Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-08-07][nuasmeninta nutartis byloje][2-1415-619-2017].docx
Bylos nr.: 2-1415-619/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
MULTIASSET S.A. atsakovas
East-West United Bank S.A. atsakovas
Bankrutuojanti bankas "Snoras" 112025973 Ieškovas
"Valnetas" 135778275 ieškovo atstovas
Kategorijos:
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos

                                                                               Civilinė byla Nr. 2-1415-619/2017

                                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02626-2015-9

     Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.1.4

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

 

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo BAB bankas Snoras ieškinį atsakovams East-West United Bank S.A. ir Multiasset S.A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo bei spręsdama bylos teismingumo klausimą pagal atsakovų išreikštus prašymus ir  

 

n u s t a t ė:

              Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovams, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo jų sudarymo momento tarp atsakovų East – West United bank S.A. ir Multiasset S.A. 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą paskolos sutartį su vėlesniu 2011 m. lapkričio 8 d. pakeitimu; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovo BAB banko Snoras ir atsakovo East-West United Bank S.A. 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 8 d. sudarytas įkeitimo sutartis, taikyti restituciją ir ieškovui grąžinant atsakovo East-West United Bank S.A. perimtus ieškovui priklausančius 41 113 888,89 Eur arba priteisti ieškovui iš atsakovų patirtą žalą 41 113 888,89 Eur apimtimi kiekvieno iš alternatyvių reikalavimų tenkinimo atveju.

              Ieškinyje ieškovas nurodė, kad dėl banko Snoras bankroto bei išimtinės Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos, sutartinis teismingumas (Liuksemburgo teismų jurisdikcija pagal Paskolos ir įkeitimo sutartį) netaikomas, nes jo negalima pakeisti šalių susitarimu (CPK 31 str.). Dėl išimtinės Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos nurodė, kad ieškovas reiškia ieškinio reikalavimą įgyvendindamas ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p., kelia actio pauliana pagrindu reikalavimą. Dėl to nagrinėjamoje situacijoje sandorių ginčijimo teismingumo nustatymui Briuselis I reglamentas netaikomas, o 2000 m. gegužės 29 d. tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų taip pat netaikomas, nes į jo taikymo sritį nepatenka kredito įstaigų bankroto procedūros. Teismų praktikoje pripažįstama, kad iškėlus bankroto bylą, ginčo santykių teismingumas yra nulemiamas imperatyviųjų ĮBĮ nuostatų (14 str. 3 d.), numatančių išimtinę bankroto bylą nagrinėsiančio teismo jurisdikciją. Dėl nurodyto, ieškovo tvirtinimu, Liuksemburgo teismų kompetencija nagrinėjamoje situacijoje nėra aktuali. Taip pat nurodo, kad prašoma priteisti žala atsirado Lietuvos Respublikoje ir padaryta veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje (Briuselis I reglamento 7 str. 2 d.). Nurodė, jog Snorui ir jo kreditoriams žala padaryta sukuriant ir įgyvendinant neteisėtų veiksmų schemą, kuria be jokio teisėto pagrindo buvo perimtos Snoro lėšos. Tiek atlikti veiksmai, tiek įrodymai bei veiksmų pasekmės egzistuoja Lietuvoje, todėl ginčą tikslinga nagrinėti Vilniaus apygardos teisme. Taip pat nurodė, kad ieškinio reikalavimams taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Atsakovas East-West United Bank S.A. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė teismą pripažinti, kad ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra teismingi Liuksemburgo teismams ir ieškinį atsakovo atžvilgiu palikti nenagrinėtą; ir arba ieškovo reikalavimus atsakovo atžvilgiu nagrinėti pagal Liuksemburgo materialinę teisę. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad nesutinka su ieškovo pozicija, kad ieškinio pagrindu pradėta civilinė byla nagrinėtina Vilniaus apygardos teisme, EWUB nuomone, jo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai dėl paskolos ir įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais reikštini pagal buveinės vietą, t.y. Liuksemburgo teismuose. Nurodė, kad ieškovo reikalavimų teismingumas nustatytinas pagal 2000-12-22 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Briuselis I reglamentas) nuostatas. EWUB sutinka su ieškovo pozicija, jog nagrinėjamuoju atveju netaikomas 2000-05-29 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų dėl jo 1 str. 2 d. numatytos išimties. Pažymėjo, kad Briuselis I reglamentu siekiama nustatyti ypač nuspėjamas jurisdikcijos taisykles, o tai apima tiek ieškovo galimybę lengvai identifikuoti, į kurios valstybės teismą jis gali kreiptis, tiek atsakovo galimybę pagrįstai tikėtis ir numanyti, į kurios valstybės teismą jis gali būti patrauktas. Pagal šį principą jurisdikcija paprastai priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (juridinių asmenų buveinės vietos) teismui (žr., Briuselis I reglamento 10 ir 15 konstatuojamosios dalys, 4 str. 1 d., 63 str. 1 d.). Briuselis I reglamento 4 str. (anksčiau – 2 str.) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jurisdikcija šiuo pagrindu turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai įvardytų situacijų, kai jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Briuselis I reglamento nuostatos aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus, o specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, leidžiančių nukrypti nuo reglamento 4 str. (anksčiau – 2 str.) įtvirtinto imperatyvo, sąrašas yra baigtinis ir jos aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei nustatyta reglamente. Tokį specialiųjų jurisdikcijos taisyklių aiškinimą suponuoja saugumo principas, pagal kurį specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme jam gali būti iškelta byla. Nurodė, kad ieškovo pareikšti reikalavimai negali būti kvalifikuoti kaip patenkantys į  Briuselio I reglamento 1 str. 2 d. b) punkte įtvirtintą reglamento taikymo išimtį, o nagrinėjamai bylai aktualūs LAT išaiškinimai 2014-11-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 bei susiję ESTT išaiškinimai 2014-09-04 sprendime byloje C-157/13. Akivaizdu, kad nagrinėjamuoju atveju ieškovo reiškiami reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo negali būti pripažinti kaip tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję, jo reiškiami reikalavimai dėl Ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 str. – 1.82 str., 1.83 str. bei CK 6.66 str. pagrindu dėl to, jog ieškovui iškelta bankroto byla nesimodifikuoja ir netampa tiesiogiai susiję su bankroto byla ar iš jos tiesiogiai išplaukiantys: reikalavimą dėl šių sandorių nuginčijimo minėtais pagrindais tiek prieš iškeliant ieškovui bankroto bylą, tiek ir po jos iškėlimo galėjo reikšti visi ieškovo kreditoriai ir (ar) suinteresuoti asmenys, jei šiais sandoriais kokiu nors būdu buvo pažeistos šių asmenų teisės ar teisėti interesai; ieškovo reikalavimai grindžiami taisyklėmis, kurios nenukrypsta nuo įprastų civilinės teisės taisyklių ir nėra modifikuojamos tik dėl to, jog bankroto administratorius įgyja teisę ginčyti sandorius – pasinaudodamas tokia teise bankroto administratorius veikia ne savo, bet visų bendrovės kreditorių vardu ir interesais (ĮBĮ) 11 str. 5 d. 14 p.); ieškinio reikalavimų senaties terminai nagrinėjamuoju atveju taip pat taikomi ir bankroto administratoriaus reiškiamiems ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo ir žalos (CK 1.125 – 1.134 str., ĮBĮ 11 str.); ir nepaisant to, kad ieškinio tenkinimas būtų naudingas visiems ieškovo kreditoriams, nes padidėtų ieškovo bendra turto masė, pagal LAT nutartyje pateiktus išaiškinimus, nekeičia pareikštų reikalavimų pobūdžio. Taigi, ieškovo reikalavimai pareikšti EWUB atžvilgiu, nepaisant ĮBĮ 14 str. 3 d. nuostatų, patenka į Briuselis I reglamento taikymo sritį, todėl nagrinėtini Liuksemburgo teismuose (Briuselis I reglamento 23 str. 1 d., CPK) 29 str. ir 32 str.). Taip pat pažymi, jog pats ieškovas pripažįsta Briuselis I reglamento nuostatų taikymą nagrinėjamam ginčui.

Atsakovo vertinimu, ieškovas nepagrįstai remiasi Briuselis I reglamento nuostatomis, reglamentuojančiomis jurisdikcijos nustatymą pagal žalos atsiradimo vietą. Kaip nurodo pats ieškovas, paminėta taisyklė sieja jurisdikciją su tos valstybės teismais, kurie dėl žalos padarinių lokalumo turėtų geriausią galimybę priimti atitinkamą sprendimą. Akivaizdu, kad ginčijami sandoriai, paskolos ir įkeitimo faktas bei jų teisėtumui bei pagrįstumui nustatyti reikšmingos aplinkybės, pavyzdžiui taikytina teisė ir pan., yra ne Lietuvoje, o Liuksemburge. Todėl šių Sandorių teisėtumą bei su tuo susijusias pasekmes geriausiai galėtų įvertinti Liuksemburgo teismai. Tokią išvadą pagrindžia ir ESTT praktika. Vertindamas Briuselis I reglamento 7 str. 3 p. (anksčiau – 5 str. 3 p.) esantį vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, kriterijų ESTT yra pažymėjęs, kad ji gali apimti tiek vietą, kurioje įvyko žalą lėmusi aplinkybė, tiek vietą, kur atsirado pati žala, jei šios vietos nesutampa[1]. Paprastai bylose dėl deliktų ar kvazideliktų vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas gali geriausiai išnagrinėti bylą visų pirma dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo proceso. Atsakovo vertinimu akivaizdu, kad, remiantis Briuselis I reglamento 4 str. 1 d. (anksčiau – 2 str. 1 d.) bei 25 str. 1 d. (anksčiau – 23 str. 1 d.) ieškovo reikalavimai pareikšti EWUB atžvilgiu dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais nagrinėtini pagal EWUB buveinės vietą, t.y. Liuksemburgo teismuose.

Dėl taikytinos materialinės teisės atsakovas nurodė, kad ieškovo reikalavimai, pareikšti EWUB atžvilgiu nagrinėjamoje byloje, nagrinėtini ne pagal Lietuvos Respublikos, kaip teigia ieškovas, tačiau pagal Liuksemburgo materialinę teisę, nepriklausomai nuo to ar ieškovo reikalavimai teismingi Vilniaus apygardos teismui ar Liuksemburgo teismams. Taip manytina dėl keleto priežasčių: 1) remiantis 2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau tekste – Roma I reglamentas) 3 str. 1 d. ir 12 str. 1 d. nuostatomis sutarčiai (jos aiškinimui, vykdymui, pasibaigimui ir negaliojimo pasekmėms) taikoma šalių pasirinkta teisė. Nagrinėjamuoju atveju, šalys aiškiai susitarė būtent dėl Liuksemburgo teisės taikymo (žr., Paskolos sutarties III 24 p., Įkeitimo sutarties III 7 p.) (CK 1.37 str. 1 d., CK 6.189 str. 1 d.); 2) net jei sutiktų su ieškovo argumentu, kad jo reikalavimui dėl žalos priteisimo taikytina materialinė teisė nustatoma pagal 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau tekste – Roma II reglamentas) nuostatas, pagrįstai teigtina, kad ieškovo reikalavimams atsakovo EWUB atžvilgiu vis vien taikytina Liuksemburgo teisė. Remiantis Roma II reglamento 4 str. 1 d. „[j]eigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado“. Tačiau reglamento to paties straipsnio 3 d. numatyta, kad „[j]eigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ar 2 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos šalies teisė“. Be to, remiantis CK 1.43 str. 1 d. „[š]alių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių“. Ieškinio reikalavimai dėl žalos yra akivaizdžiai kur kas labiau susiję su Liuksemburgu – įkaitą priėmęs ir paskolą išdavęs EWUB yra Liuksemburge įsteigtas ir pagal jo įstatymus veikiantis bankas, įkaito priėmimo ir paskolos suteikimo vieta yra Liuksemburge, įkaito įskaitymas Multiasset neįvykdžius prievolių EWUB (žala kilo būtent dėl Multiasset negalėjimo vykdyti prievolių EWUB) buvo taip pat atliktas Liuksemburge; 3) ieškovo reikalavimams dėl Ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytina materialinė teisė negali būti nustatytina pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2001-04-04 Direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo nuostatas. Direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, toks šių teisės aktų taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, esant tam tikrų sąlygų visumai. Direktyvos nuostatos, kuriomis remiasi ieškovas (konkrečiai – Direktyvos 10 str. 2 d. d) ir l) p.) buvo perkeltos į BĮ. Remiantis BĮ 90 str. 2 d. Lietuvos Respublikos teismo pradėtos likvidavimo procedūros atliekamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Pagal BĮ 90 str. 6 d. 6 p. „<...> reguliuojamoje rinkoje sudaromiems sandoriams taikoma tokius sandorius reglamentuojančioje sutartyje nurodyta teisė“. Remiantis paminėta nuostata, nagrinėjamuoju atveju taikytina būtent Liuksemburgo teisė. Kita vertus, nuostatos, kuriomis remiasi ieškovas netaikomos bankroto administratoriaus ieškiniams dėl ieškovo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir niekaip su tokiais reikalavimais ar jų padariniais nesusijusios. Direktyvos 10 str. 1 d. numato, kad „[kredito įstaiga likviduojama pagal jos buveinės valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus“ išskyrus kai Direktyvoje numatyta kitaip. To paties straipsnio 2 d., kuria remiasi ieškovas, numatyta, kad buveinės valstybės narės teisėje pirmiausia nustatoma „d) likvidavimo procedūros padariniai galiojančioms sutartims, kuriose viena iš šalių yra kredito įstaiga“ ir „l) taisyklės, susijusios su visiems kreditoriams žalingų teisės aktų užginčijimu, panaikinimu arba nevykdymu“. Paminėtos nuostatos yra tiesiog nuoroda į tai, ką turi reglamentuoti valstybės narės pagal kurios teisę vykdomos kredito institucijos likvidavimo procedūros teisė, o ne kam taikytina tokios valstybės narės teisė. Nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisę teismas nuspręstų taikyti, teismas privalo atsižvelgti, įvertinti ir taikyti nagrinėjamam ginčui aktualias imperatyvias Liuksemburgo teisės normas (Roma I reglamento 3 str. 3 d., Roma II reglamento 16 str., CK 1.11 str. 2 d.). Taigi, teigtina, kad ieškovo reikalavimams EWUB atžvilgiu nagrinėjamuoju atveju taikytina būtent Liuksemburgo materialinė teisė.

              Atsakovas Multiasset S.A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį patikti nenagrinėtą, palaikė atsakovo East-West Uniterd bank S.A. argumentus dėl teismingumo ir taikytinos teisės.

              Ieškovas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškinio teismingumo. Papildomai paaiškinimuose nurodė, kad ieškinyje keliami reikalavimai priteisti iš atsakovų ieškovo patirtą žalą dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, organizuojant ir įsitraukiant į neteisėtą Snoro lėšų pasisavinimo schemą, taip pat pripažinti šios schemos pagrindu pasirašytas paskolos ir įkeitimo sutartis negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, taip pat Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.80 – 1.82 str. ir 1.86 str. pagrindu. Pažymėjo, kad reikalavimas priteisti žalą yra teismingas Vilniaus apygardos teismui. Nurodė, kad atsakovo East – West atžvilgiu nustatant ginčų teismingumą yra taikomas Briuselis I reglamentas, atsakovo Multiasset atžvilgiu Lugano konvencija, pagal kuriuos jurisdikcijos pagrindimas pagal žalos atsiradimo vietą yra analogiškas (Brisuelis I reglamento 7 str. 2 p., Lugano konvecijos 5 str. 3 d.). Taigi, ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo, jį gali pareikšti vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis teisme. Ieškovo tvirtinimu, neteisėtas susitarimas, kuriuo buvo padaryta žala, iš esmės buvo inicijuotas Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčių asmenų, pagrindinių akcininkų ir darbuotojų. Liuksemburgas ir Šveicarija tėra tik vietos, kuriose lėšos buvo išgrobstytos, pasitelkiant reikšmingą atsakovų indėlį. Ieškovo įsitikinimu, pagrindė žalos atsiradimo vieta būtent Snoro buveinės ir veiklos vieta, čia kreditoriai patiria žalą. Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis papildomai nurodė, kad Įkeitimo sutarties 7 p. bei Paskolos sutarties 25 punkte numatyti susitarimai dėl Liuksemburgo miesto teismingumo tiek pagal Lugano konvenciją, tiek pagal Briuselis I reglamentą nėra leistini, susitarimas yra vienpusis, nelygiavertis, nekonkretus, todėl Sutartinis teismingumas netaikytinas. Kita vertus, Snoras nėra paskolos sutarties šalis, todėl jurisdikcinio susitarimo nėra saistomas. Taip pat nurodė, kad ginčo teismingumas gali būti byloje nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, nes atsakovas nurodo, kad veiksmai, kuriais ieškovui buvo padaryta žala atlikti Liuksemburge, todėl ten turi būti nagrinėjama byla. Ieškovo tvirtinimu, nagrinėjant bylą iš esmės gali paaiškėti daug bylos aplinkybių, kurios gali būti išsklaidytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius esminius bylos faktus.

              Ieškovo ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

              Bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.).

              Atsakovai pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad byla yra teisminga Liuksemburgo teismui, tuo klausimu išdėstė savo poziciją.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo jų sudarymo momento tarp atsakovų East – West United bank S.A. ir Multiasset S.A. 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą paskolos sutartį su vėlesniu 2011 m. lapkričio 8 d. pakeitimu; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovo BAB banko Snoras ir atsakovo East-West United Bank S.A. 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 8 d. sudarytas įkeitimo sutartis, taikyti restituciją ir ieškovui grąžinant atsakovo East-West United Bank S.A. perimtus ieškovui priklausančius 41 113 888,89 Eur arba priteisti ieškovui iš atsakovų patirtą žalą 41 113 888,89 Eur apimtimi kiekvieno iš alternatyvių reikalavimų tenkinimo atveju.

Ieškovo ieškinys yra grindžiamas aplinkybe, kad pasinaudoję neteisėtomis pinigų pasisavinimo schemomis atsakovai padarė ieškovui daugiau nei 41 mln Eur žalą. Ieškovas ginčija sandorius actio pauliana pagrindu, be to, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei pažeidžiantiems viešąją tvarką. Nurodė, kad pripažinus sutartis negaliojančiomis Multiasset turėtų grąžinti East-West jai suteiktas lėšas, o East-West turėtų grąžinti Snorui be pagrindo perimtas Snoro lėšas, buvusias Snoro sąskaitoje East-West banke. Jeigu teismas laikytų, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl restitucijos taikymo, tokiu atveju Snorui turi būti atlyginta padaryta žala. Kadangi be atsakovų veiksmų nebūtų įvykdyta Sutarčių schema, atsakovai laikytini atsakingais už žalos padarymą Snorui solidariai, todėl turi atlyginti žalą 41 113 888,89 Eur, t.y. ta apimtimi, kuria sumažėjo Snoro turtas. Taigi, ieškovas ginčija sandorius, kuriuos pripažinus negaliojančiais būtų taikoma restitucija, o netaikius restitucijos, ieškovui turi būti atlyginta žala ta apimtimi, kuria sumažėjo jo turtas.

              Atsakovo East-West United bank S.A. buveinės adresas Liuksemburge, atsakovo Multiasset S.A. - Ženevoje, Šveicarijoje.

              Ieškovas ieškinyje bei papildomuose paaiškinimuose Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir žalos atlyginimo grindžia ĮBĮ 14 str. 3 d. nuostatomis, numatančiomis išimtinę bankroto bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją bei Briuselis I reglamento 7 str. 2 d., Lugano konvencijos 5 str. 2 d.. Nurodė, kad prašoma priteisti žala atsirado Lietuvos Respublikoje ir padaryta veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje (žala Snorui ir jo kreditoriams padaryta sukuriant bei įgyvendinant neteisėtų veiksmų schemą, kuria be jokio teisėto pagrindo perimtos Snoro lėšos), tiesioginiai žalos padariniai patiriami Lietuvos Respublikoje, jo nuomone teismingumo perkėlimas pagal atsakovų buveinę būtų mažų mažiausiai neteisingas. Tvirtina, jog susitarimas dėl teismingumo neatitinka tokio pobūdžio keliamiems reikalavimams, ieškovas nėra saistomas jurisdikcinio susitarimo, o Sutartys yra fiktyvios. Taip pat teigia, kad ieškinys atitinka visus ieškinio priskirtinumo susijusiai su bankroto byla kriterijus.

Bylos duomenimis, 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo sudaryta Tarpbankinė indėlio sutartis Nr. 1/11 tarp banko AB Snoras ir East-West United bank S.A. Pagal sutarties 4 p. sutarčiai ir visiems iš jos kylantiems ar su ja susijusiems klausimams galioja Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės įstatymai. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teismai turi išimtinę jurisdikciją spręsti visus ginčus, kylančius iš šios sutarties ar su ja susijusius.

              Nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. (su vėlesniu 2011 m. lapkričio 8 d. pakeitimu) buvo sudaryta ginčijama Paskolos sutartis tarp East-West United Bank S.A. ir Multiasset S.A. (paskolos gavėjo), kuria bankas suteikė 41 000 000 Eur paskolą. Pagal sutarties 24 p. Sutarčiai ir visiems klausimams, kylantiems iš sutarties ar su ja susijusiems taikomi Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės įstatymai, o pagal 25.1 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės teismai turi išimtinę jurisdikciją spręsti visus ginčus, kylančius iš šios sutarties ar su ja susijusius. 25 str. yra Banko naudai, šio straipsnio nuostatos nedraudžia bankui pradėti su ginču susijusį procesą bet kuriuose kituose jurisdikcijos teismuose.

              Ginčijama 2011 m. lapkričio 8 d. Įkeitimo sutartis buvo sudaryta tarp East – West United bank S.A. ir AB banko Snoras, sutartis sudaryta Liuksemburge. Pagal šią sutartį Snoras įkeitė savo lėšas Multiasset įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui. Pagal įkeitimo sutarties 7 p. sutarčiai taikomi Liuksemburgo įstatymai ir Liuksemburgo miesto teismas turi jurisdikciją spręsti ginčus, kylančius pagal įkeitimo sutartį. Ši nuostata parengta Banko, kuris gali nuspręsti iškelti bylą Įkaito davėjui jurisdikcijoje pagal jo juridinį adresą arba bet kuriame teisme, kuris sutiktų su jo jurisdikcija, naudai.

Taigi, atsakovai tarpusavyje ir ieškovas bei atsakovas East – West United bank S.A. yra sudarę susitarimą dėl kitos valstybės jurisdikcijos pasirinkimo, pagal kurį, šalių sutartims ir visiems iš jų kylantiems klausimams išimtinę jurisdikciją spręsti visus ginčus turi Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teismai.

Byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą, kadangi ieškovo ir atsakovų buveinės yra Lietuvoje ir Liuksemburge bei Šveicarijoje. Atsakovas East-West įsteigtas Liuksemburge, jo atžvilgiu nustatant ginčų teismingumą yra taikomas Briuselis I reglamentas. Lietuva ir Šveicarija yra Lugano konvencijos dalyvės, byla laikytina neabejotinai „civiline ar komercine byla“(Lugano konvencijos 1 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad tiek Briuselis I reglamentas, tiek Lugano konvencija nustato fundamentalią teismingumo taisyklę, pagal kurią bylos turi būti atsakovui keliamos tos valstybės teismuose, kurių teritorijoje yra atsakovo buveinė (Briuselis I reglamento 10 ir 15 konstatuojamosios dalys, 4 str. 1 d., 63 str. 1 d.; Lugano konvencijos 2 str. 1 d.), šios nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, jų sąrašas yra baigtinis, jos aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei nustatyta reglamente. Įkeitimo sutarčiai yra taikomas sutartinis teismingumas dėl kurio šalys yra susitarusios (Briuselis I reglamentas 25 str., CPK 788 str. 1 d.)  ir atsakovui prašant (CPK 788 str. 2 d.), teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos byloje (CPK 782 str.).

Teismas, pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-685-219/2015 šiuo atveju sutinka su atsakovo East – West United bank S.A. pozicija byloje, kad ieškovo reikalavimai negali būti kvalifikuojantys kaip patenkantys į Briuselio I reglamento 1 str. 2 dalies b punkte įtvirtintą reglamento taikymo išimtį, nes ieškovo reiškiami reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo negali būti pripažinti kaip tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję: reikalavimą dėl šių sandorių nuginčijimo ieškovo nurodytais pagrindais CK 1.80 str. – 1.82 str., 1.83 str., CK 6.66 str. pagrindu gali pareikšti tiek prieš iškeliant bankroto bylą, tiek po jos iškėlimo ieškovo kreditoriai ar suinteresuoti asmenys, jeigu yra pažeistos šiais sandoriais jų teisės ir teisėti interesai; reikalavimai nenukrypsta nuo įprastų civilinės teisės taisyklių ir nėra modifikuojamos tik dėl to, jog ieškinį reiškia bankroto administratorius, taikomi analogiški ieškinio senaties terminai kaip ir bankroto administratoriaus reiškiamiems ieškiniams. Taigi, ieškovo reikalavimai, nepaisant ĮBĮ 14 str. 3 d. nuostatų, patenka į Briuselis I reglamento taikymo sritį, todėl nagrinėtini Liuksemburgo teismuose (Reglamento 23 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad Lugano konvencija tuo pačiu riboja valstybių konvencijos dalyvių teismų jurisdikciją ir nustato, jog teismai privalo atsisakyti nagrinėti bylą, kai ji teismui nėra teisminga. Šiuo atveju teismo vertinimu byla nepriskirta išimtiniam teismingumui pagal Lugano konvencijos 22 str., nėra aplinkybių, aptartų konvencijos 8, 15, 18 str. Įvertinus, kad šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčų teismingumo (CPK 788 str. 1 d.)  ir atsakovui prašant (CPK 788 str. 2 d.), teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos byloje (CPK 782 str.). Pažymėtina ir tai, kad šalių susitarimas dėl teismingumo yra rašytinis, turinys yra aiškus ir išsamus, taigi jis atitinka Lugano konvencijos 23 str. 1 d. tokiems susitarimams keliamus reikalavimus.

Ieškovas teigia, kad tiek pagal Briuselis I reglamento 7 str. 2 p., tiek pagal Lugano konvencijos 5 str. 3 d. ieškinys gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis teismuose.

Pažymėtina, kad į sąvoką „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ patenka tiek vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, tiek vieta, kurioje atsirado žalingi padariniai. Tiek reglamentas, tiek konvencija minėtą taisyklę grindžia ypač glaudžiu ryšiu tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo; atitinkamai tai reiškia, kad jurisdikcija tokiam teismui turėtų būti priskirta siekiant patikimo teisingumo vykdymo ir proceso efektyvumo, nes dėl žalos padarinių lokalumo tokie teismai turėtų geriausią galimybę priimti atitinkamą sprendimą. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad ginčijami sandoriai bei paskolos ir įkeitimo faktas bei jų teisėtumui ir pagrįstumui nustatyti reikšmingos aplinkybės yra Liuksemburge, o ne Lietuvoje (pvz. taikytina sutartinė Liuksemburgo teisė, indėlio sutartis, ginčo sutartys sudarytos Liuksemburge, įkaitą priėmęs ir paskolą išdavęs EWUB yra Liuksemburge įsteigtas ir pagal jo įstatymus veikiantis bankas, įkaito įskaitymas Multiasset neįvykdžius prievolių EWUB (žala kilo būtent dėl Multiasset negalėjimo vykdyti prievolių EWUB) buvo taip pat atliktas Liuksemburge). Svarbu ir tai, kad remiantis ESTT praktika ir doktrina, nustatant žalingo įvykio padarymo vietą yra reikšminga tik fizinė vieta, kurioje galimas pažeidėjas atliko tam tikrus veiksmus, sukėlusius žalą ir reikšminga ir vertintina tik tiesioginė žala. Ieškovas byloje prašo pripažinus sandorius negaliojančiais taikyti restituciją, o jeigu teismas jos netaikytų, tada atlyginti žalą. Taigi, šiuo atveju ieškovas prašo atlyginti finansinius nuostolius, savo finansinių interesų centre, kas neturėtų būti pagrindas jurisdikcijai Lietuvoje nustatyti. Ir nors ieškovas nurodo, kad tiesioginiai padariniai patiriami būtent Lietuvos Respublikoje, žalą patyrė kreditoriai, jų reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka ir apimtimis Lietuvos Respublikoje, šios aplinkybės teismo vertinimu nėra reikšmingos, nes bankroto teisėje tokių lėšų pirminis gavėjas yra bankas Snoras, o ne kreditoriai, kuriems įmonės turtas paskirstomas vėliau įstatymo nustatyta tvarka. Todėl šiuo atveju teismas nesutinka su ieškovo pozicija, kad žalingi veiksmai atlikti Lietuvoje ir kad žala atsirado Lietuvoje.

              Kadangi po bylos iškėlimo paaiškėjo, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams,  pareiškimas paliktinas nenagrinėtas (CPK 782 str.).

Teismas,  vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 291-292, 782 straipsniu,

nutaria:

Ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą.

Išaiškinti teisę kreiptis su ieškiniu į atitinkamą Liuksemburgo teismą.

 

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą. 

 

Teisėja                                                                      Andrutė Kalinauskienė                                                                  

 


[1] žr., pvz., ESTT sprendimo Handelskwekerij Bier v Mines de Potasse d'Alsace, C-21/76, ECLI:EU:C:1976:166, 24–25 p., ESTT sprendimo Folien Fisher ir Fofitec, C-133/11, ECLI:EU:C:2012:664, 39 p. ir kt.


Paminėta tekste:
  • CPK 31 str. Išimtinis teismingumas
  • 3K-3-214/2014
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK6 6.66 str. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana)
  • CK
  • CPK
  • CK6 6.189 str. Sutarties galia
  • CK1 1.43 str. Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė
  • CK1 1.11 str. Užsienio teisės taikymo apribojimas
  • CPK 782 str. Neteismingumo pasekmės
  • CPK 788 str. Susitarimas dėl Lietuvos teismų kompetencijos apribojimo
  • 3K-3-685-219/2015