Administracinė byla Nr. eI2-4864-473/2020

         Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2020-4

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.1; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. C. G. (S. C. G.), D. M. G.(D. M. G.), C. A. K. (C.A. K.), E. R. K., D. M. K. (D. M. K.), Z. A. R., M. J. R. (M. J. R.) ir S. I. G. (S. I. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti vidaus reikalų ministro 2020-07-23 įsakymą Nr. 1V-736 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – 2020-07-23 įsakymas); 2) panaikinti vidaus reikalų ministro 2020-08-18 įsakymą Nr. 1V- 812 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – 2020-08-18 įsakymas); 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo, kai bus išnagrinėta civilinė byla, teisminio proceso Nr. 2-68-3-10753-2020-9; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamais įsakymais vidaus reikalų ministras nusprendė nepatenkinti jų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nesutinka su šiais įsakymais dėl toliau dėstomų priežasčių. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, 2020-01-28 raštu informavo, kad jų pateiktų dokumentų nepakanka jų motinos / senelės / prosenelės T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) Lietuvos Respublikos pilietybei ir išvykimui iš Lietuvos patvirtinti, todėl nurodė pateikti papildomus šias aplinkybes – Respublikos pilietybę ir išvykimą – patvirtinančius dokumentus. Kadangi jie papildomų dokumentų, galinčių tiesiogiai ir neginčijamai patvirtinti motinos / senelės / prosenelės iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, neturi, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje suteikta teise, 2020-04-14 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad T. G. (taip pat žinoma kaip Taube (E.) G.), gim. .. Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990-03-11. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-30 sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvoje) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990-03-11. Nors Departamento apeliacinis skundas dėl šio sprendimo Vilniaus apygardos teisme nebuvo išnagrinėtas, Departamentas pateikė atsakovei teikimus dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo, o atsakovė priėmė skundžiamus aktus. Mano, kad pilietybės atkūrimo nagrinėjimas turi būti stabdomas, iki bus išnagrinėta byla teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, remiantis teisingumo, protingumo, efektyvumo, ekonomiškumo principais bei taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 100 straipsnio 3 dalį pagal analogiją.

Nurodo, kad nepagrįsti Departamento motyvai, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog T. E. G. buvo J. I. G. (J. I. G.) ir B. G. duktė, dokumentai, kad T. E. G. keitė vardą į T. G. ar T. H. G.. Departamentui yra pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011-04-14 pažyma Nr. (P1-1996)P2-2449, kad Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini)Kaune gimė J. I. ir B. duktė T. E. G.. Pateikta 2011-10-31 Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto patvirtinimo kopija, kurioje nurodoma, kad T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G.) pasikeitė savo vardą, t. y. jį padarė anglišką (T. (T.) G.), po to, kai atvyko į Pietų Afriką. Taip pat nurodoma, jog T. (T.) G. susituokė su M. R. (M. R.) bei vėlesniais metais pridėjo prie savo vardo dar vieną anglišką vardą ir tapo T. H. R.. Minimu raštu patvirtinama, kad T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G.), gimusi 1910 m. Kaune, Lietuvoje (pagal Lietuvos įrašus), ir T.(T.) H. R. (merg. G.), gimusi (duomenys neskelbtini)Kaune, Lietuvoje (pagal Pietų Afrikos įrašus), yra viena ir ta pati moteris, kuri susituokė su M. R. ir kuriai buvo suteikti nesutrumpinti Pietų Afrikos vardai T. H. R.. Nepagrįsti teiginiai, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomo 1920-12-22 Keleivių, vykusių laivu „C. C.“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo, į kurį įrašyta pareiškėjų motina / senelė / prosenelė ir jos pilietybė yra nurodyta „Lietuvos“, kopija nėra pakankama pilietybei patvirtinti, nes Lietuvos archyvuose nėra duomenų, kuriais remiantis jos pilietybė minėtame keleivių sąraše galėjo būti nurodyta kaip Lietuvos. Analogiški įrodymai (keleivių sąrašai) bendrosios kompetencijos teismų yra pripažįstami netiesioginiais turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymais. Iš Departamento rašto dėl pareiškėjo S. I. G. Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo turinio akivaizdu, kad anksčiau aptartas keleivių sąrašas (t. y. oficialus užsienio valstybės išduotas dokumentas, patvirtintas dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille) kaip pareiškėjo senelės pilietybę patvirtinantis dokumentas apskritai nebuvo vertintas.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad, pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Įstatymas reikalauja, kad pareiškėjai patys arba jų protėvis iki 1940-06-15 būtų turėję Lietuvos Respublikos pilietybę. Kita sąlyga – jei protėvis išvyko iš dabartinės Lietuvos teritorijos iki 1990-03-11. Šių dviejų sąlygų pareiškėjai nepagrindė. Pažymi, kad pareiškėjų prašymų nagrinėjimas negalėjo būti sustabdytas pagal analogiją, nes viešojo administravimo subjektas įstatymo analogiją gali taikyti tik įstatymų nustatytais atvejais. Atsakovė vadovavosi tik Departamento teikimuose konstatuotais faktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepime teigia, kad pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų motinos / senelės / prosenelės T. E. G. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15. Pažymi, kad jokių duomenų apie minėto asmens gimimo faktą ar gyvenimą Lietuvoje nėra. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų motina / senelė / prosenelė T. G. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis). Jokie teisės aktai nenustato, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas teisme sustabdo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir sprendimo priėmimą. Nustačius, kad pateiktų dokumentų ir papildomų paaiškinimų pakanka sprendimui priimti, vidaus reikalų ministrui teikiami siūlymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir atsižvelgus į teikiamą siūlymą yra priimamas atitinkamas sprendimas.

Iš Departamento teikimų, kuriais remiantis priimti ginčijami aktai, akivaizdu, kad buvo įvertinti visi pareiškėjų pateikti dokumentai ir netgi atkreiptas dėmesys į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose. Įvertinęs dokumentus, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtino, kad Josifas I. G. 1898 m. ir 1908 m. gyveno Lietuvos teritorijoje, T. E. G. gimė (duomenys neskelbtini)Kaune, tačiau nepatvirtino nei J. I. G., nei B. G., nei T. E. G. iki 1940-06-15 turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad J. (J.) I. G. / G., I. s., gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, B. G. / God, E. d., gim. ~ 1880 m., ir Taube E. G. / G., gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, ir Lietuvos valstybės archyvuose nėra rašytinių dokumentų, įrodančių, kad šie asmenys iki 1940-06-15 gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, nors pareiškėjų pateiktame Pietų Afrikos vidaus reikalų departamento išduotame patvirtinime Nr. 15/2/1/1 yra nurodyta, kad Taube E. G. pasikeitė vardą (pasidarė anglišką formą T. G.) po to, kai atvyko į Pietų Afriką, tai neįrodo vardo ir pavardės keitimo, nes su minėtu pareiškimu pareiškėjai notarui nepateikė dokumentų, liudijančių vardo ir pavardės keitimą. Taip pat nėra duomenų, kuriais remiantis 1920-12-22 sąraše keleivių, vykusių laivu iš Londono į Pietų Afriką, įrašytos B. G. ir vaikų galėjo būti nurodyta Lietuvos pilietybė. Šio sąrašo vertimas į lietuvių kalbą yra netikslus: (7) stulpelio viršuje parašyta „country of which citizen or subject“ (angl.), tai, išvertus į lietuvių kalbą – „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ (pvz., asmuo be pilietybės ar užsienietis), todėl minėtas dokumentas neįrodo, kad T. E. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 2018-10-31 Johanesburgo B. D. (Žydų konfesinis teismas) raštas nėra tinkamas dokumentas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas patvirtinti asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-04-09 sprendimas adm. byloje Nr. eA-3534-520/2020) bei patvirtinti anketinių duomenų keitimą iš „T. E. G.“ į „T. G.“ ar „T. H. G.“ pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

Johanesburgo B. D. (Žydų konfesinis teismas) sprendimas negali būti vertinamas kaip teismo sprendimas (tokiu atveju jam turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka) ar kaip archyvas, o jo išduoti dokumentai – kaip archyviniai dokumentai. Byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kokiais dokumentais remdamasis B. D. (Žydų konfesinis teismas) išdavė minėtą pažymą, kuri yra informacinis pranešimas. Taip pat pažymi, kad pareiškėjai teismui nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjai nenurodė, kad minėtų dokumentų neturi ir kad kreipėsi į Johanesburgo B. D. (Žydų konfesinį teismą) dėl minėtų dokumentų pateikimo (nepateiktas susirašinėjimas su šiuo teismu). Pažymi, kad, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, pateikta oficialių įrodymų sąvoka, nėra jokių duomenų, kad B. D. (Žydų konfesinis teismas) būtų valstybės ar savivaldybių institucija.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2020-07-23 įsakymo ir 2020-08-18 įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai pateikė prašymus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui per Departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalimis bei 7 straipsnio 4 punktu, kadangi pareiškėjos S. C. G. motina, pareiškėjų D. M. G., Z. A. R., M. J. R. ir S. I. G. senelė, o pareiškėjų .C A. K., E. R. K. ir D. M. K. prosenelė T. G., gim. (duomenys neskelbtini)Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11 į Pietų Afriką 1920 ar 1921 m.

Departamentas 2020-01-28 raštu Nr. 10K-3565 paprašė pareiškėjų pateikti dokumentus, patvirtinančius T. E. G., gim. (duomenys neskelbtini)Kaune, iki 1940-06-15 turėtą pilietybę, taip pat patikslinti, kada ji išvyko iš Lietuvos, ar ji ir (ar) jos tėvai išvyko iš Lietuvos būdami Lietuvos Respublikos piliečiai, bei pranešė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-04-03 nutarimu Nr. 280 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-11-29 nutarimo Nr. 988 redakcija), (toliau – Aprašas) 8 punktu pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas gavus nurodytus dokumentus. Rašte taip pat nurodoma, jog, pagal minėto Aprašo 20.4 papunktį, prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar duomenų.

2020-04-14 pareiškėja S. C. G. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.), gim. 1910-03-07 Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990-03-11.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-06-30 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini)Kaune, Lietuvoje) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990-03-11. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjos S. C. G. Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Teismas šiame sprendime konstatavo, kad nors pareiškėja teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai nustatyti, jog pareiškėjos motinos T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini)Kaune, Lietuvoje) pilietybė buvo Lietuvos, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog T. G. gimė Lietuvoje, gyveno Lietuvoje iki 1920 m., kai iš Lietuvos išvyko į Pietų Afriką (Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2020-10-09 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-30 sprendimą paliko nepakeistą.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Taigi matyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. O galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11; yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Pažymėtina, kad, pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, o pagal šio įstatymo 33 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu.

Skundžiamais 2020-07-23 ir 2020-08-18 įsakymais, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Departamento 2020-07-15 teikimą Nr. 13P-320 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ bei 2020-07-29 teikimą Nr. 13P-347 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, vidaus reikalų ministras nepatenkino pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtuose Departamento teikimuose pažymima, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtino, kad Josifas I. G. 1898 m. ir 1908 m. gyveno Lietuvos teritorijoje, T. E. G. gimė (duomenys neskelbtini)Kaune, tačiau nepatvirtino nei J. I. G., nei B. G., nei T. E. G. iki 1940-06-15 turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės; pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad J. (J.) I. G. / G., I. s., gim. 1878 Kaune, B. G. / G., E. d., gim. ~ 1880 m., ir T. E. G. / G., gim. (duomenys neskelbtini)Kaune, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, ir Lietuvos valstybės archyvuose nėra rašytinių dokumentų, įrodančių, kad šie asmenys iki 1940-06-15 gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pareiškėjai nesutinka su ginčijamais įsakymais iš esmės dėl to, kad juos priėmus ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto vis dar vyko teisme, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsakovei teikimus dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo, o atsakovė, atsižvelgdama į minėtus Departamento teikimus, priėmė skundžiamus įsakymus nepatenkinti pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Kaip jau minėta, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus Departamentas pareikalavo papildomų dokumentų ir dėl to, vadovaudamasis Aprašo 8 punktu, pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą sustabdė. Pareiškėjai savo ruožtu, reaguodami į Departamento nurodymus, vadovaudamiesi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje suteikta teise, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. E2YT-15940-1098/2020 2020-06-30 įsiteisėjusiu sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini)Kaune, Lietuvoje) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990-03-11.

Pagal Aprašo 20.4 papunktį, prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar duomenų. Nagrinėjamu atveju Departamentas teikimais siūlydamas vidaus reikalų ministrui nepatenkinti pareiškėjų prašymų neišlaukė vienų metų termino, įtvirtinto Aprašo 20.4 papunktyje, skaičiuojamo nuo jo įpareigojimų pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo. Tą padarė žinodamas, kad pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų šiems dokumentams gauti, tačiau šių aplinkybių nepaisė. Taigi Departamentas nepagrįstai ir pažeisdamas teisės aktų normas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, o Vidaus reikalų ministras, tinkamai neištyręs ir neįvertinęs bei nepatikrinęs visų su prašymų nagrinėjimu susijusių reikšmingų aplinkybių, aktualių teisės aktų reikalavimų, priėmė nepagrįstus ir neteisėtus įsakymus.

Be to, Departamento teikimuose nurodoma, kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog T. E. G. buvo J. I. G. ir B. G. duktė, dokumentai, kad T. E. G. keitė vardą į T. G. ar T. H. G.. Šios išvados prieštarauja bylos medžiagai. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011-04-14 pažyma Nr. (P1-1996)P2-2449 patvirtina, kad Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini)Kaune gimė J. I. ir B. duktė T. E. G.. Dėl T. E. G. 2011-10-31 pavardės keitimo pasisakyta Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduotame patvirtinime nurodant, kad T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G.) pasikeitė savo vardą, t. y. padarė jį anglišką (T. (T.) G.), po to, kai atvyko į Pietų Afriką. Čia taip pat nurodoma, jog T. (T.) G. susituokė su M. R. bei vėlesniais metais pridėjo prie savo vardo dar vieną anglišką vardą ir tapo T. H. R.. Nurodytų duomenų nepripažinimas šiuo atveju nėra pagrįstas, nes juose nurodytos aplinkybės pasikartoja keliuose dokumentuose, kurie vienas kitam iš esmės neprieštarauja, todėl turi būti tinkamai įvertinami visų pateikiamų dokumentų kontekste.

Teismo nuomone, Departamento teikimuose, kurie buvo pagrindas ginčijamiems įsakymams priimti, taip pat nepagrįstai teigiama, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomo 1920-12-22 Keleivių, vykusių laivu „C. C.“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo, į kurį įrašyta pareiškėjų motina / senelė / prosenelė ir jos pilietybė yra nurodyta „Lietuvos“, kopija, nėra pakankama pilietybei patvirtinti. Departamentas tokį vertinimą grindžia galimai netiksliu dokumento vertimu, t. y. kad šiame dokumente nurodyta galimai ne Lietuvos pilietybė, o buvimas asmeniu be pilietybės (subjektu, angl. subject), tačiau šių teiginių nepagrindžia. Teismo įsitikinimu, įrašo „Lietuvos“ skiltyje „valstybės, kurios pilietis ar subjektas“ buvimas parodo, kad išvykdamas asmuo kontrolės ir patikros metu pateikė oficialų šį įrašą patvirtinantį dokumentą, todėl ši aplinkybė negali būti traktuojama kaip neįrodanti pilietybės turėjimo. Tokiai išvadai padaryti turėtų būti pateikti akivaizdūs argumentai, įrodymai, remiantis to meto teisės aktais, kad Lietuvoje egzistavo specifinis subjekto (ne piliečio) statuso turėjimo dokumentas, taip pat turėtų būti pagrįsti įrodymais, pilietybės (asmenų be pilietybės) teisinio reglamentavimo analize. Taigi, neišsamus atsakovės ir trečiojo asmens pateiktų dokumentų vertinimas nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad T. (T.) G. Lietuvos Respublikos pasas nebuvo išduotas ir kad ji nebuvo pilietė.

Pažymėtina, kad nurodytais dokumentais rėmėsi ir Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas 2020-06-30 sprendimą. Šie įrodymai, teismo nuomone, patvirtino pareiškėjos motinos gimimą (gyvenimą) Lietuvoje, išvykimą iš Lietuvos būnant Lietuvos piliete faktus. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-30 sprendimas įsiteisėjo, todėl turi prejudicinę galią. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis). Departamentas nurodė, kad CPK nustatyta tvarka ir terminais Lietuvos A. T. teiks kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020-10-09 nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-30 sprendimas, peržiūrėjimo. Pažymėtina, kad šiuo momentu kasacine tvarka teismų sprendimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nepanaikinti, jie yra galiojantys, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.

Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas konstatuoti, kad priimant ginčijamus įsakymus buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2009-04-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2017-04-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjų ginčijami įsakymai priimti tinkamai neišanalizavus faktinių bylos aplinkybių bei taikytinų teisės aktų nuostatų, todėl pareiškėjų skundas tenkintinas, skundžiami įsakymai naikintini. Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad yra priimtas galutinis sprendimas byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra galimybė įvertinti papildomus dokumentus dėl T. (T.) G. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo, Vidaus reikalų ministerija įpareigotina pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi pareiškėjų skundas tenkinamas, jiems iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 2020-08-27 mokėjimo nurodymu Nr. 365 sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų S. C. G., D. M. G., C.A. K., E. R. K., D. M. K., Z. A. R., M. J. R. ir S. I. G. skundą patenkinti.

Panaikinti vidaus reikalų ministro 2020 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 1V-736 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 1V- 812 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pareiškėjų S. C. G., D. M. G., C.A. K., E. R. K., D. M. K., Z. A. R., M. J. R. ir S. I. G. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjams S. C. G., D. M. G., C.A. K., E. R. K., D. M. K., Z. A. R., M. J. R. ir S. I. G. 22,50 euro (dvidešimt du eurus 50 ct) žyminio mokesčio iš atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                                    Violeta Balčytienė

Jolanta

Rūta Miliuvienė