Civilinė byla Nr. e2A-1001-803/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38962-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos

3.3.1.14.; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovei T. K. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant piniginę kompensaciją, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Turto bankas“ ir E. V..

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė

I.                      Ginčo esmė

1.       ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) atidalinti 68,31 kv. m. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei G. R. priteisiant 19/48 Buto dalį iš atsakovės T. K.; 2) priteisti atsakovei iš ieškovės 19 200 Eur piniginę kompensaciją, kurią ieškovė sumoka atsakovei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į atsakovės nurodytą banko sąskaitą arba depozitinę sąskaitą; 3) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2016 m. spalio 3 d. įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 1/3 dalį trijų kambarių buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – Butas). Ši Buto dalis įsigyta iš atsakovės brolio V. V., kuris mirė.

3.       Pasak ieškovės, atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 19/48 dalis minėto Buto, o 13/48 Buto dalis priklausė J. V., kuri yra mirusi. Ieškovė paaiškino, kad miręs V. V. yra taip pat ir mirusios J. V. turėtos Buto dalies paveldėtojas, priėmęs palikimą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2017 m. rugpjūčio 16 d. buvo apribota V. V. disponavimo teisė ir areštuota jo paveldėta J. V. priklausiusi 13/48 Buto dalis. Ieškovė paaiškino, kad atsakovė T. K. galėtų paveldėti areštuotą brolio Buto dalį, bet tokiu atveju paveldėtų ir susidariusias jo skolas, todėl per 3 mėnesius atsakovė nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo iš mirusio brolio V. V.. Pasak ieškovės, su atsakove buvo vesti pokalbiai dėl Buto dalies paveldėjimo, tačiau atsakovė šio klausimo nesprendžia ir dokumentų netvarko, todėl ieškovė preziumuoja, kad trečioji (likusi Buto dalis) kaip bešeimininkis turtas atiteks valstybei.

4.       Ieškovė nurodė, kad įsigijusi 1/3 buto dalį, atsakovę informavo apie atsiradusį naująjį savininką ir siekė abiejų šalių interesų suderinimo, ieškojo įvairių sprendimų, su atsakove susitiko ir bendravo daugiau nei 20 kartų. 2016 m. lapkričio 26 d. buvo sudaryta Buto naudojimosi sutartis, kuria susitarta kad ieškovė išimtinai naudosis patalpomis pažymėtomis Nr. 28.6 (1-6, mažasis kambarys) ir 28.5 (1-5, tamsus kambarys), taip pat 2016 m. lapkričio 28 d. buvo sudaryta buto Nuomos sutartis, sudarant galimybę atsakovei išsipirkti 1/3 dalį buto iš ieškovės. Atsakovė už 1/3 buto dalį nuomos mokestį padengė nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., tačiau vėlesnių mokėjimų už buto nuomą ieškovė negavo.

5.       Pasak ieškovės, atsakovė išsipirkti buto dalies negali, kadangi neturi pinigų, tačiau susitikimų su ieškove metu yra ne kartą išreiškusi savo poziciją, jog galėtų kraustytis gyventi kitur. Atsakovė ieškovės siūlymo nupirkti atsakovei tolygios vertės (jos turimai nuosavybės daliai) kitą būstą (buvo surasti ir pasiūlyti variantai Grigiškėse ir Žvėryne) nepriėmė. Atsakovė taip pat atsisakė ieškovės siūlymo pagal mainų sutartį perduoti atsakovei nuosavybės teise naująjį gyvenamąjį plotą mainais už atsakovei priklausančią buto dalį. Atsižvelgdama į tai, kad tarp šalių kyla esminiai nesutarimai dėl naudojimosi butu, ieškovė prašo priteisti jai atsakovės buto dalį, sumokant 19 200 Eur kompensaciją, kurios dydis nustatytas, atsižvelgiant į turto vertintojo 2017 m. spalio 12 d. Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 17-10-12 individualiai nustatytą buto kainą.

6.       Atsakovė T. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdžiuose metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes nenori ginčo buto dalies parduoti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

8.       Teismas nurodė, kad remiantis šalių paaiškinimais ir liudytojo parodymais, nustatyta, kad bendro sutarimo tarp ginčo šalių dėl naudojimosi ginčo butu nėra pasiekta. Ieškovė tam tikrą laikotarpį atsakovei nuomojo savo ginčo buto dalį, vėliau ši ginčo buto dalis buvo nuomojama kitiems asmenims, tačiau tokia situacija netenkino ir pačios atsakovės. Atsakovei buvo sudaryta galimybė išsipirkti ginčo buto dalį iš ieškovės, tačiau atsakovė tokia galimybe nepasinaudojo. Nors teismo posėdžių metu atsakovė nurodė, kad pageidauja pati išpirkti iš ieškovės ginčo buto dalį, tačiau tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje tinkamai nesuformulavo (nors atsakovei kiekviename teismo posėdyje buvo siūloma kreiptis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos), jokių įrodymų apie realią ir objektyvią galimybę atsakovei sumokėti ieškovei už ginčo buto dalį teismui nepateikė.

9.       Teismas nustatė, kad surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovės turtinė padėtis nesudaro realių prielaidų atsakovei išpirkti ginčo buto dalį iš ieškovės. Priėjo išvados, kad ginčo buto atidalijimas natūra nėra priimtinas dėl gilaus šalių nesutarimo, objektyviai gyvenimas tame pačiame ginčo bute neatitiks bendraturčių interesų, teisingesnis ir proporcingesnis atidalijimo būdas yra piniginė kompensacija. Teismas sprendė, kad bylą pateikta turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad atsakovei priklausančios ginčo buto dalies vertė yra 19 200,00 Eur, o tai yra beveik dvigubai didesnė vertė nei nurodyta viešajame registre, todėl nepažeis atsakovės teisių.

10.        Konstatavęs, kad atsakovei priklausančios ginčo buto dalies negalima realiai atidalyti be neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai ir bendraturčių interesų pusiausvyrai, teismas sprendė, jog atidalijimas priteisiant atsakovei kompensaciją šiuo atveju yra racionaliausias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kuris geriausiai atitinka šalių interesus.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11.       Atsakovė T. K. nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Nesutikimą su sprendimu grindžia teisės į būstą pažeidimu. Apeliantė įrodinėja, kad ieškovė ir jos įgaliotas asmuo A. R. įsigydami dalis butų vykdo komercinę ūkinę veiklą, turėdami pakankamai finansinių lėšų, tapdami bendraturčiai, priverčia kitus bendraturčius arba įsigyti parduotą dalį už didesnę kainą, arba reiškia ieškinius dėl turto atidalijimo. Tokiu būdu, asmenys ne savo valia tapę bendraturčiais faktiškai per teisinį reglamentavimą „išprašomi“ iš savo namų.

12.       Apeliantė nurodė, kad nors ir išmokama (priteista) piniginė kompensacija 19 200 Eur šiuo metu atitinka turto rinkos kainą, tačiau už gaunamą sumą atsakovė negali įsigyti atskiro vieno kambario buto Vilniaus mieste ir tai yra esminis jos, kaip bendraturtės teisės pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad ji ginčo bute gyvena nuo 1988 metų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtą sudaro trys izoliuoti kambariai, galimas naudojimasis turtu nepažeidžiant nei vieno iš bendraturčių interesų.

13.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ginčas tarp bendraturčių liko faktiškai neišspręstas ir ginčijamu sprendimu teisinė taika nėra atkurta, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamo ginčo kontekste nėra svarbu kas yra 13/48 ginčo buto dalies paveldėtojas po J. V. mirties.

14.       Ieškovė G. R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovė tinkamai įgyvendino savo pareigą įrodyti teisme, jog jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, nepažeidžiantis kito bendraturčio teisių ir teisėtų interesų, nepadarantis neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, nes: a) objektyviai, dėl gilaus šalių nesutarimo ir skirtingo požiūrio į buitį bei tvarką, gyvenimas tame pačiame ginčo bute neatitinka bendraturčių interesų; b) į bylą pateiktas ginčo buto planas patvirtina, kad ginčo butas turi tik vieną įėjimą, vieną koridorių, virtuvę, tualetą ir vonią ir šios patalpos skirtos aptarnauti visą butą, o ne atskirus kambarius, dėl ko atidalinti ginčo butą natūra taip, kad tai būtų proporcinga priemonė dėl visų bendraturčių, yra neįmanoma, nes atskiro įėjimo ir sanitarinio mazgo įrengimas daugiabučiame name pareikalautų itin didelių laiko ir piniginių sąnaudų; c) nesant atidalijimo natūra galimybės, vienintelis teisingesnis ir proporcingesnis atidalijimo būdas yra piniginė kompensacija.

15.       Ieškovė G. R. atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė kad apeliantė po motinos J. V. mirties savo nuosavybės teises įformino tik į 19/48 dalis ginčo buto, o 13/48 buto dalys vis dar registruotos velionės J. V. vardu. Atsakovė jokių aktyvių veiksmų dėl likusios turto dalies paveldėjimo nesiėmė, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo svarstyti, ar atsakovė imsis tokių veiksmų ateityje. Kaip teisingai nurodyta ginčijamame sprendime, ieškovė reiškė reikalavimą tik dėl 19/48 dalių, priklausančių atsakovei, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, dėl ko aplinkybė, kas yra 13/48 ginčo buto dalies paveldėtojas neturi teisinės reikšmės sprendžiant kitos ginčo buto dalies atidalijimo klausimą.

16.       Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Turto bankas kreipėsi į Vilniaus m. 41-ąjį notarų biurą, prašydamas, kad būtų išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas į 13/48 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurį V. V. galimai paveldėjo po savo mamos J. V. mirties. 2018 m. gegužės 16 d. raštu minėtas notarų biuras informavo, kad V. V. palikimo po mamos J. V. nepriėmė ir negali būti išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas į mirusios J. V. vardu registruotą turto dalį, nes ši dalis tenka palikimą priėmusiam įstatyminiam įpėdiniui. VĮ Turto bankas surinkęs duomenis apie V. V. palikimą, nustatė, kad palikėjas neturi turto, todėl valstybė negali atlikti palikimo priėmimo procedūrų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir sprendime nurodytus motyvus, Turto bankas teismo prašo 2018-10-18 apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1.       Byloje kilo ginčas dėl teisės atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Apeliantė įrodinėja, kad nori gyventi savo buto dalyje, o atidalijimas priteisiant jai kompensaciją pažeis jos teisę į gyvenamąjį būstą.

2.       Byloje nustatyta, kad ginčas vyksta dėl trijų kambarių, 68,31 kv. m. ploto, buto su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas).

3.       Atsakovei (apeliantei) T. K. priklauso 19/48 dalis buto, kurias ji paveldėjo priėmusi J. V. palikimą. Atsakovė paaiškino, kad bute ji gyvena nuo buto privatizavimo, kur gyveno jos mirę tėvai, brolis. Šiuo metu ginčo bute ji gyvena kartu su savo dviem sūnumis.

4.       Ieškovei priklauso 1/3 dalis buto. Nuosavybės teisę ji įgijo 2016 m. spalio 3 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 126686 (tomas I, b. l. 7) įsigijo). Ši ginčo buto dalis įsigyta iš atsakovės brolio V. V., kuris mirė. 2016 m. lapkričio 26 d. buvo sudaryta Buto naudojimosi sutartis, kuria susitarta kad ieškovė išimtinai naudosis patalpomis pažymėtomis Nr. 28.6 (1-6, mažasis kambarys) ir 28.5 (1-5, tamsus kambarys).

5.       Teismas sprendė ieškovei priteisti atsakovės T. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio 19/48 buto dalį, už tai kompensuojant 19 200,00 Eur. Tokį sprendimą argumentavo tuo, kad ginčo butas turi tik vieną įėjimą, vieną koridorių, virtuvę, tualetą ir vonią ir šios patalpos skirtos aptarnauti visą butą, o ne atskirus kambarius, t. y. atidalinti ginčo butą natūra taip, kad tai būtų proporcinga priemonė visiems bendraturčiams, yra neįmanoma. Atsakovė su tokiu sprendimu nesutinka.

Dėl teisės į būstą

6.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.72 straipsnio 1 dalis numato, kad nuosavybės teisė gali būti bendroji, tai yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Remiantis CK 4.80 straipsnio 1–2 dalimis, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai.

7.       Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas). Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

8.       Apeliantė remiasi argumentu, kad nebuvo faktinio pagrindo ieškovei priteisti atsakovei priklausančio nekilnojamojo daikto dalį, nes šalys 2016 m. lapkričio 28 d. buvo sudariusios buto naudojimosi sutartį, kuria susitarė, kad G. R. ar jos įgalioti asmenys naudosis patalpomis pažymėtomis indeksais Nr. 28-6 ir 28-5.

9.       Teisėjų kolegija nurodo, kad argumentas dėl ieškovės galimybės visavertiškai naudotis patalpomis yra paneigtas aplinkybe dėl kilusio bendraturčių nesutarimo.

10.       Byloje nustatyta, jog atsakovės turtinė padėtis nesudaro realių prielaidų atsakovei išpirkti ginčo buto dalį iš ieškovės (tomas I, b. l. 188-194). Ieškovė teigė, jog atsakovė ieškovės siūlymo nupirkti atsakovei tolygios vertės (jos turimai nuosavybės daliai) kitą būstą (buvo surasti ir pasiūlyti variantai Grigiškėse ir Žvėryne) nepriėmė. Apeliantė neginčija, kad atsakovei priklausančios ginčo buto dalies vertė yra 19 200,00 Eur (tomas I, b. l. 8-48), tačiau remiasi argumentu, kad už gaunamą sumą atsakovė negali įsigyti atskiro vieno kambario buto Vilniaus mieste ir tai yra esminis jos, kaip bendraturtės, teisės pažeidimas.

11.       Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso principai ir tikslai lemia, jog pagrindinę įrodinėjimo pareigą turi ginčo baigtimi suinteresuotos jo šalys (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

12.       Byloje nėra įrodyta, kad atsakovė už gaunamą sumą negali įsigyti atskiro vieno kambario buto Vilniaus mieste ir tai yra esminis jos, kaip bendraturtės, teisės pažeidimas. Be to, atsakovė negali tikėtis gauti didesnės vertės turtą, nei šiuo metu yra jos turimo buto dalies vertė.

13.       Kasacinis teismas išaiškino, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Tuo atveju, jei bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).

14.       Ieškovė G. R., kuri 2016 m. spalio 3 d. įvykusiose varžytinėse Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijusi 1 /3 dalį trijų kambarių butą su rūsiu patiria nepatogumus dėl naudojimosi nuosavybe. Teisėjų kolegija nustatė, kad už buto, esančio (duomenys neskelbtini), daliai, priklausančiai atsakovei T. K., tiekiama šilumos energiją ir karštą vandenį 2018 m. liepos mėn. skola sudarė 2158,13 Eur (tomas I, b.l.187, 188). Duomenų apie skolos priverstinį išieškojimą nėra. Iš Lietuvos antstolių rūmų 2008 m. rugpjūčio 16 d. rašto, skirto ieškovei, nustatyta, kad visi vykdomieji dokumentai yra įvykdyti (tomas I, b.l.189). UAB ,,CASTRADE SERVICE“ buvo išduotas teismo įsakymas dėl 304,80 Eur (trys šimtai keturi Eur 80 ct) skolos už suteiktas administracines paslaugas, už laikotarpį nuo 2017-03-31 iki 2018-10-31) iš apeliantės priteisimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismų informacinės sistemos duomenimis, nėra teisminio ginčo dėl apeliantės įsiskolinimo už suteiktas komunalines paslaugas.

15.       Ieškovė buvo nurodžiusi, kad atsakovė nesilaiko elementarių higienos reikalavimų, nesitvarko, nekeičia patalynės, rūko buto patalpose, nuolat girtauja su svečiais, bute tvyro ypač nemalonus, jau į sienas įsigėręs rūkalų ir nešvaros kvapas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė gyventų asocialiai, trikdytų viešąjį rimtą, ieškovei būtų tekę kvieti policiją dėl negalėjo patekti į jai priklausančio buto dalis. Tai, kad ieškovei apeliantė yra nepriimta dėl asmenių savybių apeliantė, negali būti motyvu priteisti apeliantei priklausančią buto dalį ieškovei (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovės teises ir interesus saugo CK 4.93 straipsnio 1 dalis.

16.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principą taip pat įvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalis. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje ĆOSIĆ prieš Kroatiją nurodė, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma.

17.       Taigi byloje nustatyta, kad atsakovė butu naudojasi, šis turtas yra jos vienintelis gyvenamasis būstas, nuosavybės teise ji kito nekilnojamojo turto neturi, skirtingai nei ieškovė. Šiuo atveju laikytina, kad atsakovė turi didesnį interesą ir jos interesas yra esminis naudoti gyvenamąją patalpa natūra, nes šio buto 19/48 dalis yra jos vienintelė gyvenamoji patalpa, kito gyvenamojo būsto neturi. Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytu savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendrataučiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

18.       Minėta, kad šiuo atveju padalyti daiktą natūra pagal šalims tenkančias dalis neįmanoma, šalys neranda kito atidalijimo būdo, be to, šalys negali tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės daiktą pagal teismo sprendimu nustatytą naudojimosi daiktu tvarką. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kuriai šaliai konkrečiai priteisti daiktą natūra, vertino kiekvienos iš bendraturčių poreikį atidalijamam daiktui, galimybę išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams.

19.       Analizuojant byloje pateiktus duomenis dėl atsakovės turtinės padėties, apeliacinės instancijos teismas kartu su šiais duomenimis vertino ir šalių galimybę išsaugoti ir neprarasti daikto, taip pat ieškovės interesą atidalyti daiktą išmokant apeliantei piniginę kompensaciją. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atidalydamas daiktą iš bendrosios nuosavybės ir spręsdamas, kuriai šaliai priteisti kompensaciją, vadovavosi teismų praktikoje nustatytais kriterijais ir pagal juos vertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą.

20.       Anot apeliantės, teismas nepagrįstai vertino, kad neturi teisinės reikšmės, kas yra 13/48 ginčo buto dalies paveldėtojas, nes atsakovei priėmusiai palikimą po tėvų mirties pareiškimu bei faktiniu valdymu įregistravus savo turtines teises viešajame registre, ji vėl turės dalį ginčo turto. Pasisakydama dėl šio teiginio teisėjų kolegija nurodo, kad teismas negali vertinti prielaidomis grįstų aplinkybių, todėl nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvados, kad ginčo objektu nebuvo velionės J. V. paveldėjimo klausimai ir nekilo pareiga pasisakyti dėl to, kas yra 13/48 ginčo buto dalies paveldėtojas.

21.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

22.       Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Atmetus atsakovės T. K. apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

23.       Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20).

24.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamą bylą, jos aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad ši byla nepriskirtina išimtiniams atvejams, kai teismas pagal Rekomendacijų 11 punktą gali nukrypti nuo jų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių. Be to, kasacinis teismas išaiškino, jog ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. K. M., byla Nr. 3K-3-533/2008).

25.       Ieškovė patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu šios išlaidos yra per didelės, nes byla nebuvo sudėtinga, iš esmės pasisakyta pakartojant ieškinio argumentus, todėl vadovaujantis CPK 3 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama 750 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 500 Eur /2, t. y. įvertinant, jog pusę sumos yra protinga kaina už teisines paslaugas) (CPK 98 straipsnis).

26.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 Eur), todėl jos valstybės naudai iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

n u t a r ė:

apeliantės atsakovės T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Vaclovas Paulikas              

                                        Rūta Petkuvienė

                                        Inga Staknienė