Civilinė byla Nr. 3K-3-513/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 77.4.2; 125.1

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2007 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. Ch. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. Ch. ieškinį ir atsakovo D. Ch. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė 2006 m. balandžio 3 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 1997 m. gegužės 10 d. susituokė su atsakovu. Jiems santuokoje 1997 m. lapkričio 5 d. gimė sūnus Ž. Ch. Ieškovės manymu, santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė negyvena su atsakovu kaip šeima nuo 2006 metų pradžios, neturi bendrų interesų. Ieškovė nurodė, kad bendromis šalių lėšomis santuokoje įgijo butą (duomenys neskelbtini).

Ieškovė, remdamasi CK 3.59–3.62, 3.116, 3.117, 3.123, 3.136–138, 3.192–3.200 straipsniais, prašė teismo: 1) nutraukti santuoką, jos ir atsakovo įregistruotą 1997 m. gegužės 10 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. 638, įregistruojant ištuoką palikti ikisantuokines pavardes „K.“, „Ch.“; 2) nustatyti sūnaus Ž. Ch., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ieškove; 3) sūnui išlaikyti iš atsakovo priteisti nuo 2006 m. balandžio 1 d. periodines išmokas kas mėnesį po 400 Lt; 4) padalyti santuokoje įgytą turtą, butą (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 98 112 Lt ir pripažinti jai bei atsakovui asmeninės nuosavybės teisėmis po 1/2 dalį buto; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas 2006 m. birželio 21 d. pareikė teismui priešieškinį, kuriame nurodė, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes santuokinis gyvenimas nedarnus nuo pat pradžių, šalys skirtingai suvokė savo pareigas šeimai, išsiskyrė jų požiūriai dėl vaiko auklėjimo, gyvenimo būdo. Atsakovo teigimu, sūnaus gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakovu, nes jis šiuo metu kartu gyvena su sūnumi, kuris pageidauja gyventi su tėvu. Ieškovė, atsakovo teigimu, nepakankamai rūpinasi sūnumi. Taip pat atsakovas nurodė, kad 2005 m. spalio 4 d. už 98 tūkst. Lt pirktas butas yra įregistruotas atsakovo vardu, įgytas iš atsakovo asmeninių lėšų. Dėl to kitas sutuoktinis turi sumokėti dalį jam tenkančios buto dalies rinkos kainą. Ginčo buto vertė turto padalijimo dieną yra 160 tūkst. Lt. Ieškovė pretenduoja į 1/2 dalį buto, todėl atsakovui turėtų sumokėti 80 tūkst. Lt.

Atsakovas, remdamasis CK 3.59, 3.60, 3.62, 3.69, 3.116, 3.192, 3.194 straipsniais, prašė teismo: 1) nutraukti šalių santuoką, po santuokos nutraukimo palikti ikisantuokines pavardes – atsakovui „Ch.“, ieškovei – „K.“; 2) nustatyti sūnaus Ž. Ch. gyvenamąją vietą su atsakovu; 3) priteisti iš ieškovės nuo 2006 m. birželio 1 d. iki vaiko pilnametystės po 350 Lt kas mėnesį sūnui išlaikyti; 4) pripažinti atsakovui ir ieškovei asmeninės nuosavybės teisėmis po 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); 5) priteisti iš ieškovės atsakovui 80 tūkst. Lt kompensaciją.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ir 2006 m. gruodžio 18 d. papildomu sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies:   1) nutraukė D. Ch. ir K. K. (Ch.) santuoką, įregistruotą 1997 m. gegužės 10 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure, akto įrašas Nr. 638; 2) įregistruojant ištuoką, šalims paliko ikisantuokines pavardes „Ch.“, „K.“; 3) nustatė (duomenys neskelbtini) gimusio sūnaus Ž. Ch. gyvenamąją vietą kartu su tėvu D. Ch.; 4) priteisė iš ieškovės periodinių išmokų po 350 Lt kas mėnesį sūnui išlaikyti, pradedant mokėti nuo 2006 m. birželio 1 d. iki sūnaus pilnametystės; 5) pripažino ieškovei ir atsakovui asmeninės nuosavybės teisėmis po 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini); 6) priteisė valstybei iš atsakovės 126 Lt bylinėjimosi išlaidų; 7) grąžino ieškovei 492 Lt žyminio mokesčio; 7) priteisė ieškovei iš atsakovo jos turėtas 1000 Lt atstovavimo išlaidas; 8) priteisė atsakovui iš ieškovės jo turėtas 1000 Lt atstovavimo išlaidas; 9) priteisė valstybei iš atsakovo 470 Lt žyminio mokesčio; 10) netenkino kitos ieškinio dalies. Teismas sprendime nurodė, kad sutuoktiniai kartu nebegyvena, netvarko bendro ūkio beveik metus, negyvena santuokinio gyvenimo, abu pripažįsta santuoką iširus dėl abiejų kaltės, todėl santuoką nutraukė pripažindamas, kad ji iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, išklausęs vaiko nuomonės, nustatė, kad tėvas tinkamai tenkina vaiko poreikius ir užtikriną jo ugdymą, lavinimą, t. y. tinkamai vykdo tėvo pareigas sūnui. Teismas nustatė, kad ieškovė, vaikui gyvenant su ja, laiku neteikė jam būtinos medicininės pagalbos, nepakankamai domėjosi jo mokymusi, papildomu lavinimu ir ugdymu, vaikas faktiškai gyveno ir buvo prežiūrimas promočiutės. Dėl to teismas sprendė, kad tėvas geriau užtikrins vaiko priežiūrą, auklėjimą, lavinimą ir materialinį aprūpinimą, ir vaiko gyvenamąją vietą nustatė kartu su atsakovu. Teismas nustatė, kad šalių mėnesinės pajamos yra panašios, sūnus turi specialių poreikių: jam nustatytas įgimtas susirgimas, todėl reikalingi specialus maitinimas, vaistai, priežiūra, akiniai regėjimui koreguoti. Teismas konstatavo, kad iš ieškovės priteistina 350 Lt suma devynerių metų vaikui išlaikyti nebūtų per didelė. Teismas nustatė, kad gyvendamos santuokoje šalys 2005 m. spalio 4 d. įgijo butą (duomenys neskelbtini), už 98 tūkst. Lt, kuris įregistruotas atsakovo vardu. Teismas padarė išvadą, kad sutuoktiniai butą įgijo bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad ieškovė davė jam sutikimą įgyti butą už atsakovui dovanotus pinigus jo asmeninėn nuosavybėn. Teismas taip pat grąžino ieškovei 492 Lt per daug sumokėto žyminio mokesčio. Atsakovas kreipėsi su prašymu priimti papildomą sprendimą, nes teismas neišsprendė jo reikalavimo priteisti iš ieškovės 80 tūkst. Lt kompensacijos. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 18 d. papildomame sprendime nurodė, kad 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstė motyvus ir nurodė, kad tenkina ieškovės reikalavimus, bet nenurodė, kad netenkina atsakovo reikalavimo dalies dėl 80 tūkst. Lt kompensacijos priteisimo, nors motyvuose dėl to pasisakė. Dėl to teismas priėmė papildomą sprendimą ir rezoliucinėje dalyje nurodė netenkinti kitos ieškinio dalies (CPK 277 straipsnio 1 dalies l punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą, patenkino atsakovo apeliacinius skundus ir panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. papildomą sprendimą, pakeitė teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą, visiškai patenkino atsakovo priešieškinį: 1) priteisė atsakovui iš ieškovės 105 tūkst. Lt piniginę kompensaciją; 2) panaikino teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybei priteista 470 Lt žyminio mokesčio; 3) priteisė atsakovui iš ieškovės 300 Lt žyminio mokesčio, 600 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 500 Lt turto vertinimo išlaidų, iš viso – 1400 Lt; 4) priteisė valstybei iš ieškovės 2710 Lt žyminio mokesčio. Kolegija nutartyje nurodė, kad, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, teismas privalo vadovautis tik vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005 ir kt.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaikui, ir nustatyti, ar būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nuo 2006 m. gegužės mėnesio vaikas gyvena kartu su tėvu. Teismas konstatavo, kad vaikas turi sveikatos problemų, kurios, jam apsigyvenus pas tėvą ir pastarajam tam skiriant pakankamai dėmesio, pakrypo teigiama linkme, pagerėjo vaiko mokymasis (T. 1, b. l. 140–142). Pirmosios instancijos teismas posėdyje išklausė vaiko, kuris išreiškė aiškų norą gyventi kartu su tėvu, savo nuomonę pagrindė ir motyvavo (T. 1, b. l. 175, 176). Byloje nėra duomenų, kad vaikas būtų nepakankamai brandus ir negalėtų suformuoti savo nuomonės. Teismas neturėjo pagrindo manyti, kad šis vaiko noras prieštarauja jo interesams, todėl į šį norą pagrįstai atsižvelgė (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko nuomonę taip pat įvertino Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kurios atstovas pateikė išvadą byloje, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu neprieštarautų vaiko interesams (T. 1, b. l.178). Apeliacinės instancijos teismas kitokių aplinkybių byloje nenustatė, todėl dėl šios dalies paliko nepakeistą teismo sprendimą. Nustatęs sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, teismas pagrįstai priteisė išlaikymą iš motinos. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kauno apygardos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neišsprendė atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo, bet tai padarė priimdamas papildomą sprendimą, kuriuo atmetė šį reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, nurodydamas, jog ginčo butas įsigytas tik už jo asmenines lėšas, neprašė buto pripažinti jo asmeniniu turtu, bet prašė priteisti piniginę kompensaciją (CK 3.98 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad butas yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo analizavo tai, kad ieškovė nedavė atsakovui sutikimo įsigyti šį butą asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad santuokoje atsakovas 2005 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš R. K., A. L. ir P. L. bei A. K. įsigijo ginčijamą butą. Iš byloje esančio atsakovo sąskaitos, esančios „Parex“ banke, išrašo matyti, jog atsakovas pardavėjams sumokėjo bankiniais pervedimais pinigais, kuriuos į atsakovo sąskaitą pervedė jo tėvas. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovo tėvas šiuos pinigus padovanojo atsakovui būtent ginčo butui pirkti. Tai patvirtina Kauno miesto 22–ojo notarų biuro notarės Z. R. patvirtinta 2005 m. rugsėjo 28 d. dovanojimo sutartis. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovo tėvas buvo ką tik pardavęs didelės vertės turtą, todėl turėjo realių galimybių dovanoti dalį gautų lėšų sūnui. Iš dovanojimo sutarties teismas sprendė, kad yra akivaizdu, jog pinigai dovanoti asmeniškai atsakovui, nes sutartyje nėra nurodyta, kad jie perduodami bendrojon sutuoktinių nuosavybėn. Dėl to teismas padarė išvadą, kad gautos lėšos laikytinos asmeninėmis atsakovo lėšomis (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi kolegija laikė, kad įrodytas ir nustatytas faktas, jog butas (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas tik už asmenines atsakovo lėšas. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šis butas yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, nes atsakovas neginčija, jog buto įsigijimo metu nebuvo aiškiai išreikšto ieškovės sutikimo įsigyti turtą atsakovo asmeninėn nuosavybėn. Kadangi ieškovei priteista 1/2 dalis buto natūra, tai ji privalo kompensuoti atsakovui šio panaudotas asmenines lėšas, t. y. 1/2 dalį buto vertės (CK 3.98 straipsnis, 3.123 straipsnio 1 dalis). Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Teismas, spręsdamas turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimą, privalo vadovautis teismo sprendimo priėmimo dieną esančiomis dalijamo bendro turto rinkos kainomis (CK 3.119 straipsnis, 3.100 straipsnio 6 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta 2005-06-20 civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2005). Dėl to apeliacinės instancijos teismas vadovavosi atsakovo pateikta pakartotine turto vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo buto rinkos kaina šalių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje buvo 210 tūkst. Lt. Dėl to teismas konstavo, kad ieškovė privalo kompensuoti atsakovui pusę šios sumos 105 tūkst. Lt (2002 m. balandžio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-613/2002) (CPK 376 straipsnio 1, 3 dalys).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarties dalis dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir 105 tūkst. Lt kompensacijos atsakovui priteisimo bei priimti naują sprendimą dėl šios dalies: sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove; priteisti iš atsakovo 400 Lt periodinių mėnesinių išmokų sūnui išlaikyti; atmesti atsakovo reikalavimą dėl 80 tūkst. Lt kompensacijos priteisimo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. liepos 21 d. nutarimu patvirtintos teismų praktikos apibendrinimo, nes ex officio nenustatė nepilnamečio vaiko interesų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas 2006 m. balandžio 19 d. ieškinyje sutiko vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina, bet faktiškai pagrobė vaiką ir pažeidė CK 3.169 straipsnio 1, 2 dalis. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neprašė teismo taikyti laikinosios apsaugos priemonės, nesikreipė dėl vaiko paėmimo į Vaiko teisių apsaugos tarnybą.

2.     Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovui iš ieškovės priteisė 105 tūkst. Lt kompensaciją už bendrajai jungtinei nuosavybei įsigyti panaudotas asmenines lėšas, nes šeimos butas pirktas iš sutuoktinių santaupų.

3.     Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo tėvo dovanotos lėšos yra ne asmeninė atsakovo, bet bendra šalių nuosavybė, nes tėvas dovanojo lėšas butui įsigyti, o šį perkant atsakovas negavo ieškovės sutikimo gauti asmenines dovanas ir įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise (CK 3.92 straipsnis).

4.     Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 3.98 straipsnį, nes priteisė atsakovui 105 tūkst. Lt kompensaciją, nors atsakovas prašė priteisti 80 tūkst. Lt. Be to, kasatorės manymu, net pripažinęs, kad buvo panaudotos atsakovo asmeninės lėšos, turėjo jam priteisti 49 tūkst. Lt, nes kiti 49 tūkst. Lt priklauso ieškovei. Teismas negalėjo priteisti atsakovui iš ieškovės kompensacijos už buto kainos padidėjimą, nes pagerinimai atlikti santuokos metu.

5.     Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. B. v. B. B., byla Nr. 3K-3-613/2002, nes jos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nurodytoje byloje spręstas nedalaus turto padalijimo klausimas, o nagrinėjamoje byloje – asmeninių lėšų kompensavimo klausimas pagal CK 3.98 straipsnio 2 dalį.

6.     Apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės principą, nes, priteisdamas atsakovui didesnę negu jis prašė kompensaciją, netinkamai taikė CPK 376 straipsnio 1, 3 dalis, tik gynė tik atsakovo interesus. Teismas neįvertino kai kurių įrodymų: to, kad šalys pardavė vieną butą, priklausiusį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tam, jog įsigytų kitą butą.

7.     Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K. v. M. K., byla Nr. 3K-3-7/2006, suformuotos taisyklės, kad teismas privalo siekti primiausia apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo interesus, kurie yra mažiau pažeidžiami negu  ieškovės interesai.

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas nepagrįstas. Atsakovas pateikia tokius argumentus:

1.     Atsiliepime teigiama, kad kasatorė neteisingai tvirtina, jog, prieš paimdamas šalių nepilnametį vaiką gyventi su savimi, atsakovas pirmiausia turėjo kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Atsakovo manymu, ieškovė neatsižvelgė į tai, kad CK 3.169 straipsnio 1, 2 dalyse nenustatyta privalomos ikiteisminio ginčo sprendimo institucijos, į kurią privalu kreiptis, sprendžiant Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą.

2.     Atsakovo nuomone, nustatydami vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ir priteisdami iš ieškovės kas mėnesį 350 Lt vaikui išlaikyti, teismai vadovavosi CPK 12, 178, 185 straipsniais, CK 3.192 straipsniu, nes visapusiškai ištyrė įrodymus, atsižvelgė į juos, taip pat ir į vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą bei paties vaiko nuomonę.

3.     Atsakovas nurodo, kad, ginčydama atsakovui iš jos priteistą kompensaciją, kasatorė neatsižvelgia į CK 3.118 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, nutraukiant santuoką, dalijamas tik sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šią nuosatą, taip pat į tai, kad butui (duomenys neskelbtini), pirkti šalys panaudojo atsakovo asmenines lėšas, gautas iš tėvo pagal dovanojimo sutartį. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teimas teisingai taikė CK 3.98 straipsnį, 3.123 straipsnio 1 dalį ir atsakovui iš ieškovės priteisė jo panaudotų asmeninių lėšų dalį.

4.     Atsiliepime tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė dalijamo sutuoktinių bendro turto vertę, buvusią teismo procesinio sprendimo priėmimo metu (CK 3.100 straipsnio 6 punktas, 3.119 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-347/2005).

