Administracinė byla Nr. A-1917-756/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01645-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. Ž. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. sausio 5 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. sausio 8 d. skirtingose kamerose su dar 1-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,96 iki 9,24 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Teigė, kad negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo S. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui S. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje esančios 2015 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 60/09-18837 teismas nustatė, kad 72 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, net 121 dieną pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m. kameros ploto, o 23 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie šiose kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val. Todėl 2015 m. birželio 9 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai ir teismas konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 144 dienas (121 + 23) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas (teko tik 1,95 kv. m.) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.
Teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. rugsėjo 4 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų patikrinimą (2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktas Nr. EP-300), nustatė, kad kameroje Nr. 58, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d., sienos suskeldėjusios, vietomis išdaužytos, kameroje reikalingas remontas (higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas), nėra veidrodžio (HN 76:2010 21 p. pažeidimas), tualetas atitvertas presuoto kartono plokšte, vietoje durų užuolaidos, dirbtinė apšvieta 190 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas). Apgyvendinimo kameroje Nr. 45, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d., sienos suskilusios, patalpoje reikalingas remontas (higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas), nėra veidrodžio (HN 76:2010 21 p. pažeidimas), oro temperatūra, santykinė drėgmė patikrinimo metu atitiko higienos normos reikalavimus. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose Nr. 45 ir 58, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą (CK 6,250 straipsnis). Tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų po 20,83 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Pabrėžė, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytus įrašus, nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur.
III.
Pareiškėjas S. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimu.
Pareiškėjas teigia, kad priteista neturtinė žala nėra pakankama. Pažymi, kad skaičiuojant asmeniui kameroje tenkantį plotą turėjo būti atsižvelgiama, jog kartu kalintys asmenys kameroje nebūna 10-15 min. ir tai neturi įtakos sąlygų pagerėjimui. Pasak pareiškėjo, jo kalinimo Šiaulių TI metu buvo ženkliai pažeidžiama minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, buvimo kamerose, neatitinkančiose higienos sąlygų, sukėlė pareiškėjo diskomfortą ir psichologinę kančią. Todėl, pareiškėjo manymu, neturinei žalai atlyginti turėjo būti priteista 3 000 Eur suma.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas S. Ž. kildino iš to, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.
Pirmosios instancijos sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1966-08, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pasisakydama dėl apeliacine tvarka skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą ir pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto ploto kamerose (vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m) laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. sausio 8 d. iš viso buvo pažeista 144 paras, t. y. 23 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas, priklausomai nuo kalinčių asmenų kameroje skaičiaus, ne visada atitiko asmeniui turintį tekti minimalų plotą, o 121 parą buvo kalinamas kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų iš naujo nekartoja.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktą Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. EP-300, pagrįstai nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėją laikė kamerose Nr. 45 ir Nr. 58, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, t. y. kuriose sienos suskeldėjusios, vietomis išdaužytos, kameroje reikalingas remontas, nėra veidrodžio, tualetas atitvertas presuoto kartono plokšte, vietoje durų užuolaidos, dirbtinė apšvieta 190 lx, oro temperatūra, santykinė drėgmė patikrinimo metu atitiko higienos normos reikalavimus. Tai CK 6.271 straipsnio prasme sudarė pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nagrinėjamu laikotarpiu iš 216 parų, pareiškėjo praleistų Šiaulių TI, 72 paras jam tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma, o 144 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,95 iki 9,23 kv. m. Nenustatyta, kad pareiškėjui būtent dėl kalinimo per mažo ploto sąlygomis būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (1 000 Eur ) yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Dalia Višinskienė