Civilinės bylos numeris e2A-1182-232/2017

                              Teisminio proceso numeris 2-68-3-26690-2016-1

              Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus ir Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aliuminio konstrukcijos“ dėl palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

1. Proceso pirmosios instancijos teisme esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Molesta“ (toliau – ir ieškovė) pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aliuminio konstrukcijos“ (toliau – ir atsakovė) 29 363,45 Eur palūkanas ir procesines 6 (šešių) procentų palūkanas už 132 808,67 Eur sumą.
2. Ieškovė nurodo, jog Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. išdavė teismo įsakymą pagal atsakovės pareiškimą, kuriuo priteisė atsakovei iš ieškovės 133 833,66 Eur (462 100,86 Lt) skolą, 7,75 procento palūkanas ir 583,88 Eur (2 016 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo įsakymas įsiteisėjo 2012 m. spalio 23 d., buvo įvykdytas 2012 m. lapkričio 12 d., uždarajai akcinei bendrovei „Eicore“ padengus atsakovės reikalavimus.
3. Ieškovė pateikė prieštaravimus dėl atsakovės pareiškimo išduoti teismo įsakymą ir prašymą atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti. Molėtų rajono apylinkės teismas atnaujino terminą, priėmė ieškovės prieštaravimus ir 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą, kartu nutraukdamas bylą, pradėtą pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
4. Ieškovė pateikė prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo, reikalaudama įpareigoti atsakovę grąžinti pinigus, gautus pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą. Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkino ieškovės prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
5. Atsakovė pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Molėtų rajono apylinkės teismas atnaujino procesą ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir priėmė priešingą procesinį sprendimą, pripažindamas, jog yra pagrindas taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą.
6. Vadinasi, atsakovė nuo 2012 m. lapkričio 12 d. be pagrindo naudojasi ieškovės lėšomis (132 808,67 Eur), kurios buvo išieškotos pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą. Todėl ieškovės reikalavimu turi sumokėti palūkanas už naudojimąsi jos pinigais.

7. Atsakovė prašo atmesti ieškinį. Atsikerta, jog Civilinio kodekso 6.210 straipsnis, kuriuo remiasi ieškovė, taikomas, jeigu yra praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti. Tarp šalių neegzistuoja piniginė prievolė, kuri suteiktų ieškovei teisę reikalauti palūkanų. Todėl ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįstas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovei iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydamas, jog šis atlyginimas dengiamas einamosioms įmokoms mokėti skirtomis lėšomis.
9. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. išdavė teismo įsakymą pagal atsakovės pareiškimą, kuriuo priteisė atsakovei iš ieškovės 462 100,86 Lt skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo įsakymas įsiteisėjo 2012 m. spalio 23 d., buvo įvykdytas 2012 m. lapkričio 12 d., uždarajai akcinei bendrovei „Eicore“ pervedus atsakovei teismo įsakymu priteistus pinigus. Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 4 d. atnaujino ieškovei terminą prieštaravimams dėl atsakovės pareiškimo išduoti teismo įsakymą pateikti. Teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino įsakymą ir nutraukė bylą. Ieškovė pateikė prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo. Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkino ieškovės prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
10. Teismas nurodo, jog ieškovė, reikalaujanti palūkanų, privalo įrodyti, kad tarp bylos šalių egzistavo prievolė, pagal kurią ieškovė buvo kreditore, tai yra asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę, o atsakovė buvo skolininke, tai yra asmeniu, turėjusiu įvykdyti reikalavimą. Ieškovės reikalavimas nėra grindžiamas Civilinio kodekso 6.2 straipsnio numatytais pagrindais. Abi šalys nurodo, jog reikalavimas kildinamas iš teismų procesinių sprendimų vykdymo procedūros. Pagrindinė prievolė, nulėmusi teisminius ginčus, buvo ieškovės skolinės pareigos atsakovei vykdymas. Atsakovė teisėtai – pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą – gavo pinigus, už kuriuos ieškovė reikalauja priteisti palūkanas. Atsakovė pagrįstai pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nes, ką patvirtina kiti teismų procesiniai sprendimai, ieškovė neįvykdė sutartinių prievolių.
11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra prievolės, kuri suteiktų ieškovei teisę gauti kompensacines palūkanas. Ieškovei suteikta teisė į atgręžtinio sprendimo įvykdymo procedūrą, bet nėra sukurta nauja materialinė teisė. Teismo sprendimas nėra pagrindas prievolei atsirasti – sprendimu patvirtinamas sutartinės, deliktinės ar kitais pagrindais atsirandančios prievolės egzistavimas. Teismo įpareigojimas grąžinti ieškovei pinigus nėra pagrįstas šalių prievoliniais teisiniais santykiais. Tokį įpareigojimą nulėmė teismo įsakymo įvykdymo procedūra.
12. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pripažino, jog ieškovė neturi teisės reikalauti palūkanų. Todėl atmetė ieškinį.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Ieškovė apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė teisėtai gavo pinigus, už kuriuos ieškovė reikalauja priteisti palūkanas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarčiai (bylos numeris 3K-3-222/2014). Kasacinis teismas šia nutartimi pripažino, kad visi procesiniai veiksmai, kuriais patenkinti atsakovės reikalavimai pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra neteisėti.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra prievolės, kuri suteiktų ieškovei teisę gauti kompensacines palūkanas, yra nepagrįsta. Teismai, spręsdami klausimą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo, konstatavo, kad prievolė grąžinti ieškovei pinigus atsirado pagal įstatymą. Ieškovė įgijo teisę reikalauti ne tik pinigų grąžinimo, bet ir palūkanų už naudojimąsi jos pinigais mokėjimo. Atsakovė yra ieškovės skolininkė, privalanti įvykdyti pagrindinę prievolę, atsiradusią pagal įstatymą, ir visas išvestines prievoles, tarp šių prievolių – ir prievolę mokėti procesines palūkanas.
3. Pirmosios instancijos teismo nurodymas dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės, kaip restruktūrizuojamos įmonės, einamosioms įmokoms mokėti skirtomis lėšomis yra nepagrįstas. Restruktūrizuojamos įmonės pareiga mokėti einamąsias įmokas galioja tik tam tikrą laikotarpį – iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. Teismas jau yra patvirtinęs ieškovės restruktūrizavimo planą.

14. Atsakovė prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
1. Teismo įpareigojimas grąžinti ieškovei pinigus, skirtingai negu nurodo ieškovė, nėra pagrįstas šalių prievoliniais santykiais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės teisė į atgręžtinio sprendimo įvykdymo procedūrą nesukuria ieškovės naudai materialiosios prievolės, kuri suteiktų teisę reikalauti palūkanų. Atsakovė nesinaudoja ieškovės pinigais. Todėl neturi mokėti kompensacinių palūkanų.
2. Jeigu ir būtų pagrindas pripažinti, jog tarp bylos šalių egzistuoja prievolė, suteikianti ieškovei teisę reikalauti ir kompensacinių palūkanų, vis vien nebūtų pagrindo ieškovės reikalavimui dėl palūkanų priteisimo patenkinti, nes nebūtų praleistas terminas prievolei įvykdyti.
3. Restruktūrizuojamos įmonės pareiga mokėti einamąsias įmokas, skirtingai negu nurodo ieškovė, galioja visą restruktūrizavimo laikotarpį.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
17. Nustatytos tokios šios bylos faktinės aplinkybės:
1. Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. išdavė teismo įsakymą pagal atsakovės pareiškimą, priteisdamas atsakovei iš apeliantės 133 833,66 Eur (462 100,86 Lt) skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šis teismo įsakymas buvo įvykdytas 2012 m. lapkričio mėn., trečiajam asmeniui (uždarajai akcinei bendrovei „Eicore“) įvykdžius atsakovės reikalavimus.
2. Apeliantė pateikė prieštaravimus dėl atsakovės pareiškimo išduoti teismo įsakymą. Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi (iš naujo nagrinėdamas apeliantės prašymą dėl termino atnaujinimo) atnaujino terminą prieštaravimams pateikti ir priėmė apeliantės prieštaravimus.
3. Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą ir nutraukė bylą, pradėtą pagal atsakovės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
4. Apeliantė pateikė pareiškimą dėl sprendimo (teismo įsakymo) vykdymo atgręžimo. Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi atmetė apeliantės pareiškimą. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį ir patenkino apeliantės pareiškimą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo, įpareigodamas atsakovę grąžinti apeliantei pinigus, gautus pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi paliko Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį nepakeistą.
5. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu atmetė apeliantės ieškinį dėl netesybų priteisimo ir patenkino atsakovės priešieškinį dėl 130 937,45 Eur (452 100,82 Lt) skolos priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą nepakeistą. 
6. Atsakovė pateikė prašymą atnaujinti bylos dėl sprendimo vykdymo atgręžimo procesą. Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 15 d. nutartimi atnaujino procesą, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi priėmė naują procesinį sprendimą – atmetė apeliantės pareiškimą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir priėmė naują procesinį sprendimą – atmetė atsakovės prašymą dėl apeliantės pareiškimo atgręžti sprendimo vykdymą atmetimo.
18. Apeliantė reikalauja kompensacinių palūkanų už pinigus, kuriuos atsakovė įpareigota grąžinti pagal Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį (nutarties 17.4 punktas). Teigia, jog atsakovė, kas buvo pripažinta ir teismine tvarka, neteisėtai naudojasi apeliantės pinigais. Todėl apeliantės reikalavimu turi sumokėti palūkanas už naudojimąsi jos pinigais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškinį, nustatęs, jog tarp bylos šalių neegzistuoja piniginė prievolė, kuri suteiktų apeliantei teisę reikalauti kompensacinių palūkanų. Apeliantė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nurodo, kad piniginė prievolė tarp apeliantės (kreditorės) ir atsakovės (skolininkės) atsirado pagal įstatymą. Apeliantė, remdamasi šios prievolės neįvykdymo faktu, turi teisę reikalauti kompensacinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrina pirmosios instancijos teismo išvados dėl piniginės prievolės, kuri suteiktų teisę reikalauti palūkanų, nebuvimo pagrįstumą.
19. Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis numato, jog skolininkas, praleidęs terminą piniginei prievolei įvykdyti, privalo mokėti palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Analogišką taisyklę numato ir Civilinio kodekso 6.261 straipsnis. Šių palūkanų paskirtis – kompensuoti kreditoriaus (minimalius) nuostolius, kurie atsiranda (nuostolių atsiradimas yra preziumuojamas pagal įstatymą), kreditoriui neturint galimybės (dėl skolininko neteisėtų veiksmų) naudotis jam priklausančiais pinigais. Todėl šios palūkanos yra vadinamos kompensacinėmis palūkanomis. Prievolė mokėti palūkanas yra išvestinė prievolė. Sąlyga, be kurios nėra galimas šios prievolės atsiradimas, – pagrindinės piniginės prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko egzistavimas. Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (Civilinio kodekso 6.1 straipsnis). Piniginė prievolė yra prievolė, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui tam tikrą sumą (vienokia ar kitokia teisėta mokėjimo priemone) ir kreditoriaus teisė reikalauti, kad skolininkas sumokėtų atitinkamą sumą (Civilinio kodekso 6.36 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso 6.2 straipsnis numato, jog prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
20. Apeliantė teigia, jog piniginė prievolė, suteikianti jai teisę reikalauti kompensacinių palūkanų, kurias numato aukščiau nurodytos materialinės teisės normos, atsirado pagal įstatymą, teismui atgręžus sprendimo (teismo įsakymo) vykdymą ir įpareigojus atsakovę grąžinti apeliantei pinigus, gautus pagal teismo įsakymą. Šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas. Sprendimo vykdymo atgręžimas yra procesinis instrumentas, kurio paskirtis – eliminuoti pasekmes, kurios atsirado, priėmus ir įvykdžius neteisėtą teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 760 straipsnis). Sprendimo vykdymo atgręžimas reiškia (lemia) materialinio teisinio santykio, siejančio bylos šalis, atkūrimą į padėtį, buvusią iki neteisėto teismo sprendimo priėmimo ir įvykdymo. Sprendimo vykdymo atgręžimas nereiškia naujo materialinio teisinio santykio sukūrimo – naujos piniginės prievolės, kurios nesavalaikis vykdymas suteiktų kreditoriui teisę reikalauti kompensacinių palūkanų pagal Civilinio kodekso 6.210 ir 6.261 straipsnius, atsiradimo. Nėra ginčo, jog tarp bylos šalių nebuvo materialinio teisinio santykio, kuriame atsakovė, kaip pasyvioji prievolės šalis (skolininkė), turėtų pareigą perduoti apeliantei, kaip aktyviajai prievolės šaliai (kreditorei), pinigus ir apeliantė turėtų teisę reikalauti, kad atsakovė perduotų pinigus. Vadinasi, nėra pirminės ir būtinosios sąlygos prievolei mokėti kompensacines palūkanas atsirasti (nutarties 19 punktas). Todėl apeliantė neturi teisės reikalauti kompensacinių palūkanų pagal Civilinio kodekso 6.210 ir 6.261 straipsnius.
21. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu įgijo, ko negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa grąžinti asmeniui, kurio sąskaita buvo įgyta (Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalis). Pareiga grąžinti turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalis). Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą (Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalis).
22. Sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo vykdymo atgręžimo, pripažinta, jog procesiniai veiksmai, kuriais patenkintas atsakovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo ir jos naudai išieškotos lėšos, yra neteisėti (nutarties 17.4 punktas). Tačiau toks pripažinimas (pirmiausia reiškiantis, kad nebuvo pagrindo atsakovės materialiniam subjektiniam reikalavimui teismo įsakymu (sumarinio (supaprastinto) proceso tvarka) patvirtinti) ir teismo įsakymo vykdymo atgręžimas savaime nereiškia, jog atsakovė be teisinio pagrindo gavo pinigus.
23. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu nustatė, jog apeliantė neatsiskaitė su atsakove pagal subrangos sutartį, ir patenkino atsakovės reikalavimą dėl skolos, kuriai išieškoti pirmiausia buvo išduotas teismo įsakymas, priteisimo (nutarties 17.5 punktas). Vadinasi, atsakovė turėjo reikalavimo teisę į apeliantę pagal subrangos sutartį, kuri (reikalavimo teisė) galiausiai buvo patvirtinta ir teismine tvarka. Atsakovė pagrįstai – pagal sutartį – gavo pinigus. Todėl apeliantė neturi teisės reikalauti kompensacinių palūkanų ir pagal Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalį.
24. Apibendrinus išdėstytus argumentus (nutarties 19-23 punktai), konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės materialinius subjektinius reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.
25. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės bylinėjimosi išlaidos turi būti dengiamos apeliantės, kaip restruktūrizuojamos įmonės, einamosioms įmokoms mokėti skirtomis lėšomis.
26. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnis, be kita ko, numato, jog nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos: draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos (1 punktas); 2) sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas (2 punktas); sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus ir reikalavimų įskaitymas (3 punktas); restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas (4 punktas). Apeliantė netinkamai interpretuoja šią įstatymo normą, nurodydama, kad einamosios įmokos yra mokamos tik nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis numato, jog restruktūrizuojamos įmonės einamosios įmokos – visi įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias, kurie (kurios) mokami (mokamos) įmonės restruktūrizavimo metu, pradedant nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 4 punktas aiškintinas taip, jog einamosios įmokos yra mokamos ir laikotarpiu nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos, kuriuo (nurodytu laikotarpiu) yra uždraustas kitų mokėjimų vykdymas ir taikomos kitos ribojančio pobūdžio priemonės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamos normos (dėl einamųjų įmokų mokėjimo) įtraukimu tarp draudimų, kurie taikomi aukščiau nurodytu (pereinamuoju) laikotarpiu, siekiama pabrėžti, kad restruktūrizuojama įmonė privalo mokėti einamąsias įmokas, nepriklausomai nuo kitų mokėjimų šiuo laikotarpiu „įšaldymo“. Įmonė privalo vykdyti pinigines prievoles, atsirandančias vykdant ūkinę komercinę veiklą, tai yra mokėti einamąsias įmokas, kol vyksta tokios įmonės restruktūrizavimo procesas.
27. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos yra apeliantės kasdienės veiklos pasekmė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės bylinėjimosi išlaidos turi būti dengiamos apeliantės einamosioms įmokoms mokėti skirtomis lėšomis.
28. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Visi kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
30. Atsakovė apeliaciniame procese patyrė 200 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Apeliacinis skundas yra atmestas. Todėl atsakovei priteisiamas iš apeliantės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), kurio mokėjimo tvarka jau buvo atskleista (nutarties 27 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė :

              palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą nepakeistą.

              Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Aliuminio konstrukcijos“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

              Teisėjai                                        Ramunė Mikonienė

              Vidas Stankevičius

              Liuda Uckienė