Civilinė byla Nr. 2A-3114-345/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02061-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.8.; 42.9.; 121.14.; 121.21
(S)
.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Disona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal LUAB „Vilniaus parkai“ ieškinį atsakovui UAB „Disona“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Giransa“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 23700 Lt skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad tarp bylos šalių 2000 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta negyvenamų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalė sutartis Nr. 00-04-28, pagal kurią ieškovas subnuomavo atsakovui negyvenamus pastatus ir patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Subnuomos sutarties priedu Nr. 2, pasirašytu 2004 m. vasario 27 d., ieškovas ir atsakovas susitarė, kad atsakovas, kaip subnuomininkas, privalo laiku mokėti subnuomos objekto nekilnojamojo turto mokestį, kurį pats apskaičiuoja ir tiesiogiai moka Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tarp šalių buvo susiklostę santykiai, kai ieškovas apskaičiuoja ir sumoka nekilnojamojo turto mokestį, ir jau patyręs faktines išlaidas išrašo atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą. Atsakovas 2004-2007 m. laikotarpiu dėl tokios praktikos neprieštaravo ir apmokėdamas ieškovo pateiktas sąskaitas pilnai ir laiku kompensavo ieškovui nekilnojamojo turto mokestį. Atsakovas apmokėdamas ieškovo išrašomas PVM sąskaitas-faktūras pripažino savo pareigą kompensuoti ieškovo patirtas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui sumokėti ir tokiu būdu vykdė subnuomos sutarties priede Nr. 2 numatytą įsipareigojimą mokėti pastato-kavinės „Lakštingala“ ir jos statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo ieškovui 23700 Lt skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, 711 Lt advokato išlaidų.
Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostė civiliniai santykiai, kai ieškovas apskaičiuoja ir sumoka nekilnojamojo turto mokestį ir išrašo atsakovui PVM sąskaitą - faktūrą. Dėl to atsakovo 2012 m. gegužės 28 d. sumokėta 23.700 Lt suma (nekilnojamojo turto mokestis), pirmiau sumokėta UAB „Vilniaus parkai“ VMI (t. 1 b.l. 26), bus įskaitoma į kitus UAB „Disona“ mokesčius, mokėtinus VMI, o ne atiteks UAB „Vilniaus parkai“. Be to, kaip jau minėta sprendime aptartais motyvais, atsakovas sutinka mokėti nekilnojamojo turto mokestį, tai matyti iš 2000-04-28 negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalės sutarties Nr. 00-04-28 tikslo bei šalių ketinimų, sudarant šią sutartį.
2012-04-16 d. UAB „Disona“ pareikė UAB „Vilniaus parkai“ pasiūlymą dėl teisminių ginčų išspendimo (t. 1 b.l. 100-101, 112-113). Teismas pažymi, kad šiuo metu tarp šalių nepasiektas susitarimas dėl 2004-02-27 d. šalių sudaryto protokolo kaip priedo Nr. 2 prie 2000-04-28 negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalės sutarties Nr. 00-04-28, sąlygų pakeitimo, jos galioja ir įstatymui neprieštarauja, kol sąlygos nebus pakeistos šalių susitarimu arba teismo sprendimu. Ši aplinkybė neatleidžia UAB „Disona“ nuo pareigos sumokėti šį mokestį, šalys turi siekti, kad šalių susitarimu ar teismo sprendimu turi būti nustatyta visiems proceso dalyviams priimtina nekilnojamojo turto mokesčio atsiskaitymo tvarka, kad atsakovas galėtų įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą. Tokios pozicijos laikymosi ir teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-16 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-1126/2003).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Disona“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-467-275/2012 pripažino, kad atsakovas prisiimtą pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį tiesiogiai Valstybinei mokesčių inspekcijai vykdo tinkamai. Atsakovas savo ginčo prievolę įvykdę 2012 m. gegužės 28 d. sumokėdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai 23 700 Lt. Tą patvirtina tos pačios dienos mokėjimo nurodymas. Atsakovui sumokėjus tiesiogiai Valstybinei mokesčių inspekcijai nekilnojamojo turto mokestį už 2009 m., atsakovo prievolė pagal priedo 2 p. pasibaigė.
2. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 12 str. 1 d. įpareigoja būtent nekilnojamojo turto savininką apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Kitokie susitarimai šiuo klausimu negalimi, todėl akivaizdu, kad susitarimas, jog šį mokestį moka subnuomininkas prieštarauja įstatymui. Atsakovo mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio Valstybinė mokesčių inspekcija nepriima ir sumokėtas sumas įskaito kaip atsakovo mokėtinus kitus mokesčius. Kad priedo 2 p. yra neįvykdomas atkreipė ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-467-275/2012. Kadangi prievolės dalykas yra neįvykdomas būtina pakeisti priedo 2 p., tačiau dėl to šalims susitarti nepavyko.
3. Žemės mokestis ir nekilnojamojo turto mokestis yra du skirtingi mokesčiai, o ne vienas ir tas pats, kaip traktavo pirmosios instancijos teismas. Žemės mokestis yra mokamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o nekilnojamojo turto – Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas, netinkamai įvertinęs subnuomos sutarties 2 p., priėjo nepagrįstos išvados, kad atsakovas jau subnuomos sutarties sudarymo metu sutiko mokėti nekilnojamojo turto mokestį, tačiau sutartyje pareiga mokėti nekilnojamojo turto mokestį atsakovui nebuvo nustatyta. Juo labiau, kad subnuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 5 str. 1 d. 2 p. numatė, kad savivaldybės įmonės, veikiančios pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, nekilnojamojo turto mokesčio nemoką. Ieškovas yra savivaldybės įmonė. Teismas klaidingai išaiškino priedo 2 p., nes išeina, kad minėta nuostata numato pareigą ieškovui kompensuoti jau jo sumokėtą mokestį.
4. Teismas aiškindamas priedo 2 p. kaip numatantį kompensavimo mechanizmą sukuria atsakovei rizikingą situaciją, kai, ieškovui nesumokėjus nekilnojamojo turto mokesčio, civilinė atsakomybė kils atsakovui, nepaisant to, kad jis Valstybinei mokesčių inspekcijai mokėtiną sumą bus pervedęs ieškovui. Kadangi ieškovas yra likviduojama įmonė, todėl tikėtina, kad mokesčių inspekcija pareikš reikalavimą atsakovui remiantis priedo 2 p. bei CK 6.191 str. 1 d. nuostatomis.
5. Teismas neįtraukęs į bylą Valstybinės mokesčių inspekcijos pasisakė dėl jos teisių ir pareigų. Tokiu būdu liko neaišku, ar mokesčių inspekciją tenkintų toks asmenų pasikeitimas prievolėje, kai mokėti nekilnojamojo turto mokestį turi ne nekilnojamojo turto savininkas, bet subnuomininkas.
6. Teismas pažeidė CPK 267 str., nes priėmė sąlyginį sprendimą, kurio įvykdymas priklausys nuo to, ar bus pakeista nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tvarka. Nors atsakovo prievolė šiuo metu mokėti nekilnojamojo turto mokestį yra neįvykdoma, teismas vis tiek įpareigojo ją vykdyti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus parkai“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pateikia tokius nesutikimo su skundu motyvus:
1. Ieškovas pagrindė, kad tai, ar mokestį atsakovas sumoka tiesiogiai mokesčių inspekcijai, ar kompensuoja ieškovui pastarojo jau sumokėtą mokestį, nekeičia pagrindinės atsakovo prievolės esmės – savo sąskaita sumokėti išsinuomoto nekilnojamojo turto mokestį. Tarp šalių buvo susiklostę santykiai, kai ieškovas apskaičiuoja ir sumoka nekilnojamojo turto mokestį ir jau patyręs faktines išlaidas išrašo atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą. Atsakovas 2004 – 2007 m. laikotarpiu dėl tokios praktikos neprieštaravo ir apmokėdamas ieškovo pateiktas sąskaitas pilnai ir laiku kompensavo ieškovui nekilnojamojo turto mokestį. Tokią praktiką patvirtina apmokėtos PVM sąskaitos – faktūros ir AB SEB banko 2009 m. liepos 27 d. pažyma. Atsakovas 2012 m. gegužės 28 d. mokėjimo pavedimu sumokėdamas nekilnojamojo turto mokestį už 2009 m. mokesčių inspekcijai tiesiogiai – piktnaudžiauja savo teisėmis. Dėl šios priežasties nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl negalėjimo įvykdyti prievolę. Ieškovas siūlė atsakovui užfiksuoti tarp šalių susiklosčiusią protokolo Nr. 2 vykdymo praktiką, tačiau atsakovas atsisakė tą padaryti.
2. Pareiga sumokėti nekilnojamojo turto mokestį yra numatyta įstatyme, vykdyti šią pareigą subnuomos sutarties priedo Nr. 2 1 punktu yra prisiėmęs atsakovas, o nepavykus atsakovui sumokėti šio mokesčio tiesiogiai valstybinei mokesčių inspekcijai – mokestį už atsakovą jau yra sumokėjęs ieškovas. Todėl sprendimas šioje byloje niekaip neįtakos valstybinės mokesčių inspekcijos teisių ar pareigų. Atsakovas tiek lingvistiškai netinkamai, tiek teisiškai ydingai interpretuoja sprendimo formuluotes, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atmesti atsakovo argumentus dėl sąlyginio sprendimo kaip neapgrįstus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Nustatyta, kad ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo 2000 m. balandžio 28 d. sudarė Negyvenamų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą sutartį Nr. 00-04-28, pagal kurią ieškovas leido subnuomoti atsakovui sutartyje nurodytas patalpas. 2004 m. vasario 27 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė Priedą Nr. 2 prie 2000 m. balandžio 28 d. sutarties Nr. 00-04-28, kuriuo susitarė, jog atsakovas privalo mokėti pastato – kavinės („Lakštingala“) ir jos statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto mokestį, kurį pats apskaičiuoja ir apskaičiavimą pateikia bei mokestį moka tiesiogiai Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Sutarties vykdymo tvarka paprastai būna aiški iš sutarties sąlygų turinio. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to kaip atsakovas privalo vykdyti savo turtinę prievolę, numatytą Priede Nr. 2.
Ginčo dėl to, kad atsakovas prievolės apmokėti nekilnojamojo turto mokestį už subnuomajamą turtą tiesiogiai Valstybinei mokesčių inspekcijai negali bei negalėjo vykdyti, nes pastaroji nepriima atsakovo atliekamų mokėjimų, tarp bylos šalių nėra. Byloje pateiktos PVM sąskaitos – faktūros (t. 1, b. l. 14-16, 22-25, 142-145) bei atsakovo pripažinimas, kad jos buvo apmokėtos, patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia Priede Nr. 2 nustatytos prievolės vykdymo praktika, kai nekilnojamojo turto mokestį apskaičiuodavo ir sumokėdavo pats ieškovas, tačiau vėliau ieškovas išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas – faktūras, kurias atsakovas apmokėdavo, tokiu būdu kompensuodamas ieškovo išlaidas, patirtas sumokant nekilnojamojo turto mokestį. Nors ginčo šalys raštu nepakeitė Priedo Nr. 2 sąlygų formuluočių, tačiau šalių elgesys po Priedo Nr. 2 pasirašymo, juo nustatytų prievolių vykdymas leidžia daryti išvadą, kad Priedu Nr. 2 nustatytą prievolę atsakovas pripažino ir ją vykdė ne betarpiškai laikydamasis Priede Nr. 2 nurodytos tvarkos, bet mokėdamas ieškovui kompensacijas. Tokia susiklosčiusi praktika patvirtina ginčo turtinės prievolės egzistavimą (CK 1.71 str.). Kadangi ieškovas pateikė į bylą įrodymus apie nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimą bei išrašė atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą kompensacijai sumokėti, atsakovui atsirado pareiga įvykdyti savo prievolę, numatytą Priede Nr. 2. Kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sąlyginį sprendimą, nes kompensacijos ieškovui sumokėjimas nepriklauso nuo to, ar bus keičiama Priedo Nr. 2 sąlygų tekstinės formuluotės, kadangi šalys būtent tarpusavio elgesiu nustatė jų konkretų turinį. Kad Priedas Nr. 2 yra galiojantis, patvirtino Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-467-275/2012, o galimybė įvykdyti iš jo išplaukiančias prievoles yra patvirtinta aukščiau išdėstytais pagrindais.
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei aukščiau nurodytos, išvadas, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Henrichas Jaglinskis
Asta Radzevičienė
Zita Smirnovienė