VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IG projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IG projektai“ ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Gorunta“ ir „Leidybos grupė“ dėl avanso priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gorunta“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „IG projektai“ dėl mokėjimų pagal reikalavimo perleidimo sutartį priteisimo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „IG Projektai“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama solidariai priteisti iš atsakovių UAB „Gorunta“ ir UAB „Leidybos grupė“ (toliau ir atsakovės) ieškovės naudai : 1) 8 320,51 Eur skolą; 2) priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas, kurios ieškinio surašymo dienai sudaro 352,25 Eur sumą; 3) 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) sumokėtą žyminį mokestį - 262,21 Eur.
2. Ieškovė paaiškino, kad su atsakove UAB „Gorunta“ (toliau ir atsakovė1) 2017 m. gegužės 2 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir sutartis) dėl UAB „Nobus LT“ skolos perleidimo. Ieškovės teigimu, pastaroji sumokėjo atsakovei1 sutartyje numatytą reikalavimo kainos dalį, t. y. 15 proc. reikalavimo kainos - 1 851,89 Eur.
3. Nurodė, jog, po sutarties pasirašymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms ieškovė pasinaudojo sutartyje numatyta teise nutraukti sutartį per 17 dienų nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dienos; 2017 m. gegužės 18 d. elektroniniu laišku ieškovė informavo atsakovę1 apie sutarties nutraukimą ir pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą.
4. Teigė, kad 2017 m. gegužės 19 d. šalys sudarė susitarimą prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir susitarimas) ir 2017 m. gegužės 19 d. ieškovė kartu su atsakovėmis pasirašė laidavimo sutartį prie 2017 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad šia sutartimi atsakovė UAB Leidybos grupė (toliau ir atsakovė2) laidavo už atsakovę1 ir įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti ieškovei ta pačia suma kaip ir atsakovė1. Nurodė, kad susitarimu ieškovė įsipareigojo sutarties galiojimo metu padengti advokato išlaidas ir sumokėti žyminį mokestį tuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje dėl UAB „Nobus LT“ skolos priteisimo. Paaiškino, kad ieškovė sumokėjo 720 Eur žyminio mokesčio; ieškovė taip pat padengė išlaidas pagal gautą sąskaitą-faktūrą - 424 Eur už advokatės paslaugas.
5. Pažymėjo, kad ieškovė sumokėjo atsakovei1 susitarime numatytą 5 000 Eur sumą; likusi reikalavimo kainos dalis turėjo būti apmokėta iki 2017 m. birželio 18 d.
6. Nurodė, kad ieškovė turėdama teisę nutraukti susitarimą ja pasinaudojo 2017 m. birželio 18 d., apie tai informavo atsakovę1; pareikalavo atsakovės1 grąžinti ieškovės sumokėtas įmokas pagal susitarimą bei grąžinti ieškovės sumokėtas išlaidas advokatei ir sumokėtą žyminį mokestį. Teigė, jog vadovaujantis laidavimo sutartimi ieškovei nutraukus sutartį atsakovė2 privalo vykdyti atsakovės1 mokestinius įsipareigojimus ieškovei.
7. Paaiškino, kad ieškovė 2017 m. rugsėjo 28 d. įteikė atsakovėms pranešimus dėl reikalavimo įvykdymo ir bankroto bylos iškėlimo. Nei viena iš atsakovių pranešimų įteikimo metu neginčijo ieškovės reikalavimo ar reikalavimo sumų. Nei viena iš atsakovių nėra apmokėjusi ar iš dalies padengusi įsiskolinimo ieškovei. Ieškovės teigimu, iš viso atsakovės privalo grąžinti ieškovei 7 995,86 Eur.
8. Atsakovė UAB „Gorunta“ (toliau ir atsakovė1) atsiliepime nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
9. Teigė, jog atsižvelgdama į tai, kad ieškovė sutartį nutraukė nesant esminio sutarties pažeidimo, bei nesutikdama dar kartą keisti sutarties, pareikalavo ieškovės vykdyti sutartį su jos pakeitimais ir papildymais.
10. Paaiškino, kad ieškovė 2017 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į atsakovę1 su pretenzija ir pareikalavo grąžinti 6 851,86 Eur sumokėtus už reikalavimo teisę, 720 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 424 Eur sumokėtus advokatei E. J. už advokato teisines paslaugas. Nurodė, kad atsakovė1 pakartotinai informavo ieškovę, kad su pretenzija nesutinka ir pareikalavo vykdyti sutartį.
