Pranešėjas Algerdas Urbšys                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-175/2015;

Teisėjas Rimantas Grigas                                              Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00065-2014-7;

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                        2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Matildai Liatukaitei, nukentėjusiesiems P. B., J. B., V. B., jų atstovei advokatei Reginai Majauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.

Iš R. K. nukentėjusiajam V. B. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt teisminių išlaidų ir 44 Lt už teismo medicinos apžiūrą, nukentėjusiajam P. B. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt teisminių išlaidų ir 44 Lt už teismo medicinos apžiūrą, nukentėjusiajam J. B. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt teisminių išlaidų ir 44 Lt už teismo medicinos apžiūrą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis 2013-05-12 (duomenys neskelbtini) P. B., J. B. ir V. B. kraunant į traktoriaus priekabą R. K. sklype esančius nukentėjusiųjų daiktus, prie jų priėjęs ir agresyviai nusiteikęs pradėjo ginčą, po to sugriebė J. B. už gerklės, suspaudė ir kumščiu sudavė jam į dešinę veido pusę. P. B. atstūmus nuo J. B. R. K., šis, neišlaikęs pusiausvyros, nukrito ant žemės, po to vėl atsistojo ir kumščiu smogė P. B. į nosį. P. B. ranka atstūmus R. K., šis pripuolė prie V. B. ir smogė ranka jam į veidą, pataikydamas į kairį antakį ir nosį.

R. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014-11-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, nurodydamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.

Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. R. K. nurodo, kad jis neneigia tos aplinkybės, kad 2013-05-12, apie 17.00 val. – 18.00 val. buvo savo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat neneigia, kad prieš įvykį buvo vartojęs alkoholio, tačiau apsvaigęs nebuvo, todėl visas aplinkybes, nepriklausomai nuo to, kad praėjo ilgas laiko tarpas, gerai atsimena. Apeliantas nurodo, kad ginčas tarp jo ir V. B. kilo dėl to, kad šis kategoriškai atsisakė iš apeliantui priklausančio sklypo išvežti statines, kuriose buvo neaiškaus turinio skystis, iš jų sklido aitrus, gniaužiantis kvapas. Į ginčą įsivėlė ir V. B. sūnūs, vienas iš jų – P., smogė kumščiu (ar kitu buku daiktu) apeliantui į kairę akį. Dėl to smūgio apeliantui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, jis neteko 35 % darbingumo, ši aplinkybė konstatuota ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) Atlikus papildomą tyrimą pirmoji išvada nebuvo paneigta ir buvo papildomai nurodyta, kad sužalojimas nėra būdingas griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus ar paviršius. Teismo medicinos specialistų išvados akivaizdžiai rodo, kad apeliantas buvo mušamas kelių fiziškai nepalyginamai stipresnių asmenų – V. B. sūnų P. ir J., gimusių atitinkamai (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m.. pats V. B. taip pat jaunesnis už apeliantą 6 metais.

Skunde R. K. neneigia to, kad pats gindamasis sudavė smūgius rankomis užpuolikams, tačiau kelia klausimą, kaip jis, būdamas senyvo amžiaus, 2-os grupės invalidas, galėjo sumušti tris žymiai fiziškai stipresnius vyrus. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad motyvas konfliktui ir smurto proveržiui nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo tai, kad R. K. pyko ant B. dėl to, kad šie iš jo sklypo neišsivežė savo daiktų, tai R. K. erzino, kėlė didžiulį nepasitenkinimą. Apelianto teisėtas pretenzijas asmeniui, kuris iš sklypo neišsivežė galimai nuodingų medžiagų, teismas įvardijo tuo, kad apeliantas pirmas pradėjo konfliktą, t. y. priėjęs prie B. pradėjo jiems nurodinėti, kokius daiktus reikia vežti tuojau pat, o kuriuos vėliau. Apeliantas pažymi, kad taip elgtis jis turėjo teisę, kadangi svetimais daiktais buvo užversta jo asmeninės nuosavybės teise priklausanti teritorija. Teismas šioje byloje visiškai nenagrinėjo ir nesiaiškino, ar nėra šioje byloje atsakomybę šalinančių aplinkybių. Teismas buvo šališkas viršenybę teikdamas vienų asmenų parodymams ir visiškai nepagrįstai atmesdamas apelianto, kaip kaltinamo asmens, parodymus. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad apelianto kaltė įrodyta ir liudytojos R. M. parodymais, kuri patvirtino, kad apeliantas nuėjo pas B. ir reikalavo, kad šie pirmiausia išvežtų statines. Iš to išeina, kad tai, jog apeliantas reikalavo atlikti teisėtus veiksmus, tampa įrodymu, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. Tai rodo akivaizdų teismo šališkumą.

