Civilinė byla Nr. e2A-582-450/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00560-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.2.1; 2.6.8.4

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ bei atsakovių individualios L. P. įmonės ir jos savininkės L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ ieškinį atsakovėms individualiai L. P. įmonei, jos savininkei L. P. dėl avanso ir palūkanų priteisimo bei pagal atsakovės individualios L. P. įmonės priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“ dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Sinteksus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės individualios L. P. (toliau – ir L. P.) įmonės ir subsidiariai iš jos savininkės atsakovės L. P. 392 584,57 Eur negrąžintą avansą, 111 128,32 Eur palūkanas už naudojimąsi pinigais ir 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarė su atsakove individualia L. P. įmone (toliau – ir įmonė) preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis). Joje šalys susitarė, kad iki 2008 m. kovo 7 d. sudarys pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė parduos, o ieškovė už 3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur) nupirks butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas, turtas).

3.       Preliminariosios sutarties 4 straipsnio 1.1 punkte ieškovė įsipareigojo sumokėti įmonei 1 600 000 Lt avansą. 2007 m. rugsėjo 20 d. ieškovė banko pavedimu pervedė atsakovei individualiai L. P. įmonei 967 000 Lt (280 062,56 Eur), o 2007 m. spalio 1 d. grynaisiais pinigais sumokėjo dar 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso, taigi iš viso pagal šią sutartį ieškovė sumokėjo atsakovei 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avansą.

4.       Terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti šalių susitarimu (2008 m. kovo 6 d. priedu Nr. 1 prie preliminariosios sutarties) buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 7 d., vėliau (2009 m. kovo 6 d. priedu Nr. 2) – iki 2010 m. kovo 7 d. Pasibaigus terminui, tačiau šalims ir toliau neatsisakius ketinimų ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, 2014 m. birželio 3 d. buvo pasirašytas sutarties priedas Nr. 3, kuriuo šalys pagrindinę sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2015 m. birželio 30 d.

5.       Pagrindinė sutartis iki šalių sutarto termino pabaigos nebuvo sudaryta, nes ieškovei nepavyko gauti lėšų likusiai turto įsigijimo kainai apmokėti. Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje šalys susitarė, kad jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nustatytais terminais ir nurodytomis sąlygomis nesudaroma, pirkėjos pardavėjai sumokėta avansu suma turi būti pardavėjos grąžinama pirkėjai ne vėliau kaip per 30 dienų po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino pabaigos. Taigi atsakovė individuali L. P. įmonė privalėjo grąžinti ieškovei 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avansą ne vėliau kaip iki 2015 m. liepos 30 d., tačiau šios savo pareigos tinkamai neįvykdė. Atsakovė yra grąžinusi ieškovei iš viso 61 250 Eur avansą (60 400 Eur buvo grąžinti laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 2 d., o 850 Eur – 2017 m. rugsėjo 12 d.), taigi pagal nurodytą sutarties sąlygą privalo grąžinti ieškovei 392 584,57 Eur.

6.       Ieškovė nurodė, kad, kadangi atsakovė iki šiol naudojasi ieškovės pinigais, tai už termino prievolei įvykdyti praleidimą jai kyla pareiga mokėti įstatyme nustatytas 6 procentų metines palūkanas už 392 584,57 Eur negrąžintą avansą, kaip ieškovės minimalius nuostolius. Ieškovės skaičiavimu, nuo 2015 m. liepos 30 d. (preliminariojoje sutartyje nustatytos avanso grąžinimo datos) iki 2020 m. balandžio 16 d. (ieškinio pareiškimo teisme dienos) susidarė 111 128,32 Eur šių palūkanų suma. Be to, už atsakovės, įmonės, prievoles ieškovei subsidiariai yra atsakinga įmonės savininkė atsakovė L. P..

7.       Atsakovė individuali L. P. įmonė priešieškiniu prašė priteisti jai iš ieškovės 275 139,01 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad butą pardavė tik 2016 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. 2014 m. balandžio 15 d., atlikus Turto vertinimą, nustatyta, kad buto rinkos vertė sumažėjo iki 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur). Įmonės patirtus nuostolius dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudaro skirtumas tarp buto kainos, už kurią ieškovas buvo įsipareigojęs nupirkti butą pagal preliminariąją sutartį – 3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur), ir buto rinkos vertės, nustatytos 2014 m. balandžio 15 d. turto vertinimo metu – 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur), t. y. 289 620,01 Eur. Dalis nuostolių, t. y. 14 481 Eur (50 000 Lt), yra padengta – dalį avanso įskaičius kaip baudą, todėl ieškovė turi atlyginti 275 139,01 Eur nuostolius.

8.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė 2007 m. rugsėjo 20 d. banko pavedimu pervedė į atsakovės individualios L. P. įmonės banko sąskaitą tik dalį sutarto avanso – 967 000 Lt (280 062,56 Eur), o likusią 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso dalį ieškovės vadovas R. R. žadėjo sumokėti prieš pasirašant pagrindinę sutartį, nurodęs, jog ieškovė neturi pakankamai lėšų avansui sumokėti, ir paprašęs atsakovės L. P. formaliai užfiksuoti (imituoti) avanso sumokėjimą. Kadangi šalių santykiai buvo labai geri, tai L. P. su tokiu prašymu sutiko. Taigi šalys buvo susitarusios, kad atsakovė išduos ieškovei pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį tariamą pinigų įnešimą į kasą, nors šio kvito išdavimo momentu pinigų ieškovė faktiškai nesumokėjo.

9.       Atsakovė teigė, kad, artėjant galutiniam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, ieškovės vadovas ir toliau tvirtino, jog ieškovė neturi ir negauna lėšų sumokėti už butą, todėl jo nepirks, siūlė atsakovei ieškoti kito pirkėjo. Tuo metu nebuvo aišku, už kokią sumą ir kada pavyks parduoti butą kitam pirkėjui. Vis dėlto, įvertinus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, jau buvo akivaizdu, kad atsakovės nuostoliai viršys preliminariosios sutarties 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą 50 000 Lt (14 481 Eur) baudos sumą, todėl atsakovė pranešė ieškovės vadovui, jog iš grąžintinos avanso sumos ji išskaitys ieškovės turimą sumokėti baudą. Po derybų, kurios buvo baigtos 2015 m. birželio 6 d., ieškovė ir atsakovė susitarė, kad atsakovė grąžins ieškovei 60 400 Eur iš ieškovės faktiškai sumokėto 280 062,56 Eur avanso. Klausimą dėl likusio 219 662,56 Eur avanso grąžinimo, šios sumos ar jos dalies panaudojimo atsakovės patirtiems nuostoliams padengti šalys nutarė išspręsti tada, kai bus parduotas butas.

10.       Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 29 d. buvo sudaryta jos ir kitos pirkėjos – UAB „Gėlos užuovėja“ ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Sudarius šią sutartį, ieškovė ir atsakovė atnaujino derybas dėl avanso grąžinimo ir nuostolių kompensavimo. Derybos truko ilgai, nes skirtumas tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos ir rinkos vertę tuo metu atitikusios kainos, už kurią ieškovė buvo įsipareigojusi nupirkti butą, ir kainos, už kurią pavyko parduoti butą, buvo didelis. Ieškovė nenorėjo kompensuoti atsakovei visų jos patirtų nuostolių, todėl šalys susitarė, kad atsakovė grąžins ieškovei dar 850 Eur avanso dalį, o kita avanso dalis bus įskaityta atsakovės patirtiems nuostoliams padengti. Ieškovei pažeidus tokį žodinį šalių susitarimą ir nesąžiningai reikalavus grąžinti avansą, atsakovė pareiškė priešieškinį bei prašė priteisti iš ieškovės nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė dėl ieškovės atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį ir kurių nepadengė preliminariojoje sutartyje nustatyta bauda, atlyginimą. Atsakovė individuali L. P. įmonė teigė, kad jos patirtus nuostolius dėl nesudarytos pagrindinės sutarties sudaro turto kainos, už kurią ieškovė preliminariąja sutartimi buvo įsipareigojusi nupirkti turtą, t. y. 3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur), ir turto rinkos vertės, nustatytos 2014 m. balandžio 15 d. turto vertinimo metu, t. y. 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur), skirtumas, t. y. 289 620,01 Eur. Dalis šių nuostolių, t. y. 50 000 Lt (14 481 Eur), yra padengta atsakovei dalį ieškovės sumokėto avanso panaudojus (įskaičius) kaip baudą. Taigi ieškovė turi atlyginti atsakovei 275 139,01 Eur nuostolių.

11.       Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022 priėmimo atsakovė individuali L. P. įmonė patikslino priešieškinį ir prašė iš UAB „Sinteksus“ priteisti 262 085,49 Eur nuostolių ir 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12.       Ieškovė UAB „Sinteksus“ prašė patikslintą priešieškinį atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad atsakovė įrodė patyrusi nuostolius, viršijančius preliminariojoje sutartyje nustatytas 50 000 Lt (14 481 Eur) netesybas, prašė atleisti ieškovę nuo civilinės atsakomybės visiškai arba iš dalies, sumažinant priteistinus nuostolius atsakovės gauta nauda ir dėl pačios atsakovės kaltės padidėjusių nuostolių suma.

13.       Esminis ginčas byloje kilo dėl kitų, preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų, šios sutarties neįgyvendinimo teisinių padarinių, t. y. nuostolių, viršijusių šalių sutartą netesybų sumą, atlyginimo.

 

    II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

14.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu dalį ieškinio tenkino: priteisė ieškovei UAB „Sinteksus“ iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai iš atsakovės L. P. 378 103,57 Eur avansą, 58 795,10 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai 5 procentų metines palūkanas iš atsakovės L. P. už 378 103,57 Eur, skaičiuojant jas nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį bei priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

15.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2022 m. sausio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą.

16.       Nagrinėdamas bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo pozicija dėl 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso dalies įmonei faktiško sumokėjimo bei tuo, kad šių argumentų pagrįstumas nebuvo nagrinėtas apeliacine tvarka, sprendė, jog tai negali būti bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, bei tuo remdamasis nepasisakė dėl teisės aiškinimo ir taikymo klausimų – kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimu, sprendžiant dėl 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso dalies sumokėjimo grynaisiais pinigais fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimas tiek dalyje dėl ieškinio, tiek dalyje dėl priešieškinio ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi.

17.       Kasacinis teismas nutarties 43–44 punktuose palaikė apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šalys tarpusavio žodiniu sutarimu nuostolius, viršijusius preliminariojoje sutartyje nurodytą baudą, buvo įskaičiusios į ieškovei grąžintino avanso sumą. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į susiklosčiusius ilgalaikius šalių tarpusavio santykius ir tai, jog visi esminiai šalis sieję susitarimai buvo sudaromi būtent raštu, laikė, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų sutikti su atsakovių argumentais, kad šalys vis dėlto tarėsi dėl tokio įskaitymo (nuostolių kompensavimo) sandorio ar jį buvo sudariusios. Ieškovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, taigi yra kalta dėl jos nesudarymo, dėl to privalo sumokėti atsakovei preliminariojoje sutartyje šalių sulygto dydžio (14 481 Eur) baudą. Taigi vertintina, kad šios faktinės aplinkybės, taip pat tai, jog atsakovė disponuoja ieškovės sumokėta 378 103,57 Eur avanso dalimi, yra nustatytos (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Nutarties 44 punktas).

18.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovės negauta nauda (jos grindžiami nuostoliai dėl negautų pajamų kaip skirtumas tarp preliminariosios sutarties kainos ir, pasibaigus šiai sutarčiai, buvusios (sumažėjusios) ginčo turto rinkos vertės) negali būti laikoma jos prarasta galimybe, tačiau nagrinėjamoje situacijoje toks atsakovės, kaip sąžiningos preliminariosios sutarties šalies, pasirinktas patirtų nuostolių apskaičiavimo ir įrodinėjimo būdas gali būti taikomas:

18.1.                      Atsakovė, prašydama priteisti kaip nuostolių atlyginimą ne kainų skirtumą tarp kainos, kuria reali pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiuoju asmeniu, jeigu nebūtų vykusios derybos su įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį pažeidusia ieškove, ir jos sudarytos pagrindinės (pakeičiančiosios) sutarties su kitu pirkėju kainos, o kainų skirtumą tarp preliminariosios sutarties kainos ir ginčo buto rinkos kainos, kuri, nesudarius pagrindinės sutarties, tapo mažesnė, šiuo atveju netinkamai interpretuoja pirmiau aptartą vieną iš galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų – kainų skirtumo metodą. Tokio pobūdžio reikalavimu atsakovė iš tiesų faktiškai siekia, kad jai priteistinas nuostolių atlyginimas būtų apskaičiuotas remiantis ne konkrečiu metodu, kaip prarastos galimybės piniginė vertė, o kaip negauta nauda (negautos pajamos) remiantis sutartinės atsakomybės atveju taikomu objektyviu (abstrakčiu) nuostolių apskaičiavimo metodu.

18.2.                      Kaip savo reikalavimų teisinį pagrindą atsakovė nurodė ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalį ir ją aiškinančią pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką, kad, be tiesioginių nuostolių, sąžiningos preliminariosios sutarties šalies nuostoliais gali būti pripažinti ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, bet ir ginčo preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalį.

19.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė, kaip nukentėjusi šalis, pagal ginčo preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalies nuostatas turi teisę reikalauti nuostolių (įskaitant negautas pajamas), viršijusių sulygtą netesybų sumą ir, be kita ko, skaičiuojamų taikant pirmiau aptartą objektyvų (abstraktų) nuostolių apskaičiavimo metodą, t. y. kaip skirtumo tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu, atlyginimo priteisimo iš ieškovės. Turi būti lyginamos preliminariojoje sutartyje nurodyta kaina (1 013 670,06 Eur) ir preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu (2015 m. birželio 30 d.) buvusi buto rinkos vertė.

20.       Nutarties 72 punkte padaryta išvada dėl sutarties aiškinimo remiantis teisine galimybe sudaryti tokio pobūdžio susitarimą. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Teismų praktikoje šios nuostatos nuosekliai laikomasi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009 pažymima, kad sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Nustatant tikrąją sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Pagal kasacinio teismo suformuotos sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisykles, pagal kurias, sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties sąlygų esmės ir teisinės reikšmės, būtina atskleisti sutarties sąlygų turinį nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.

21.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir teisingai pažymėjo, kad, remiantis preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalimi, ieškovei grąžintino avanso suma turėjo būti apskaičiuojama iš atsakovės gautos avanso sumos atėmus ieškovės pagal preliminariąją sutartį neginčytinai mokėtiną 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, taip pat atsakovės patirtų nuostolių, jeigu tokie būtų nustatyti, sumą, jeigu jie viršytų baudą, tačiau prarastos galimybės piniginės vertės įvertinimas taikant kainų skirtumo principą ir nuostolių apskaičiavimas pagal objektyvų (abstraktų) metodą – skiriasi. Dėl to padarė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, neatskyrę šių nuostolių apskaičiavimo būdų, tinkamai neidentifikavo atsakovės prašomų priteisti nuostolių pobūdžio (rūšies) ir jų atlyginimo dydžiui apskaičiuoti pasirinkto taikyti metodo, dėl to netinkamai apibrėžė įrodinėjimo dalyką ir nepagrįstai nukrypo į prarastos galimybės piniginės vertės įvertinimą bei prarastos galimybės realumo nustatymą. Tai lėmė, kad teismai priešieškinio reikalavimo, faktiškai grindžiamo negautų pajamų, apskaičiuotų pagal objektyvų (abstraktų) šių nuostolių skaičiavimo metodą, priteisimu, pagrįstumo klausimui išspręsti kaip reikšmingas vertino aplinkybes, kurios nebuvo reikšmingos šiam klausimui išspręsti (dėl preliminariojoje sutartyje šalių sulygtos buto pardavimo kainos atitikties jos sudarymo metu buvusiai realiai šio turto rinkos vertei; dėl kliūčių ieškoti turtui kito pirkėjo 2010 m. kovo 7 d. – 2015 m. birželio 30 d. laikotarpiu atsakovei nebuvimo; dėl atsakovės galimybės bei aktyvių veiksmų parduoti ginčo butą už 3 500 000 Lt arba 2 500 000 Lt kainą šiuo laikotarpiu egzistavimo; dėl atsakovės ketinimo parduoti šį butą nesusijusiems tretiesiems asmenims buvimo; dėl ginčo buto pardavimo kitam pirkėjui už mažesnę, negu nurodyta 2014 m. gegužės 28 d. turto vertinimo ataskaitoje, kainą), ir netyrė, neįvertino ir nenustatė tų faktų, kurie, atsižvelgiant į atsakovės prašomų priteisti nuostolių rūšį ir pasirinktą šių nuostolių apskaičiavimo metodą, turėjo reikšmės atsakovės šioje byloje pareikštam reikalavimui priteisti jos prašomą nuostolių atlyginimą tinkamai išspręsti.

22.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, grindžiamo šalių sutartos ginčo buto kainos ir šio turto rinkos vertės skirtumu, priteisimo, teismas turėtų atsižvelgti į šioje nutartyje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus dėl objektyvaus (abstraktaus) nuostolių apskaičiavimo metodo taikymo aspektų (lygintinų kainų), įrodinėjimo naštos, nustatant prašomų atlyginti nuostolių dydį, paskirstymo.

23.       Pakartotinai išnagrinėjęs bylą Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai iš atsakovės L. P. ieškovei 293 756,71 Eur avansą ir 45 681,18 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai 5 procentų metines palūkanas iš atsakovės L. P. už 293 756,71 Eur avansą, skaičiuojamas nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki visiško sprendimo įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

24.       Teismas nurodė, kad ieškovė pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį iš viso sumokėjo 453 834,57 Eur (1 567 000 Lt); įmonė grąžino 61 250 Eur avansą. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkte šalys buvo sutarusios, kad nesudarius pagrindinės sutarties, avansas yra grąžinamas. Avansas grąžinamas tiek esant pirkėjo, tiek pardavėjo kaltei, tačiau pirkėjo kaltės atveju, iš grąžintinos avanso sumos išskaitoma bauda ir nuostoliai. Įvertinęs pinigų sumokėjimo bei pagrindinės sutarties nesudarymo faktus, teismas nusprendė, kad atsakovės ieškovei negrąžinto avanso suma yra 392 584,57 Eur.

25.       Teismas pažymėjo, kad preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 5 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog jei pirkimo–pardavimo sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytais terminais ir nurodytomis sąlygomis nesudaroma dėl to, kad pirkėjas nevykdė ar netinkamai vykdė preliminariosios sutarties 4 straipsnio 1 dalyje numatytus įsipareigojimus, taip pat tais atvejais, kai pirkėjas nepagrįstai vengia arba atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, kurios dydis atitinka iš anksto šalių įvertintus minimalius pardavėjo nuostolius dėl to, jog nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Pirkėjas taip pat privalo atlyginti visus kitus pardavėjo nuostolius (įskaitant negautas pajamas) tiek, kiek jų nepadengia minėta bauda. Likusi pirkėjo pardavėjui sumokėta avansu suma turi būti pardavėjo grąžinama pirkėjui ne vėliau kaip per 30 dienų po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino pabaigos.

26.       Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra, priešingai kasacinio teismo išvadoms, negali vertinti fakto dėl ieškovės kaltės buvimo ir civilinės atsakomybės jai už preliminariosios sutarties nevykdymą taikymo. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 44 punkte patvirtintu faktu dėl ieškovės kaltės ir civilinės atsakomybės atsiradimo.

27.       Teismas šalių sudarytos preliminariosios sutarties 5.2 punkto turinį nustatė taip, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 72 punkte, kuriame kasacinis teismas išaiškino, kad preliminariosios sutarties 5.2 punktu šalys susitarė praplėsti ikisutartinės atsakomybės ribas iki lūkesčio (tinkamo sutarties įvykdymo) intereso gynimo.

28.       Buto rinkos vertė, buvusi preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu, yra nustatyta eksperto Sauliaus Raslano atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 728 ir sudaro 702 000 Eur. Iš teismo ekspertizės akto dalies dėl 2015 m. birželio 30 d. rinkos kainos nustatymo matyti, kad teismo ekspertas kaip lyginamuosius objektus rinkosi iš aukštesnės kainos segmento objektų. Teismo vertinimu, teismo posėdžio metu teismo ekspertas pagrindė savo pasirinkimą, nurodė, kad lyginamieji objektai buvo atrinkti vadovaujantis vienodais kriterijais, vertinamas butas yra išskirtinis nekilnojamasis turtas, todėl turi būti lyginamas su panašiais objektais. Buto išskirtinumą rodo tai, kad preliminariąja sutartimi sutarta buto kaina yra net didesnė už to paties eksperto nustatytą rinkos vertę. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 728 buto vertė 2007 m. rugsėjo 7 d. nustatyta 773 285,45 Eur, kai šalys sutarė dėl 1 013 670,06 Eur kainos. Lyginamųjų objektų pasirinkimas teismui abejonių nekėlė. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertizės akte palyginamiesiems objektams įvesti papildomi koeficientai. Teismo ekspertas paaiškino dėl rūsio bei terasos plotų skaičiavimo, t. y., kad buvo atsižvelgta į tai, jog rūsys nėra priskirtas, o terasa neįtraukta remiantis statybą reglamentuojančiais teisės aktais.

29.       Teismas vertino, kad atsakovės reikalaujami priteisti nuostoliai turi būti apskaičiuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 74 punkte nurodytu būdu, t. y. kaip skirtumas tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu, ir tuo pagrindu sprendė, jog atsakovė patyrė 311 670,06 Eur nuostolių.

30.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė 2016 m. gruodžio 29 d. parduodama butą už 329 000 Eur, jį pardavė susijusiam asmeniui ne už rinkos kainą, tačiau atmetė ieškovės prašymą atleisti ją nuo atsakomybės CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu, motyvuodama tuo, jog nėra duomenų, kad atsakovė galėjo butą parduoti už didesnę nei preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą.

31.       Nurodė, kad ieškovė atsakovei sumokėjo itin dideles pinigų sumas, ketindama pirkti nekilnojamąjį turtą. Visą šį laiką atsakovė disponavo didžiąja dalimi ieškovės 2007 m. sumokėtų lėšų, kurios atliko avanso paskirtį. Ieškovė sumokėjo 453 834,57 Eur (1 567 000 Lt) avansą; įmonė iš viso grąžino 61 250 Eur avansą: 60 400 Eur grąžino laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2015 m. liepos 2 d., o 850 Eur grąžino 2017 m. rugsėjo 12 d. Teismas sutiko su ieškove, kad, disponuodama ieškovės lėšomis, atsakovė turėjo ilgalaikės didelės vertės naudos, kadangi neturėjo mokėti palūkanų už avansu pervestas lėšas. Ieškovės nurodomą naudos paskaičiavimo būdą teismas laikė tinkamu ir, įvertinęs anksčiau aprašytas bylos nagrinėjimo aplinkybes, atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nurodė, kad palūkanų dydis atitinka CK 6.210 straipsnį. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti CK 6.249 straipsnio 6 dalį ir ieškovės atsakomybę sumažino atsakovės gauta 212 842,20 Eur nauda.

32.       Galutinę ieškovei priteistiną sumą teismas apskaičiavo iš grąžintino avanso sumos atėmęs apskaičiuotų ir CK 6.249 straipsnio 6 dalies pagrindu sumažintų nuostolių sumą ir, tokiu būdu, nusprendė, kad iš viso ieškovei priteistina 293 756,71 Eur negrąžinto avanso suma. Taip pat priteisė ieškovei 45 681,18 Eur palūkanų, skaičiuojant nuo 387 103,57 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. (paskutinio avanso dalinio grąžinimo mokėjimo diena) iki 2020 m. balandžio 16 d. (ieškinio pateikimo dienos).

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

33.       Apeliantė (ieškovė) UAB „Sinteksus“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo iš dalies patenkinti priešieškinio reikalavimai ir atmesti ieškinio reikalavimai bei pakeistu sprendimu ieškinį tenkinti visa apimtimi, priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad bylą iš naujo nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas negali savo nuožiūra, priešingai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties išvadoms, vertinti fakto dėl ieškovės kaltės buvimo ir civilinės atsakomybės taikymo (CPK 185 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 265 straipsnio 1 dalies pažeidimas).

33.2.                      Aplinkybė, kad ieškovė neskundė pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir jame padarytos išvados dėl ieškovės kaltės bei pareigos sumokėti 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą neturi jokios prejudicinės galios šią bylą nagrinėjant iš naujo.

33.3.                      Teismas privalėjo vertinti tiek ieškovės 2020 m. birželio 30 d. dubliku, tiek 2020 m. rugpjūčio 24 d. atsiliepimu į priešieškinį įrodinėjamas aplinkybes, kad preliminarioji sutartis buvo nesudaryta dėl objektyvių, nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių (ieškovės vadovo ir akcininko R. R. sveikatos būklės), dėl to ieškovei nekyla civilinė atsakomybė. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad nėra tenkinamos civilinės atsakomybės pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį sąlygos, kadangi preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių priežasčių.

33.4.                      Teismui pateikti medicininiai dokumentai patvirtino objektyvias preliminariosios sutarties nesudarymo priežastis, nepriklausiusias nuo ieškovės:

33.4.1.                      Nuo 2014 metų pradžios pablogėjo R. R. sveikata (žr. 2014 m. kovo 4 d. išrašą iš medicininių dokumentų).

33.4.2.                      2014 m. balandžio 23-25 d. jam buvo atlikta elektrokardiostimuliatorius (EKS) implantacija (žr. 2014 m. rugsėjo 10 d. medicininių dokumentų išraše nurodytus duomenis).

33.4.3.                      2015 m. birželio 22 d. jis buvo hospitalizuotas ir buvo atliktas chirurginis gydymas (žr. 2015 m. liepos 8 d. išrašą iš medicininių dokumentų), iš ligoninės išrašytas 2015 m. liepos 8 d., po to sekė ilgas reabilitacinis gydymas.

33.5.                      Ieškovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010, kurios faktinės aplinkybės iš esmės yra panašios, pateiktu išaiškinimu, kad jeigu derybas šalis nutraukė, nes negalėjo sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę.

33.6.                      Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 punkto turinį nuspręsdamas aiškinti taip, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 72 punkte, teismas pažeidė tiek sutarčių aiškinimo, tiek įrodymų vertinimo taisykles (CK 6.193 ir 185 straipsnių pažeidimai).

33.7.                      Iš atsakovių visų instancijų teismams teiktų procesinių dokumentų bylą nagrinėjant pirmą kartą, matyti, kad atsakovė nuosekliai reikalavo atlyginti tai, ką ji prarado dėl nesąžiningų derybų, t. y. taikyti įprastą ikisutartinę atsakomybę ir kaip nuostolių atlyginimą priteisti prarastos galimybės piniginę vertę. Kitaip tariant, bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tarp šalių nebuvo ginčo dėl preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalies turinio aiškinimo ir ikisutartinės atsakomybės ribų (įprastinių ar praplėstų). Kadangi šalys nekėlė klausimų ir nesiginčijo dėl šios sutarties sąlygos aiškinimo, atitinkamai ir bylą pirmą kartą nagrinėję teismai nenustatinėjo bei neaiškino preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalies turinio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas pasisakydamas dėl preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje turinio (dėl fakto klausimų) išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

33.8.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisės klausimas, dėl kurio gali pasisakyti kasacinis teismas, yra tik tai, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė sutarties aiškinimo taisykles ir principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. e3K-3-100-823/2020; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011).

33.9.                      Pati atsakovė laikė, kad šalys preliminariąją sutartimi susitarė dėl ikisutartinės atsakomybės taikymo ir netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) kaip prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo ir priešieškiniu reikalavo atlyginti būtent prarastos galimybės vertę.

33.10.                      Aplinkybę, kad šalys preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 punktu nebuvo susitarusios išplėsti ikisutartinės atsakomybės ribų iki lūkesčio (tinkamo sutarties įvykdymo) intereso gynimo, pagrindžia ir atsakovės elgesys, t. y. veiksmai po to, kai nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis.

33.11.                      Teismo nepagrįsta išvada dėl preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 punkto turinio lėmė nepagrįsto nuostolių apskaičiavimo būdo taikymą nagrinėjamoje byloje.

33.12.                      Kasacinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje pažymėjo, kad „abstraktus nuostolių apskaičiavimo metodas taikytinas tais atvejais, kai nukentėjusi sutarties šalis nebesudaro naujos pirkimo–pardavimo sutarties“ (67 punktas). Šiuo atveju pagrindinė sutartis buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 29 d. ir pati atsakovė priešieškinio 44 punkte nurodė, kad savo patirtais nuostoliais laiko skirtumą tarp preliminarioje sutartyje nurodytos buto kainos, už kurią atsakovė būtų galėjusi parduoti butą, jei nebūtų buvę nesąžiningų (iš ieškovės pusės) derybų su ieškovu, ir kainos, už kurią butas buvo parduotas. Taigi šiuo atveju, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo priteisti atsakovei nuostolius, apskaičiuotus taikant abstraktų nuostolių apskaičiavimo metodą ir, juo labiau, konstatuoti, kad šalys susitarė dėl ikisutartinės atsakomybės išplėtimo ir nuostolių kompensavimo pagal objektyvų (abstraktų) metodą.

33.13.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad CK 6.259 straipsnis nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog atsakovė, pasibaigus preliminariajai sutarčiai, galėjo ginčo butą parduoti už didesnę nei preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Ieškovė ketino pirkti butą už 3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur), nors ekspertizės išvadoje nustatyta mažesnė jo vertė, tikėtina, kad ir 2015 m. atsakovė šį butą galėjo parduoti už panašią kainą, kaip numatyta preliminariojoje sutartyje. Tačiau turi būti vertinamas, kokio pobūdžio yra kreditoriaus nesąžiningumas, kokiu veiksmus jis atliko ir kaip prisidėjo prie nuostolių atsiradimo.

34.       Apeliantės (atsakovės) individuali L. P. įmonė ir jos savininkė L. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti – ieškinį atmesti visa apimtimi, o patikslintą priešieškinį tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

34.1.                      Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus bei netinkamai aiškino CK 6.249 straipsnio 6 dalį ir padarė klaidingą išvadą, kad, dėl ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų, atsakovė gavo naudą, kuria turi būti mažinama ieškovės atsakomybė.

34.2.                      Teismas nustatęs, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė byloje įrodytą, konkrečia suma apibrėžtą naudą, ir įvertinęs patirtus nuostolius bei gautą naudą pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, turi teisę spręsti dėl ieškovės patirtų visų nuostolių (ar jų dalies) įskaitymo į jos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-219/2019). Teismas tariamai gautą naudą, pasireiškusia palūkanų nemokėjimu, nustatė vien remiantis faktu, kad L. P. įmonei buvo perduotas avansas, neanalizuodamas, nevertindamas ir nenustatinėdamas jokių aplinkybių, susijusių su: 1) avanso naudojimu ar nenaudojimu atsakovės veikloje, 2) ar atsakovei buvo poreikis skolintis lėšas, 3) ar avanso gavimas „panaikino“ poreikį atsakovei skolintis lėšas iš kitų asmenų ir kt.

34.3.                      Ieškovė neįrodinėjo, kad gauta avanso suma buvo panaudota atsakovės veikloje, pvz., turto įsigijimui, kitiems tikslams, siekiant gauti paskolą. Byloje nebuvo įrodyta ir įrodinėjama, kad sumokėtas avansas buvo naudojamas kokiais nors tikslais, kurie galėjo lemti ar lėmė finansinę naudą atsakovėms.

34.4.                      Atsakovė L. P. įmonė, nors ir turėjo ieškovės pervestą avansą, šia suma neturėjo teisės disponuoti, nes ieškovei nebenorint sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovei kiltų įstatyminė pareiga grąžinti avansą (iš jo išskaičius sutartyje numatytas netesybas bei patirtus nuostolius). Teismo pozicija, kad atsakovė patyrė naudą dėl palūkanų nemokėjimo, vien dėl to, jog jos žinioje buvo avansas (kuriuo atsakovė neturėjo teisės laisva valia ar sprendimu savo nuožiūra disponuoti), prieštarauja avanso esmei, kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015) pateiktiems išaiškinimams, kad „Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį“.

34.5.                      Ieškovės pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ginčo laikotarpiu, už kurį ieškovė ir teismas skaičiavo nemokėtas palūkanas nuo pervestos avanso sumos, įmonė turėjo daug nekilnojamojo turto, įsigyto ir investiciniais tikslais, (patalpos / butai, žemės sklypai, žemės sklypai su statiniais, kurių vertė svyravo nuo keliasdešimties tūkstančių iki virš 150 000 Eur). Šis turtas, įmonei prireikus lėšų, būtų lengvai ir greitai parduotas, taip įgyjant apyvartinių lėšų bei nekylant poreikiui skolintis (mokėti palūkanas).

34.6.                      Teismas sprendime pažymėjo, kad A. P. (kuris yra atsakovės L. P. buvęs sutuoktinis, su kuriuo atsakovę sieja geri, draugiški santykiai) suteikė ne vieną paskolą ieškovei UAB „Sinteksus“, lėšas ieškovei A. P. skolindavo dažnai ir didelėmis sumomis, tai įrodo byloje pateiktos paskolų sutartys.

34.7.                      Byloje nebuvo įrodymų, kad, laikotarpiui iki ieškovei atsisakant sudaryti pagrindinę sutartį, pvz., 2010 m., 2011 m., 2013 m. ar kitu metu, iki šalims baigiant susitarti dėl grąžintino avanso dydžio, ieškovė būtų reiškusi reikalavimus atsakovėms jį grąžinti, bei atsakovės būtų atsisakiusios tai padaryti.

34.8.                      Atsakovės L. P. dėl ieškovės neteisėtų veiksmų patirtus nuostolius sumažinant 212 842,20 Eur dydžiu buvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), reiškiantis, kad nukentėjusiajam turi būti atlyginta tiek, kiek jis realiai prarado, ir užtikrinta teisė grįžti į tokią turtinę padėtį, kokia buvo iki pažeidimo padarymo.

34.9.                      Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normas, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Nors byloje buvo ne vienas buto rinkos vertę 2015 m. birželio 30 d. patvirtinantis įrodymas, esant dideliems prieštaravimams tarp teismo paskirtos ekspertizės išvados ir kitų bylos įrodymų (dviejų ekspertų išvadų), teismas nepagrįstai sureikšmino teismo eksperto išvadas, nepanaikino esančių prieštaravimų, tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą.

34.10.                      Atsakovė pateikė teismui prašymą skirti byloje pakartotinę ekspertizę, kadangi teisingas buto rinkos vertės, buvusios 2015 m. birželio 30 d., nustatymas šios bylos išnagrinėjimui turėjo esminę reikšmę, o dviejų į teismo ekspertų sąrašą įrašytų ekspertų išvados dėl to paties buto vertės skyrėsi. Tačiau teismas prašymą atmetė. Atsakovė savo iniciatyva ir sąskaita užsakė atlikti dar vieną turto vertinimą, kurį atliko į teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas. Eksperto Šarūno Vareikos nustatyta ir 2023 m. kovo 7 d. „Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 23/03-07:03 Retrospektyvinis vertinimas“ nurodyta buto rinkos vertė, buvusi 2015 m. birželio 30 d. (338 000 Eur), jo parengtoje vertinimo ataskaitoje nurodytos aplinkybės dar labiau patvirtino ekspertizę byloje atlikusio teismo eksperto išvadų nepatikimumą, jų klaidingumą. Nepaisant to, teismas nepagrįstai laikė patikimomis teismo eksperto pateiktas išvadas ir nevertino didžiosios daugumos atsakovių byloje nurodytų argumentų, kuriais buvo grindžiamas teismo eksperto išvadų nepatikimumas, negalimumas jomis remtis. 

34.11.                      Pagal byloje esančius turto vertinimus, įmonės dėl ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų patirtų nuostolių – negautų pajamų, apskaičiuotų pagal objektyvų (abstraktų) šių nuostolių skaičiavimo metodą, dydis būtų toks:

34.11.1.                      Remiantis į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašyto eksperto Kastyčio Kumpino nustatyta ir 2022 m. gruodžio 30 d. Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 22-12-3024 nurodyta buto rinkos verte: 633 670,06 Eur (eksperto Kastyčio Kumpino nustatyta buto rinkos vertė buvusi 2015 m. birželio 30 d.).

34.11.2.                      Remiantis į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašyto eksperto Šarūno Vareikos nustatyta ir 2023 m. kovo 7 d. „Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 23/03-07:03 Retrospektyvinis vertinimas“ nurodyta buto rinkos verte: 675 670,06 Eur – 338 000 Eur (eksperto Šarūno Vareikos nustatyta buto rinkos vertė buvusi 2015 m. birželio 30 d.).

34.11.3.                      Remiantis anksčiau nurodytų ekspertų nustatytų verčių vidurkiu: 654 670,06 Eur (1 013 670,06 Eur (preliminariojoje sutartyje nurodyta buto kaina) – 359 000 Eur (ekspertų nustatytų buto verčių, buvusių 2015 m. birželio 30 d., vidurkis).

34.12.                      Remiantis turto vertinimuose nurodytu buto rinkos vertės vidurkiu (359 000 Eur), ieškovei pažeidus pareigą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, įmonės patirtų nuostolių – negautų pajamų, apskaičiuotų pagal objektyvų (abstraktų) šių nuostolių skaičiavimo metodą, dydis sudaro 654 670,06 Eur (1 013 670,06 (preliminariojoje sutartyje nurodyta buto kaina) – 359 000 Eur (ekspertų nustatytų buto verčių vidurkis). Todėl 654 670,06 Eur turėjo būti laikomi įmonės dėl ieškovės kaltės patirtais nuostoliais, iš jų  išskaičiavus avanso sumą, į kurią ieškovė laikytina turėjusia reikalavimo teisę – 378 103,57 Eur ir preliminariojoje sutartyje šalių sulygto dydžio (14 481 Eur) baudą, ieškovės atsakovėms turima atlyginti nuostolių suma  – 262 085,49 Eur (654 670,06 – 14 481 – 378 103,57).

35.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovės prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti – ieškinį atmesti visa apimtimi, o patikslintą priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

35.1.                      Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė yra atsakinga bei kalta dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Ieškovė nepateikė į bylą naujų įrodymų, argumentų, paneigiančių anksčiau teismų padarytas išvadas dėl jos neteisėtų veiksmų, nesąžiningo elgesio ir kaltės dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo.

35.2.                      Byloje nepateikta įrodymų, kaip ieškovės vadovo sveikatos problemos galėjo sukliudyti jai, kaip juridiniam asmeniui, įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, nupirkti butą.

35.3.                      Sutarties priedas Nr. 3, kuriuo buvo sutarta pratęsti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą iki 2015 m. birželio 30 d. buvo sudarytas 2014 m. birželio 3 d., t. y., praėjus daugiau nei mėnesiui po ieškovės vadovui atliktos operacijos. Ieškovės nurodomos jos vadovo sveikatos problemos, egzistavusios jau preliminariosios sutarties priedo Nr. 3 sudarymo metu, nesudarė bei negalėjo sudaryti objektyvių kliūčių pagrindinės sutarties patvirtinimui.

35.4.                      Ieškovės nurodomos kasacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos ir jų faktinės aplinkybės nelaikytinos nei tapačiomis, nei labai panašiomis, pvz., ieškovės daugkartinių patikinimų ir įsipareigojimų pirkti butą, sudarytų net kelių sutarties priedų, kuriais pratęstas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas, ieškovės įsipareigojimo pirkti butą net ir žinant, kad po preliminariosios sutarties sudarymo įvyko rinkos, buto kainos pokyčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėse byloje pirkėjo nesąžiningumas buvo grįstas vien avanso sumokėjimu ir sutarties sudarymu neturint banko garantijos (patvirtinimo), kad pirkėjui bus neabejotinai suteikta paskola; nurodytoje kasacinio teismo praktikoje buvo pasisakyta dėl klausimų, susijusių su tarp dviejų fizinių asmenų sudaryta preliminariąją sutartimi, tarp jų susiklosčiusiais ikisutartiniais santykiais, ieškovė UAB „Sinteksus“ nėra fizinis asmuo.

35.5.                      Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pateikė išaiškinimus dėl būtinų ištirti bei nustatyti aplinkybių apimtį, kurie yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui. Teismas negali nepaisyti nurodytų išaiškinimų, pateiktų konkrečioje byloje, negali neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis, kasacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismų sprendimus. Ieškovė kritikuoja įsiteisėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį šioje byloje ir neteisėtai bei nepagrįstai siekia, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisytų joje išdėstytų išaiškinimų.

35.6.                      Įsiteisėjusioje kasacinio teismo nutartyje yra pripažinta atsakovės teisė reikalauti iš ieškovės nuostolių (įskaitant negautas pajamas), viršijusių sulygtą netesybų sumą ir skaičiuojamų taikant objektyvų (abstraktų) nuostolių apskaičiavimo metodą. Taip pat yra konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas „teisingai pažymėjo, kad, remiantis preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalimi, ieškovei grąžintino avanso suma turėjo būti apskaičiuojama iš atsakovės gautos avanso sumos atėmus ieškovės pagal preliminariąją sutartį neginčytinai mokėtiną 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, taip pat atsakovės patirtų nuostolių, jeigu tokie būtų nustatyti, sumą, jeigu jie viršytų baudą“.

35.7.                      Ieškovei buvo sudarytos galimybės ir teismas siūlė prašyti apklausti preliminariąją sutartį sudariusius asmenis. Ieškovė, tvirtindama, kad preliminarioji sutartis turėtų būti aiškinama kitaip nei nurodyta jos tekste, nepageidavo apklausti ją sudariusių asmenų.

35.8.                      Pagrindas mažinti prievolę pažeidusios šalies atsakomybę ar jos visiškai netaikyti egzistuoja tik tuo atveju, jei ją atleisti nuo atsakomybės (mažinti atsakomybę) prašanti šalis įrodo bei pagrindžia, kad, kokie nors konkretūs kitos šalies veiksmai prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Šiuo atveju tai nenustatyta.

36.       Atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atstovių apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo ir sprendimą pakeisti – ieškinį atmesti visa apimtimi, o patikslintą priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

36.1.                      Atsakovės nepagrįstai teigia, kad ieškovė tik atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė aplinkybę, jog atsakovė patyrė naudą, kuri turi būti įskaityta į atsakovės patirtus nuostolius. Ieškovė pažymi, kad, dar 2020 m. rugpjūčio 24 d. atsiliepime į atsakovės priešieškinį, ieškovė nurodė, jog iš preliminariosios sutarties, jos galiojimo laikotarpiu, atsakovė gavo naudą, kuri viršija 211 000 Eur bei pateikė šios skaičiuojamos naudos pagrindimą.

36.2.                      Atsakovė nuo 2007 m. rudens (kai pagal preliminariąją sutartį atsakovei buvo sumokėtas 1 567 000 Lt avansas) iki pat 2015 m. liepos 30 d. (kai atsirado pareiga grąžinti avansą) neatlygintinai naudojosi ieškovės pinigais. Atsakovė beveik 8 metus neatlygintinai naudojosi iš ieškovės gautu 1 567 000 Lt avansu, kai pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp L. P. buvusio sutuoktinio A. P. ir ieškovės, už pasiskolintas pinigines lėšas buvo mokamos 6 procentų metinės palūkanos.

36.3.                      Vien ta aplinkybė, kad atsakovė turėjo savo ir galėjo naudotis ieškovei priklausančia avanso suma, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovę gavus naudą. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė aktualiu laikotarpiu vykdė ne tik maitinimo verslo veiklą (valdė kavinę (duomenys neskelbiami)), bet ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo bei vystymo veiklą, kurioms buvo reikalingos apyvartinės lėšos.

36.4.                      Tai, kad avansas privalo būti grąžintas, jeigu nesudaroma pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, nereiškia, jog avansu gautos piniginės lėšos negali būti naudojamos. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovės atsakovei sumokėtas avansas buvo saugomas ir laikomas atskirai (pvz., depozite) iki pareigos jį grąžinti.

36.5.                      Nėra pagrindo konstatuoti, kad pagrindinė sutartis aštuonerius metus nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės. Preliminarioji sutartis trimis jos priedais buvo pratęsta bendru šalių susitarimu, įvertinus objektyvias, nepriklausomai nuo šalių valios ir kaltės, susiklosčiusias aplinkybes (ekonominę krizę ir jos pasekmes).

36.6.                      Teismas, įvertinęs visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad ginčo buto vertė 2015 m. birželio 30 d. laikytina 702 000 Eur, kuri buvo nustatyta eksperto Sauliaus Raslano atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 728. Atsakovė byloje nepateikė patikimų ir pagrįstų įrodymų, kad teismo eksperto Sauliaus Raslano vertinimas yra atliktas neišsamiai ar netinkamai.

36.7.                      Atsakovės samdytų turto vertintojų parengtos turto vertinimo ataskaitos yra neobjektyvios ir nepagrįstos, grindžiamos nelogiškomis prielaidomis bei lyginamųjų objektų parinkimu tokiu būdu, kad apskaičiuota turto rinkos vertė būtų artima kainai, už kurią butas buvo parduotas su atsakovėmis susijusiai pirkėjai UAB „Gėlos užuovėja“:

36.7.1.                      Tiek UAB „Negrita“ ir UAB BUTAS TAU turto vertintojai nusprendė analizuoti išimtinai tik 57.1 verčių zonoje, Vilniuje, esančių butų pardavimo sandorius, tokiu būdu nepagrįstai nevertinant turto vertinimo duomenis apie greta ginčo buto esančių panašių butų, kurie nors ir patenka į kitas verčių zonas, tačiau jų rinkos vertė dėl lokacijos ir savybių yra esmingai panaši, kaip ir vertinamo ginčo buto.

36.7.2.                      UAB „Negrita“ ir UAB BUTAS TAU pateiktos išvados prieštarauja kitiems byloje pateiktiems pačių atsakovių įrodymams, t. y. 2014 m. gegužės 28 d. turto vertinimo ataskaitai Nr. 14/4-43V, kurioje nustatyta buto rinkos vertė 2014 m. balandžio 15 d. dienai sudarė 2 500 000 Lt (724 050,06 Eur); UAB „Negrita“ ir UAB BUTAS TAU sprendė, kad ginčo turto rinkos vertė 2015 m. birželio 30 d. nesiekia 400 000 Eur, nepaisant to, jog „2015 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su 2014 m. antruoju ketvirčiu, būsto kainos didėjo 3,5 proc.“ (žr. UAB BUTAS TAU turto vertinimo ataskaitos 17 lapo pastraipą, esančią po 1 pav.).

36.7.3.                      Įvertinus teismo eksperto Sauliaus Raslano išvadą, kad ginčo buto rinkos vertė 2015 m. birželio 30 d. palyginus su 2007 m. rugsėjo 7 d. nustatyta verte sumažėjo 9,3 proc., remiantis UAB „Negrita“ ir UAB BUTAS TAU logika ir taikytais kriterijais, parenkant lyginamuosius objektus, gautųsi, jog ginčo buto vertė 2007 m. rugsėjo 7 d. nesiekė 420 000 Eur, kai šalys preliminariojoje sutartyje buvo susitarę dėl buto pardavimo už daug didesnę kainą.

36.8.                      Be to, atsakovės pasamdyti turto vertintojai UAB „Negrita“ ir UAB BUTAS TAU turto vertinimą atliko parinkdami lyginamuosius objektus, tarp kurių buvo ir tokių, kurių parametrai nebuvo tapatūs ar panašūs ginčo buto dydžiui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

      

       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl šalių ginčo esmės ir nustatytų esminių faktinių bylos aplinkybių

38.       Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).

39.       Taigi, šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), tačiau šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių. Priešingai, ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

40.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 4 dalies normą, yra nurodęs, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 33–34 punktai). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 35 punktas).

41.       Byloje nustatyta, kad šalys 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarė CK 6.165 straipsnio nuostatas atitinkančią preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė iki 2008 m. kovo 7 d. sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį – atsakovė individuali L. P. įmonė įsipareigojo parduoti ieškovei, o ieškovė nupirkti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbiami). Terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti šalių susitarimu – 2008 m. kovo 6 d. priedu Nr. 1 prie preliminariosios sutarties buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 7 d., vėliau, 2009 m. kovo 6 d. priedu Nr. 2, – iki 2010 m. kovo 7 d. Iki nurodyto termino šalys pagrindinės nutarties nesudarė. 2014 m. birželio 3 d. buvo pasirašytas sutarties priedas Nr. 3, kuriuo šalys pagrindinę sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2015 m. birželio 30 d. Šalių sulygta turto kaina – 3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur), kurios dalį ieškovė pagal ginčo sutartį sumokėjo atsakovei individualiai L. P. įmonei, t. y. iš viso 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avanso – 2007 m. rugsėjo 20 d. bankiniu mokėjimo pavedimu 967 000 Lt (280 062,56 Eur) ir 600 000 Lt (173 772,01 Eur) grynaisiais pagal 2007 m. spalio 1 d. pinigų priėmimo kvitą.

42.       Bylą nagrinėjant pirmą kartą, atsakovės laikėsi pozicijos, kad 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso dalis individualiai L. P. įmonei faktiškai nebuvo sumokėta, o 2007 m. spalio 1 d. kasos pajamų kvitas dėl šios sumos priėmimo buvo išrašytas tik formaliai ir nėra pagrįstas faktiškai ieškovės atliktu mokėjimu. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės neliko, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e3K-3-241-381/2022, 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 40 punkte konstatavo, kad atsakovės argumentus dėl avanso dalies sumokėjimo grynaisiais pinigais fakto nustatymo, paremtus išsamia bylos šalių finansinių dokumentų analize bei įvertinimu, nurodė tik kasaciniame skunde, t. y. šių argumentų nenurodė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė mokėjimų pavedimais grąžino ieškovei iš viso 61 250 Eur avansą (60 400 Eur grąžino laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 2 d., o 850 Eur – 2017 m. rugsėjo 12 d.). Mokėjimų pavedimų paskirtyse nėra jokių žymų, kad pavedimai reikštų galutinį atsakovės atsiskaitymą su ieškove, juose tik nurodyta „dalinis avanso mokėjimas, skolos gražinimas“.

43.       Byloje nėra ginčo, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta, t. y. šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą (iki 2015 m. birželio 30 d.) nesudarė pagrindinės sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, todėl prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Butas 2016 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 329 000 Eur buvo parduotas kitai pirkėjai – UAB „Gėlos užuovėja“, kurios vienintelis akcininkas, Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, yra A. P. (tuo metu esamas (dabar buvęs) atsakovės L. P. sutuoktinis).

44.       Esminis ginčas byloje kilo dėl preliminariosios sutarties neįgyvendinimo teisinių padarinių, nustatytų preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje, t. y. nuostolių, viršijusių šalių sutartą netesybų sumą, atlyginimo. Apeliaciniame skunde atsakovės nurodo, kad individuali L. P. įmonė prarado galimybę parduoti ginčo butą už 1 013 670,06 Eur, nes, dėl ieškovės kaltės nesudarius pagrindinės sutarties, šio turto rinkos vertė, pasibaigus preliminariajai sutarčiai, buvo gerokai mažesnė, todėl nuostolius skaičiuoja pagal objektyvų (abstraktų) šių nuostolių skaičiavimo metodą, kaip skirtumą tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos buto kainos (1 013 670,06 Eur) ir ekspertų Kastyčio Kumpino ir Šarūno Vareikos nustatytų buto verčių, buvusių 2015 m. birželio 30 d., vidurkiu, t. y. nuostoliai sudarytų 654 670,06 Eur (1 013 670,06 – 359 000). Be to, atsakovės nesutinka su teismo eksperto Sauliaus Raslano atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 728 nustatyta buto 702 000 Eur rinkos verte, buvusia 2015 m. birželio 30 d.; su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad dėl ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų atsakovė gavo naudą, nes iš ieškovės gauta avanso suma neturėjo teisės disponuoti ir ši suma nebuvo panaudota atsakovės veikloje. Tuo tarpu, ieškovė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje padarytos išvados dėl ieškovės kaltės buvimo ir civilinės atsakomybės taikymo neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš naujo; preliminarioji sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovės vadovo ir akcininko sveikatos būklės, t. y. objektyvių, nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių; nėra pagrindo priteisti atsakovei nuostolius, apskaičiuotus taikant abstraktų nuostolių apskaičiavimo metodą, nes preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 punktu šalys nebuvo susitarusios išplėsti ikisutartinės atsakomybės ribų iki lūkesčio intereso gynimo.

Dėl kasacinio teismo nutarties privalomumo ir joje pateiktų išaiškinimų

45.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 44 punkte be kita ko konstatavo, kad per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą – iki 2015 m. birželio 30 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, t. y. šalys iki nurodyto termino pabaigos nesudarė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, todėl prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė; ieškovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, todėl yra kalta dėl jos nesudarymo ir privalo sumokėti atsakovei preliminariojoje sutartyje šalių sulygto dydžio (14 481 Eur) baudą, taip pat laikė nustatytomis faktines aplinkybes, jog atsakovė disponuoja ieškovės sumokėta 378 103,57 Eur (453 834,57–61 250–14 481) avanso dalimi. Be to, kasacinis teismas palaikė apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šalys tarpusavio žodiniu sutarimu nuostolius, kurie viršija preliminariojoje sutartyje nurodytą baudą, buvo įskaičiusios į ieškovei grąžintino avanso sumą.

46.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje, be kitų aplinkybių, pažymėjo, kad atsakovės įrodinėtam susitarimui dėl baudą viršijusių atsakovės patirtų nuostolių, patirtų ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį nėra keliamas privalomas rašytinės formos reikalavimas, jis galėjo būti šalių sudarytas ir žodžiu. Tačiau sutiko su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius ilgalaikius šalių tarpusavio santykius ir tai, jog visi esminiai šalis sieję susitarimai buvo sudaromi būtent raštu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų sutikti su atsakovių argumentais, kad šalys tarėsi dėl tokio nuostolių kompensavimo (įskaitymo) sandorio ar jį buvo sudariusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 42–43 punktai).

47.       Ieškovė apeliaciniame skunde dėl kasacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. priimtos nutarties teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo vertinti ieškovės kaltės buvimą ir civilinės atsakomybės jai už preliminariosios sutarties nevykdymą taikymo sąlygas, nes kasacinio teismo padarytos išvados dėl ieškovės kaltės bei pareigos sumokėti 14 481 Eur baudą neturi prejudicinės galios; tuo tarpu, pateikdamas išaiškinimus dėl preliminariosios sutarties 5.2 punkto turinio, kasacinis teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.

48.       Pažymėtina, kad, viena vertus, vienodą teismų praktiką formuojantis kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis) yra išaiškinęs, jog, vadovaujantis proceso įstatymu (CPK 182 straipsnio 2 punktu), įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinė galia saisto kitą teismą tik kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

49.       Kita vertus, CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015).

50.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. O pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja. Siekiant nustatyti, ar teisės norma tinkamai taikyta, turi būti išsiaiškinta, kokiems konkretiems nustatytiems faktams ją žemesnės instancijos teismas taikė. Dėl to kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, gali konstatuoti, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka, jos nėra visiškai aiškios ar prieštaringos ir tie prieštaravimai neįvertinti žemesnės instancijos teismo, bei perduoti šiuos klausimus nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014).

51.       Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas (įrodymų vertinimas) išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus bei argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2015; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 18 punktas; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017, 27 punktas; 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 38 punktas).

52.       Kai iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas apskundžiamas kasacine tvarka, bylos nagrinėjimo antro (pakartotinio) kasacinio proceso tvarka metu vertinama, ar žemesnės instancijos teismai išnagrinėjo bylą pagal kasacinio teismo suformuluotus teisės išaiškinimus ir nurodymus. Kai byla grąžinama siekiant, kad žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo; arba jeigu, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose; arba jeigu nustatoma, kad pirmą kartą nagrinėdamas bylą kasacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; arba jeigu kasacinio teismo praktika šiuo klausimu buvo pakeista iki antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-706/2015; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017, 29 punktas).

53.       Taigi, kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjantiems žemesnės instancijos teismams, tačiau kasacinės instancijos teismo išvados žemesnės instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, jei teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, turi pagrindo spręsti priešingai. Toks išaiškinimas liečia ir apeliacinės instancijos teismą, kuris, antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo metu gali prieiti prie kitokių išvadų nei pirmesnėje nutartyje, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016).

54.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ieškovė nenurodė naujų aplinkybių, patvirtinančių, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių priežasčių – sutarties nesudarymą grindė ieškovės vadovo ir akcininko R. R. sveikatos problemomis (sveikatos pablogėjimu, įvykusiu 2014 m. pradžioje – širdies ritmo sutrikimais, 2014 m. balandžio 23–25 d. atlikta elektrokardiostimuliatorius (EKS) implantacija), tačiau nepaaiškino, kaip nurodyta priežastis galėjo sutrukdyti ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus – nupirkti butą. Viena vertus, ieškovės nurodomos jos vadovo ir akcininko sveikatos problemos nesutrukdė 2014 m. birželio 3 d. (praėjus daugiau nei mėnesiui po ieškovės vadovui atliktos operacijos) pasirašyti preliminariosios sutarties priedo Nr. 3, kuriuo buvo susitarta pratęsti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą iki 2015 m. birželio 30 d. Kita vertus, ieškovės vadovo sveikatos problemos, kurios apeliaciniame skunde nurodomos kaip objektyvi sutarties nutraukimo priežastis, dublike buvo įvardijamos kaip aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė avanso grąžinimo iš atsakovės nepareikalavimą bei nesikreipimą į teismą dėl avanso grąžinimo iš atsakovės, t. y. šie ieškovės argumentai buvo nurodyti visai kitai faktinei aplinkybei pagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 44 punkte patvirtintu faktu dėl ieškovės kaltės ir civilinės atsakomybės atsiradimo, taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutarties 72, 74 punktuose pateiktais išaiškinimais dėl preliminariosios sutarties 5.2 punkto turinio.

55.       Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje šalys susitarė, kad jeigu pirkimo–pardavimo sutartis joje nustatytais terminais ir nurodytomis sąlygomis nesudaroma dėl to, jog pirkėjas nevykdė šios sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų įsipareigojimų ar juos netinkamai vykdė, taip pat tais atvejais, kai pirkėjas nepagrįstai vengia arba atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui (14 481 Eur (50 000 Lt)) baudą, kurios dydis atitinka iš anksto šalių įvertintus minimalius pardavėjo nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Pirkėjas taip pat privalo atlyginti visus kitus pardavėjo nuostolius (įskaitant negautas pajamas) tiek, kiek jų nepadengia nurodyta bauda; likusi pirkėjo pardavėjui sumokėta avansu suma turi būti pardavėjo grąžinama pirkėjui ne vėliau kaip per 30 dienų po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino pabaigos.

56.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 72 punkte padarė išvadą, kad nors ikisutartinė civilinė atsakomybė (priešingai nei sutartinė, kuri yra grindžiama visiško nuostolių atlyginimo principu) ribojama iki tikrumo intereso gynimo, todėl negautos pajamos paprastai nebūna atlyginamos, tačiau šiuo atveju šalys, savo išreikšta valia įtvirtindamos preliminariojoje sutartyje aptariamą sąlygą (preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalis), praplėtė ikisutartinės atsakomybės ribas iki lūkesčio (tinkamo sutarties įvykdymo) intereso gynimo. Tokią išvadą nagrinėjamos bylos atveju kasacinės instancijos teismas priėjo įvertinęs, kad šalių derybos buvo toli pažengusios, šalys preliminariosios sutarties įvykdymą užtikrino ne tik netesybomis 14 481 Eur (50 000 Lt) bauda, bet ir preliminariosios sutarties 5.2 punktu susitarė, kad, jeigu preliminariosios sutarties neįvykdymu padaryta žala bus didesnė negu netesybų suma, pirkėjas privalės atlyginti visus kitus nuostolius (įskaitant negautas pajamas) tiek, kiek jų nepadengs nurodyta bauda. Todėl konstatavo, kad atsakovė, kaip nukentėjusi šalis, pagal ginčo preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, turi teisę reikalauti nuostolių (įskaitant negautas pajamas), viršijusių sulygtą netesybų sumą ir skaičiuojamų taikant objektyvų (abstraktų) nuostolių apskaičiavimo metodą, t. y. kaip skirtumo tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu, atlyginimo priteisimo iš ieškovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 74 punktas).

57.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia ieškovė, neturėjo pagrindo nesivadovauti šiais kasacinio teismo išaiškinimais ir padarytomis išvadomis, nes, viena vertus, kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjantiems žemesnės instancijos teismams; kita vertus, pakartotinai nagrinėjant bylą, šalys teismui neteikė jokių papildomų įrodymų, kurie turėtų įtakos, aiškinant preliminariosios sutarties 5.2 punkto turinį.

Dėl nuostolių atlyginimo būdo

58.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 50, 66, 68 ir 69 punktuose išaiškino atsakovės teisę į nuostolių atlyginimą objektyviu (abstrakčiu) nuostolių apskaičiavimo metodu, nurodydama, kad CK 6.165 straipsnio nuostatose, reglamentuojančiose preliminariosios sutarties institutą, expressis verbis (tiesiogiai; aiškiais žodžiais) nenurodyta, kokie nukentėjusios šalies patirti nuostoliai įeina į atlygintinų nuostolių kategoriją preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, tačiau atsakymą į klausimą, kokia yra atlygintinų nuostolių apimtis preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, pateikia teismų praktika. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013). Taigi, pripažįstama, kad nuostoliai ikisutartinės atsakomybės taikymo atveju turi būti apriboti nukentėjusios šalies grąžinimu į buvusią padėtį iki derybų tokia apimtimi, kokia ji patyrė praradimų dėl pasitikėjimo kita šalimi, jog nukentėjusi šalis nepagrįstai neatsirastų tokioje padėtyje, kurioje ji būtų tinkamo ikisutartinių prievolių įvykdymo atveju, ir nuostoliai netaptų baudiniai.

59.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė, prašydama priteisti kaip nuostolių atlyginimą kainų skirtumą tarp preliminariosios sutarties kainos ir ginčo buto rinkos kainos, kuri, nesudarius pagrindinės sutarties, tapo mažesnė, šiuo atveju netinkamai interpretuoja pirmiau aptartą vieną iš galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų – kainų skirtumo metodą ir faktiškai siekia, jog jai būtų priteistas nuostolių atlyginimas, apskaičiuotas remiantis ne konkrečiu metodu, kaip prarastos galimybės piniginė vertė, o kaip negauta nauda (negautos pajamos) remiantis sutartinės atsakomybės atveju taikomu objektyviu (abstrakčiu) nuostolių apskaičiavimo metodu.

60.       Daugumoje jurisdikcijų objektyvus (abstraktus) nuostolių apskaičiavimo metodas, kaip ginantis lūkesčio (sutarties tinkamo įvykdymo) interesą, yra taikomas sutartinės civilinės atsakomybės atveju ir nėra taikomas ikisutartinių pareigų nevykdymo (pažeidus pasitikėjimo interesą) situacijoje. Šiuo aspektu kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, tiek pagal naujausioje kasacinio teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022 pateiktus išaiškinimus tam tikrais atvejais galimas tinkamo sutarties įvykdymo (lūkesčio) intereso gynimas ir ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose. Pastarojoje nutartyje kasacinis teismas, apibrėždamas, kokie tai atvejai, nurodė, kad šalies pagrįstas pasitikėjimas ir įsitikinimas, kad sutartis tikrai bus sudaryta, paprastai gali atsirasti, kai derybos yra pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį. Kuo didesnis derybų pažangos laipsnis, tuo didesnis ir šalių tarpusavio pasitikėjimas. Aukštas šalių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį. Taigi, teisinės apsaugos apimtį ikisutartiniuose santykiuose lemia pati šių civilinių teisinių santykių prigimtis ir tai, kad tam tikrame derybų etape yra sukuriamas šalių tarpusavio pagrįstas pasitikėjimas, todėl, nesąžiningai šaliai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, nukentėjusiai sutarties šaliai turi būti atlyginami nuostoliai už šalių tarpusavio pagrįsto pasitikėjimo, kuris gali prilygti tinkamą sutarties įvykdymą saugančiam lūkesčio interesui, sužlugdymą. Gana toli pažengę šalių ikisutartiniai santykiai paprastai užfiksuojami rašytinę formą privalančioje turėti preliminariojoje sutartyje. Esant tokiai preliminariajai sutarčiai, kai derybų pažangos laipsnis yra aukščiausio lygmens, kai sukuriamas didžiausias pasitikėjimas tarp šalių ikisutartiniuose santykiuose ir kitai šaliai sukuriamas pagrįstas įsitikinimas, kad sutartis bus sudaryta, toks santykis yra artimas tam santykiui, kuris sukuriamas jau sudarius pagrindinę sutartį. Todėl tokioje situacijoje atsakomybės apimtis turėtų skirtis nuo tos, kuri galėtų būti taikoma šalims esant tik pradinėje derybų stadijoje. Jeigu ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir dėl to tarp šalių yra atsiradęs pagrįstas šalių tarpusavio pasitikėjimas, kuris iš esmės yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį, o nesąžininga šalis sužlugdė šį pagrįstą tarpusavio pasitikėjimą, taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 40–42 punktai; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 68 punktas).

61.       Taigi, kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tam tikrais atvejais, esant šalių sudarytai tokiai savo turiniu preliminariajai sutarčiai, kuri teikia pagrindą pripažinti šalių derybas pasiekusiomis aukščiausią pažangos laipsnį, abstraktaus (objektyvaus) nuostolių apskaičiavimo metodo (kaip skirtumo tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu) taikymas galimas ir ikisutartinės civilinės atsakomybės atveju. Todėl, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 74 punkte nurodytu atsakovės nuostolių apskaičiavimo būdu ir nuostolių sumą skaičiavo kaip skirtumą tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu (2015 m. birželio 30 d.). 

Dėl nuostolių, viršijusių šalių sutartą netesybų sumą, dydžio

62.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priešingai nei teigia ieškovė, nagrinėjamu atveju, esant šalių sudarytai tokiai savo turiniu preliminariajai sutarčiai, kuri teikia pagrindą pripažinti šalių derybas pasiekusiomis aukščiausią pažangos laipsnį, suteikė galimybę atsakovei reikalauti nuostolių atlyginimo iš pirkėjos (ieškovės), kai dėl pirkėjos kaltės pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nėra sudaroma ir pripažino atsakovei galimybę taikyti abstraktų (objektyvų) nuostolių apskaičiavimo metodą (kaip skirtumą tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu) ikisutartinės civilinės atsakomybės atveju.

63.       Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovė nuostolių dydį skaičiuoja taikydama objektyvų (abstraktų) metodą ir nuostolių atlyginimo dydį grindžia sutartyje sulygtos kainos ir sutarties nutraukimo metu buvusios rinkos einamosios kainos skirtumu.

64.       Buto rinkos vertei 2015 m. birželio 30 d. nustatyti pirmosios instancijos teismas paskyrė pakartotinę teismo ekspertizę ir pasitelkė teismo ekspertą Saulių Raslaną (ekspertas buvo atrinktas iš penkių pasiūlytų ekspertų, šalys buvo laisvos teikti ekspertų kandidatūras), kuris pateikė teismui 2023 m. vasario 14 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės aktą Nr. A/SKR 728 ir jame atliko retrospektyvų buto rinkos vertės nustatymą 2007 m. rugsėjo 7 d. ir 2015 m. birželio 30 d.

65.       Atsakovės neginčija, kad ekspertizę atlikusio eksperto Sauliaus Raslano kandidatūra buvo šalių bendrai suderinta, jog bylos nagrinėjimo metu ekspertas pateikė paaiškinimus dėl parengto ekspertizės akto ir, kad įprastai ekspertizės aktas teismų praktikoje vertinamas patikimu įrodymu. Tačiau teigia, kad ekspertizės akte buvo nurodyta neteisinga buto rinkos vertė, kuri skiriasi nuo atsakovės užsakymu ekspertizę (turto vertinimą) atlikusio ir 2022 m. gruodžio 30 d. Turto vertinimo ataskaitą Nr. 22-12-30 parengusio, į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašyto, eksperto Kastyčio Kumpino nustatytos buto rinkos vertės – 380 000 Eur bei į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašyto eksperto Šarūno Vareikos 2023 m. kovo 7 d. „Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 23/03-07:03 Retrospektyvinis vertinimas“ nustatytos buto rinkos vertės – 338 000 Eur, buvusios 2015 m. birželio 30 d. Todėl, remiantis ekspertų nustatytų buto verčių, buvusių 2015 m. birželio 30 d., vidurkiu, buto rinkos verte turėtų būti laikomas 359 000 Eur dydis.

66.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 218 straipsnyje, reglamentuojančiame eksperto išvados įvertinimą, nustatyta, jog eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu; tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Papildoma ekspertizė gali būti skiriama, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški arba neišsami (CPK 219 straipsnio 1 dalis).

67.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

68.       Ekspertizė yra skiriama nagrinėjant bylą kylantiems klausimams, reikalaujantiems specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, išsiaiškinti. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Ekspertas turi teisę atsisakyti duoti išvadą, jeigu jis mano, kad pateikta jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją (CPK 212 straipsnio 1, 2 dalys, 214 straipsnio 3 dalis).

69.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismo paskirtas ekspertas Saulius Raslanas atliko išsamų tyrimą ir tinkamai motyvavo padarytas išvadas – vertinamą turtą apžiūrėjo; nustatė vertinamo turto savybes; lyginamuosius objektus rinkosi iš aukštesnės kainos segmento objektų, vadovaudamasis vienodais kriterijais, kadangi butas yra išskirtinis nekilnojamasis turtas; teismo ekspertizės akte palyginamiesiems objektams įvedė papildomus koeficientus. Todėl teismas vadovavosi eksperto Sauliaus Raslano atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 728 nustatyta 702 000 Eur buto rinkos verte 2015 m. birželio 30 d. Be to, teismo ekspertas papildomai paaiškino ir dėl rūsio bei terasos plotų skaičiavimo. Nurodė, kad buvo atsižvelgta į tai, jog rūsys nėra priskirtas, o terasa į plotą neįtraukta, remiantis statybą reglamentuojančiais teisės aktais.

70.       Teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad atsakovės pasitelktų turto vertintojų parengtos turto vertinimo ataskaitos yra neobjektyvios ir nepagrįstos dėl netinkamo lyginamųjų objektų pasirinkimo, kadangi atsakovės pasitelkti turto vertintojai analizavo išimtinai 57.1 verčių zonoje, Vilniuje, esančių butų pardavimo sandorius, tokiu būdu eliminuodami iš turto vertinimo duomenis apie greta buto esančius panašius butus, kurie nors ir patenka į kitas verčių zonas, tačiau jų rinkos vertė dėl jų lokacijos bei turimų savybių yra panaši, kaip ir vertinamo buto. Be kita ko ieškovės pasitelktų ekspertų vertinimo išvados prieštarauja ir pačių atsakovių į bylą pateiktai 2014 m. gegužės 28 d. turto vertinimo ataskaitai Nr. 14/4-43V, kurioje nustatyta buto rinkos vertė 2014 m. balandžio 15 d. sudarė 724 050,06 Eur (2 500 000 Lt), tuo tarpu, nepraėjus nė metams nuo pastarojo retrospektyvaus vertinimo ir neįvykus kardinalių pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje (priešingai, 2015 m. antrąjį ketvirtį fiksuojant 3,5 proc. būsto kainos padidėjimą palyginti su 2014 m. antruoju ketvirčiu), atsakovės pasitelktų ekspertų buto įvertinimas nesiekia 400 000 Eur. Todėl teisėjų kolegijai atsakovės pasitelktų ekspertų pateiktas buto vertės nustatymas 2015 m. birželio 30 d. kelia abejonių ir suteikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi eksperto Sauliaus Raslano atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 728 nustatyta 702 000 Eur buto rinkos verte.

71.       Taigi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės pasitelktų vertintojų nustatyta buto vertė beveik dvigubai mažesnė už teismo paskirto eksperto nustatytą buto vertę bei prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams dėl teismo ekspertizės akte nustatyto 9,3 proc. turto vertės sumažėjimo koeficiento, įvertinus, jog lyginimas atliekamas su 2015 m. birželio 30 d. rinkos verte, kai 2008–2009 m. krizė jau keli metai buvo pasibaigusi, ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad skirtingas ekspertų nustatytas buto vertes nulėmė palyginamųjų objektų pasirinkimas, neturėjo teisinio pagrindo atsakovės pateiktomis išvadomis remtis ir jomis pagrįstai nemotyvavo procesinio sprendimo dėl bylos esmės.

72.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovės patirtų nuostolių dydį, juos apskaičiuodamas kaip skirtumą tarp ieškovės neįvykdytoje preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu (2015 m. birželio 30 d.), ir nusprendė, jog atsakovė patyrė 311 670,06 Eur (1 013 670,06 – 702 000) nuostolių.

Dėl ieškovės (ne)atleidimo nuo civilinės atsakomybės

73.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo atleisti ją nuo atsakomybės CK 6.259 straipsnio pagrindu, nes atsakovė butą tik formaliai 2016 m. gruodžio 29 d. perleido atsakovės buvusio sutuoktinio A. P. valdomai įmonei UAB „Gėlos užuovėja“ už ženkliai mažesnę (329 000 Eur) nei rinkos kainą, nors ginčo buto vertė tuo metu buvo išaugusi 13–14 proc. Ieškovės teigimu, teismas turėjo sumažinti atsakovei apskaičiuotų nuostolių sumą atitinkamai 91 260–98 208 Eur suma (13–14 proc. nuo nustatytos 702 000 Eur turto vertės).

74.       Žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tai reiškia, kad, kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).

75.       Konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018).

76.       Taigi, pagrindas mažinti prievolę pažeidusios šalies atsakomybę ar jos visiškai netaikyti egzistuoja tik tuo atveju, jei ją atleisti nuo atsakomybės (mažinti atsakomybę) prašanti šalis įrodo ir pagrindžia, kad kokie nors konkretūs kitos šalies veiksmai prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė 2016 m. gruodžio 29 d. pardavusi butą už 329 000 Eur, jį pardavė susijusiam asmeniui už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, tačiau pagrįstai vertino, jog tokie atsakovės veiksmai neturėjo įtakos atsakovės nuostolių dydžiui, skaičiuojant juos objektyviu (abstrakčiu) nuostolių apskaičiavimo metodu, kaip skirtumui tarp ieškovės neįvykdytoje preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu (2015 m. birželio 30 d.); be to, laikė, kad ieškovė neįrodė atsakovės galimybės butą 2016 m. gruodžio 29 d. parduoti už didesnę, nei preliminariojoje sutartyje nurodyta, kaina. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir pažymi, kad ieškovė nepagrindė atsakovės kaltės dėl prievolės neįvykdymo, neaišku, kaip ieškovės nurodyti atsakovės veiksmai – buto pardavimas susijusiam asmeniui už mažesnę nei rinkos kaina prisidėjo ar galėjo prisidėti prie atsakovės prašomų priteisti nuostolių kilimo. Todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas ir visiškai ar iš dalies atleisti ieškovę nuo civilinės atsakomybės.

77.       Ieškovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010, kurios faktinės aplinkybės iš esmės yra panašios, pateiktu išaiškinimu, kad tuo atveju, jei derybas šalis nutraukė, nes negalėjo sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę.

78.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

79.       Kasacinis teismas taip yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369-313/2016).

80.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010, kurioje pirkėjo nesąžiningumas buvo grindžiamas avanso sumokėjimu ir sutarties sudarymu neturint banko garantijos (patvirtinimo), jog pirkėjui neabejotinai bus suteikta paskola; pasisakyta dėl klausimų, susijusių su dviejų fizinių asmenų sudaryta preliminariąją sutartimi, tarp jų susiklosčiusiais ikisutartiniais santykiais. Nagrinėjamu atveju preliminariąją sutartį sudarė du juridiniai asmenys; šalių derybos buvo labai  pažengusios; šalys kelis kartus pratęsė preliminariosios sutarties sudarymo terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais nagrinėjamoje byloje, nes ieškovės nurodytos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutapo su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl atsakovės gautos naudos įskaitymo į nuostolius

81.       CK 6.249 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius. Taisyklė, kad visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimas suponuoja teismo pareigą nustatant žalos atlyginimo dydį įskaityti ieškovės gautą naudą į nuostolius nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, įtvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje.

82.       Civilinėje teisėje, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, jei nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, galioja visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad nukentėjusiajam turi būti atlyginta tiek, kiek jis realiai prarado, ir užtikrina jam teisę grįžti į tokią turtinę padėtį, kokia buvo iki pažeidimo padarymo. Šis principas savo ruožtu reiškia ir tai, kad nukentėjęs asmuo neturi teisės gauti daugiau, negu jam padaryta nuostolių (turtinė žala). Gavimas daugiau, negu padaryta nuostolių, reiškia nepagrįstą praturtėjimą ir tokiam asmeniui atsiranda pareiga grąžinti viską, ką jis įgijo nesant teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnis). Kasacinio teismo pabrėžiama, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, jog sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013).

83.       CK 6.249 straipsnio 6 dalyje nustatytas žalos ir naudos apskaičiavimas bei įskaitymas sudaro teisines prielaidas išvengti galimo tolesnio teisinio ginčo dėl nepagrįsto praturtėjimo. Tačiau ši norma nėra imperatyvaus pobūdžio, nes nustato teismui ne pareigą, o teisę kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, spręsti dėl gautos naudos įskaitymo į nuostolius. Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė byloje įrodytą, konkrečia suma apibrėžtą naudą, ir įvertinęs patirtus nuostolius bei gautą naudą pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, turi teisę spręsti dėl ieškovės patirtų visų nuostolių ar jų dalies įskaitymo į jos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-219/2019).

84.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovė disponuodama ieškovės lėšomis turėjo ilgalaikės didelės vertės naudos, kadangi neturėjo mokėti palūkanų už avansu pervestas lėšas ir ieškovės nurodytą naudos apskaičiavimo būdą (kaip palūkanų nemokėjimą už naudojimąsi ieškovės pinigais) laikė tinkamu pagrindu taikyti CK 6.249 straipsnio 6 dalį ir ieškovės atsakomybę sumažinti atsakovės gauta 212 842,20 Eur nauda 8 metus – nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (2 853 dienas) naudojantis ir disponuojant ieškovės pervestu 453 834,57 Eur avanso dydžiu, kai tuo tarpu pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp L. P. buvusio sutuoktinio A. P. ir ieškovės už pasiskolintas pinigines lėšas buvo mokamos 6 procentų metinės palūkanos.

85.       Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 26 punktas).

86.       Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).

87.       Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia atsakovės, ieškovė aplinkybę, jog atsakovė patyrė naudą, kuri turi būti įskaityta į atsakovės patirtus nuostolius, nurodė ne tik atsiliepime į patikslintą ieškinį, t. y. esant bylai grąžintai nagrinėti iš naujo, bet ir 2020 m. rugpjūčio 25 d. atsiliepime į atsakovės priešieškinį (dokumento registracijos Nr. DOK-30072), kuriame nurodė, kad iš preliminariosios sutarties jos galiojimo laikotarpiu atsakovės gauta nauda viršija 211 000 Eur bei pateikė šios skaičiuojamos naudos pagrindimą. Viena vertus, vien ta aplinkybė, kad atsakovė turėjo savo žinioje ir galėjo naudotis ieškovei priklausančiu avansu laikotarpiu kai šalių nesiejo jokie ikisutartiniai santykiai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovę gavus naudą; kita vertus, nors atsakovės teigimu, ji negalėjo naudotis ieškovės pervesta avanso suma, nes bet kuriuo metu ieškovė galėjo pareikalauti jį grąžinti bei atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pagrindo sumokėto avanso naudoti pagal mokėjimo paskirtį, nes pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau atsakovė neįrodė ir net neįrodinėjo, jog atsakovei ieškovės sumokėtas avansas atsakovės buvo pervestas į depozitą ar kitu būdu saugomas ir nenaudojamas visą laikotarpį nuo avanso gavimo iki pareigos jį grąžinti atsiradimo. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ji negavo naudos iš neatlygintinio naudojimosi avanso pinigais ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė turėjo ilgalaikės didelės vertės naudos, bet tik tuo laikotarpiu, kai šalių nesiejo jokie ikisutartiniai įsipareigojimai, disponuodama ieškovės lėšomis, kadangi neturėjo mokėti palūkanų už avansu pervestas lėšas.

88.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šalių 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2008 m. kovo 7 d. Terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti šalių susitarimu (2008 m. kovo 6 d. priedu Nr. 1 prie preliminariosios sutarties) buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 7 d., vėliau (2009 m. kovo 6 d. priedu Nr. 2) – iki 2010 m. kovo 7 d. Nuo 2010 m. kovo 7 d. atsakovė daugiau nei ketverius metus nebuvo saistoma jokių ikisutartinių ar sutartinių įsipareigojimų dėl buto, esančio (duomenys neskelbiami), pardavimo ieškovei, ir tik 2014 m. birželio 3 d. ieškovės siūlymu šalys pasirašė priedą Nr. 3, atnaujindamos derybas ir susitardamos sudaryti pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis iki 2015 m. birželio 30 d. Iš paminėtų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. (kai ieškovė pervedė atsakovei avanso dalį) iki 2010 m. kovo 8 d. (kai pasibaigė terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti) ir nuo 2014 m. birželio 3 d. (kai ieškovės vadovo iniciatyva buvo atnaujintos derybos dėl pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagal šalių sudarytą preliminariąją sutartį) iki 2015 m. gegužės 30 d. (kai baigėsi šalių nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti) ieškovės pervestu avansu naudojosi pagal paskirtį ir šiuo laikotarpiu atsakovė naudojosi ieškovės pervestu avansu negaudama naudos, kadangi šalys buvo sutarusios sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį ir atitinkamai avansas atliko mokėjimo paskirtį. Tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2014 m. birželio 2 d., kai šalių nesiejo jokie ikisutartiniai ar sutartiniai įsipareigojimai dėl buto, nesant šalių susitarimo dėl avanso įskaitymo į esamus ar būsimus nuostolius, atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovei sumokėtą avansą ir šiuo atveju nėra svarbios atsakovės nurodomos aplinkybės, jog ieškovė nereikalavo avanso grąžinti ar kad, kaip nurodo atsakovė, jai nebuvo poreikio skolintis piniginių lėšų. Taigi, perskaičiuota palūkanų suma už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2014 m. birželio 2 d. (už 1 546 dienas) sudarytų 115 336,15 Eur (453 834,57 Eur x 6 proc. x 1 546 d.÷ 365 d.). Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir atsakovės 115 336,15 Eur gauta nauda mažinamas atsakovei priteistinų nuostolių dydis. Tokiu būdu ieškinį patenkinus iš dalies ieškovei priteistina 392 584,57 Eur negrąžinto avanso suma, priešieškinį patenkinus iš dalies atsakovei priteistinas 196 333,91 Eur nuostolių atlyginimas (311 670,06 – 115 336,15) (atsakovės patirti nuostoliai, viršijantys baudą, ir atėmus atsakovės gautą naudą). Atlikus patenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų įskaitymą ieškovei iš atsakovių priteistina 196 250,66 Eur skola (avansas). 

Dėl procesinės bylos baigties

89.       Apibendrindama padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas bei teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 15 d. sprendimas keistinas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpį, kuriuo atsakovė neteisėtai naudodamasi ieškovės pervestu avansu gavo naudą, ir atitinkamai neteisingai apskaičiavo avansu gautos naudos dydį. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama ir iš atsakovės ieškovei priteisiama 196 250,66 Eur avanso. Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl priteistų 45 681,18 Eur palūkanų dydžio, paskaičiuotų už naudojimąsi atsakovės negrąžintu avansu laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. balandžio 16 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, priteisimo

90.       Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

91.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 30 177,30 Eur bylinėjimosi išlaidų: 4 753 Eur žyminio mokesčio už ieškinį; 7 211,60 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme; 4 820,82 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme; 2 705,56 Eur atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme; 1 500 Eur už teismo ekspertizę; 9 186,32 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant antrą kartą.

92.       Atsakovės patyrė 32 493,96 Eur bylinėjimosi išlaidų: 3 039 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį; 4 903,40 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme; 4 252 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą; 4 397,14 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme; 4 252 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą; 4 202,09 Eur atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme; 1 000 Eur už teismo ekspertizę; 6 448,33 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant antrą kartą.

93.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinio tenkinimo procentas sudaro 48 proc. (prašė 503 712,89 Eur, priteista 241 931,84 Eur); priešieškinio tenkinimo procentas sudaro 30 proc. (prašė 654 670,06 Eur, priteista 196 333,91 Eur). Todėl ieškovei priteisiama 48 proc. išlaidų, t. y. 14 485,10 Eur (30 177,30 Eur x 48 proc.), o atsakovėms priteisiama 30 proc., t. y. 9 748,19 Eur (32 493,96 Eur x 30 proc.) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

94.       Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovė prašė jos naudai priteisti 8 052,26 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas 3 521 Eur žyminis mokestis (akcinės bendrovės SEB banko 2023 m. birželio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 27202) už apeliacinio skundo padavimą, atstovavimo išlaidos: 2 261,64 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu už apeliacinio skundo parengimą ir 2 269,62 Eur už atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, todėl iš dalies 18 proc. ((212 842,20–115336,15) ÷ 555 842,20 x 100) patenkinus atsakovių apeliacinį skundą iš ieškovės atsakovėms priteisiama 2 269,62 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą ir 1 040,88 Eur ((3 521+2 261,64) x 18 proc.) išlaidų, susijusių su atsakovių apeliaciniu skundu, iš viso: 3 310,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atitinkamai ieškovei iš atsakovių priteisiama bylinėjimosi išlaidų dalis, susijusi su atsiliepimo į atsakovių apeliacinį skundą parengimu, t. y. 1 341,45 Eur (1 635,92 x 82 proc.). Pritaikius ieškovei ir atsakovėms priteistų sumų įskaitymą, atsakovėms iš ieškovės priteisiama 1 969,05 Eur (3 310,50 – 1 341,45) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“ (juridinio asmens kodas 300861560) iš atsakovės individualios L. P. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbiami)) ir subsidiariai iš atsakovės L. P. 196 250,66 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt šešis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt eurų 66 centų) avansą ir 45 681,18 Eur (keturiasdešimt penkių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro 18 centų) palūkanas, 6 procentų metines palūkanas iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai 5 procentų metines palūkanas iš atsakovės L. P. už 196 250,66 Eur Eur avansą, skaičiuojamas nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki visiško sprendimo įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir atsakovės L. P. lygiomis dalimis ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“ 14 485,10 Eur (keturiolika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 10 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ atsakovėms individualiai L. P. įmonei ir atsakovei L. P. 9 748,19 Eur (devynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 19 centų) bylinėjimosi išlaidų.“.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ atsakovėms individualiai L. P. įmonei ir atsakovei L. P. bendrai 1 969,05 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 5 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                        Marius Bajoras

 

 

                                                        Asta Radzevičienė

 

 

                                                        Tomas Venckus