Administracinė byla Nr. eAS-356-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00278-2025-9
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. H. M. M. (pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta pareiškėjo pavardė M. M. laikytina rašymo apsirikimu) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. H. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. H. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. sausio 8 d. raštą Nr. 25SD487 (toliau – ir Raštas), kuriuo atsisakyta persvarstyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 22S167505 (toliau – ir 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimas) rezoliucinės dalies 2–4 punktus, kuriais nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS), jas panaikinti bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gruodžio 12 d. prašymą.
Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti jo išsiuntimą į kilmės šalį.
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. sausio 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Migracijos departamento Raštas, o pareiškėjas iš esmės prašo sustabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), vykdymą. Kadangi minėtas sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teismas vertino, kad jo vykdymas nėra susijęs su nagrinėjama byla.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja sąlygos ir pagrindai, sudarantys prielaidas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo vykdymą, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutartį, kuria teismas atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – kol bus išnagrinėta byla, uždrausti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių ir paviršutiniškai sprendė dėl reikalavimo esmės ir prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sąsajumo.
Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti jo prašymą, argumentuodamas tuo, jog jis nėra susijęs su prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone. Pareiškėjo įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas yra formalus ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Paaiškina, jog prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo vykdymas išsiunčiant jį į kilmės šalį, neišnagrinėjus jo prašymo dėl tokio sprendimo pagrįstumo persvarstymo, atsižvelgus į iš esmės pasikeitusias faktines aplinkybes, sukeltų itin sunkias pasekmes jam asmeniškai, jo gausiam klientų ratui Lietuvos Respublikoje bei verslininkui, suteikusiam darbo vietą. Be to, išsiuntus jį į kilmės šalį, ginčas taptų iš esmės beprasmiu, taip pat neturėtų prasmės ir klausimo dėl sprendimo išsiųsti jį į kilmės šalį naujų, pasikeitusių aplinkybių nagrinėjimas, kadangi pareiškėjas jau būtų išsiųstas, t. y. būtų padaryta neatitaisoma žala. Todėl pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nagrinėjamas klausimas dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo svarstyti pareiškėjo 2024 m. gruodžio 12 d. prašymą yra tiesiogiai susijęs su prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone – uždraudimu įvykdyti sprendimą, kurį ir prašoma peržiūrėti.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi jis nurodė konkrečias aplinkybes ir įrodymus, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiesiogiai susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos, jam bei kitiems asmenims taip pat gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad patikrinus Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo teisėtumą instancine tvarka, pareiškėjas neturi galimybės kelti šio klausimo iš naujo, nes minėtas sprendimas nėra įgijęs absoliučios res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pažymi, kad yra daug situacijų, kai po teismo sprendimo iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, administracines procedūras atliekančios institucijos arba teismas gali / privalo įvertinti jas iš naujo. Kaip pavyzdį pareiškėjas nurodo UTPĮ nuostatas dėl užsieniečių apgyvendinimo – nors institucijos teikimu ir teismo sprendimu yra nustatoma konkreti užsieniečio atžvilgiu taikytina priemonė konkrečiam laikotarpiui, faktinėms aplinkybėms pasikeitus, tiek institucija, tiek pats užsienietis turi teisę kreiptis dėl naujos priemonės taikymo, nepaisant to, jog galiojantis sprendimas dėl to nėra naikinamas. Pareiškėjo nuomone, kadangi nagrinėjamu atveju nuo priimto sprendimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, tai yra itin aktualu.
Pareiškėjas akcentuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. gegužės 8 d. sprendime byloje Nr. C82/16 K.A. ir kt. suformuluotas išvadas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 60 punkto nuostatą.
Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tik laikinas, trumpalaikis veiksmas, kuris užtikrins šalių lygiateisiškumą pagrindiniame procese, todėl yra proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui ir nesukels jokių neigiamų pasekmių, nes nuo 2023 m. gegužės mėn. sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį nebuvo įvykdytas, tačiau jo išsiuntimas gali būti įgyvendintas vėliau, kai pareiškėjo prašymas bus išnagrinėtas iš esmės. Skubotas sprendimo įvykdymas užkertant kelią pareiškėjui realiai ginti savo teises sukeltų neigiamų pasekmių ne tik jam asmeniškai. Nesuteikus pareiškėjui galimybės teisinėmis priemonėmis ir būdais realiai ginti savo teisių, Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalyviai grubius žmogaus teisių pažeidimus, tikėtina, įpras vertinti kaip normalų procesinį šalies elgesį, perims jį ir dėl savo piliečių.
Pareiškėjo teigimu, jis savo prašymą grindžia aplinkybėmis apie itin ilgą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, jo socialinius, ekonominius ryšius, be kita ko, konkliudentinius atsakovo veiksmus dėl jo „priėmimo“ Lietuvos Respublikoje, išduodant leidimą dirbti. Pareiškėjas tvirtina, kad išsiuntus jį į kilmės šalį, tokie jo argumentai nebus reikšmingi ir aktualūs, nes jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai, kuriuos atsakovas skatino itin ilgą laiką, bus nutraukti, skundas, remiantis praktika, nebus nagrinėjamas, o pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala. Todėl, pareiškėjo vertinimu, pritaikius laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, galima žala migracijos teisės saugomiems teisiniams gėriams bus mažesnė nei žala, kuri gali kilti nesiėmus laikinųjų užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius pareiškėjo išsiuntimo sprendimo vykdymo.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, jog asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Nurodo, jog pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, o būtent – nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo atmestas.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimas nėra įgijęs absoliučios res judicata galios. Atsakovo nuomone, toks teiginys prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatai. Paaiškina, jog buvo priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir išsiųsti jį į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjas, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui, Migracijos departamento sprendimo nevykdė ir iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Atsakovas teigia, kad tokia aplinkybė parodo, jog pareiškėjas nesilaiko teisės aktų bei nevykdo ne tik Migracijos departamento sprendimų, bet ir nacionalinių teismų sprendimo. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas vis dar yra Lietuvos Respublikoje, nebendradarbiauja. Atsakovo įsitikinimu, jeigu pareiškėjas būtų bendradarbiavęs, tai jo išsiuntimas būtų tinkamai ir laiku įvykdytas. Akcentuoja, jog pareiškėjas turi laikytis teisės aktuose nurodytų reikalavimų, t. y. ne tik deklaruoti savo teises, bet ir prisiimti jam numatytas pareigas, siekti paklusti imigracijos reikalavimams ir būtent teisėtu būdu atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne siekti apeiti imigracines procedūras.
Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Nurodo, jog tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepagrindė nei vienos iš būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą nutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VSAT vykdyti jo išsiuntimą į kilmės šalį, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, nors pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutartį, tačiau iš atskirojo skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su nutarties dalimi, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjo prašomas stabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir jo vykdymas nėra susijęs su nagrinėjama byla, todėl konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja sąlygos bei pagrindai, numatyti ABTĮ 70 straipsnyje, sudarantys prielaidas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei sustabdyti ginčijamo Migracijos departamento sprendimo vykdymą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į reikšmingas faktines aplinkybes, paviršutiniškai sprendė dėl reikalavimo esmės ir prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sąsajumo, vertinimas formalus, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tvirtina, kad teismo nagrinėjamas klausimas dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo svarstyti jo 2024 m. gruodžio 12 d. prašymą yra tiesiogiai susijęs su prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone. Akcentuoja, kad ginčo atveju sprendimas nėra įgijęs res judicata galios. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir neatitaisomos žalos tikimybę. Nurodo, kad skubotas sprendimo įvykdymas užkertant kelią pareiškėjui realiai ginti savo teises sukeltų neigiamų pasekmių ne tik jam asmeniškai, be to, išsiuntus jį į kilmės valstybę būtų nutraukti jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai, skundas nebūtų tinkamai išnagrinėtas.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).
Teisėjų kolegija, vertindama sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024, 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo uždrausti VSAT vykdyti jo išsiuntimą į kilmės šalį, t. y. jis iš esmės prašo sustabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, t. y., sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes terminą iki 2 metų, o likusią skundo dalį atmetė.
Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Migracijos departamento Raštas, kuriuo atsisakyta persvarstyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2–4 punktus, kuriais nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti perspėjimą į SIS. Rašte nurodyta, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes jo teisinė padėtis jau yra išspręsta ir šiuo metu yra vykdomas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turi būti tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais. Šiuo atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo vykdymą, nors šis sprendimas nėra šios bylos dalykas, be to, pareiškėjas neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos pagal Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimą, nors, kaip minėta, šis sprendimas jau yra įsiteisėjęs. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjo atskirojo skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo.
Sprendžiant dėl antrosios sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, daro išvadą, jog pareiškėjas taip pat nepagrindė ir būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos: pareiškėjas nėra išvykęs ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eAS-236-502/2024; kt.).
Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, jog galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, jog iš esmės panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-221-525/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-475-815/2024; 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-535-525/2024).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. H. M. M. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis