Administracinė byla Nr. A-412-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01035-2014-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013 m. gruodžio 9 d. atsakymą Nr. 22-2029; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 2S-680; įpareigoti Lukiškių TI-K ir/ar Kalėjimų departamentą sudaryti sąlygas uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą; bei priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad 2013 m. spalio 31 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu sudaryti sąlygas kameroje uždengti miegamosios vietos gulto galą ir šoną iki pusės bei sanitarinį mazgą, tuo sudarant sąlygas nestebimam kitų asmenų tenkinti savo lytinę aistrą. Paaiškino, kad kameroje nėra užtikrinamas privatumas, pareigūnai (tiek vyrai, tiek moterys) jį kameroje stebi, dėl to jis patiria dvasinių nepatogumų. Šis prašymas buvo išnagrinėtas TI-K ir 2013 m. gruodžio 9 d. pateiktas atsakymas Nr. 22-2029, kuriame nurodyta, kad jo gyvenamosios kameros įrengimas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, galimybė stebėti kalinius ir suimtuosius reikalinga nuolatinei elgesio kontrolei, patikrinimui, skaičiavimui, todėl prašymas nebuvo tenkinamas. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2014 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2S-680 nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, yra draudžiama uždengti miegamosios vietos gulto kampą bei sanitarinį mazgą. Šiame sprendime nurodyta, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gruodžio 9 d. atsakymas yra teisėtas, o pateiktas prašymas nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, toks Kalėjimų departamento sprendimas yra formalus, šališkas, juo prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nebuvo pasisakyta dėl pateiktų argumentų, todėl šis sprendimas naikintinas. Įstaigoje nėra sąlygų ilgalaikiams pasimatymams gauti, todėl prašymas suteikti privatumo kameroje yra pagrįstas. Prašymai atmesti remiantis poreikiu vykdyti kalinių ir suimtųjų priežiūrą, tačiau ji turi būti atliekama nepažeidžiant žmogaus teisių ir laisvių, privatumo, kas būdinga šiam atvejui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 9 d. atsakyme teisingai nurodytas ginčo santykius reguliuojantis teisinis reglamentavimas, iš esmės pasisakyta dėl visų prašymo argumentų. Neturtinės žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsniuose. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo statusas yra specifinis. Kadangi jis laikomas tardymo izoliatoriuje, jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 ir 9 straipsniais, atsakovas nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas leisti uždengti dalį miegamosios vietos ir sanitarinį mazgą yra nesuderinamas su Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punkto nuostatomis, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7 punkto nuostatomis. Kalėjimų departamentas pareiškėjo kreipimąsi išnagrinėjo tinkamai, skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda (CK 6.271 str. 4 d.) esant neteisėtiems veiksmams, teisės pažeidimu padarytai žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti patirtą neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nurodė, kad sąvoka privatus gyvenimas yra plati ir kintanti, ji apima skirtingas žmogaus savybes, baigtinio jos elementų sąrašo nėra. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Taikant laisvės atėmimo bausmę ar suėmimą, kaip kardomąją priemonę ikiteisminiame tyrime, neišvengiamai yra apsunkinamas kai kurių asmenų teisių ir laisvių įgyvendinimas. Suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimas neišvengiamai susijęs su teisės į privatumą užtikrinimo ypatumais. Įvertinęs Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, nuostatas, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K vykdo specifines funkcijas, kurių ypatumai suponuoja poreikį imtis išskirtinių vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių. Šios priemonės, be kita ko, yra reikalingos siekiant bausmių ir kardomųjų priemonių tikslų bei prižiūrimo asmens ir aplinkinių saugumo. Viena iš tokių priemonių yra pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tam tikras kalinamųjų ir suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję nepatogumai, neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo, suėmimo pasekmė, susijusi su jų esme. Pareiškėjo skundžiama sąlyga – galimybės uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą nebuvimas – yra viena iš tokių suėmimo, laisvės atėmimo vykdymo dalių. Šiai aplinkybei nebūdingi didesni ir intensyvesni išgyvenimai už tuos, kurie yra neišvengiami, ji negali būti apibūdinama kaip žiaurus elgesys. Dėl šių priežasčių, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad skundžiamuose aktuose pagrįstai nurodyta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą.

Pareiškėjo skundžiamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. gruodžio 9 d. atsakymas bei Kalėjimų departamento 2014 m. vasario 3 d. sprendimas atitinka tokiems aktams Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad priimant šiuos aktus būtų įvykdyta esminių procedūrinių pažeidimų.

Remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271, 6.246, 6.249 bei 6.247 straipsniais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju valstybės pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neįrodė realios neturtinės žalos padarymo fakto bei atsakomybei kilti reikalingo priežastinio ryšio. Pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės teismų praktikoje nėra pripažintinos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ar kitų neturtinės žalos apraiškų. Taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių paaiškinimų, kurie patvirtintų priežastinį ryšį tarp jo nurodomų faktinių aplinkybių ir patirtų dvasinių išgyvenimų, kaip jie yra apibrėžti minėtose Konstitucijos, EŽTK, CK ir kitų teisės aktų nuostatose.

III.

Apeliaciniu skundu V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo viena teisėja, nors paprastai tokias bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Mano, jog teismo sprendimas yra šališkas, formalus, neteisingas. Taip pat nesutinka su teismo sprendime nurodytu argumentu, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą moralinę žalą. Apeliantas nurodo, jog kai kuriose laisvės atėmimo vietose sanitariniai mazgai yra aptverti iš esmės, be to, kitose įstaigose lovos kampą įmanoma uždengti užuolaidomis ar rankšluosčiais. Pažymi, kad prieš metus EŽTT Tomo Varno byloje prieš Lietuvą jau pripažino žmogaus kankinimu situaciją, kai nebuvo sudarytos sąlygos tenkinti lytinę aistrą kalinimo įstaigoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilo ginčas dėl leidimo pareiškėjui V. K. uždengti dalį kameros miegamosios vietos gulto ir sanitarinį mazgą suteikimo bei dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos atsisakymo suteikti tokį leidimą, atlyginimo.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad galimybės uždengti miegamosios vietos gulto galą ir sanitarinį mazgą nebuvimas yra viena iš suėmimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymo dalių, bei kad dėl to kalinamam asmeniui nebūdingi didesni išgyvenimai už tuos, kurie yra neišvengiami, ir tai negali būti apibūdinama kaip žiaurus elgesys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą ir byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog leidimo uždengti miegamąją vietą bei sanitarinį mazgą nesuteikimas yra pagrįstas, priėjo visapusiškai ir išsamiai neįvertinęs aplinkybės, ar sanitariniai mazgai kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo įrengti taip, kad užtikrintų pakankamą kalinančio asmens privatumą.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Ginčui aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

Nagrinėjamu atveju, siekiant visapusiškai įvertinti aplinkybę, ar pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos sąlygos privatumui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, be kita ko, turėjo būti vertinamos kamerose įrengtų sanitarinių mazgų higienos sąlygos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Byloje pateiktoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 20 d. pažymoje Nr. 24-1664 (b. l. 78) nurodyta, jog kamerose, kurioje buvo apgyvendintas V. K., yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu bei kad sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimo sąlygas byloje nėra ir pirmosios instancijos teismas nevertino, ar kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai įrengti pagal minėtos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, taip pat ar apskritai buvo sudarytos tam tikros privatumo sąlygos pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu.

Pastebėtina, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, ar naudodamasis sanitariniu mazgu pareiškėjas galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas kalėjimo pareigūnų (-ių) bei kitų su pareiškėju toje pačioje kameroje galimai kalinančių asmenų. Nenustačius šių aplinkybių, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas užtikrino kalinamo asmens orumą ir humanišką gyvenamąją aplinką, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą iš dalies uždengti miegamosios vietos gultą bei sanitarinio mazgo teritoriją yra proporcingas siekiant užtikrinti kalinimo įstaigos vidaus tvarką.

Taigi pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino bei nenustatė minėtų bylos aplinkybių dėl sanitarinio mazgo įrengimo atitikimo teisės aktų reikalavimams bei dėl sąlygų naudotis sanitariniu mazgu privačiai suteikimo kalinamam asmeniui, kurios yra esminės sprendžiant dėl atsakovo atstovo atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą uždengti sanitarinį mazgą, teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė visų aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, jog būtų teisingai išspręsta byla.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). ABTĮ 46 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, taip pat šio įstatymo 97 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas. Įvertinus tai, kad nagrinėjama byla yra dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, darytina išvada, jog tokio pobūdžio bylas paprastai nagrinėja teisėjai vienasmeniškai (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p., 46 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teisme bylą neteisėtai nagrinėjo viena teisėja, atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kadangi bylos esmė visapusiškai nebuvo atskleista ir apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos visa apimtimi, nes reikia rinkti ir vertinti naujus įrodymus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.