audžiamoji byla Nr. 2K-48/2014

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00090-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija

                                                        1.2.14.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Dalios Bajerčiūtės  ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, 

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

nuteistajam J. L.,

gynėjai advokatei E. J.,

teismo posėdyje žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio.

              Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013  m. kovo 12 d. nuosprendžiu J. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

              Šiuo nuosprendžiu J. L. taip pat nuteistas pagal BK 201 straipsnio 1 dalį  (dėl naminės degtinės realizavimo N. M. ir S. K.) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, 201 straipsnio 1 dalį (dėl 18,810 dm3 stiprių alkoholinių gėrimų laikymo) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, 201 straipsnio 1 dalį (dėl 5,970 dm3 stiprių alkoholinių gėrimų laikymo) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalis, kuria J. L. išteisintas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį,  ir priimtas naujas nuosprendis: J. L. nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžiu pagal BK  201 straipsnio 1 dalį už tris nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis, jas iš dalies sudedant, ir J. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė –70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta J. L. grąžinti kratos metu išimtus 20 935 eurus ir likusius negrąžintus 2298 Lt, saugomus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariate.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, nuspręsta konfiskuoti J. L. nuosavybės teise priklausantį turtą – 20 935 eurus ir 2294 Lt (iš viso 74582 Lt), saugomus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariate.

              Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. L. buvo kaltinamas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį už tai, kad turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 15 d. turėjo nedeklaruotų, iš nenustatytų šaltinių gautų, dokumentais nepatvirtintų 74 582 Lt lėšų, kurios 2011 m. birželio 15 d., 15.40 val., kratos metu jo bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų, tačiau apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl neteisėto praturtėjimo, padaręs išvadą, kad J. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje: turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (65000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 15 d. turėjo iš nenustatytų šaltinių gautų, dokumentais nepatvirtintų 74 582 Lt lėšų, kurios 2011 m. birželio 15 d. 15.40 val. kratos metu jo bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį bei turto konfiskavimo ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendį.

Kasatorius mano, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1–5 dalys, netinkamai taikyta ir aiškinta BK 1891 straipsnio 1 dalis. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas iš esmės aptarė tuos pačius įrodymus kaip ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nemotyvavo, kodėl juos laiko pakankamais kaltės įrodytumui, nors pirmosios instancijos teismui jų nepakako.

Kasatorius pažymi, kad jam buvo pareikštas kaltinimas įrašant abu alternatyviuosius požymius – žinodamas arba turėdamas žinoti ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, tačiau  pateikiant kaltinimą būtina nurodyti, kuriuo iš  alternatyvių veikos požymių pasireiškė J. L. žinojimas ar turėjimas ir galėjimas žinoti apie neteisėtomis pajamomis įgytą turtą. Nesant aiškaus kaltinimo galima tik spėlioti, ar J. L. žinojo, kad jo turimi pinigai gauti, pvz., iš nusikalstamos veikos, ar jo  sutuoktinė G. L. juos turėjo gavusi kokiu nors neteisėtu būdu ir J. L. apie tai  žinojo, ar jis pats juos gavo iš nusikalstamos veikos, jei taip, tai kokios, kada ir už kokį laikotarpį, ar vis dėlto, dėl kažkokių nenurodytų aplinkybių jis turėjo ir galėjo žinoti apie pirmiau nurodyto turimo neteisėto turto kilmę.

Kasatorius tvirtina, kad pareikštas kaltinimas turi būti konkretus, turi būti nurodyta, kokiu būdu, kada ir kaip kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės. Kaltinimo formuluotė, kad jis nenustatytu būdu, nenustatytomis aplinkybėmis disponavo lėšomis, pažeidžia  BPK 21 straipsnio nuostatas žinoti, kuo yra kaltinamas, suvaržo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad kaltinimo analizė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra esminė, kad teismas savo iniciatyva galėjo  tikslinti kaltinimą, jei dėl to nesikeičia esminės  faktinės bylos aplinkybės ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką.  Tačiau, nuteistojo manymu, pats teismas  negali tikslinti kaltinimo, tikslindamas aplinkybes ne pagal pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, byloje nėra tokių įrodymų, kurie patvirtintų kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes ir leistų pripažinti jas įrodytomis.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad užtenka nustatyti  neteisėtomis pajamomis įgyto turto turėjimą, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK                 1891 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, kvalifikuoti veiką kaip neteisėtą praturtėjimą galima tik tada, jei neginčijamai įrodyta, kad J. L. turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas  ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. turėjo būti nurodytas vienas iš būdų, kaip konkrečiai buvo padaryta šita veika. Vien turto turėjimas nenustačius būdo negali būti pagrindas veikos kvalifikavimui, taigi apeliacinės instancijos teismas išplėtė BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes ir sąlygas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai, atsietai vienas nuo kito įvertino bylos įrodymus, vieninteliu įrodymu laikė specialisto išvadą, kurioje neatsispindi visos  J. L. ir G. L. turėtos lėšos. Teismas nesant kitų duomenų rėmėsi tik šia išvada, neatsižvelgdamas į specialisto paaiškinimus teisme, kad nuteistasis ir jo žmona galėjo turėti po 50 000 Lt ir tai galėjo neatsispindėti jokiuose finansiniuose dokumentuose. Teismas suteikė išimtinę reikšmę specialisto išvadai, kuria buvo apskaičiuotos tik J. L. pajamos, rėmėsi prielaidomis ir duomenimis, kurių negalima patikrinti teisiniais būdais: G. L. yra mirusi, jos apklausti negalima, ji negali paaiškinti apie sukauptą turtą, gautas lėšas, tačiau teismas konstatavo, kad J. L. jokių lėšų sukaupti negalėjo, byloje nėra tokių duomenų. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad nėra objektyvių duomenų, jog jam ir jo žmonai buvo perduoti pinigai, nes šioje byloje yra jo ir liudytojų parodymai, kurie nėra paneigti, be to, ne visi giminaičių sandoriai tvirtinami raštu. Teismas perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatas. Nėra paaiškinta, kodėl atmetami liudytojų E. S., L. S. parodymai, taip pažeistas BPK 331 straipsnis. Teismas tik pažymėjo, kad jie deklaratyvūs, tačiau nenurodė, kokie įrodymai patvirtina kaltę, neatskleidė įrodymų loginio tarpusavio ryšio.

Taip pat kasatorius tvirtina, kad buvo netinkamai pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos, nesant pagrindo konfiskuotos nuosavybės teise jam priklausančios lėšos.

Nuteistojo J. L. kasacinis skundas tenkintinas.

BK 1891 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pastaboje prie šio straipsnio nustatyta, kad pagal               1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie Baudžiamojo kodekso            1891 straipsnyje nustatytus požymius  atitinkantį turtą turi po šio įstatymo (Nr. XI-1199) įsigaliojimo.

Pinigai, kurių dalis buvo vėliau pripažinti kaip negalintys būti įgyti teisėtomis pajamomis, buvo aptikti J. L. bute darant kratą 2011 m. birželio 15 d. Iš 2011 m. birželio 15 d. kratos protokolo matyti, kad iš J. L. buto buvo paimti pinigai – 20 935 eurai ir 36 800 Lt, iš viso 109 084 Lt. Iš jų 74 582 Lt buvo pripažinti kaip neteisėtas praturtėjimas, dėl to J. L. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas J. L. pagal šį kaltinimą išteisino, motyvuodamas tuo, kad jam pateiktame kaltinime nenurodyta, kokiu būdu ar kokie veiksmai įrodo jo žinojimą arba galėjimą ir turėjimą žinoti apie turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Nesant aiškaus kaltinimo galima tik spėlioti, ar J. L. žinojo, kad jo turimi pinigai gauti neteisėtu būdu, ar jis pats juos gavo nusikalstamu būdu. J. L. kaltė grindžiama tik specialisto išvada, kurioje nebuvo įvertintos G. L. gautos pajamos, taip pat išvadoje neatsispindi pajamos, kurios galėjo būti gautos iš fizinių asmenų, nesilaikant sandorio formai keliamų reikalavimų. Vien tokių specialisto išvadų, pasak teismo, nepakanka konstatuoti, kad J. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. L. kaltu ir nuteisdamas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad jo parodymai apie iš giminaičių gautus pinigus nepatvirtinti objektyviais duomenimis, liudytojų parodymai deklaratyvūs, be to, pats nuteistasis teisiamajame posėdyje akcentavo, kad policijos pareigūnai kratos metu iš jo namų su kitais pinigais paėmė ir pinigus (apie 1000 Lt), sutaupytus iš naminės degtinės pardavinėjimo, o tai suteikia pagrindą manyti, jog J. L. tikrai žinojo, kad jo turėtas turtas negalėjo būti įgytas tik teisėtomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, specialisto išvadoje buvo įvertintos visos J. L. ir jo sutuoktinės galbūt turėtos lėšos, net ir tos, apie kurias nėra jokių objektyvių kilmės įrodymų, gautos pajamos iš darbo santykių, socialinės ir draudimo išmokos, sumokėtos administracinės nuobaudos, pensija ir kt., apskaičiuota, kiek J. L. ir jo žmona turėjo vartojimo išlaidų už atitinkamą laikotarpį ir koks buvo galimas pinigų likutis 2011 m. birželio 15 d. Teismas padarė išvadą, kad dalis (74 582 Lt) J. L. turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, nepaisant to, buvo šis turtas deklaruotas įstatymų nustatyta tvarka ar ne.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį kyla, jei kaltininkas nuosavybės teise turi didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. daugiau kaip 65 000 Lt, negalėdamas pagrįsti jų įgijimo teisėtumo. Jei turimų lėšų suma neviršija 65 000 Lt, nei baudžiamosios, nei administracinės  atsakomybės nekyla. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ir jokios kitos teisinės atsakomybės. Tai gali būti laikoma teisės spraga. Kasatorius buvo kaltinamas ir nuteistas turėjęs 74 582 Lt, kurių turėjimo negalima buvo pagrįsti teisėtomis pajamomis. Taigi nepagrįstas teisėtomis pajamomis turtas (74 582 Lt) tik nežymiai viršijo baudžiamajai atsakomybei kilti nustatytą minimalią ribą (65 000 Lt).

Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal  BK 1891 straipsnį nepakanka nustatyti didesnės kaip 500 MGL vertės turto turėjimą. Reikia nustatyti, kad turtas įgytas neteisėtai. Įstatymas nereikalauja nustatyti turto įgijimo šaltinių. Išvadai apie turto įgijimo neteisėtumą tiesiog pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar  kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi ta aplinkybė, ar specialistui pateikiama visa dokumentais patvirtinta medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad iki įstatymo dėl BK 1891 straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama veika. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos  bylose teismui neturi kelti abejonių.  

Pažymėtina, kad  J. L. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl neteisėto praturtėjimo. Nuteistasis tvirtino, kad jo namuose kratos metu rastus pinigus susitaupė kartu su žmona per visą gyvenimą, gaudami užmokestį už darbą, pensiją, invalidumo pašalpą, tremties priemokas, našlio pensiją, gaudami dovanas – atitinkamas lėšas iš savo ir žmonos giminaičių

Darydamas išvadą dėl neteisėtai gautų pajamų dydžio ir asmens baudžiamosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas pasirėmė  2012 m. balandžio 16 d. ir 2012 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadose suformuluotais atsakymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad išvadose daugiausia remiamasi ne dokumentais apie J. L. gyvenimo pajamas, o tikėtinais skaičiais. Antai specialisto išvadoje pateikiami duomenys apie J. L. darbovietes tik nuo 1994 metų.  Kadangi kasatorius gimęs 1946 m., tai 1994 m. jam  jau buvo 48 metai. Taigi jis iki to laiko jau daug metų dirbo. Tačiau byloje nėra duomenų nei apie kasatoriaus darbovietes, nei apie atlyginimą iki 1994 m. Dėl 1994–2003 m. laikotarpio  specialistas nurodė darbovietes, kuriose dirbo kasatorius, tačiau specialistas neturėjo duomenų apie jo atlyginimą. Taip pat nėra duomenų apie G. L. darbovietes ir darbo užmokestį iki 1994 m. Tam, kad būtų įveikta ši spraga ir įvertinta galimai turėta pinigų suma iki 2004 m., specialistas išvadoje rėmėsi tuo, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. vasario 27 d. įsakymą prievolė teikti vienkartinę  gyventojo (šeimos) turto  deklaraciją buvo, jei gyventojas bankuose ir ne bankuose 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo daugiau kaip 50 000 Lt. Kadangi tokios deklaracijos nei kasatorius, nei jo žmona neteikė ir nėra duomenų apie jų gautą atlyginimą iki 2003 m. gruodžio 31 d., tai darytina išvada, kad 2003 m. gruodžio 31 d. kasatorius kartu su žmona galėjo turėti 50 000 Lt, kurių nereikėjo deklaruoti. Tokia išvada – tik tikimybė ir negali būti pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal  BK 1891 straipsnį. Nesant duomenų apie kasatoriaus ir jo žmonos darbovietes nuo darbinės veiklos pradžios ir jų atlyginimą už laikotarpį iki 1994 m. ir apie kasatoriaus atlyginimą nuo 1994 m. iki 2003 m., tokia išvada negali būti laikoma patikima.

Pažymėtina, kad specialistė J. L. pajamas nuo 2004 m. iki 2011 m. birželio 15 d. apskaičiavo tiksliai. Vertindama kasatoriaus ir jo šeimos išlaidas specialistė rėmėsi Statistikos departamento internetiniame puslapyje paskelbtais duomenimis apie vidutines pinigines vartojimo išlaidas didžiųjų miestų vietovėje (taip pat ir Šiaulių mieste).  Tačiau pažymėtina, kad vidutinių išlaidų rodiklis susideda iš išlaidų, viršijančių statistinį vidurkį, ir išlaidų, mažesnių už statistinį vidurkį. Kadangi 2004–2011 metais kasatorius buvo 58–65 metų amžiaus, labai tikėtina, kad jo vartojamosios išlaidos buvo mažesnės už statistinį vidurkį. Be to, ir specialisto išvadoje nurodyta, kad šie teiginiai apie išlaidas yra tikėtino pobūdžio. O tai gali turėti įtakos teismo nustatytam neteisėtai turimo turto dydžiui.

Ne mažiau reikšmingi asmens baudžiamajai atsakomybei nusikaltimo sudėties subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė. BK 1891 straipsnyje nenurodyta kaltės forma. BK 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Tai pažymima BK specialiosios dalies  atskiroje dalyje. Tokios nuorodos BK 1891 straipsnyje nėra. Tai galėtų reikšti, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia veika, padaryta tyčine kaltės forma. Kita vertus, BK               1891 straipsnio 1 dalies dispozicijoje žodžiai: „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ gali suponuoti išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek ir neatsargiai kaltės formai, nepaisant to, kad nusikaltimo sudėtis formali, o BK 16 straipsnis neapibrėžia neatsargios kaltės rūšių, pritaikytų formalioms nusikaltimo sudėtims.  

Nors J. L. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl neteisėto praturtėjimo, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jis tikrai žinojo, kad jo turėtas turtas negalėjo būti įgytas tik teisėtomis pajamomis, taigi konstatavo tyčinę kaltės formą. Savo išvadą teismas pagrindė tuo, kad pats nuteistasis teisiamajame posėdyje akcentavo, kad policijos pareigūnai kratos metu iš jo namų su kitais pinigais paėmė ir pinigus (apie 1000 Lt), sutaupytus iš naminės degtinės pardavinėjimo, tas suteikia pakankamą pagrindą manyti, jog J. L. tikrai žinojo, kad jo turėtas turtas negalėjo būti įgytas tik teisėtomis pajamomis. Teisėjų kolegija sutinka, kad yra pagrindas manyti, jog dalis kasatoriaus turėtų pinigų gauti iš prekybos namine degtine. Tačiau kasatoriaus nurodyti 1000 Lt neduoda pagrindo daryti išvadą apie neteisėtą praturtėjimą dėl 74 582 Lt sumos. Teismas neįrodė kasatoriaus tyčinės kaltės visai inkriminuotai neteisėto praturtėjimo sumai, apsiribodamas kaltės formos konstatavimu.

Iš prekybos namine degtine gautus pinigus teismai turėjo konfiskuoti pripažindami kasatorių kaltu pagal BK 201 straipsnį. Jie to nepadarė, taigi netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau teisėjų kolegija negali šios klaidos ištaisyti, nes ši teismo nuosprendžio dalis neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos  kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.

Atsižvelgdama į išsamios informacijos apie kasatoriaus pajamas ir išlaidas trūkumą ir dėl to specialisto išvadų tikėtiną pobūdį, atsižvelgdama į tai, kad specialisto išvadoje nustatyta galimai neteisėtomis pajamomis įgyta pinigų suma tik nežymiai viršija įstatyme nustatytą baudžiamosios atsakomybės ribą, o kasatoriaus tyčinė kaltė nėra motyvuota, taip  pat į tai, kad kasatorius visą gyvenimą dirbo, į jo amžių (veikos padarymo metu jam  buvo 65 metai), į  jo ir jo mirusios sutuoktinės per visą gyvenimą sukauptą turtą (turi nuosavybėje 50,74 kv. m. butą Šiaulių mieste, banko sąskaitose pinigų nėra) teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima daryti neginčijamos išvados, kad iš 109 084 Lt sumos, rastos darant kratą J. L. bute, tik 34502 Lt. galėjo būti gauti teisėtomis pajamomis, o būtent 74 582 Lt gauti neteisėtu būdu, ir jis tikrai žinojo, kad jo turėtas turtas negalėjo būti įgytas tik teisėtomis pajamomis, ir todėl J. L. trauktinas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to Šiaulių apygardos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti Šiaulių apylinkės teismo  nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendį J. L. byloje.

Teisėjai                                                        Aurelijus Gutauskas

Dalia Bajerčiūtė 

Vytautas Piesliakas