Skunde taip pat pažymima ir tai, kad nuosprendis surašytas skubotai ir aplaidžiai. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad <...liudytoja R. M....>, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad toks asmuo apklaustas teismo posėdyje nebuvo. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad teismas visiškai nesiaiškino, kodėl nukentėjusieji kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams po nagrinėjamo įvykio arba septynioms dienoms po to, kai vienam iš B. – P. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d. Šiuo metu Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje apeliantas yra pripažintas nukentėjusiuoju, P. B. yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., padarymu. Dėl šališkumo teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra vienas iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių – būtinoji gintis (BK 28 str.). Nuosprendyje iš viso neanalizuota ir neatsakyta į klausimą, ar R. K. veikė, ar neveikė būtinosios ginties būklėje. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadą, kuria konstatuoti jam padaryti sužalojimai ir dėl sužalojimo atsiradusios pasekmės, teismas vertino kaip jo kaltės, padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, įrodymą.

R. K. skunde kategoriškai tvirtina, kad žalą užpuolikams padarė veikdamas būtinosios ginties būklėje, t. y. gindamas savo gyvybę ir sveikatą nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis buvo pavojingas, kadangi apeliantas buvo užpultas trijų fiziškai stipresnių asmenų, užpuolimo metu jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas, suvokdamas, kad užpuolimas bus tęsiamas, pats sudavė smūgius užpuolikams. Nurodo, kad asmens girtumas neatima iš jo teisės į būtinąją gintį. Be to, apeliantas nurodo ir tai, kad kartu su B. buvo dar vienas atletiško sudėjimo jaunuolis, kurio veiksmai buvo neprognozuojami. Nebuvo jokių garantijų, kad jis nepradės apelianto mušti. Užpuolimas buvo akivaizdus, kadangi buvo daroma žala apelianto sveikatai, buvo suduoti smūgiai. Suvokdamas kėsinimosi akivaizdumą apeliantas sudavė smūgius B.. Pavojus buvo realus, žala buvo daroma įstatymo saugomam gėriui, t. y. apelianto sveikatai, todėl jis, norėdamas atremti pavojingą kėsinimąsi, aktyviais veiksmais padarė teisėtą žalą užpuolikams. Būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. Nėra jokių duomenų, rodančių, kad gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Paminėtina ir tai, kad apeliantas buvo užpultas netikėtai, buvo sumišęs ir išsigandęs. Jis nesitikėjo, kad pažįstami žmonės – kaimynai – taip liguistai ir neadekvačiai sureaguos į apelianto teisėtus reikalavimus ir pradės naudoti fizinį smurtą. 

Teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusieji V. B., P. B., J. B. ir jų atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nurodo, kad jis pats buvo sužalotas nukentėjusiųjų, todėl teismas turėjo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, taip pat nurodo, kad teismas buvo šališkas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, taip pat iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog įrodyta, kad R. K. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra pagrįstos, padarytos įvertinus tiek kiekvieną įrodymai atskirai, tiek jų visumą.

Pagal BK 140 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, kad R. K. sugriebė J. B. už gerklės, suspaudė ir kumščiu jam sudavė į dešinę veido pusę, kumščiu smogė P. B. į nosį, pripuolęs prie V. B., smogė jam ranka į veidą, pataikydamas į kairį antakį ir nosį. Tokius R. K. veiksmus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančius BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Nors nuteistasis R. K. su tokiu vertinimu nesutinka, aukštesnysis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir pripažindamas R. K. kaltu padarius minėtą nusikaltimą, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo R. K., nukentėjusiųjų V. B., P. B., J. B., liudytojų A. B., R. K., V. B. parodymus, specialisto išvadas, kitus rašytinius įrodymus pagrįstai nustatė, kad R. K. kaltė dėl jam pareikšto kaltinimo yra įrodyta.

Teismo posėdyje apklaustas R. K. neneigė, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko tam tikrus fizinius veiksmus, tačiau tvirtino, kad visi jo veiksmai buvo sąlygoti pačių nuketėjusiųjų prieš jį naudoto smurto, t. y. ginantis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos R. K. paaiškinimus vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai leido teismui nustatyti iš esmės skirtingas, negu nurodė pats R. K., faktines aplinkybes.

Teismo posėdyje buvo apklausti nukentėjusieji, kurie kategoriškai patvirtino, kad konfliktą pirmas pradėjo būtent R. K., smurtauti taip pat pradėjo jis, t.y. jis buvo konflikto iniciatorius. Nukentėjusysis V. B. paaiškino, kad R. K. atėjo girtas, neleido išnešti staklių, puolė J. ir sugriebė jam už gerklės, kirto jam į veidą. Tai pamatęs P. kaltinamąjį atstūmė. R. K. puolė ir P., smogė jam į nosį. Kaltinamasis smogė jam, t. y. V. B.. Nukrito akiniai, pradėjo bėgti kraujas. Neneigė, kad jis ir pats po kaltinamojo naudoto smurto kaltinamajam sudavė, kaltinamasis pargriuvo. P. B. patvirtino V. B. nurodytas aplinkybes, nurodė, kad kaltinamasis atėjo neblaivus, neleido išnešti staklių, bandant J. atitraukti kaltinamojo rankas, jis J. pradėjo smaugti, smogė jam. Smogė ir tėčiui – V. B.. Kas po to vyko, tiksliai neatsimena. Matė, kad kaltinamasis gulėjo, J. nubėgo ieškoti kaltinamojo žmonos, kad ši jį išsivestų. Kaltinamasis jam sudavė vieną smūgį. Nukentėjusysis J. B. taip pat patvirtino, kad kaltinamasis buvo girtas, sugriebė už staklių, neleido jų nešti. Tada jis nustūmė kaltinamojo rankas nuo staklių, po to kaltinamasis jį griebė už gerklės, ranką atitraukė, tačiau kaltinamasis iš kitos rankos jam sudavė į žandikaulį. P. atsistojo tarp jų, kaltinamasis ir P. sudavė į nosį. Kumščiu sudavė ir tėčiui (V. B.) į akį. Kai kaltinamasis sudavė tėčiui, šis užlaužė kaltinamajam ranką ir paguldė ant žemės, o jis (J. B.) nuėjo ieškoti kaltinamojo žmonos. Nukentėjusiųjų nurodytas konflikto aplinkybes patvirtino ir kartu su jais buvęs A. B., kuris apklausiamas liudytoju ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, paaiškino, kad kaltinamasis buvo neblaivus, pradėjo konfliktuoti, neleido nešti staklių, stvėrė J. už gerklės, trenkė P. į nosį, šiam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Kaltinamasis buvo kelis kartus nukritęs dėl atstūmimų, galėjo nukristi ir dėl savo būsenos (girtumo). Pradėjo konfliktuoti su V., V. buvo pamušta akis, sulaužyti akiniai. Liudytojomis apklaustos R. K. sutuoktinė R. K., V. B. sutuoktinė V. B. nurodė pačios įvykio nemačiusios, aplinkybes žinančios tik iš sutuoktinių pasakojimų, todėl jų parodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino kaip iš esmės paneigiančių, ar patvirtinančių kaltinamojo ar nukentėjusiųjų versijas. Faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl kaltinamojo R. K. veiksmų buvo sužaloti, yra nustatyta ir objektyviais byloje esančiais įrodymais – specialistų išvadomis. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. B., atlikus medicininį tyrimą, konstatuota poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, odos nubrozdinimas kairiame antakyje, nosyje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam laikui, nėra. Sužalojimai įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotas P. B. nosies sumušimas, padarytas kietu buku daiktu, duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui, nėra. Padaryti sužalojimai įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pagal medicininius dokumentus J. B. nustatytas dešinės veido pusės sumušimas, padarytas J. B. nurodytomis aplinkybėmis, mechaninės traumos požymių nekonstatuota. Paminėtos specialisto išvados patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas smurto prieš juos panaudojimo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi kaip įrodymu, patvirtinančiu R. K. kaltę. Byloje taip pat pateikta specialisto išvada, kurioje konstatuoti R. K. padaryti sužalojimai, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste ši išvada, kaip R. K. teisinantis ar kaltinantis įrodymas, nevertintina, kadangi šioje byloje sprendžiamas ne nukentėjusiųjų V. B., P. B. ir J. B., o R. K. baudžiamosios atsakomybės, padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, klausimas. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad patys nukentėjusieji neneigė atlikę tam tikrus veiksmus prieš R. K. ir dėl tokių veiksmų yra atliekamas atskiras tyrimas, kuriame R. K. pripažintas nukentėjusiuoju.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad R. K. naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, dėl kurio jiems buvo padaryti tam tikri sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą (P. B. ir V. B.) ir  sukėlę fizinį skausmą (J. B.). Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiksliai neapibrėžė nusikalstamos veikos padarymo laiko, atskirai neaprašė, kuriam nukentėjusiajam koks sveikatos sutrikdymo mastas buvo padarytas, t. y. iš nuosprendžio neaišku, kuriam nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o kuriam sukeltas fizinis skausmas ir tai aukštesnysis teismas laiko pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo trūkumu, tačiau nevertina jo kaip esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, galinčio turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų rodymų visumos matyti, kad teismo išvados, įvertinus byloje esančius įrodymus, iš esmės yra teisingos, pagrįstos ir atitinka faktines šioje byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais yra nustatyta, kokiu metu, kokiais R. K. veiksmais kiekvienam iš nukentėjusiųjų buvo padaryti atitinkami sužalojimai, sužalojimai įvertinti specialistų išvadose, kuriose konstatuota, koks sveikatos sutrikdymas kiekvienam nukentėjusiajam buvo padarytas. Nusikaltimo padarymo laikas aiškiai matyti, tiek iš paties R. K., tiek iš nukentėjusiųjų paaiškinimų. Dėl paminėtų aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos padarymo laiku, padariniais, ginčo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo, kaltinamasis į klausimą, ar jam suprantamas pareikštas kaltinimas, atsakė teigiamai, kas teismui leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinimo faktinės aplinkybės, t. y. tiek veikos laikas, tiek padariniai, tiek kitos aplinkybės R. K. buvo aiškios. Atsižvelgiant į tai, paminėtas trūkumas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės sprendžiant R. K. kaltės klausimą, todėl aukštesnysis teismas jo nevertina kaip sudarančio pagrindą nuosprendį naikinti.

Nepagrįstais laikytini ir apelianto teiginiai, kad jis sužalojimus nukentėjusiesiems padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Pagal BK 28 str. 1 d.  asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.

