Baudžiamoji byla Nr. 2K-330-222/2015

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00287-2014-4

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.1.7.1;

2.1.7.3;

2.1.7.4;

2.4.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 4 dalį 5 MGL (650 Lt) bauda; vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas A. M. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 11 d., kuris prilygintas 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai, ir nustatyta 3 MGL (390 Lt) dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

              Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.             

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 10 d., apie 8.50 val., Anykščiuose, A. Vienuolio g., ties Anykščių autobusų stotimi, tarnybos metu dirbančiam Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjui M. P. alkotesteriu patikrinus jo blaivumą ir nustačius 0,54 promilės apsvaigimą, taip padarant Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto pažeidimą – transporto priemonės automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, tarnybiniame automobilyje „Mitsubishi Pajero Sport“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padėdamas ant alkotesterio, davė pareigūnui 100 Lt kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, t. y. kad pareigūnas nusižengtų savo pareigoms ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad visos faktinės aplinkybės buvo išsamiai išdėstytos apeliaciniame skunde, todėl prašoma jomis vadovautis. Kasatorius teigia, kad 2014 m. liepos 10 d., kai važiavo automobiliu „VW Golf“, buvo visiškai blaivus, tačiau policijos pareigūnas M. P. protokole suklastojo jo sustabdymo laiką, nurodydamas 8.35 val., nors iš tiesų tai buvo 8.55 val. Kasatorius skunde aprašo patikrinimo alkotesteriu aplinkybes – pareigūnas davė pūsti į alkotesterį per nuotolį, tačiau ką rodo alkotesteris neparodė, tik pasakė, kad jis (A. M. ) yra neblaivus, po to, neuždėjęs naujo antgalio, davė pūsti į kitą alkotesterį ir vėl tik pasakė, bet neparodė, kad jis neblaivus, o paprašius atspausdinti alkotesterio parodymų šaknelę, pasakė, kad neveikia spausdintuvas. Kasatoriaus įsitikinimu, alkotesterio parodymai buvo suklastoti, be to, alkotesteris nebuvo prijungtas prie spausdintuvo. Pasak kasatoriaus, atspausdintą alkotesterio parodymų šaknelę atnešė kriminalinės policijos pareigūnai praėjus daugiau nei 30 min. nuo jo sustabdymo ir blaivumo tikrinimo (policijos komisariate). Kasatorius teigia bandęs pareigūno prašyti ir susitarti, kad leistų jam vykti į gydymo įstaigą atlikti kraujo tyrimus dėl blaivumo nustatymo, tačiau tokia galimybė nebuvo suteikta ir jis supratęs, kad taip M. P. tyčia siekė kyšio. Nors kasatorius teigia galėjęs pokalbio metu vartoti žodį „susitarkime“, tačiau tik manydamas susitarsiąs dėl kraujo tyrimo, o pinigų pareigūnui nesiūlė ir nedavė. Kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl techninių kliūčių, esą sutrukdžiusių atspausdinti alkotesterio rodmenis, kasatorius atkreipia dėmesį, kad alkotesteris turi galiojantį patikros sertifikatą ir kad jokios techninės kliūtys netrukdė pareigūnui parodyti alkotesterio ekrane užfiksuotus rodmenis. Kasatorius teigia, kad M. P. pamelavo apie esą padėtus 100 Lt, turėdamas tikslą sukliudyti jam patekti į gydymo įstaigą bei siekdamas užkirsti kelią kasatoriui pranešti apie jo (M. P.) giminaičių 2014 m. liepos 9 d. padarytus nusikaltimus (tuo buvo suinteresuotas), tačiau bylą nagrinėję teismai į tai nekreipė dėmesio. Kasatorius teigia, kad dėl pareigūno M. P. giminaičių psichologinio smurto ir dėl fizinio susidorojimo minėtą dieną privalėjo nuvykti į policijos komisariatą ir parašyti apie tai pareiškimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepasisakė dėl ATPK 9 straipsnio 1 dalies nuostatų, jog administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką. Kasatorius laiko neteisingomis pirmosios instancijos teismo nutarime (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-61-491/2015) padarytas išvadas, kad, patikrinus jo neblaivumą alkotesteriu, jis sutiko ir pats pasirašė pareigūno pateiktuose dokumentuose. Iš tiesų kasatorius teigia nei žodžiu ir nei raštu nesutikęs su pateiktais kaltinimais ir byloje tokių faktų nėra. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi asmens kratos protokolu, kuriame užfiksuota, kad iš A. M. buvo paimta 100 Lt kupiūra, tačiau kasatorius teigia turėjęs keletą įvairių kupiūrų (po 100 Lt ir kitokių nominalų), o pareigūnai jam pasakė, kad duotų vieną 100 Lt nominalo kupiūrą. Kasatorius vertina kaip neteisingus apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginius apie tai, kad jis 100 Lt kupiūrą ant tarnybiniame automobilyje buvusio alkotesterio dėklo paliko prieš pradedant M. P. rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad važiuojantį automobilį jis pamatė apie 8.40 val., o administracinio teisės pažeidimo protokole parašyta – 8.35 val., pagal alkotesterio rodmenis girtumas tikrintas 8.50 val., o jis (A. M.) buvo sustabdytas apie 8.55 val. Kasatorius