Administracinė byla Nr. A-3017-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01625-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-569-639-15; 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti jo 2015 m. vasario 14 d. prašymą ir jį patenkinti; 3) priteisti 30 EUR turtinei žalai ir 100 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1–15) pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. vasario 14 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pirmosios instancijos teisme dėl O. M. išduotų įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais ir turtinės žalos atlyginimo. Atsakovas 2015 m. vasario 20 d. sprendimu atsisakė teikti teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjas turėjo 1 360,64 Lt įsiskolinimą. Pareiškėjas tokį atsakovo sprendimą laiko diskriminaciniu, kadangi jis gyvena iš socialinės pašalpos ir nurodytos skolos atsakovui niekada nesugebės atiduoti. Teigė, kad pagal įstatymą skolos išieškojimo terminas yra 2 metai, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d.  sprendimas, kuriuo priteista 1 360,64 Lt, įsiteisėjo priėmus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Atsakovui nebuvo išduotas vykdomasis raštas, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas prarado teisę reikalauti skolos grąžinimo. Dėl atsakovo kaltės pareiškėjui teko parašyti daugiau nei 300 prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Dokumentų vertimus į lietuvių kalbą pareiškėjas užsakydavo iš vertėjo, neturinčio verslo liudijimo šiai veiklai vykdyti, todėl negali pateikti kasos dokumentų ir patvirtinti išlaidų teisme, tačiau įsitikinęs, jog turėtos išlaidos viršija 30 EUR. Neturtinę žalą pareiškėjas sieja su daug metų besitęsiančiu atsakovo tyčiojimusi.

Atsakovai Tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 56–57) paaiškino, kad Tarnyba 2015 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (1.7.) S-569-639-15 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nebuvo sumokėjęs įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 priteistų 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, išlaidų į valstybės biudžetą. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) nenumato išimčių, kad antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Taip pat netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, kadangi pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarnybos 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-569-639-15 ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. vasario 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, gautą 2015 m. vasario 17 d., reg. Nr. (1.7) ATP-569-15 (b. l. 90–94).

Teismas nurodė, kad analizuojant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, matyti, kad pagal Įstatymą pareiškėjui nurodomas terminas apmokėti nustatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas Įstatymo 19 straipsnyje nurodytais atvejais, t. y. kai pareiškėjas apmoka nustatytą teisinės pagalbos išlaidų dalį (jei nustatomas antrasis pajamų ir turto lygis arba antrinė teisinė pagalba jau teikiama dvejose bylose). Tokiu atveju Tarnyba pranešime pareiškėjui, be kita ko, nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą ir mokėjimo terminą. Svarbu tai, kad pareiškėjo pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas tokiais atvejais siejama su paties pareiškėjo sutikimu. Jei pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinė teisinė pagalba apskritai neteikiama. Tai lemia išvadą, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, siejama su tais atvejais, kai pareiškėjas Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių kitoje byloje. Teismo įsitikinimu, sieti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą su Įstatymo 24 straipsnyje numatytais atvejais, kada asmuo privalo grąžinti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir kada antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškomos iš asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba buvo teikiama, negalima. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatoje tokie atvejai aiškiai neįvardyti, o plečiamasis šios nuostatos aiškinimas negalimas. Įstatymo 24 straipsnyje nustatytais atvejais aiškiai nurodytos pasekmės – antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal vykdomąjį dokumentą į valstybės biudžetą išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 str. 7 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 2 dalimi priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimą į valstybės biudžetą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija. Kadangi nagrinėjamu atveju Tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad jis nesumokėjo pagal Įstatymo 24 straipsnį priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, pripažinta, jog tuo Tarnyba netinkamai pritaikė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę gauti valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas neneigia susidariusios pagal Įstatymo 24 straipsnį skolos, tačiau teigia negalintis jos sumokėti dėl turtinės padėties. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo gaunamos pajamos – socialinė pašalpa, pareiškėjas nedirba ir nuo 2009 m. sausio 27 d. yra įregistruotas darbo biržoje. Pareiškėjas atsakovui jokio turto nedeklaravo. Taigi nepaneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad nurodytos skolos sumos jis negali sumokėti dėl objektyvių priežasčių. Pastebėtina, kad valstybės institucijos turi įgaliojimus susidariusią skolą išieškoti civilinio proceso tvarka, tačiau atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, jog civilinio proceso tvarka vyksta nurodytos sumos išieškojimas. Asmeniui vien dėl skolos fakto neteikiant valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, kai šis asmuo negali sumokėti skolos dėl objektyvių priežasčių ir patenka į Įstatymo 12 straipsnyje numatytą socialiai labiausiai pažeidžiamų asmenų ratą, pažeidžiami Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos. Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas Tarnybos sprendimas yra neteisėtas iš esmės.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog Tarnybos 2015 m. vasario 20 d. sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nagrinėjamu atveju nepakanka valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Pareiškėjas, prašydamas priteisti 30 EUR turtinę žalą, nepateikia jokių tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, nesieja jų su Tarnybos 2015 m. vasario 20 d. sprendimo priėmimu. Taigi pareiškėjas neįrodė žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų kaip būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neteisėto atsakovo sprendimo patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų juos pagrindas įvertinti pinigais. Pareiškėjas nenurodo, kad dėl neteisėto atsakovo sprendimo patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad kilo neištaisomų pasekmių pareiškėjo teisių gynimo galimybėms. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat netenkintas.

III.

Atsakovas Tarnyba padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 100–102) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Šis straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalbą kitoje byloje.
2. Įstatymo 19 straipsnis numato tvarką, kuria vadovaujantis Tarnyba, apskaičiavusi antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 arba 75 procentus), parengia atitinkamus pranešimus asmenims, kurių pagrindu asmuo turi galimybę savanoriškai atlyginti patirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Įstatymo 24 straipsnyje yra numatyti kiti specifiniai atvejai, kuomet turi būti grąžinamos arba išieškomos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos.
3. Tarnyba nevykdo antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo funkcijos. Tarnybos pareiga yra teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir informuoti asmenis apie apskaičiuotą sumą, apmokėjimo tvarką bei terminą. Tuo tarpu, jeigu pareiškėjas per nustatytą terminą neapmoka (Įstatymo 19 str.) ar negrąžina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 24 str.), Tarnyba kreipiasi į teismą dėl šių išlaidų priteisimo. Priverstinį antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų išieškojimą priimtų teismų sprendimų pagrindu vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija.
4. Teismas nepagrįstai susiaurina Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo apimtį ir sieja tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis 50 ar 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas nepaisant to, ar antrinės teisinės pagalbos teikimas baigtas ar nutraukiamas, yra siejamas su asmens pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias teikiant antrinę teisinę pagalbą konkrečioje byloje. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, kad antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
5. Tai, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo reikalaujama Įstatymo 24 straipsnio pagrindu, neeliminuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos Tarnybos pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą.
6. Šiuo atveju yra visos sąlygos atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos susidarė teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje ir pareiškėjas šių išlaidų iki nurodyto termino neatlygino. Ką patvirtino priverstinį išieškojimą vykdanti Valstybinė mokesčių inspekcija.
7. Teismo argumentai, kad V. S. negali sumokėti skolos ir dėl to patenka į socialiai pažeidžiamų asmenų ratą, galinčių gauti antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįsti ir nesuteikia pareiškėjui absoliučios ir besąlygiškos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, yra vertinama tai, ar asmens gaunamos pajamos ir turtas, kuriais gali laisvai disponuoti, neviršija nustatytų Vyriausybės lygių, o ne pareiškėjo turimi įsiskolinimai.

Pareiškėjas V. S. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 108–112).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo.

Nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga rodo, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 Tarnyba nutarė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtintų įgaliojimų, išduotų O. M., pripažinimo negaliojančiais, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taigi, kaip matyti iš teisiškai reikšmingų aplinkybių visumos, Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 nebuvo numatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjo ir valstybės, todėl  pastarajai jas prisiėmus visiškai, pareiškėjui nekilo jokių pareigų pagal Įstatymo 19 straipsnį.

Pažymėtina, jog atsakovo nurodomas argumentas, kad Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas V. S. pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 priteisė  iš V. S. į valstybės biudžetą 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ne patvirtina, bet paneigia Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo galimybę, nes Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas priimtas atsižvelgiant į tuo metu aktualios redakcijos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei 24 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsiradusių tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kadangi pareiškėjas nepateikė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalies, kuria atmestas jo skundo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, teisėjų kolegija šiuo klausimu atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.