Šioje byloje aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad konfliktą pirmas pradėjo, taip pat ir fizinį smurtą panaudojo, pats R. K., o nukentėjusiųjų vėliau sekę veiksmai, tame tarpe ir prieš R. K. panaudotas fizinis smurtas, buvo paties R. K. netinkamo elgesio pasekmė. Tokioje situacijoje, kai pats kaltinamasis buvo konflikto iniciatorius, pirmas sugriebė vienam iš nukentėjusiųjų – J. B. – už gerklės, atitraukus rankas dar ir trenkė, po to smurtavo ir prieš kitus nukentėjusiuosius, kurie bandė J. B. padėti, nenurimo, kol pats nebuvo paguldytas ant žemės ir iškviesta policija, pripažinti, kad kaltinamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad šio konflikto metu sužalojimai buvo padaryti ir pačiam R. K., jo nuo baudžiamosios atsakomybės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą neatleidžia. Kaip jau minėta, pripažinti, kad kaltinamas asmuo veikė būtinosios ginties sąlygomis galima tada, kai nustatoma, jog pavojingas kėsinimasis prieš asmenį buvo realus, akivaizdus ir egzistavo objektyviai, t. y. jau buvo prasidėjęs ir buvo pagrindo manyti, kad toks kėsinimasis pažeis besiginančiojo teises. Nagrinėjamoje byloje tokia situacija nustatyta nebuvo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo R. K. paaiškinimus, kad jis buvo užpultas nukentėjusiųjų ir prieš juos smurtą naudojo tik gindamasis, vertino kaip jo gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skunde taip pat teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismo šališkumą R. K. grindžia tuo, kad teismas be pagrindo tikėjo vienų asmenų parodymais ir nepagrįstai atmetė jo parodymus, taip pat rėmėsi teismo posėdyje neapklaustos liudytojos R. M. parodymais. Sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d., 301 str. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju pripažinti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino nesilaikydamas aukščiau paminėtų BPK normų, dėl ko juos įvertino netinkamai, pagrindo nėra. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais ir kodėl jis grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės, taip pat nurodė, kuriuos įrodymus atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Vien tai, kad įrodymus teismas įvertino nepalankiai apeliantui, neduoda pagrindo pripažinti, kad teismas juos vertino šališkai. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamajam be kitų procesinių teisių buvo išaiškinta ir teisė pareikšti nušalinimą teismui, tačiau šia teise kaltinamasis nepasinaudojo, nušalinimo nereiškė, kas šiuo atveju leidžia pagrįstai manyti, jog apeliaciniame skunde išreikšta abejonė teismo nešališkumu yra sąlygota nepalankaus kaltinamajam procesinio sprendimo priėmimu. Tokią išvadą patvirtinta ir tai, kad savo skunde R. K. nė vieno iš BPK 58 str. numatytų pagrindų, nenurodė, o savo prielaidas dėl teismo šališkumo iš esmės grindė jam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Teismo šališkumo nerodo ir ta aplinkybė, kad nuosprendyje teismas, vertindamas liudytojų parodymus, pasisakė dėl liudytojos R. M. parodymų. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo, taip pat ir paties nuosprendžio motyvų akivaizdu, kad teismas analizuoja ir vertina teismo posėdyje apklaustos liudytojos R. K. parodymus. Tokia išvada darytina lyginant teismo posėdžio protokole ir nuosprendyje užfiksuotus minėtos liudytojos parodymus. Atsižvelgiant į tai, nuosprendyje nurodyta pavardė M. laikytina rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės, kadangi akivaizdu, jog nuosprendyje minima R. M. yra teismo posėdyje apklausta liudytoja R. K.. Analogiška išvada darytina ir dėl nuosprendyje nurodyto BPK 303 str. 5 d. 1 p., kuriuo teismas vadovaujasi priimdamas nuosprendį. Teisingai apeliantas skunde pažymi, kad BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu teismas prima išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju iš nuosprendyje išdėstytų įrodymų, jų analizės ir vertinimo motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, taip pat nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų išvadų dėl R. K. kaltės, akivaizdu, kad teismas pripažino, kad R. K. kaltė padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą yra įrodyta ir už šią veiką jam skyrė atitinkamą bausmę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nuosprendis priimamas vadovaujantis ir BPK 303 str. 5 d. 1 p., padarė rašymo apsirikimą, nedarantį esminės įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui ir nekeičiantį nuosprendžio esmės, todėl šis apsirikimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme minėto straipsnio 5 d. 1 p. iš nuosprendžio pašalinant. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., padarė R. B., nors iš teismo aprašytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, dėstomų įrodymų turinio, įrodymų vertinimo motyvų, rezoliucinės nuosprendžio dalies akivaizdu, kad šioje byloje buvo išspręstas R. K. kaltės klausimas. Atsižvelgiant į tai nuosprendyje nurodyta R. pavardė „B.“ ištaisytina į pavardę „K.“. 