11. Atsakovė UAB Leidybos grupė (toliau ir atsakovė2) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad sutinka su atsakovės1 atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais, palaiko jos poziciją ir prašo ieškinį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Atsakovė1 pareiškė priešieškinį byloje, kuriuo reikalavo priteisti atsakovei1 iš ieškovės mokėjimus pagal sutartį – 5 494,01 Eur, palūkanas - 421,46 Eur, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
13. Atsakovės1 teigimu, ieškovė nepagrįstai atsisako vykdyti sutartį ir susitarimą. Anot atsakovės1, nebuvo sąlygų paminėtiems sandoriams nutraukti, todėl ji reikalavo iš ieškovės, kad ši įvykdytų iš paminėtų sandorių kylančias prievoles.
14. Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka. Tvirtino, kad sutarčių laisvės principas leido sutarties ir susitarimo šalims numatyti ieškovės galimybę vienašališkai, nenurodant priežasčių, nutraukti sutartį ir reikalauti sumokėtų lėšų grąžinimo.
15. Ieškovės teigimu, ieškinyje pareikšti reikalavimai yra pagrįsti, o priešieškinis yra atmestinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir visiškai tenkino atsakovės1 priešieškinį, t. y. priteisė iš ieškovės užmokestį už perleistus reikalavimus - 5 494,01 Eur, palūkanas - 421,46 Eur, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą - 5 494,01 Eur - nuo 2018 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 1 464 Eur.
17. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės teisė nutraukti sutartį nėra susieta su sutarties nevykdymu, tačiau sutartyje numatytas jos nutraukimas - vienašalis veiksmas, todėl jis neįmanomas be kitos sutarties šalies tinkamo informavimo.
18. Teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad sutartyje ir susitarime numatytu būdu išsiuntė atsakovėms (ar vienai iš jų) pranešimus apie sutarties ir susitarimo nutraukimą per Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalyje ir susitarimo II.3 punkte numatytą terminą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė per sutartyje numatytą terminą tinkamai nepasinaudojo teise vienašališkai, neaiškindama priežasčių, nutraukti sutartį.
19. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. birželio 18 d. pranešimai apie sutarties nutraukimą laikytini įspėjimais apie galimai numatomus veiksmus, tačiau pagal sutarties sąlygas pranešimai, išsiųsti elektroniniu paštu, neturi oficialios galios ir nesukuria sutarties šalims sutartyje numatytų teisių ir pareigų. Teismas pažymėjo, kad norėdama nutraukti sutartį ieškovė turėjo išsiųsti arba įteikti atsakovei1 atitinkamą rašytinį pranešimą pagal Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalyje, sutarties VII.7 punkte ir susitarimo VI.7 punkto nuostatas, tačiau to nepadarė.
20. Esant šioms aplinkybėms, teismas nurodė, jog sutartis, pakeista susitarimu, nėra nutraukta, tebegalioja ir ieškovė turi neįvykdytų prievolių, kylančių iš šios sutarties.
21. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė pagal tebegaliojančią sutartį privalo sumokėti atsakovei1 12 345,90 Eur, o kadangi ieškovė yra sumokėjusi 6 851,89 Eur, likusi neįvykdyta prievolių dalis (užmokesčio už perleistus reikalavimus dalis) - 5 494,01 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Ieškovė UAB „IG Projektai“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti.
23. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas. Teigė, jog tiek iš pačios Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalies normos formuluotės, tiek iš teismų praktikoje pateikto jos išaiškinimo, akivaizdu, kad nagrinėjamam atvejui ši norma nėra aktuali, kadangi, viena vertus, sutarties nutraukimo pagrindas buvo ne esminis jos pažeidimas, o aiškiai sutartyje apibrėžta ieškovės teisė tą padaryti, o ,antra vertus, atsakovė1 neturėjo ir netgi negalėjo atlikti jokių papildomų veiksmų, dėl kurių sutartis galėjo būti vykdoma toliau arba kurie galėjo lemti jos padėties pablogėjimą. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovės, 30 dienų įspėjimo terminas ginčo atveju būtų buvęs perteklinis, nes jis neturėjo jokios prasmės ir neatliko jokios funkcijos. Nurodo, jog, net jeigu teismas ir laikytų, kad ieškovė privalėjo įspėti atsakovę1 apie sutarties nutraukimą prieš 30 dienų, tokiu atveju paprasčiausiai turėtų būti atidedamas sutarties nutraukimo terminas, tačiau nepaneigiamas pats sutarties nutraukimo faktas.
24. Paaiškina, jog ieškovės atstovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atskleidė šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo sąlygų esmę - šalys dėl ieškovės (t. y. reikalavimo teisę įsigyjančio subjekto) teisės besąlygiškai nutraukti sutartį per 47 dienas nuo jos pasirašymo susitarė todėl, kad tik gavusi visus su reikalavimo teise susijusius dokumentus, atitinkamai tik pasirašiusi sutartį ir įgijusi teisinį suinteresuotumą dėl reikalavimo patenkinimo, ieškovė galėjo teisėtai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų pradėti rinkti informaciją apie skolininko finansinę padėtį, apie reikalavimo pagrįstumą ir atitinkamai įsivertinti reikalavimo patenkinimo realumą, reikalavimo teisės galiojimą.
25. Ieškovė teigia, jog šalys sudarė sutartį bei susitarimą, kurių sąlygos nepažeidė nei imperatyviųjų įstatymo normų, nei šalių teisių, neapribojo šalių valios. Nurodo, jog Civilinio kodekso 6.189 straipsnio prasme sutartos sutarties sąlygos šalims įgijo įstatymo galią ir privalėjo būti vykdomos. Anot ieškovės, teismo išvada, jog ieškovė privalėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalies nuostata dėl 30 dienų įspėjimo apie sutarties nutraukimą – pažeidžia įstatymo nustatytą sutarties laisvės principą, todėl tokia išvada laikytina nepagrįsta. Ieškovės vertinimu, kitoks šalių sutarties sąlygų aiškinimas suteiktų atsakovei1 nepateisinamą pranašumą vykdant sutartinius įsipareigojimus ir be pagrindo susiaurintų ieškovės teises.
26. Nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimu, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti sutartį, tame tarpe – nesilaikė sutartimi ir susitarimu nustatytos pranešimų siuntimo ir įteikimo tvarkos, t. y. pranešimą apie sutarties nutraukimą išsiuntė ir įteikė elektroniniu paštu. Teigia, jog vertindamas 2017 m. birželio 18 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo įteikimo formą, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ne tik sutarties nuostatas dėl pranešimo teikimo tvarkos, bet atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalyje akcentuojamą šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo - nuolatinį komunikavimą tik el. ryšio priemonėmis. Pažymi, kad atsakovė1 ginčo atveju apie ieškovės sprendimą nutraukti sutartį ir susitarimą žinojo, pranešimą dėl to el. paštu gavo ir šią aplinkybę pripažino. Nurodo, jog tarp šalių net nebuvo tokio ginčo, kad ieškovė atsakovei pranešimą dėl sutarties nutraukimo būtų įteikusi netinkamai, kad atsakovė nebuvo informuota apie sutarties nutraukimą.
27. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas ne tik nevertino šalių bendradarbiavimo praktikos, jų elgesio po sutarties sudarymo, tačiau sprendimą grindė aplinkybėmis ir argumentais, kurių šalys neįrodinėjo ir kuriais nesirėmė, kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tariamą ginčą, kurio net nebuvo.
28. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grįsdamas iš esmės tuo, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo savo teise sutartį nutraukti vienašališkai, neteisingai išaiškino šalių sutarties sąlygas, t. y. neteisingai išaiškino ir pritaikė Civilinio kodekso 6.193 straipsnio normas, taip pat pažeidė proceso dispozityvumo principą ir išėjo už ginčo ribų.
29. Atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą visa apimtimi ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
30. Nurodo, jog sutarties laisvės principas nėra absoliutus (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (Civilinio kodekso 6.157 straipsnio 1 dalis). Sutartis ar jos sąlyga, prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms, turi būti pripažinta negaliojančia (Civilinio kodekso 6.224, 6.226 straipsniai), ir teismas sutarčiai turi taikyti imperatyviąsias teisės normas. Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris taipogi yra niekinis ir negalioja (Civilinio kodekso 1.81 straipsnis). Pasisakydamas dėl sutarties nutraukimo instituto taikymo kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai lemia, kad sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra laikomas išimtiniu sutarties šalių teisių gynimo būdu, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
31. Teigia, jog remiantis ieškovės pateiktu cesijos sutarties aiškinimu, cesijos sutarties galiojimas ir vykdymas priklausytų išimtinai nuo cesionieriaus valios, t. y. cesionierius galėtų bet kuriuo metu iki paskutinės kainos dalies sumokėjimo cedentui momento nuspręsti, ar vykdyti sutartį, ar jos atsisakyti. Tokia situacija, anot atsakovių, ne tik trikdytų civilinės apyvartos stabilumą, bet ir pažeistų šalių teisių ir interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamos į tai, atsakovės nurodo, jog darytina išvada, kad cesijos sutartis negalėjo būti nutraukta remiantis sutarties IV.3 punkto ir susitarimo II.3 punkto pagrindu, kadangi juose įtvirtintos nuostatos prieštarauja teisėtumo, sąžiningumo principams, pažeidžia cedento teisėtus lūkesčius, civilinės apyvartos stabilumą bei šalių teisių ir interesų pusiausvyrą.
32. Atsakovės nurodo, jog ieškovė piktnaudžiaudama cesijos sutarties nuostatomis ir jas netinkamai interpretuodama bei siekdama išvengti savo prievolių atsakovei vykdymo, siekė ne nutraukti cesijos sutartį, o vienašališkai pakeisti cesijos sutartį – atidėti jo prievolės sumokėti likusią kainą cedentui įvykdymą.
33. Pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį, o šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-18/2011). Atsižvelgiant į tai, atsiliepime teigiama, jog cedentui antrą kartą nesutikus pakeisti cesijos sutarties, cesionierius privalėjo vykdyti sutartį arba kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo arba jos nutraukimo, tačiau neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį.
34. Atsakovių nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad pranešimas apie cesijos sutarties nutraukimą turėjo būti išsiųstas atsakovei1 cesijos sutartyje nustatyta tvarka, yra pagrįstos. Sutartyje (VIII.7 punktas) ir susitarime (VI.7 punktas) įtvirtinta griežta pranešimų, susijusių su šių sandorių vykdymu, siuntimo bei įteikimo tvarka: „šalys bet kokius pranešimus pagal šią sutartį įteikia arba siunčia registruotu laišku šioje sutartyje nurodytais šalių adresais. Pranešimas laikomas tinkamai įteiktu: įteikiant asmeniškai – įteikimo momentu, jei siunčiama registruotu paštu – po 3 darbo dienų nuo išsiuntimo momento.“. Nurodo, jog ieškovės 2018 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. birželio 18 d. elektroniniuose laiškuose nebuvo būtinų pranešimui apie sutarties nutraukimą požymių, juose nebuvo nurodyta, dėl kokių priežasčių yra nutraukiama cesijos sutartis, nuo kada ji yra nutraukiama, o svarbiausia, juose taip pat buvo kviečiama ir tęsti sutartinius santykius, derėtis dėl cesijos sutarties pakeitimo, tolesnio prievolių vykdymo. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovių, tai patvirtina ir aplinkybės, kad net po pastarojo pranešimo išsiuntimo atsakovei1, ieškovė toliau domėjosi kaip vyksta bylos su UAB „Nobus LT“ eiga.
35. Atsakovės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo teisus, darydamas išvadą, kad ieškovės pranešimai apie sutarties nutraukimą gali būti laikomi nebent įspėjimais apie galimai numatomus veiksmus ir viena iš tai patvirtinančių aplinkybių yra tai, kad šie pranešimai nebuvo išsiųsti atsakovei1 cesijos sutartyje nustatyta tvarka.
36. Atsiliepime atsakovės nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad cesijos sutartis cesionieriui nesuteikia teisės be pakankamo ir teisėto pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, į tai, kad cedentas nepažeidė cesijos sutarties, bei į tai, kad cesionierius nesilaikė įstatyme ir sutartyje nustatytos pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo cedentui tvarkos, darytina išvada, kad cesijos sutartis nebuvo nutraukta, todėl ieškinio reikalavimas grąžinti pagal cesijos sutartį cesionieriaus sumokėtas sumas yra nepagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
37. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
38. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas ir visiškai tenkintas atsakovės1 priešieškinys.
39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 100- 823/2020, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, padaręs išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, netinkamai taikė ir aiškino vienašališką sutarties nutraukimą ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenustatė visų šiam klausimui tinkamai išspręsti svarbių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, t. y. apeliacinės instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino aplinkybių, susijusių su pagrindo ieškovei nutraukti sutartį egzistavimu. Kasacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, neturėjo apsiriboti konstatavimu, kad tokia ieškovės galimybė yra nustatyta sutartyje, o turėjo analizuoti ir vertinti, ar ieškovė nagrinėjamu atveju turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, įvertindamas tiek šalių argumentus, susijusius su atitinkamų sutarties nuostatų aiškinimu, tiek aplinkybes, susijusias su ieškovės intereso toliau vykdyti sutartį praradimu.
40. Taigi, šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas spręstinas atsižvelgiant, be kita ko, ir į aukščiau nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 pateiktus išaiškinimus ginčo klausimu.
41. Byloje nagrinėjamas šalių ginčas dėl ieškovės atlikto vienašališko sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vienašalis sutarties nutraukimas gali būti pripažintas teisėtu tik tada, kai: 1) atliktas esant tam teisėtam pagrindui; 2) laikantis nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).
42. Dėl antrosios sąlygos – ar ginčo atveju ieškovė laikėsi sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos – kasacinės instancijos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje sutartyje nustatyta vienašalio sutarties nutraukimo tvarka pažeista nebuvo, yra pagrįstos ir kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, kad ieškovė ginčo atveju laikėsi nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, yra nustatyta ir papildomai šiuo ginčo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.
43. Savo ruožtu, sprendžiant klausimą dėl pirmosios sąlygos, kuria remiantis vertinama, ar vienašalis sutarties nutraukimas teisėtas, (ne)buvimo, ginčo atveju svarbu įvertinti ir išanalizuoti, ar ieškovė nagrinėjamu atveju turėjo teisėtą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį.
44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 100- 823/2020 išaiškinta, jog vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad ne kiekvienas sutartyje nurodytas vienašališko nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014) .
45. Šiuo ginčo atveju šalys kiek skirtingai aiškina sutartyje nustatytus sutarties vienašalio nutraukimo pagrindus, t. y. atsakovė1 laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis sisteminiu sutarties nuostatų aiškinimu ir atsižvelgiant į šalių ketinimus, sutartis IV.3 punkto pagrindu ieškovės galėjo būti nutraukta tik esant esminiam sutarties pažeidimui, o esminiu sutarties pažeidimu pagal susitarimo III.2 punktą yra teismo proceso metu paaiškėjęs reikalavimo nepagrįstumas; tuo tarpu, ieškovė teigia, kad sutarties nutraukimo galimybė pagal IV.3 punktą sietina ne su sutarties pažeidimu, o su ieškovės galimybėmis realiai išsiieškoti skolą pagal perleidžiamą reikalavimą, kurios ieškovei galėjo paaiškėti tik po sutarties sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad nė viena iš šalių neteigia, jog sutarties nutraukimas pagal IV.3 punktą yra priklausomas išimtinai nuo ieškovės valios ir nesusijęs su jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių ieškovė galėtų būti laikoma teisėtai praradusia interesą toliau vykdyti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 100- 823/2020).
46. Pagal bylos medžiagą nustatyta, jog ginčo šalys buvo sudarę tiek sutartį, tiek susitarimą, kuris yra neatskiriama sutarties dalis (susitarimo VI.10 punktas). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimus, dėl kokių vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų ginčo šalys buvo susitarę bei ar šie pagrindai egzistavo ieškovės vienašalio sutarties nutraukimo momentu, sistemiškai turi būti aiškinamos tiek sutarties, tiek susitarimo nuostatos, šalių ketinimai šių sandorių sudarymo metu.
47. Nustatyta, jog vienašalio sutarties nutraukimo tvarką ir pagrindus ginčo šalys nustatė sutarties IV.2, IV.3 (šis punktas susitarimu buvo pakeistas), IV.4 punktuose. Sutarties IV.2 punktu ginčo šalys susitarė, kad „Sutartis gali būti nutraukta Šalių susitarimu arba vienašališkai – esant esminiam jos pažeidimui“ (ši sutarties nuostata išliko tokia pati ir susitarime). Tuo tarpu, sutarties IV.3 punkte šalys įtvirtino, jog „Naujasis kreditorius turi teisę iki antros Reikalavimo kainos išmokėjimo dalies nutraukti sutartį, taip grąžindamas Reikalavimą Kreditoriui ir reikalauti Kreditorių grąžinti sumokėtą avansą“ (ši nuostata susitarimu buvo pakeista, ją išdėstant taip „Naujasis kreditorius turi teisę iki paskutinės Reikalavimo kainos dalies išmokėjimo dienos nutraukti Sutartį, ir įpareigoti Kreditoriui grąžinti Naujojo kreditoriaus sumokėtą pirmą ir antrą įmoką į Naujojo kreditoriaus sąskaitą“). Savo ruožtu, sutarties IV.4 punktu buvo susitarta, kad „Naujajam kreditoriui nesilaikant šios Sutarties sąlygų ilgiau nei 5 (penkias) darbo dienas, Kreditorius įspėjęs Naująjį kreditorių prieš 3 (tris) darbo dienas, gali vienašališkai nutraukti šią Sutartį. Kreditorius privalo išsiųsti pranešimą apie Sutarties nutraukimą registruotu paštu Sutartyje nurodytu Naujojo kreditoriaus adresu. Kreditorius negali nutraukti Sutarties, jei Naujasis kreditorius per įspėjimui skirtą laiką pašalina Kreditoriaus įspėjime nurodytą pažeidimą“ (ši sutarties nuostata išliko tokia pati ir susitarime).
48. Sistemiškai aiškinant šias aukščiau nurodytas sutarties bei susitarimo nuostatas, darytina išvada, jog šalys sutartyje bei susitarime įtvirtino, jog vienašališkai sutartis tiek ieškovės kaip Naujojo kreditoriaus, tiek ir atsakovės1 kaip Kreditoriaus iniciatyva gali būti nutraukta esant esminiam jos pažeidimui (IV.2 punktas). Vertinant šią sutarties bei susitarimo nuostatą (IV.2 punktas) su sutarties nuostata, kurioje įtvirtinta būtent ieškovės teisė nutraukti sutartį, nustatyta, jog šalys šiuose punktuose konkrečiai nenurodė, kokių aplinkybių egzistavimas yra vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, sąlygojantis ieškovei kaip Naujajam kreditoriui teisę nutraukti vienašališkai sutartį sutarties IV.3 punkto pagrindu, tačiau, akivaizdu, jog vienašalis sutarties nutraukimas ieškovės iniciatyva šiuo atveju nebuvo susietas ir su kokiais nors atsakovės1 veiksmais, atsakovės1 sutarties pažeidimu. Savo ruožtu, tiek sisteminis sutarties bei susitarimo nuostatų aiškinimas, tiek ir iš byloje pateiktų įrodymų visumos nustatyti šalių ketinimai šių sandorių sudarymo metu leidžia spręsti, kad ieškovės teisė nutraukti vienašališkai sutartį buvo sąlygota aplinkybės, susijusios su galimybės išieškoti perimtą pagal sutartį skolą (ne)buvimu, ir šią išvadą pagrindžia toliau nurodytos kelios faktinės bylos aplinkybės:
48.1. Pirma, tiek sutartyje, tiek ir susitarime buvo įtvirtinta, jog ieškovė kainą už perleidžiamą jai reikalavimą turėjo mokėti dalimis, atitinkamai ieškovei suteikiant teisę iki paskutinės kainos dalies išmokėjimo dienos nutraukti vienašališkai sutartį. Taigi, tokio pobūdžio sutarties nuostatos patvirtina, jog šalys buvo suteikę ieškovei galimybę svarstyti tam tikrą laiką, ar tęsti sutartį ir sumokėti paskutinę įmoką, ar vis dėl to šią sutartį nutraukti.
48.2. Antra, išanalizavus byloje pateiktą ieškovės elektroninį laišką (2017 m. gegužės 18 d.), kuris buvo siunčiamas atsakovei1 jau po sutarties pasirašymo, matyti, jog ieškovė net ir po sutarties pasirašymo svarstė dėl tolimesnių sutartinių teisinių santykių tęstinumo arba nutraukimo, kadangi aiškinosi skolininko, į kurį perėmė reikalavimą, turtinę padėtį bei atitinkamai vertino galimybę realiai išieškoti skolą pagal perleidžiamą reikalavimą. Taigi, akivaizdu, jog ieškovei buvo svarbi aplinkybė dėl skolininko mokumo, t. y. galimybių realiai išieškoti skolą.
48.3. Trečia, byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė1 sutiko pasirašyti susitarimą, kuriuo, pažymėtina, buvo numatytas ilgesnis kainos už perleidžiamą reikalavimą sumokėjimo terminas (susitarimo II.1 punktas), pakeistas reikalavimo teisės įgijimo momentas (pagal sutarties I.5 punktą „Reikalavimo teisę Naujasis kreditorius įgyja nuo Sutarties pasirašymo dienos“, o tuo tarpu pagal susitarimo II.2 punktą „Reikalavimo teisę Naujasis kreditorius įgyja tą pačią dieną, kai Naujasis kreditorius perveda visą likusią Reikalavimo kainą“), sutiko pasirašyti laidavimo sutartį, liudija, jog atsakovė1 tokiais veiksmais taip pat siekė sudaryti sąlygas ieškovei svarstyti dėl tolimesnių teisinių santykių tęstinumo, atitinkamai ir susitarimu reikalavimo teisės perleidimo ieškovei momentą susiejant jau su galutiniu mokėjimu už perleidžiamą reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog labiau tikėtina, jog ginčo atveju sutarties nutraukimo galimybė pagal IV.3 punktą šalių buvo sietina su ieškovės galimybėmis realiai išieškoti skolą pagal perleidžiamą reikalavimą, kurios ieškovei galėjo paaiškėti tik po sutarties sudarymo, išsiaiškinus skolininko turtinę padėtį.
49. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju atsakovės1 poziciją, t. y. jog sutartis IV.3 punkto pagrindu ieškovės galėjo būti nutraukta tik esant esminiam sutarties pažeidimui, o esminiu sutarties pažeidimu pagal susitarimo III.2 punktą yra teismo proceso metu paaiškėjęs reikalavimo nepagrįstumas, vertina kaip nepagrįstą bei neatitinkančią byloje nustatytų šalių ketinimų sutarties sudarymo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog nuostata „Teismo proceso metu išaiškėjus, kad Reikalavimas pagal Sutartį yra nepagrįstas, Kreditorius privalo grąžinti Naujojo kreditoriaus atliktas įmokas/Reikalavimo kainą“ buvo įtvirtinta jau šalims sudarius susitarimą bei šia nuostata tik papildžius šalių sutartį. Be to, tokio pobūdžio nuostata iš esmės yra įtvirtintos teisinės pasekmės sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, kadangi reikalavimo pagal sutartį nepagrįstumas reiškia, jog ieškovei buvo perleistas reikalavimas, kurio atsakovė1 net neturi, ir kurį net draudžiama perleisti (Civilinio kodekso 6.102 straipsnio 1 dalis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė1 2017 m. gegužės 22 d. pareiškė ieškinį teisme dėl skolos iš skolininkės UAB „Nobus LT“ (civilinė byla Nr. e2-3645-779/2018) jos naudai priteisimo, kur skolininkė aiškiai nesutiko su pareikštu reikalavimu. Galiausiai minėtas ieškinys teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi paliktas nenagrinėtas, nes atsakovė1 nepašalino teismo nurodytų ieškinio trūkumų. Tokios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad ieškovė iš atsakovės1 sutartimi nusipirko galimai ginčijimą reikalavimo teisę ir kas neabejotinai turėjo įtakos ieškovės apsisprendimui nutraukti sutartį.
50. Pažymėtina ir ta aplinkybe, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi UAB „Nobus LT“ iškeldamas bankroto bylą (bylos Nr. eB2-1132-467/2020) nutartyje konstatavo, kad minėta įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais jau 2017 m., nes juos užbaigė nuostolingai. Todėl akivaizdu, kad ieškovė vertindama realias galimybes išieškoti nusipirktą skolą, vertino UAB „Nobus LT“ finansinius sunkumus. Atsiradus šioms sąlygoms nors ir nesant atsakovės1 kaltės ieškovė prarado interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis.
51. Taigi, įvertinus tiek jau aptartą ieškovės elektroninį laišką (2017 m. gegužės 18 d.), tiek ir byloje esantį ieškovės 2017 m. birželio 18 d. elektroninį laišką, kuriame ieškovė dar kartą pažymėjo, kad siekiant pratęsti sutartinius teisinius santykius, turėtų būti dar kartą atidėti tolimesni mokėjimai bei sandorio užbaigimas iki areštų įgyvendinimo ir įmonės turto nustatymo, bei 49 ir 50 punktuose nurodytas faktines aplinkybes, akivaizdu, jog vienašalio sutarties nutraukimo momentu ieškovė buvo praradusi interesą toliau tęsti sutartinius teisinius santykius būtent dėl nustatytų po sutarties sudarymo aplinkybių, susijusių su skolininko turtine padėtimi, egzistuojančiu galimybės išieškoti skolą apsunkinimu. Šis nustatytas ieškovės faktas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai leido ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį sutarties IV.3 punkto pagrindu.
52. Taigi, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovė sutartį nutraukė esant teisėtam pagrindui ir sutartyje nustatyta tvarka, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė ir tenkino priešieškinį.
53. Bylos duomenimis, iš viso ieškovė atsakovei yra pervedusi 7 995,86 Eur. Taigi, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovė sutartį vienašališkai nutraukė joje nustatytais pagrindais bei tvarka, pagal susitarimo IV.3 punktą ieškovė įgijo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą avansą, t. y. sumokėtą pirmą ir antrą įmoką, bei pagal susitarimo III.1 punktą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį bei išlaidas advokato pagalbai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokiu būdu ieškovės reikalavimas dėl jos sumokėtų sumų priteisimo tenkinamas ir iš atsakovių ieškovės naudai priteistina 7 995,86 Eur. Pažymėtina, kad atsakovių atsakomybė šiuo atveju yra solidari, nes atsakovė UAB „Leidybos grupė“ pagal 2017 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartį, ieškovei nutraukus sutartį, įsipareigojo vykdyti Pradinio kreditoriaus (šiuo atveju UAB „Gorunta“) mokestinius įsipareigojimus ieškovei.
54. Ieškovė taip pat prašo priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas, kurios ieškinio surašymo dienai sudaro 352,25 Eur sumą, skaičiuojant nuo kiekvienos laiku negrąžintos sumos, skaičiuojant nuo susitarimo nutraukimo dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 19 d. iki šio ieškinio surašymo dienos; taip pat prašo priteisti procesines palūkanas. Taigi, patenkinus reikalavimą dėl ieškovės sumokėtų sumų grąžinimo, tenkinamas kaip pagrįstas ir reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir iš atsakovių solidariai priteistina 352,25 Eur palūkanų bei 6 proc. metinės procesinės palūkanos už priteistą 7 995,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
55. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 straipsniu, 98 straipsniu ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Gorunta“ priteistina 375 Eur ir iš atsakovės UAB „Leidybos grupė“ 75 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
56. Patenkinus ieškovės ieškinį ir konstatavus, jog šalių sutartis buvo ieškovės nutraukta teisėtai, atsakovės priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas.
57. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidų – 800 Eur išlaidų advokato pagalbai ir 321 Eur žyminio mokesčio. Bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme ieškovė turėjo iš viso 1 200 Eur išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Patenkinus apeliacinį skundą, pagal Civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsnius ieškovės naudai iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose – 2 321 Eur.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r ė :
ieškovės UAB „IG projektai“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės UAB „IG projektai“ ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovės UAB „IG projektai“ (į. k. 301635895) naudai solidariai iš atsakovių UAB „Gorunta“ (į. k. 302848469) ir UAB Leidybos grupė (į. k. 302576784) 7 995,86 Eur sumokėtų įmokų, 352,25 Eur palūkanų bei 6 proc. metinės procesinės palūkanas už priteistą sumą 7 995,86 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti ieškovės UAB „IG projektai“ (į. k. 301635895) naudai lygiomis dalimis iš atsakovių UAB „Gorunta“ (į. k. 302848469) ir UAB Leidybos grupė (į. k. 302576784) 262,21 Eur žyminio mokesčio, t. y. po 131,10 Eur iš kiekvieno.
Priteisti ieškovės UAB „IG projektai“ (į. k. 301635895) naudai iš atsakovės UAB „Gorunta“ (į. k. 302848469) 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovės UAB „IG projektai“ (į. k. 301635895) naudai iš atsakovės UAB Leidybos grupė (į. k. 302576784) 75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Atsakovės UAB „Gorunta“ priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovės UAB „IG projektai“ (į. k. 301635895) naudai lygiomis dalimis iš atsakovių UAB „Gorunta“ (į. k. 302848469) ir UAB Leidybos grupė (į. k. 302576784) 2 321 Eur, t. y. po 1 160,50 Eur iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė