Baudžiamoji
byla Nr. 2K-17/2011
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.25.4.1
2.6.7.1
2.6.7.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo
Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Dianai
Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui
Bekiš,
nukentėjusiajam Z. K.,
nuteistajam K. N.,
žodinio
kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
K. N. ir nukentėjusiojo Z. K. kasacinius
skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d.
nuosprendžio, kuriuo K. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 3900
Lt (30 MGL) dydžio bauda.
Z.
K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteista 343,37 Lt turtinei žalai atlyginti ir
3452,80 Lt neturtinei žalai atlyginti. Z. K. iš K. N. priteista
6547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt proceso išlaidų.
Skundžiama
ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. liepos 15 d. nutartis, kuria:
1)
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendis
pakeistas: Z. K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteista neturtinės žalos atlyginimo
suma sumažinta iki 2340 Lt;
2)
nuteistojo K. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo,
prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti,
prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo
kasacinį skundą atmesti, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti,
paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
K.
N. nuteistas už tai, kad jis 2009-05-25 apie 18.57 val., Vilniuje,
Klinikų ir Antakalnio gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „Renault
Safrane“, v.n. (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo
pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu
Nr. 1950 patvirtintų „Kelių eismo taisyklių“ (Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2008-07-16 nutarimo Nr. 768 redakcija; toliau – KET)) 81 punkto, kuriame nurodyta, kad jeigu
sankryžoje ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia
rodykle, nukreipta į dešinę, vairuotojams leidžiama sukti į dešinę ir degant
draudžiamam šviesoforo signalui, tačiau jie privalo duoti kelią ir nesudaryti
pavojaus kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems, reikalavimus; atlikdamas
posūkį į dešinę įvažiavo į reguliuojamą pėsčiųjų perėją, degant raudonam
šviesoforo signalui, bet ties šviesoforu esant pritvirtintai į dešinę
nukreiptai žaliai rodyklei, nedavė kelio į perėją, degant žaliam šviesoforo
signalui, įžengusiam Z. K. ir jį partrenkė; dėl to Z. K. buvo padarytas
nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniame
skunde nuteistasis K. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartį ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius
skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė
įstatymus, pažeidė procesines teisės normas, teismo išvados neatitinka bylos
aplinkybių, be to, teismas buvo šališkas. Nuteistasis ginčija savo kaltę,
teigdamas, kad jis nepažeidė KET 81 punkto reikalavimų, o byloje esantys
duomenys rodo, kad jo kaltės dėl įvykusio eismo įvykio nėra. Pats
nukentėjusysis, būdamas neblaivus, kaip skunde nurodo kasatorius, pažeidė KET
49 punkto reikalavimus, todėl ir įvyko eismo įvykis, tačiau pirmosios
instancijos teismas šios aplinkybės netyrė. Nuteistojo manymu, buvo būtina
nustatyti, ar nukentėjusiojo Z. K. neblaivumo būsenoje atlikti veiksmai yra
pagrindinė eismo įvykio priežastis, tačiau nei pirmosios nei apeliacinės
instancijos teismai to netyrė. Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2009 m. birželio 10 d. apžvalga Nr. 30, teigia, kad teismas
neteisingai išaiškino ir taikė BK 281 straipsnio 1 dalį, nes KET 81 punkto
reikalavimų jis nėra pažeidęs.
Kasatorius
skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Nuteistasis
teigia, kad teismas pažeidė pareigą būti nešališku, kadangi, priimdamas
nuosprendį, rėmėsi išimtinai kaltinamais bylos duomenimis ir atsisakė tirti
teisinančias bylos aplinkybes. Teismas, pasak nuteistojo, rėmėsi vien nukentėjusiojo
Z. K., jo draugo V. S. bei nukentėjusiojo iniciatyva kviestų liudytojų A. L.
ir J. M. parodymais. Kasatoriaus manymu, vertinant nukentėjusiojo parodymus,
turi būti atsižvelgta į tai, kad jis yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Be
to, remtis tik Z. K. ir V. S. parodymais negalima, nes šiuos asmenis sieja
ilgalaikė pažintis bei darbiniai pavaldumo santykiai, tačiau teismai, pasak
nuteistojo, į tai neatsižvelgė, nepatikrino šių įrodymų tikrumo remdamiesi
kitais bylos duomenimis. Kasatoriaus atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų A. L.
ir J. M. parodymai kelia abejonę, todėl, kad šie asmenys kaip įvykio
liudytojai nebuvo užfiksuoti eismo įvykio vietoje. Minėtų liudytojų parodymų
netikslumą, kasatoriaus teigimu, rodo jų pateiktų faktų tarpusavio
nesuderinamumas bei prieštaravimai tarp paties Z.K. ir liudytojos J. M.
parodymų. Šie prieštaravimai, anot nuteistojo, parodo, kad liudytojų A. L.
ir J. M. parodymai nebuvo tikrinami pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Nuteistasis ginčija teismo išvadą, kad pėsčiųjų perėjoje buvo geras Antakalnio
gatvės matomumas, nes tokiam teiginiui prieštarauja byloje esantys duomenys.
Kasatorius teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neįvertino, jog ikiteisminio
tyrimo metu buvo pažeistos įstatymo garantuojamos procesinės teisės, nes nebuvo
suteiktos vertėjo bei gynėjo paslaugos, taip pat ikiteisminio tyrimo metu
nebuvo atlikti reikalingi procesiniai veiksmai, tokie kaip: akistata su Z. K.,
eismo įvykio vietos apžiūra, Z. K. girtumo poveikio eismo įvykiui
nustatymas.
Teismo
šališkumą, pasak kasatoriaus, patvirtina nepagrįstas ir neteisėtas prašymų atmetimas
apklausti liudytojus D. Ž. ir R. Ž., tyrėją I. G., prašomos atlikti ekspertizės
neatlikimas, o pasitenkinimas nekompetentingo specialisto apklausa. Kasatorius
skunde nurodo, kad teismas nepasisakė ir dėl transporto priemonės techninės
būklės patikrinimo dokumentų, kurie paneigia aplinkybę, kad Z. K. buvo
stumiamas nuteistojo automobiliu, ir atmėtė nuteistojo prašymą dėl išreikalavimo
dokumentų, kurie patvirtintų ar paneigtų civilinio ieškinio dydžio pagrįstumą. Kasatorius
atkreipia dėmesį, kad, dar neprasidėjus 2009 m. spalio 13 d. teismo posėdžiui,
nedalyvaujant prokurorui, teismas priėmė civilinį ieškinį. Dėl minėtų
aplinkybių, kasatoriaus manymu, teismas pažeidė šalių rungimosi,
lygiateisiškumo principus bei jo kaip kaltinamojo teises, numatytas BPK 22
straipsnyje. Teismo nešališkumą, anot kasatoriaus, paneigia teisėjo Aleno
Piesliako ankstesnė veikla valstybės vidaus reikalų sistemoje, kurioje yra
dirbęs ir nukentėjusysis Z. K.. Dėl šios aplinkybės galima pagrįstai
abejoti teisėjo nešališkumu, priimant nuosprendį ir patenkinant visus
nukentėjusiojo reikalavimus. Be to, nuteistasis skunde pažymi, kad jis teisėjui
pareiškė nušalinimą, tačiau šis atsisakė nusišalinti. Kasatoriaus manymu,
pareikštas nušalinimas lėmė didesnės, negu siūlė prokuroras, bausmės paskyrimą,
kadangi skirdamas bausmę teismas nepateikė motyvų, kaip to reikalauja BK 54
straipsnio 2 dalis. Kasatorius nurodo Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
rugpjūčio 25 d. baudžiamąją bylą Nr. 1A-697-379/2009, kurioje, esant panašioms
aplinkybėms, teismas paskyrė 6 MGL dydžio baudą, todėl, pasak nuteistojo, šioje
byloje teismas pažeidė lygybės principą, nes jam paskyrė žymai didesnę baudą.
Kasatoriaus manymu, teismas nesivadovavo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje
nurodytais kriterijais, civilinis ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl
turėjo būti atmestas.
Nesutikdamas
su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kasatorius teigia, kad teismas
nepagrįstai atsisakė ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus ir jo skunde
nurodytus pažeidimus, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus,
nenurodė jokių naujų argumentų, o tik perkėlė į nutartį pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio fragmentus. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo
manymu, privalėjo nustatyti, ar nuteistasis pažeidė KET 81 punkto reikalavimus,
ar dėl to kilo baudžiamajame įstatyme numatyti neigiami padariniai ir ar
nukentėjusysis Z. K. laikėsi KET 49 punkto reikalavimų, tačiau teismas
tirti šias aplinkybes atsisakė. Nuteistasis skunde nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas nutartyje teigia, jog nuteistais keitė savo poziciją dėl
įvykio aplinkybių, tačiau, pasak nuteistojo, jis paaiškinimų apie įvykio
aplinkybes nekeitė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Kasatorius
nesutinka su teismų išvadomis, kad jis pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio,
kadangi tai, jog jis gailisi ir teigia buvęs nepakankamai atidus, nereiškia,
kad dėl eismo įvykio yra kaltas būtent jis.
Kasaciniame skunde nukentėjusysis Z. K. prašo pakeisti Vilniaus
apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15
d. nutartį ir priteisti jam iš UADB „Lietuvos draudimas“ 343,37 turtinės žalos
atlyginimo ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš nuteistojo K. N.
priteisti 654,20 neturtinės žalos atlyginimo, taip pat jo naudai priteisti 1000
Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme
apmokėti. Skunde nukentėjusysis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be
teisėto pagrindo sumažino iš civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“
priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 2340 Lt, vadovaudamasis tik
civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“ argumentais bei Vyriausybės 2008
m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos
žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau - Taisyklės).
Nukentėjusysis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d.
nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2009, teigia, kad Taisyklės nėra tas
dokumentas, kuriuo turi vadovautis teismas, nustatydamas atlygintinos
neturtinės žalos dydį (šios Taisyklės yra skirtos draudikams apskaičiuoti
draudimo išmokas ikiteisminėje draudimų santykių sferoje), be to, šių taisyklių
12.4. punktas numato, kad tais atvejais, kurių nenumato šių Taisyklių 12.1-12.3.
punktai, atlygintinos neturtinės žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar
Biuras, atsižvelgdamas į nukentėjusiajam trečiajam asmeniui padarytos žalos
pasekmes, nukentėjusiojo trečiojo asmens patirtų sužalojimų sunkumą, dydį,
kokius nepatogumus nukentėjęs trečiasis asmuo patiria dėl sužalojimų, nukentėjusio
trečiojo asmens patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias savybes,
žalą padariusio asmens kaltę ir padarytos žalos dydį. Kasatorius mano, kad teismas
pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalies ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 11 straipsnio nuostatas, nes nebuvo
atsižvelgta į Taisyklių 12.4 punkte numatytas aplinkybes. Kasatorius pažymi,
kad civilinės atsakomybės atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti
padarytą žalą, t.y., žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Pasak
nukentėjusiojo, remiantis CK 6.254 straipsnio 2 dalimi, draudėjas turi
atlyginti žalą tiek, kiek jos nepadengia draudimo išmoka, o draudiko atlyginama
žala nustatoma pagal draudimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės
normas ir pačią draudimo sutartį. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos
teismas, nepakeisdamas neturtinės žalos bendro dydžio 10000 Lt, tačiau
neteisėtai sumažindamas iš civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“
priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 2340 Lt, nepadidindamas
priteistos neturtinės žalos dalies iš nuteistojo, iš esmės pažeidė
nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) teises, BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio
1 dalies reikalavimus ir užkirsto kelią į 1112,80 Lt neturtinės žalos
atlyginimą.
Nukentėjusysis
skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 106
straipsnio 2 dalies, 307 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatas, nes atsisakė
priteisti nukentėjusiojo turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai
apmokėti, nors teisme buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis išlaidų buvimą
bei išreikštas prašymas jas atlyginti.
Nuteistojo
K. N. kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo Z. K. kasacinis skundas
tenkintinas.
Dėl
nuteistojo K. N. kasacinio skundo
Nuteistasis K. N. savo kasaciniame skunde suformuluotą
prašymą skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teisme grindžia tuo, kad, jo nuomone, šališkas
pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė, netinkamai įvertino byloje
surinktus įrodymus, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas,
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmus kvalifikuodamas pagal BK
281 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie esminiai kasatoriaus K.
N. skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Iš bylos duomenų matyti, kad
bylą nagrinėjusio teisėjo Aleno Piesliako šališkumo klausimą K. N. kėlė dar
proceso pirmosios instancijos teisme metu, pareikšdamas šiam teisėjui
nušalinimą. Iš 2010 m. kovo 1 d. priimtos nutarties matyti, kad teisėjas A.
Piesliakas jam pareikštą nušalinimą atmetė motyvuota nutartimi, o skundžiamos
apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šį teisėjo
sprendimą apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu. Kasacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie
patvirtintų teisėjo A. Piesliako šališkumą; tokių duomenų nenurodo ir
nuteistasis savo kasaciniame skunde. Kaip teisėjo šališkumą patvirtinančias
aplinkybes nuteistasis K. N. skunde nurodo tai, kad: teisėjas A. Piesliakas
anksčiau yra dirbęs valstybės vidaus reikalų sistemoje, kurioje yra dirbęs ir
nukentėjusysis Z. K.; teisėjas šališkai sprendė proceso metu pareikštus
prašymus, nes visi nukentėjusiojo prašymai buvo patenkinti, o jo prašymai buvo
nepagrįstai atmesti; teisėjas jam paskyrė didesnę, nei prašė prokuroras,
bausmę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien ankstesnis teisėjo darbas vidaus
reikalų sistemoje, kurioje yra dirbęs ir nuketėjusysis, nenustačius, kad šie
asmenys tuomet bent jau buvo pažįstami, neduoda jokio pagrindo abejoti teisėjo
nešališkumu. Tokio pagrindo neduoda ir proceso dalyvių prašymų išsprendimas
įstatyme numatyta tvarka, t. y. jų patenkinimas ar motyvuotas atmetimas. Teismo
posėdžio protokolas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK
270 straipsnyje numatytos prašymų išsprendimo tvarkos. Iš skundžiamo
nuosprendžio matyti, kad teismas nuteistajam skiriamos bausmės rūšį ir dydį
parinko, atsižvelgdamas į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje, 61
straipsnyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. šias BK
normas, skirdamas K. N. bausmę, pritaikė tinkamai. Tinkamai taikant įstatymų
reikalavimus paskirta bausmė (kad ir didesne, nei siūlė prokuroras), negali
būti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą.
Iš
teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio bei iš kitos bylos
medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje
surinktus įrodymus, juos įvertino, atsižvelgdamas į jų visumą, ir tik po to
padarė atitinkamas išvadas apie bylai reikšmingas aplinkybes. Iš skundžiamo
nuosprendžio matyti, kad, priešingai, nei skunde teigia nuteistasis K. N.,
pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir nukentėjusiojo Z. K. veiksmus
įvykio metu ir nustatė, kad jis KET pėstiesiems keliamų reikalavimų nepažeidė.
Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas tinkamai įvykdė BPK 20 straipsnyje nurodytus įrodymų
tyrimui ir vertinimui keliamus reikalavimus.
Byloje
nustatyta, kad nuteistasis K. N. pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus (KET
81 punkto nuostatas), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai
sutrikdyta nukentėjusiojo Z. K. sveikata. Teismo nustatytos aplinkybės visiškai
atitinka BK 281 straipsnio 1 dalies dispoziciją, todėl kasatoriaus teiginys,
kad taip kvalifikuojant jo veiksmus baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas
netinkamai, yra nepagrįstas. Kasatorius savo skunde tvirtina, kad bylos
aplinkybės nustatytos netinkamai, nes KET 81 straipsnio reikalavimų jis nėra
pažeidęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam teiginiui pagrįsti skirti
nuteistojo K. N. kasacinio skundo argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine
tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės
instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės
taikymo aspektu. Teismo išvadų apie bylos aplinkybes pagrįstumas gali būti
ginčijamas tik apeliacine tvarka. Ši byla pagal nuteistojo skundą apeliacine
tvarka jau išnagrinėta. Kasaciniame skunde nuteistasis K. N. tvirtina, kad jo
apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas išanalizavo neišsamiai, taip
pažeisdamas BPK reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
sprendžia, kad šis nuteistojo K. N. kasacinio skundo teiginys yra
nepagrįstas, nes jo nepatvirtina bylos medžiaga. Iš nuteistojo K. N.
apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame apeliantas teigė, jog jo bylą
išnagrinėjo šališkas teismas, jog tas teismas netinkamai nustatė bylai
reikšmingas aplinkybes, nes KET 81 straipsnio reikalavimų jis nėra pažeidęs, o
eismo įvykis įvyko dėl to, kad pats nukentėjusysis Z. K. pažeidė KET
reikalavimus. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pagal nuteistojo K.
N. skundą patikrinęs bylą apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog
pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas, kad šis teismas nepadarė BPK
reikalavimų pažeidimų, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą. Taip apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius
nuteistojo K. N. apeliacinio skundo argumentus, t. y. įvykdė BPK 320 straipsnio
3 dalies reikalavimą bylą patikrinti tiek kiek to prašoma apeliaciniuose
skunduose. Todėl kasatoriaus teiginys, kad į esminius jo apeliacinio skundo
argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė, yra nepagrįstas.
Kasatorius
K. N. savo skunde tvirtina, kad šioje byloje buvo pažeista jo teisė turėti
vertėją, nes nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu.
Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad K. N. pareiškė, jog lietuvių
kalbą jis moka, kad parodymus duos šia kalba. Todėl tyrėjas neturėjo pagrindo
kviesti vertėją. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vertėjas
dalyvavo. Kasacinio proceso metu K. N. vėl pareiškė, kad vertėjas jam
nereikalingas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad BPK 8 straipsnio 2
dalyje numatyta K. N. kaip proceso dalyvio teisė naudotis vertėjo paslaugomis
nebuvo pažeista.
Iš
to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų
sprendimus dėl nuteistojo K. N. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra
pagrindo.
Dėl
nukentėjusiojo Z. K. kasacinio skundo
Nuketėjusysis Z. K. savo reikalavimą skundžiamą
apeliacinės instancijos tesimo nutartį pakeisti grindžia tuo, kad apeliacinės
instancijos teismas be pagrindo sumažino iš draudiko UADB „Lietuvos draudimas“
jam pirmosios instancijos teismo priteistą pinigų sumą neturtinei žalai
atlyginti ir nepriteisė proceso išlaidų, kurias jis patyrė apmokėdamas jam
atstovavusio advokato pagalbą. Su civilinio ieškinio išsprendimu susijusį
reikalavimą nukentėjusysis kasaciniame skunde suformulavo, išvardindamas
konkrečias pinigų sumas, kurios turėtų būti priteistos iš draudiko ir iš
nuteistojo. Palyginus tas sumas su skundžiamo pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio rezoliucine dalimi, matyti, kad nukentėjusysis faktiškai prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo padarytą pakeitimą, sprendžiant
neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir palikti galioti tuo klausimu priimtą
pirmosios instancijos teismo sprendimą, be to, prašo priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šie
nukentėjusiojo reikalavimai yra pagrįsti.
Priimdamas
sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, Z. K. iš UADB
„Lietuvos draudimas“ priteistą neturtinei
žalai atlyginti pinigų sumą sumažinant iki 2340 Lt, apeliacinės instancijos
teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu
Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos
mokėjimo taisyklių 12.1 punktu, kuriame nurodyta, kad laikino nedarbingumo
atveju draudimo išmoka dėl patirtos neturtinės žalos nustatoma ir išmokama
nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims po 20 Lt už kiekvieną nedarbingumo
dieną, kol draudimo išmoka neviršija Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau
tekste – TPVCAPD įstatymas) 11 straipsnyje
numatytos maksimalios sumos dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos.
Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Z. K.
po autoįvykio nedarbingas buvo 117 dienų, todėl neturtinei žalai atlyginti iš UADB
„Lietuvos draudimas“ jam priteistina ne 3 452,8 Lt, o tik 2 340 Lt. Kitą
skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos
teismas paliko nepakeistą. Tai reiškia, kad: apeliacinės instancijos teismas
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl visos
nukentėjusiajam priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio (buvo
priteista 10 000 Lt), o taip pat sprendimą dėl šios pinigų sumos dalies, kuri
priteista iš nuteistojo (6547,2 Lt); liko neišspręsta, kas turi atlyginti
skirtumą, kuris atsirado, sumažinus iš draudiko priteistą pinigų sumą (3 452,8
Lt - 2 340 Lt = 1112,8 Lt).
Kasacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jau vien dėl šios priežasties skundžiama
nutartis yra ydinga, nes taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 115
straipsnio 1 dalies reikalavimą byloje pareikštą civilinį ieškinį išspręsti. Be
to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir pats sprendimas sumažinti iš draudiko
pirmosios instancijos teismo priteistą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti
nėra teisingas. Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso
(toliau tekste – CK) 6.250 straipsnis, kurio antrojoje dalyje yra išvardinti
tik kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės
žalos dydį. Jokie to dydžio ribojimai (nurodant už vieną laikino nedarbingumo
dieną nustatytiną maksimalią sumą ar kt.) šioje normoje nenumatyti. Todėl
teismas neturėjo pagrindo taikyti poįstatyminio akto, t. y. žemesnės juridinės
galios akto (paminėto 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės
nutarimo Nr. 122), kuriame tokie apribojimai numatyti. Teisėjų kolegija
pažymi, kad civilinio atsakovo UADB „Lietuvos
draudimas“ pareigos atlyginti K. N. padarytą
žalą pagrindas yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo sutartis, taip pat 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPD įstatymas. Nuo 2007 m.
birželio 11 d. galioja šio įstatymo 11 straipsnio redakcija, pagal kurią
draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą ribojama
šiomis sumomis: 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl
neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui. UADB „Lietuvos draudimas“, sudaręs su K. N. transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti
nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtų sumų, tarp jų ir neturtinę
žalą, neviršijančią 1000 eurų (3 452,8 Lt) sumos. Nustatęs, kad nukentėjusiajam Z. K. padarytos
neturtinės žalos dydis yra 10 000 Lt, pirmosios instancijos teismas priėmė
teisingą sprendimą iš draudiko jam priteisti maksimalią įstatymo numatytą sumą,
o likusią sumą priteisti iš žalą padariusio asmens K. N.. Toks sprendimas
atitinka tiek CK 6.254 straipsnio 2 dalies, kurioje
nurodyta, kad, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti,
draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis
asmuo, atsakingas už žalos padarymą, nuostatas, tiek teismų praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-207/2009). Todėl apeliacinės instancijos teismo padaryti pakeitimai
naikintini, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo dėl civilinio
ieškinio priimtą sprendimą.
Bylos duomenys
patvirtina, kad nukentėjusįjį Z. K. apeliacinės instancijos teisme atstovavo
advokatas S. Chiminas, kurio pagalbai apmokėti nukentėjusysis išleido 1000 Lt.
K. N. priimtas apkaltinamais nuosprendis po apeliacijos liko galioti,
todėl iš nuteistojo priteistinos nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato
pagalbai apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Vadovaudamasi BPK
382 straipsnio 1, 6 punktais, teisėjų kolegija
N u t a r i a:
Nuteistojo K. N.
kasacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartį pakeisti:
1)
panaikinti jos dalį, kurioje Z. K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteista
neturtinės žalos atlyginimo suma sumažinta iki 2 340 Lt; palikti galioti be
pakeitimų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d.
nuosprendyje dėl Z. K. civilinio ieškinio priimtą sprendimą;
2) priteisti nukentėjusiajam Z. K. iš nuteistojo K. N. 1000 Lt jo turėtų
išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Teisėjai Dalia
Bajerčiūtė
Vladislovas
Ranonis
Valerijus
Čiučiulka