsakovui P. A. Š., jis nebuvo įtrauktas į dalintino turto balansą, iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų apie santuokos nutraukimo procesą nėra pagrindo spręsti, jog sutuoktiniai Š. atkleidė teismui ar kreditoriui duomenis apie šio sandorio sudarymą, todėl neaišku, iš kokių duomenų kreditorius galėjo bei privalėjo sužinoti apie sandorį santuokos nutraukimo bylos procese.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas, nes ieškovas nurodė momentą, kada jis sužinojo apie ginčijamus sandorius (2010-05-14) bei pateikė sužinojimo momentą patvirtinančius įrodymus (išrašus iš nekilnojamojo turto registro-1 t. b.l. 17-26) ir nėra pagrindo konstatuoti, jog jis turėjo apie sandorių sudarymą sužinoti anksčiau.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, ką pagrįstai skundžiamame sprendime pripažino pirmosios instancijos teismas.
Dėl kreditoriaus teisų gynimo apimties
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančiu tik vieną iš ieškovo ginčytų sandorių- 2009 m. birželio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 4015, kuria A. Š. ir K. Š. D. N. Š. už 30 000 Lt pardavė ½ dalį patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statinyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1E2p) (duomenys neskelbtini). Sprendimą pripažinti negaliojančiu tik vieną iš ginčytų sandorių teismas grindė CK 6.66 str. 4 d. norma pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek kiek būtina kreditoriaus teisų pažeidimui pašalinti bei faktinėmis aplinkybėmis, kad viso pagal abu sandorius perleisto turto vidutinė rinkos vertė yra 265 000 Lt, atitinkamai ½ dalies vertė- apie 130 000 Lt, taigi, kreditoriaus reikalavimų patenkinimui pakanka vieno sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog teisingai konstatavęs actio Pauliana sąlygų egzistavimą dėl abiejų sandorių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu tik vieną iš ieškovo ginčytų, jo teises pažeidžiančių sandorių. 6.66 str. 4 d. norma pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisų pažeidimui pašalinti, reiškia būtent tai, kad pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį (šiuo atveju- du ginčytus sandorius) ir restitucijos pagrindu turtą grąžinus skolininko nuosavybėn, kreditorius turi teisę reikalauti, kad iš turto, atitekusio skolininkui pagal nuginčytus sandorius, būtų visiškai patenkintas jo reikalavimas, buvęs pagrindu ginčyti sandorį, t.y. jis neturi teisės reikalauti viso sandorio pagrindu perleisto turto ar visos jo vertės. Nagrinėjamos bylos atveju ginčijami sandoriai buvo sudaryti ne dėl skirtingų nekilnojamojo turto objektų, o dėl vieno turtinio vieneto (patalpos Nr. 2 (duomenys neskelbtini)), todėl pripažinus negaliojančiu tik vieną iš sandorių ir skolininko nuosavybėn grąžinus tik ½ dalį šios patalpos, kreditoriaus pažeistų interesų gynyba negalėtų būti vertinama kaip efektyvi ir užtikrinanti kreditoriaus reikalavimų patenkinimą. Nors ½ dalies turto vidutinė rinkos vertė yra apie 132 000 Lt (1/2 dalis nuo 265 000 Lt), ko turėtų pakakti kreditoriaus 115 612,89 Lt dydžio reikalavimui patenkinti, pripažįstami pagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog tokia galimybė yra daugiau teorinė negu reali.
Situacija, kai turtas (patalpos (duomenys neskelbtini)) apskritai susideda iš dviejų atskirų patalpų: patalpa Nr. 1 šiuo metu priklauso ieškovui, o patalpa Nr. 2 ginčijamų sandorių pagrindu- atsakovams P.A. Š. ir D.N. Š. po ½ dalį, kurios tarp bendraturčių nėra atidalintos ar nustatyta jų naudojimosi tvarka, yra realus apsunkinimas tokią neatidalintą bei neidentifikuotą turto dalį realizuoti. Byloje nėra duomenų, kokia būtų reali ½ dalies patalpos Nr. 2 vidutinė rinkos vertė, įvertinant paminėtas aplinkybes, tačiau sutiktina su AB ,,Ūkio bankas“ argumentu, jog tokios aplinkybės turi reikšmės turto vertei bei galimybei tokį turtą realizuoti. Atsakovai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, jog ½ dalies patalpos Nr. 2 vertės pakanka ieškovo reikalavimų patenkinimui, tačiau jų apeliaciniame skunde įrodinėjama priešinga aplinkybė - kad visos šios patalpos vertė sandorių sudarymo metu buvo būtent tokia, už kokią ji atsakovams P. A. Š. ir D. N. Š. buvo parduota. Minėta, jog abiejų ginčytų sandorių pagrindu patalpa Nr. 2 buvo parduota iš viso už 110 000 Lt kainą (30 000 ir 80 000), kas yra netgi mažiau už likusį nepatenkintą ieškovo reikalavimą. Tokia visiškai priešinga atsakovų pozicija dėl realios to paties turto vertės kai dėl jos pasisakoma skirtingais aspektais, teisėjų kolegijos vertinama kaip nesąžiningas elgesys procese iš esmės patvirtinantis ir ginčytų sandorių šalių nesąžiningumą juos sudarant, kadangi atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą netiesiogiai patvirtinama, kad sandorių sudarymo metu ginčo turtas buvo perleistas už kainą, kuri neatitinka jo rinkos vertės.
Spręsdama, jog tik vieno iš ginčytų sandorių pripažinimas negaliojančiu neužtikrintų realaus kreditoriaus pažeistų interesų apgynimo, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tokią aplinkybę, kaip reali galimybė neatidalintą patalpos dalį parduoti už jo rinkos vertę (132 500 Lt). Būtent, restitucijos pagrindu grąžinus šią turto dalį atsakovui K. Š. ir nukreipiant į ją išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą, turtas viešose varžytynės būtų parduodamas už kainą, sudarančią 80 procentų turto rinkos vertės (CPK 718 str.), t.y. 106 000 Lt. Taigi, net tuo atveju, jeigu turtą pavyktų parduoti pirmosiose varžytynėse, jo pardavimo kaina galėtų būti mažesnė už ieškovo nepatenkinto reikalavimo sumą. Įvertinant tai, kad priverstinai realizuojant patalpą Nr. 1, kuri buvo parduodama kaip atidalintas turtinis vienetas, jos nepavyko parduoti ir ji buvo perduota išieškotojui, konstatuojama, jog nepripažinus negaliojančiu abiejų ieškovo ginčijamų sandorių, patenkinti jo reikalavimą iš esmės galimybės nėra. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, pripažįstant negaliojančia taip pat ir sutartį, sudarytą atsakovų K. Š. ir A. Š. su atsakovu P. A. Š. ir restitucijos pagrindu grąžinant šio sandorio šalis į buvusią padėtį- grąžinant K. Š. ir A. Š. nuosavybėn turtą, o iš jų atsakovui P. A. Š. priteisiant 80000 Lt gautų pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, atitinkamai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio, įrodymų gavimo, atstovavimo) paskirstymo klausimą. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir ieškovo AB Ūkio bankas ieškinys tenkinamas visiškai, atitinkamai keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių, būtent, ieškovui iš atsakovų priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat, iš atsakovų priteisiama žyminio mokesčio dalis, kurios, paduodamas ieškinį, ieškovas nebuvo sumokėjęs ir kurią pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė į valstybės biudžetą.
Ieškovas yra pateikęs įrodymus apie tokias bylinėjimosi išlaidas: už ieškinį sumokėta 1 000 Lt žyminio mokesčio (1 t., b. l. 5), 3 000 Lt sumokėta už advokatės paslaugas (2t., b. l. 49), 36,30 Lt už Gyventojų registro tarnybos 3 pažymas (2 t., b. l. 72), 40 Lt už akto įrašo kopijas ( 2 t., b. l. 117), 10 Lt už GRT duomenis (2 t., b. l. 118). Šios išlaidos (iš viso 3086,30 Lt) ieškovui iš atsakovų priteistinos lygiomis dalimis (po 514,38 Lt), išskyrus žyminį mokestį, kuris priteisiamas pagal nuginčytų sandorių vertę (vienu atveju - 30 000 Lt., kitu-80 000 Lt.).
Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, už ieškinį visa mokėtina žyminio mokesčio suma turėjo būti 3200 Lt. Taigi, trūkstama 2200 Lt žyminio mokesčio suma priteistina iš atsakovų proporcingai pripažintų negaliojančiais sandorių vertei.
Atsakovui K. Š. ir A. Š. buvo abiejų pripažintų negaliojančiais sandorių šalimi (pardavėjais), taigi, jiems tenkanti žyminio mokesčio dalis yra 50 procentų (tiek priteistina ieškovui- 500 Lt, tiek priteistina į valstybės biudžetą- 1100 Lt). Likusi žyminio mokesčio dalis paskirstoma tarp atsakovų P. A. Š. o ir L. Š. bei D. N. Š. ir D. J. Š. remiantis tokiais paskaičiavimais: sandoris, kurio vertė 80 000 Lt (t.y. sudarytas su atsakovu P. A. Š.) sudaro 73 procentų bendros patenkintų ieškinio reikalavimų proporcijos; taigi, kitas sandoris (sudarytas su D. N. Š.) - atitinkamai 27 procentus. Atitinkamai, iš P. A. Š. ir L. Š. priteistinas ieškovui žyminis mokestis yra 365 Lt (73 proc. nuo 500 Lt sumos) (po 182,50 Lt), iš atsakovų D. N. Š. ir - D. J. Š. 135 Lt (27 proc. nuo 500 Lt sumos) (po 67,50 Lt). Tokiomis pat proporcijomis priteisiamas ir žyminis mokestis valstybei: iš P. A. Š. ir L. Š. 803 Lt (73 proc. nuo 1100 Lt sumos) (po 401,50 Lt), iš atsakovų D. N. Š. ir D. J. Š. - 297 Lt (27 proc. nuo 1100 Lt sumos) (po 148,50 Lt).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėtos 112,71 Lt dydžio išlaidos, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu bei tokios pat išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurios yra 10,45 Lt (2 t., 191 b.l.), priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t.y. po 20,53 Lt.
Taip pat, skųsdamas teismo sprendimą atmestų ieškinio reikalavimų dalyje (dėl 80 000 Lt vertės sandorio pripažinimo negaliojančiu) ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 2400 Lt žyminio mokesčio, kuris iš atsakovų K. Š., A. Š., P. A. Š. ir L. Š. priteisiamas lygiomis dalimis- po 600 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo AB Ūkio bankas ieškinys dalyje dėl 2009 m. vasario 24d. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir šį ieškinio reikalavimą tenkinti. Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. vasario 24 d. Pirkimo-pardavimo sutartį (Registro Nr. 940), sudarytą tarp K. Š., A. Š. ir Petro A. Š. dėl ½ dalies patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinyje unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lE2p, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo.
Taikyti restituciją: ½ dalį negyvenamosios patalpos – parduotuvės, patalpa Nr.2 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis : R-5, R-6, 1-1 (1/2 iš 32,21 kv.m.) – 16,11 kv.m./ pažymėjimas plane: 2/, pastate: Nr. (duomenys neskelbtini), 1E2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis: prekybos, kurios bendras plotas 558,11 kv.m., esančią adresu (duomenys neskelbtini), grąžinti K. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)), o iš K. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)) priteisti po 40 000 Lt P. A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)).
Nukreipti išieškojimą pagal ieškovo AB ,,Ūkio bankas“ 115 612,89 Lt dydžio reikalavimą į turtą, kuris grąžintas skolininkui K. Š. pripažintų negaliojančiais sandorių pagrindu, t.y. į negyvenamosios patalpos – parduotuvės, patalpą Nr.2 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis : R-5, R-6, 1-1 (1/2 iš 32,21 kv.m.) – 16,11 kv.m./ pažymėjimas plane: 2/, pastate: Nr. (duomenys neskelbtini), 1E2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis: prekybos, kurios bendras plotas 558,11 kv.m., esančią adresu (duomenys neskelbtini)
Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip: priteisti ieškovui AB Ūkio bankas (įmonės kodas 122020136) žyminį mokestį iš atsakovų: K. Š. 250 Lt, A. Š. 250 Lt, P. A. Š. 182,50 Lt, L. Š. 182,50 Lt, D. N. Š. 67,50 Lt, D. J. Š. 67,50 Lt.
Priteisti ieškovui AB Ūkio bankas kitas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų: K. Š. 514,38 Lt, A. Š. 514,38 Lt, P. A. Š. 514,38 Lt, L. Š. 514,38 Lt, D. N. Š. 514,38 Lt, D. J. Š. 514,38 Lt.
Priteisti į valstybės biudžetą žyminį mokestį iš atsakovų: K. Š. 550 Lt, A. Š. 550 Lt, P. A. Š. 401,50 Lt, L. Š. 401,50 Lt, D. N. Š. 148,50 Lt, D. J. Š. 148,50 Lt.
Kitas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme išlaidas iš atsakovų: K. Š. 20,53 Lt, A. Š. 20,53 Lt, P. A. Š. 20,53 Lt, L. Š. 20,53 Lt, D. N. Š. 20,53 Lt, D. J. Š. 20,53 Lt.
Priteisti ieškovui AB Ūkio bankas už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį iš atsakovų: K. Š. 600 Lt, A. Š. 600 Lt, P. A. Š. 600 Lt, L. Š. 600 Lt.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Gintaras Pečiulis
Donatas Šernas