Civilinė byla Nr. e2A-385-553/2024
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00004-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2.; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltpool“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Foksita“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltpool“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti 1 153 093,21 Eur skolą, 71 365,17 Eur palūkanas už pradelstą apmokėti skolą, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė yra viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) elektros energijos sektoriuje lėšų administratorė. Ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu (toliau – EEĮ) ir kitais VIAP lėšų administravimą reglamentuojančiais teisės aktais, surenka VIAP lėšas iš elektros energijos vartotojų ir paslaugas teikiančių asmenų. Be to, ieškovė išmoka VIAP lėšas paslaugas teikiantiems asmenims ir vykdo kitas su VIAP lėšų administravimu susijusias funkcijas.
3. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT arba Taryba) nutarimu Nr. O3-238 atsakovė buvo pripažinta skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja, jai skiriant 4,99 MW skatinimo kvotą ir fiksuotą tarifą 9,702 Eur ct/kWh (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau –PVM)). Atsakovė, kaip elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintoja, 2018 m. gegužės 22 d. sudarė sutartį Nr. BP-180020 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų išmokėjimo“ (toliau – ir Sutartis) su ieškove, pagal kurią įsipareigojo gaminti elektros energiją naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas (VIAP lėšos) už suteiktas VIAP teisės aktuose ir Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. VIAP lėšos išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą energiją, remiantis elektros energijos prietaisų rodmenimis ir VERT nustatyta supirkimo kaina. Atsakovė Aprašo nustatyta tvarka ir terminais pateikia ieškovei ataskaitą apie faktiškai pagamintą ir atskirai pagal kiekvieną dvišalę sutartį ir (ar) elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį parduotą suminį elektros energijos kiekį, taip pat vidutines dvišalėse sutartyse nustatytas elektros energijos kainas pagal kiekvieną sutartį ir elektros energijos pardavimo elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį sandorių kainų svertinį vidurkį.
4. Ieškovė, kaip VIAP lėšų administratorius, nustatė, kad atsakovės pateiktos VIAP apimties ir lėšų pažymos neatitinka teisinio reguliavimo reikalavimų. Dėl to ieškovė kelis kartus kreipėsi į atsakovę dėl mokėtinų sumų VIAP biudžetui, susijusių su neigiamu skirtumu tarp Tarybos nustatyto fiksuoto tarifo ir atsakovės pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (neigiama VIAP kaina). Ieškovė siuntė atsakovei raštus 2021–2022 metais, tačiau atsakovė iki šiol nepadengė net dalies VIAP lėšų skolos ir nesutiko su neigiamo VIAP taikymu, teikdama pretenzijas ieškovei.
5. 2022 m. birželio 14 d. raštu Nr. 2022/06-05 atsakovė informavo, kad nutraukia Sutartį nuo 2022 m. birželio 20 d. 00:00 val.
6. Byloje ginčas kilo dėl VIAP lėšų teisinio reglamentavimo. Ginčydama ieškovės reikalaujamą sumokėti VIAP lėšų skolą atsakovė įrodinėja, kad VIAP administravimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato neigiamo VIAP dydžio taikymo ir / ar pareigos energijos gamintojui grąžinti į VIAP lėšų biudžetą dalį uždirbtų pajamų. Ieškovė atsakovės poziciją laiko nepagrįsta ir su ja nesutinka. Neigiama VIAP kaina atsakovės atžvilgiu gali ir privalo būti taikoma, o atsakovė privalo sumokėti susidariusią VIAP lėšų skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apygardos teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei UAB „Baltpool“ iš atsakovės UAB „Foksita“ 1 153 093,21 Eur skolą, 53 523,87 Eur palūkanų už pradelstą apmokėti skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 206 617,08 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28 576,72 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžinti ieškovei UAB „Baltpool“ 5 659 Eur žyminio mokesčio.
3. Teismas nustatė, kad šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovė turi teisę pagal Sutartį ir teisės aktų reikalavimus taikyti atsakovei neigiamą VIAP kainą. Atsakovės teigimu, šalių Sutartis nenumatė atsakovės prievolės mokėti neigiamos VIAP kainos / atsakovės pardavimo pajamų dalies ieškovei.
4. Įvertinęs Sutarties 6.1 punktą, teismas nusprendė, kad Sutartis buvo skirta sureguliuoti techninius klausimus. Tuo tarpu, VIAP lėšų išmokėjimo sąlygos buvo perkeliamos iš šiuos klausimus reglamentuojančių teisės aktų ir atsakovei sudarant Sutartį tai buvo žinoma. Todėl ginčo atveju turėtų būti aiškinami būtent VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą reglamentavę teisės aktai.
5. Teismas nurodė, kad skatinimo priemonių suteikimo ir VIAP lėšų mokėjimo sąlygas reglamentuoja Elektros energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – AIEĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtintas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintas Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašas.
6. Teismas, remdamasis skatinimo priemonių suteikimo ir VIAP lėšų mokėjimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais (AIEĮ, Elektros energetikos įstatymu, Aprašu), konstatavo, kad atsakovė turi pareigą sumokėti neigiamą VIAP kainą. Šią išvadą teismas grindė šiais argumentais: atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą (kaip tai atliko atsakovė); įstatyme yra įtvirtintas balansas tarp VIAP teikimo apimčių ir siekio sumažinti finansinę naštą vartotojams, todėl VIAP lėšų administravime turi būti vadovaujamasi lėšų surinkimo iš elektros energijos vartotojų mažinimo principu; sisteminis visų Aprašo nuostatų aiškinimas (Aprašo 221.4. papunktis, kuriame tiesiogiai įtvirtintas lėšų mažinimo principas; 2023 m. sausio 11 d. priimtos Aprašo redakcijos 37 punktas, kuris patikslino, kad susidarius neigiamam skirtumui tarp VIAP lėšomis remiamam gamintojui taikytino fiksuoto tarifo ir pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio, VIAP lėšos turi būti surenkamos ir iš gamintojų) leidžia konstatuoti, kad, esant minėtam neigiamam skirtumui, gamintojas VIAP lėšų administratoriui turi mokėti neigiamą VIAP.
7. Įstatymų leidėjo tikslus formuluojant Aprašo 23.3 papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas grindė ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos teisės nuostatomis.
8. Iškeltas klausimas dėl Skubiosios intervencijos reglamento 2022/1854 (toliau – ir Skubios intervencijos reglamentas) taikymo. Byloje kilo ginčas dėl nacionalinio teisės akto – Aprašo – nuostatų aiškinimo. Aiškindamas teisės aktų turinį teismas nusprendė, kad tikrąją Lietuvos įstatymų leidėjo valią galima aiškinti netiesiogiai, – įstatymų leidėjo tikrąją valią (tikslus) parodo valstybės veiksmai, įgyvendinant Skubiosios intervencijos reglamentą. Sprendime Skubiosios intervencijos reglamentas naudojamas kaip teisės aiškinimo šaltinis, o ne privalomas teisės aktas, reglamentuojantis ginčo situaciją.
9. Teismas paaiškino Skubiosios intervencijos reglamento tikslą – riboti pernelyg dideles elektros gamintojų pajamas, gaunamas kilus energetinei krizei. Teismas atkreipė dėmesį, kad reglamento nuostatos nėra taikomos tokiems elektros gamintojams, kurių pajamos jau yra ribojamos kitais nacionaliniais teisės aktais ir tai, jog įgyvendindamas reglamentą Lietuvos įstatymų leidėjas laikėsi pozicijos, kad būtent tokia subjektų kategorija, į kurią patenka atsakovė (asmenys, įgiję teisę į fiksuoto tarifo taikymą), turi būti atleisti nuo skubiosios intervencijos reglamento taikymo dėl to, jog fiksuotas tarifas nustato gaunamų pajamų iš elektros pardavimo „lubas“.
10. Atsakovės argumentą, kad Europos Sąjungos teisės kontekste mokamas supirkimo tarifas turėtų būti pripažintas „supirkimo priemoka“, o „supirkimo priemokų“ atveju rinkos pajamos visada turėtų likti paramos gavėjams, pirmosios instancijos teismas atmetė, remdamasis atsakovės pasitelktos specialistės išvada, jog sąvokoje „supirkimo priemoka“ nėra universalios taisyklės, nustatančios, kad papildomos rinkos pajamos privalo būti paliktos paramos gavėjams.
11. Dėl Europos Komisijos 2019 m. sprendimo suderinti paramos schemą, kurios pagrindu mokama parama, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuva su Europos Komisija yra suderinusi tokią paramos schemą, pagal kurią paramos gavėjai maksimaliai gali pretenduoti į tokias pajamas, kurias jiems užtikrina aukciono tvarka laimėtas fiksuotas tarifas. Didesnių pajamų užtikrinimas pažeistų paramos proporcingumo reikalavimus, kurie buvo suderinti su Europos Komisija.
12. Atsakydamas į atsakovės argumentus dėl to, kad teismas individualiai turėtų vertinti konkrečiai atsakovės gautos paramos dydžio perteklių (t. y. vertinti, ar parama skirta atsakovei yra proporcinga: neviršija kaštų bei pagrįsto pelno), teismas nurodė, jog šioje byloje yra keliamas bendro teisės akto (Aprašo) nuostatų aiškinimo klausimas ir šiame teisės akte aiškiai nėra numatytas poreikis ar galimybė vertinti individualią kiekvieno paramos gavėjo situaciją; dalyvaudama aukcione ir įvardindama skatinimo tarifą, kuris būtų pakankamas jos investicijos atsipirkimui, pati atsakovė turėjo įsivertinti visas sąnaudas visu skatinimo laikotarpiu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė bet kokiu atveju neįrodė, jog biokuro kainų brangimas sukūrė situaciją, kuomet elektros gamyba pagal atsakovės pasiūlytą fiksuotą tarifą tapo nebepelninga.
13. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 53 523,87 Eur dydžio palūkanas už praleistą prievolės vykdymo terminą (71 365,17 Eur x 6)/8). Nurodė, kad, skaičiuojant kompensacines palūkanas už įsiskolinimą, nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu, kadangi šalys Sutartimi dėl VIAP lėšų išmokėjimo nebuvo sutarusios minėto įstatymo taikyti skaičiuojant palūkanas. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalį.
14. Teismas, iš dalies patenkinęs ieškinį, proporcingai patenkintai reikalavimų daliai priteisė ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Atsakovė UAB „Foksita“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui; arba 2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės UAB „Baltpool“ ieškinį; 3) priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, atsakovė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.1. Teismas neanalizavo Europos Komisijos 2019 m. sprendimu suderintos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) gamintojams taikomų valstybės pagalbos priemonių (formų) bei Europos Sąjungos (ES) teisės, nekvalifikavo atsakovei taikomos valstybės pagalbos priemonės pagal Europos Komisijos 2019 m. sprendimą ir Europos Sąjungos teisę, todėl neatskleidė ginčo esmės. Anot atsakovės, toks pažeidimas procese lėmė, kad teismas nepagrįstai nenustatė, jog nacionaliniuose teisės aktuose įvardijama paramos priemonė kaip „fiksuotas tarifas“ yra EK 2019 m. sprendime suderinta supirkimo priemoka feed-in-premium (FIP), kuri nedraudžia gauti didesnes rinkos pajamas tais atvejais, kai rinkos kainos viršija atitinkamą supirkimo priemokos lygį.
1.2. Europos Sąjungos teisės aktai (Direktyva 2018/2001, Direktyva 2009/28, EK 2019 m. sprendimas) patvirtina, kad supirkimo priemokos priemonė leidžia elektros gamintojams gauti rinkos pajamas be jokių ribojimų.
1.3. Teismas sprendime vadovavosi su ginčo dalyku nesusijusio Skubiosios intervencijos reglamento nuostatomis ir tai lėmė klaidingą Europos Komisijos 2019 m. sprendimo ir AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies, Aprašo 23.3 papunkčio aiškinimą.
1.4. Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) biudžeto, kurio lėšomis finansuojama paramos schema, sudarymą nustatantys teisės aktai paneigia ieškovės teisę išieškoti iš atsakovės rinkos pajamas į VIAP biudžetą ir todėl sprendimo išvados prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 3 daliai.
1.5. Teismas sprendime neteisingai aiškina Europos Komisijos 2019 m. sprendimo turinį, nurodydamas, kad Europos Komisija, priimdama sprendimą, įvertino Lietuvos taikomą paramos atsinaujinančios energijos gamintojams sistemą, pagal kurią VERT nustatė aukcione dalyvaujantiems paramos gavėjams maksimalaus galimo pelno lygį. Teismas klaidingai aiškino paramos intensyvumo ir proporcingumo priemones, nepagrįstai jas susiejo su rinkos pajamų ribojimu.
1.6. Teismas netinkamai išaiškino Aprašo 23.3 papunktį; VIAP teikimą reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai ir Sutartis nenumato neigiamo VIAP taikymo elektros energijos gamintojams; teismas netinkamai nustatė Skatinimo priemonės tikslą ir sukūrė klaidingą VIAP lėšų surinkimo mažinimo principą, kuris nėra įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose, Europos Komisijos 2019 m. sprendime ir Europos Sąjungos teisėje.
1.7. Teismas sprendime nevertino atsakovės pateiktų įrodymų apie tai, kad nebuvo gauta jokia nepagrįsta pelno marža ir esant aukštoms elektros kainoms buvo patirtos išlaidos žymiai pabrangusiam kurui įsigyti.
1.8. Teismas sprendime nepagrįstai priteisė 6 procentų palūkanas ir netaikė ieškinio senaties dėl ieškovės reikalavimo.
1.9. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, neįvertinęs ir ieškovės atsisakyto 257 636,64 Eur reikalavimo dalies.
1.10. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Teismui nėra priskirta kompetencija aiškinti Europos Komisijos sprendimų turinio. Tai gali padaryti tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Apeliantė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikti atsakovės 2023 m. spalio 9 d. prašyme dėl prejudicinio sprendimo nurodytus klausimus (DOK-24773).
2. Atsiliepime į atsakovės UAB „Foksita“ apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltpool“ prašo: 1) netenkinti skundo; 2) atmesti atsakovės prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; 3) priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
2.1. Teismas tinkamai įvertino apeliantės argumentus dėl paramos priemonių teisinio kvalifikavimo. Apeliantės teiginys, kad „fiksuotas tarifas“ turi būti kvalifikuojamas kaip „supirkimo priemoka“, neturi teisinės prasmės šioje byloje nagrinėjam ginčui. Europos Komisijos 2022 m. lapkričio 15 d. ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai, kuria grindžiamas apeliacinis skundas, nėra teisės aktas, kuris galėtų nustatyti privalomo elgesio taisykles valstybėms narėms, pvz., pareigą palikti rinkos pajamas atsakovei.
2.2. Apeliantės nurodytoje specialistės L. R. išvadoje taip pat nėra įvardijama, kad „supirkimo priemokos“ atveju Europos Sąjunga reikalauja palikti rinkos pajamas fiksuotą tarifą gaunantiems asmenims. Specialistė 2 išvadoje tiesiog konstatuoja, kad „supirkimo priemokos“ atveju „įprastai“ nėra draudžiama pasilikti didesnes rinkos pajamas. Tuo tarpu 4 išvadoje specialistė aiškiai nurodo, kad pajamų pasilikimas priklauso nuo konkrečių paramos schemos taisyklių, kurias nustato valstybės narės.
2.3. Nė vienas apeliantės nurodytas Europos Sąjungos teisės aktas (Direktyva 2018/2001, Direktyva 2009/28, EK 2019 m. sprendimas ir kt.) tiesiogiai nenurodo, kad įgijusiems teisę į fiksuotą tarifą ar „supirkimo priemoką“ ar kitokiose skatinimo schemose dalyvaujantiems asmenims valstybės narės privalo suteikti teisę pasilikti rinkos pajamas.
2.4. 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių 124 punkte nėra kalbama apie teisę pasilikti perteklines pajamas. Šiame punkte kalbama tik apie tai, kad paramos gavėjai turi prekiauti elektros energija rinkoje. Tai daro tiek apeliantė, tiek visi kiti paramos schemoje dalyvaujantys subjektai.
2.5. Teismas tinkamai vertino Skubiosios intervencijos reglamento 2022/1854 nuostatas, netaikydamas jų tiesiogiai ginčo santykiams. Reglamentas buvo aktualus tik tiek, kiek jo įgyvendinimas padėjo atskleisti įstatymų leidėjo valią, išreikštą Apraše. Lietuvos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šį reglamentą, pripažino, kad elektros gamintojų, gaunančių fiksuotą tarifą (pvz., apeliantės), pajamos jau yra ribotos, nes jie negali gauti pajamų, viršijančių fiksuotą tarifą, todėl jiems papildomi reglamento apribojimai nebuvo taikomi. Teismas teisėtai rėmėsi šia įstatymų leidėjo pozicija.
2.6. Teismas nepažeidė SESV 108(3) straipsnio, pripažindamas pareigą grąžinti perteklinę paramą į VIAP lėšų biudžetą. Grąžinamos lėšos nėra naujos pajamos, o tik anksčiau išmokėtos ir vėliau susigrąžintos perteklinės VIAP lėšos, kurios buvo surinktos iš elektros vartotojų. Pareiga grąžinti perteklinę paramą kyla iš to, kad projektas generuoja pakankamai pajamų rinkoje ir nebereikia visos skirtos paramos. „Neigiamas VIAP“ reiškia ne pelno dalijimąsi, o paramos sugrąžinimą, todėl šis reikalavimas nėra naujas pajamų šaltinis ir jo nereikia derinti su Europos Komisija pagal SESV 108(3) straipsnį.
2.7. VIAP lėšų mokėjimas AEI energijos gamintojams, įskaitant atsakovę, buvo suderintas pagal Europos Komisijos 2019 m. sprendimą. Šiame sprendime valstybė įsipareigojo užtikrinti, kad parama būtų proporcinga. Reikalavimas grąžinti gautą paramą kyla iš šio įsipareigojimo – valstybė siekia užtikrinti, kad skirta parama neviršytų būtinų investicijų atgavimo ir pagrįsto pelno maržos. VERT nustato maksimalų fiksuotą VIAP tarifą taip, kad investicijos grynoji dabartinė vertė, pasibaigus nusidėvėjimo laikotarpiui, būtų lygi nuliui, taip užtikrinant proporcingumą (pagal Europos Komisijos sprendimo 22-26 punktus).
2.8. Apeliantės argumentai, kad teismas ar ieškovė turėtų vertinti, kiek pabrango biokuras, siekiant nustatyti, kokią dalį rinkos pajamų reikėtų palikti apeliantei, neturi pagrindo. Šio ginčo sprendimas priklauso nuo bendro Aprašo nuostatų aiškinimo, o ne nuo individualaus apeliantei skirtos paramos proporcingumo vertinimo. Aprašo nuostatų aiškinimas nereikalauja vertinti konkrečių apeliantės verslo aplinkybių dėl VIAP lėšų sugrąžinimo, nes Apraše nėra nuostatų, kurios numatytų individualų paramos vertinimą ar leidimą keisti paramos sumą, nustatytą aukcione.
2.9. Atsisakymas vertinti individualią apeliantės situaciją nepažeidžia teisėtų lūkesčių principo. Dalyvaudami aukcionuose, paramos schemos dalyviai patys nurodo sumą, kuri, jų manymu, yra pakankama investicijų grąžai ir pelnui. Valstybė nesukūrė lūkesčių apeliantei dėl jos gamybos sąnaudų – apeliantė pati įvertino savo verslo aplinkybes. Todėl valstybė neprivalo nukrypti nuo konkurso rezultatų ir skirti papildomos paramos pabrangusioms žaliavoms kompensuoti.
2.10. Apeliantė yra neteisi, teigdama, kad ginčui aktualias teisės aktų nuostatas reikia aiškinti, remiantis tik lingvistiniu (pažodiniu) teisės aiškinimo metodu. Skirtingai, nei teigia atsakovė, teismas tinkamai taikė teisės aiškinimo metodus ir tinkamai interpretavo nepakankamai aiškias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas įvertino Lietuvos Konstitucijos keliamus tikslus energetikos srityje, Elektros energetikos įstatymo reikalavimus dėl minimalių finansinių naštų vartotojams bei teisės aktus, kurie numato perteklinės paramos grąžinimą, esant neigiamam skirtumui. Taip pat buvo atsižvelgta į naują Aprašo redakciją ir Skubiosios intervencijos reglamentą, kuris nurodo, kad VIAP remiamų gamintojų pajamos jau ribojamos fiksuotu tarifu. Galiausiai, teismas pabrėžė, kad Europos Komisijos 2019 m. sprendimas, pagal kurį Lietuva suderino valstybės pagalbos teikimą AEI gamintojams, taip pat patvirtina viršutinę paramos ribą pagal aukciono rezultatus.
2.11. Teismas nepadarė teisės aiškinimo klaidos, konstatuodamas, kad atsakovės aukcione pasiūlytas fiksuoto tarifo dydis yra maksimalus atsakovės gautinų pajamų lygis.
2.12. Teisinis reguliavimas nekliudo apeliantei pasilikti visas pajamas, kurias ji gauna rinkoje. Iš apeliantės reikalaujama tik sugrąžinti valstybės paramos perteklių (pernelyg dideles VIAP išmokas), kurį ji istoriškai gavo, dalyvaudama paramos schemoje. Sumokėjusi „neigiamą VIAP“, kurio prašo ieškovė, apeliantė bus gavusi „garantuoto“ lygmens pajamas, tik toje „garantuotų“ pajamų struktūroje bus daugiau pajamų iš rinkos, o mažiau – iš valstybės paramos schemos. Taip suprantant paramos schemos veikimo mechanizmą tampa aišku, kad teismo pripažinta pareiga mokėti „neigiamą VIAP“ nepažeidžia AIEĮ 2 straipsnio 27 punkto nuostatų apie „garantuojamas pajamas“. Sumokėjusi „neigiamą VIAP“ apeliantė gaus „garantuotas pajamas“.
2.13. Teismas tinkamai įvertino ieškovės ir atsakovės sudarytos Sutarties turinį ir padarė logišką išvadą, kad Aprašo nuostatų turinio aiškinimui neturi įtakos Sutarties turinys ir / ar Sutarties sudarymo aplinkybės, kadangi Sutarties nuostatos bet kokiu atveju negali prieštarauti įstatymų leidėjo valiai, išreikštai teisės aktuose.
2.14. Spręsdamas ginčą teismas pagrįstai vertino nuo 2023 m. sausio 18 d. galiojančią Aprašo redakciją bei Energetikos ministerijos lydraštyje Nr. G-3 pateiktą informaciją kaip šaltinius, kurie atskleidžia įstatymų leidėjo tikslus / tikrąją valią. Šiuose dokumentuose įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pareiga mokėti „neigiamą VIAP“ / grąžinti paramos perteklių nėra nauja, tokia pareiga jau ir anksčiau buvo nustatyta teisės aktuose, tačiau tikslinga ją detalizuoti papildomai, atsižvelgiant į tai, jog tokia situacija anksčiau praktikoje nebuvo susiklosčiusi. Kadangi šiuose dokumentuose atsispindi įstatymų leidėjo valia, egzistavusi praeityje, tokių šaltinių naudojimas aiškinant įstatymų leidėjo tikslus yra tinkamas ir nepažeidžia principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios).
2.15. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė neturėjo teisėto lūkesčio išvengti pareigos mokėti neigiamą VIAP kainą. Lietuva nesukūrė naujo teisinio reguliavimo, kuris būtų įvedęs reikalavimą grąžinti VIAP lėšų permoką. Tos pačios taisyklės, ribojančios VIAP lėšų išmokėjimus, galiojo ir tuo metu, kai apeliantė nusprendė dalyvauti paramos schemoje. Apeliantei buvo aišku, kad jos pajamos bus ribojamos pagal VERT nustatytas maksimalias kainas ir aukcione laimėtą fiksuotą tarifą, o valstybė nežadėjo didesnių pajamų nei tos, kurias pasiūlė patys dalyviai.
2.16. Teismas nurodė, kad aiškinant Aprašo 23.3 papunkčio prasmę reikia taikyti sisteminį viso Aprašo aiškinimą, įskaitant Aprašo 221.4 papunktį. Nors Aprašo 23.3 papunktyje nėra tiesiogiai nurodyta, kad paramos perteklius turi būti grąžinamas, 221.4 papunktis aiškiai įtvirtina lėšų mažinimo principą. Pagal šį papuntį, jei superkančioji įmonė parduoda gamintojų pagamintą elektros energiją už didesnę kainą nei rinkos kaina, kompensacija mažinama atitinkama suma. Šis principas taikomas kompensuojant superkančiajai įmonei, todėl teismas padarė logišką išvadą, kad panašus tikslas buvo numatytas ir AEI gamintojams parduodant energiją rinkoje.
2.17. Teismas tinkamai nustatė teisės aktuose įtvirtintą elektros energijos vartotojų mokamų VIAP lėšų mažinimo principą. Apeliantės argumentai dėl klaidingai įžvelgto mažiausios finansinės naštos vartotojams tikslo turi būti atmesti kaip neturintys teisinio ir loginio pagrindo.
2.18. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės finansiniai rezultatai nėra reikšmingi šios bylos išnagrinėjimui. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose VIAP lėšų mokėjimą, nėra nustatyta, kad šių lėšų (ne)mokėjimas priklauso nuo elektros energijos gamintojo finansinių rodiklių.
2.19. Teismas neturėjo poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Nacionaliniai teismai turi teisę aiškinti Europos Komisijos sprendimus dėl valstybės pagalbos priemonių suderinimo. Apeliaciniame skunde apeliantė nepateikia absoliučiai jokių priežasčių, kurios pagrįstų poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Apeliaciniame skunde taip pat nėra argumentų, kurie leistų pripažinti, kad nacionaliniai teismai negali savarankiškai atsakyti į apeliantės keliamus klausimus. Nesant aiškiai suformuluotos Europos Sąjungos teisės aiškinimo problemos, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nėra nei poreikio, nei galimybės. Įvertinus apeliantės formuluojamų klausimų esmę (ko realiai yra klausiama), yra akivaizdu, kad visus atsakymus savarankiškai gali surasti nacionalinis teismas.
2.20. Įstatyme yra nustatyta galimybė priteisti palūkanas už pradelstą įvykdyti prievolę, todėl teismas pagrįstai ieškovei priteisė palūkanas iš atsakovės ir netaikė senaties. Atsakovė painioja netesybų ir palūkanų teisinius institutus ir todėl nepagrįstai reikalavimui dėl palūkanų priteisimo siekia taikyti senatį, skirtą reikalavimams dėl netesybų.
2.21. Ieškovės vertinimu, teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra proporcingas. Atsakovės argumentai, kad ieškovė turi savo teisininkus, todėl esą netenka teisės savo teisių gynybai pasitelkti advokatus, yra teisiškai nereikšmingi. Ieškovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau ir – CPK) neriboja civilinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimo Nr. 1338 Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratoriaus paskyrimo 1 punktu ieškovė nuo 2013 m. sausio 1 d. paskirta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratore. Ieškovė, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymu, Aprašu ir kitais VIAP lėšų administravimą reglamentuojančiais teisės aktais: surenka VIAP lėšas iš elektros energijos vartotojų; išmoka VIAP lėšas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantiems asmenims, taip pat, teisės aktų nustatytais atvejais, surenka VIAP lėšas iš viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių asmenų; vykdo kitas VIAP lėšų administravimo funkcijas.
3. VERT 2013 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5 000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ 2.4 papunkčiu atsakovė buvo pripažinta Skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja, jai skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 9,702 Eur ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
4. 2018 m. gegužės 22 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Sutartį. Šia Sutartimi atsakovė įsipareigojo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas – gaminti elektros energiją naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei VIAP lėšas už suteiktas VIAP teisės aktuose ir Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.
5. Pagal Sutarties 2.1. punktą, VIAP lėšos atsakovei išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, kuris nustatomas pagal elektros energijos prietaisų, fiksuojančių į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, rodmenis, taikant VERT atsakovei nustatytą elektros energijos supirkimo kainą. Atsakovė Aprašo nustatyta tvarka ir terminais pateikia ieškovei ataskaitą apie faktiškai pagamintą ir atskirai pagal kiekvieną dvišalę sutartį ir (ar) elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį parduotą suminį elektros energijos kiekį, taip pat vidutines dvišalėse sutartyse nustatytas elektros energijos kainas pagal kiekvieną sutartį ir elektros energijos pardavimo elektros biržoje per ataskaitinį mėnesį sandorių kainų svertinį vidurkį.
6. Ieškovė, kaip VIAP lėšų administratorė, vadovaudamasi Aprašu, 2021 m. spalio 28 d., lapkričio 29 d., gruodžio 30 d., 2022 m. sausio 29 d., vasario 28 d., kovo 25 d., balandžio 29 d. ir gegužės 31 d. raštais kreipėsi į atsakovę dėl mokėtinų sumų į VIAP biudžetą. Šios sumos, susidariusios dėl neigiamo skirtumo tarp VERT nustatyto fiksuoto tarifo ir atsakovės pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (neigiama VIAP kaina), skola už laikotarpį nuo 2021 m. liepos iki 2022 m. balandžio (imtinai) sudaro 866 533,80 Eur be PVM.
7. Atsakovė, nesutikdama su neigiamos VIAP kainos taikymu, 2021 m. lapkričio 15 d., gruodžio 3 d., 2022 m. vasario 21 d. ir gegužės 11 d. pateikė ieškovei pretenzijas. 2022 m. birželio 14 d. raštu „Pranešimas dėl sutarties vienašalio nutraukimo“ Nr. 2022/06-05 atsakovė informavo ieškovę, kad nuo 2022 m. birželio 20 d. 00:00 val. nutraukia Sutartį.
8. Ieškovė 2022 m. birželio 16 d. rašte „Dėl 2018-05-22 sutarties Nr. BP-180020 „Dėl VIAP lėšų išmokėjimo“ nutraukimo vienašaliu UAB „Foksita“ pranešimu“ Nr. SD-220115 pažymėjo, kad Sutarties nutraukimas nepakeičia ir nepanaikina su VIAP lėšų surinkimu ir išmokėjimu susijusių šalių teisių ir pareigų, atsiradusių bei galiojančių laikotarpiu nuo atsakovės VIAP teikimo pradžios iki jo pabaigos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. birželio 20 d. (imtinai).
9. Atsakovei nepadengus VIAP lėšų skolos (susidariusios dėl skirtumo tarp atsakovei taikyto fiksuoto tarifo ir elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio) už laikotarpį nuo 2021 m. liepos iki 2022 m. birželio 20 d. (imtinai), ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl šios skolos priteisimo.
10. Kauno apygardos teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 153 093,21 Eur skolą, 53 523,87 Eur palūkanų už pradelstą apmokėti skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28 576,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti, taip pat priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl reikalavimo priteisti VIAP lėšų skolą
12. Byloje kilo ginčas dėl VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) teisinio reguliavimo energetikos sektoriuje. Ginčijamasi dėl to, ar pagal Aprašą elektros energijos gamintojai, naudojantys atsinaujinančius energijos išteklius (AEI), turi mokėti susidariusį neigiamą skirtumą tarp Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos atsakovei nustatyto fiksuoto tarifo ir šių gamintojų pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio (vadinamąją neigiamą VIAP kainą arba neigiamą VIAP). Ginčas kyla dėl Aprašo 23.3 punkte suformuluotos nuostatos, kad paslaugų teikėjui išmokamas skirtumas tarp fiksuoto tarifo (į kurį atsakovė įgijo teisę konkurso būdu) ir rinkos kainos.
13. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu. Jos nuomone, teismas: 1) netinkamai taikė teisės aiškinimo metodus, todėl neteisingai interpretavo nacionalinės teisės nuostatas; 2) klaidingai nustatė valstybės priemonės tikslą ir sukūrė neteisingą VIAP lėšų mažinimo principą, kuris nėra įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose; 3) nevertino atsakovės pateiktų įrodymų, rodančių, kad nebuvo gauta nepagrįsta pelno marža, ir jog, esant aukštoms elektros kainoms, buvo patirtos išlaidos, susijusios su ženkliai pabrangusiu kuru. Teisėjų kolegija šiems apeliantės teiginiams nepritaria.
14. Skatinimo priemonių suteikimo ir VIAP lėšų mokėjimo sąlygos yra reglamentuotos Elektros energetikos įstatymo 12 skirsnyje, AIEĮ (redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 30 d.) 3 ir 20 straipsniuose, 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtintame Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos apraše bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintame Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše (toliau – Skatinimo aprašas).
15. E energetikos įstatymo 74 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius yra VIAP.
16. Skatinimo aprašo 17 punkte pažymima, kad pagaminta ir į elektros tinklus patiekta elektros energija superkama atitinkamam gamintojui ar jų grupei taikomais Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatytais fiksuotais tarifais, vadovaujantis Apraše nustatyta tvarka ir sąlygomis.
17. AIEĮ 20 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta: „Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo elektros energetikos sektoriuje tvarka sumokant šiam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo Vyriausybės nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos, kuri turi būti ne mažesnė kaip einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kaina, apskaičiuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka, skirtumą“.
18. Aprašo 23.3 punkte įtvirtina: elektros energijos gamintojams, teikiantiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje teikimo ir jų apimčių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Paslaugų teikimo tvarkos aprašas) 7.1 papunktyje nurodytą paslaugą (t. y. elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius) ir pagamintą elektros energiją parduodantiems ne superkančiajai įmonei ir įgijusiems teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, lėšas išmoka VIAP administratorius, laikantis Apraše nustatytų sąlygų. Jeigu elektros energijos gamintojai, teikiantys Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas ir įgiję teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, pagamintą elektros energiją parduoda Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišales sutartis (ne superkančiajai įmonei) už kainą, didesnę nei einamiesiems kalendoriniams metams nustatyta elektros energijos rinkos kaina, tokiems gamintojams mokėtina už parduotą elektros energiją lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp Tarybos atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio“. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šalių sudarytos Sutarties 2.5 papunktyje.
19. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar Aprašo 23.3 papunktyje nurodytas „skirtumas“ gali būti neigiamas ir ar dėl to atsakovė privalo grąžinti gautą VIAP lėšų permoką, kai toks neigiamas skirtumas susidaro.
20. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai taikė teisės aiškinimo metodus ir klaidingai interpretavo Aprašo 23.3 papunktį. Atsakovė savo poziciją grindžia lingvistiniu aiškinimo metodu, argumentuodama, kad nei Aprašas, nei Sutartis nenumato VIAP lėšų surinkimo.
21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad teisės normų turinio atskleidimui paprastai nepakanka vien lingvistinio aiškinimo metodo. Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai, tokie kaip lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kiti. Norint atskleisti įstatyme vartojamų sąvokų prasmę, būtina išsiaiškinti įstatymo tikslą, reguliuojamų santykių pobūdį, apimtį bei reguliavimo ypatumus. Tai įmanoma taikant įvairius aiškinimo metodus, įskaitant sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto dalis, susijusi su kitomis to akto normomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas byloje Nr. 11/98).
22. Priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Aprašo 23.3 papunkčio nuostatas, pagrįstai taikė lingvistinį, teleologinį (įstatymo tikslo) ir sisteminį aiškinimo metodus, taip pat tinkamai rėmėsi VIAP lėšų mažinimo principu. Taikydamas šiuos metodus teismas padarė išvadą, kad tais atvejais, kai skirtumas tarp VERT nustatyto fiksuoto tarifo konkrečiam gamintojui ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio yra neigiamas, gamintojas privalo mokėti neigiamą VIAP kainą VIAP lėšų administratoriui.
23. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąją VIAP administravimo aprašo 23.3 papunkčio prasmę, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimais įstatymų leidėjui – sukurti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, taip pat galimybę gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių, nediskriminuojant ir išvengiant kainų piktnaudžiavimo (Sprendimo 22 punktas). Be to, teismas atsižvelgė į Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą kurti VIAP teikimo sistemą „siekiant mažiausios finansinės naštos vartotojams“, nes VIAP lėšos yra surenkamos iš elektros vartotojų (Sprendimo 23-24 punktai).
24. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad siekiant išsiaiškinti tikrąją Aprašo 23.3 papunkčio prasmę, būtina vadovautis sisteminiu visų Aprašo nuostatų aiškinimu, įskaitant 221.4 papunktį, kuriame nustatytas lėšų mažinimo principas. Pagal šį principą, jei superkančioji įmonė parduoda gamintojų, teikiančių Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas, pagamintą ir į elektros tinklus patiektą energiją už kainą, viršijančią VERT paskelbtą einamųjų metų rinkos kainą, šių papildomų pajamų suma mažina superkančiajai įmonei mokamą kompensaciją.
25. Todėl papildomos pajamos, gautos iš rinkos, nėra paliekamos viešąsias paslaugas teikiantiems asmenims – jos mažina anksčiau gautos kompensacijos sumą. Toks principas taikomas kompensacijoms, kai AEI elektros gamintojai parduoda energiją superkančiajai įmonei. Remdamasis šia logika, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas siekė tų pačių tikslų ir reguliuodamas AEI elektros gamintojų pardavimus rinkoje.
26. Tai, kad Aprašo nuostatos numato pareigą grąžinti pajamų perteklių, susidarius neigiamam VIAP, patvirtina ir 2023 m. atlikti Aprašo pakeitimai. Šiais pakeitimais buvo tiksliau reglamentuotos tam tikros nuostatos, nustatant, kad esant neigiamam skirtumui tarp gamintojui taikytino fiksuoto tarifo ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio, VIAP lėšos turi būti surenkamos ir iš gamintojų. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2023 m. sausio 2 d. lydraštyje Nr. G-3 dėl Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo keičiamas Aprašas, projekto teikimo, buvo nurodyta: „<...> siekiant aiškumo dėl elektros energijos rinkoje susidariusios situacijos, kai skirtumas tarp gamintojui taikytino fiksuoto tarifo ir superkančiosios įmonės parduotos elektros energijos kainos svertinio vidurkio yra neigiamas, detalizuotos Nutarimo projekto Nr. 1 nuostatos.“ Šio lydinčio dokumento turinys rodo, kad pakeitimu nėra sukuriama nauja teisės norma, o tik detalizuojamas jau egzistuojančios normos turinys, siekiant supaprastinti jos taikymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis papildytas reguliavimas tik patvirtina įstatymų leidėjo tikslą taikyti neigiamą VIAP kainą elektros energijos gamintojams, kuris buvo suformuotas ir galiojo ginčo šalių teisinių santykių metu. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino ir dėl jų pasisakė ginčijamame sprendime (Sprendimo 27 punktas).
27. Priešingai nei teigia apeliantė, šių dokumentų naudojimas, aiškinant įstatymų leidėjo tikslus, yra tinkamas ir nepažeidžia principo lex retro non agit, kadangi šiuose dokumentuose atsispindi įstatymų leidėjo valia, egzistavusi praeityje.
28. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Skubiosios intervencijos reglamento nuostatas, siekdamas išaiškinti tikrąją Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo valią. Priešingai nei nurodo apeliantė, skundžiamame sprendime šis reglamentas naudojamas kaip teisės aiškinimo šaltinis, o ne privalomas teisės aktas, reglamentuojantis ginčo situaciją.
29. Pažymėtina, kad dėl 2021–2022 m. smarkiai išaugusių elektros energijos kainų (energetinės krizės) Skubiosios intervencijos reglamentu buvo apribotos elektros energijos gamintojų galimybės gauti nepagrįstai didelį pelną. Viena iš šio reglamento priemonių buvo nustatyti rinkos pajamų viršutinę ribą elektros energijos gamintojams.
30. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Skubiosios intervencijos reglamento įgyvendinimo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktą, į rinkos pajamas neįskaičiuojamos pajamos, nurodytos Skubiosios intervencijos reglamento 7 straipsnio 2 dalyje, t. y. VIAP lėšomis remiamų elektros energijos gamintojų pajamos už elektros energijos pardavimą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Jos nėra įtraukiamos į pajamas, kurioms taikoma viršutinė riba. Pagal VERT 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. O3E-1811 „Dėl rinkos pajamų nustatymo ir pajamų perviršio skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ 13.4 papunktį, analogiškai į rinkos pajamas neįtraukiamos pajamos už elektros energiją, pagamintą įrenginiuose, kuriems taikomas fiksuotas tarifas.
31. Taigi, įgyvendindama Skubiosios intervencijos reglamentą Nr. 2022/1854, Lietuva priėmė teisės aktus, kuriais nuspręsta netaikyti šio reglamento VIAP paramos sistemoje dalyvaujantiems subjektams, nes jų pajamos iš elektros energijos pardavimo jau yra ribojamos fiksuoto tarifo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šis Skubiosios intervencijos reglamento įgyvendinimo būdas patvirtina, jog įstatymų leidėjas Aprašu siekė užtikrinti, kad energijos gamintojai negautų nepagrįstai didelio pelno. Todėl Aprašo nuostatos turi būti įgyvendinamos taip, kad elektros energijos gamintojų gautos perteklinės pajamos būtų grąžinamos į VIAP lėšų biudžetą.
32. Valstybės pagalbos teikimas AEI elektros gamintojams buvo suderintas ir Europos Komisijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA-45765 (toliau – Europos Komisijos 2019 m. sprendimas), pagal kurį valstybė įsipareigojo užtikrinti, jog parama būtų teikiama proporcingai. Tačiau apeliantės nuomone, proporcingumo reikalavimas nenumato būtinybės mažinti gaunamą paramą tuo atveju, kai rinkoje gaunamos pajamos viršija valstybės garantuotą fiksuotą tarifą. Teisėjų kolegija šiems apeliantės argumentams nepritaria.
33. EK 2019 m. sprendimo 109 punkte pažymėta, kad VIAP lėšų mokėjimas Lietuvos AEI elektros energijos gamintojams yra pateisinamas, remiantis 2008 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairėmis (2008 EAG45) ir 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėmis (2014 EEAG46), kurios nustato specialias Europos Komisijos suformuluotas valstybės pagalbos teikimo taisykles.
34. 2014 m. EEAG gairių 69–70 punktuose teigiama, kad valstybės pagalba laikoma proporcinga, jei jos suma yra minimali, reikalinga siekiant įgyvendinti valstybės nustatytus aplinkos apsaugos ar energetikos tikslus.
35. Siekdama įrodyti, kad VIAP lėšų mokėjimai atitinka 2014 m. EEAG taisykles, Lietuva paaiškino Europos Komisijai, kad šalyje galiojantys teisiniai kontrolės mechanizmai užtikrina proporcingą pagalbą, kurią nustato VERT, skirdama maksimalią fiksuotą VIAP tarifo sumą, į kurią gali pretenduoti skatinimo kvotų paskirstymo aukciono dalyviai. VERT nustato maksimalų fiksuotą VIAP tarifą taip, kad investuotojas galėtų atgauti tik įdėtas investicijas ir gauti pagrįstą pelno maržą (Europos Komisijos 2019 m. sprendimo 20 punktas, 22–26 punktai).
36. VERT, nustatydama maksimalų tarifą pagal 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. O3-233 patvirtintą metodiką, atsižvelgia tik į sąnaudas ir gamybos įrenginių technologinius parametrus. Tai leidžia nustatyti pinigų srautą, kurį turėtų gauti elektrinė kiekvienais skatinimo periodo metais, kad investicijos atsipirktų ir būtų gautas pagrįstas pelnas (VERT 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. O3-233 patvirtintos metodikos 7–9 punktai). Rinkoje gautos papildomos pajamos, kai elektros kaina viršija nustatytą tarifą, turi mažinti paramą iš VIAP lėšų, kad pajamos liktų proporcingos, t. y. tik tiek, kiek reikia investicijoms atsipirkti ir pagrįstam pelnui gauti.
37. Toks maksimalaus supirkimo tarifo apskaičiavimo principas, kuris apima visas pajamas, kurias gali gauti AEI gamintojai, buvo paaiškintas Europos Komisijai derinant valstybės pagalbos schemą (Europos Komisijos 2019 m. sprendimo 19-27, 86-88 punktai). Taip pat buvo pažymėta, kad biokurą naudojančių gamintojų pelno grąža svyruoja nuo 5,86 iki 8 proc. (Europos Komisijos 2019 m. sprendimo 25 punktas). Europos Komisija pripažino, kad tokia investicijų grąža atitinka normalią pelno grąžą, kuri buvo laikoma priimtina kituose projektuose (Europos Komisijos 2019 m. sprendimo 86, 103 punktai).
38. Taigi, derinant valstybės pagalbos schemą, Lietuva informavo Europos Komisiją, kad VERT nustatytas maksimalus tarifas apima visas pajamas, įskaitant pagrįstą pelno grąžą, kurią patvirtino Europos Komisija. Tačiau Europos Komisija nepritarė jokiam papildomam paramos schemos veikimo mechanizmui, leidžiančiam gauti didesnę pelno grąžą, įskaitant galimybę pasilikti rinkos pajamas, kaip teigia apeliantė.
39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lietuvos suderinta pagalbos schema nesuteikia galimybės jos dalyviams pasilikti papildomų rinkos pajamų, kadangi tokių pajamų palikimo galimybė nebuvo derinama su Europos Komisija diskutuojant apie paramos priemonių proporcingumą.
40. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės ir atsakovės sudarytos Sutarties turinį. Sutarties 6.1 papunktyje nustatyta: „Šios Sutarties sąlygas parengia ir viešai skelbia Administratorius, vadovaudamasis norminių teisės aktų, reglamentuojančių VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą, reikalavimais. VIAP teikimo ir VIAP lėšų išmokėjimo sąlygos pagal šią Sutartį nėra Šalių tarpusavio derybų objektas. Pasikeitus norminiams teisės aktams, reglamentuojantiems VIAP teikimą ir VIAP lėšų išmokėjimą, ir šiems teisės aktams reglamentuojant šias sąlygas kitaip nei Sutartis, Šalys susitaria vadovautis naujai įsigaliojusių teisės aktų nuostatomis, kurios taps privalomos Šalims teikiant VIAP ir išmokant VIAP lėšas.“
41. Taigi, Sutarties 6.1 papunktyje aiškiai nurodyta, kad VIAP išmokėjimo sąlygos yra subordinuotos teisės aktams – Sutartis negali jiems prieštarauti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Aprašo nuostatų aiškinimui Sutarties turinys ar jos sudarymo aplinkybės neturi įtakos.
42. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad atsakovė, dalyvaudama aukcione ir pasiūliusi pageidaujamą fiksuoto tarifo dydį, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog jos rinkos pajamoms viršijus aukcione nurodytą lygį, kuris buvo įvertintas kaip pakankamas pagrįstam pelnui, ji galės pasilikti tas pajamas, viršijančias fiksuotą tarifą, ir neprivalės jų grąžinti į VIAP lėšų biudžetą. Valstybės pagalbos schema buvo sukurta taip, kad užtikrintų valstybės pagalbos proporcingumą ir leistų pagalbos gavėjams gauti tik tas pajamas, kurias garantuoja aukcione nustatytas fiksuotas tarifas. Paramos schemoje dalyvaujantys elektros energijos gamintojai gali gauti tik tokias pajamas, kurias jiems užtikrina aukciono metu pasiūlytas tarifas.
43. Apeliantės pelnas pagal galiojantį teisinį reguliavimą jau yra įtrauktas į tarifą, kurį ji pasirinko dalyvaudama aukcione. Sumokėjusi „neigiamą VIAP“, apeliantė užsitikrina AIEĮ 2 straipsnio 27 punkte apibrėžtas „garantuotas pajamas“. Todėl apeliantės argumentai, kad fiksuoto tarifo taikymas skirtas užtikrinti tik minimalias garantuotas pajamas, atmestini kaip nepagrįsti.
44. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad teisingam bylos išsprendimui turėjo būti vertinami atsakovės finansiniai rezultatai (ne tik atsakovės gaunamos rinkos pajamos, bet ir patiriamos sąnaudos). Visų pirma, pažymėtina, kad nei teisės aktuose, reglamentuojančiuose VIAP lėšų mokėjimą, nei Sutartyje nėra numatyta, jog šių lėšų (ne)mokėjimas priklauso nuo elektros energijos gamintojo finansinių rodiklių. Antra, 2013 m. Skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, pasiūliusi 9,702 Eur ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą kaip biomasę naudojanti gamintoja, atsakovė turėjo įvertinti galimus kaštus visam būsimam dalyvavimo VIAP paramos schemoje laikotarpiui. Trečia, pačios atsakovės pateikti finansiniai duomenys rodo, kad 2021 m. ir 2022 m. atsakovės veikla buvo pelninga. Atsakovė neįrodė, kad biokuro kainų brangimas sukūrė situaciją, kuomet elektros gamyba pagal atsakovės pasiūlytą fiksuotą tarifą tapo nebepelninga.
45. Apeliantės nuomone, palikti fiksuotą tarifą viršijančias pajamas paramos gavėjams numatyta Europos Sąjungos teisės aktuose, kurie turi viršenybę prieš nacionalinę teisę. Teisėjų kolegija šiems apeliantės argumentams nepritaria.
46. Pažymėtina, kad apeliantės nurodoma Europos Komisijos 2022 m. lapkričio 15 d. ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai, kuria grindžiama pareiga palikti rinkos pajamas atsakovei, nėra teisės aktas, galintis nustatyti privalomas elgesio taisykles valstybėms narėms. Pagrindinis ataskaitos tikslas yra palyginti konkursinius ir nekonkursinius skatinimo mechanizmus, o ne analizuoti atskiras paramos schemų modifikacijas. Ataskaitoje pateiktos išvados, kad vienu modeliu rinkos pajamos paliekamos, o kitu – ne, atspindi tendencijas, o ne nustato privalomas gaires dėl konkretaus skatinimo modelio. Kadangi ataskaitoje nėra jokių privalomo elgesio taisyklių, kurios galėtų turėti įtaką teismo sprendimo turiniui, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl jos turinio.
47. Apeliantės nurodytoje specialistės L. R. išvadoje „Valstybės pagalbos schemos įgyvendinimas, skatinant atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą“, kurią įvertino ir pirmosios instancijos teismas, taip pat nėra teigiama, kad „supirkimo priemokos“ atveju Europos Sąjunga reikalauja palikti rinkos pajamas asmenims, gaunantiems fiksuotą tarifą. Specialistė 2-ojoje išvadoje pažymi, kad „supirkimo priemokos“ atveju paprastai nėra draudžiama pasilikti didesnes rinkos pajamas. Tuo tarpu 4-ojoje išvadoje specialistė nurodo, kad pajamų pasilikimas priklauso nuo konkrečių paramos schemos taisyklių, kurias nustato valstybės narės: „Teikiant valstybės pagalbą pagal konkrečią schemą, gali būti suteikta galimybė gauti pelną ir (arba) pajamas iš rinkos, tačiau tai priklauso nuo tos schemos konkrečių taisyklių ir sąlygų.“ Tokie teiginiai rodo, kad nėra universalaus „supirkimo priemokos“ sąvokos apibrėžimo, todėl atsakovei taikomos skatinimo priemonės gali leisti arba neleisti pasilikti papildomas rinkos pajamas, priklausomai nuo valstybės narės pasirinkimų.
48. Teisė pasilikti rinkos pajamas skatinimo schemose dalyvaujantiems asmenims nėra tiesiogiai numatyta nei apeliantės cituotoje 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/2001 dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos skatinimo (toliau – Direktyva 2018/2001) 4 straipsnio 3 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje, nei 2014–2020 metų Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių 124 punkte.
49. Direktyvos 2018/2001 4 straipsnio 3 dalyje nurodoma: „Paramos schemos iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintai elektros energijai kuriamos taip, kad iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminama elektros energija būtų kuo labiau integruojama į elektros energijos rinką ir kad energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminantys gamintojai reaguotų į rinkos kainos signalus ir gautų kuo didesnes rinkos pajamas. Tuo tikslu tiesioginio kainų rėmimo schemomis parama teikiama rinkos priemokos forma, kuri galėtų būti, inter alia (be kita ko), kintanti arba fiksuota. Valstybės narės gali nustatyti išimtis mažos galios įrenginiams ir parodomiesiems projektams, kad jiems nebūtų taikoma ši pastraipa, nedarant poveikio taikytiniems Sąjungos elektros energijos vidaus rinkos teisės aktams.“
50. Taigi, ši nuostata nekalba apie teisę pasilikti perteklines rinkos pajamas, o reikalauja, kad valstybės narės sukurtų paramos schemą, pagal kurią paramos gavėjai reaguotų į rinkos kainos signalus. Lietuvos paramos schema pasiekia šį tikslą, nustatydama taisykles, pagal kurias paramos schemoje dalyvaujantys asmenys parduoda savo elektros energiją rinkoje.
51. Direktyvos 2018/2001 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Nedarant poveikio būtiniems pakeitimams siekiant laikytis SESV 107 ir 108 straipsnių, valstybės narės užtikrina, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams suteiktos paramos lygis ir sąlygos nebūtų keičiami taip, kad būtų daromas neigiamas poveikis ja suteiktoms teisėms ir pakenkta projektų, kuriems jau taikoma parama, ekonominiam perspektyvumui.“
52. Ši nuostata reikalauja užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą. Šiuo atveju teisinio reguliavimo stabilumas nėra pažeidžiamas, nes pareiga mokėti neigiamą VIAP visada egzistavo teisės aktuose. Kita vertus, ši teisės norma leidžia daryti keitimus, jei tai būtina siekiant atitikti valstybės pagalbos taisykles, įtvirtintas SESV 107 ir 108 straipsniuose.
53. Atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, teigiantys, kad neigiamo VIAP mokėjimas yra naujas pajamų šaltinis, kurio suderinimas su Europos Komisija būtinas pagal SESV 108(3) straipsnį. Visų pirma, perteklinės paramos grąžinimas į VIAP biudžetą nėra naujas pajamų šaltinis – tai tos pačios VIAP lėšos, surinktos iš elektros energijos vartotojų, kurios anksčiau buvo išmokėtos apeliantei ir vėliau susigrąžintos kaip perteklinės. Antra, reikalavimas mokėti „neigiamą VIAP“ nereiškia pelno pasidalijimo iš rinkoje gautų pajamų, o užtikrina anksčiau išmokėtos paramos grąžinimą. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad paramos gavėjui rinkos pajamos užtikrina projekto atsipirkimą, todėl papildoma parama tampa nebereikalinga.
54. 2014-2020 metų Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių 124 punkte nurodyta: „Siekiant skatinti atsinaujinančių išteklių elektros energijos integraciją į rinką, svarbu, kad pagalbos gavėjai parduotų elektros energiją tiesiogiai rinkoje ir kad jiems būtų taikomi rinkos įpareigojimai. Visos šios sąlygos taikomos nuo 2016 m. sausio 1 d. visoms naujoms pagalbos schemoms ir priemonėms: a) pagalba teikiama kaip priemoka prie rinkos kainos (priemoka), o gamintojai elektros energiją parduoda tiesiogiai rinkoje; b) pagalbos gavėjai privalo prisiimti įprastą balansavimo atsakomybę, išskyrus atvejus, kai likvidžios tos pačios dienos rinkos nėra; c) nustatomos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad gamintojai nebūtų suinteresuoti gaminti elektros energijos neigiamomis kainomis.“
55. Šiame punkte taip pat nėra kalbama apie teisę pasilikti perteklines pajamas. Jame tik nurodoma, kad paramos gavėjai privalo prekiauti elektros energija rinkoje. Tai daro tiek apeliantė, tiek kiti subjektai, dalyvaujantys paramos schemoje.
56. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, teigiantys, kad palikti fiksuotą tarifą viršijančias pajamas paramos gavėjams, numatyta Europos Sąjungos teisės aktuose, kurie turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, yra nepagrįsti.
Dėl priteistų palūkanų už pradelstą piniginės prievolės įvykdymą
57. Apeliantė nesutinka su teismo priteistomis palūkanomis, teigdama, kad: pagal CK 6.72 straipsnį raštiškas susitarimas dėl netesybų yra būtinas, tačiau toks susitarimas, numatantis atsakovės prievolę mokėti netesybas, neegzistuoja; Aprašo 25 punkte terminas mokėjimams nustatytas tik administratoriui (ieškovei); teismas, spręsdamas dėl palūkanų priteisimo (6 proc. metinių palūkanų), neįvertino šalių interesų pusiausvyros, kadangi ieškovei taikomos 0,02 proc. netesybos; teismas neatsižvelgė į atsakovės argumentus dėl senaties ir delspinigių priteisimo pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalį, kurie galioja už ne ilgesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį.
58. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį palūkanos už prievoles gali būti nustatomos įstatymų arba šalių susitarimų. Palūkanos reglamentuojamos CK XVII skyriuje kaip viena iš pasekmių už sutarties neįvykdymą. CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos, mokamos už piniginės prievolės termino praleidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditorius visuomet turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jei skolininkas ne laiku įvykdo savo finansinį įsipareigojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999).
59. Palūkanų už prievolės neįvykdymą mokėjimo pareiga nustatyta įstatymu – CK 6.210 straipsnio 2 dalyje, kurioje teigiama, kad, praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, skolininkas privalo mokėti 6 proc. dydžio (kai abi šalys yra verslininkai) metines palūkanas už sumą, kurios mokėjimo terminas buvo praleistas.
60. Apeliantė teigia, kad Sutartyje ir Apraše nėra tiesiogiai numatyta atsakovės pareiga mokėti neigiamą VIAP kainą, todėl, jos nuomone, negali būti nustatytas ir prievolės įvykdymo terminas. Teisėjų kolegija šiems argumentams nepritaria.
61. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Sutarties ir teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad atsakovė turėjo prievolę mokėti neigiamą VIAP kainą, todėl už šios prievolės nevykdymą gali būti taikomos palūkanos. Teismas rėmėsi Sutarties 6.1 punktu, kuriame nustatyta, kad Sutarties sąlygos yra parengtos ir paskelbtos VIAP lėšų administratoriaus (ieškovės) pagal norminius teisės aktus, reglamentuojančius VIAP teikimą ir lėšų išmokėjimą. Šios sąlygos nėra šalių derybų objektas.
62. Teismas, įvertinęs, kad VIAP lėšų išmokėjimo sąlygos buvo perimtos iš teisės aktų, reglamentuojančių šiuos klausimus, atsižvelgė į norminius aktus, nustatančius VIAP teikimą ir lėšų išmokėjimą. Aprašo 25 punkte VIAP lėšų pervedimo terminas buvo susietas su priešpaskutine kiekvieno mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio, darbo diena. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad nepakankamas teisinis reguliavimas turi būti sprendžiamas sistemiškai ir su tam tikrais pakeitimais taikant Sutarties ir Aprašo nuostatas.
63. Teismas pagrįstai taikė 6 proc. metinių palūkanų normą, apskaičiuodamas priteistinų palūkanų dydį pagal CK 6.210 straipsnį, ir netaikė senaties reikalavimui priteisti palūkanas. Atsakovė klaidingai lygina jai pritaikytas palūkanų normas su Sutartyje nustatytais delspinigiais, teigdama apie tariamai pažeistą šalių interesų pusiausvyrą.
64. Sutarties 3.2 papunktis numato, kad administratorius, pavėlavęs sumokėti gamintojui VIAP lėšas, turi sumokėti 0,02 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Tuo tarpu CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, kad už pavėluotą prievolės įvykdymą skolininkas turi mokėti 6 proc. metines palūkanas už neįvykdytą sumą.
65. Atsakovė klaidingai lygina 0,02 proc. delspinigių normą, taikytiną už vieną vėlavimo dieną, ir 6 proc. palūkanų normą, taikomą už metus. Aritmetiniai skaičiavimai rodo, kad, priešingai nei teigia atsakovė, pagal Sutartį ieškovei taikomos didesnės netesybos (0,02 x 365 = 7,3 proc. už vienerius metus arba 0,02 proc. už vieną dieną) nei atsakovei priteistos palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį (6 proc. už vienerius metus arba 6 / 365 = 0,016 proc. už vieną dieną). Todėl atsakovės argumentai dėl priteistų palūkanų dydžio, taikant tariamai neproporcingą ir Sutarties šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiančią palūkanų normą, atmestini kaip nepagrįsti.
66. Palūkanų ir kitų periodinių išmokų išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 10 dalis). Dėl to atsakovė negali remtis CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytu 6 mėnesių senaties terminu ieškovės reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Todėl atsakovės argumentai dėl senaties termino netaikymo taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
67. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantės teiginiai dėl priteistų palūkanų atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68. Atsakovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo sprendimo dalimi dėl ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, savo poziciją grindžia dviem argumentais: pirma, ieškovė sumažino savo reikalavimo dydį, todėl teismas turėjo atsižvelgti į pradinę ieškinio sumą; antra, ieškovė yra viešąsias paslaugas teikiantis subjektas, turintis vidinius teisininkus, todėl jai nebuvo būtina kreiptis dėl advokatų teisinės pagalbos.
69. Pagrindinės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra išdėstytos CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o tuo atveju, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
70. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią normą, nurodyta, kad ieškinio reikalavimai, kurių pats ieškovas atsisakė ir kurie nebuvo nagrinėti teismo, nelaikomi galutiniais, todėl negali būti prilyginami teismo atmestiems reikalavimams. Dėl to bylinėjimosi išlaidos turi būti skaičiuojamos nuo galutinių ieškinio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2012 ir kt.).