5.     Atsakovo manymu, kasatorė nepagrįstai kelia klausimą, kad butas (duomenys neskelbtini) įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas, gautas pardavus kitą šalių butą (duomenys neskelbtini). Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė remiasi nauju įrodymu ir pažeidžia CPK 347 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatytas draudimas remtis naujais įrodymais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Be to, ieškovė nutyli, kad butas (duomenys neskelbtini) įsigytas iš atsakovo asmeninių lėšų, kurias jo tėvas padovanojo 2003 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartimi.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 1997 m. gegužės 10 d. Jiems santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalių nepilnametis vaikas nuo 2006 m. birželio mėnesio gyvena kartu su tėvu. Vaikas išreiškė aiškų norą gyventi kartu su tėvu, geriau užtikrinančiu vaiko priežiūrą, auklėjimą, lavinimą ir jo materialinį aprūpinimą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodyta, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu neprieštarautų vaiko interesams. Šalių mėnesinės pajamos yra panašios. Vaikas turi specialių poreikių. Santuokoje šalys 2005 m. spalio 4 d. įgijo butą (duomenys neskelbtini) už 98 tūkst. Lt, kuris įregistruotas atsakovo vardu. Atsakovas pardavėjams sumokėjo pinigais, kuriuos į atsakovo sąskaitą pervedė jo tėvas pagal notaro patvirtintą 2005 m. rugsėjo 28 d. dovanojimo sutartį.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių teisę į kompensaciją, kai dalijamas santuokoje įgytas turtas, taip pat vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, kai tėvai gyvena skyrium, taikymu ir aiškinimu bei proceso teisės normos, kurioje nustatytas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose, pažeidimu (CK 3.127 straipsnio 3 dalis, 3.169 straipsnis, CPK 376 straipsnis).

 

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium

 

          CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas skyrium gyvenančių tėvų ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Teis­mų prak­ti­ko­je laikomasi nuostatos, kad vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tė­vai gy­ve­na sky­rium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiek­vie­no tė­vo ga­li­my­bes ir pa­stan­gas už­tik­rin­ti tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų pagrindinių vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą, taip pat pa­nau­do­jant vals­ty­bės tei­kia­mą pa­ra­mą; kiek­vie­no tė­vo šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas, t. y. tas są­ly­gas, ku­rio­mis vai­kui teks gy­ven­ti, nu­sta­čius jo gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų; vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras. Aiškindamasis šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas, teis­mas tu­ri nu­sta­ty­ti vai­ko pri­si­ri­ši­mo laips­nį prie kiek­vie­no iš tė­vų, bro­lių, se­se­rų, senelių, kiekvie­no tė­vo do­ro­vi­nius ir ki­to­kius as­me­ny­bės bruo­žus, tė­vų po­žiū­rį į vai­ko auk­lė­ji­mą, augimą ir tobulėjimą, tė­vų da­ly­va­vi­mą vai­ką auk­lė­jant, iš­lai­kant ir prižiūrint iki gin­čo at­si­ra­di­mo, vai­ko ir kiek­vie­no iš tėvų san­ty­kius, ga­li­my­bes suda­ry­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo, auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas (įver­ti­nant tė­vų dar­bo po­bū­dį, dar­bo re­ži­mą, turtinę tė­vų pa­dė­tį, ki­tas ap­lin­ky­bes), tė­vo (mo­ti­nos) su­gy­ven­ti­nio ar su­tuok­ti­nio po­žiū­rį į vai­ką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. D. I., byla Nr. 3K-3-320/2006; 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-3-242/2005).

          Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatydami šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK 176–185 straipsniuose, ištyrė byloje esančius įrodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant šį šalių ginčą. Teismai, laikydami, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo buities sąlygos tinkamos nepilnamečiam sūnui auginti, tyrė ir vertino, su kuriuo iš tėvų gyvendamas vaikas bus geriau prižiūrimas ir auklėjamas, vertino vaiko sveikatos būklę, jo mokymosi rezultatus mokykloje ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog vaiko ineresus intersus labiau atitinka jo gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu.

 CPK 380 straipsnyje nustatyta tvarka teismo posėdyje buvo išklausyta šalių vaiko nuomonė. Sūnus išreiškė aiškų norą gyventi su tėvu, nurodydamas pagrįstus motyvus ir argumentus (T. 1, b. l. 175–176). Tokia vaiko aiški ir pagrįsta nuomonė nesudarė pagrindo manyti, kad toks noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Su tokia vaiko nuomone taip pat sutiko Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Be to, teismai ištyrė ir įvertino ieškovės ir atsakovo santykius su sūnumi, jų požiūrį į sūnų, asmenines savybes. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nesiėmė priemonių sūnaus ineteresams nustatyti, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorė nenurodė konkretaus nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, tik pateikė keletą faktinio pobūdžio argumentų. Tai iš esmės negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasatorė teigia, kad atsakovas sūnų iš jos paėmė savavališkai, be Vaiko teisų apsaugos tarnybos žinios, todėl pažeidė CK 3.169 straipsnį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 3.169 straipsnio 1, 2 dalis vaiko gyvenamoji vieta, tėvams gyvenant skyrium, nustatoma tėvų susitarimu, o tuo atveju, kai kyla tėvų ginčas, tokius ginčus sprendžia teismas, priimdamas sprendimą, kuriame pasisakoma, su kuo iš tėvų lieka gyventi vaikas. Šioje teisės normoje nenurodyta apie privalomą tokių ginčų ikiteisminio sprendimo tvarką. Minėta, kad teismai, laikydamiesi CPK 176–185 straipsniuose nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu atitinka vaiko interesus. Nei ieškovė, nei išvadą pateikusi Vaiko teisių apsaugos tarnyba byloje nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad šalių vaikui buvo daromas psichologinis spaudimas.

 Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai taikė ir aiškino materialialiosios teisės normas, reglamentuojančias vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, todėl atmeta kasatorės skundo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

 

Dėl sutuoktinių teisės į kompensaciją

 

            Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nes įgytas gyvenant santuokoje. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent šiam butui pirkti pinigus atsakovui padovanojo jo tėvas V. Ch., ir nustatė, jog pinigai dovanoti asmeninėn atsakovo nuosavybėn. Teismas rėmėsi tuo, kad dovanojimo sutartyje nenurodyta, jog pinigai perduodami bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas padarė išvadą, kad ginčo butas įsigytas būtent už atsakovo tėvo padovanotus pinigus, kaip asmenines atsakovo lėšas (CK 3.89 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas pripažino, kad ieškovė aiškiai neišreiškė sutikimo butui asmeninės atsakovo nuosavybės teise įsigyti, todėl apeliacinės instancijos teismas turtą pagrįstai pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Asmenines lėšas santuokos metu bendram turtui įsigyti panaudojęs sutuoktinis turi teisę į didesnę to turto dalį ir įgyja teisę gauti kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas (CK 3.98 straipsnis, 3.123 straipsnio 1 dalis). Abi šalys sutiko, kad po santuokos nutraukimo ieškovei liktų 1/2 dalis buto. Tokia buto dalis jai priteista, todėl kasatorė privalo atsakovui kompensuoti jo perkant butą panaudotas asmenines lėšas, t. y. 1/2 dalį buto vertės. Kasatorės teigimu, ginčo butas įsigytas sutuoktiniams pardavus santuokoje turėtą kitą butą (duomenys neskelbtini). Įrodinėdama šią aplinkybę ieškovė remiasi įrodymais ir faktais, kurie nebuvo įrodinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Dėl to nurodytas kasacinio skundo argumentas neatitinka CPK 347 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovės nurodytas butas taip pat buvo įsigytas už atsakovo tėvo dovanotas lėšas. Dėl tokių priežasčių atmetami kasacinio skundo argumentai, susiję su kompensacijos už butą priteisimu.

 

Dėl aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose

 

Remiantis CPK 376 straipsnio ir CK trečiosios knygos nuostatomis aktyvus teismo vaidmuo reiškiasi tuo, kad teismas:

   1) turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą;

   2) privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai;  

 3) turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu;

    4) gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, kai byloje pareikštas vienas iš įstatymuose įtvirtintų alternatyvių reikalavimų negali būti tenkinamas;

5) iki bus priimtas teismo sprendimas, savo iniciatyva taiko specialias laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdamas į vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus.

            Priteisdamas atsakovui 105 tūkst. Lt kompensaciją vietoje jo prašomų 80 tūkst. Lt, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CPK 376 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta galimybė viršyti ieškinio pagrindą ir dalyką. Ši teismo teisė reiškia ne tik galimybę patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, bet ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pateikto ieškinio pagrindu ir dalyku. Tokia teismo teisė šeimos bylose gali būti traktuojama kaip vieno iš pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo – išimtis (CPK 13 straipsnis). Civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais, turi teisę atlikti CPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatytus veiksmus. Tokiu būdu aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet irgi  yra susiję su viešuoju interesu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje konkrečioje šeimos byloje apeliacinės instancijos teismas, išeidamas už ieškinio dalyko ir pagrindo, nenurodė, kuo reiškiasi viešasis interesas, dėl kurio galėtų būti padidinta atsakovo prašoma priteisti kompensacija už 1/2 dalies buto vertę, kaip pažeidžiami atsakovo, kaip buvusio sutuoktinio, interesai ir kokiu būdu tai veikia visuomenės interesus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas viršijo ieškinio pagrindo ir dalyko ribas bei pažeidė CPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija nurodo, kad taip buvo pažeisti dispozityvumo ir rungimosi principai, nes ieškovė neteko galimybės prieštarauti atsakovo apeliacinės instancijos teisme pateiktam turto įkainojimui, pagal kurį ginčo buto vertė nustatyta 210 tūkst. Lt (CPK 12, 13 straipsniai). Taip pat, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipnio 2 dalį, nes šiuo atveju nebuvo viešojo intereso, sudarančio pagrindą viršyti apeliacinio skundo ribas. Prašydamas padalyti santuokoje įgytą butą, atsakovas nurodė, kad jo rinkos vertė 160 tūkst. Lt. Tokiam turto įkainojimui neprieštaravo ieškovė, pripažindama tokią buto rinkos vertę jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Dėl to ši kasacinio skundo dalis turi būti patenkinta iš dalies, sumažinant atsakovui iš ieškovės priteistą kompensaciją nuo 105 tūkst. Lt iki 80 tūkst. Lt. Be to, apeliacinės instancijos teismo atsakovui iš ieškovės priteistos 2710 Lt bylinėjimosi išlaidos mažinamos proporcingai teismo sumažintai kompensacijai iki 2064,76 Lt. Taip pat apeliacinės instancijos teismo valstybei iš ieškovės priteistas 1400 Lt žyminis mokestis mažinamas proporcingai teismo sumažintai kompensacijai iki 1066,67 Lt (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Už kasacinio skundo padavimą ieškovė turėjo sumokėti 3100 Lt. Kasatorė už kasacinio skundo padavimą sumokėjo dalį žyminio mokesčio, t. y. 206 Lt (T. 2, b. l. 55). Nuo kitos 2894 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą dalies sumokėjimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovę atleido (T. 2, b. l. 69, 70). Ieškovės kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, todėl jai iš atsakovo priteisiama sumokėto žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą dalis, proporcinga patenkinto kasacinio skundo daliai, t. y. 49,05 Lt (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad valstybei iš atsakovo turi būti priteista kita žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą dalis, nuo kurios mokėjimo kasatorė buvo atleista, proporcinga patenkintai kasacinio skundo daliai, t. y. 689,05 Lt (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2–4 dalimis, 96 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutartį pakeisti:

Atsakovui D. Ch. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės K. Ch. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą 105 000 Lt (šimtas penki tūkstančiai litų) kompensaciją sumažinti iki 80 000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių litų).

Atsakovui D. Ch. iš ieškovės K. Ch. priteistas 2710 Lt (du tūkstančiai septini šimtai dešimt litų) bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 2064,76 Lt (du tūkstančiai šešiasdešimt keturi litai 76 ct).

Valstybei iš ieškovės K. Ch. priteistą 1400 Lt (tūkstantis keturi šimtai litų) žyminį mokestį sumažinti iki 1066,67 Lt (tūkstantis šešiasdešimt šeši litai 67 ct).

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ieškovei K. Ch. iš atsakovo D. Ch. priteisti 49,05 Lt (keturiasdešimt devyni litai) žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą proporcingai patenkinto skundo daliai.

Valstybei iš atsakovo D. Ch. priteisti 689,05 Lt (šeši šimtai aštuoniasdešimt devyni litai 5 ct) žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą proporcingai patenkinto skundo daliai.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai	Aloyzas Marčiulionis
	Gintaras Kryževičius
	Egidijus Laužikas