Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-576/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52648-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.; 2.1.3.6
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Jekaterinai Proskurinai, Kristinai Čepaitei,
dalyvaujant prokurorams Larisai Fedotovai, Gyčiui Normantui,
nuteistajam M. D.,
nuteistojo gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,
vertėjaujant Ingridai Petrulienei, Rimantui Skuratovič,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 metams. Civilinio ieškovo VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš M. D. priteista 3 099,69 Eur žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. D. nuteistas už tai, kad sužalojo žmogų, o būtent: jis, 2019 m. gruodžio 12 d. apie 21.20 val., gatvėje netoli namo (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiuoju A. K. (A. C.) metu tyčia dūrė jam vieną kartą peiliu į kairę pilvo sritį, padarydamas kiauryminę durtinę - pjautinę pilvo sienos kairės pusės žaizdą su storosios žarnos ir kairio inksto sužalojimu, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y. šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. prašo jį išteisinti, nes nusikalstamos veikos numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje neįvykdė, jis tik gynėsi nuo kirviu jį puolančio A. K..
2.1. Skunde nurodoma, kad nuo pat M. D. sulaikymo pradžios buvo daromi pažeidimai: tyrėja ir prokurorė suklastojo visą bylos medžiagą, liudytojai ir nukentėjusysis davė melagingus parodymus, su jais nebuvo atlikta akistata, I. B. apklausos metu teisėjas jam leido klausimus užduoti tik netiesiogiai, vienas advokatas blogino jo padėtį ikiteisminio tyrimo metu, o kitas advokatas – bylą nagrinėjant teisme, tyrėja su prokurore leido nukentėjusiajam ir liudytojams išvykti iš Lietuvos, todėl jie neliudijo teisme. Nuteistasis nurodo, kad jis iš pat pradžių viską pripažino ir sakė, kad gynėsi, nurodo, kad surašė pareiškimą ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą.
2.2. Apeliantas skunde nurodydamas 2019 m. gruodžio 12 d. įvykio aplinkybes, pirmiausia teigia, kad tą dieną V. V. turėjo mokėti darbo užmokestį jam, I. B. ir A. K., pastarasis iš anksto suplanavo konfliktą, kuris kilo dėl pinigų. V. V. davė I. B. ir A. K. alkoholio ir pasakė A. K. jį užmušti kirviu. 2019 m. gruodžio 12 d. konflikto metu A. K. ištraukė kirvį iš po striukės ir užsimojo siekdamas kirsti apeliantui per galvą, todėl išsigandęs smogė A. K. peiliu į pilvą vieną kartą. Pats įvykio metu buvo blaivus.
2.3. Toliau skunde detaliai aptariami liudytojo I. B. parodymai, teigiama, kad pastarasis nurodė kirvį paėmęs iš spintos, o iš jo kirvį paėmė A. K. ir paslėpė kelnėse už diržo. Teigiama, kad kai I. B. po konflikto pakėlė A. K. nuo žemės, šalia buvo kirvis, kurį nukentėjusiajam davė I. B.. Pastarasis su kirviu įėjo į namą. Atkreipia dėmesį, kad po to kirvis dingo, mano, kad jis buvo paslėptas. Pasak apelianto, minėtos aplinkybės įrodo, kad A. K. jį norėjo užmušti su kirviu.
2.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jį policija sulaikė 2019 m. gruodžio 12 d., o krata buvo atlikta po dviejų savaičių. Per tokį laiko tarpą V. V. spėjo paslėpti kirvį ir susitarti su I. B. ir A. K., kad pastarieji duotų melagingus parodymus.
2.5. Pažymi, kad tyrėja ikiteisminio tyrimo metu elgėsi keistai, viską darė savaip, o jo prašymą paimti teisėtu būdu uždirbtus 6000 eurų iš V. V. ir padėti į jo sąskaitą, atsisakė patenkinti, bylą sufabrikavo. Apeliantas teigia, kad informacija, kurią jis tyrimo eigoje pateikė raštu tyrėjai, specialiai nebuvo tirta ir patikrinta, tyrėja neatsižvelgė į tai, kad V. V. jį išnaudojo kaip darbo jėgą, nemokėjo pinigų už darbą, sudarė apgaulingą kontraktą, susitarė su I. B. ir A. K., kad pastarieji duotų melagingus parodymus. Nurodo, kad teismas, žinodamas, kad byla sufabrikuota, jį nuteisė, tikslingai ir specialiai nevertino duomenų jo naudai. Pažymi, kad teisminis tyrimo procesas taip pat buvo paviršutiniškas, teisėjas neatsižvelgė į jo parodymus. Jam skirtas advokatas jokios realios gynybos jam nesuteikė, o tik blogino jo padėtį, tačiau teisėjas jo prašymo dėl advokato atsisakymo netenkino.
2.6. Dar nurodo, kad ant A. K. kūno nebuvo jokių žaizdų, kas pasak apelianto rodo, kad jis tik gynėsi ir vieną kartą dūrė peiliu gindamasis. Apie tai nurodo ir liudytojas I. B..
2.7. Liudytojai V. V., I. B. ir A. K. į teismą neatvyko, parodymų nedavė ir nors jis nesutiko su minėtų asmenų nedalyvavimu, teismas jo nuomonę ignoravo. Teisėjas jo net nesiklausė, nebuvo jokio teisminio tyrimo, kvietė liudytojus į teismą, kurie neturi jokio ryšio su 2019 m. gruodžio 12 d. įvykiu. Tik liudytojas J. Š., kuris buvo jų kaimynas, konflikto dieną buvo gatvėje, buvo apklaustas. J. Š. parodymai patvirtina apelianto parodymus. Šis liudytojas nurodė, jog V. V. užsiima nusikalstama veika – priima žmones į darbą, po to žmones išnaudoja kaip vergų jėgą, juos apgaudinėja, nemoka uždirbtų pinigų. Be to, jis paliudijo, kad V. V. specialiai organizavo 2019 m. gruodžio 12 d. konfliktą.
2.8. Skunde nurodo, kad liudytojas V. V. davė melagingus parodymus, kad apeliantas konflikto dieną vartojo alkoholinius gėrimus, kad yra teistas, nes būtent jis ir buvo nusikaltimo organizatorius ir bendrininkas. V. V. specialiai davė melagingus parodymus, kad galėtų išvykti iš Lietuvos. Pažymi, kad nukentėjusysis A. K. ir liudytojas I. B. nebuvo apklausti teisme.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. D. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, be kita ko, nuteistasis prašė atkreipti dėmesį į liudytojo M. V. parodymus. Prokuroras prašė skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
M. D. apeliacinis skundas atmestinas.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio reikalavimai. Tačiau apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-648/2017). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. prašo jį išteisinti, teigia, kad jis tik gynėsi nuo jį puolančio nukentėjusiojo, taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina viso skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Apeliacinės instancijos teismas atliko byloje dalinį įrodymų tyrimą tikslu apklausti nukentėjusįjį A. K. ir liudytoją V. V.. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjusysis A. K., tiek liudytojas V. V. nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, neatvyko ir neprisijungė apklausai nuotoliniu būdu apeliacinės instancijos teisme, kad jie yra Moldovos Respublikos piliečiai, apygardos teismas, vadovaudamasis 1993 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (ratifikuota 1993 m. kovo 16 d., įsigaliojo 1995 m. vasario 18 d.), kreipėsi į Moldovos Respublikos teisingumo ministeriją su teisinės pagalbos prašymu. Byloje 2022 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija persiuntė teismui iš Moldovos Respublikos teisingumo ministerijos gautą A. K. apklausos protokolą ir susijusius dokumentus, kurie buvo ištirti teismo posėdyje atnaujinus įrodymų turimą (7 t., b.l.70-87).
6.1. Pateiktuose pagal teisinės pagalbos prašymą dokumentuose užfiksuota, kad A. K. apklaustas Jedineco teisme-Centriniame biure. Apklausos metu nukentėjusysis A. K. atsakydamas į jam užduotus klausimus parodė, kad jo ir V. V. santykiai buvo darbiniai. Jo santykiai su M. D. buvo darbiniai, su juo buvo kilę žodinių ir smurtinių konfliktų. 2019 m. gruodžio 12 d. tarp jo su M. D. kilo konfliktas dėl to, kad M. D. jam nesumokėjo pinigų už atliktą darbą statybose. Šiame konflikte dalyvavo jis, V. V., I. B., S. Z. bei M. D.. Konfliktas buvo ir žodinis, ir smurtinis, iš pradžių kilo namuose, o vėliau persikėlė į lauką ir į gatvę. M. D. dūrė jam peiliu į paslėpsnio sritį, pažeidė kairį inkstą ir žarnyną. Jis pats įvykio metu neturėjo jokio įrankio, kirvio neturėjo. Prieš suduodant smūgį, I. B. perdavė jo paties prašymu pakelį cigarečių. Jis įvykio metu M. D. nepadarė jokių kūno sužalojimų ir nebuvo užsimojęs jokiu įrankiu. Įvykio metu nevilkėjo striukės, vilkėjo pilkos spalvos megztinį. Konfliktą matė V. V., I. B. ir S. Z..(7 t., b. l. 70-87)
7. Teisėjų kolegija iš karto pažymi, kad Moldovos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktas nukentėjusiojo A. K. apklausos protokolas, vadovaujantis 1993 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 13 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią, laikytinas tinkamu įrodymu byloje, todėl teismas juo vadovaujasi priimant sprendimą.
8. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008).
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
9. BK 135 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.
10. Nuteistasis M. D. neneigia peiliu sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam A. K. ir tokiu būdu padaręs šiam sužalojimą, kuris pagal specialisto išvadą vertinamas sunkiu, tačiau nesutinka su apylinkės teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytų išvadų atitiktimi nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Apelianto aiškinimu, atlikdamas tokius veiksmus jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo A. K., tuo metu užsimojusio kirviu, todėl jokios nusikalstamos veikos neįvykdė, t. y. teigia veikęs būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnis). Dar teigia, kad byla sufabrikuota, o liudytojai V. V., I. B., nukentėjusysis A. K. davė melagingus parodymus. Apelianto aiškinimu, apylinkės teismas bylą išnagrinėjo šališkai, o tyrėja ir prokurorė buvo tendencingos.
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinusi nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde išreikštą poziciją bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto ir jo gynėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad priešingai nei teigiama, šioje byloje apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl M. D. padarytų veiksmų ir šių veiksmų juridinės kvalifikacijos. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, padarytomis teismo išvadomis ir abejoti nuteistojo M. D. nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra. Apeliacinės instancijos teisme dalinio įrodymų tyrimo metu gauti ir ištirti duomenys, t. y. nukentėjusiojo A. K. apklausa pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nekeičia, o priešingai, jas tik patvirtina.
12. Apelianto teigimą, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė, teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę poziciją, jo kaltę pagrindžia pirmosios instancijos teismo ištirti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą įvertinti bylos duomenys, kurie, be kita ko, leidžia spręsti, kad apelianto argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.
13. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais.
14. Byloje M. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo A. K.. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, įvykio metu (2019 m. gruodžio 12 d. apie 21.20 val.) nukentėjusiajam A. K. nuteistasis M. D. konflikto metu sudavė vieną smūgį peiliu į kairę pilvo sritį, dėl ko, šis patyrė specialisto išvadoje Nr. Nr. G517/2020(01) nustatytus sužalojimus, kurie dėl kiauryminio pilvo žaizdos pobūdžio atitinka sunkaus masto sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9. punktas) (1 t., b. l. 136-137).
15. Kad nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą lėmęs sužalojimas buvo padarytas nagrinėjamo įvykio metu ir nustatytu būdu šį sužalojimą nukentėjusiajam padarė M. D., abejonių nėra. Tą įrodo (patvirtina) paties nuteistojo M. D. duoti parodymai, kad jis rankoje turėtu peiliu sudavė vieną smūgį (dūrė) nukentėjusiajam į pilvą (3 t., b. l. 24-26, 5 t., b. l. 84-88). Analogiškai nuteistasis nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., b. l. 35-55). Nukentėjusiojo A. K. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotos aplinkybės, kad lauke, pokalbio metu, pakėlus cigaretę prie lūpų pajuto smūgį iš M. D. pusės (1 t., b. l. 102-121) bei apklausoje, atliktoje pagal teisinės pagalbos prašymą, nukentėjusysis nurodė, kad M. D. dūrė jam peiliu į paslėpsnio sritį, pažeidė kairį inkstą ir žarnyną (7 t., b. l. 70-87).
16. Liudytojas S. Z. sužalojimo aplinkybių nematė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodė girdėjęs V. V. šaukiant, kad M. padūrė peiliu A. (2 t., b. l. 93). Liudytojas A. M., policijos pareigūnas vykęs į įvykio vietą, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad atvykus nukentėjusysis A. K. teigė, kad jam skauda, aiškino, kad jį peiliu sužalojo M. D., vėliau M. D. buvo sulaikytas automobilyje Alfa Romeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame buvo rastas metalinis peilis „plaštakė“, o M. D. patvirtino, kad šiuo peiliu jis sužalojo A. K. (1 t., b. l. 38-44, 1 t., b. l. 71, 4 t., b. l. 167-169). Liudytojas policijos pareigūnas T. K. patvirtino peilio radimo faktą automobilyje „Alfa Romeo“ (5 t., b. l. 83-84). Liudytojas J. Š. patvirtino konflikto faktą ir nurodė nukentėjusiojo sužalojimo peiliu aplinkybių nematęs (4 t., b. l. 171-173). Liudytojas V. V. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad kieme vyko barnis, jis bandė atstumti M. D. nuo A. K., patvirtino, kad M. D. dešine ranka smūgiavo A. K. į pilvo sritį, pastarasis griuvo ant žemės ( 2 t., b. l. 33-34). Liudytojas I. B. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad M. ir A. pykosi, po to A. rėkė, kad jį padūrė (1 t., b. l. 152-155), šią aplinkybę analogiškai nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 159-182). Liudytojas M. V. buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 110-112), tad minėto liudytojo parodymai, kaip ir kitų, kuriuos apklausė tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai, parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-35/2013). Pažymėtina ir tai, kad liudytojas M. V. asmeniškai jokių nukenėjusiojo sužalojimo aplinkybių nematė.
17. Specialisto išvada Nr. G517/2020(01), atlikus pateiktų medicininių dokumentų tyrimą, konstatuota, kad A. K. buvo nustatyta kiauryminė durtinė - pjautinė pilvo sienos kairės pusės žaizda su storosios žarnos ir kairio inksto sužalojimu. Sužalojimas padarytas duriančiai - pjaunančių savybių daiktu ar įrankiu, galimai peiliu, neužilgo prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas dėl kiauryminio pilvo žaizdos pobūdžio atitinka sunkaus masto sveikatos sutrikdymą ;sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 136-137).
18. Taigi, nukentėjusiojo A. K. sužalojimo padarymo būdas, jo mastas, sužalojimą padaręs asmuo, nustatytas neginčijamai ir, kaip minėta pirmiau, paties nuteistojo M. D. nėra neigiamas. Visgi, nuteistojo nuomone, jis baudžiamojon atsakomybėn už nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, patrauktas nepagrįstai, argumentuojant byloje esančiais duomenimis dėl kirvio nukentėjusiojo rankoje buvimo/nebuvimo ir tuo pačiu šios aplinkybės sąlygotų jo, M. D., veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu (smūgio peiliu sudavimo).
18.1. Vertinant tokius apelianto argumentus, nustatyta, kad nuteistasis M. D. duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes iš tiesų teisme parodė, kad peiliu sudavė nukentėjusiajam tik todėl, kad pastarasis iš striukės išsitraukė kirvį ir juo užsimojo, buvo kirvį iškėlęs virš galvos, be kita ko, prieš tai A. K. buvo pasislėpęs, jis, M. D., spėjo apsiginti, dūrė peiliu vieną kartą. Teigė, kad nukentėjusysis nieko nesakė, tuo metu tarp jų buvo pusės metro atstumas, iš tamsos išniręs A. K. norėjo jam suduoti kirviu. Dar aiškino, kad po suduoto smūgio visi pradėjo bėgti į jo pusę ir jis bėgo, tačiau matė, kad I. B. pakėlė nukentėjusįjį ir kirvį, kuris gulėjo šalia jo. Pastebėtina, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis A. K. norėjo suduoti nuteistajam kirviu, M. D. nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme.
18.2. Savo ruožtu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausoje, gautoje pagal teisinės pagalbos prašymą, nukentėjusysis A. K. neigė kirvio rankoje turėjimo faktą. Pirminėje apklausoje nukentėjusysis jokių aplinkybių apie rankoje turėtus daiktus nenurodė (1 t., b. l. 84-86), vėliau apklausiamas paaiškino, kad rūkant dešinę ranką laikė už nugaros, kažkas jam stuktelėjo į nugarą, pasisukęs mate I. B., paėmė tai, ką pastarasis davė, pajuto medinę rankeną, galvojo, kad tai pagalys, o M. D. smūgiavus jis nukrito ir nepamatė, ką jam buvo davęs I. B. (1 t., b. l. 91-94), parodymų patikrinimo vietoje metu teigė, kad I. B. jam padavė cigarečių pakelį (1 t., b. l. 102-121), analogiškai, t.y. kad buvo perduotas cigarečių pakelis, nurodė ir apklausiamas pagal teisinės pagalbos prašymą.
18.3. Pažymėtina, kad vertinant tokį nukentėjusiojo A. K. ir nuteistojo M. D. aiškinimą byloje svarbūs kitų asmenų, pirmiausia liudytojo I. B. parodymai. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. B. parodė, kad jis davė kirvį A. maždaug pusvalandis iki įvykio dar būnant namuose, dar aiškino, kad jis nesuprato, kas atsitiko, tačiau kai priėjo, A. ranka laikė žaizdą, sakė, kad skauda, kirvukas buvo šalia, metro atstumu nuo A. (1 t., b. l. 194-197). Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. gruodžio 18 d. nurodė analogiškai, kad matė nukritusį ant žemės nukentėjusįjį ir prie jo kirvį raudona rankena (1 t., b. l. 152-155), parodymų patikrinimo vietoje metu I. B. parodė, kad kai jis padavė nukentėjusiajam kirvuką, nematė, kur pastarasis jį padėjo, kai M. padūrė A., A. K. jis rado gulintį, jam prie galvos ant žemės gulėjo kirvis, kurį jis paėmė (1 t., b. l. 159-182). Liudytojas V. V., tiesiogiai dalyvavęs įvykio metu, parodymų patikrinimo vietoje metu tik patvirtino, kad M. D. turėjo peilį ir jokių aplinkybių apie kirvio buvimą įvykio metu nenurodė ( 2 t., b. l. 32-44).
18.4. Taigi apie tai, kad A. K. tuo metu, kai M. D. jam sudavė peiliu turėjo rankoje kirvį, kuriuo buvo užsimojęs, parodė tik nuteistasis M. D., kitų duomenų, kurios patvirtintų šią aplinkybę, nėra. Liudytojas I. B. tik tvirtino perdavęs nukentėjusiajam kirvį, tvirtino radęs prie gulinčio nukentėjusiojo kirvį, o kad pastarasis būtų laikęs rankoje kirvį ar juo užsimojęs – tokių aplinkybių nenurodė; nukentėjusysis A. K. apie tai, kad jam I. B. jo suvokimu padavė pagalį nurodė tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, o tokie jo parodymai kaip jau minėta negali būti vertinami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis; nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje metu ir apklausiamas pagal teisinės pagalbos prašymą teigė, kad I. B. jam padavė cigarečių pakelį, nurodė, kad kirvio neturėjo. Liudytojai V. V., J. Š. jokių aplinkybių dėl kirvio nenurodė.
18.5. Šioje byloje, proceso dalyvių parodymai apie tai, ar nukentėjusysis turėjo kirvį, yra prieštaringi. Tačiau pažymėtina, kad esant byloje prieštaringiems parodymams, jų vertinimas atliekamas visų byloje nustatytų duomenų kontekste, kadangi tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek priimtina kiekvieno proceso dalyvio nurodoma pozicija, po ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pakanka konstatuoti, kad nukentėjusysis turėjo kirvį jo sužalojimo M. D. metu.
18.6. Nurodomos aplinkybės dėl galimo kirvio buvimo nukentėjusiojo A. K. rankoje jo sužalojimo metu, teisėjų kolegijos vertinamos ir analizuojamos visų byloje esančių duomenų kontekste ir tiek, kiek ši aplinkybė turėjo reikšmės M. D. veikos kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, nors nuteistasis parodė apie nukentėjusiojo turėtą kirvį, tačiau kartu įvertintina ir liudytojo I. B. nurodyta aplinkybė, kad jis kirvį nukentėjusiajam davė prieš įvykį, o po to rado prie nukentėjusiojo jau po jam padaryto sužalojimo, tačiau pastarasis nenurodė matęs, kad sužalojimo metu nukentėjusysis būtų turėjęs kirvį. Visgi, kirvis prie nukentėjusiojo buvo rastas šio liudytojo. Šią aplinkybę I. B. nurodo nuosekliai, ji šioje dalyje sutampa su nuteistojo parodymais.
18.7. Taip pat, negalima neatsižvelgti į tą faktą, kad V. V., A. K., M. D., I. B. –buvo vykusio konflikto dėl pinigų dalyviai, tad jų parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai, jais grindžiamas nuosprendis tiek, kiek liudytojų nurodytas aplinkybes grindžia kiti bylos duomenys, sudarantys nuoseklią logišką grandinę. Kita vertus, taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nei vienas iš bylos proceso dalyvių neparodė, kad nukentėjusysis A. K., įvykio metu būtų grasinęs ar atlikęs kokius nors kitus agresyvius veiksmus, kurie būtų iššaukę šioje byloje aptariamą nuteistojo veiksmą – sudavimą peiliu nukentėjusiajam.
18.8. Nurodyti M. D. parodymai (kad nukentėjusysis turėjo kirvį), liudytojo I. B. parodymai (kad perdavė kirvį nukentėjusiajam), ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai (kad jam I. B. perdavė jo supratimu pagalį), leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis A. K. įvykio metu turėjo kirvį. Nukentėjusiojo parodymai, kad jam I. B. perdavė cigarečių pakelį, nėra patvirtinti jokiais bylos įrodymais, šios aplinkybės nepatvirtino ir I. B., todėl teisėjų kolegija laiko, kad nukentėjusiajam buvo perduotas kirvis. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė dėl nukentėjusiojo turėto kirvio įvykio metu nors ir įrodyta, tačiau ji šiuo atveju nėra esminė. Kaip jau minėta, nei vienas iš bylos proceso dalyvių, išskyrus nuteistąjį, neparodė, kad nukentėjusysis įvykio metu būtų kam nors grasinęs ar atlikęs kokius nors kitus agresyvius veiksmus, ar būtų užsimojęs kirviu, kurie būtų iššaukę šioje byloje aptariamą nuteistojo veiksmą – sudavimą peiliu nukentėjusiajam.
19. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo į visumą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką M. D.padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų įvertinimą.
20. Vertinant, ar M. D. veiksmuose buvo tyčia sukelti aukščiau nurodytus padarinius, pirmiausia pažymėtina, kad sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine tyčia ir netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalis). Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybės: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-14-165/2015).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. D. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo tyčios turinį atkleidžia jo įvykio metu prieš nukentėjusįjį panaudotas įrankis – peilis, tai, jog dūris peiliu buvo atliktas į gyvybiškai svarbią vietą - pilvo sritį. Šie M. D. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas pilnametis, būdamas blaivus (3 t., b. l. 15), suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodant peiliu smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, nukentėjusiajam bus sutrikdyta sveikata ir tokių padarinių norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)
22. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. prašo jį išteisinti, kadangi jis tik gynėsi nuo kirviu jį puolančio A. K., tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo M. D. veiksmus vertinti kaip gintį ar jos ribų peržengimą (BK 28 straipsnis), nėra teisinio pagrindo.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji gintis konstatuojama tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tuo tarpu būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Nustatant būtinosios ginties situaciją, orientuojamasi į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Be to, laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-36-689/2018). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.
24. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018).
25. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad juo buvo atmesta versija apie A. K. sunkų sveikatos sutrikdymą veikiant M. D. būtinosios ginties situacijoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad šiuo konkrečiu atveju, BK 28 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties buvimo, taikyti nėra galimybės. Byloje nenustatyta, kad aptariamo įvykio metu, nukentėjusysis A. K. puolė ar atliko nusikalstamus veiksmus nuteistojo M. D. ar kitų konflikto metu buvusių asmenų atžvilgiu. Išvada, kad iš nukentėjusiojo pusės buvo akivaizdus pavojingas kėsinimasis, tiesiogiai kėlęs grėsmę nuteistojo sveikatai bei kitiems įstatymo saugomiems interesams ir kad dėl tokio A. K. pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio M. D. būtų turėjęs ir galėjęs gintis, juo labiau, panaudoti gynybai peilį, negalima. Pastebėtina, jog teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Nustatant būtinosios ginties situaciją yra reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan. Pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, kurių šaltiniai nėra vien tik nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai, bet ir liudytojų parodymai, leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadas ne tik dėl pačios įvykio situacijos, bet ir atsižvelgus į šiame įvykyje dalyvavusių asmenų elgesį, spręsti dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo.
26. Iš nuteistojo M. D. pirminių parodymų nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 12 d. vakare buvo name, adresu (duomenys neskelbtini), su M. V.. Apie 21 val. į šį namą atėjo neblaivūs A. K., I. B., V. V. ir vyras vardu S. Z., atsinešė su savimi alkoholio, kurį vartojo. Po to tarp jo ir V. V., A. K. prasidėjo žodinis konfliktas dėl pinigų. S. Z. provokavo žodžiais. Po to M. D. išėjo į kiemą, iš paskos išėjo V. V. ir A. K., I. B. ir S. Z.. Kieme V. V. norėjo suduoti kumščiu į veidą, tačiau nepataikė. V. V. pasakė A. K., kad pastarasis M. D. nužudytų. Tada A. K. iš po striukės ištraukė kirvį ir laikydamas dešinėje rankoje užsimojo kirviu, norėdamas jam suduoti per galvą, tuomet jis turėtu peiliu vieną kartą dūrė A. K. į pilvo sritį. A. K. ranka su kirviu nusileido ir kirvį paėmė I. B. (3 t, b. l. 24). Vėlesnėje apklausose tvirtino, kad išeidamas iš namo paėmė peilį, o apibūdindamas nukentėjusiojo veiksmus teigė, kad eidamas link namo prie važiuojamosios dalies matė vieną A. K., kuris stovėjo šešėlyje prie tvoros, staiga išniro iš šešėlio ir iš po striukės iš užančio išsitraukė kirvį ir ėjo link jo, tuomet jis rankoje laikytu peiliu dūrė A. K.. Nukritus A. K. ant šaligatvio, pamatė, kad S. Z., V. V. ir I. B. apsisuko ir ėmė grįžti atgal, o jis pradėjo nuo jų bėgti. (3 t., b. l. 30-31); 2020 m. gegužės 5 d. įtariamojo apklausos metu nurodė, jog tą vakarą tarp jo ir A. K. konflikto nebuvo (3 t., b. l. 67-69); teismo posėdžio metu aiškino, kad V. V. sugalvojo konfliktą tarp jo ir A. K.. A. K. pradėjo su juo konfliktą, kurio metu A. K. kažką laikė po striuke. S. Z. parodė jam šautuvą, atitraukę striukę, liepė kalbėtis rusiškai, eiti muštis, o jam atsisakius S. Z. pasakė, kad nušaus jį. V. V. laikė rankoje juodą peilį. Teigė, kad visi judėjo, V. V. mojavo, taikėsi smogti, A. K. užsimojo, jis atsitraukė. Kai jie atsidūrė gatvėje, visi keturi asmenys buvo prieš jį ir jis išsitraukė peilį, kad išgąsdinti. Kiti asmenys mėtė į jį akmenis, nuėjo namo. Jam priėjus prie stotelės, iš tamsos išėjo A. K., kuris iš striukės išsitraukė kirvį ir užsimojo. Jis norėjo apsiginti, pabėgti neturėjo galimybės, intuityviai smogė jam su peiliu. Vėliau jie visi ėmė bėgti į jo pusę. I. B. pakėlė A. K., pakėlė kirvį. Jis su šeimininke nuėjo namo, paėmė raktus, dokumentus ir su automobiliu nuvažiavęs sustojo kitame kvartale ( 5 t., b. l. 83-88).
27. Liudytojas S. Z. 2019 m. gruodžio 30 d. apklausos metu nurodė, jog konfliktas kilo dėl pinigų. Jis matė, jog konfliktas rimtėja ir jie tarpusavyje pradėjo stumdytis, todėl jis išėjo iš kambario. Jis neatsisukdamas ėjo iki automobilių aikštelės per gatvę, jis nuėjo nusilengvinti ir kas tiksliai įvyko kieme nematė. Po to girdėjo, kad V. V. šaukė, kad M. D. padūrė peiliu A. K. (2 t., b. l. 93). Iš 2019 m. gruodžio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog liudytojas nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (2 t., b. l. 94-95). Teisme jis nurodė, jog tą dieną tarpusavyje konfliktavo V. V., M. D., I. B. ir A. K.. Įvykio nematė, dėl kirvio nieko negirdėjo (4 t., b.l. 117-118).
28. Nukentėjusysis A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog konflikto metu name M. D. vienu metu pašoko nuo kėdės ir iš kišenės išsitraukė metalinį peilį „plaštakę“, kurį iš jo atėmė V. V. ir padėjo į spintelę virš kriauklės. Jie toliau pykosi kambaryje. Po to išėjus į lauką rūkė, pakėlė kairę ranką, kai M. D. žengė link jo ir smūgiavo. Jis iš karto suprato, kas įvyko, išgirdo kaip V. V. šaukė, kad padūrė peiliu (1 t., b.l. 84-86). Kitos apklausos metu nukentėjusysis paaiškino, jog įvykio metu jiems būnant kieme ir rūkant, šalia jo stovėjo V. V. ir S. Z., jis rūkė cigaretę, o dešinę ranką laikė už nugaros šiaip sau. I. B. tuo metu šalia nebuvo. Po minutės pajautė kaip kažkas jam stuktelėjo į nugarą kažkokiu daiktu, jis ištiesė dešinę ranką ir paėmė tai, kad jam davė I. B., bet kas ten tiksliai buvo, jis nesuprato, bet pajuto medinę rankeną, pagalvojo, kad tai gali būti pagalys. Jis suprato, kad I. B. jam tai padavė, kad jis apsigintų. Nuo to laiko, kai I. B. padavė medinį daiktą, galėjo praeiti iki 10 minučių, kai vienu metu pakėlęs kairę ranką su cigarete pajuto smūgį iš M. D.. Jis nukrito ant žemes, o ką jam tiksliai buvo davęs I. B. jis nepamatė (1 t., b. l. 91-94). Iš 2019 m. gruodžio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog nukentėjusysis nurodė, kad I. B. jam perdavė ne pagalį, o cigarečių pakelį, kitas aplinkybes nurodė analogiškai, t. y. kad kai pakėlė cigaretę kaire ranka prie lūpų, pajuto smūgį iš M. D. (1 t., b. l. 102-105). Apklausiamas pagal teisinės pagalbos prašymą Moldovos Respublikoje nukentėjusysis nurodė, jog 2019 m. gruodžio 12 d. tarp jo su M. D. buvo kilęs konfliktas dėl pinigų, konflikte dalyvavo jis, V. V., I. B., S. Z. bei M. D.. Konflikto metu M. D. peiliu dūrė jam į paslėpsnio sritį, pažeidė kairį inkstą ir žarnyną. Nukentėjusysis nurodė, jog jis neturėjo jokio įrankio, jis neturėjo kirvio. Jis M. D. nepadarė jokių kūno sužalojimų ir nebuvo užsimojęs jokiu įrankiu. Prieš tai, kai jam buvo suduotas smūgis, I. B. jo prašymu perdavė jam pakelį cigarečių.
29. Liudytojas I. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog įvykio vakarą kilo konfliktas tarp M. D. ir A. K., kad M. D. visą laiką rankose turėjo metalinį peilį „peteliškę“, kurį sukiojo rankose. S. Z. ar V. V. atėmė peilį ir kažkur padėjo. Vienu metu visi išėjo į lauką, kur jis buvo atokiau. Jie išėjo link važiuojamosios dalies, jis išgirdo, kad kažkodėl atsilikęs A. K. sušuko stotelėje. Atsisukęs pamatė, kad M. D. bėga nuo A. K., o A. K. sušuko, kad jį padūrė ir kad jam skauda. Jis dar iš pykčio paėmė akmenį ir metė M. D., bet nepataikė. A. K. buvo nukritęs ant žemės ir matė ant pilvo kraują. Jis pamatė prie A. K. ant žemės kirvį, kuris buvo pas jį virtuvėje, kaip jis atsirado pas A. K., nežino. Jis matė A. K. lauke rūkantį, tačiau pas jį rankose nieko nematė (t. 1, b.l. 152-154). Iš 2020 m. sausio 7 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog liudytojas nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t. b. l. 159-161). Iš 2020 m. sausio 20 d. liudytojo apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjos, protokolo matyti, jog liudytojas nurodė padavęs A. kirvį, kurį šis laikė už nugaros, tačiau nenurodė aplinkybės, kad šalia sužaloto nukentėjusiojo gulėjo jo paduotas kirvukas (1 t., b. l. 194-197).
30. Liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog 2019 m. gruodžio 12 d. būnant lauke, konflikto metu M. D. staiga iš kažkur išsitraukė peilį, kuriuo smogė vieną kartą A. K. į šoną (2 t., b. l. 2). 2019 m. gruodžio 17 d. papildomos apklausos metu liudytojas V. V. nurodė, jog visi išėjo į lauką parūkyti ir apsiraminti. Jis negali tiksliai pasakyti, kas įvyko tarp A. K. ir M. D., tik vienu metu pamatė, kaip A. K. nukrito ant žemės. Priėjęs prie A. K. jis pamatė kruvinus rūbus, o pakėlęs rūbus matė durtinę žaizdą. Kaip tiksliai buvo sužalotas A. K. jis negali pasakyti, nematė, viskas įvyko greitai (2 t., b. l. 5). Iš 2019 m. gruodžio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog liudytojas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 12 d. M. D. pradėjo reikalauti pinigų, tada A. K. atsakė, kad jis neduos jam pinigų. Tada M. D. laikydamas rankoje metalinį peilį „plaštakę“ pašoko nuo kėdės, V. V. priėjęs trenkė ranka ir peilis iškrito ant žemės po stalu. V. V. paėmė peilį ir padėjo į spintelę virš kriauklės. Kieme V. V. stovėjo nuteistajam iš dešinės pusės, priešai stovėjo A. K., šalia buvo I. B.. Kieme toliau tęsėsi barnis. M. D. toliau reikalavo pinigų, o A. K. sakė, jog jų nemokės. Kieme jie bandė atstumti M. D. nuo A. K.. Po 2-3 minučių ir M. D. dešine ranka smūgiavo A. K. į pilvo sritį. A. K. nugriuvo ant žemės, M. D. pabėgo, jie su I. B. pakėlė A. K. ir pasodino ant suolo lauke. (t. 2 b.l. 32-34).
31. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog nukentėjusysis su kirviu pavojingai kėsinosi į nuteistąjį. Nors teismo vertinimu byloje pakanka įrodymų, jog nukentėjusysis konflikto metu turėjo kirvį, tačiau apygardos teismas laiko nepagrįsta apelianto nurodytą aplinkybę, kad tai, jog A. K. turėjo kirvį rodo, kad jis norėjo nuteistąjį užmušti. Teismas pažymi, jog nukentėjusysis nurodė, kad jis suprato, kad I. B. jam padavė daiktą su medine rankena tam, jog šis apsigintų nuo nuteistojo. Be to, liudytojai I. B., V. V. bei nukentėjusysis A. K. vienodai nurodė, jog dar būnant namuose nuteistasis rankose laikė metalinį peilį „plaštakę“.
32. Nors nuteistasis akcentuoja aplinkybę, jog jis buvo vienas, o nukentėjusysis su kitais liudytojais buvo keturiese, visi buvo neblaivūs ir buvo prieš jį nusiteikę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje, kur nuteistasis sužeidė peiliu A. K. jokių kitų asmenų šalia nebuvo, jis nebuvo apsuptas, buvo tik vienas A. K.. Šią aplinkybę patvirtino pats nuteistasis (tik pirminės apklausos metu nuteistasis teigė, kad A. K. norėjo jam suduoti kirviu būnant kieme ir jis su peiliu vieną kartą dūrė A. K. į pilvo sritį, o tuomet pradėjo nuo jų bėgti) tačiau vėlesnėse apklausose jis teigė, jog pirmiausia pradėjo nuo jų bėgti, o kai kiti asmenys nuėjo namo, jis nusprendė grįžti namo pasiimti dokumentus, raktus nuo automobilio. Kai jis priėjo prie stotelės, nuo kurios prieš tai pradėjo bėgti, iš tamsos išėjo A. K.). Be to, šią aplinkybę nurodė ir liudytojas I. B.. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nei vienas iš bylos proceso dalyvių neparodė, kad nukentėjusysis A. K. įvykio metu būtų kam nors grasinęs ar atlikęs kokius nors kitus agresyvius veiksmus, kurie būtų iššaukę šioje byloje nuteistojo veiksmus – peilio pasiėmimą iš namų ir vėliau jo panaudojimą prieš A. K..
33. Aptartų įrodymų pagrindu spręstina, kad nukentėjusysis jokių realių veiksmų, kuriais būtų kėsinęsis, grasinęs M. D. nenustatyta, kaip ir nenustatyta, kad jis grasino kirviu nuteistajam M. D.. Gi, kaip jau buvo pažymėta, pripažįstant esant būtinosios ginties situacijai, kėsinimasis negali egzistuoti besiginančioje vaizduotėje, kaip šiuo atveju. Jis turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Nagrinėjamu atveju, tokio kėsinimosi nebuvo nustatyta, todėl nesusidarė būtinosios ginties situacija ir pagrindo spręsti, kad M. D. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nėra. Aplinkybė dėl nukentėjusiojo rankoje turėto kirvio nėra esminė bei neleidžia daryti išvados, jog nuteistasis M. D. turėjo gintis nuo nukentėjusiojo jam duriant peiliu. Nenustačius, kad A. K.atliko kokius nors pavojingus, realius ir akivaizdžius veiksmus, nuo kurių būtų turėjęs teisę gintis M. D., nėra pagrindo pripažinti buvus šiuo atveju būtinosios ginties situaciją.
Kiti skunde keliami klausimai
34. Apeliantas skunde akcentuoja aplinkybę, kad liudytojai bei nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivūs, tuo tarpu jis, priešingai, alkoholio nevartojo ir buvo blaivus. Aplinkybę, kad M. D. buvo blaivus patvirtina byloje esantys duomenys: asmens blaivumo patikrinimo alkotesteriu rezultatas, kad 2012 m. gruodžio 12 d. 23.55 val. M. D. buvo nustatytas 0,00 promilių blaivumas (3 t., b. l. 15). Dėl liudytojų nustatytos tokios aplinkybės: asmens blaivumo patikrinimo alkotesteriu rezultatas patvirtina, kad: 2012 m. gruodžio 12 d. 23.20 val. I. B. nustatytas 1,63 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 147); 2012 m. gruodžio 12 d. 22.01 val. V. V. nustatytas 1,69 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 198). Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusysis nieko nepaaiškino, buvo akivaizdžiai neblaivus. Liudytojas T. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, nelabai kalbėjo, kaltininkas buvo blaivus.
35. Visgi šiuo atveju būtina įvertinti, kada asmenys buvo apklausti liudytojais. Byloje A. K. pirmą kartą apklaustas 2019 m. gruodžio 18 d. 09,10 val. (1 t., b. l. 84-86), kitos apklausos ir procesiniai veiksmai atlikti vėlesnėmis datomis. Liudytojas I. B. apklaustas 2019 m. gruodžio 18 d. 14,15 val. (1 t., b. l. 152-154), liudytojas V. V. apklaustas 2019 m. gruodžio 13 d. 02,17 val. (2 t., b. l. 2-4), liudytojas S. Z. apklaustas 2019 m. gruodžio 30 d. (2 t., b. l. 43), liudytojas M. V. apklaustas 2019 m. gruodžio 12 – gruodžio 13 d., apklausos pradžia 23,14 val. (2 t., b. l. 110-112), liudytojas J. Š. 2020 m. vasario 26 d. (2 t., b. l. 116).
36. Teismų praktikoje nurodoma, jog be jokių abejonių, neblaivaus asmens, kuris nurodo aplinkybes apie įvykį, kurio metu jis taip pat buvo neblaivus, teiginiai turi būti vertinami itin atidžiai. Tokį vertinimą lemia tai, kad toks asmuo dėl savo būklės (apsvaigimo) gali neprisiminti ar sąžiningai klysti dėl objektyvių konkretaus įvykio aplinkybių. Tuo pačiu teigtina, jog aplinkybė, kad asmuo parodymus apie reikšmingas įvykio aplinkybes davė būdamas neblaivus, savaime nereiškia, jog jo parodymais negalima vadovautis, jie yra nepatikimi. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apklausti neblaivių asmenų bei asmenų, kurie konkrečių įvykių metu buvo neblaivūs. Tokie parodymai vertinami kaip ir kiti byloje surinkti duomenys (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-670-935/2019).
37. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes dėl apklausų laiko ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiojo ir liudytojų, kurie įvykio metu buvo neblaivūs, parodymai, dėl šios aplinkybės laikytini netinkamais įrodymais. Bylos duomenimis nukentėjusysis ir liudytojai (išskyrus V. V. ir M. V.) apklausti praėjus net keletui dienų po įvykio, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojo I. B. parodymai šiuo aspektu būtų nepatikimi. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi visuma byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, kurie buvo pakankami priimti M. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
38. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų I. B. ir V. V., teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog liudytojai M. V., V. V. bei nukentėjusysis A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo bei pirmosios instancijos teismo apklausti nebuvo. Tuo tarpu liudytojas I. B. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kaip jau minėta buvo gautas pagal teisinės pagalbos prašymą nukentėjusiojo A. K. apklausos protokolas ir jis buvo ištirtas, o priimant sprendimą vertinta visuma byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, kurie aptarti.
39. Be kita ko, pastebėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių iškviesti ir apklausti tiek nukentėjusįjį, tiek ir liudytojus. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. teismo posėdžio nustatyta, jog į jį neatvyko nukentėjusysis. Visgi, teismas nutarė pradėti bylos nagrinėjimą, nes nukentėjusiajam apie teismo posėdį pranešta. Teismas nurodė, jog jis yra pateikęs priežastis kodėl jis negali dalyvauti teismo posėdyje (4 t., b.l. 115-118). Nustatyta, jog nukentėjusysis nurodė, jog negali dalyvauti teismo posėdyje dėl sveikatos būklės po sužalojimo, taip pat jis negali matyti jį sužalojusio asmens. Nurodė, jog jis dalyvaus teismo posėdyje, kuris vyks Moldovoje (4 t., b.l. 102). Siųsti šaukimai į Moldovą liudytojams I. B., M. V. - buvo neįteikti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog liudytojas I. B. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o liudytojas M. V. įvykio aplinkybių nematė, sprendė šaukimų pakarotinai nesiųsti (4 t., b.l. 166-175). Liudytojas V. V. teismui nurodė, jog šiuo metu laikinai gyvena Prancūzijoje ir vyks namo. Nurodė, kad apie įvykį viską papasakojo tyrėjai ir patvirtina, kad davė teisingus parodymus, galima jais tikėti. Sutiktų būti apklaustas nuotoliniu būdu per programas „Watsap“ ar „Viber“. Programa „Skype“ nesinaudoja (4 t., b. l. 137; 5 t., b. l. 45-46). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojo V. V. iškviesti į teismo posėdį nepavyko ir nebuvo galima apklausti jo nuotoliniu būdu, kadangi liudytojo nurodytomis kompiuterinėmis programomis negalima surengti vaizdo konferencijos, teismas sprendė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu pagarsinti. Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių apklausti nukentėjusįjį bei nurodytus liudytojus, tačiau šiems neatvykus į teismo posėdžius bei neprisijungus nuotoliniu būdu, teismas sprendė pagarsinti jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagarsindamas liudytojų bei nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgiant į tai, jog jų apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės, įstatymų reikalavimų nepažeidė (vadovaujantis BPK 276 straipsniu).
40. Be to, nors nuteistasis skunde akcentuoja aplinkybę, kad tik po dviejų savaičių po įvykusio konflikto buvo atlikta krata įvykio vietoje ieškant kirvio, todėl kirvis galėjo būti paslėptas, tačiau bylos duomenys - 2019 m. gruodžio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūra buvo atlikta tą pačią dieną, kai įvyko minėtas įvykis (1 t., b. l. 30-39), o iš byloje esančio 2019 m. gruodžio 19 d. kratos protokolo matyti, jog krata įvykio vietoje, su tikslu rasti kirvį su raudona rankena, buvo atlikta praėjus savaitei po įvykio (2t., b. l. 144-149). Atsižvelgiant į tai, šis nuteistojo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl šališkumo
41. Skunde apeliantas teigia, jog tyrėja ir prokurorė ikiteisminio tyrimo metu buvo šališkos bei sufabrikavo bylą, motyvuojant tuo, jog: 1) tik po dviejų savaičių po įvykusio konflikto buvo atlikta krata įvykio vietoj ieškant krivio, nors aplinkybę apie kirvį apeliantas minėjo nuo pat jo sulaikymo; 2) tyrėja pas jį atvyko tik trečią dieną; 3) tyrėja suklastojo visą bylos medžiagą ir protokolus nuo pat tyrimo pradžios – jo raštu surašyti pareiškimai buvo įteikti tyrėjui, tačiau dingo ir nebuvo tirti; 4) tyrėja nesiėmė veiksmų dėl nuteistojo nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusysis ir liudytojai davė melagingus parodymus, nebuvo atlikta nei viena akistata; 5) tyrėja ir prokurorė atsisakė tenkinti jo prašymą dėl advokato atsisakymo; 6) tyrėja būdama informuota, kad V. V., I. B. ir A. K. duoda melagingus parodymus, vis tiek leido jiems išvykti iš Lietuvos.
42. Apeliantas skunde teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami, arba apskritai nesutinkant su teismo padarytomis išvadomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-55-699/2017).
43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą proceso eigą, bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, sprendžia, kad nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo, tyrėjos ar prokurorės tendencingumą ir keliančių abejonių jų nešališkumu, esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, o vien apelianto nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu, priimtu sprendimu, ikiteisminio tyrimo organizavimu, prašymų netenkinimas, negali būti laikoma pakankamomis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis šališkumą.
44. Apeliantas teigia, kad jo raštu surašyti pareiškimai buvo įteikti tyrėjai, tačiau dingo ir nebuvo tirti, tačiau šie argumentai laikytini nepagrįstais. Byloje nustatyta, kad nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b.l. 106-112; 143-146; 153-155; 161-162), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos metu (4 t., b. l. 105-108, 138-163; 5 t., b.l. 95-100, 115-123, 150-152) teikti rašytiniai paaiškinimai, skundai, yra prijungti prie bylos medžiagos.
45. Apeliantas teigia, jog jam nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus liudytojui I. B., tačiau vadovaujantis liudytojos apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjos protokolu, nuteistajam buvo suteikta teisė užduoti liudytojui klausimus bei jis šia teise pasinaudojo. Šį protokolą nuteistasis M. D. patvirtino savo parašu (1 t., b.l. 194-197).
46. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis yra teisingas bei pagrįstas, pagrindo jį keisti ar naikinti, nėra.
Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
47. 2021 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. vasario 8 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-855 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 108 Eur už M. D. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.
48. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartimi nuteistajam M. D. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimas pripažinti antrinės teisinės pagalbos išlaidas procesinėmis ir jas priteisti iš nuteistojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A M. D. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteisiamos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
atmesti nuteistojo M. D. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 108,00 Eur iš nuteistojo M. D. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjos Jurgita Mačionytė
Aiva Survilienė
Nida Vigelienė