Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [P-858-240-11].docx
Bylos nr.: P-858-240-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr. P858-240/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01311-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.8.; 80.10.; 80.11. (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

 

2011 m. spalio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos kinologų draugijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-2240/2011 pagal pareiškėjo Lietuvos kinologų draugijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – individuali įmonė ,,Terra Animalis“) dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

Pareiškėjas Lietuvos kinologų draugija (toliau – ir pareiškėjas, LKD, Draugija) kreipėsi į teismą su skundu, patikslintu skundu (b. l. 82-96), prašydamas panaikinti 2010 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir KT, atsakovas) nutarimą Nr. 2S-9 „Dėl Lietuvos kinologų draugijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo turėtas žyminio mokesčio išlaidas, išlaidas dėl skundo surašymo ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjo teigimu, priimant Nutarimą nebuvo atsižvelgta į Draugijos statusą ir jos veiklos organizavimą bei Tarptautinės kinologų federacijos (toliau – ir FCI) subjektiškumą. Skunde pažymėjo, kad Draugija yra pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (toliau – ir Asociacijų įstatymas) įsteigtas nesiekiantis pelno ribotos civilinės atsakomybės viešasis asmuo, kurio tikslas – vienyti kinologijos mėgėjus, koordinuoti LKD narių veiklą, atstovauti jų interesams (LKD įstatų 1.3 p.), ir kurio nariais yra asociacijos, vienijančios arba tam tikrų veislių šunų mylėtojus, arba kitus juridinius asmenis, jungiančius šunų mylėtojus. LKD yra Tarptautinės kinologų federacijos (Federation Cynologique Internationale) nariu. Tačiau LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, kuri užsiima tokia pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose. Nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ar jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai (tarptautiniu lygiu) pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais. Tai, kad FCI yra didžiausia tokios rūšies organizacija, nereiškia, jog kitos organizacijos negali vykdyti savo uždavinių, įskaitant ir šunų kilmės dokumentų išdavimą. Nurodė, kad FCI laikytina nevyriausybine organizacija. Nevyriausybinėms organizacijoms taikoma apsauga ir specifinis reglamentavimas pripažintinas tiek pačiai FCI, tiek visai jos struktūrai, kuriai priklauso LKD, LKD nariais esantys kinologiniai klubai bei patys šunų mylėtojai, sudarantys šios struktūros pagrindą. Ypatinga nevyriausybinių organizacijų svarba, veiklos laisvė, nepagrįsto kišimosi į jų veiklą draudimas yra pripažinti ir įtvirtinti tarptautiniame lygmenyje (Jungtinių tautų deklaracijos, patvirtintos Generalinės asamblėjos 1998 m. gruodžio 9 d. rezoliucijos Nr. 53/144, 16 ir 17 straipsniuose; 2007 m. spalio 10 d. Ministrų komiteto rekomendacijoje dėl nevyriausybinių organizacijų statuso Europoje). Todėl LKD laikytina nevyriausybine organizacija, kadangi ji atitinka nekomerciškumo požymį ir vykdo humanitarinę funkciją. LKD priimtų sprendimų atitikimas konkurencijos teisės normoms turi būti vertinamas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 11 straipsnį, LKD statusą bei tikslus ir vykdomą veiklą. Šunų mylėtojai laisvanoriškai jungdamiesi į organizacijas, kurios yra LKD nariais, turi teisę nuspręsti, kaip pasiekti savo nekomercinius tikslus. Todėl vertinant, ar LKD veisimo nuostatų 4.3.9 bei 4.3.10 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui (toliau – ir KĮ) būtina atsižvelgti į tai, ar įgyvendinant LKD veiklos tikslus minėtų nuostatų galima buvo išvengti, ar tokios nuostatos atitinka LKD veiklos tikslus ir visuomenės interesą. Viena iš FCI nuostatų – šuniukų perpardavinėjimo ir pardavimo zooparduotuvėse draudimas, užtikrinantis sąlygas augti sveikiems šunims. Užsiimti komerciniu veisimu savanoriškos narystės organizacijoje FCI griežtai draudžiama.

Pareiškėjo teigimu, šuns perdavimas perparduoti į parduotuvę yra tuo pačiu ir komercinis veisimas, kadangi šuo perduodamas tikslu gauti pelną. Tokie veiksmai neatitinka siekio apsaugoti viešąjį interesą bei deklaracijos, kad visuomenė jau yra pakankamai subrendusi pripažinti naminių gyvūnų reikšmę žmogui ir juos apsaugoti. Tokios pozicijos laikosi kitų šalių FCI nariai, uždraudę savo šalių veisėjams parduoti šuniukus į parduotuves, o prekyba šunimis zooprekių parduotuvėse neegzistuoja (pvz., Šveicarija, Švedija, Norvegija, Suomija, Olandija, Slovėnija, Kroatija ir kt.). Pareiškėjas pabrėžė, kad tiriamų LKD nuostatų turinys atitinka FCI įstatų ir veisimo nuostatų, Europos konvencijos dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos reikalavimus, tenkina viešąjį interesą, todėl neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams. Įpareigojimas tokias nuostatas panaikinti prieštarauja EŽTK 11 straipsniui bei kitiems tarptautiniams dokumentams. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti esant ūkio subjekto susitarimą riboti konkurenciją rinkoje ir konkurencijos normų pažeidimą, kadangi LKD elgesys atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintą visuomenės interesų viršenybės prieš individualius interesus principą. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma kolizijos taisyklė, t. y., kad FCI nariai FCI statutais, reglamentais, cirkuliarais, sprendimais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia asmenims savanoriškai vienytis į organizacijas turint visuomeniniam interesui neprieštaraujantį tikslą – veisti šunis nekomerciniais tikslais ir susitarti jų neperduoti perpardavinėtojams. Iš to seka, kad FCI nustatytas ir LKD akceptuotas draudimas perduoti šuniukus perpardavėjams (fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti) tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nenustato leidimo šuniukais prekiauti parduotuvėse, todėl nėra aišku, kokiems teisės aktams tiesiogiai prieštarauja tiek FCI, tiek ir LKD nustatytas draudimas veisėjams neparduoti šuniukų į parduotuves.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nei LKD, nei jos nariai niekada neprekiavo ir neorganizavo jokios prekybos šuniukais, todėl negali būti laikomi zooprekių ar perpardavinėtojų konkurentais, LKD nariai vienija šunų mylėtojus, t. y. ir šunų veisėjus (veislynus). LKD klubams priklausantys veisėjai nėra konkurentai zooparduotuvėms, nes jos neveisia šuniukų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su KT vertinimu, kad LKD Nutarimas turi kolektyvinio boikoto požymių, kadangi laikytinas ribojančiu konkurenciją. LKD tikslas yra ne eliminuoti konkurentą, o užtikrinti sveikų šunų veisimą bei jų gerovę, todėl ir buvo priimtas FCI nuostatas atitinkantis sprendimas. Kadangi FCI tikslo riboti Lietuvos ar kitų valstybių perpardavinėtojus taip siekiant konkurencinio pranašumo įrodyti neįmanoma, atitinkami LKD veiksmai turėtų būti vertinami būtent tokiu aspektu. LKD teigimu, atsakovas neįrodė ne tik to, kad LKD tikslas buvo riboti konkurenciją, bet ir neigiamų pasekmių, kurios, nustačius tokį draudimą, galėjo atsirasti konkurencijai. KT neteisingai apibrėžus atitinkamą rinką, nepagrįstai buvo suabsoliutintas LKD poveikis šunų pardavėjams, kadangi nebuvo vertinami tie šunų pardavėjai, kurie nėra LKD veisėjai.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neteisingai apibrėžė prekės rinką kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinką, kadangi neteisingai šunį priskyrė prie kitų „prekių“, nors šunų pardavimo rinka iš esmės skiriasi nuo įprastinių prekių pardavimo rinkų. Pareiškėjo teigimu, šuns, kaip „prekės“ statusas yra priverstinis ir skirtas tik užtikrinti šuns pirkėjo ir pardavėjo teises. Dėl specifinio šuns statuso, didelio žmonių profesionalumo ir atidumo būtinumo ši rinka pasižymi ir dar viena savybe – išskirtiniu savireguliavimu. Lietuvos Respublikos teisės aktai detaliai nereglamentuoja, nuo kokio amžiaus ir kokių spalvų, kokius sveikatos tyrimus turinčius šunis veisti, kokia tvarka pripažinti jų veislės grynumą ir kokius dokumentus išduoti, kaip būtent šunį socializuoti ir auklėti. Dauguma šių taisyklių yra įtvirtinta įvairių kinologinių ir gyvūnų globos organizacijų lygmenyje, kurios ir prižiūri tokių reikalavimų laikymąsi. Todėl daryti išvadą, kad šunų pardavimo rinkoje šunų mylėtojų organizacijos, tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams, savarankiškai sprendžia dėl šios rinkos ateities taip, kad kuo labiau būtų užtikrinta šunų gerovė. KT išvada, jog šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais yra vertingesni, kadangi jie gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami ir jų palikuonys gali gauti kilmės dokumentus, yra kritikuotina. Jei parodas, varžybas, medžiokles organizuoja LKD ar FCI, ar jos nariai, jie patys ir nustato, kokie šunys jose gali dalyvauti, todėl tai negali būti laikoma diskriminacija kitų šunų savininkų atžvilgiu. Ir nors LKD išduotus kilmės dokumentus turintys šunys ir pripažįstami kaip atitinkantys atitinkamos veislės standartą, tačiau tai nereiškia, kad kiti šunys, turintys kitų organizacijų išduodamus kilmės dokumentus, neatitinka konkrečiai veislei taikomų standartų, tačiau šios aplinkybės atsakovas neanalizavo. Rinka netinkamai buvo apibrėžta dar ir todėl, kad pagal prekių pakeičiamumo kriterijų aiškiai egzistuoja šuniukų pardavimo rinka, kuri negali būti skirstoma į atskirus segmentus: šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais, šuniukų su kitų organizacijų išduotais kilmės dokumentais, grynaveislių šuniukų be kilmės dokumentų, negrynaveislių šuniukų. Šuniukai, neturintys LKD kilmės dokumentų, yra tinkami pakaitalai šuniukams su LKD kilmės dokumentais. Pareiškėjas taip pat manė, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka neteisingai apibrėžta kaip Lietuvos Respublikos teritorija, kadangi Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) galiojant laisvam prekių judėjimui, konstatuotina, kad iš bet kurios ES valstybės narės šuniukai gali būti įvežami į Lietuvos Respubliką be jokių apribojimų, jei tik laikomasi nustatytų transportavimo ir veterinarijos reikalavimų, todėl geografinė rinka turėtų būti apibrėžta kaip ES valstybių narių bendra teritorija, taip pat įtraukiant ir Baltarusiją ir Rusiją, kadangi kaip nurodė KT, iš pastarųjų valstybių į Lietuvą taip pat yra įvežami šuniukai. Apibrėžiant geografinę rinką, taip pat taikomas paklausos pakeičiamumo kriterijus, tačiau šiuo atveju itin svarbus yra kainos faktorius. Kadangi 8 proc. visų registruotų šuniukų Lietuvoje sudaro įvežti iš kitų valstybių, egzistuoja realios galimybės įvežti šuniukus su FCI pripažįstamais kilmės dokumentais iš kitų valstybių ir jų pardavimo kaina nėra labai skirtinga nuo Lietuvoje vyraujančių atitinkamų šunų kainų. Pareiškėjas pabrėžė, kad ginčijami LKD sprendimai neužkerta kelio zooparduotuvėms ir šuniukų perpardavinėtojams juos įsigyti kitose šalyse ir verstis tokių šuniukų prekyba. Tiek IĮ „Terra Animalis“, tiek kiti asmenys yra laisvi įsigyti šuniukus iš ES ar kitų valstybių. LKD teigimu, atsakovas nepagrįstai netaikė KĮ 6 straipsnyje numatytos išimties, kadangi draudimas parduoti šuniukus į parduotuvę skatina veisėjus atsisakyti komercinio veisimo ir visą savo dėmesį skirti šunų sveikatos, psichikos, eksterjero savybių tobulinimui, o ne pelno siekimui, šios rinkos kontekste tai vertintina kaip „prekių gamybos tobulinimas“, „techninė pažanga“ ir net ,,nauda vartotojams“, nes kuo sveikesni ir gražesni yra šunys, tuo vartotojo gaunama nauda yra didesnė. LKD taip pat nesutiko su KT nuomone, kad pareiškėjo sprendimas yra neadekvatus ir neproporcingas tokiu ribojimu siekiamam tikslui, kadangi buvo galima sutartyse su perpardavinėtojais nustatyti sąlygas, kuriomis turi būti laikomas šuniukas. Tačiau šunų veisėjai nėra verslininkai, šunų veisimas jiems nėra pragyvenimo šaltinis, kas atitinkamai reiškia, kad jie negali savo laiko skirti dar ir sutarčių su perpardavinėtojais kontrolei, taip pat nėra aiškus ir tokios kontrolės mechanizmas, kadangi jis gali būti apsunkintas ir perpardavinėtojo nenoru atskleisti visą informaciją. Skunde pažymima, kad LKD nuostatos neapribojo vartotojų teisių šunų pardavimo rinkoje, nenustatė pardavimo kainų, vartotojai turi plačias galimybes pasirinkti patikusį šuniuką, derėtis dėl kainų, vartotojų daugumos nuomonė apie šunų prekiavimą parduotuvėse griežtai neigiama. Dėl labai nedidelės pareiškėjo rinkos dalies (atitinkama rinka laikytina visų šuniukų rinka ES bei Rusijoje ir Baltarusijoje), LKD nuostatos neiškraipė konkurencijos rinkoje, neapribojo IĮ ,,Terra Animalis“ ir vartotojų galimybių pasirinkti pakaitalus kitose šunų pardavimo rinkos segmentuose. Todėl LKD atžvilgiu taikytina KĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis.

Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 55-69, 126) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas deramai įvertino aplinkybę, jog LKD nėra vienintelė oficiali Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacija, nei viena pasaulinė šunų mylėtojus ar jų asociacijas vienijanti organizacija nėra vienintelė oficialiai pripažinta organizacija, kurios išduodami kilmės dokumentai laikomi vieninteliais oficialiai pripažįstamais dokumentais. KT nustatė, kad tarptautinės organizacijos UCI (United Kennel Clubs International) bei IKU (International Kennel Union), kurioms priklauso Lietuvos Gyvūnų Augintojų Centras (toliau – LGAC), taip pat išduodantis kilmės dokumentus šuniukams, neprilygsta FCI, ir jų naudojami šuniukų kilmės dokumentai FCI nėra pripažįstami. LGAC išduodami kilmės dokumentai nėra lygiaverčiai su LKD išduodamais dokumentais. Lietuvos konkurencijos teisėje pateikiamas platus ūkio subjekto apibrėžimas, todėl tam, jog LKD, turinti asociacijos statusą, galėtų būti laikoma ūkio subjektu KĮ prasme, užtenka, kad LKD būtų pripažinta ūkio subjektų junginiu ir nustatyta LKD galimybė savo veiksmais daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos teisės normų taikymui nedaro įtakos ir tai, kad juridinis asmuo nesiekia ekonominių tikslų, ar savo veikloje nesivadovauja pelno siekimo motyvais. LKD nariai, t. y. veislynai, veisėjai, kiti šunų savininkų junginiai, laikytini ūkio subjektais KĮ prasme, kadangi jie verčiasi ūkine veikla – šuniukų pardavimu. Taigi, šiuos subjektus vienijanti asociacija – LKD – taip pat laikytina ūkio subjektu, kadangi konkurencijos teisėje ūkio subjektu laikoma ne tik rinkoje tiesiogiai veikianti įmonė, bet ir tie ūkio subjektai, kurie daro įtaką, ar kurių ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai.

Atsakovas pažymėjo, kad LKD nariai, užsiimantys kinologine veikla, vykdo ūkinę-komercinę veiklą – parduoda šuniukus. Taigi, tarp LKD narių šuniukų veisėjų bei jų pirkėjų susiklostė komerciniai prekybiniai santykiai, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog LKD privalėjo drausti savo nariams parduoti šuniukus perpardavėjams, nes to reikalavo FCI nuostatos, draudžiančios komercinį šunų veisimą, kadangi akivaizdu, kad LKD nedraudė savo nariams vykdyti komercinės veiklos – pardavinėti šuniukų, o draudė tik parduoti šuniukus, asmenims, kurie juos perparduoda. LKD savo sprendimais daranti įtaką tokiai komercinei prekybos veiklai neturėjo teisės savavališkai eliminuoti iš atitinkamos rinkos kitų esamų ar potencialių šuniukų pardavėjų, t. y. zooprekių parduotuvių. Pagal KĮ 5 straipsnio 2 dalį toks susitarimas laikomas ribojančiu konkurenciją visais atvejais, t. y. ab initio. Kadangi pareiškėjas KT nutarimo dalies neginčijo, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas su KT išvadomis dėl KĮ 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo LKD sutinka, taigi, sutinka ir su tam tikro neigiamo poveikio konkurencijai, atsiradusiu dėl jo priimtų sprendimų, buvimu. Sprendimas netiekti šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais į parduotuves ar kitiems perpardavėjams, veislynų buvo priimtas ne savarankiškai, o LKD valdymo organų sprendimų pagrindu, kuriais LKD per įvairius kontrolės mechanizmus gali daryti ir realiai daro įtaką šuniukų veisimo ūkinei veiklai bei ja besiverčiantiems ūkio subjektams. Toks susitarimas pagal savo tikslą siekė riboti konkurenciją, tokiu atveju, pagal Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktiką nebereikia nustatinėti susitarimo realaus ar tikėtino poveikio konkurencijai. LKD priimtų sprendimų turinys ir objektyvūs tikslai buvo tiesioginis konkurencijos sumažinimas atitinkamoje rinkoje, nes tokiais sprendimais buvo užkirstas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje. Minėtais draudimais LKD taip pat užsitikrino, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo. Atsakovo teigimu, draudimas nukreiptas ne prieš konkretų subjektą IĮ „Terra Animalis“, o į neapibrėžtą subjektų ratą, t. y. visus ūkio subjektus, kurie užsiima ar gali užsiimti šuniukų perpardavimu, kadangi nustatyta, jog prekyba gyvūnais augintiniais Lietuvos Respublikoje verčiasi ne vienas ūkio subjektas IĮ „Terra Animalis“, o 31 įmonė. Nagrinėjami LKD veiksmai vertintini kaip kolektyvinis atsisakymas tiekti prekes, t. y. šuniukus, su LKD išduotais kilmės dokumentais, esamiems ar potencialiems šuniukų perpardavėjams, ir toks kolektyvinis sprendimas yra taikomas visiems LKD nariams, kuriems jo nesilaikant gali atsirasti neigiamos pasekmės. Nurodė, jog nesant tokio susitarimo veislynai galėtų konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais potencialiais ar esamais rinkos dalyviais. Kadangi LKD užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos dalies, neabejotinai LKD sprendimai reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją rinkoje. Nutarimu konkurentais pripažinti veisėjai bei perpardavėjai, tačiau nustatyta, kad LKD, kaip veisėjus vienijanti asociacija, savo sprendimais daro įtaką šiems atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems potencialiai veikti konkurentams. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju neteisingai buvo nustatyta atitinkama rinka. Pagrindinis kriterijus apibrėžiant atitinkamas rinkas yra paklausos pakeičiamumo įvertinimas. Kadangi KT nagrinėjamu atveju nustatė, jog iš esmės šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais neturi artimų pakaitalų, todėl ir paklausos pakeičiamumo nėra. Šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais pagal savo savybes pranoksta kitus šuniukus, tik tokie šuniukai gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus, minėtų šuniukų pardavimo kaina 2-3 kartus didesnė negu šuniukų be LKD išduotų kilmės dokumentų. LKD narių šuniukų kainai lemiamos įtakos neturi ir kitų veisėjų veisiamų šuniukų kaina, kadangi šuniukai su LKD kilmės dokumentais priklauso FCI ir turi geresnes veisimo ir pardavimo galimybes. Tai, jog šuniukai su išduotais LKD dokumentais dėl savo savybių laikytini nepakeičiamais šuniukais su kitais kilmės dokumentais ar šuniukais be kilmės dokumentų, be kita ko, patvirtina ir pati LKD. Tik LKD yra vienintelė Lietuvos atstovė FCI struktūroje, todėl veisėjams norint gauti tarptautinį pripažinimą, jie turi rinktis narystę LKD. Pažymėjo, jog pareiškėjas klaidingai nurodo, kad KT neanalizavo to, ar yra kitų tarptautinių asociacijų, kurių išduoti kilmės dokumentai taip pat garantuoja šunų savininkui, kad šuo atitinka tai veislei keliamus reikalavimus, kadangi šių asociacijų reikšmė, remiantis LKD prezidentės paaiškinimais, yra vertinama Nutarimo 5.1. dalyje, apibrėžiančioje prekės rinką. Pabrėžė, kad pati LKD pripažįsta, jog LKD nepriklausančių veisėjų šuniukai net ir su kilmės dokumentais nelaikytini konkurentais LKD nariams, todėl daro išvadą, kad LKD prekės rinkos apibrėžimas yra netikslus, klaidingas bei per platus, nes į prekės rinką įtraukiamos tos prekės, kurios nėra ir negali būti tinkamais pakaitalais viena kitai.

Atmestinas ir pareiškėjo argumentas dėl laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungos erdvėje apibrėžiant geografinę rinką, kadangi remiantis šiuo argumentu praktiškai nė vienos prekių geografinės rinkos apskritai nebūtų įmanoma apibrėžti kaip nacionalinės, kadangi praktiškai visoms prekėms Europos Sąjungoje taikomas laisvas judėjimas. Atsakovo teigimu, tariamas techninės pažangos bei efektyvumo siekis veisėjams draudžiant parduoti šuniukus į parduotuves (dėl neva neigiamų laikymo sąlygų) niekaip negali pagrįsti LKD numatyto besąlygiško draudimo parduoti šuniukus bet kokiems perpardavėjams. Net ir nustačius, kad tiesiai iš LDK narių perkami šuniukai geresnėmis savybėmis, tai neatitinka vartotojų naudos kriterijaus, kuris pagal Komisijos komunikatą dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo gairių (toliau – ir Gairės) 85 punktą, turi bent jau kompensuoti vartotojams jiems sukeltą kiekvieną esamą ar galimai neigiamą poveikį dėl konkurencijos ribojimo. Grynasis susitarimo poveikis tų vartotojų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia susitarimas, atžvilgiu turėtų būti bent jau neutralus. Jei tokių vartotojų padėtis dėl susitarimo pablogėja, vadinasi, netenkinama antroji Sutarties 101 straipsnio 3 dalies sąlyga. Atsakovo teigimu, dėl LKD draudimo galutinių vartotojų patiriama žala nusveria galimus vartotojų gerovės kėlimo požymius. Gairių 75 punkte nustatytas apribojimų būtinumo sąlygos vertinimo testas reikalauja, kad efektyvumas būtų būdingas tam susitarimui ta prasme, kad nebūtų kitų ekonomiškai įvykdomų ir mažiau ribojančių priemonių efektyvumui pasiekti. Tai vertinant būtina atsižvelgti į verslo aplinką bei rinkos sąlygas, kurioje ūkio subjektai veikia. Norėdama pasinaudoti išimtimi, susitarimo šalis turi paaiškinti ir įrodyti, kodėl tokios matomai realios ir mažiau ribojančios susitarimo alternatyvos būtų mažiau efektyvios. Tyrimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog draudimas šuniukus tiekti visiems perpardavėjams nepriklausomai nuo šuniukų laikymo sąlygų yra būtinas, kodėl yra nepakankamos mažiau konkurenciją ribojančios priemonės, kuriomis būtų galima užtikrinti LKD nurodytus tikslus, susijusius su parduodamų šuniukų gerove. LKD visiškai nevertino galimybės, jog šuniukus perpardavėjai galėtų pardavinėti ir ne parduotuvėse. Taigi, laikytina, kad ši išimties sąlyga taip pat nėra tenkintina. Konkurencijos apribojimo rinkoje sąlyga grindžiama nepagrįstai pareiškėjo išplėsta atitinkama rinka, dėl ko LKD rinkos dalis tampa visiškai nežymi, ir ši sąlyga tenkintina. Tačiau atsakovo teigimu, Nutarime atitinkama rinka apibrėžta objektyviai, o kadangi LKD vienijami veislynai, veisėjai bei kiti juridiniai asmenys, užima virš 90 procentų šios rinkos, Draugijos priimtų sprendimų poveikis konkurencijai negali nedaryti įtakos didelei atitinkamos rinkos daliai. Vien tai leidžia teigti, kad nėra tenkinama ketvirtoji išimties sąlyga. Dėl minėtų LKD sprendimų atitinkamoje rinkoje visiškai eliminuojama konkurencija tarp LKD narių dėl šuniukų pardavimo perpardavėjams, o tai sąlygoja, kad kiti ūkio subjektai neturėdami iš kur įsigyti šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais ir negalėdami vykdyti prekybos veiklos, yra visiškai eliminuojami iš rinkos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – individuali įmonė ,,Terra Animalis“ (toliau – ir IĮ ,,Terra Animalis“) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 127-137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėjo, kad už KT nustatytą pažeidimą atsakomybė numatyta visiems neišskiriant nei asociacijų, nei viešųjų įstaigų, nei valstybės įmonių, nepaisant jų tikslų, pelno gavimo ar naudos visuomenei. Faktinės situacijos neatitinka pareiškėjo teiginiai, kad KĮ pažeidimą sąlygojo ta aplinkybė, jog FCI yra ,,įpareigojusi“ priimti įstatymą pažeidžiančius vidinius dokumentus, kadangi FCI nuostatuose nėra numatytas draudimas parduoti šuniukus perpardavinėtojams, nuostatų 8 punkte nustatyta, kad prekiautojams šunimis ir komerciniams šunų veisėjams neleidžiama verstis veisimo veikla FCI valstybėje narėje. Todėl pareiškėjo pasirinktas FCI 8 punkto nuostatos įgyvendinimas, nustatant draudimą parduoti šuniukus parduotuvėms, laikytinas LKD interpretacija, kuri prieštarauja nacionaliniams teisės aktams, t. y. KĮ, todėl pagal FCI nuostatus toks draudimas negali būti taikomas. Trečiasis asmuo nesutiko, kad šuniukų pardavimas parduotuvėje atims galimybę pirkėjui turėti sveiką šunį, kadangi šis argumentas niekuo nepagrįstas, o kompetentingos institucijos nėra nustačiusios pažeidimų dėl galiojančių teisės aktų reikalavimų prekybos gyvūnais vietose. Prekyba gyvūnais augintiniais teisės aktais nėra uždrausta, todėl pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia priimtą draudimą, vertinti kritiškai, kaip neturintys nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Trečiasis asmuo sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas užima 90 procentų veislinių šunų rinkos, tuo tarpu kiti – neveisliniai šunys – sudaro visiškai atskirą rinką. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad draudimas perparduoti šuniukus tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, kadangi konkrečių taisyklių, kurios reglamentuotų šuniukų pardavimą, Lietuvos Respublikoje nėra. IĮ ,,Terra Animalis“ teigimu, šiuo metu jokių teisės aktuose nustatytų įpareigojimų/draudimų nėra, rinka yra laisva, Konstitucijos 46 straipsnis užtikrina sąžiningą prekių konkurenciją. Kadangi prekiauti gyvūnais parduotuvėse teisės aktai leidžia, parduotuvės gyvūnų prekybai yra tinkama vieta.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas netinkamai apibrėžė rinką, kadangi neteisingai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju prekės rinka yra visų šuniukų, o ne tik šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka. Šuniukai be kilmės dokumentų ir šuniukai su pareiškėjo išduotais kilmės dokumentais nėra ir negali būti tarpusavyje pakeičiamos prekės, nes tik turintys kilmės dokumentus šuniukai gali dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus ir pan. Svarbiausias įrodymas, jog šios prekės tarpusavyje yra nepakeičiamos, yra ženkliai didesnė šuniukų su kilmės dokumentais kaina. Trečiojo asmens teigimu, nagrinėjamu atveju prekės rinka laikytina šuniukų su pareiškėjo išduotais kilmės dokumentais rinka. Visiškai nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka turėtų būti ES ir Rusijos bei Baltarusijos teritorija. Kadangi šuniukai, išveisti Lietuvoje, iš esmės konkuruoja tik nacionalinėje rinkoje (tarpusavyje), todėl šiuo atveju, kai yra nustatytas draudžiamas susitarimas, ribojantis konkurenciją tokių šuniukų pardavimo rinkoje, atitinkama rinka turi būti apibrėžiama kaip nacionalinė rinka.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad KĮ be dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytų draudžiamų susitarimų draudžia ir konkurencijos teisę pažeidžiančius ūkio subjektų asociacijų sprendimus. Teismas sutiko su KT išvada, kad LKD gali būti laikoma ūkio subjektu ir dėl to, kad jos veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką jos narių ūkinei veiklai. Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti draudimai parduoti šunis asmenims, kurie juos perparduotų, arba parduoti šunis parduotuvėse. Teismas laikėsi pozicijos, kad tiek aktų turinys, tiek objektyvūs tikslai buvo tiesioginis konkurencijos sumažinimas atitinkamoje rinkoje, nes tokiais sprendimais užkertamas kelias konkurentams (zooprekių parduotuvėms bei kitiems perpardavėjams) veikti rinkoje.

Teismas sutiko su KT nuomone, kad pareiškėjas, priimdamas sprendimą drausti pardavinėti šuniukus su LKD išduotais dokumentais perpardavėjams, bei šį draudimą nustatydamas šunų veisimo taisyklėse, kurios privalomos visiems LKD veisėjams, turėjo tikslą riboti konkurenciją veislinių šuniukų su LKD išduotais dokumentais pardavimo rinkoje, kadangi LKD, priimtų draudimų pagrindu, nustatė, jog LKD veisėjai parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams netieks nė vieno šuniuko, tuo užsitikrinant, kad parduotuvės ar prekiautojai nedarys LKD veisėjams konkurencinio spaudimo. Teismas LKD veiksmus vertino kaip kolektyvinį atsisakymą tiekti prekes, t. y. šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, trečiajam asmeniui – IĮ „Terra Animalis”, kuris per prekybos tinklą „KIKA” užsiima mažmenine zooprekių bei gyvūnų prekyba, ir toks kolektyvinis sprendimas yra taikomas visiems LKD nariams, kuriems šio įpareigojimo nesilaikant gresia LKD įstatuose bei kituose dokumentuose (pavyzdžiui, LKD priimtuose Šunų veisimo nuostatuose) numatytos neigiamos pasekmės. Pareiškėjo LKD veiksmai pašalino galimybę parduotuvėms, ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, t. y. iš esmės tokiu būdu iš atitinkamos rinkos buvo pašalinti esami (ar neįleisti potencialūs) konkurentai. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad tyrimo metu KT nustatė, jog draudimas buvo įgyvendintas, nes LKD konferencija pagal Draugijos įstatus turi teisę pašalinti narį iš draugijos, jeigu jis nesilaiko įstatų, galiojančių Konferencijoje priimtų LKD dokumentų reikalavimų, taip pat jei narys savo veikla diskredituoja LKD veiklą (KT byla, t. II, b. l. 113-114; t. I, b. l. 27). Teismas laikėsi nuostatos, kad yra pagrįstos KT išvados, kad neleidžiant šuniukais prekiauti parduotuvėse ar kitose perpardavimo vietose, iš galutinių pirkėjų buvo atimta galimybė palyginti skirtingų veislių ar tos pačios veislės, tačiau iš skirtingų veislynų tiekiamų šuniukų kainas. Todėl šios nustatytos aplinkybės turi neigiamos įtakos veislynų tarpusavio konkurencijai, nes veislynams nelieka poreikio konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais potencialiais ar esamais rinkos dalyviais.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ūkio subjektai LKD nariai (susitarimo dalyviai) veislinių šuniukų su LKD kilmės dokumentais pardavimo rinkoje užima virš 90 procentų rinkos, todėl tokia didelė minėtų subjektų rinkos dalis neabejotinai parodo didelę jų rinkos galią, dėl ko LKD sprendimai reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Todėl pripažino, kad LKD priimti sprendimai, kuriais draudžiama LKD veisėjams parduoti parduotuvėms ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (perpardavinėtojams) šuniukus su jų išduotais kilmės dokumentais, pagal tikslą ir poveikį ribojo ar galėjo riboti konkurenciją.

Pabrėžė, jog KT nagrinėjamu atveju nustatė, kad šuniukų pardavimo pobūdis priklauso nuo to, kokius šuniukus, t. y. grynaveislius (turinčius kilmės dokumentus) ar ne, ketinama parduoti. Šuniukus turinčius LKD kilmės dokumentus, veisėjas tiesiogiai parduoda pirkėjui tik su kilmės dokumentais, identifikuotus tatuiruote arba mikroschema bei esant sudarytai pirkimo - pardavimo sutarčiai (KT bylos, t. I, b. l.65; t. II, b.l.67). Kadangi kilmės dokumentuose yra nurodoma šuniuko genealoginis medis (tėvai, protėviai bei jų sveikatos būklė), šuniuko veislė, kailio spalva, veisėjas, veislyno pavadinimas ir kiti svarbūs duomenys, todėl kilmės dokumentai garantuoja, kad įsigytas šuo turės konkrečiai šunų veislei būdingas savybes bei galės dalyvauti parodose, varžybose, medžioklėse ir tik tokie šunys gali būti veisiami, ir jų palikuonys gali gauti kilmės sertifikatus. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos šunų veislių knygoje registruojami šunys ir kalės, turintys LKD ir FCI pripažįstamus kilmės liudijimus, taip pat šioje knygoje registruojami ir LKD klubų pateiktų vadų šuniukai (KT bylos, t. I, b. l. 109). Veislinių šuniukų kaina priklauso nuo to, kas yra šuniuko tėvai, nuo veislyno populiarumo ir autoriteto (KT bylos, t. II, b. l. l.80). Atsižvelgiant į tai, kad pirkėjas šuniukų su kilmės dokumentais negali pakeisti šuniukais be kilmės dokumentų, todėl šuniukų be kilmės dokumentų kainų mažėjimas (nuo 5 iki 10 procentų ar net 50 procentų) negali turėti įtakos minėtiems pirkėjams. Įvertinus tai, kad šuniukai su LKD kilmės dokumentais priklauso FCI, kas užtikrina, jog gyvūnas atitinka aukščiausius tai veislei keliamus standartus (KT bylos, t. II, b. l. 92), kitų veisėjų veisiami šuniukų, turinčių kilmės dokumentus, kainos neturi lemiamos įtakos LKD narių parduodamų šuniukų kainoms. Nors nepriklausantys LKD klubai taip pat gali vienyti veisėjus, veisiančius šuniukus su kilmės dokumentais, tačiau pastarieji negali konkuruoti su LKD klubams priklausančiais veisėjais, nes tik LKD turi teisę išduodi kilmės dokumentus, kuriuos pripažįsta FCI. LKD yra vienintelė oficiali organizacija, atstovaujanti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje FCI (FCI turi 82 narius, po vieną kinologų organizaciją iš šalies, ir bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Britanija organizacijomis, t. y. tai įtakingiausia kinologų organizacija pasaulyje) (1 tomas b. l.163). Pažymėjo, jog pats pareiškėjas nurodė, jog narystės LKD pagrindinis privalumas – prestižas ir tarptautinis pripažinimas, LKD vienijami veisėjai, kurių veisiami šuniukai turi LKD kilmės dokumentus ir gali būti parduoti, sudaro apie 90 procentų visų Lietuvos veisėjų (KT bylos, II t., b. l. l.92). Kadangi LKD yra vienintelė Lietuvos atstovė FCI struktūroje, todėl veisėjai, norintys gauti tarptautinį pripažinimą, turi rinktis narystę LKD. Todėl teismas pripažino, kad pirkėjo, kaip ir tiekėjo, požiūriu veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimas neturi artimų pakaitalų ir pagrįstai atsakovo prekės rinka apibrėžiama kaip veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinka. Pabrėžė, jog, įvertinus paklausos pakeičiamumą, atitinkama geografinė rinka apibrėžtina kaip nacionalinė – Lietuvos Respublikos teritorija – rinka.

Pažymėjo, jog remiantis LKD pateiktais duomenimis LKD naujai įregistruotų ir perregistruotų šuniukų su eksportinės kilmės dokumentais sudaro iki 8 procentų per metus (KT bylos, t. II, b. l. 92). Todėl toks nežymus iš kitų valstybių įvežtų šuniukų skaičius patvirtina, kad geografinė rinka yra ne platesnė nei nacionalinė. Nurodė, jog atitinkamoje rinkoje veikia LKD priklausantys veisėjai ir veislynai, parduodantys veislinius šuniukus su LKD išduotais kilmės dokumentais, kurie užima virš 90 procentų atitinkamos rinkos. Likusią apytiksliai 10 procentų rinkos dalį užima veislynai ir veisėjai, priklausantys alternatyvioms LKD organizacijoms, kurios taip pat išduoda šuniukams kilmės dokumentus (KT bylos, t. II, b. l. 92). Kadangi veislinių šuniukų su LKD išduotais kilmės dokumentais pardavimo rinkoje veislynų konkurentais galėtų būti zooprekių parduotuvės ir kiti šuniukų perpardavinėtojai, tačiau LKD priimti ginčijami sprendimai pašalina šiuos subjektus iš atitinkamos rinkos, o veislynai ir veisėjai, priklausantys alternatyvioms LKD organizacijoms negalėtų būti laikomi LKD narių konkurentais atitinkamoje rinkoje.

Teigė, jog FCI tarptautinių veisimo nuostatų 19 punkte nustatyta, jog FCI valstybių narių ir valstybių partnerių veisimo taisyklės gali nustatyti daugiau reikalavimų, nei šie FCI tarptautiniai veisimo nuostatai, tačiau tos taisyklės negali šiems FCI nuostatams prieštarauti ar būti su jais nesuderinamos. FCI statuto 9 straipsnio c dalyje, nustatančioje šios federacijos narių ir valstybių partnerių pareigas, nurodoma, kad visi nariai privalo pilnai vadovautis šiais statutais, FCI reglamentais, cirkuliarais ir FCI Generalinės Asamblėjos ir Generalinio Komiteto priimtais sprendimais, tačiau su sąlyga, jog šie teisės aktai neprieštarauja valstybės narės nacionaliniams teisės aktams, priimtiems vietos valdžios institucijų. Nurodė, jog FCI dokumentai neturi viršenybės prieš Lietuvos Respublikoje galiojančius nacionalinius įstatymus. Pažymėjo, jog LKD sprendimai neatitinka minėtame nutarime numatytų mažareikšmiškumo kriterijų, nes ūkio subjektų, kuriuos vienija LKD, užimama dalis atitinkamoje rinkoje gerokai viršija Nutarime dėl mažareikšmiškumo nustatytą 10 procentų ribą, taip pat įvertinus tai, kad nagrinėjami LKD sprendimai kvalifikuotini kaip susitarimai, kuriais buvo nustatyti prekių pardavimo kiekiai, šių sprendimų teismas nelaikė mažareikšmiais. Teismas nurodė, jog nagrinėjamas konkurencijos teisės normų pažeidimas netenkina nė vienos iš reikalaujamų sąlygų, todėl pripažintina, kad minėtiems susitarimams dėl juose įtvirtintų konkurencijos ribojimų KĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikytina. Pažymėjo, jog pareiškėjui skiriant baudą nebuvo pažeisti nustatyti bendrieji baudų skyrimo pradmenys.

 

III.

 

Pareiškėjas Draugija apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, jog LKD prezumpcija, kad fizinis ir/ar juridinis asmuo, turintis tikslą šuniukus perparduoti, nesilaikys Globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4, 11 ir 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, nėra pagrįsta, nes nei fiziniai, nei juridiniai asmenys, turintys tikslą šuniukus perparduoti, nuo minėtų įstatymo reikalavimų laikymosi nėra atleisti, taip pat nėra aišku, ar perpardavėjai (parduotuvės) neužtikrins tokių pačių ar panašių bendrų sąlygų šuniukams, kaip jos yra nustatytos LKD Šunų veisimo nuostatuose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas teisės nuostatas, LKD Šunų veisimo nuostatų 4.3.10 punkte nustatyto absoliutaus draudimo perduoti šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, tiesiogiai nesieja su šuniukų gerove. Be minėto absoliutaus draudimo perduoti šuniukus perpardavėjams, patys LKD Šunų veisimo nuostatai iš esmės nereglamentuoja šuniukų pardavimo tvarkos ir, pavyzdžiui, sutinkamai su šiais Nuostatais veisėjas galėtų parduoti šuniukus mugėje ar turguje arba kitose savivaldybių sprendimais patvirtintose vietose Prekybos naminiais gyvūnais taisyklėse, patvirtintose Valstybinės veterinarijos tarnybos direktoriaus 1999 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 4-162, nustatyta tvarka. Taigi, absoliutus draudimas perduoti šuniukus fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, nustatytas LKD Šunų veisimo nuostatuose, nevertintinas kaip atitinkantis LKD deklaruojamą šunų gerovės tikslą, akivaizdu, kad iš esmės šiuo draudimu siekiama eliminuoti iš rinkos kiekvieną fizinį ir/ar juridinį asmenį, turintį tikslą šuniukus perparduoti, veikiantį nesvarbu kokiomis sąlygomis. Šios išvados taikytinos ir LKD veiksmų LKD tarybos posėdžių bei konferencijos metu, kuriais buvo nustatytas draudimas parduoti šuniukus su kilmės dokumentais parduotuvėse ar draudimas kitokio perpardavinėjimo, atžvilgiu. Išanalizavus teisinį kontekstą akivaizdu, kad susitarimo antikonkurencinio tikslo negali paneigti tiriamais veiksmais, anot apelianto, siekiamas šuniukų gerovės tikslas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai tvirtina, kad LKD veiksmai apribojo veisėjų veikimo rinkoje laisvę, kiek tai susiję su šuniukų pardavimu parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams, ir tuo būdu visiškai eliminavo veisėjų ir parduotuvių (perpardavėjų) tarpusavio konkurenciją dėl šuniukų pardavimo, tokie LKD veiksmai pašalino galimybę parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams įsigyti šuniukų su LKD išduotais dokumentais, t. y. iš atitinkamos rinkos buvo pašalinti konkurentai. Toks susitarimas eliminuoti iš rinkos fizinius ir/ar juridinius asmenis, turinčius tikslą šuniukus perparduoti, veikiančius nesvarbu kokiomis sąlygomis, priskirtinas prie susitarimų, nustatančių tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, nes jis nustato parduotuvėms ar kitiems perpardavėjams prekių pardavimo kiekius – nulinius pardavimo kiekius, tokio susitarimo antikonkurencinis tikslas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis yra akivaizdus. Taip pat teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo ir KT pozicija, kad minėtas susitarimas vertintinas kaip kolektyvinis atsisakymas tiekti prekes, kurio antikonkurencinis tikslas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, taip pat yra akivaizdus. Teisėjų kolegija nevertina tiriamų veiksmų konkurenciją ribojančio poveikio, nes konstatavus antikonkurencinį veiksmų tikslą atsižvelgti į susitarimo pasekmes nėra svarbu ar būtina.

Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalies bei 81 straipsnio nuostatas, neleisdamas pareiškėjui teikti įrodymų: prijungti prie bylos LKD pažymą apie parodoje dalyvaujančius šunis, straipsnį iš internetinio portalo apie šunų laikymo narvuose žalą; netenkino prašymo kaip specialistą apklausti Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytoją A. G., teisėjų kolegija vertino kritiškai, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje yra tiriamas ginčijamo KT nutarimo teisėtumas, tai reiškia, kad tuo pačiu tiriama aplinkybė, ar KT, priimdama šį nutarimą, tinkamai ir išsamiai ištyrė faktines aplinkybes. Be to, aplinkybės, kurias, apelianto nuomone, turėjo patvirtinti prašomi prijungti dokumentai ir eksperto išvados, kad tik nedidelė dalis veislinių šunų dalyvauja parodose (dėl veislinio šuns paskirties) ir kad šunims daroma didelė žala juos laikant narvuose, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes ginčijamame nutarime ar pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nustatinėjama veislinių šunų paskirtis bei pačių sąlygų, kuriomis geriausia laikyti šunis, turinys. Nagrinėjamu atveju KT tyrimo objektas buvo ne konkrečių šunų laikymo sąlygų įvertinimas, bet Draugijos sprendimuose įtvirtinto draudimo parduoti šuniukus, turinčius LKD išduotus kilmės dokumentus, parduotuvėms ir (ar) fiziniams/juridiniams asmenims (perpardavėjams) įvertinimas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, tai reiškia, kad tyrimas pirmiausia buvo nukreiptas į tai, kokio tikslo iš tiesų buvo siekta tiriamais veiksmais, kai siekiamo tikslo pagrįstumo klausimas šiuo atveju yra antraeilis arba apskritai nesvarbus.

Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas LKD subjektiškumą bei įgytas teises padarė netikslias išvadas, nes LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, užsiimanti ta pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą, ir nėra vienintelė oficiali Lietuvos šunų mylėtojų asociacija, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimą, nes nagrinėjamoje byloje nepaneigta lemiama aplinkybė dėl to, kokią rinkos dalį sudaro LKD vienijami veisėjai, kurių veisiami šuniukai turi LKD kilmės dokumentus, šie veisėjai sudaro apie 90 procentų visų Lietuvos veisėjų, be to, KT yra tinkamai ir išsamiai ištyrusi aplinkybes dėl LKD statuso Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje, teisėjų kolegija šiuo požiūriu ypač atsižvelgia į tai, kad LKD išduoti kilmės dokumentai yra pripažįstami FCI ir šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais dėl savo savybių ir perspektyvos laikytini nepakeičiamais šuniukais su kitais kilmės dokumentais šuniukais ar šuniukais be kilmės dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad KT netinkamai apibrėžė rinką – šuniukų su LKD dokumentais rinka, ir – geografinę teritoriją – Lietuvos teritorija, yra nepagrįsti ir šiuo požiūriu sutiko su KT nutarime ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

 

IV.

 

Pareiškėjas prašymu dėl proceso atnaujinimo (t. II, b. l. 63-67) prašo atnaujinti procesą byloje ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog iš Tarnybos tyrimo medžiagos matyti, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra suteikusi 29 veterinarinius patvirtinimus prekiautojams gyvūnais augintiniais bei užregistravusi 95 prekiautojų gyvūnais augintiniais patalpas, iš kurių tik 45 priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui IĮ „Terra Animalis“. Nurodo, jog Taryba bei teismai nustatę konkrečioje konkurencinėje rinkoje veikiančius subjektus atitinkamai neįtraukė į bylą suinteresuotomis šalimis visų subjektų, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos šios bylos išsprendimas. Taryba ir teismai apsiribojo tik vienintelio (didžiausio) komercinio prekiautojo augintiniais tinklo KIKA, kurį valdo trečiasis suinteresuotas asmuo IĮ „Terra animalis“, įtraukimu į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nors sprendimuose nedviprasmiškai konstatavo, kad Draugijos veiksmai, paskelbiant raginimą neparduoti šuniukų komerciniams subjektams (parduotuvėms), turėjo įtakos visiems 29 prekiautojams gyvūnais augintiniais. Pažymi, jog į bylą turėjo būti įtraukti ir savo teisę teikti įrodymus, reikšti prašymus bei išsakyti argumentus privalėjo realizuoti visi komercine šuniukų prekyba užsiimantys rinkos dalyviai, kuriems ši teisė suteikta ir kurių teisės, anot Tarybos, buvo pažeistos draudžiamu susitarimu, o ne išskirtinai vienintelė įmonė, sudaranti didžiausią rinkos dalį.

Nurodo, jog procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies bei 81 straipsnio nuostatas, kadangi neleido pareiškėjui teikti įrodymų: prijungti prie bylos Draugijos pažymą apie parodoje dalyvaujančius šunis, straipsnį iš internetinio portalo apie šunų laikymo narvuose žalą; netenkino prašymo kaip specialistą apklausti Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytoją A. G.. Pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas aukščiau aptartus įrodymus teismui, siekė pagrįsti nagrinėjamoje byloje esant pagrindą taikyti KĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, tačiau teismas šališkai ir be jokių motyvų užkirto kelią pareiškėjui realizuoti šią procesinę teisę (ABTĮ 57 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai šiuos procesinius pažeidimus vertino kaip neturinčius lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje ir tai sudaro prielaidas abejoti teismo šališkumu.

Pažymi, jog procesas byloje turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė KĮ 3 straipsnio 5, 6 ir 7 dalies normas, apibrėžiančias, kaip yra nustatoma atitinkamos prekės rinka, ir dėl šio esminio materialinės teisės normų pažeidimo, padarė netinkamas išvadas dėl Draugijos subjektiškumo. Tą iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartyje nurodydamas, jog teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas LKD subjektiškumą bei įgytas teises padarė netikslias išvadas, nes LKD nėra vienintelė Lietuvos Respublikoje veikianti asociacija, užsiimanti ta pačia veikla, įskaitant ir šunų kilmės liudijimų išdavimą, ir nėra vienintelė oficiali Lietuvos šunų mylėtojų asociacija, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose. Pabrėžia, jog apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad Draugija nėra vienintelė Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacija, buvo iš esmės konstatuota, kad nesant vienintelio oficialiai tarptautiniu lygiu pripažinto subjekto, vienijančio nacionalines šunų mylėtojų organizacijas, kurio išduoti šunų kilmės dokumentai ir rengiamos parodos būtų laikomi vieninteliais oficialiais dokumentais ir renginiais, nėra jokio pagrindo teigti, kad objektyviai egzistuoja šuniukų su FCI kilmės dokumentais rinka. Dėl netinkamai pritaikytų materialinės teisės normų, reglamentuojančių pareiškėjo subjektiškumą nagrinėjamu atveju buvo netiksliai apibrėžta atitinkama rinka. Teigia, jog KT bei pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju apibrėždami rinką ne tik neatsižvelgė į Draugijos, kaip ne vienintelės Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacijos, subjektiškumą, bet ir visiškai neįvertino Draugijos, kaip specifinio nekomercinio subjekto, statuso, nepagrįstai prilygindama Draugiją komerciniams ūkio subjektams ir pripažindama juos lygiaverčiais konkurentais, veikiančiais toje pačioje rinkoje. Nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo, nėra įmanoma nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus). Atitinkamai, nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), nėra galimybės konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas, procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad byloje procesas turi būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 9 ir 10 punktų pagrindais.

 

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu

 

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, kad byloje procesas turi būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (t. II, b. l. 63-67). Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas nurodytu pagrindu, paprastai būtina nustatyti, kad priimtas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-129/2009). Pabrėžtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatytina atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį. Taip pat remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju taip pat būtina įvertinti, kokią įtaką atitinkamo asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo spendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. P6-88/2006).

Pareiškėjas nurodo, jog Taryba ir teismai apsiribojo tik vienintelio (didžiausio) komercinio prekiautojo augintiniais tinklo KIKA, kurį valdo trečiasis suinteresuotas asmuo IĮ „Terra animalis“, įtraukimu į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nors pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nedviprasmiškai konstatavo, kad Draugijos veiksmai, paskelbiant raginimą neparduoti šuniukų komerciniams subjektams (parduotuvėms), turėjo įtakos visiems 29 prekiautojams gyvūnais augintiniais. Mano, jog teismai, neįtraukdami į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis visų ginčo rinkos dalyvių, turinčių teisę verstis prekyba šuniukais, pasisakė dėl šių subjektų teisių (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.) (t. II, b. l. 63-67).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tuo atveju, kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Jei tokių asmenų yra, minėtu pagrindu, remiantis ABTĮ 154 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl proceso atnaujinimo turi teisę paduoti būtent neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P62-72/2011). Be to, pabrėžtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nenurodė, kuriuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl ginčo rinkos dalyvių, turinčių teisę verstis prekyba šuniukais, teisių ir pareigų, taip pat nepažymėjo, kokią įtaką šių asmenų įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo nutartyje nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui (be to, kad šie asmenys galėjo teikti įrodymus, paaiškinimus). Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl KT Nutarimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas, nustatydamas draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus, todėl jam paskirta 32 300 litų bauda ir jis buvo įpareigotas šį pažeidimą, jei jis tęsiamas, nutraukti, taip pat kuriuo pareiškėjas įpareigotas panaikinti LKD Šunų veisimo nuostatuose numatytą reikalavimą veisėjams per vieną mėnesį nuo šuniuko perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniuko perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog, įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, matyti, kad juose nėra pasisakyta dėl asmenų, turinčių teisę verstis prekyba šuniukais, teisių ir pareigų, t. y. teismo sprendime, nutartyje tiesiogiai nėra išdėstyta jokių jų teises galinčių apriboti nurodymų, taip pat nenustatyta jokių papildomų įpareigojimų. Todėl procesas byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu negali būti atnaujintas.

 

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu

 

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas nurodo, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėjo argumentas, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies bei 81 straipsnio nuostatas, kadangi neleido pareiškėjui teikti įrodymų: prijungti prie bylos Draugijos pažymą apie parodoje dalyvaujančius šunis, straipsnį iš internetinio portalo apie šunų laikymo narvuose žalą; netenkino prašymo kaip specialistą apklausti Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytoją A. G.. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai šiuos procesinius pažeidimus vertino kaip neturinčius lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje, o tai sudaro prielaidas abejoti teismo šališkumu (ABTĮ 153 str. 2 d. 9 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, šis pareiškėjo argumentas nesudaro pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio, reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Byloje Thorgeir Thorgeirson v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Teisėjų kolegija nurodo, jog ji nagrinėjamu atveju nenustatė nagrinėjusių teismų (teisėjų) šališkumo požymių nei subjektyviąja nei objektyviąja prasme. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje įvertino pirmosios instancijos teismo veiksmus neleidžiant pareiškėjui pateikti papildomų įrodymų ir dėl to pasisakė. Apeliacinės instancijos nurodyti motyvai yra išsamūs, pateikti įvertinus visas bylos aplinkybes. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai dėl galimo teismų šališkumo, dėl neleidimo pareiškėjui pateikti papildomų įrodymų nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta ar jog bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas.

Priešingai, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, teigtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 68 straipsnio 4 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi sudarė teisėjų kolegiją, kuri ir išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 27, 32-58). Kaip matyti iš 2011 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio protokolo, pareiškėjas teisėjams nušalinimų nereiškė (t. II, b. l. 32-33). Todėl į tai atsižvelgus teigtina, jog nagrinėjamoje byloje konstatuoti, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ar kad bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas nėra pagrindo ir procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu atsisakytina.

 

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

 

Draugija prašo atnaujinti procesą remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuris numato, jog procesas atnaujintinas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje yra iš esmės grindžiamas aplinkybe, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė konkurencijos teisės normas apibrėždamas prekės rinką. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė KĮ 3 straipsnio 5, 6 ir 7 dalies normas, apibrėžiančias kaip yra nustatoma atitinkamos prekės rinka, ir dėl šio esminio materialinės teisės normų pažeidimo padarė netinkamas išvadas dėl Draugijos subjektiškumo. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad Draugija nėra vienintelė Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacija, buvo iš esmės konstatuota, kad nesant vienintelio oficialiai tarptautiniu lygiu pripažinto subjekto, vienijančio nacionalines šunų mylėtojų organizacijas, kurio išduoti šunų kilmės dokumentai ir rengiamos parodos būtų laikomi vieninteliais oficialiais dokumentais ir renginiais, nėra jokio pagrindo teigti, kad objektyviai egzistuoja šuniukų su FCI kilmės dokumentais rinka. Pabrėžia, jog nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo nėra įmanoma nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus). Atitinkamai, nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), nėra galimybės konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus (t. II, b. l. 63-67).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog Draugija nėra vienintelė Lietuvos Respublikos šunų mylėtojų asociacija, atstovaujanti valstybę pasaulinėse organizacijose, tačiau pažymėjo, kad ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimą, nes byloje nėra paneigta lemiama aplinkybė dėl to, kokią rinkos dalį sudaro LKD vienijami veisėjai, kurių veisiami šuniukai turi LKD kilmės dokumentus, t. y. šie veisėjai sudaro apie 90 procentų visų Lietuvos veisėjų, be to, KT yra tinkamai ir išsamiai ištyrusi aplinkybes dėl LKD statuso Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje, teisėjų kolegija šiuo požiūriu atsižvelgė į tai, kad LKD išduoti kilmės dokumentai yra pripažįstami FCI ir šuniukai su LKD išduotais kilmės dokumentais dėl savo savybių ir perspektyvos laikytini nepakeičiamais šuniukais su kitais kilmės dokumentais šuniukais ar šuniukais be kilmės dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamos rinkos apibrėžimo yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai teigtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, nemotyvavo dėl netinkamos rinkos apibrėžimo ir materialinių teisės normų taikymo pažeidimo, o nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad būtų padarytas tokio pobūdžio pažeidimas. Vien tik alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl teismo pateikto aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamai taikytų materialinių teisės normų. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka ir ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Todėl teigtina, jog byloje nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A822-2240/2011 neatnaujintinas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo Lietuvos kinologų draugijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A822-2240/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                         Antanas Ablingis

 

                                                                      Roma Sabina Alimienė

 

                                                                      Irmantas Jarukaitis