dar kartą pakartoja skunde nurodytas jo sustabdymo ir patikrinimo alkotesteriu aplinkybes ir teigia, kad matė M. P. rankose pradėtą pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą – jame jau buvo parašytas kasatoriaus vardas ir pavardė, laikas. Kasatorius teigia nesupratęs, kaip niekada nestabdęs ir su juo neturėjęs jokių asmeniškų ar kitokių kontaktų pareigūnas galėjo iš anksto pradėti pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pats M. P. sakė, kad automobilį pastebėjo apie 8.40 val., alkotesteris rodo, kad kažkieno girtumas tikrintas 8.50 val. 11 sek., jis (A. M. ) sustabdytas apie 8.55 val., o administracinio teisės pažeidimo protokolas pildytas 8.35 val. Pasak kasatoriaus, teismai vertino įrodymus priešingai nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms, įrodymais pripažino tik kasatorių kaltinančius duomenis ir atmetė jį teisinančius, taip demonstruodami šališkumą ir išankstinį nusistatymą. Kasatoriaus teigimu, byloje ne tik pakankamai daug abejonių dėl jo kaltės, bet ir surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad jis jokio kyšio pareigūnui M. P. nesiūlė ir nedavė. Taigi, buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, nesilaikyta BPK reikalavimų teismo nuosprendį pagrįsti tik patikimais, objektyviais ir nesuklastotais įrodymais. Be to, teismų šališkumą rodo tai, kad kasatoriaus prašymai buvo nepagrįstai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo jis prašė atlikti įrodymų tyrimą, t. y. išreikalauti iš Utenos apskrities VPK: radijo stoties (ar telefono) garso įrašą (pokalbio tarp budėtojo ir M. P., siekiant nustatyti, kokią informaciją jis pateikė budėtojui nedelsiant po kasatoriaus sustabdymo), 2014 m. liepos 10 d. M. P. darbo grafiką (siekiant nustatyti, kokia užduotis pareigūnui buvo skirta šią dieną, koks buvo jo patruliavimo maršrutas, ar jam buvo skirta užduotis kontroliuoti eismą Anykščiuose, J. Biliūno g.), GPS ryšio duomenis (kur buvo M. P. automobilis „Mitsubishi Pajero“ 2014 m. liepos 10 d., nuo 8 iki 10 val.); paskirti garso įrašo ekspertizę (siekiant nustatyti, ar garso įrašas, kuris buvo slapta įrašinėjamas tarp kasatoriaus ir pareigūno, nėra suklastotas, sumontuotas, ar jis nesutrumpintas). Pagrindiniai kasatoriaus kaltės įrodymai, kuriais vadovavosi teismas, yra alkotesterio parodymai, liudytojo M. P. duoti paaiškinimai ir jo padarytas slaptas garso įrašas, tačiau jie negali būti laikomi objektyviais, nes alkotesterio parodymai gauti pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką ir nesudarant galimybės kasatoriui nuvykti į gydymo įstaigą kraujui ištirti. Kasatoriaus nuomone, pareigūno M. P. slapta padarytas įrašas akivaizdžiai nepilnas, visiškai nesigirdi kai kurių žodžių, pasisakymų ir kt., kurie visiškai jį išteisina. Pareigūnas teigė, kad kokybiškas garso įrašas nebuvo galimas dėl pašalinio triukšmo, be to, jį perkeliant iš diktofono į diskelį kai kurie žodžiai, frazės nepersikėlė dėl techninių kliūčių. Pasak kasatoriaus, pagal realų bendravimo laiką įrašai žymiai sutrumpinti, neatitinka pokalbio esmės, o teismai nesiaiškino, ar stenograma padaryta iš diktofono ar iš sutrumpinto (suklastoto) diskelio. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. P. padarė tik formalų patrulių veiklos instrukcijos pažeidimą, neperspėdamas kasatoriaus apie daromą garso įrašą, ir kad tai nedaro įrašo neteisėto. Iš byloje esančio garso įrašo matyti, kad apie tai, jog pokalbis įrašomas, pareigūnas užsiminė tik besibaigiant įrašui, nors Policijos patrulių veiklos instrukcijos 35 punkte nustatyta, kad jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Atsižvelgiant į tai, garso įrašas, gautas pažeidžiant teisės normas, negali būti pripažįstamas įrodymu baudžiamojoje byloje (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad įraše girdėti, kaip kasatorius siūlo susitarti, apie padėtus 100 Lt, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad kasatorius, sužinojęs, jog alkotesteriu buvo užfiksuotas girtumas, ėmė siūlyti pareigūnui „susitarti“ už atlygį, neįforminant nustatyto pažeidimo. Perklausius garso įrašą teisme tokių žodžių – susitarti už 100 Lt ar kitokį atlygį – nesigirdi, t. y. padaryta išvada neatitinka realaus garso įrašo, todėl būtina atlikti šio įrašo ekspertizę (ar tokie žodžiai buvo pasakyti ir kas juos pasakė). Kasatoriaus manymu, nebuvo įvertintos svarbios aplinkybės, dėl kurių M. P. parodymai vertintini kritiškai, t. y. šio pareigūno šeimos konfliktiški santykiai, taip pat tai, kad Anykščių rajono policijos komisariate buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kasatoriui priklausančio turto vagystės bei administracinė byla dėl savavaldžiavimo, kur figūruoja pareigūno M. P. tėvas ir kiti artimi giminaičiai. Kasatorius mano, kad pareigūnas M. P. automobilį stabdė ne eilinio patikrinimo ar atsitiktinumo dėka, o iš anksto tai suplanavęs, ir tai parodo netinkamus paties pareigūno veiksmus, piktnaudžiavimą. Atsižvelgiant į tai, buvo būtina atlikti pirmiau nurodytų aplinkybių išsiaiškinimą papildomai išreikalaujant ir tiriant įrodymus.

Nors M. P. nurodė, kad įvykio metu dar nežinojęs apie kilusį konfliktą, tačiau tokie jo paaiškinimai neatitinka realybės, nes jo tėvas, dar gerokai prieš sulaikant kasatorių, jį gąsdino, kad atkeršys, pasinaudodamas savo sūnaus pagalba. Dėl pareigūno veiksmų kasatoriaus teigia kreipęsis į policijos departamentą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą, tačiau į jo skundus buvo žiūrima aplaidžiai, tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas, gauti tik formalūs atsakymai, kad M. P. nėra padaręs pažeidimų. Be to, kasatoriui neaišku, kodėl pareigūnas M. P. apie automobilio sustabdymą informavo ne jo šeimos narius, bet savo tetą R. S. , kuri kasatoriaus automobiliu parvažiavo į namus. Kasatoriaus skunde atkreipiamas dėmesys į M. P. parodymų turinį – jis skirtingai parodė apie tas pačias aplinkybes administracinėje ir baudžiamojoje bylose: administracinėje byloje paaiškino, kad jis važiavo iš policijos komisariato į seniūniją, pamatė, kad kasatorius kirto ištisinę liniją, dėl to sustojo ir jį sustabdė (nors surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą niekur nenurodė apie šį pažeidimą); apklaustas baudžiamojoje byloje teisme paaiškino, kad važiavo iš policijos komisariato į seniūniją, pamatė, kad kasatorius įtartinai manevruoja, sustojo ir sustabdė; apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjos nurodė, kad pagal pareigas jis yra atsakingas už eismo kontrolę ir nuo 8 val. vienas dirbo Anykščiuose, stovėjo prie Anykščių autobusų stoties.

