Civilinė byla Nr. 3K-3-447/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.1.3; 63.1; 99.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo, 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomo sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovei E. K. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. L. 2003 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš S. K. 61 000 Lt skolą, 2288,92 Lt palūkanų už naudojimąsi paskolos suma laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m. lapkričio 4 d. bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad ji 2000 m. balandžio 8 d. sutartimi paskolino S. K. 61 000 Lt, skolos grąžinimo terminą nustatė iki pareikalavimo. Anot ieškovės, nors ji ne kartą reikalavo, kad skolininkas grąžintų skolą, tačiau jis geruoju tą padaryti atsisako.
2004 m. vasario 17 d. mirus S. K., jo turto paveldėtoja tapo E. K., mirusiojo motina, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 1 d. nutartimi pradinis atsakovas S. K. pakeistas atsakove E. K.
Atsakovė E. K. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia J. L. ir S. K. 2000 m. balandžio 8 d. sutartį dėl 61 000 Lt paskolos. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad atsiliepime į ieškinį S. K. nurodė, jog ieškovės nepažinojo, paskolos iš jos nėra gavęs. Priešieškinyje nurodyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, t. y. sandoris buvo fiktyvus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės ieškovei 61 000 Lt negrąžintos paskolos, 2288,92 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2003 m. lapkričio 17 d. iki visiško jos įvykdymo (taip nurodyta sprendime). Teismas nustatė, kad ginčijama paskolos sutartis sudaryta 2000 m. balandžio 8 d., paskolos gražinimo terminas – iki pareikalavimo. Vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, teismas bylą nagrinėjo pagal nuo 2000 m. liepos 1 d. galiojančio CK nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas S. K. ir jo teisių perėmėja E. K. į reikalavimą priteisti paskolą atsikirtimus pateikia skirtingai: S. K. teigė, kad jokios sutarties nebuvo sudaręs, o atsakovė – kad sutartis sudaryta tariamai tik dėl deklaracijos pateikimo valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas pažymėjo, kad S. K. pateiktus atsikirtimus paneigia byloje esančios ekspertų išvados, kuriose patvirtinta, kad parašus padėjo ir tapatybę patvirtino paskolos sutartyje nurodytos šalys. Sandorio ginčijimą tariamo pagrindu paneigia atsakovės atsikirtimai, pateikti deklaracijos dokumentai ir priedai: deklaracijoje pajamoms patvirtinti neįrašyta ginčijama paskolos sutartis. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių kitų įrodymų, leidžiančių manyti, kad ši sutartis buvo sudaryta tariamai, taip pat atsakovė nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad 61 000 Lt suma nebuvo perduota. Remdamasis CK 6.872 straipsnio 3 dalimi, 6.872 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad vidutinė komercinių bankų palūkanų norma yra 1,6 proc., teismas priteisė ieškovei palūkanas už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m. lapkričio 4 d. Teismas konstatavo, kad, skolininkui pažeidus sutartyje nustatytus terminus, yra preziumuojama, jog kreditoriui atsirado nustatytų palūkanų dydžio nuostoliai ir jam įrodinėti tokių nuostolių nereikia (CK 6.261 straipsnis), todėl, atsakovei laiku neatsiskaičius, iš jos priteistina 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško jos įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2006 m. gegužės 31 d. gautą ieškovės prašymą, 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovei 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinius skundus, 2007 m. balandžio 4 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą ir 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus, patikslino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad priešieškinys atmestas. Kolegija nurodė, kad tiek pagal 1964 m. CK 51 straipsnį, tiek pagal CK 1.86 straipsnį tariamuoju vadinamas sandoris, sudarytas tik vaizduojant sandorį, kuriame nėra esminio elemento – šalių valios, siekiančios tam tikrų teisinių pasekmių, išoriškai išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų; jo dalyviai supranta, jog pagal šį sandorį neįgis teisių ir neprisiims įsipareigojimų; paprastai toks sandoris nevykdomas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad priešieškinys yra neįrodytas, nes nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, jog ginčo sandoris nebuvo vykdomas – priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog sandorio šalis – S. K. bei jo teisių perėmėja E. K. sudarinėjo paskolos sutartis ir su kitais asmenimis (vertėsi paskolų sudarymu), šiems asmenims buvo žinomos sudarytos paskolos teisinės pasekmės. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai paskolos sutartį pradėjo ginčyti praėjus penkeriems metams nuo jos sudarymo ir tik prasidėjus teisminiams ginčams dėl paskolos grąžinimo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo naštos paskirstymu – įrodyti sandorio tariamumą privalo reikalavimus pareiškęs asmuo. Kolegija pažymėjo, kad paskolos davėjas, pateikdamas tokią sutartį, pateikia rašytinį įrodymą, jog pagal sutartį skolininkui yra perduota sutartyje aptarta pinigų suma, o kita sandorio šalis, teigianti, kad negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos, privalo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis). Atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškė ieškinyje, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą pagrįstai sprendė CPK 277 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė E. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą, 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomą sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad S. K. nepripažino ginčo paskolos sutarties sudarymo, ji – kasatorė neigė pinigų pagal sutartį perdavimą, todėl, kasatorės teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo dalyko paskolos grąžinimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005), ieškovė turėjo įrodyti pinigų perdavimo atsakovui faktą bei jo įsipareigojimą grąžinti tokią pat sumą.
2. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jos prašymo pripažinti ieškovės dalyvavimą būtinu ir taip pažeidė CPK 42 straipsnyje nustatytą kasatorės teisę teikti įrodymus ir užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams.
3. Kasatorė teigia, kad, siekdama nustatyti aplinkybę, jog paskolos sutartis yra suklastota ir jokie pinigai sutarties pagrindu nebuvo perduoti, ji pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose reiškė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tačiau prašymas buvo atmestas, buvo vadovautasi ikiteisminiame tyrime gautomis specialisto išvadomis. Kasatorė pažymi, kad, nagrinėjant šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, nebuvo baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, tačiau teismas atmetė jos prašymą sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, matydamas, kad byloje nesurinkta visų reikiamų įrodymų, kad nebaigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, joje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės gali būti reikšmingi šioje byloje, bylos nagrinėjimo privalomai nesustabdė, priešingai, remdamasis tais pačiais įrodymais ir aplinkybėmis paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 3 punkto, 320 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. senato nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ nuostatas.
4. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad priešieškinyje nurodyta, jog paskolos gavėjas S. K. jokios paskolos sutarties nėra sudaręs, tokio asmens kaip J. L. nepažįsta, pinigai nebuvo perduoti, taip pat nurodyta, kad sutartis sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti pasekmių, o teisiniu priešieškinio pagrindu nurodytas CK 1.86 straipsnis. Kasatorė teigia, kad iš tokio priešieškinio nėra aišku, kokiu pagrindu prašoma sandorį pripažinti negaliojančiu. Anot kasatorės, ji apie ginčo sutartį teisme kalbėjo kaip apie suklastotą, išgautą apgaulės būdu. Kasatorės teigimu, teismas, gavęs tokį priešieškinį, turėjo ją įpareigoti pašalinti priešieškinio trūkumus ir įpareigoti tinkamai suformuluoti priešieškinio faktinį pagrindą. To nebuvo padaryta, todėl, kasatorės nuomone, teismas, priimdamas priešieškinį, netinkamai taikė CPK 135, 138 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino.
