Civilinė byla Nr. e2-1337-1171/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12826-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.5; 1.3.2.9.6; 1.3.2.9.7; 3.2.6.1; 3.4.1.7

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilma Brazinskienė,

sekretoriaujant Kristinai Murauskienei,

dalyvaujant ieškovui V. L.,

atsakovės atstovams J. K. ir advokatui Aivarui Žilvinskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei Lietuvos mokslo tarybai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo.

Teismas

nustatė:

ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos mokslo tarybai, kuriame prašo: pripažinti, kad Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ ir jo pagrindu atsakovės atliktas šalis siejusios darbo sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir jį panaikinti, t. y. pripažinti atsakovės atliktą darbo sutarties nutraukimą ir tuo pagrindu įvykusį ieškovo atleidimą neteisėtu; grąžinti ginčo šalis į iki darbo sutarties nutraukimo buvusią padėtį, t. y. grąžinti ieškovą į darbą pas atsakovę, sąlygomis nustatytomis darbo sutartyje; priteisti ieškovui iš atsakovės su neteisėtu atleidimu iš darbo susijusias sumas – vidutinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2023 m. birželio 5 d.) iki sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas neteisėtu įvykdymo dienos; priteisti ieškovui iš atsakovės netesybas (vidutinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių) už vėlavimą atsiskaityti nustatyta tvarka ir periodiškumu priverstinės pravaikštos laikotarpiu, sumokant vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš nustatyta tvarka ir periodiškumu uždelstų atsiskaityti mėnesių skaičiaus; priteisti kompensaciją, ją skaičiuojant nuo vidutinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių, už nepanaudotas atostogas susidariusias priverstinės pravaikštos laikotarpiu.

Ieškinyje nurodė, kad 2020 m. liepos 14 d. tarp ieškovo ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (toliau – ir MITA) buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1V-225 (toliau – darbo sutartis) su vėlesniais šios darbo sutarties pakeitimais ir papildymais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1036 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu“ nuo 2022 m. gruodžio 1 d. MITA prijungimo būdu buvo prijungta prie Lietuvos mokslo tarybos (toliau – atsakovė arba taryba). Nutarimu patvirtinto reorganizavimo sąlygų aprašo 13 p. Vyriausybė įpareigojo po reorganizavimo veiklą tęsiančią instituciją – tarybą, užtikrinti MITA veiklos tęstinumą, sutartinių, finansinių ir kitų įsipareigojimų vykdymą bei darbo santykių tęstinumą. Įgyvendinant MITA ir tarybos vadovų 2022 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. 2V-124/V-303 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo sąlygų aprašo sudarymo“ sudaryto reorganizavimo sąlygų aprašo 18 p., MITA direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 5V-322 „Pranešimas apie darbo santykių tęstinumą reorganizavimo atveju Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros darbuotojams“, šį raštą siunčiant el. paštu, ieškovas buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK) 51 straipsnio 5 dalimi, ieškovui sutikus tęsti darbo teisinius santykius taryboje, į tarybą ieškovas bus perkeltas, t. y. darbo teisiniai santykiai taryboje bus tęsiami tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis ieškovas buvo įdarbintas MITA. Ieškovui sutikus su darbo teisinių santykių tomis pačiomis sąlygomis tęsimu taryboje, taryba apie ieškovo įdarbinimą informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra), kurios 2022 m. gruodžio 7 d. pranešimu turimoje asmeninėje Sodra paskyroje ieškovas buvo informuotas, kad „...draudėjas LIETUVOS MOKSLO TARYBA pateikė duomenis apie Jūsų įdarbinimą ir valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2022-12-01...“, t. y. taryboje buvo įdarbintas ir darbo teisiniai santykiai buvo tęsiami pagal darbo sutartį, nors darbo sutartis per DK 51 straipsnio 6 dalį imperatyviai reikalaujamą terminą nebuvo pakeista, kaip to reikalaujama darbo teisės normų. Pažymi, kad ieškovo sutikimas persikelti dirbti pas atsakovę patvirtinamas ir atsakovo 2022 m. gruodžio 2 d. apie 8.58 val. tarybos darbuotojams siųstu elektroniniu laišku, kuriame nurodomas ieškovo vardas, pavardė bei kiti kontaktiniai duomenys. Ieškovui buvo sukurti prisijungimai prie tarybos informacinių sistemų, suteikti darbui reikalingi įrankiai (kompiuteris, mobilaus ryšio telefonas). Prieš naują darbinės veiklos etapą taryboje, ieškovas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d. išėjo iš anksto suplanuotų jam priklausančių kasmetinių atostogų. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė dar 2023 m. lapkričio 17 d. vykusio susitikimo informavo ieškovą, kad atsakovė dar 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos struktūros patvirtinimo“ pasitvirtino naują struktūrą ir taip ieškovui nieko nežinant faktiškai eliminavo DK 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ir ieškovui įstatymo taikomą garantiją – iš verslo pardavėjo verslo perėmėjui perėję darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo, nors žinojo, kad taryboje ieškovo darbo teisiniai santykiai turėjo būti tęsiami pagal darbo sutarties sąlygas. Grįžus iš kasmetinių atostogų ir ieškovui vis dar tikintis, kad atsakovė laikysis DK 51 straipsnio 3 dalies, rašto, bendro MITA ir įsakymo 18 punkto, nutarimu patvirtinto reorganizavimo sąlygų aprašo 13 p., 2023 m. sausio 10 d. ieškovas iš atsakovės el. paštu ir per atsakovės naudojamą dokumentų valdymo sistemą, prie kurios prisijungimus atsakovė ieškovui sukūrė, kas dar kartą patvirtinama, kad ieškovas sutiko persikelti ir persikėlė dirbti pas atsakovę, sąlygomis, kurios įtvirtintos DK 51 straipsnio 3 dalį, gavo siūlymą „Dėl darbo sutarties sąlygų keitimo“, kuriuo atsakovė informavo ieškovą, kad atsižvelgiant, kad tarybos Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas užima valstybės tarnautoja, MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus funkcijos ir ieškovo šiame skyriuje eitos vedėjo pareigos po tarybos struktūrinių pokyčių tapo nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, pasiūlyti taryba negali, ieškovui pasiūlė nuo 2023 m. sausio 10 d. užimti tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės lygis A1, pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas – 14, kurį sudaro 11,6 pareiginės algos bazinių dydžių A1 lygio pareigybei padidintų 20 procentų) pareigas (toliau – siūlymas), t. y. ieškovas gavo siūlymą keisti darbo sutarties būtinąsias sąlygas, siūlymu pažymint, kad ieškovui nesutikus su siūlymu taryba ketina atleisti ieškovą iš pareigų pagal DK 57 straipsnio 4 dalį. Siūlymu taip pat buvo nurodyta, kad atsakymą į siūlymą ieškovas privalo pateikti atsakovui iki 2023 m. sausio 15 d., t. y. per 3 darbo dienas, o ne per 5 darbo dienas, kaip imperatyviai numato DK 45 straipsnio 2 dalis, antraip atsakovė vertins, kad su siūlymu ieškovas nesutinka. Gavęs siūlymą ir siekdamas suprasti siūlymo esmę ir turinį ieškovas 2023 m. sausio 10 d. apie 9.18 val. el. laišku kreipėsi į atsakovę informuodamas, kad siūlymą gavo ir apie savo sprendimą informuos iki siūlyme nurodyto termino, nors jau siūlymo gavimo momentu matėsi, kad atsakovės reikalaujamas atsakymo pateikimo terminas į siūlymą prieštarauja 5 darbo dienų terminui, kurį privalėjo nustatyti ir išlaikyti atsakovė. Taip pat šiuo kreipimusi į atsakovę, ieškovas paprašė patikslinti atsakovės atleidimo pagrindą, jei ieškovas nesutiks su siūlymu. 2023 m. sausio 11 d. apie 8.04 val. atsiųstu el. laišku atsakovė pabandė patikslinti atsakovės siūlyme nurodytą ieškovo atleidimo pagrindą pastarajam nesutikus su siūlymu, tačiau iš pateikto atsakovės paaiškinimo išsiaiškinti koks visgi būtų ieškovo atleidimo teisinis pagrindas taip ir nepavyko. Gavęs šį atsakymą ieškovas pakartotinai 2023 m. sausio 11 d. apie 8.49 val. el. laišku kreipėsi į atsakovę prašydamas nurodyti konkrečią DK 57 straipsnio dalį ir punktą, nustatantį atleidimo pagrindą, o ne procedūrinę pagrindo įgyvendinimo tvarką, kurios pagrindu ieškovui galimai nesutikus su atsakovės siūlymu, ieškovas bus atleidžiamas iš užimamų pareigų, nes siūlymo turinys iki galo ieškovui nėra suprantamas ir aiškus. 2023 m. sausio 12 d. apie 11.56 val. atsiųstu el. laišku atsakovė nurodė, kad ieškovui nesutikus su siūlymu jis bus atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nors iki to siūlyme tai įvardinta nebuvo, o tokie atsakovės veiksmai prieštarauja jo atliktiems veiksmams ir pozicijai, taip pat prieštarauja jo veiksmams nurodytiems 2023 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“, nes 2023 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ nurodoma, kad ieškovas iš užimamų pareigų buvo atleistas vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu. Gavęs šį atsakymą ieškovas 2023 m. sausio 12 d. apie 13.12 val. el. laišku informavo atsakovę, kad jo pozicija neatitinka tarp šalių susiklosčiusios faktinės situacijos, pakartotinai priminė, kad ieškovas jau yra atsakovės darbuotojas ir yra sutikęs su darbo teisinių santykių tęstinumu pas atsakovę DK 51 straipsnio 3 dalies įtvirtintomis sąlygomis, nurodė, kad esant pagrindui savo pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus gins darbo ginčus nagrinėjančiose institucijose. Ieškovas 2023 m. sausio 15 d. apie 22.00 val. el. laišku informavo atsakovę, kad su jos pateiktu siūlymu nesutinka ir įvertinęs visas susiklosčiusias aplinkybes, aukščiau pateikiamą el. susirašinėjimą su atsakove ir jos poziciją bendro darbo ateityje prizmėje, ieškovas 2023 m. sausio 15 d. pateikė atsakovei siūlymą, esančius darbo teisinius santykius nutraukti šalių sutarimu. 2023 m. sausio 16 d. apie 15.29 val. el. laišku ieškovas buvo informuotas atsakovės, kad atsakovė, 2023 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-10 „Dėl prastovos paskelbimo“ ieškovui nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. balandžio 16 d. skelbia prastovą. Pagrindas įsakymui dėl prastovos paskelbimo buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis siūlymas, kas reiškia, kad atsakovės veiksmai, kurie grindžiami siūlymu, nuo pat jų pradžios laikytini neteisėtais, negalinčiais kurti teisėtų teisinių pasekmių, todėl yra nepagrįsti ir niekiniai. 2023 m. sausio 19 d. el. laišku, atsiųstu apie 11.03 val. atsakovė ieškovui pateikė savo siūlymą nutraukti darbo teisinius santykius šalių sutarimu. Ieškovas reaguodamas į šį siūlymą 2023 m. sausio 25 d. el. laišku išsiųstu apie 22.00 val. informavo atsakovę, kad su atsakovės siūlymu nutraukti darbo teisinius santykius šalių sutarimu nesutinka. 2023 m. sausio 19 d. atsakovė el. laišku išsiųstu ieškovui apie 16.55 val., ieškovui jau nuo 2023 m. sausio 16 d. esant atsakovės paskelbtose tariamose prastovose ir iš jų neatšaukus, pareikalavo ieškovo iki 2023 m. sausio 25 d. 17.00 val. atlikti el. laiške nurodytas darbo funkcijas. 2023 m. sausio 25 d. ieškovas el. paštu išsiųstu atsakovei apie 21.58 val. priminė atsakovei, kad ieškovas yra atsakovės jam paskelbtose prastovose ir atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovo atlikti jokių darbo funkcijų. 2023 m. sausio 30 d. ieškovas atsakovę apie 14.13 val. atsiųstu el. laišku ir prie jo prisegtu dokumentu 2023 m. sausio 30 d. „Įspėjimas dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ Nr. PPK-14 buvo informuotas, kad vadovaujantis DK 57 straipsnio 7 dalimi ieškovas įspėjamas, kad bus atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu iš darbo praėjus 3 mėnesiams nuo įspėjimo gavimo dienos, nors 2023 m. birželio 1 d. atsakovės įsakymu Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ nurodoma, kad ieškovas iš užimamų pareigų buvo atleistas vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu. 2023 m. sausio 30 d. ieškovas atsakovės apie 16.35 val. atsiųstu el. laišku buvo informuotas apie pradėtą darbo pareigų pažeidimo tyrimą, dėl to, kad 2023 m. sausio 25 d. el. laišku ieškovas atsisakė vykdyti atsakovės nurodymus pateiktus 2023 m. sausio 19 d. el. laišku, t. y. dėl tariamo darbo pareigų nevykdymo, pareikalaujant iš ieškovo per 1 darbo dieną pateikti rašytinį paaiškinimą. 2023 m. sausio 30 d. ieškovas atsakovei apie 18.23 val. išsiųstu el. laišku pateikė paaiškinimą nurodydamas, kad jis yra atsakovės ieškovui paskelbtose prastovose ir jokių darbo pareigų atlikimo atsakovė iš ieškovo vykdyti neturi teisės. Daugiau jokios informacijos apie tariamą darbo pareigų pažeidimą, apie darbo pareigų pažeidimo tyrimo rezultatus ieškovas iš atsakovės nėra gavęs ir su tariamu darbo pareigų pažeidimo tyrimo rezultatais nėra supažindintas, todėl ieškovas šiuos atsakovės veiksmus vertina, kaip psichologinį spaudimą (mobingą), kuriuo atsakovė siekė daryti įtaką, kad su ieškovu nutraukti darbo teisinius santykius. 2023 m. vasario 7 d. ieškovas atsakovės apie 16.20 val. atsiųstu el. laišku, prieš tai ieškovo neatšaukus ir tariamai paskelbtos prastovos, buvo informuotas apie tai, kad ieškovas 2023 m. vasario 8 d. nuo 10 val. iki 12 val. yra kviečiamas atvykti pas atsakovę. 2023 m. vasario 8 d. ieškovas atsakovei apie 7.05 val. išsiųstu el. laišku pateikė informaciją, kad ieškovas darbo funkcijas pagal darbo sutartį atlieka nuotoliniu būdu, pasiteiravo kokiu tikslu jis yra kviečiamas atvykti pas darbdavį (darbo funkcijų atlikimo tikslu ar ne, ar jam bus suteiktas darbas pagal darbo sutartį) ir nurodė, kad sutinka atvykti pas darbdavį tokiu būdu, kaip ir iki prastovos paskelbimo - nuotoliniu būdu susitinkant per „Microsoft Teams meating“ platformą. 2023 m. vasario 8 d. el. laišku išsiųstu (gautu) apie 11.08 val. atsakovė informavo ieškovą, kad sutinka 2023 m. vasario 8 d. 11.30 val. susitikti įprastiniu tarp šalių susiklosčiusiu bendravimo būdu (nuotoliniu) per „Microsoft Teams meating“ platformą. Pažymi, kad nors atsakovė manė, kad yra paskelbusi ieškovui prastovą ir ieškovui buvo nurodžiusi atvykti į darbą 2023 m. vasario 8 d., o ieškovas į darbą atvykęs buvo įprastu tarp ginčo šalių susiklosčiusiu būdu ir tvarka (nuotoliniu būdu) per „Microsoft Teams meating“ platformą, atsakovė pareigos mokėti vidutinį ieškovui darbo užmokestį už atvykimą nevykdė, nors tokią pareigą turėjo. 2023 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-164 „Dėl prastovos pratęsimo“ atsakovė vadovaudamasi tais pačiais teisiniais ir faktiniais pagrindais pratęsė ieškovui prastovą iki 2023 m. gegužės 1 d. 2023 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. P-170 „Dėl prastovos pratęsimo“ atsakovė vadovaudamasi tais pačiais teisiniais ir faktiniais pagrindais pratęsė ieškovui prastovą iki 2023 m. gegužės 31 d. 2023 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. P-171 „Dėl atleidimo termino pratęsimo“ atsakovė dėl darbo ginčų komisijoje vykstančio ginčo pratęsė ieškovui 2023 m. sausio 30 d. įspėjimo dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės terminą iki 2023 m. gegužės 31 d. 2023 m. gegužės 16 d. ieškovas pastebėjo, kad atsakovė 2023 m. gegužės 11 d. už 2023 m. balandžio mėn. pervedė 93,96 Eur atostoginių, nors realiai ieškovas 2023 m. balandžio mėn. neatostogavo, dėl ko paaiškinti susidariusią situaciją ieškovas el. paštu kreipėsi į atsakovę. 2023 m. gegužės 17 d. atsakovė el. paštu pateikė ieškovui paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad atsakovė netinkamai apskaičiavo ieškovui mokėtiną darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn., o pamačiusi šią klaidą 2023 m. gegužės 11 d. pervedė nepriemokos sumą ją užvadindamas atostoginiais už 2023 m. gegužės mėn., tačiau nors už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoju atsakovė privalėjo mokėti delspinigius, tačiau šios pareigos nevykdė. 2023 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-7162/2023, kuris ieškovui buvo įteiktas 2023 m. birželio 5 d., ieškovo prašymas buvo atmestas visoje pateikto prašymo apimtyje. 2023 m. birželio 1 d. ieškovas apie 16.45 val. iš atsakovės gautu el. laišku buvo informuotas, kad vadovaujantis 2023 m. birželio 1 d. atsakovės įsakymu Nr. Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ (toliau – įsakymas dėl atleidimo) nuo 2023 m. birželio 5 d., atsakovė vadovaudamasi DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, su ieškovu nutraukė sudarytą darbo sutartį. Įsakyme dėl atleidimo atsakovė nurodė, kad darbo sutartis nutraukiama vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu. DK 61 straipsnio 3 dalis nustato, kad su darbuotojais auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės. Įsakymu ieškovo kaltė nenurodyta. Atsakovei yra žinoma, kad ieškovas augina vaiką iki trejų metų ir nutraukti šalis siejančios (siejusios) darbo sutarties minėtu pagrindu atsakovė teisės neturi. Ieškovui pateiktame siūlyme keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas atsakovė nurodė, kad ieškovui nesutikus su siūlymu, kuris laikytinas vienašaliu sandoriu, ieškovas bus atleistas iš užimamų pareigų vadovaujantis DK 57 straipsnio 4 dalimi. 2023 m. sausio 30 d. įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atsakovė jau nurodo, kad suėjus 3 mėnesiams nuo įspėjimo gavimo, bet nenurodant konkrečios atleidimo iš darbo datos dienos, darbo sutartį nutrauks minėtu pagrindu, tačiau kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas sutiko persikelti dirbti pas atsakovę DK 51 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais ir realiai persikėlė ir atsakovė pati tą pripažino bei patvirtino. 2023 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. P-171 „Dėl atleidimo termino pratęsimo“ atsakovė nurodė, kad dėl darbo ginčų komisijoje vykstančio ginčo pratęsė ieškovui 2023 m. sausio 30 d. įspėjimo dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės terminą iki 2023 m. gegužės 31 d., toliau laikydamasis pozicijos, kad darbo sutartis bus nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Įsakyme dėl atleidimo, siūlyme bei įspėjime dėl ieškovo atleidimo iš darbo atsakovė nurodė skirtingus ieškovės atleidimo teisinius pagrindus (įstatymo normą), ko būti negali, o tai reiškia, kad toks atsakovės elgesys yra antras iš savarankiškų pagrindų pripažinti įsakymą dėl ieškovo atleidimo ir šalis siejančios darbo sutarties nutraukimo neteisėtu. Pažymi, kad ieškovui nesuprantamas ir nėra žinomas jo atleidimo iš darbo teisinis pagrindas bei atleidimo datos pasirinkimo motyvai, t. y. nėra aišku kodėl darbo sutartis buvo nutraukta ir ieškovas buvo atleistas taikant įsakyme nurodytas DK normas, kurios nesutapo su įspėjime apie atleidimą nurodytomis normomis ir kodėl su ieškovu darbo sutartis buvo nutraukta būtent 2023 m. birželio 5 d., o ne 2023 m. gegužės 31 d., kaip, kad buvo nurodyta įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą. Dėl netinkamo darbo sutarties nutraukimo priežasties nurodymo ieškovas pasisakė aukščiau, tačiau atkreipia dėmesį, kad 2023 m. sausio 30 d. įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atsakovė nenurodė konkrečios darbo sutarties pasibaigimo dienos, kaip to reikalauja įstatymų leidėjas ir nustatoma teismų jurisprudencijoje. Šią datą atsakovė detalizavo tik 2023 m. balandžio 28 d. įsakyme Nr. P-171 „Dėl atleidimo termino pratęsimo“, nors įstatymas galimybės pratęsti atleidimo termino nenustato, nurodydama, kad atsakovė dėl darbo ginčų komisijoje vykstančio ginčo pratęsia ieškovui 2023 m. sausio 30 d. įspėjimo dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės terminą iki 2023 m. gegužės 31 d., tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir šio savo neteisėtai pratęsto termino atsakovė nesilaikė, nes ieškovą 2023 m. birželio 1 d. įsakymu dėl atleidimo atleido tik 2023 m. birželio 5 d., o ne 2023 m. gegužės 31 d. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis DK 57 straipsnio 7 dalimi, 64 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, įsakymas dėl ieškovo atleidimo ir šalis siejančios darbo sutarties nutraukimas laikytini neteisėtais ir dėl atliktų procedūrinių atleidimo pažeidimų bei praleisto įstatyminio termino. Įspėjime, kuriuo ieškovas atsakovės buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, įspėjimo pratęsime nebuvo ir nėra nurodyta kiek laisvo nuo darbo laiko ieškovui bus suteikiama kito darbo paieškoms, kurio metu ieškovui paliekamas jo darbo užmokestis, ieškovui per visą įspėjimo laikotarpį nebuvo mokamas paliktinas vidutinis darbo užmokestis per terminą skitą naujo darbo paieškoms, nors šios aplinkybės imperatyviai privalo būti nurodytos įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą. Ši aplinkybė pakartotinai patvirtina, kad atsakovės ieškovui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neatitinka ir imperatyvių DK 64 straipsnio 2, 6 dalies nuostatų, nes esamoje faktinėje situacijoje (kai paskelbta prastova) apskritai atsakovės ieškovui įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą negalėjo būti įteiktas, todėl įsakymas dėl ieškovo atleidimo ir šalis siejančios darbo sutarties nutraukimo laikytinas neteisėtu, kita vertus, atsakovė nesuteikė ieškovui, mokant jo darbo užmokestį, laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms, o visos kilusios abejonės taikytinos ieškovo, kaip darbuotojo ir silpnesnės šio teisinio santykio šalies naudai. Be kita ko, įsakyme dėl ieškovo atleidimo ir šalis siejančios darbo sutarties nutraukimo nurodyta, kad atsakovė darbo sutartį nutraukė, nes ieškovo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Kaip jau įvardinta aukščiau įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės, todėl šiuo pagrindu darbo sutartis su ieškovu apskritai negalėjo būti nutraukta dėl ieškovui taikomos įstatyminės apsaugos. Pažymėti, kad atsakovas siūlymu, kuris laikytinas neteisėtu dėl DK 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvaus termino nesilaikymo, ieškovui pasiūlė užimti tik vieną pareigybę, daugiau jokių siūlymų iki DK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino pabaigos atsakovė ieškovui nėra pateikęs, nors laisvų pareigybių, tame tarpe ir vadovaujančių, kurias galėtų užimti ieškovas atsakovės struktūroje buvo, tačiau apie jas ieškovas atsakovės tinkamai ir nustatytais terminais nėra ir nebuvo informavęs, todėl ši aplinkybė tik patvirtina, kad įsakymas dėl ieškovo atleidimo ir šalis siejančios darbo sutarties nutraukimas yra neteisėti. Atsakovė ieškovui jokių užimti pareigų išskyrus tas, kurias siūlė užimti siūlymu nesiūlė, kuo pakartotinai patvirtinamas atsakovės veiksmų neteisėtumas ieškovo atžvilgiu. Ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovės įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, įspėjimo tęsimas ir įsakymas dėl ieškovo atleidimo yra piktnaudžiavimas teise ir yra neteisėti. Atsakovės veiksmai nutraukiant darbo santykius yra apriboti šios teisės normos iki nustatytų aplinkybių pasibaigimo, t. y. iki vaikui sukaks treji metai. Per šį laikotarpį ieškovas gali realizuoti galimybę pretenduojant į darbdavio siūlomas pareigybes. Atsakovei žinant, kad ieškovas augina vaiką iki 3 metų ir teisinio pagrindo nutraukti darbo sutarties DK 57 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais nėra dėl ieškovui taikomų garantijų. Atsakovė neturėdama jokio teisinio, faktinio pagrindo veikdama priešingai įstatymų leidėjo valiai ir piktnaudžiaudama teise, įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo ir jo tęsimo nurodydama, kad darbo sutartis bus nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nors šis straipsnio dalies punktas esamu atveju nėra ir negali būti taikoma, nes pertvarkymo, reorganizavimo, restruktūrizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo atvejais, jeigu darbuotojas sutinka tęsti darbo santykius pas naująjį darbdavį, darbo sutartis nėra nutraukiama, darbuotojas perkeliamas dirbti jau sudarytoje darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis, t. y. tęsiamas jau sudarytos ir galiojančios darbo sutarties vykdymas, joje (darbo sutartyje) atliekant tik formalius. Priežastis dėl kurios darbuotojas yra atleidžiamas, ją nurodant įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės negali skirtis su ta priežastimi, kuri buvo nurodyta ieškovui atsakovės pateiktame įsakyme dėl ieškovo atleidimo ir (ar) siūlyme. Be to įspėjime atsakovė privalėjo nurodyti konkrečią datą nuo kada darbo sutartis bus nutraukta, įspėjimo terminu turėjo suteikti laiko darbo paieškoms mokant ieškovui jam priklausantį vidutinį darbo užmokestį, tačiau atsakovė elgėsi priešingai, nei jis įpareigotas veikti DK normų, todėl laikytina, kad atsakovės veiksmai ieškovo atžvilgiu, kuriais buvo nutraukta darbo sutartis ir ieškovas buvo atleistas, pripažintini neteisėtais ir naikintini. Įsakymo dėl ieškovo atleidimo motyvuojamoje dalyje, bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, atsakovė nurodė, kad vienas iš jos argumentų nutraukti darbo sutartį su ieškovu yra ieškovo antro darbo turėjimas bandant parodyti, kad ieškovas esą nesutinka su atsakovės teikiamu darbo sutarties keitimu vien dėl to, kad ieškovas jau turi darbą, kuris pareigų pavadinimu skamba taip pat, kaip atsakovės ieškovui siūlomas ir taip atsakovės vertinimu ieškovas esą tariamai siekia tik pasinaudoti esama situacija ir pasipelnyti iš atsakovės. Pažymi, kad atsakovė šių savo teiginių nepagrindžia įrodymais, be to, atsakovė nežino kokios yra ieškovo turimo antro darbo sąlygos, o pareigų pavadinimo tapatumas, nereiškia, kad darbai yra vienodi savo esme. Atsakovė bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje nurodė, kad įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo, prastovos skelbimą ieškovui taikė ne dėl to, kad jis turi kitą darbą, nes apie tai nežinojo, o sužinojo tik bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijos posėdžiuose, todėl fakto apie ieškovo turimą darbą nagrinėjimas šioje byloje yra už bylos nagrinėjimo ribų. Be kita ko, esamas teisinis reguliavimas nedraudžia asmeniui tuo pačiu metu turėti kelias darbo sutartis ir dirbti keliems darbdaviams. Pagal esamą teisinį reguliavimą ieškovas antro darbo dirbimui neturi pareigos gauti atsakovės, kaip darbdavio sutikimo. Atsakovė nepagrindžia ir nenurodo, kaip ieškovo turimas ir dirbamas antras darbas ir (ar) turima darbo sutartis pažeidžia ir (ar) pažeistų jo teises ir teisėtus interesus. Darbo sutartį atsakovė su ieškovu nutraukė ne dėl jo dirbamo antro darbo, todėl fakto apie antrą darbą turėjimo nagrinėjimas nėra niekaip susijęs su šios bylos dalyku ir yra už bylos nagrinėjimo ribų. Ieškovas ne mažiau nei su dvejomis darbovietėmis, tuo pačiu metu darbo santykius turi jau ne mažiau nei 10 metų ir tai ieškovui yra normalus ir įprastas dalykas. Per šį laikotarpį ieškovas su vienais darbdaviais darbo santykius nutraukdavo, su kitais pradėdavo ir nė karto neturėjo jokio darbo ginčo, todėl bet kokios atsakovės spekuliacijos, esą ieškovas tik naudojasi susiklosčiusia situacija ir nori ją pasinaudoti tariamai pasipelnydamas atsakovės sąskaita laikytinos visiškai teisiškai nepagrįstomis ir paneigtinomis byloje esančiais įrodymais, t. y. ilgamete ir įprasta susiklosčiusia aplinkybe, kad ieškovas su skirtingais darbdaviais tuo pačiu metu turi darbo teisinius santykius nuolat (daugiau nei 10 metų nepertraukiamai) ir ši aplinkybė, kad ir šio ginčo kontekste ieškovas turi dar vieną darbo sutartį nieko neišsiskiria ir paneigia visas ir bet kokias atsakovės spekuliacijas ir daromas prielaidas dėl antro darbo turėjimo.

Teismo posėdyje ieškovas V. L. palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog darbdavys jį atleisdamas iš darbo padarė labai daug pažeidimų bei pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo sprendimai galioja į ateitį. Teigė, jog grąžinimo į darbą atveju jis svarstytų, kokį darbą pasirinkti.

Atsakovė Lietuvos mokslo taryba atsiliepimu prašo atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2020 m. liepos 14 d. tarp ieškovo ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. IV-225 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Sutartyje nurodytos pareigos – MITA vyriausiasis specialistas (teisininkas). Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. jis ėjo MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo pareigas. Lietuvos Respublikos Seimui 2022 m. sausio 11 d. priėmus Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 15, 73 straipsnių pakeitimą ir įstatymo papildymą 241 straipsniu įstatymu Nr. XIV-894, tarybos atžvilgiu buvo padaryti reikšmingi pakeitimai. Taryba tapo atskaitinga Vyriausybei. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 375 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo” patvirtino tarybos nuostatus, kurie įsigaliojo 2022 m. balandžio 22 d. Vykdant Mokslo ir studijų įstatymo 15 straipsnio nuostatas, priimtas tarybos pirmininko 2022 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. V-401 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos struktūros patvirtinimo“. Pagal šį įsakymą pakeista tarybos organų struktūra – atsirado naujas trečias ekspertinis mokslo komitetas, įteisinti kiti pasikeitimai. Įstatymo pakeitimai sąlygojo poreikį atlikti vidinius Tarybos organizacinius pertvarkymus – sujungti trys ES paramos finansavimo skyriai, įkurti nauji Mokslo ir studijų vertinimo ir analizės, Komunikacijos ir veiklos organizavimo, Informacinių technologijų skyriai, liko veikti Teisės, pirkimų ir personalo skyrius bei kiti skyriai. Tarybos nauja struktūra įsigaliojo 2022 m. gruodžio 9 d. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 1036 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu“ buvo atliekamas MITA reorganizavimas. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino reorganizavimo sąlygų aprašą (toliau – aprašas). Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu MITA 2022 m. gruodžio 1 d. buvo prijungta prie tarybos. Vykdydama reorganizaciją taryba siekė, kad visiems MITA darbuotojams būtų pasiūlytos jų kvalifikaciją atitinkančios darbo vietos. Savo 2023 m. balandžio 21 d. atsiliepime į V. L. prašymą, pateiktą darbo ginčų komisijai darbo byloje Nr. APS-131-7162 taryba pateikė susirašinėjimą, patvirtinantį, kad taryba derino planuojamą etatų sąrašą su MITA personalo specialiste L. S., kad visiems MITA darbuotojams būtų „kur pereiti“, buvo aptartos konkrečios vietos, skyrių sudėtis. Artėjant MITA prijungimo datai, taryba 2022 m. lapkričio 17 d. MITA patalpose organizavo susitikimą su MITA darbuotojais, jiems buvo išsiųstas etatų sąrašas su laisvomis pareigybėmis. Susitikimo metu su kiekvienu darbuotoju buvo aptartos jam siūlomos sąlygos ir kiti klausimai. Šiame susitikime dalyvavo ir ieškovas V. L., jam buvo paaiškinta, kad tarybos Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas užima valstybės tarnautoja, o MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo pareigos po tarybos struktūrinių pokyčių taps nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, jam pasiūlyti taryba negalės, todėl jam bus siūloma vyriausiojo teisininko vieta, išlaikant tokį patį darbo užmokestį, kokį gavo MITA. V. L. atsakė, kad turi pasiūlymą apsvarstyti. Paskutinę dieną prieš numatytą prijungimą, V. L. pasiėmė atostogas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d. Atsakovė 2022 m. gruodžio 1 d. įformino V. L. darbo pradžią taryboje, tačiau konkrečioms pareigoms, kol nebuvo gautas V. L. sutikimas, jo nepaskyrė. 2023 m. sausio 10 d. V. L. grįžus iš atostogų, taryba išsiuntė jam siūlymą užimti vyriausiojo teisininko vietą, išsaugant tokį patį darbo užmokestį, kokį gavo MITA. V. L. patvirtino, kad siūlymą gavo ir atsakys per nurodytą terminą. Paskutinę nurodytą termino dieną, ieškovas siūlymo atsisakė. Prie to paties laiško buvo pridėtas jo siūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, kuriame buvo aiškiai paties V. L. įvardinta, kad „LMT ir man po LMT pasiūlymo nebeturint suinteresuotumo ir motyvacijos tęsti Darbo sutarties, pagal jos sąlygas <...>“ ir Ieškovas pasiūlė tokias darbo sutarties nutraukimo sąlygas: darbo sutarties nutraukimo data 2023 m. sausio 20 d. (paskutinė darbuotojo darbo diena taryboje); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausantį mokėti darbo užmokestį skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš tarybos datos (2023 m. sausio 20 d. imtinai); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausančią jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš Tarybos datos (2023 m. sausio 20 d. imtinai); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už ankstesnį darbo sutarties nutraukimą, iki darbuotojo vaikui sukaks 3 metai, t. y. sumokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ją skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. imtinai (atsakovė pažymi, kad tai būtų reiškę 33 mėnesių VDU, arba maždaug 150 tūkstančių Eur išeitinę kompensaciją). Atsakovė, įvertinusi V. L. pasiūlytas darbo sutarties nutraukimo sąlygas padarė išvadą, kad pateiktas siūlymas išmokėti jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ją skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. (31 mėn.) prasilenkia su racionalumo ir protingumo principais, neatitinka viešojo intereso ir yra neproporcingai didelė įvertinant metinius valstybės biudžeto asignavimus, skirtus tarybos darbuotojų darbo užmokesčiui. Todėl įvertinusi faktinę situaciją, atsakovė 2023 m. sausio 18 d. pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, toliau nurodytomis sąlygomis: darbo sutartis nutraukiama nuo 2023 m. sausio 27 d. (paskutinė darbuotojo darbo diena taryboje); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš tarybos datos; paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausančią jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš tarybos datos; paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už 6 mėnesius. Ieškovas 2023 m. sausio 25 d. šio siūlymo atsisakė. Šalims neradus kompromisinio sprendimo, 2023 m. sausio 16 d. buvo priimtas sprendimas dėl prastovos V. L. paskelbimo ir el. paštu apie tai informuotas V. L., kuris tą pačią dieną patvirtino informacijos gavimą ir prastovos neginčijo. Taryba, įvertinusi darbuotojo nenorą tęsti darbo santykių, taip pat nenorą tartis dėl sutarties nutraukimo šalių susitarimu, 2023 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą įspėti V. L. apie atleidimą ir įspėjimą pateikė jam el. paštu. Maža to, V. L. nebendradarbiavo su tarybos darbuotojais ir neteikė prašomos informacijos, taip trukdydamas kitiems darbuotojams atlikti jų funkcijas. Pavyzdžiui, 2023 m. sausio 13 d. paprašius V. L. pateikti banko sąskaitos numerį, į kurį taryba galėtų pervesti darbo užmokestį, jis tą padaryti atsisakė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad remiantis MITA direktorės įsakymais (2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-464; 2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-465; 2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-468 ir 2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-469, jų 2.2. papunkčiu, “visus nebaigtus vykdyti dokumentus, nebaigtus spręsti klausimus, turimas bylas, dokumentus, slaptažodžius ir pan. perduoti Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjui V. L.”), ieškovas turėjo reikalingus tarybos darbui dokumentus ir prisijungimų duomenis, atsakovė 2023 m. sausio 19 d. išsiuntė el. laišką V. L. su reikalavimu perduoti tarybai nebaigtus spręsti klausimus, dokumentus ir kitą informaciją. 2023 m. sausio 25 d. el. laišku V. L., nurodydamas netiesą, atsakė, kad šios informacijos neperduos, nes jos neturi. Jam buvo surašytas raštas dėl darbo pareigų pažeidimo, į kurį jis nieko neatsakė. Tarybos pirmininko 2023 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. V-69 nurodyta V. L. atvykti į Lietuvos mokslo tarybą Gedimino pr. 3, Vilnius ((duomenys neskelbtini)), 2023 m. vasario 8 d. nuo 10 iki 12 val., atvykus turėti MITA turimus EC Funding and Tenders opportunities portalo LEAR prisijungimo duomenis bei Nacionalinės teismų administracijos Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo prisijungimo duomenis. Ieškovas 2023 m. vasario 8 d. el. paštu informavo, kad fiziškai į tarybą neatvyks, o 2023 m. vasario 8 d. nuo 10 iki 12 val. bus pasiekiamas tarybos suteiktomis informacinėmis ir elektroninėmis darbo priemonėmis. Atsakovė sutiko suorganizuoti nuotolinį susitikimą, kurio metu ieškovas vėl atsisakė suteikti reikalingus prisijungimų duomenis, motyvuodamas tuo, kad prašomas veiksmas, jo nuomone, yra darbo funkcija, o būdamas prastovoje jis darbo funkcijų neprivalo vykdyti, nors šįkart ir neneigdamas, kad prašomus duomenis jis turi. Taigi savo noru nepateikdamas turimų tarybos veiklai reikalingų duomenų, jis sutrikdė visos tarybos darbą, sąmoningai nebendradarbiavo su darbdaviu, siekė kelti jam žalą ir piktnaudžiavo savo teisėmis. Bylos nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje metu paaiškėjo, kad ieškovas dar būdamas išėjęs atostogų (laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d.), neinformuodamas atsakovės savo paties valia ir pasirinkimu įsidarbino pilnu etatu į kitą valstybės biudžeto išlaikomą darbovietę – teisininku į VĮ Turto banką nuo 2022 m. gruodžio 12 d. Taigi formaliai būdamas atostogose ir nenutraukęs darbo santykių su taryba ir pagrindinei darbovietei nepranešęs, jis įsidarbino į kitą panašaus pobūdžio darbo vietą kitoje valstybės išlaikomoje įmonėje. Taigi ieškovui būnant prastovoje nuo 2023 m. sausio 16 d., jis gaudavo 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio pagal DK 47 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Vykstant procesui darbo ginčų komisijoje, atsakovė dar kartą pasikvietė ieškovą atvykti į taikos derybas, jis sutartu laiku atvyko į tarybos būstinę. Jam dar kartą buvo pasiūlyta sudaryti taikos susitarimą pagal tarybos 2023 m. sausio 18 d. pasiūlyme išdėstytas sąlygas (t. y., be kitų priklausančių išmokų, papildomai pasiūlant 6 mėnesių išeitinę kompensaciją), alternatyviai jam buvo pasiūlyta užimti bet kurias laisvas pareigas taryboje. Jis atsisakė visų pasiūlymų, reikalaudamas, kad jis būtų paliktas darbe iki 2025 m. rugsėjo, jam paliekant prastovą ir 40 proc. VDU mėnesines išmokas arba išmokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už ankstesnį darbo sutarties nutraukimą, nei iki darbuotojo vaikui sukaks 3 metai, t. y. sumokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ją skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. imtinai. Šią savo poziciją ieškovas dar kartą patvirtino darbo ginčų komisijos posėdžio metu, nurodydamas, kad jo nedomina jokios pasiūlytos darbo pareigos taryboje (teisininko, finansininko, programų koordinatoriaus), motyvuodamas tuo, kad jį domina tik „vadovaujančios“ pareigos. Be to, jis nurodė, kad jam 6 mėnesių išeitinė kompensacija taip pat nepriimtina ir kad jis nori neatlikdamas jokių darbo funkcijų likti įdarbintas iki 2025 m. rugsėjo ir turėti prastovą visą tą laiką, ir gauti kas mėnesį 40 proc. VDU išmokas. Taryba dar kartą akcentavo darbo ginčų komisijai, kad toks ieškovo pasiūlymas reiškia neracionalų ir nepateisinamą valstybės biudžeto lėšų švaistymą, mokant pinigus už neatliekamą darbą iki pat 2025 m. rugsėjo. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad darbo ginčų komisijos posėdžio metu būtent pats ieškovas įrodinėjo ir reikalavo, kad jam būtų palikta prastova iki 2025 m. rugsėjo, nors jis tiek darbo ginčų komisijoje, tiek vykstančiame procese Vilniaus miesto apylinkės teisme įrodinėja, kad prastova buvo neteisėta. Dėl darbo ginčų komisijoje vykusio ginčo taryba pratęsė ieškovui 2023 m. sausio 30 d. įspėjimo dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės terminą iki 2023 m. gegužės 31 d. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi ieškovo prašymą (dėl prastovų) jį visa apimtimi atmetė 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu. Šiuo metu ginčas dėl prastovų (buvusių iki atleidimo) teisėtumo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme. Parengiamojo posėdžio metu taryba dar kartą pabrėžė, kad siūlo ieškovui nutraukti visus vykstančius ginčus ir grįžti į bet kurias laisvas pareigas taryboje, įskaitant ir teisininko pareigas (tačiau į teisės skyriaus vedėjo pareigas grįžti neįmanoma, nes jos užimtos), arba alternatyviai pasiūlė ieškovui 6 mėnesių vidutinių atlyginimų kompensaciją, tačiau ieškovas visų šių pasiūlymų eilinį kartą atsisakė, motyvuodamas, kad jam turi būti išmokėtą visa suma, kurią jis būtų gavęs iki 2025 m. rugsėjo mėnesio, būdamas prastovoje. Kitaip tariant, ieškovas dar kartą aiškiai parodė, kad jis nenori ir neketina dirbti, o tik nori už beveik trejus metus nevykdomą darbą gauti pinigus iš valstybės biudžeto. Ieškovas buvo atleistas iš pareigų 2023 m. birželio 1 d. įsakymu, atleidimo diena – 2023 m. birželio 5 d. Atsakovė nurodo, kad ieškovo atleidimas atitinka bendrąjį teisingumo principą. Teigia, kad atleidžiant ieškovą teisingumas ne tik nebuvo pažeistas, bet ir kaip tik buvo apgintas ir užtikrintas: iki reorganizavimo ieškovas ėjo MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo pareigas, nuo 2022 m. gruodžio 1 d. atsakovė įformino V. L. darbo pradžią taryboje, be konkrečių pareigų (kol jis pats nieko nepasirinko). Taigi iki 2023 m. sausio 16 d. ieškovas gavo visą ankstesnį atlyginimą, nors realių funkcijų neatliko; šalims neradus kompromisinio sprendimo, 2023 m. sausio 16 d. buvo priimtas sprendimas dėl prastovos V. L. paskelbimo, ir jis nuo 2023 m. sausio 16 d. iki jo atleidimo 2023 m. birželio 5 d. gavo 40 proc. vidutinio atlyginimo, nors vėlgi absoliučiai jokių darbo funkcijų nevykdė; akcentuoja, kad ieškovui buvo siūloma užimti bet kokias laisvas pareigas taryboje, visų pirma jo kvalifikaciją atitinkančias vyr. teisininko pareigas, paliekant tą patį atlyginimą, tačiau ieškovas pats savo valia kategoriškai atsisakė dirbti bet kokį darbą, o tik norėjo toliau nedirbti ir gauti pajamas už nieką; neinformuodamas tarybos ir nepateikdamas jokių racionalių motyvų, būdamas išėjęs atostogų, ieškovas nuo 2022 m. gruodžio 12 d. visu etatu įsidarbino kitoje iš valstybės išlaikomoje darbovietėje – teisininku VĮ Turto banke, taigi iš esmės tokiose pačiose pareigose, kurių jis dėl nepaaiškintų priežasčių nenorėjo dirbti taryboje. Visgi atsakovei atrodo, kad galimas motyvas pakankamai akivaizdus: tokiu būdu ieškovas gauna analogiškas pajamas iš naujos darbovietės, ir dar tikėjosi, kad dėl formalumų jo negalint atleisti iš tarybos, jis iki 2025 m. rugsėjo gaus reikšmingas pajamas iš tarybos už nedirbamą darbą, taigi nepagrįstai praturtėtų valstybės sąskaita. Taigi vertinant per teisingumo principo prizmę, akivaizdu, kad ieškovas iš valstybės nepatyrė jokio pažeidimo: jis nuo 2022 m. gruodžio 12 d. dirbo VĮ Turto banke, ir dirba ten toliau, maža to, 7 mėnesius (nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki atleidimo 2023 m. birželio 5 d.) jis papildomai gavo pajamas iš tarybos už visiškai neatliekamą darbą. Vadinasi, šioje situacijoje, faktiškai, ieškovo ekonominė situacija dėl atsakovės veiksmų ne tik nepablogėjo, o netgi tapo geresnė, jo pajamos daugiau nei pusę metų buvo nepagrįstai paaugusios dėl teisės aktų formuluočių netobulumo. Ieškovas taip ir nenurodė, kuo pasireiškė jo teisinių esminis materialinis pažeidimas, kuo pablogėjo jo padėtis dėl atsakovės veiksmų, lyginant su padėtimi, kuri buvo iki reorganizavimo. Nurodo, kad atsakovė neturi visiškai jokio suinteresuotumo elgtis kaip nors išskirtinai ieškovo atžvilgiu, ir visi vykstantys procesai prasidėjo ne dėl atsakovės valios. Atsakovė tiesiog vykdo savo pareigą įgyvendinti Vyriausybės priimtus sprendimus. Atsakovė vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 1036, kuriuo buvo nuspręsta vykdyti reorganizavimą ir MITA (ankstesnė ieškovo darbovietė) buvo prijungta prie tarybos. Iš to akivaizdu, kad LMT dar iki reorganizavimo egzistavo atitinkamas teisės skyrius, kurį užėmė kitas asmuo (valstybės tarnautoja), todėl prijungus prie tarybos dar vieną subjektą, atitinkamas MITA teisės skyrius ir jo vadovo pareigos tapo pertekliniai. Taigi ieškovas negali tikėtis, kad dėl jo užgaidų iš darbo bus „patrauktas“ kitas asmuo (valstybės tarnautojas, taigi į šias pareigas priimama tik konkursiniu būdu), vien tam, kad jis galėtų būti skyriaus vedėju, nes jis „nenori“ būti tiesiog vyriausiuoju teisininku tame skyriuje. Pabrėžia, kad reorganizavimas šiuo atveju buvo vykdomas tam, kad būtų galima sutaupyti biudžeto lėšas, optimizuoti biudžetinių įstaigų veiklą, panaikinti besidubliuojančias funkcijas. Todėl visiškai aišku ir tai, kad negali būti dviejų vieno ir to paties skyriaus vedėjų, iš kurių vienas dirba, gauna atlyginimą, o kitas tiesiog egzistuoja nominaliai, neatlieka darbo, tačiau vis tiek gauna didžiules išmokas iš valstybės biudžeto. Tai neatitinka nei reorganizavimo tikslo, prasmės ir esmės, nei Konstitucijos imperatyvų, nei viešojo intereso, nei Biudžetinių įstaigų įstatyme nustatytų principų (įskaitant taupų valstybės lėšų ir turto naudojimą). Atsakovė tinkamai vykdydama Vyriausybės sprendimus, reorganizavimo procesą, sistemiškai laikydamasi kitų teisės aktų nuostatų (Konstitucijos, Biudžetinių įstaigų įstatymo, Vyriausybės nutarimų), atsakovė privalėjo atleisti ieškovą, kuris pats laisvu noru atsisakė dirbti bet kokį laisvą darbą taryboje. Ieškovas nebendradarbiaudamas su atsakove, nesąžiningai neinformuodamas atsakovės, kad jis net neketina dirbti, iš esmės pats sau sukėlė tokią situaciją ir kilusias pasekmes, dėl kurių dabar negali reikšti pretenzijų. Situaciją jis pats ir išsprendė, savo konkliudentiniais veiksmais, įsidarbindamas kitur, taigi už ieškovo sukeltų veiksmų pasekmes neturi atsakyti atsakovė. Priminė, kad ieškovas paskutinę dieną prieš MITA numatytą prijungimą prie tarybos, pasiėmė atostogas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d., ir visiškai neinformuodamas tarybos, atostogų metu įsidarbino nuo į VĮ Turto banką. Taryba, nežinodama apie tai, kad ieškovas jau dirba kitur analogišką darbą, kaip sąžininga šalis dar vedė derybas su ieškovu, siūlė įvairias pareigas, sprendimus, ieškovo atostogoms pasibaigus, taryba jam pateikė 2023 m. sausio 10 d. siūlymą užimti vyriausiojo teisininko vietą, išsaugant tokį patį darbo užmokestį. Ieškovas šio siūlymo atsisakė, tačiau pateikdamas savo kontrpasiūlymą, jis neinformavo atsakovės, kad jau dirba kitur ir kad jis de facto nebeturi jokio intereso dirbti taryboje, o tik nori gauti pinigus. Šalys tęsė derybas, o taryba, vis dar nežinodama apie ieškovo kitą darbą, pateikė ieškovui dar vieną 2023 m. sausio 18 d. taikos pasiūlymą (nutraukti santykius nuo 2023 m. sausio 27 d. ir išmokėti 6 mėnesių VDU kompensaciją ir kitas išmokas), tačiau, nenuostabu, ieškovas ir šio pasiūlymo 2023 m. sausio 25 d. atsisakė, manydamas, kad jam netgi 6 mėnesių VDU kompensacija yra per maža, ir kad savo nepagrįstų pretenzijų į valstybės biudžeto pinigus galima neriboti. Šalių komunikacija ir derybos vyko toliau, ir tik 2023 m. balandžio mėnesį, kai ieškovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, atsakovė pagaliau sužinojo, kad ieškovas nuo 2023 m. gruodžio 12 d. dirba analogiškose pareigose kitur. Tuomet ir paaiškėjo jo tikrieji motyvai, lėmę kategorišką nenorą dirbti bet kokių pareigų taryboje, kuriuos jis nesąžiningai nuslėpė. Papildomai nurodo, kad ieškovas piktybiškai bandė kenkti atsakovei, ilgą laiką vengdamas pateikti prisijungimo duomenis į EPP sistemą, į kitas atsakovės funkcionavimui būtinas sistemas, skirtas projektų vykdymui. Tačiau ieškovas buvo nesąžiningas ir derybose dėl darbo santykių tęstinumo reorganizuotoje darbovietėje, neinformuodamas tarybos apie tai, kad jis nuo 2022 m. gruodžio 12 d. jau įsidarbino kitur, analogiškose pareigose, tačiau piktybiškai be jokių racionalių paaiškinimų atsisakydamas tokias pačias pareigas eiti taryboje. Atsakovė tuo metu net nežinojo, kad ieškovas jau išsprendė savo įsidarbinimo klausimą, kad jis nesuinteresuotas vykdyti darbo funkcijų taryboje, nes dirba kitur, ir kad iš tarybos jam reikalingos tik išmokos, o ne darbas. Nežinodama šių svarbių aplinkybių, atsakovė buvo klaidinama, vedė bergždžias ir beprasmiškas derybas, gaišo laiką ir išteklius, dėl apsimestinių klausimų, kuriuos subjektyviai ieškovas jau buvo visiškai išsprendęs pats sau. Atsakovė teigia, kad ieškovas atsisakydamas racionalaus ir pagrįsto tarybos pasiūlymo užimti vyr. teisininko pareigas, su tokiu pačiu atlyginimu, be jokių motyvų, piktnaudžiauja teise. Svarbiausias piktnaudžiavimo požymis yra tas, kad ieškovas siekė nepagrįsto praturtėjimo valstybės biudžeto sąskaita, nuslėpdamas, kad jau dirba kitoje iš valstybės išlaikomoje darbovietėje (tuo užtikrindamas savo ekonominės padėties stabilumą ir nekintamumą) ir atsisakydamas dėl formalumų dirbti bet kokį darbą taryboje, nors ir siekdamas išlaikyti nepakitusias pajamas iš atsakovės. Šioje situacijoje visiškai akivaizdu, kad susiduria viešasis interesas (Vyriausybės vykdomu reorganizavimu siekiama naikinti perteklines darbo vietas ir taupyti biudžeto lėšas), o tuo tarpu ieškovas siekia nesąžiningai užtikrinti vien tik savo privatų interesą, kuris šiuo atveju netgi nepagrįstas, nes jis siekia iki 2025 m. gauti pajamas už darbą, kurio neatlieka, perkeldamas šią naštą ant mokesčių mokėtojų pinigų, nors tuo pačiu metu jau dirba kitoje iš valstybės išlaikomoje darbovietėje. Tokioje individualioje situacijoje prioritetas aiškiai teiktinas viešajam interesui, juo labiau, kad privatus ieškovo interesas ekonomiškai de facto nepažeistas, jam tęsiant darbą kitoje darbovietėje. Ieškovas V. L. iš atsakovės 2023 m. sausio 20 d. raštu reikalavo maždaug 150 tūkst. eurų išeitinės kompensacijos, už laikotarpį iki pat 2025 m. rugsėjo. Taigi visiškai akivaizdu, kad taryba, elgdamasi atsakingai su valstybės biudžeto lėšomis, negali priiminėti tokių neracionalių, aiškiai viešojo intereso neatitinkančių sprendimų, vien dėl to, kad ieškovas iškreiptu būdu traktuoja DK normas. Atsakovė pažymi, kad DK 61 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama ir taikoma protingai pagal jos tikrąją prasmę ir tikslą, kuris šiuo atveju nepažeistas. Aiškinant minėtą teisės normą pagal tikslą, svarbu vertinti ne vien tai, ar formaliai atliktas atleidimas, ar ne, bet ir tai, ar buvo apsaugoti ir užtikrinti mažamečio interesai, ar darbuotojo socioekonominė padėtis realiai pasikeitė. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovė niekaip nenulėmė ieškovo socioekonominės situacijos pasikeitimo (pablogėjimo), netgi atvirkščiai – ji pagerėjo, nes ieškovas iš biudžeto visą laiką gavo atlyginimą dirbdamas VĮ Turto banke, o iš tarybos gavo atlyginimą daugiau nei pusmetį už nedirbamą darbą, taigi gavo reikšmingai daugiau pinigų, negu turėjo gauti. Papildomai pridedame Vyriausiosios rinkimų komisijos viešai paskelbtus duomenis apie ieškovą kaip kandidatą į savivaldybės tarybos narius (2019 m. ir 2023 m. rinkimuose), apie jo deklaruojamas darbovietes ir pajamas, iš ko matyti, kad jo socioekonominė padėtis yra nuolat gerėjanti. Pats ieškovas priėmė sprendimą įsidarbinti teisininko pareigose VĮ Turto banke, iš valstybės biudžeto išlaikomame etate. Atitinkamai ir taryba jam siūlė dirbti teisininko pareigose, išlaikant tą patį atlyginimą, tačiau ieškovas atsisakė. Tačiau pereidamas dirbti iš vienos valstybės išlaikomos vietos į kitą valstybės išlaikomą vietą, ieškovas situaciją išsprendė pats savo konkliudentiniais veiksmais. Jis pats laisva valia priėmė sprendimą, kad taryboje dirbti jis nebenori ir dabar dirba VĮ Turto banke. Pažymi, kad ieškovas atsisakė tarybos siūlomos šešių mėnesių išeitinės kompensacijos, siekdamas daugiau, už nedirbamą darbą. Vadinasi, visiškai akivaizdu, kad pagal įstatymų leidėjo valią ir normos tikslą, vaiko interesai nebūtų pažeisti išmokėjus 6 mėnesių kompensaciją, tačiau ieškovas jos atsisakė tik dėl savo neracionalaus, piktybiško užsispyrimo. Pabrėžia, kad tiek valstybės tarnybos, tiek darbo santykiuose įstatymų leidėjo valia ir ketinimai yra aiškūs – kiek įmanoma taupyti biudžeto pinigus ir nemokėti išmokų tais atvejais, kai asmuo įsidarbina į kitą iš valstybės pinigų išlaikomą darbovietę. Šiuo atveju taip ir įvyko – ieškovo socioekonominės teisės ir interesai buvo visiškai užtikrinti, jis niekaip nenukentėjo, nes jis pats savo valia priėmė sprendimą įsidarbinti VĮ Turto banke, taigi DK 61 straipsnio 3 dalies tikslas buvo aiškiai pasiektas. Atsakovė teigia, kad ieškinyje minimi procedūriniai priekaištai yra nereikšmingi ir nekeičia esmės, t. y. to, kad jis atleistas vykdant reorganizavimą, dėl kurio sprendimą priėmė Vyriausybė, ir ieškovo skyriaus vedėjo pareigos buvo besidubliuojančios, o bet kokį kitą darbą dirbti jis atsisakydavo ir iki šiol atsisako. Prijungus MITA prie tarybos, likto tik vienas tarybos LMT Teisės, pirkimų ir personalo skyrius, kurio vedėjo pareigas jau užima kita valstybės tarnautoja, taigi akivaizdu, kad ieškovas negali būti dar vienu to paties skyriaus vedėju, tai yra neįmanoma, skyrius negali turėti dviejų vedėjų vienu metu. Ieškovo neįmanoma grąžinti ir į bet kokias kitas pareigas, nes jis atsisakė tiek teisininko, tiek kitų pareigų taryboje, taigi pats turi prisiimti savo veiksmų sukeltas pasekmes.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje ieškinį prašė atmesti. Advokatas Aivaras Žilvinskas teismo posėdyje pažymėjo, jog ieškovas dirba neadekvatų valandų skaičių, pareigybė, į kurią pretenduoja ieškovas, užimta.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2020 m. liepos 14 d. tarp ieškovo V. L. ir Mokslo inovacijų ir technologijų agentūros buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1V-225, vyriausiojo specialisto, teisininko pareigose (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 2020 m. rugpjūčio 20 d. ieškovo prašymu dėl perkėlimo į kitas pareigas, jis nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. paskirtas MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėju. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1036 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu“ 1 punktu buvo nutarta reorganizuoti nuo 2022 m. gruodžio 1 d. MITA jungimo būdu – prijungti ją prie Lietuvos mokslo tarybos. Minėtu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. spalio 19 d. patvirtino reorganizavimo sąlygų aprašą. 2022 m. rugpjūčio 3 d. MITA teisės, pirkimų ir vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė atsiuntė el. paštu visiems darbuotojams, įskaitant ir ieškovą, pranešimą dėl darbuotojų perkėlimo į Lietuvos mokslo tarybą. 2022 m. rugpjūčio 3 d. pranešime Nr. 5V-322 „Apie darbo santykių tęstinumą reorganizavimo atveju mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros darbuotojams“ nurodyta, kad nuo 2022 m. gruodžio 1 d. darbuotojų atliekamos darbo funkcijos perkeliamos vykdyti Lietuvos mokslo tarybai. Taip pat pranešime nurodyta, kas visas su MITA darbuotojais sudarytas darbo sutartis bei valstybės tarnybos santykius kaip darbdavys toliau tomis pačiomis sąlygomis vykdys Lietuvos mokslo taryba. Ieškovas neatsakydamas į siūlymą išreiškė savo sutikimą tęsti darbo santykius tomis pačiomis sąlygomis pas atsakovę. 2022 m. lapkričio 17 d. atsakovė MITA patalpose organizavo susitikimą su darbuotojais, kuriame ieškovui buvo paaiškinta, kad pas atsakovę Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas užima valstybės tarnautoja, o MITA Teisės, pirkimų ir vertinimo skyriaus vedėjo pareigos po struktūrinių pokyčių taps nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, jam pasiūlyti atsakovė negalės, todėl ieškovui buvo siūloma vyriausiojo teisininko vieta, išlaikant tokį patį darbo užmokestį. Ieškovas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d. išėjo kasmetinių atostogų. Atsakovė 2022 m. gruodžio 1 d. VSDFV pateikė duomenis apie ieškovo socialinio draudimo pradžią pas atsakovę. 2023 m. sausio 10 d. ieškovas gavo siūlymą užimti Tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko pareigas, siūlymu pažymint, jog nesutikus, atsakovė ketina atleisti jį iš užimamų pareigų pagal DK 57 straipsnio 4 dalį. Kadangi ieškovas su siūlymu nesutiko, jam nuo 2023m. sausio 16 d. iki 2023 m. balandžio 16 d. buvo paskelbta prastova, kurios terminas vėliau pratęstas. Nuo 2023 m. birželio 5 d. ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Nesutikdamas su atleidimu, ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-13405/2023 ieškovo prašymą atsisakė nagrinėti.

Taigi ieškovas ginčija jo atleidimą iš darbo Lietuvos mokslų taryboje. Atleidimo neteisėtumą grindžia DK 61 straipsnio 3 dalies pažeidimu bei procedūriniais pažeidimais – netinkama įspėjimo forma, atleidimo iš darbo data, kitų įstaigoje buvusių pareigų nepasiūlymu.

DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, jei darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. To paties straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog darbo sutartis gali būti nutraukta, jei darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietovę. Darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą.

Kaip jau minėta, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovas teisėtai nutraukė šalių darbo sutartį ir atleido ieškovą iš darbo. Įstatyme įtvirtintas reglamentavimas suponuoja, kad darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su darbuotojo atliekamų darbo funkcijų tapimu perteklinėmis, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais teisiniais pagrindais, atleidimo procedūra yra teisėta, jei laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo (DK 57 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017).

Lietuvos kasacinio teismo praktika civilinėse bylose, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, remiantis kuria teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017, 37 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neginčijo fakto, kad įstaigoje vyko realūs organizaciniai pakeitimai dėl įstaigų sujungimo ir nebuvo laisvų tokių pačių pareigų, t. y. Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo. Todėl šiais aspektais teismas plačiau nepasisako.

Vertinant darbuotojo atleidimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu, procedūros teisėtumą, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai ar buvo laikomasi darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo (DK 57 straipsnio 2 dalis). Darbuotojas gali būti atleistas aptariamu pagrindu tik jeigu laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022, 2023-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023).

  DK 64 straipsnio 2 dalis numato, kad įspėjime nutraukti darbo sutartį turi būti nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastis ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena.

Kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos mokslų tarybos 2023 m. sausio 30 d. įspėjimu Nr. PPK-14, ieškovas V. L., atsižvelgiant į tai, kad Taryba pasiūlė nuo 2023 m. sausio10 d. užimti Tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės lygis A1, pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas – 14, kur šį sudaro 11,6 pareiginės algos bazinių dydžių A1 lygio pareigybei padidintų 20 procentų) pareigas, kurio darbuotojas atsisakė 2023 m. sausio 15 d., Taryba ir darbuotojas nesusitarė nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu, atsakovė įspėjo, jog, kad ieškovas iš darbo bus atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu iš darbo praėjus 3 mėnesiams nuo šio įspėjimo gavimo dienos. Tačiau atsakovo įsakymu Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ nurodoma, kad ieškovas iš užimamų pareigų atleistas vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Teismo vertinimu, nors įspėjime dėl darbo sutarties nutraukino aiškiai buvo išdėstytos darbo sutarties nutraukimo priežastys, tačiau akivaizdu, jog buvo nurodytas netinkamas įstatyminis pagrindas. Įvertinus tai, jog pats ieškovas yra kvalifikuotas teisininkas,  jam apie įstaigos struktūros pokyčius buvo žinoma, nes šis klausimas buvo pristatytas susirinkime dėl numatomų struktūrinių pokyčių ir jame dalyvavo, be to, buvo informuotas, jog į tapačias pareigas negalės būti perkeltas, nėra pagrindo spręsti, kad iš šio pranešimo turinio nebuvo aiškus planuojamo darbo sutarties nutraukimo įstatyminis pagrindas, ar, kad jis buvo ribojantis teisę žinoti ir suprasti kokiu įstatyminiu pagrindu darbdavys ketina nutraukti darbo santykius.  Todėl šį pažeidimą teismas vertina kaip formalų procedūrinį pažeidimą. Kita vertus, vadovaujantis DK 64 straipsnio 2 dalimi įspėjime turi būti nurodyta ir darbo santykių pasibaigimo data. Šios nuostatos darbdavys taip pat tinkamai neįvykdė – nagrinėjamoje situacijoje ne tik, kad įspėjime nebuvo nurodyta konkreti data, tačiau ieškovas iš darbo atleistas nuo 2023 m. birželio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 mėnesių terminui kaip nurodyta įspėjime. DK nėra įtvirtinta galimybė pratęsti įspėjimo iš darbo terminą. Taigi akivaizdu, kad atsakovė pažeidė DK64 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Kaip jau minėta, atleidimo procedūra yra teisėta, kai, be kita ko, laikytasi laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu, pasiūlymo reikalavimo.

Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos), visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Pastebėtina, kad darbdavio galimybė perkelti darbuotoją į kitą darbą objektyviai sąlygota kito atitinkamo darbo buvimo ir darbuotojo sutikimo būti perkeltam į kitą darbą. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė DK reikalavimus, lemia ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė darbuotojui kito darbo, o faktas, kad darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą darbą, nors tokia galimybė buvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-701/2015; ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė ieškovui pasiūlė užimti tik vieną pareigybę, nors pasak ieškovo, laivų pareigybių, tame tarpe ir vadovaujančių, kurias galėtų užimti ieškovas atsakovo struktūroje buvo, tačiau apie jas atsakovė tinkamai ir nustatytais terminais nėra ir nebuvo ieškovo informavusi. Pažymėtina, kad DK 57 straipsnio 2 dalies normos prasme turi būti vertinamos įstaigoje laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje buvusios laisvos darbo vietos. Kasacinis teismas 2023 m. vasario 2 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. Nr.3K-3-403/2023 yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisėtumo, atsižvelgiant į DK 57 straipsnio 2 dalį, būtina vertinti: 1) objektyvias darbdavio galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą, t. y. ar darbovietėje yra kitų laisvų darbo vietų, kurias galėtų užimti atleidžiamas darbuotojas; ir 2) darbuotojo valią būti perkeltam į kitą laisvą darbo vietą ir tokiu būdu tęsti darbo teisinius santykius pas tą patį darbdavį.

Pastebėtina, kad šiuo atveju pats ieškovas teismui nenurodė jokios konkrečios pareigybės į kurią būtų norėjęs pretenduoti, byloje nėra taip pat jokių duomenų, jog būtų informavęs atsakovę apie norą užimti konkrečią pareigybę. Tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigybė, atsakovės paaiškinimais, yra valstybės tarnautojo, todėl tai konkursinė pareigybė, be to, šiuo atveju ji buvo užimta. Vienintelis ieškovo kriterijus – vadovaujančios pareigos, todėl, teismo vertinimu, šiuo aspektu darbdavys pagal galimybę  tinkamai įvykdė įstatyme nustatytą pareigą – pasiūlė ieškovui kitą darbą, atsižvelgdamas į jo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes.

Dėl DK 61 straipsnio 3 dalies taikymo

DK 61 straipsnio 3 dalis nustato, kad su darbuotojais, auginančiais vaiką (įvaikį) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės (DK 57 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad ieškovas jo atleidimo iš darbo dieną 2023 m. birželio 5 d. augino vaiką iki trejų metų, todėl su juo sudaryta darbo sutartis negalėjo būti nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog atsakovė, šiuo pagrindu nutraukdama šalių Darbo sutartį, pažeidė DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, todėl ieškovo atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu.

Atsakovė pažymėjo, jog DK 61 straipsnio 3 dalimi siekiama saugoti mažamečių vaikų iki trejų metų interesus, kadangi tuo atveju, jeigu tėvai ar globėjai netektų darbo tokiu laikotarpiu, būtų sudėtinga išlaikyti vaiką, todėl ribojama (bet ne visiškai uždraudžiama) galimybė tokius vaikus auginančius asmenis atleisti iš darbo. Šiuo atveju akivaizdu, kad LMT niekaip nenulėmė ieškovo socioekonominės situacijos pasikeitimo (pablogėjimo), netgi atvirkščiai – ji pagerėjo, nes ieškovas iš biudžeto visą laiką gavo atlyginimą dirbdamas VĮ Turto banke, o iš LMT gavo atlyginimą daugiau nei pusmetį už nedirbamą darbą, taigi gavo reikšmingai daugiau pinigų, negu turėjo gauti.

Vertinant tokius atsakovės argumentus pastebėtina, joj DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus ir teismas taikydamas minėtą normą neturi diskrecijos teisės vertinti darbuotojo socioekonominės padėties. Teismai savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad DK 61 straipsnio 3 dalis įtvirtinta nuostata yra imperatyvi. Teismas pažymi, jog būtent atsakovei, kaip darbdavei bei stipresnei darbo santykių šaliai, tenka pareiga užtikrinti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą. Todėl būtent atsakovė ir privalėjo aktyviai ieškoti galimybės nutraukti darbo sutartį nepažeidžiant imperatyvių draudimų, tartis su darbuotoju dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sąlygų ir pan. Bylos duomenys patvirtina, jog abi ginčo šalys teikė viena kitai siūlymus dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, bet tokie siūlymai šalių netenkino.

Darbo santykiams perėjus verslo perėmėjui, šis juos gali nutraukti tik bendraisiais pagrindais, nesiejamais su verslo ar jo dalies perdavimu (DK 51 straipsnio 3 dalis). Darbuotojui auginant vaiką iki trejų metų, darbo sutartis su juo gali pasibaigti šiais pagrindais: šalių susitarimu (DK 54 straipsnis), darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis), darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių (DK 56 straipsnis), darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 straipsnis). Teismas nesutinka, jog aplinkybė, kad ieškovas atleidimo iš darbo metu dirbo ir kitose darbovietėse, tame tarpe ir iš valstybės biudžeto finansuojamoje įstaigoje, sudaro pagrindą ieškovo atleidimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus vertinti kaip teisėtą, kvestionuojant  DK 61 straipsnio 3 dalies konstitucingumą tuo aspektu, jog darbuotojas įsidarbina kitoje biudžetinėje įstaigoje ar įmonėje, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo darbuotojui įsidarbinti daugiau nei vienoje biudžetinėje įmonėje ar pas daugiau nei vieną darbdavį, kaip ir darbuotojo pareigos informuoti darbdavį apie jo darbovietę. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas, kurio pagrindu ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, taip pat nenumato jokių apribojimų nutraukiant darbo santykius su darbuotoju ir išmokant išeitines išmokas tuo atveju, kai darbuotojas iš karto po atleidimo įsidarbina kitoje biudžiatinėje įmonėje ar įstaigoje.  Be to, apie tai, jog ieškovas turi kitą darbą, atsakovė sužinojo tik tuomet kai dėl kito ginčo išsprendimo byla buvo nagrinėjama Darbo ginčų komisijoje, kas reiškia, jog 2023 m. sausio 30 d. Lietuvos mokslų taryba įteikdama įspėjimą nebuvo vertinusi darbo teisinių santykių su ieškovu nutraukimo kito darbo turėjimo biudžetinėje įstaigoje kontekste, todėl teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai ieškovo atleidimo iš teisėtumą ir pagrįstumą sieja su kito darbo turėjimu.

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių

DK 218 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo grąžinti jį į darbą pas atsakovę, sąlygomis nustatytomis Darbo sutartyje. To akivaizdu, jog negalima būtų padaryti dėl organizacinių priežasčių – atsakovė nebegali suteikti ieškovui darbo sutartimi sulygto darbo – darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis darbas yra užimtas. Atsižvelgiant į tai, pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, jam iš atsakovės priteistinas jo vidutinis darbo užmokestis (4264,45 Eur suma su mokesčiais ) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, t. y. 33 279,63 Eur (4264,45 x 7 + (214,28 x 16)) nuo ieškovės priverstinės pravaikštos pradžios 2023 m. birželio 6 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos bei po 214,28 Eur (vidutinis vienos darbo dienos užmokestis) už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

Ieškovas prašo priteisti ieškovui iš atsakovės netesybas (vidutinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių) už vėlavimą atsiskaityti nustatyta tvarka ir periodiškumu priverstinės pravaikštos laikotarpiu, sumokant vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš nustatyta tvarka ir periodiškumu uždelstų atsiskaityti mėnesių skaičiaus (DK 147 straipsnio 2 dalis). DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas. Nagrinėjamoje situacijoje ieškovas nenurodė teismui jokių argumentų, jog atleidimo iš darbo dieną darbdavys su juo neatsiskaitė. Įsakymo, kuriuo nutraukta darbo sutartis su ieškovu, 3 punkte nurodyta Finansų ir apskaitos skyriui paskutinę darbo su ieškovu dieną išmokėti darbuotojui (dviejų) jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už 11,27 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Byloje esantis atsiskaitymo lapelis už 2023 m. gegužės mėn. patvirtina, jog darbo užmokestis ir visos kitos su darbo užmokesčiu susijusios sumos atleidžiant iš darbo ieškovą buvo apskaičiuotos, ieškovas neginčijo, jog jų negavo (kad buvo neišmokėtos). Kadangi su ieškovu jo atleidimo dieną buvo pilnai atsiskaityta, prašymas dėl netesybų priteisimo yra nepagrįstas ir atmetamas.

Ieškovas prašo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas susidariusias priverstinės pravaikštos laikotarpiu (DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktas). DK 126 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog darbuotojui suteikiamos ne mažiau kaip 20 darbo dienų kasmetinės atostogos. Šalių darbo teisinių santykių pasibaigimo momentu (2023 m.) metinis darbo dienų skaičius sudarė 251 darbo dienas. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovas įgijo teisę į 13 darbo dienų kasmetines atostogas (20 d. d. : 251 d. d. * 159 d. d.) (CPK 185 straipsnis). Ieškovo vidutinis darbo užmokestis pagal atsakovės pateiktą pažymą prastovos laikotarpiu sudarė 87,23 Eur, atitinkamai kompensacija už nepanaudotas atostogas lygi 1 046,76 Eur (su mokesčiais) (12 d. d. x 87,23 Eur). Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovui priteistina 1 046,76 Eur (su mokesčiais) kompensacija už nepanaudotas atostogas (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis, DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktas).

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog darbo sutartis su ieškovu DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais nutraukta neteisėtai, todėl yra pagrindas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ bei išmokėti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas neteisėtu, įvykdymo dienos bei priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką. Kiti ieškovo reikalavimai atmetami.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-421/2018).

Atsakovas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl DK 61 straipsnio 3 dalies konstitucingumo įvertinimo, t. y. jeigu teismas laikytų, kad pagal šią normą atleidimas nebuvo galimas, ir jeigu ji reiškia, kad asmuo, auginantis vaiką ik trejų metų, negali būti atleistas iš biudžetinės įstaigos vykdant Vyriausybės nutarimą dėl reorganizavimo, išnykus jo pareigoms kaip besidubliuojančioms, ir esant situacijai, kai tas pats darbuotojas savo noru jau įsidarbino kitose analogiškose pareigose kitoje iš biudžeto išlaikomoje įmonėje ar įstaigoje, ir dėl to iš valstybės biudžeto jam turi būti mokamas atlyginimas už neatliekamą darbą iki vaikui sukaks treji metai, tai vertintina, ar ši norma atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies bei konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ir įtvirtindamas draudimą nutraukti darbo sutartį su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, nepagrįstai ir neproporcingai siekiamam tikslui apribojo biudžetinės įstaigos darbdavio teises vykdant Vyriausybės nutarimą dėl reorganizavimo ir išnykus darbuotojo pareigoms kaip besidubliuojančioms, ir esant situacijai, kai tas pats darbuotojas savo noru jau įsidarbino kitose analogiškose pareigose kitoje iš biudžeto išlaikomoje įmonėje ar įstaigoje. Darbo kodekse yra įtvirtinti ir kiti galimi atleidimo iš darbo pagrindai, kurie nėra ribojami darbuotojo auginančio vaiką iki 3 metų amžiaus.  Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad šiuo atveju yra pažeista Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies (Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) bei konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

Teismui įvertinus nustatytas šios bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, ir kitus sprendime išdėstytus motyvus, nekyla pagrįstų abejonių dėl atsakovės nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumo ir jo galimo neatitikimo Konstitucijai.

Atsakovės prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmestinas (CPK 3 straipsnis, 185 straipsnis).

Kiti klausimai

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo priteistinos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovas byloje iš esmės suformulavo keturis savarankiškus reikalavimus, iš kurių tenkinti du – dėl atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu ir įsakymo panaikinimo bei darbo užmokesčio bei kompensacijos priteisimo, netenkinta – dėl grąžinimo į darbą ir netesybų priteisimo. Taigi, tenkinta 50 proc. reikalavimų. 

Atsakovas prašo priteisti 3872 Eur už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose bei pateikė minėtas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsiliepimas į ieškinį teismui rengtas 2023 m. rugsėjo mėn., t.y. III ketvirtį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (toliau – rekomendacija) įtvirtintais kriterijais ir atsižvelgiant į tai, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos 2023 m. III ketvirtį, maksimali galimai priteistina suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą sudaro  5 879,70 Eur (1959,9 Eur x 3). Kadangi vien tik už atsiliepimo parengimą atsakovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinamas iš dalies – jai priteistina 1936 Eur (50 proc.). Ieškovo argumentas, jog atsakovei negali būti priteisiamos išlaidos už advokato pagalbą, nes ji turi savus teisininkus atmestinas, kaip nepagrįstas, nes teisės aktai nenumato juridiniam asmeniui draudimo savo interesus ginti pasitelkiant advokatus ir prašyti atlyginti iš bylą pralaimėjusios šalie išlaidų atlyginimo.

Byloje patirta 13,43 Eur pašto siuntimo išlaidų, jos priteisiamos iš šalių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 282 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo  Lietuvos mokslo taryboje, juridinio asmens kodas 188716281, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus neteisėtu ir panaikinti Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. P-185 „Dėl V. L. atleidimo“.

2020 m. liepos 14 d. darbo sutartį Nr. 1V-225, sudarytą  tarp ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros laikyti nutraukta šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti ieškovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos, juridinio asmens kodas 188716281, 33 279,63 Eur (trisdešimt trijų  tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 63 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2023 m. birželio 6 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos bei po 214,28 Eur (du šimtus keturiolika eurų 28 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 1046,76 Eur (vieno tūkstančio keturiasdešimt šešių eurų 76 ct) (su mokesčiais) kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Kitos ieškinio dalies netenkinti.

Priteisti atsakovei Lietuvos mokslo tarybai, juridinio asmens kodas 188716281, iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 936 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų trisdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės Lietuvos mokslo tarybos, juridinio asmens kodas 188716281, 13,43 (trylika eurų 43 ct), t. y. iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6,71 Eur ir iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos, juridinio asmens kodas 188716281,  6,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Vilma Brazinskienė