Apeliaciniame skunde kasatorius teigia nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas liudytojos I. B. parodymus interpretavo neteisingai. I. B. paaiškino, kad būtent iš R. S. sužinojo, kad jis (A. M.) sulaikytas policijos, ir tik po to jai perskambino, prašydama padėti nuvaryti jo automobilį į namus. Darytina išvada, kad pats pareigūnas pranešė jai apie tai, kad kasatorių sulaikė, nes kasatorius su R. S. nebendravo. Po to, pasak kasatoriaus, M. P. suklastojo (ir taip padarė BK 300 straipsnyje numatytą nusikaltimą) administracinėje byloje esančius dokumentus, t. y. transporto priemonės nuvežimo aktą, nes jame nurodė neteisingą datą – kad aktas surašytas 2014 m. liepos 10 d., vėliau šią datą ištaisė, kaip galima spėti, į 14 dieną, jis melagingai nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Anykščių, J. Biliūno g., vilkiku MAN buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę. Iš tikrųjų automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Anykščių, J. Biliūno g., R. S. nuvairavo į kasatoriaus kaimynų kiemą (duomenys neskelbtini). Kasatorius po dviejų dienų, 2014 m. liepos 12 d., šiuo automobiliu važiavo į Telšius ir jį pardavė, be to, buvo atliktas automobilio kapitalinis remontas, todėl akivaizdu, kad automobilis negalėjo tuo metu būti aikštelėje. Apeliacinės instancijos teismas šių pagrįstų argumentų visiškai nevertino tuo patvirtindamas, kad apeliacinį skundą ir visus bylos duomenis ištyrė neteisingai, šališkai, neišsamiai, paviršutiniškai, neįsigilindamas į bylos esmę, be to, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, rėmėsi duomenimis, kurie neatitinka BPK nustatytų reikalavimų ir negalėjo būti pripažinti įrodymais, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 4 dalį, nes kasatorius teigia nepadaręs šios veikos. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką, sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą, reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), tačiau turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitokias turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Be kitų aplinkybių, pasikėsinimas papirkti pareigūną turi būti pagrįstas realiomis galimybėmis, tai turi suprasti ir kyšį siūlantis asmuo. Turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo pinigus. Kasatoriaus teigimu, jo veiksmuose nėra subjektyviojo požymio – tyčios papirkti policijos pareigūną, siekiant paneigti kasatoriaus parodymus, nepakanka vien tik netikėti jais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų, bet ne kasacinės instancijos teismo (BPK 376 straipsnio 1 dalis) nagrinėjimo dalykas, todėl tokie argumentai turėtų būti palikti nenagrinėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2013, 2K-62/2014).

Nuteistasis A. M. taip pat nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kad teismai nenustatė būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių, jo tyčios ir, pažeisdami BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, atmetė visus jį teisinančius įrodymus. Nuteistasis taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad pareigūnas M. P. , neperspėdamas nuteistojo apie daromą garso įrašą, padarė tik formalų patrulių veiklos instrukcijų pažeidimą. Anot A. M. , šis pažeidimas įrašą daro neteisėtą ir jis negali būti pripažįstamas įrodymu. Su šiais kasacinio skundo argumentais, anot prokuroro, negalima sutikti. Teismai pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nustatė įvertinę bylos įrodymų visetą, palyginę ir sugretinę teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėję aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Atsiliepime pažymima, kad BPK 20 straipsnio 2 dalis (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalis (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2014).

Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Pasak prokuroro, kasatoriaus A. M. kaltė padarius papirkimą įrodyta iš dalies jo paties parodymais, pareigūno M. P. parodymais, alkotesterio rodmenimis, asmens kratos protokolu ir garso įrašu, kuriame įrašyta visa pokalbio eiga. Garso įrašo turinys neabejotinai patvirtina, kad A. M. davė M. P. 100 Lt kyšį ir minėtas garso įrašas su visais kitais bylos duomenimis sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią visų BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti įrodymų patikimumu ir teisėtumu, o teismų sprendimuose dėl to pasisakyta išsamiai aptarus visus įrodymus, taip pat dėl aplinkybių, kurias įrodymai patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Be to, pasisakydamas dėl kasatoriaus teiginių apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą, prokuroras nurodo, kad nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl jų vertinimo, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo atveju teismas motyvavo sprendimus dėl nuteistojo A. M. pateiktų prašymų, taip pat nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad teismai buvo šališki. Tai, kad žemesnių instancijų teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62/2014).

Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Kasaciniame skunde A. M. nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo išsamiai išdėstęs faktines įvykio aplinkybes apie tai, kodėl buvo sustabdytas, kokie buvo pareigūno M. P. ketinimai jį stabdant, kad viskas buvo iš anksto suplanuota siekiant neleisti jam nuvykti į policijos komisariatą ir pranešti apie įvykdytą jo turto vagystę, jo ir minėto pareigūno šeimos narių konfliktiškus santykius, jo blaivumo tikrinimo procedūrą, ir prašo jomis vadovautis. Kasatorius, nesutikdamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad iš esmės buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimai, nes bylą nagrinėję teismai jo kaltę padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė neteisėtai gautais ir neleistinais įrodymais: alkotesterio duomenimis, policijos pareigūno M. P. padarytu (laiku apie tai neperspėjus paties A. M. ) ir vėliau esą suklastotu garso įrašu, neteisingai užpildytu administracinio teisės pažeidimo protokolu, nepatikimais šio pareigūno, suinteresuoto apkaltinti kasatorių, parodymais. Be to, kasatoriaus nuomone, teismai vertino tik jį kaltinančius įrodymus, netenkino jo prašymų dėl jį teisinančių įrodymų išreikalavimo, todėl buvo šališki.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindai – netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis), taip pat kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos – teismų sprendimų patikrinimas teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) suponuoja, jog kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas patikrina, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, taip pat ar pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vien tai, jog teismai bylos įrodymus įvertino ir tuo pagrindu nustatė faktus ne taip ir ne tokius, kaip to norėtų nuteistasis (kasatorius) ar kiti proceso dalyviai, dar nereiškia teisės pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus argumentai, kurie nėra susiję su teisės taikymo klausimais ir nepatenka į kasacinio bylos nagrinėjimo dalyką, nenagrinėtini.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais grindžiamų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio nuosprendį ar nutartį, prerogatyva. Taigi, vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar jie patikimi, ar pakankami asmens kaltumui pagrįsti, ir priimtame nuosprendyje (nutartyje) dėl to padaryti argumentuotas išvadas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybės dėl 2014 m. liepos 10 d. 8.35 val. Anykščiuose, J. Biliūno g., A. M. padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, t. y. kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus – jam buvo nustatytas 0,54 promilės girtumas, yra pripažintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarimu, kuris Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi paliktas galioti nepakeistas). Taigi, kasacinio skundo teiginiai dėl A. M., kaip transporto priemonę vairavusio asmens, girtumo fakto įrodytumo yra nepagrįsti, juolab kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aptarė kasatoriaus A. M. blaivumo tikrinimo aplinkybes ir nenustatė, jog tai patvirtinantys įrodymai, iš jų – alkotesterio rodmenys, neatitiktų BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų. Taigi, kasatoriaus ginčijamos aplinkybės (jo girtumas vairuojant transporto priemonę ir taip padarant administracinį teisės pažeidimą) yra nustatytos.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje padarė teisingas, įrodymais paremtas išvadas, ar pagal nustatytas faktines aplinkybes tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. M. veiką, papildomai jį apklausė ir iš naujo atliko pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtų įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistojo A. M. parodymai palyginti su liudytojo policijos pareigūno M. P. parodymais, byloje esančio jų pokalbio garso įrašo turiniu, kitais įrodymais – asmens kratos protokole užfiksuotais duomenimis apie pas A. M. rastą 100 Lt kupiūrą, alkotesterio rodmenimis; sugretinęs jais paremtus faktus, teismas padarė argumentuotas išvadas, kad nuteistojo (kasatoriaus) pateikta versija neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad teismai minėto garso įrašo duomenis pripažino įrodymu (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių duomenų gavimo teisėtumo, argumentuotai nurodė, kad vien tai, jog policijos pareigūno sustabdytas A. M. pačioje pradžioje nebuvo perspėtas apie daromą įrašą, taip tik formaliai pažeidžiant Policijos patrulių veiklos instrukciją, nėra pakankamas pagrindas tokių duomenų laikyti neleistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalių prasme, t. y. neteisėtu, taip pat tai nereiškia, kad įraše užfiksuota informacija neteisinga. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad minėto įrodymo patikimumą teismas motyvuotai įvertino. Šiuo aspektu pasisakė ir dėl liudytojo M. P. parodymų vertinimo. Be to, išanalizavęs byloje esantį ir apžiūros protokole bei stenogramoje užfiksuotą pokalbio garso įrašą, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl nuteistojo A. M. interpretacija, aiškinant jo vartoto žodžio „susitarkime“ prasmę, aptariamo įvykio kontekste yra neteisinga. Teismas paneigė nuteistojo teiginius, jog jis norėjo susitarti tik dėl vykimo į gydymo įstaigą blaivumui patikrinti, taip pat pasisakė dėl kitų tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose nuteistojo ginčijamų įvykio aplinkybių įrodytumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė argumentuotas išvadas dėl visų bylos duomenų, pripažintų įrodymais, teisėtumo (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys) bei jų įrodomosios reikšmės nustatant bylai svarbias faktines aplinkybes.

Kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo netenkinant jo pateiktų prašymų ir neišreikalaujant bei nevertinant jį teisinančių įrodymų taip pat nepagrįsti. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. posėdžio protokolo, atmetant apelianto prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, nurodyti motyvai, dėl to pasisakyta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Paprastai jis atliekamas, jei pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas neišsamus, neišaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės ir jų be papildomo ar pakartotinio įrodymų ištyrimo nėra galimybės teisingai nustatyti. Be to, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese turi vykti tol, kol byloje įrodinėtinų (reikšmingų) aplinkybių nustatymui tai būtina, o teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas. Nagrinėjamu atveju A. M. prašymų motyvuotas atmetimas nėra pagrindas pripažinti teismo šališkumą ar kasatoriaus (nuteistojo) teisių pažeidimą, nes padarytos motyvuotos išvados apie tai, kad byloje pakanka įrodymų, leidžiančių priimti teisingą sprendimą dėl A. M. kaltumo. Taigi, įvertinus bylos duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o įrodymų vertinimą pagrindus išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, remiantis įrodymų visuma, teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės, jog: 2014 m. liepos 10 d. tarnybos metu dirbančiam policijos tyrėjui M. P. sustabdžius A. M. , vairuojantį automobilį, alkotesteriu patikrinus jo blaivumą ir nustačius 0,54 promilės girtumą (KET 14 punkto pažeidimas), M. P. tarnybiniame automobilyje A. M., padėdamas ant alkotesterio, davė pareigūnui 100 Lt kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, t. y. kad pareigūnas nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Daryti kitokių išvadų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės atskleidžia, kad nuteistasis padarė veiką, atitinkančią  BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados dėl veikos kvalifikavimo yra išsamios ir teisingos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadaryta, be to, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo A. M. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                Gintaras Goda

                                                                                                                                            Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė