Civilinė byla Nr. e2A-741-370/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01457-2022-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovams A. M. ir A. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo galiojančia ir skolos bei palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. M. ir A. G., prašydamas pripažinti galiojančia ieškovo L. K. ir atsakovo A. M. 2015 m. sausio 2 d. sudarytą paskolos sutartį dėl 90 000 Eur paskolos, 2018 m. vasario 10 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo atsakovas A. M. įsipareigojo grąžinti 47 056 Eur negrąžintą paskolos sumą ir 12 procentų metines palūkanas, priteisti ieškovui iš atsakovo A. M. 47 056 Eur negrąžintą paskolą, 5 646,72 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 9 912,44 Eur kompensuojamas palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2015 m. sausio 2 d. ieškovas L. K. ir atsakovas A. M. sudarė žodinę paskolos sutartį, kuria ieškovas grynaisiais pinigais paskolino atsakovui 90 000 Eur, o atsakovas iki 2015 m. liepos 2 d. įsipareigojo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti 12 procentų metines palūkanas. Paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti atsakovas A. M. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį.
3. Nors trys eilutės vekselio apačioje buvo įrašytos ne vekselio surašymo metu, o vėliau, tačiau šias eilutes atsakovui A. M. matant, ieškovas įrašė, nurodydamas, kokios paskolos sumos jau yra grąžintos.
4. Atsakovas A. M. 2018 m. sausio mėn. pabaigoje prašė ieškovo pratęsti paskolos grąžinimo terminą dar metams, ieškovas su tuo sutiko ir pareikalavo raštu įforminti ir kito atsakovo, A. M. uošvio, A. G. įsipareigojimą kartu su atsakovu A. M. grąžinti ieškovui negrąžintą paskolos sumą bei sumokėti palūkanas. Atsakovas A. G. sutiko prisiimti su atsakovu A. M. solidariąją prievolę grąžinti negrąžintą paskolą ir palūkanas. 2018 m. vasario 10 d. atsakovas A. M. per du kartus grąžino ieškovui 42 944 Eur paskolos sumą, sumokėjo 12 procentų palūkanas už paskolos sumą sudariusias 5 355 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. liepos 2 d., taip pat 5 procentų metines kompensuojamąsias palūkanas už paskolos sumą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2018 m. vasario 1 d. Be to, 2018 m. vasario 10 d. ieškovas ir atsakovas A. G. pasirašė paskolos sutartį, kuria atsakovas A. G. patvirtino gavęs iš ieškovo likusią negrąžintą 47 056 Eur paskolos sumą ir įsipareigojo ją grąžinti iki 2019 m. vasario 10 d. bei sumokėti 12 procentų metines palūkanas už naudojimąsi paskola. Nei atsakovas A. M., nei atsakovas A. G. sutartu laiku paskolos negrąžino ir palūkanų nesumokėjo, ėmė vengti bendrauti su ieškovu.
5. Kadangi minėtas vekselis bei paskolos sutartis, patvirtinantys paskolos dalyko perdavimą, laikytini rašytinės formos reikalavimus atitinkančiu skolos dokumentu, kai paskolos suma viršija 3 000 Eur ir sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, taip pat kai vekselio suma didesnė kaip 3 000 Eur, jis turi būti notarinės formos, sandoris – paskolos sutartis yra iš dalies šalių įvykdyta, atsakovas A. M. vengia bendrauti su ieškovu ir įforminti sandorį notarine tvarka, 2015 m. sausio 2 d. paskolos sutartis ir jos 2018 m. vasario 10 d. pakeitimas pripažintini galiojančiais, o ieškovui iš atsakovo A. M. priteistina negrąžinta 47 056 Eur paskola, 5 646,72 Eur pelno palūkanos už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2019 m. vasario 10 d., bei 9 912,44 Eur kompensuojamosios palūkanos už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 11 d. iki kreipimosi į teismą dienos bei 5 procentų procesinės palūkanos už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pisprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškovo L. K. ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino galiojančiomis ieškovo L. K. ir atsakovo A. M. sudarytą 2015 m. sausio 2 d. Paskolos sutartį dėl 90 000 Eur paskolos su 12 procentų metinėmis palūkanomis ir 2018 m. vasario 10 d. ieškovo L. K. ir atsakovų A. M. bei A. G. sudarytą Susitarimą dėl 2015 m. sausio 2 d. paskolos sutarties pakeitimo (papildymo).
7. Priteisė ieškovui L. K. iš atsakovo A. M. 47 056 Eur negrąžintą paskolą, 4 146,72 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 8 850,39 Eur kompensuojamas palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (60 053,11 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 202 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo A. M. paaiškinimus ir jo dėstomą poziciją (versiją) apie vekselio išdavimo aplinkybes, byloje yra kitų įrodymų (rašytiniai įrodymai, atsakovo A. G. paaiškinimai), kurie vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo ir leidžia teismui suformuoti pakankamą vidinį įsitikinimą dėl ieškovo pateiktos pozicijos didesnio tikėtinumo.
9. Teismas, kompleksiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pritaikęs įrodymų vertinimo civiliniame procese principus ir taisykles, sprendė, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad L. K. iš tikrųjų atsakovui A. M. 2015 m. sausio 2 d. paskolino grynaisiais pinigais 90 000 Eur, šios paskolos dalį vėliau atsakovas A. M. iš dalies grąžino ieškovui. Be to, šalys tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą užtikrinti negrąžintos paskolos dalies (47 056 Eur) grąžinimą papildoma priemone – atsakovo A. G. laidavimu (2018 m. vasario 10 d. paskolos sutartimi), abiem atsakovams tampant solidariaisiais ieškovo bendraskoliais.
10. Byloje esančiame 2015 m. sausio 2 d. vekselyje įsipareigojama ne tik grąžinti 90 000 Eur sumą, bet ir sumokėti 12 procentų metines palūkanas, tai, teismo vertinimu, būtų įprasta ir natūrali paskolos teisinių santykių savybė, kuomet asmeniui suteikiama atlygintinė paskola, t. y. skolinami pinigai už tam tikrą atlyginimą mokėjimo (pelno) palūkanų forma, kurios kompensuoja kreditoriaus netekimus dėl negalėjimo naudotis savo pinigais tam tikrą laiką.
11. Byloje pateikta ieškovo L. K. ir atsakovo A. G. 2018 m. vasario 10 d. sudaryta paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, suteikia atsakovui, kaip paskolos gavėjui, 47 056 Eur paskolą su 12 procentų metinėmis palūkanomis, o paskolos gavėjas įsipareigoja paskolą su palūkanomis grąžinti grynaisiais pinigais ne vėliau kaip 2019 m. vasario 10 d. Šios sutarties buvimas ir joje įtvirtinti atsakovo A. G. įsipareigojimai ieškovui L. K. leido teismui tikėti ieškovo L. K. paaiškinimais apie tai, kad, siekiant užtikrinti tą dieną – 2018 m. vasario 10 d. – likusios atsakovo A. M. vis dar negrąžintos paskolos dalies (47 056 Eur) grąžinimą, buvo nutarta santykius „įforminti“ rašytiniu dokumentu, todėl kaip papildoma užtikrinimo priemonė ir buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakovo A. M. uošviu atsakovu A. G., kuris, kaip nurodė ieškovas, kartu su A. M. prisiėmė atsakomybę už paskolos ieškovui grąžinimą. Tai kvalifikuojama kaip šalių susitarimo dėl papildomos atsakovo A. M. neįvykdytos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės – atsakovo A. G. laidavimo likusiai tą dieną negrąžintai paskolos sumai, sudarymas, iš esmės abiem tarpusavyje artimai susijusiems asmenims tapus solidariai atsakingais prieš ieškovą.
12. Teismas pažymėjo, kad vertinant minėtą paskolos sutartį, joje nurodyta paskolos suma – 47 056 Eur – atitinka paties ieškovo L. K. 2015 m. sausio 2 d. vekselyje padarytus įrašus apie iki to laiko (2018 m. vasario mėnesio) atsakovo A. M. iš dalies grąžintos paskolos sumas.
13. Teismo posėdyje atsakovas A. G. paaiškino, kad iš tikrųjų jo paties tiesioginiai paskolos santykiai su ieškovu L. K. nesiejo, jis asmeniškai sau niekada pinigų iš L. K. nesiskolino ir niekada nebuvo gavęs, tačiau 2018 m. vasario 10 d. paskolos sutartį pasirašė paprašytas atsakovo A. M., kuris galbūt tuo metu turėjo tam tikrų santykių su L. K.. Atsakovas A. G. taip pat paaiškino, kad vėliau po paskolos sutarties pasirašymo keletą kartų buvo nuvykęs pas ieškovą L. K. į namus ir grąžinęs jam iš viso apie 1 000 Eur palūkanas („procentų“) pagal šią sutartį, perdavęs ieškovui grynaisiais pinigais.
14. Byloje ieškovo pateiktas jo ir atsakovo A. M. 2018 m. kovo 8 d. telefoninio pokalbio garso įrašas leido teismui spręsti tiek apie egzistuojantį ir neįvykdytą atsakovų įsipareigojimą dėl paskolos ieškovui grąžinimo, tiek dėl paskolos suteikimo būtent atsakovui A. M. fakto, tiek ir dėl to, kad iš esmės ir ieškovas L. K. ir pats atsakovas A. M. vertino save ir savo uošvį A. G. kaip solidariai atsakingus ieškovo bendraskolius.
15. Vekselio, iš kurio kildinami ieškovo nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai, originalas yra būtent pas ieškovą, ir tai teismas vertino kaip vieną iš aplinkybių, papildomai greta kitų aplinkybių ir įrodymų visumos, patvirtinančių prievolės neįvykdymo (skolos) negrąžinimo faktą. Priešingai nei minėtas vekselio originalas, kito – tą pačią dieną (2015 m. sausio 2 d.) vekselio 60 000 Eur, originalo, kaip nurodė ieškovas, jis neturi, nes, atsakovui įvykdžius visas prievoles pagal šį vekselį, originalas buvo atsakovui A. M. grąžintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos, kurios pagrindu pripažino aukščiau paminėtus sandorius galiojančiais ir kurių pagrindu iš atsakovo A. M. priteisė atitinkamas pinigų sumas ieškovui. Teismas nenustatė būtinųjų sąlygų, kurioms esant sandoris galėjo būti pripažintas nesilaikant įstatyme nustatytos privalomos formos, t. y. ieškovas byloje neįrodė, kad įvykdė prievolę, vekselyje nurodytą sumą perdavė atsakovui, byloje nebuvo vertinama aplinkybė dėl vengimo įforminti sandorį notarine tvarka.
16.2. Teismas nesiaiškino tikrųjų 90 000 Eur paskolos suteikimo faktinių aplinkybių (kur buvo perduota tokia didėlė pinigų suma, kokiomis kupiūromis perduota, ar prieš perduodant pinigus jie buvo perskaičiuoti ir kt.). Kartu pažymėtina, kad nei 2015 m. sausio 2 d. vekselis, nei ieškovo jame atlikti įrašai neįrodo buvus sudarytą paskolos sutartį. Šiuo atveju 2015 m. sausio 2 d. vekselis neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies formos reikalavimų, kurie nustatyti paskolos rašteliui ar skolos dokumentui.
16.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino atsakovo A. M. nurodytas faktines vekselio sudarymo aplinkybes. Vekselį atsakovas A. M. išrašė kaip užtikrinimą, jog atsakovas A. M. grąžins ieškovui pastarojo į atsakovo vykdytą prekybos automobiliais verslą ieškovo investuotas pinigines lėšas ir priskaičiuotą būsimą pelną ir tai patvirtina ieškovo teismui pateikto kito atsakovo A. M. ieškovui išrašyto vekselio kopija.
16.4. Teismas byloje tinkamai nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK ) nuostatomis dėl įrodymų vertinimo ir netinkamai įvertino kito atsakovo A. G. teisme paaiškinimus, juos vertindamas tendencingai (fragmentiškai). Kadangi atsakovas A. G. patvirtino mokėjęs ieškovui palūkanas pagal 2018 m. vasario 10 d. ieškovo ir atsakovo A. G. sudarytą paskolos sutartį, priešingai nei sprendė teismas, atsakovas A. G. laikė save paskolos gavėju. Atsakovas A. G., teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, patvirtino, kad atsakovas A. M. jam neskolino pinigų, o tai paneigia ieškovo aiškinimus apie paskolos sutarties pagrindu atsakovo A. M. gautos paskolos sumos atsakovo perskolinimą atsakovui A. G.. Kartu pažymėtina, kad teismas nesiėmė priemonių pašalinti atsakovo A. G. paaiškinimų netikslumus ir kilusias abejones, t. y. nekvietė į teismo posėdį ir neapklausė atsakovo A. G. sutuoktinės bei jo dukros (Atsakovo A. M. sutuoktinės E. M.).
17. Ieškovas L. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
17.1. Priešingai nei teigiama atsakovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas.
17.2. Ieškovo teismui nurodytas vekselio išrašymo bei 2018 m. vasario 10 d. ieškovo ir atsakovo A. G. paskolos sudarymo faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, ieškovo ir atsakovo A. M. pokalbio telefonu garso įrašas ir atsakovo A. G. paaiškinimai teismo posėdžio metu.
17.3. Atsakovas A. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė klausimų dėl paskolos sumos perdavimo atsakovui faktinių aplinkybių. Priešingai, atsakovas A. M. teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovas disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis ir nemažas pinigų sumas buvo investavęs į atsakovo A. M. vykdomą prekybos automobiliais verslą. Nesant byloje ginčo dėl ieškovo galimybės paskolinti paskolos sutarties dalyku buvusią pinigų sumą, teismas šios teisiškai nereikšmingos aplinkybės pagrįstai ir nenagrinėjo.
17.4. Priešingai nei teigia atsakovas, dviejų vekselių skirtingoms sumoms išrašymas tą pačią dieną ir vieno jų visiškas apmokėjimas paneigia atsakovo versiją apie vekselio išrašymo faktinį pagrindą, kad vekselis buvo išduotas kaip užtikrinimas, jog atsakovas grąžins ieškovui pastarojo į atsakovo vykdytą prekybos automobiliais verslą ieškovo investuotas pinigines lėšas ir priskaičiuotą būsimą pelną. Vekselio originalo buvimas pas ieškovą patvirtina vekselio neapmokėjimą visa apimtimi, t. y. paskolos sutarties dalyko negrąžinimą ieškovui.
17.5. Atsakovas A. M. bylos nagrinėjimo teisme metu neigė ir apeliaciniame skunde neigia paskolos sutarties sudarymo ir bet kokių neįvykdytų skolinių įsipareigojimų ieškovui egzistavimo faktus. Tokia atsakovo A. M. pozicija reiškia atsakovo atsisakymą vykdyti skolinius įsipareigojimus ieškovui, o kartu ir atsisakymą įforminti paskolos sutartį bei 2018 m. vasario 10 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo notarine tvarka.
17.6. Ieškovo vertinimu, atsakovo A. G. palūkanų mokėjimas pagal 2018 m. vasario 10 d. ieškovo ir atsakovo A. G. sudarytą paskolos sutartį patvirtina faktą, kad atsakovas A. G. laikė save solidariu skolininku kartu su atsakovu A. M.. Atsakovas A. G. teismo posėdžio metu nurodė negavęs pinigų iš ieškovo ir 2018 m. vasario 10 d. paskolos sutartį pasirašęs atsakovo A. M. prašymu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (pagal pareigas) nenustatė CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko byloje esančių, šalių pateiktų įrodymų vertinimą ir nepagrįstai pripažino buvus sudarytą ieškovo ir atsakovo A. M. paskolos sutartį, nes tam nebuvo nustatytos privalomos sąlygos. Pripažinus, jog ieškovo ir apelianto paskolos sutartis nebuvo sudaryta, teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto skolą, palūkanas. Todėl šios apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių
20. Atsakovas A. M. 2015 m. sausio 2 d. išdavė ieškovui L. K., atsakovo ranka surašytą ir pasirašytą, paprastąjį neprotestuotiną vekselį 90 000 Eur ir 12 procentų metinių palūkanų, mokėtiniems iki 2015 m. liepos 2 d., nurodydamas, kad be sąlygų įsipareigoja juos sumokėti ieškovui (nurodant ieškovo asmens kodą ir vardą, pavardę). Ieškovas vekselyje atliko įrašus, kuriuose nurodė, jog 2018 m. vasario 10 d. grąžinta 42 944 Eur (atitinkamai 12 000 Eur ir 30 944 Eur) ir procentai iki 2018 m. vasario 1 d.
21. Ieškovas ir atsakovas A. G. 2018 m. vasario 10 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį Nr.2018/02/10, kuria ieškovas, kaip paskolos davėjas, suteikė atsakovui A. G., kaip paskolos gavėjui, 47 056 Eur paskolą su 12 procentų metines palūkanas. Paskola suteikiama paskolos sutarties pasirašymo dieną paskolos davėjui perduodant grynus pinigus paskolos gavėjui. Paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. vasario 10 d. (Sutarties 3.2. punktas).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas.
23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28–29 punktai).
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ši apeliacinė byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esančių duomenų pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis procesas byloje turėtų vykti žodinio proceso tvarka.
Dėl sandorio galiojimo ir įrodinėjimo pareigos
26. Kasacinio teismo praktika dėl vekselio, netekusio vertybinio popieriaus statuso, teisinės reikšmės šiuo metu yra aiškiai suformuota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019 suvienodino kasacinio teismo praktiką ir suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos.
27. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019). Kitaip sakant, kai vekselis nėra realizuojamas ĮPVĮ nustatytais terminais ir tvarka, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą.
28. Vekselis gali būti kilęs iš bet kokių prievolinių teisinių santykių (paskolos, mokėjimo už paslaugas ar daiktą ir kt.). Jeigu vekselis buvo išduotas paskolos teisiniams santykiams patvirtinti, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo – priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 37 punktas).
29. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalies normą, yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios formos nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 67 punktas ir jame nurodyta praktika).
30. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.
31. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją procesinių pareigų paskirstymo taisyklę ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 135 straipsnis). Šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus civilinio proceso normose nustatytas išimtis (CPK 178, 182 straipsniai), tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus pripažintina, kad tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir procesines įrodinėjimo taisykles bei jas aiškinančią teismų praktiką.
33. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Nurodytas teisinis reglamentavimas nustato, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktas).
34. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą; 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 58 punktą).
35. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus (2015 m. sausio 2 d. vekselį ir jame atliktus įrašus, 2018 m. vasario 18 d. paskolos sutartį, 2018 m. rugpjūčio 3 d. telefoninio pokalbio garso įrašą), vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pritaikęs įrodymų vertinimo civiliniame procese principus ir taisykles, sprendė, jog labiau tikėtina, kad L. K. atsakovui A. M. paskolino grynaisiais pinigais 90 000 Eur.
36. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas ir, pripažindamas buvus šalių sudarytą paskolos sutartį, netinkamai pritaikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes byloje nebuvo įrodyta, jog ieškovas perdavė apeliantui pinigus, o teismas nesiaiškino 2015 m. sausio 2 d. nurodytos pinigų sumos perdavimo aplinkybių.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus (2015 m. sausio 2 d. vekselį, 2018 m. vasario 10 d. ieškovo ir atsakovo A. G. sudarytą paskolos sutartį, kitą ieškovo pateiktą atsakovo A. M. išrašyto 2015 m. sausio 2 d. vekselio 60 000 Eur kopiją), 2018 m. rugpjūčio 3 d telefoninio pokalbio garso įrašą, ginčo šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde ir atsiliepime pateiktus argumentus, daro išvadą, jog tarp ieškovo L. K. ir atsakovo A. M. buvo susiklostę tiek asmeniniai, tiek verslo santykiai, kurie buvo grįsti pasitikėjimu. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas skolindavo (investuodavo) lėšas atsakovui A. M. su įsipareigojimu jas grąžinti. Šiuo atveju aplinkybė, kokiam tikslui lėšos buvo panaudotos, nėra reikšminga, nes tai nepaneigia pinigų skolinimosi fakto.
38. Apeliantas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos sprendimu, nurodo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino pinigų perdavimo aplinkybių ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog 2015 m. sausio 2 d. ieškovas ir atsakovas A. M. sudarė žodinę paskolos sutartį, užtikrinant paskolos grąžinimą atsakovo išrašytu vekseliu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta pozicija, kad byloje nebuvo ginčo dėl ieškovo galimybės paskolinti paskolos sutarties dalyku buvusią pinigų sumą, todėl teismas šios teisiškai nereikšmingos aplinkybės pagrįstai ir nenagrinėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant tarp šalių susiklosčiusius skolinimosi santykius, svarbu vertinti abiejų šalių elgesį ir siekius tiek iki vekselio išrašymo, tiek sudarant 2015 m. sausio 2 d. vekselį, tiek ir vėliau jį vykdant. Tarp šalių buvo įprasta praktika skolintis lėšas, o sandorių sudarymas įstatyme nustatyta forma nebuvo reikšminga aplinkybė sandorio šalims, tai patvirtina ir kitas byloje 2015 m. sausio 2 d. pateiktas vekselis 60 000 Eur, kuris pasibaigė atsakovui jį tinkamai įvykdžius. Todėl apelianto apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog teismas nevertino ir nepasisakė dėl abiejų sandorių įforminimo tinkama tvarka (teisėjų kolegijos vertinimu, išoriškai notarine tvarka) neturi reikšmės, nes tokia buvo įprasta susiklosčiusi praktika tarp šalių, kuri buvo priimtina abiem šalims. Tuo labiau kad, tarp šalių kilus ginčui dėl skolinių įsipareigojimų tolesnio vykdymo, šios sutarties tvirtinimas notarine tvarka būtų neįmanomas, todėl tai prilygintina atsisakymui tvirtinti sandorį nustatyta forma.
39. Pripažinus, kad tarp ginčo šalių egzistavo tarpusavio santykiai (tiek verslo, tiek asmeniniai) tikrieji sudarytų sandorių tikslai, priežastys ir aplinkybės, kur šios lėšos buvo panaudotos nėra svarbios vertinant sandorių egzistavimą. Teismas, vertindamas šalių sudarytą sandorį, vertina tik formaliąją (išorinę) sandorio dalį. Atsižvelgiant į tai, nėra svarbu, ar vekselis, kaip garantas buvo išrašytas ankstesnių verslo santykių, į kuriuos, kaip teigia atsakovas A. M., ieškovas investavo (skolino pinigines lėšas atsakovui, siekdamas gauti atlygį (pelną)), tokiu būdu buvusius šalių verslo santykius formalizuojant, ar piniginių lėšų perdavimas atsakovui A. M. buvo atliktas išrašant vekselį. Visa tai nepaneigia egzistuojant atsakovo A. M. įsipareigojimo grąžinti ieškovui vekselyje nurodytą sumą pinigų ir mokėti sutarto dydžio palūkanas, tai patvirtina ir atsakovas apeliaciniame skunde, nurodydamas, jog išrašydamas vekselį įsipareigojo ieškovui grąžinti investuotus pinigus ir mokėti palūkanas („Ieškovas atgaus savo investuotus pinigus ir paskaičiuotą pelną“). Atsakovas A. M. teismo proceso metu neįrodė, kad 2015 m. sausio 2 d. jo išrašytas vekselis buvo išrašytas kitais pagrindais nei nurodė ieškovas ieškinyje, t. y. skoliniam įsipareigojimui patvirtinti, įsipareigojant grąžinti skolintus (investuotus) pinigus ir mokėti vekselyje nurodytas palūkanas.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, tiek iki kreipdamasis į teismą, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įrodinėjo, jog pinigines lėšas paskolino tik A. M.. Atsakovo A. G. ir ieškovo 2018 vasario 10 d. sudaryta Paskolos sutartis (susitarimas dėl 2015 m. sausio 2 d. paskolos sutarties pakeitimo (papildymo), kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių pateiktais paaiškinimais, atitiko atsakovo A. G. laidavimą pagal pirminę 2015 m. sausio 2 d. žodinę paskolos sutartį (vekselio pagrindu). Byloje tiek ieškovas, tiek savo paaiškinimuose teismo posėdžio metu atsakovas A. G. nurodė, kad ieškovas pagal 2018 m. vasario 10 d. paskolos sutartį atsakovui A. G. lėšų neskolino, o atsakovas A. G. nurodė, kad piniginių lėšų iš ieškovo pagal minėtą sutartį nėra gavęs. Taigi priešingai nei įrodinėja atsakovas A. M., abi sutartys vertinamos kartu, kaip tarp šalių besitęsiančių įsipareigojimų tąsa. Byloje pateiktas telefoninio pokalbio garso įrašas taip pat patvirtina, kad, net ir sudarius 2018 m. vasario 10 d. paskolos sutartį, ieškovas reikalavo skolą grąžinti iš atsakovo A. M.. Aplinkybė, kad atsakovas A. G. grąžino dalį skolos, teismo vertinimu, nepatvirtina egzistavus vien tik A. G. prievolę pagal 2018 m. vasario 10 d. paskolos sutartį grąžinti paskolintas pinigines lėšas.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas A. M. būtų grąžinęs paskolintas lėšas ieškovui, išskyrus ieškovo ranka 2015 m. sausio 2 d. vekselyje atliktus įrašus apie dalinį skolos grąžinimą. Atsakovas, įrodinėdamas, kad ieškovo paskolintas (investuotas į verslą) pinigines lėšas pagal byloje pateiktą 2015 m. sausio 2 d. vekselį yra grąžinęs, nepateikė duomenų, kurie leistų teismui spręsti, jog šalių įsipareigojimai pagal atsakovo išrašytą vekselį yra pasibaigę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovui A. M. pagal 2015 m. sausio 2 d. išduotą vekselį paskolintos lėšos nėra grąžintos.
42. Apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo pasyvumo nesiimant priemonių pašalinti atsiradusius netikslumus ir abejones, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje esančius įrodymus, apklausė ginčo šalis ir tuo remdamasis priėmė sprendimą. Apeliantas asmeniškai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo teisę, siekdamas pašalinti, jo nuomone, byloje esančius netikslumus ar abejones, teikti prašymą teismui kviesti liudytojais kitus asmenis, kurie patvirtintų kitas bylas svarbias ir reikšmingas aplinkybes. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju atsakovas savo teise nepasinaudojo, todėl teismas ex officio (savo iniciatyva) neturėjo teisės rinkti įrodymų ir apklausti naujų liudytojų.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
43. Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).
45. Ieškovas nurodė ir pagrindė, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 988,44 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Patirtas išlaidas pagrindžia 2023 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaita – faktūra AJ Nr.23079 ir ieškovo L. K. Luminor Bank AS sąskaitos išrašas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo išlaidos už advokato pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių (7, 8.11 punktai), teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas ieškovui L. K. iš atsakovo A. M. priteisti 1 988,44 Eur išlaidas, patirtas advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 988,44 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir 44 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Dalia Martinavičienė
Irmantas Šulcas