Jokių kitų faktinių aplinkybių ar duomenų dėl teismo šališkumo apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir aukštesnysis teismas.

Kiti apelianto skundo teiginiai, kad ginčas su B. kilo dėl to, kad šie atsisakė išvežti iš jam priklausančio žemės sklypo statines su neaiškiu skysčiu, kad jis negalėjo sužaloti fiziškai už save stipresnių ir jaunesnių asmenų, esminės reikšmės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. klausimą neturi. Kaip jau minėta, pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą. Taigi, tam, kad asmenį pripažinti kaltu pagal šį straipsnį, būtina nustatyti, kad asmuo prieš nukentėjusįjį (nuketėjusiuosius) naudojo fizinį smurtą ir dėl tokio smurto panaudojimo atsirado straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai – fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas.  Tam, kad kvalifikuoti kaltininko veiksmus pagal minėtą straipsnį, nebūtina nustatyti, kas jį paskatino pasirinkti teisei priešingus veiksmus, sukėlusius atitinkamus neigiamus padarinius. Tiesa, teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą ir tokiu atveju galima manyti, kad savo iniciatyva jis nebūtų nusikaltęs, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus, yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti tik kaltinamojo atsakomybę lengvinančia, tačiau ne baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu veika yra padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, ir tai lėmė būtinąją gintį ar kitas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes. Taigi, siekiant konstatuoti, kad kaltininkui nekyla baudžiamoji atsakomybė, būtina nustatyti jo veiksmuose kurią nors baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK V skyriuje.

Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, teismo ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo pats R. K.: trukdė nukentėjusiesiems išsivežti savo daiktus – stakles, vienam iš nukentėjusiųjų jį atstūmus, pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius – sugriebė vienam iš nukentėjusiųjų už gerklės, trenkė į veidą ir tik po to smurtas buvo panaudotas prieš jį patį – jam buvo suduota vieną kartą ir po šio smūgio jis buvo prispaustas prie žemės. Apelianto prielaida, kad jis negalėjo sužaloti trijų už save jaunesnių ir fiziškai stipresnių asmenų neparemta jokiais objektyviais duomenimis ir yra paneigta tiek nukentėjusiųjų, liudytojų paaiškinimais, tiek objektyviais įrodymais – specialisto išvadomis, kurie aptarti ir išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas R. K. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str.  nustatytų nuostatų, pareikštų civilinių ieškinių priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai. Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų V. B. atstovė advokatė R. Majauskienė išreiškė prašymą iš kaltinamojo R. K. priteisti nukentėjusiųjų turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą. Nukentėjusiųjų atstovė R. Majauskienė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2015 m. vasario 4 d. posėdyje dalyvavo. Nukentėjusiųjų V. B., P. B., J. B. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti patvirtina 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. vasario 4 d. (du kvitai) pinigų priėmimo kvitai Nr. 777018, 777020, 777022 (4 t. b. l. 17-19). Teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti turi būti priteistos iš nuteistojo R. K., tačiau priteistina suma, atsižvelgiant į šios bylos specifiką, suteiktų teisinių paslaugų apimtį apeliaciniame procese, mažintina.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d.,

n u t a r i a:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. K. nukentėjusiesiems V. B., P. B., J. B. priteisti po 100 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Pirmininkaujantis teisėjas                                                                            Algerdas Urbšys

Teisėjai                                                                                                        Danguolė Šiugždinytė

                                                                                                                     Rimas Švirinas