Baudžiamoji byla Nr. 2K–252/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00028-2011-4

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                   1.2.7.2.2.3;

                                 2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl mažametės J. P. seksualinio prievartavimo) – laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 153 straipsnį (dėl mažamečių I. V. ir J. P. tvirkinimo) – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 309 straipsnio 4 dalį – keturiasdešimt parų arešto, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš V. P. priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. V. ir 20 000 Lt nukentėjusiajai J. P. Taip pat iš V. P. priteista 600 Lt proceso išlaidų Utenos rajono vyriausiajam policijos komisariatui ir 500 Lt nukentėjusiųjų atstovei V. M. išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendis. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo grasinant nužudyti, t. y. grasinant panaudoti fizinį smurtą, taip pat dėl I. V. seksualinio prievartavimo oraliniu būdu. V. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo) paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams.

V. P. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (mažametės J. P. seksualinis prievartavimas), perkvalifikuota pagal BK 153 straipsnį (mažametės J. P. tvirkinimas) ir V. P. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo) ir 153 straipsnį (dėl mažametės J. P. tvirkinimo) bei Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 153 straipsnį (dėl mažamečių I. V. ir J. P. tvirkinimo), 140 straipsnio 2 dalį ir 309 straipsnio 4 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. P. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. P. – jai iš V. P. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, pakeitus Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendį, V. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų seksualiai prievartavo mažametę I. V., gimusią (duomenys neskelbtini), t. y., pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės – negalėjimu dėl amžiaus suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, tenkino su ja savo lytinę aistrą analiniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu: paėmęs I. V. ranką ja lietė savo lytinį organą, kišo savo lytinį organą jai į analinę angą, lietė rankomis jos krūtinę, lietė rankomis bei bučiavo ir laižė jos lytinius organus, kišo į juos savo rankų pirštus, liepė ranka masturbuoti, čiulpti jo lytinį organą.

V. P. pagal BK 153 straipsnį nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų tvirkino mažametę J. P., gimusią (duomenys neskelbtini), t. y., pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės – negalėjimu dėl amžiaus suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, lietė rankomis nukentėjusiosios lytinius organus, analinę angą, taip pat liepė čiulpti bei ranka masturbuoti jo lytinį organą.

V. P. pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. pavasario iki 2011 m. rugpjūčio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų atliko mažamečių I. V., gimusios (duomenys neskelbtini), ir J. P., gimusios (duomenys neskelbtini), tvirkinimo veiksmus – demonstravo joms pornografinio turinio filmus, kuriuose atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, masturbacija, oralinis, analinis ir lytinis aktas.

V. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), čiulpdamas mažametės I. V., gimusios (duomenys neskelbtini), odą, padarė keturias kraujosruvas pažandžių srityse bei kakle ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas K. Rakauskas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendį: nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (mažametės I. V. seksualinis prievartavimas), perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį (mažametės I. V. tvirkinimas), išteisinti jį pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį (dėl mažamečių I. V. ir J. P. tvirkinimo demonstruojant joms pornografinio turinio dalykus) ir sumažinti V. P. paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra iš dalies neteisėtas ir nepagrįstas, nes šis teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Pažeidžiant BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, buvo suvaržyta V. P., kaip įtariamojo, vėliau – kaltinamojo, teisė į gynybą ir jis neturėjo galimybės gintis nuo jam pareikšto kaltinimo dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo, nes nuteistajam inkriminuotos veikos kaltinime (dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo) buvo nurodytos netiksliai ir nekonkrečiai.

Atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nuosprendyje nenurodė būtinų nuteistajam inkriminuoto I. V. seksualinio prievartavimo aplinkybių – laiko ir būdo, o tik abstrakčiai pažymėjo, kad nuteistasis mažametę seksualiai prievartavo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytą skaičių kartų. Taigi neaišku, kada ir kokie buvo padaryti atskiri seksualinio prievartavimo nusikaltimai, todėl buvo suvaržyta nuteistojo V. P. teisė į gynybą.

Priimdamas nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes pripažindamas V. P. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl daugelio mažametės I. V. seksualinio prievartavimo epizodų analinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, detaliai neišdėstė kiekvienos iš nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, kiekvieną šių veikų patvirtinančių įrodymų ir nepateikė išsamių motyvų, kaip vertina vieną ar kitą įrodymą dėl kiekvienos atskiros nusikalstamos veikos. Be to, teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes, kai kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos iš jų. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepaisė, rėmėsi tik bendru nukentėjusiosios I. V. parodymų išdėstymu, kurie dėl V. P. kaltinimo nenustatytą skaičių kartų seksualiai prievartavus šią nukentėjusiąją yra itin neinformatyvūs, nekonkretūs, kiekvienas iš epizodų atskirai nepatvirtintas kitais byloje esančiais įrodymais, o tai riboja kaltinamojo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Kartu, nuteisdamas V. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, tačiau nenurodydamas įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl kiekvieno iš epizodų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytų nenustatyto skaičiaus mažametės I. V. seksualinio prievartavimo sudėčių buvimo nuteistojo veikoje grindė vien tik nenuosekliais, prieštaringais ir iki galo neištirtais šios nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad V. P. dvejų metų laikotarpiu kelis kartus palietė kai kurias nukentėjusiosios kūno dalis ir vieną kartą kišo artyn savo lytinį organą, bet nukentėjusioji pabėgo.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad nukentėjusiosios I. V. parodymai apie nuteistojo veiksmus yra nekonkretūs ir prieštaringi. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ji nuolat kartojo neprisimenanti, ką dar turi pasakyti, ir tai, kad nuteistasis bandė kišti savo lytinį organą į analinę angą, parodė tik teisėjui ir psichologei užduodant nevienkartinius menamus klausimus (T. 1, b. l. 45–48, 56–59). Nukentėjusiosios I. V. parodymai taip pat prieštarauja nukentėjusiosios J. P. parodymams, t. y. ši nukentėjusioji nurodė, kad matė, kaip žaidžiant V. P. po antklode kišo savo lytinį organą I. V. į sėdmenis, tačiau pati nukentėjusioji I. V. tokius nuteistojo veiksmus paneigė. Kasatoriaus nuomone, kadangi kalbama apie vieną seksualinio prievartavimo analiniu būdu atvejį, tokie abiejų nukentėjusiųjų parodymai paneigia vieni kitus ir rodo, kad nukentėjusiųjų nurodomas įvykis yra išgalvotas. Be to, teisme primygtinai klausinėjant nukentėjusiąją I. V., ši tvirtino, kad, be jos nurodytų veiksmų, jokių kitų veiksmų nuteistasis jai neatliko, tačiau vėliau psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu, po to, kai pagyveno su jos bei nukentėjusiosios J. P. globos siekiančia ir bylos baigtimi suinteresuota močiute V. M., ir, manytina, šiai darant įtaką, davė visiškai naujus parodymus apie V. P. veiksmus (T. 1, b. l. 79–82). Teisme detaliau mažametės nukentėjusiosios I. V. parodymai nenagrinėti ir netirti, todėl iki galo neišaiškintos visos jos nurodytų atliktų su ja veiksmų aplinkybės, jų pobūdis, trukmė, intensyvumas, buvo ar ne tiesioginė intervencija į analinę angą, buvo ar ne tuo pat metu atlikti kiti nuteistojo veiksmai, susiję su lytinės aistros tenkinimu. Kasatoriaus nuomone, prieštaringi ir nenuoseklūs mažametės nukentėjusios I. V. parodymai apie tariamą seksualinę prievartą neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką prieš ją.

Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nes, kaip ir žemesnės instancijos teismas, seksualiniu prievartavimu laikė kiekvieną nuteistojo V. P. nukentėjusiosios I. V. palytėjimą, jo pasakytą žodį ar frazę. Kasatorius pažymi, kad seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju asmeniu, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilyginamas lytiniams santykiams, tačiau teismas nesiaiškino ir nevertino kiekvieno su mažamete atlikto neteisėto veiksmo seksualinio pobūdžio, intensyvumo, trukmės, padarymo aplinkybių ir ar tuo metu nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į jo lytinės aistros tenkinimą. Neišsiaiškinęs šių esminių aplinkybių, teismas nukentėjusiosios I. V. parodymus iš karto vertino kaip seksualinį prievartavimą, nors, jais tikint, pagal jų turinį mažametės nurodyti pavieniai atskiri ir tarpusavyje vienas su kitu nesusiję veiksmai, atitiktų tik nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, sudėties požymius. Tokias išvadas, kasatoriaus nuomone, patvirtina ir teismų praktika, nuo kurios apeliacinės instancijos teismas nukrypo, t. y. pripažino, kad V. P. tenkino lytinę aistrą su mažamete I. V. analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, nors byloje įvardijami tik atskiri, pavieniai mažametės nukentėjusiosios kūno palytėjimai, atlikti daugiau nei pusantrų metų laikotarpiu, o ne daugelis lytinės aistros tenkinimo atvejų analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisdami V. P. pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį. Nors atliktus nuteistojo gyvenamojoje vietoje kratą buvo rasta pornografinio turinio filmų, tačiau vien tai tiesiogiai nepatvirtina V. P. kaltės įvykdžius šiuos nusikaltimus. Nukentėjusiųjų parodymai apie jų per televizorių matytus vaizdo įrašus labai paviršutiniški, o atpasakojamas vienas galimai erotinis-pornografinis veiksmas, kaip minėtų inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyvusis požymis, nebuvo nagrinėtas ir įrodytas. Kasatorius tvirtina, kad byloje nenustatyta, kad bent vieną iš rastų filmų nuteistasis V. P. rodė mažametėms nukentėjusiosioms, kad bent vieno ir šių filmų epizodą nukentėjusiosios savo parodymuose atpasakojo. Taigi teismai, neišsiaiškinę ir nenustatę V. P. veikoje nusikaltimų, įtvirtintų BK 153 straipsnyje ir 309 straipsnio 4 dalyje, sudėčių objektyviųjų požymių – bent vieno pornografinio turinio filmo rodymo fakto, tačiau nuteisę jį dėl to, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, BPK 44 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat nesilaikė teismų praktikos, draudžiančios grįsti teismo nuosprendį prielaidomis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusiųjų I. V. ir J. P. atstovė pagal įstatymą V. M. prašo nuteistojo V. P. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nukentėjusiųjų atstovė nurodo, kad teismų sprendimai dėl V. P. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnį, 309 straipsnio 4 dalį ir 153 straipsnį, 140 straipsnio 2 dalį yra teisėti bei pagrįsti, todėl kasaciniame skunde nurodytų pagrindų juos keisti nėra. Be to, atstovė teigia, kad kasacinis skundas nėra pagrįstas jokiais naujais motyvais. Teismų sprendimuose V. P. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų visiškai įrodyta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo V. P. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas, nes tai daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios, o esant skundui – ir apeliacinės instancijos teismas. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai turi išspręsti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinio skundo motyvai dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo iš esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamias ir detalias išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas.

Skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepagrįsti, nes teismai, pripažindami V. P. kaltu dėl mažametės I. V. seksualinio prievartavimo, rėmėsi surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teismų baigiamuosiuose aktuose buvo aptarti ir tinkamai įvertinti nukentėjusiųjų I. V., J. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, teisme apklaustų nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės V. M., liudytojų parodymai, psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktas, ekspertės paaiškinimai, nuteistojo V. P. parodymai ir kiti bylos duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus kasaciniam skundui motyvus dėl V. M. suinteresuotumo bylos baigtimi ir galimos įtakos nukentėjusiųjų parodymams, pateikė išsamius argumentus, kodėl mažamečių parodymai pripažįstami tinkamais ir patikimais įrodymais nuteistojo V. P. kaltei pagrįsti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė darė kokią nors įtaką nukentėjusiosioms duoti neteisingus parodymus. Tai, kad nukentėjusiųjų parodymai nėra išgalvoti, patvirtino ir kitų bylos duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės. Vertindami nukentėjusiųjų I. V. ir J. P. parodymų patikimumą, teismai atsižvelgė į teismo psichiatrinių – psichologinių ekspertizių išvadas, ekspertės psichiatrės V. Kilikevičienės, patvirtinusios išvadas, paaiškinimus, liudytojų V. M., I. M., M. K., pedagogių V. R. ir S. Z. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad mažamečių I. V. ir J. P. parodymuose yra kai kurių prieštaravimų, tačiau jų nedaug ir jie neesminiai. Teismas konstatavo, kad I. V. ir J. P. parodymai vieni kitus tik papildo.

Skirtingai nei teigia kasatorius, teismai baigiamuosiuose aktuose labai kruopščiai ir išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios I. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, sugretino juos su kitos mažametės nukentėjusios J. P. parodymais, teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktuose užfiksuotais mažamečių liudijimais, kitais bylos įrodymais ir pagrįstai nusprendė, kad V. P. veiksmai prieš nukentėjusiąją I. V. atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtį. Nukentėjusiosios I. V. ir J. P., pasakodamos apie netinkamą V. P. elgesį su jomis, dėl mažametystės nesugebėjo konkrečiai nurodyti prieš jas naudotos seksualinės prievartos laikotarpio, tiksliau nurodyti seksualinio prievartavimo ir kitų nusikalstamų veiksmų aplinkybių, tačiau, nustatinėdami nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų apimtį, laiką, būdą, teismai rėmėsi realistiškais mažamečių mergaičių pasakojimais, kurie buvo pakankamai informatyvūs ir leido spręsti apie nuteistojo veiksmų teisinį vertinimą. Antai seksualinės prievartos laikotarpį jos siejo su tam tikrais kitais jų gyvenimo įvykiais – vaikų darželio lankymo laikotarpiu. Šios aplinkybės, priešingai kasatoriaus teiginiams, neduoda pagrindo manyti, kad pagal pateiktą kaltinimą V. P. negalėjo tinkamai apsiginti, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Dėl nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų ir galimo BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimo išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas ir padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos nuosprendis surašytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, išdėstytų BPK 331 straipsnyje, nepažeidė ir Lietuvos apeliacinis teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra pateikti išsamūs argumentai dėl kai kurių pirmosios instancijos teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, bausmės ir kitų klausimų.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo V. P. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Atribojant lytinės aitros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuo tvirkinamųjų veiksmų kaip BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Seksualinis prievartavimas yra formali nusikalstama veika ir jos kvalifikavimas nesiejamas nei su tos veikos pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Pirmosios instancijos nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuota, kad nuteistasis tenkino lytinę aistrą su I. V. ir kitokiais veiksmais (rankomis lietė nukentėjusiosios krūtinę, liepė čiulpti lytinį organą), kurie vertinant kiekvieną veiksmą atskirai atitiktų ne seksualinio prievartavimo, o mažamečio asmens tvirkinimo požymius, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip tęstinę, nukentėjusiosios kūno glostymas buvo ne vieninteliai kaltininko veiksmai, nes darydamas nusikalstamą veiką V. P. tenkino savo lytinę aistrą taip pat bučiuodamas bei laižydamas I. V. lytinius organus, kišo į juos savo pirštus, paėmęs nukentėjusiosios ranką lietė ja savo lytinius organus. Visi šie veiksmai yra lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu su vos 6–7 metų I. V., kuri dėl savo amžiaus negalėjo nei suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės, nei jiems pasipriešinti, o tenkindamas savo lytinę aistrą nuteistasis naudojosi jos bejėgiška būkle.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su skundo teiginiais dėl nepagrįsto V. P. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį. Byloje nustatyta, kad kratos V. P. gyvenamojoje vietoje metu rastos kompaktinės plokštelės su filmais, kurių turinys pornografinio pobūdžio ir kuriuos nuteistasis rodė mažametėms nukentėjusiosioms I. V. ir J. P. Nors nuteistasis kategoriškai neigė mažametėms demonstravęs pornografinio turinio dalykus, teismai pripažino, kad mažamečių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra patikimi, todėl darydami išvadas, pagrįstai rėmėsi jų parodymais. Nuteistojo V. P. atlikti veiksmai atitinka dviejų nusikalstamų veikų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose, požymius ir sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl teismai pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį.

Nuteistojo V. P. gynėjo K. Rakausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo reikalavimų laikymosi (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su įrodymų, sudariusių pagrindą V. P. nuteisti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už mažametės I. V. seksualinį prievartavimą, vertinimu, teigia, kad nukentėjusiosios I. V. parodymai nekonkretūs, iki galo neištirti, kad jiems darė įtaką globėja liudytoja V. M., prieštarauja kitos nukentėjusiosios J. P. parodymams. Be to, gynėjo nuomone, nuteisus V. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nesant jo kaltės įrodymų, neišdėsčius įrodymų dėl kiekvieno I. V. seksualinio prievartavimo epizodo ir jų vertinimo motyvų, buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.

Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai ir jų vertinimo – priimtinumo ar atmetimo aspektu – motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikimas vertinant įrodymus turi turėti objektyvų pagrindą – remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus bylos duomenys – tiek nuteistąjį V. P. kaltinančius, tiek jį teisinančius, kruopščiai patikrino nukentėjusiųjų I. V. ir J. P. parodymų patikimumą – įvertino jų realumą, logiškumą, atitikimą kitoms bylos aplinkybėms, palygino su kitais bylos duomenimis, pasisakė dėl prieštaravimų šalinimo. Nesutikti su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino įrodymų, be kita ko – ir nukentėjusiųjų I. V. bei J. P. parodymų, vertinimą bei jo atitikimą įstatymų reikalavimams ir padarė motyvuotas išvadas, kodėl tiki ir remiasi mažamečių nukentėjusiųjų parodymais grįsdamas savo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir patikrino gynybos versiją, kad nukentėjusioji I. V. davė neteisingus parodymus darant įtaką močiutei liudytojai V. M., tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius faktus, nenustatė. Taip pat teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų jauną amžių, jų įvykių atpasakojimą vaikiškais žodžiais, suaugusiems nebūdingais terminais, tai, kad parodymai atitiko kitas objektyvias turinčias reikšmės bylai aplinkybes (apie tėvų elgesį, darželio lankymą ir pan.), buvo nuoseklūs, iš esmės sutapo tarpusavyje ir vieni kitus papildė, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizių aktų išvadas, ekspertės V. Kilikevičienės paaiškinimus teisme, nukentėjusiųjų pedagogių V. R., S. Z. parodymus, jog nukentėjusiosios nelinkusios fantazuoti, taip pat tai, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir kiti netiesioginiai bylos įrodymai, pagrįstai ir motyvuotai pripažino, jog nukentėjusiųjų I. V. ir J. P. parodymai laikytini patikimais. Nedideli ir neesminiai mažamečių nukentėjusiųjų parodymų neatitikimai suprantami ir paaiškinami jų itin jaunu amžiumi, išgąsčiu ir baime dėl buvusių įvykių, kai prieš jas seksualinę prievartą ir tvirkinamuosius veiksmus atliko artimas šeimos narys. Taigi laikytina, kad abiejų instancijų teismai, vertindami nukentėjusiųjų mažamečių I. V. bei J. P. parodymus kitų bylos duomenų kontekste, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Kadangi teismų sprendimų aprašomosiose dalyse išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė kitus įrodymus, pripažinti, kad nebuvo laikomasi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisdami V. P. pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį, t. y. nurodomas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, tačiau iš skundo teiginių matyti, kad skundžiamas mažamečio asmens tvirkinimo, demonstruojant pornografinio turinio dalykus, veikų įrodytumas, teigiant, kad buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, EŽTK 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, taip pat kad nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

Nuteistojo V. P. kaltė padarius BK 153 straipsnyje, 309 straipsnio 4 dalyje nurodytas veikas įrodyta bylos duomenų visuma, t. y. iš dalies paties V. P. parodymais, patikimais nukentėjusiųjų I. V., J. P. parodymais, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktais, kratos, jos metu paimtų daiktų apžiūros, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertizės aktu, liudytojų N. K., V. M. parodymais, ekspertės V. Kilikevičienės teisme duotais paaiškinimais. Teismai išsamiai ištyrė, įvertino bylos duomenų visumą ir paneigė nuteistojo V. P. versijas, kad pornografinio turinio filmus nukentėjusiosios galėjo pamatyti atsitiktinai (per kambarį į dvi dalis skiriančią užuolaidą) arba pačios savarankiškai (be jo žinios) juos žiūrėdamos, be to, motyvuotai atmetė gynybos argumentaciją, kad nukentėjusiosios atpasakojo vieną matytą galimai erotinį–pornografinį filmo veiksmą, ir padarė išvadą, kad nuteistasis V. P. liepė nukentėjusiosioms žiūrėti pornografinio pobūdžio filmus, o mažametės juos žiūrėjo ir tai darė ne vieną kartą. Įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų kvalifikavimas kaip idealios sutapties pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį taip pat teisingas, nes mažamečiai asmenys buvo tvirkinami demonstruojant pornografinio turinio dalykus.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (I. V. seksualinis prievartavimas) ir kitų klausimų

Kasacinio skundo argumentai, kad dėl neaiškaus kaltinimo (jame nenurodžius konkretaus mažametės I. V. seksualinio prievartavimo laiko ir būdo) buvo pažeista įtariamojo, kaltinamojo, vėliau procese – nuteistojo teisė į gynybą ir padaryti esminiai BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimai, nepagrįsti.

Nors pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas ir būdas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi visada, tačiau kartu pripažįstama, kad kai nusikalstamos veikos laiko ar kitų svarbių aplinkybių tiksliai nustatyti neįmanoma, šios aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos kaip įmanoma tiksliau. Pažymėtina, kad tokios kategorijos bylose, kai seksualinio pobūdžio nusikalstama veika padaroma prieš mažametį asmenį, dažnai dėl jauno nukentėjusiojo amžiaus sunku itin tiksliai nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. Tokia situacija susidarė ir šioje byloje, tačiau, nepaisant to, tai nesutrukdė nustatyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes ir teisiškai įvertinti nuteistojo V. P. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą.

Iš V. P. pateikto kaltinimo ir teismų sprendimų nustatomųjų dalių matyti, kad jis pagal BK 150 straipsnio 4 dalį buvo nuteistas už tai, jog seksualiai prievartavo mažametę I. V. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytą skaičių kartų analiniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu – kišo savo lytinį organą jai į analinę angą, paėmęs I. V. ranką ja lietė savo lytinį organą, lietė rankomis jos krūtinę, lietė rankomis, bučiavo ir laižė jos lytinius organus, kišo į juos savo rankų pirštus, liepė ranka masturbuoti, čiulpti jo lytinį organą. Aplinkybių, kad nukentėjusioji I. V. buvo seksualiai prievartaujama tam tikru laikotarpiu ir nenustatytą skaičių kartų kaltinime nurodytais būdais, aprašymą lėmė tai, kad šioje byloje reikšmingiausius parodymus apie seksualinę prievartą davusios nukentėjusiosios I. V. ir J. P. negalėjo tiksliai nurodyti, kada ir kiek kartų buvo tenkinama lytinė aistra su I. V. Nukentėjusiosios neteisėtų veiksmų, atliktų prieš I. V., laiką siejo su darželio lankymu, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 11 d., taip pat bendrai, tačiau pakankamai informatyviai nurodė veiksmus, kuriuos V. P. tuo laikotarpiu atliko prieš mažametę, t. y. lytinės aistros tenkinimo būdus, tačiau, kiek kartų tai buvo daroma, negalėjo nurodyti. Nepaisant to, šių aplinkybių visumos pakako spręsti dėl V. P. veiksmų atlikimo laiko, pobūdžio ir kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, o aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes šios buvo nurodytos tokios, kokias objektyviai, pagal bylos duomenis pavyko nustatyti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinime nurodyta V. P. nusikalstama veika aprašyta kaip tęstinė, kurios padarymo laikas trunka nuo pirmo ir paskutinio veiksmo atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis V. P. bylos proceso metu niekada nenurodė, jog kaltinimas jam neaiškus, priešingai – visada tvirtino, kad šis jam suprantamas, be to, nepateikė dėl to jokių prašymų patikslinti kaltinimą ar kitaip papildyti tyrimą. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistajam V. P. pateiktas kaltinimas buvo nekonkretus ir tai pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, gintis nuo jo, taip pat, kad teismų sprendimuose išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Nėra ir teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais bei tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo V. P. neteisėtus veiksmus prieš I. V., kvalifikuotus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aitros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad V. P., pasinaudodamas nukentėjusiosios I. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, tenkino savo lytinę aistrą su ja analiniu būdu, savo varpą įvesdamas nukentėjusiajai į išeinamąją angą, ir kitokio fizinio sąlyčio būdu – paėmęs I. V. ranką ir ja liesdamas savo lytinį organą, liesdamas rankomis nukentėjusiosios krūtinę, liesdamas, bučiuodamas ir laižydamas jos lytinius organus, kišdamas į juos rankų pirštus ir liepdamas masturbuoti, čiulpti jo lytinį organą. Kaip pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, būtų galima sutikti, kad kai kurie iš aprašytų veiksmų, pvz., nukentėjusiosios kūno glostymas, tuos veiksmus vertinant atskirai, iš tikrųjų atitiktų ne seksualinio prievartavimo, o mažamečio asmens tvirkinimo požymius. Tačiau V. P. nuteistas už tęstinės nusikalstamos veikos padarymą, kuri reiškėsi ne tik nukentėjusiosios I. V. kūno glostymu, liepimu masturbuoti nuteistojo lytinį organą, jį čiulpti, tačiau lytinė aistra su nukentėjusiąja buvo tenkinama ir nuteistajam kišant savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą, bučiuojant bei laižant I. V. lytinius organus, kišant į juos savo pirštus, paėmus nukentėjusiosios ranką, liečiant ja savo lytinį organą. Atsižvelgiant į vieningą nuteistojo tyčios turinį tenkinti lytinę aistrą su mažametę I. V., visi šie tęstinio pobūdžio veiksmai laikini lytinės aistros tenkinimu analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai, kvalifikuodami V. P. veiksmus dėl mažametės seksualinio prievartavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 153 straipsnį teisinės galimybės nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. P. gynėjo Kęstučio Rakausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                         Gintaras Goda

                                                                                                                                                     Albinas Sirvydis

                                                                                                                                    Viktoras Aidukas