71. Ieškovės galutinis reikalavimas dėl įsiskolinimo sudarė 1 153 093,21 Eur. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino visa apimtimi, tačiau reikalavimas dėl palūkanų buvo patenkintas iš dalies – priteisiant ne 8 procentų, o 6 procentų metines palūkanas. Teismas nustatė, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas 98,54 proc. (1 206 617,08 Eur iš 1 224 458,38 Eur), ir pagal šią proporciją paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
72. Atsakovės argumentai, jog ieškovė dėl turimų teisininkų negali pasitelkti advokatų savo teisių gynybai, yra teisiškai nepagrįsti, nes CPK neriboja šalių teisės kreiptis į advokatus teisminiam nagrinėjimui.
73. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantės teiginiai dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl atsakovės prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo
74. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateikiant klausimus:
1) Ar Direktyvos 2009/28 2 straipsnio (k) punktas, Direktyvos 2018/2001 2 straipsnio 5 punktas, 4 straipsnio 3 dalis ir 2019 m. sausio 8 d. Europos Komisijos sprendimas valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) turi būti aiškinami taip, kad valstybės pagalbos schema, kuri Komisijos sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) pripažinta suderinta su vidaus rinka, taikoma elektros energijos gamintojams supirkimo priemokos (angl. feed-in-premium) fiksuoto tarifo forma neriboja tokiam elektros energijos gamintojui gauti rinkos pajamų, t. y. gauti pagamintos elektros energijos kainą, kuri didesnė nei tokiam elektros energijos gamintojui taikoma supirkimo priemoka (angl. feed-in-premium) (nacionaliniuose teisės aktuose dar vadinama – fiksuotu tarifu).
2) Ar Direktyvos 2009/28 2 straipsnio (k) punktas, Direktyvos 2018/2001 2 straipsnio 5 punktas, 4 straipsnio 3 dalis ir 2019 m. sausio 8 d. Europos Komisijos sprendimas valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN), įskaitant jo 16 punktą, turi būti aiškinami taip, kad valstybės pagalbos schema, kuri Komisijos sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) pripažinta suderinta su vidaus rinka, elektros energijos gamintojams taikoma supirkimo priemokos (angl. feed-in-premium) (nacionaliniuose teisės aktuose dar vadinama – fiksuotu tarifu) numato privalomą valstybės pagalbos grąžinimą ir/ar tokio gamintojo pajamų grąžinimą, tiek kiek elektros energijos gamintojo gaunamos rinkos pajamos, t. y. gaunama pagamintos elektros energijos kaina, yra didesnė nei tokiam elektros energijos gamintojui taikoma supirkimo priemoka (angl. feed-in-premium) (nacionaliniuose teisės aktuose dar vadinama – fiksuotu tarifu).
3) Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės pagalbos schemoje (Europos Komisijos sprendimas valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) neuždraudus valstybės pagalbos naudos gavėjui uždirbti pajamas rinkos sąlygomis, uždirbtos pajamos rinkos sąlygomis gali būti kvalifikuojamos kaip neteisėta valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalį, ir turi būti aiškinimas taip, kad valstybės pagalbos naudos gavėjo pagal valstybės pagalbos schemą, kuri Komisijos sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) pripažinta suderinta su vidaus rinka, gautos rinkos sąlygomis pajamos nėra kvalifikuojamos kaip valstybės pagalbos dalykas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalies prasme ir, atitinkamai, valstybė ir / ar valstybės pagalbą administruojanti institucija neturi teisės nukreipti išieškojimo į rinkos sąlygomis gautas lėšas.
4) Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės pagalbos schemoje (Europos Komisijos sprendimas valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) nenumačius draudimo valstybės pagalbos naudos gavėjui gauti rinkos pajamas, taip pat nenumačius gautų rinkos pajamų apskaičiavimo ir išieškojimo mechanizmo iš valstybės pagalbos naudos gavėjo, yra draudžiama reikalauti rinkos sąlygomis gautų pajamų ir atlikti išieškojimo veiksmus Europos Komisijai nepakeitus valstybės pagalbos priemonės, ir turi būti aiškinama taip, kad valstybės pagalbos schema, kuri Komisijos sprendimo valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) pripažinta suderinta su vidaus rinka, turi būti pakeista ir suderinta su Europos Komisija Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, siekiant valstybei ar valstybės pagalbą administruojančiai institucijai apriboti rinkos pajamų uždarbį, ir (ar) nustatyti kitus aiškiai apibrėžtus teisinius mechanizmus, tokių pajamų apskaičiavimui ir (ar) išieškojimui. Europos Komisija turi būti informuojama apie bet kokius ketinimus suteikti ar pakeisti valstybės pagalbą.
5) Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar atsižvelgiant į 2019-01-08 Europos Komisijos sprendimą valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) VIAP lėšų administratorius turi pareigą apskaičiuoti faktinį kompensacijos viršijimą (kurį galima būtų reikalauti iš energijos gamintojo sugrąžinti), atsižvelgiant į sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) patvirtintos pagalbos paramos lygį ir pakitusias energijos gamintojo energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių sąnaudas bei normalią pelno maržą.
75. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantės suformuluoti klausimai nesudaro pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Priešingai nei teigia apeliantė, nacionaliniai teismai turi teisę aiškinti Europos Komisijos sprendimus dėl valstybės pagalbos priemonių suderinimo.
76. Europos Komisijos ir nacionalinių teismų kompetenciją paaiškina Europos Komisijos komunikatas „Komisijos pranešimas apie nacionalinių teismų atliekamą valstybės pagalbos taisyklių vykdymo užtikrinimą“ (toliau – Komisijos komunikatas).
77. Taikant valstybės pagalbos taisykles, kyla trys pagrindiniai klausimai: pirma, ar nagrinėjama priemonė atitinka valstybės pagalbos požymius pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį; antra, ar valstybė teikė valstybės pagalbą be Europos Komisijos leidimo; trečia, jei taip, ar ta pagalba suderinama su Europos Sąjungos teise, t. y. ar ji gali būti pateisinama.
78. Nacionaliniai teismai yra įpareigoti spręsti pirmuosius du iš aukščiau nurodytų klausimų, t. y. vertinti ar nagrinėjama priemonė yra laikoma valstybės pagalba ir tai, ar tokiai priemonei yra gautas Europos Komisijos leidimas (Komisijos komunikato 56-63 punktai).
79. Apeliantės keliamas klausimas susijęs su Europos Komisijos leidimu, t. y. ar leidimas pasilikti rinkos pajamas atitinka 2019 m. sausio 8 d. Europos Komisijos išduoto leidimo sąlygas. Teismas pripažino, kad valstybė gavo leidimą teikti valstybės pagalbą tik su sąlyga, kad valstybės reguliavimas užtikrins mechanizmus, neleidžiančius paramos gavėjui gauti didesnės investicijų grąžos nei įprasta rinkoje. Europos Komisijai buvo pranešta, kad tai bus pasiekta taip, jog paramos schemos dalyviai gaus tik tokias pajamas, kokias užtikrina aukciono rezultatai. Leidimo teikti pagalbą, leidžiančią paramos gavėjams palikti papildomas rinkos pajamas, Lietuva negavo.
80. Nacionaliniai teismai turi teisę taikyti Europos Sąjungos teisę, o prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo gali būti pateiktas tik aiškiai apibrėžtais atvejais, kai kyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimų. Apeliantė turi pagrįsti, kodėl nacionalinis teismas negali atsakyti į jos keliamus klausimus ir kokia konkreti ES teisės aiškinimo problema turi būti sprendžiama. Tačiau apeliaciniame skunde nepateikiami jokie argumentai, kurie pagrįstų būtinybę kreiptis į ESTT, ir nėra įrodymų, kad nacionaliniai teismai negalėtų savarankiškai išspręsti kilusių klausimų.
81. Apeliantės keliamų klausimų esmė rodo, kad nacionalinis teismas gali savarankiškai rasti atsakymus. Pirmuosius du klausimus teismas gali išspręsti, remdamasis Europos Komisijos 2019 m. sprendimo turiniu, ypač atsižvelgdamas į paramos proporcingumo klausimus. Trečiojo klausimo nagrinėjimas nereikalingas, nes ieškovė prašo grąžinti perteklinę paramą, o ne dalintis rinkos pajamomis. Ketvirtasis klausimas yra aiškus – visi esminiai valstybės pagalbos pakeitimai turi būti derinami su Europos Komisija. Penktajam klausimui atsakyti nereikia sudėtingos analizės, nes Europos Komisijai derinant paramos schemą svarbios buvo tik bendrosios paramos teikimo taisyklės, neatsižvelgiant į individualių paramos teikėjų pelningumą. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad iš Europos Komisijos sprendimo galėtų kilti pareiga vertinti apeliantės pelningumą.
82. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliantės prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
83. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).
84. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo šį sprendimą keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
85. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
86. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
87. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 7 864,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
88. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje sprendžiamo teisinio klausimo naujumą, sudėtingumą, didelę bylos apimtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažįsta pagrįstomis ir jas priteisia iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atmesti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltpool“, juridinio asmens kodas 302464881, iš uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“, juridinio asmens kodas 302452612, 7 864,81 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 81 centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Giedrė Čėsnienė
Rasa Gudžiūnienė
Aldona Tilindienė