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, nagrinėdami klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netinkamai taikė CPK 277 straipsnį. Kasatorė teigia, kad teismo papildomas sprendimas negalėjo būti priimtas, nes bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasatorė nurodo, kad ieškovės atstovas išlaidų buvimą pagrindžiančius dokumentus pateikė po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, netgi po Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo paskelbimo, t. y. 2006 m. gegužės 31 d.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė J. L. prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovės teigimu, iš paskolos sutarties turinio darytina neabejotina išvada, kad pinigai S. K. buvo perduoti ir kad jis įsipareigojo grąžinti paskolą iki pareikalavimo. Ieškovės nuomone, įrodinėjimo dalykas šioje byloje buvo teismų tinkamai nustatytas ir ieškovės įrodytas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų išnagrinėtų civilinių bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos. Ieškovė nurodo, kad nesutinka su kasacinio skundo argumentacija dėl CPK 42 straipsnio 1 dalies pažeidimo, ir teigia, kad kasatorė nepateikia jokių teisinių argumentų, kaip buvo pažeistos kasatorės teisės dėl to, kad ieškovė neatvyko į teismo posėdį, kuriame dar kartą būtų patvirtinusi, jog suteikė paskolą S. K. Ieškovės nuomone, jos neatvykimas į teismo posėdį negalėjo turėti jokios įtakos teismo sprendimo priėmimui, be to, kasatorė kasaciniame skunde neteisingai interpretuoja įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Atsiliepime pažymima, kad ieškovė buvo atstovaujama advokato, tuo tarpu CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Ieškovės teigimu, kasacinio skundo argumentas apie pinigų perdavimo fakto nenustatymą yra nepagrįstas, o kasacinio skundo teiginiai apie teismų atsisakymą skirti ekspertizę nemotyvuoti. Taip pat nepagrįsti, ieškovės nuomone, ir kasacinio skundo argumentai dėl CPK 163 straipsnio 3 punkto, 320, 135 straipsnių pažeidimų. Ieškovė nurodo, kad prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tarp jų išlaidas advokato pagalbai, ji išdėstė ieškinyje, be to, minėtos išlaidos atsirado jau po bylos išnagrinėjimo dėl to, kad ji gyvena užsienyje ir negalėjo anksčiau atsiskaityti, todėl, ieškovės nuomone, teismai CPK 98 straipsnį taikė tinkamai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
2000 m. balandžio 8 d. sudaryta rašytinė paskolos sutartis, kuria ieškovė J. L. paskolino 61 000 Lt S. K. Sutartyje, kurią pasirašė skolintoja J. L. ir skolininkas S. K., nurodyta, kad: 1) skolintojas paskolino, o skolininkas pasiskolino 61 000 Lt; 2) skolininkas pinigus davė skolininkui (taip nurodyta sutartyje) adresu Kęstučio 7-6, Kaunas; 3) skolininkas įsipareigoja grąžinti šios sutarties 1 punkte beprocentę paskolą iki pareikalavimo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Fakto klausimų sprendimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šioje byloje kasatorės E. K. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dėl to kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik tie kasatorės E. K. kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė įrodinėjimo byloje dalyką, taip pat tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą. Faktiniai bylos duomenys, tarp jų ir 2000 m. balandžio 8 d. rašytinė paskolos sutartis, įgalino bylą nagrinėjusius teismus konstatuoti, kad ieškovę ir S. K. siejo prievoliniai paskolos santykiai. Esant tokiems kaip nagrinėjamoje byloje duomenims apie ieškovės perdavimą pinigų paskolos gavėjui, atsakovei ginčijant pinigų gavimo faktą, jo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Oščepkovas v. J. Stančik, bylos Nr. 3K-3-596/2005, pateiktų teisės taikymo išaiškinimų apie įrodinėjimo dalyką bei įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose dėl paskolos grąžinimo.
CPK 42 straipsnio 1 dalyje nurodytos šalių procesinės teisės nėra absoliučios, jų įgyvendinimo tvarką ir ribas nustato CPK. Pagal CPK 51 straipsnį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovas civilinėje byloje veikia atstovaujamojo vardu ir interesais, tad galima teigti, jog jis tarsi pakeičia atstovaujamą šalį. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgdama ir į atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo CPK 42 straipsnio nuostatų pažeidimo.
Negalima pripažinti pagrįstais kasacinio skundo teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ nuostatas, nes visų pirma kasatorės nurodomas Senato nutarimas yra metodinė medžiaga, o teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teismų precedentus, kita vertus, kasaciniame skunde minėti teiginiai išdėstyti abstrakčiai ir nenurodyta juos patvirtinančių teisinių argumentų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu teismas privalo sustabdyti bylą tuo atveju, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo atlikimas negali būti pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Strazdas v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-10/2007). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nesustabdęs bylos nagrinėjimo dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 3 punktą.
Bylos medžiaga įgalina padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neviršydamas apeliacinio skundo ribų patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais teigiama apie CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamą taikymą apeliacinės instancijos teisme, yra nekonkretūs, jais nenurodoma į konkrečius faktinius ir teisinius bylos aspektus, kurių, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo. Dėl to kasacinio skundo teiginys apie CPK 320 straipsnio pažeidimą atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio (priešieškinio) elementus – dalyką ir pagrindą – tenka ieškinį (priešieškinį) pareiškiančiai šaliai. Teismas privalo būti nešališkas ir negali tapti šalies advokatu bei už ją suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Šalis, pati to nesugebėdama padaryti, gali prašyti teisinės pagalbos advokato. Be to, įstatyme nustatyta galimybė pakeisti jau pareikšto ieškinio dalyką arba pagrindą. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovė byloje naudojosi advokato pagalba. Jos priešieškinys byloje pateiktas bylą jau nagrinėjant iš esmės. Priešieškinyje tik paminimos S. K. atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, tačiau, kaip nurodyta priešieškinyje, įvertinus šalių pateiktus įrodymus (tarp jų liudytojos V. L. parodymus) ir paaiškinimus, priešieškinyje yra užimta teisinė pozicija paskolos sutartį ginčyti kaip tariamą sandorį. Teismas negali atsakovei parinkti teisinės pozicijos ir nurodyti, kokiomis aplinkybėmis remdamasi ji turi ginčyti sandorį. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 135, 138 straipsnių nuostatų pažeidimo.
Tuo atveju, kai bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas sprendimą, bylinėjimosi išlaidų klausimo neišsprendė, CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia galimybę jį išspręsti teismui priimant papildomą sprendimą dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva. Pažymėtina, kad šio klausimo išsprendimas yra sąlygotas būtinumu šaliai, kuri pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti teismui prašymą dėl jų priteisimo bei turėtų išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą, nei sprendimo motyvuojamojoje, nei revoliucinėje dalyse nepasisakė dėl ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovės bendro pobūdžio prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas buvo nurodytas ieškinyje, tačiau įrodymai apie tokių išlaidų buvimą ir jų dydį teismui buvo pateikti tik 2006 m. gegužės 31 d. (T. 2, b. l. 18,19), t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Ieškovės 2006 m. gegužės 31 d. pareiškime dėl papildomo sprendimo priėmimo nurodyta, jog ieškovės turėtas išlaidas, susijusias su advokato pagalbos apmokėjimu, patvirtinantys įrodymai iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateikti, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovė buvo išvykusi į užsienį ir jokių atsiskaitymų už advokato pagalbą nevykdė (T 2, b. l. 18). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie ieškovės pareiškime nurodyti argumentai, viena vertus, tik patvirtina aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė išlaidų advokato pagalbai iš viso neturėjo, jos (išlaidos) atsirado tik 2006 m. gegužės 24 d. Pažymėtina ir tai, kad 2006 m. gegužės 24 d. pinigų priėmimo kvite nurodyta, jog už ieškovės atstovavimą pinigus sumokėjo ne pati ieškovė, o „H. L. už J. L.“ (T. 2, b. l. 19). Ši aplinkybė nepatvirtina ieškovės pareiškime nurodytų argumentų, kad advokato išlaidas patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateikta dėl ieškovės buvimo užsienyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, įrodymus apie jų dydį teismui pateikus tik 2006 m. gegužės 31 d., pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį negalėjo būti tenkinamas vadovaujantis imperatyvia šio įstatymo nuostata, kad tokios išlaidos negali būti priteisiamos, jei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nebuvo teismui pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas papildomą sprendimą, pažeidė CPK 98 straipsnio 1 dalį bei netinkamai taikė CPK 277 straipsnį. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą ir apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, ieškovės prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo netenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomą sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties dalį, kuria papildomas sprendimas paliktas nepakeistas, ir atmesti ieškovės J. L. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo.
Likusią Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties dalį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis