Baudž. byla Nr. 1-127-50/2007
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 18 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininko Juozapo Surblio,
teisėjų Daliaus Jocio ir Stasio Valužio,
sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,
dalyvaujant prokurorui Edvardui Staponkui,
gynėjui advokatui Mariui Griciui,
nukentėjusiajai V. S.,
teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
M. K., gimęs (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apygardos teismo 1998 m. spalio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. vasario 9 d. nuosprendžiais pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 295 str. 1 d. bei 310 str. 6 d. ir paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė bei 4 800 Lt dydžio bauda, iš laisvės atėmimo vietos paleistas lygtinai 2000 m. spalio 26 d., Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. ir paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas vieneriems metams, teistumai išnykę, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p. (Įstatymo 2000-09-26 red.).
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
2007 m. gegužės 8 d., apie 17 val., kaltinamasis (duomenys neskelbtini), J. K. priklausančio namo virtuvėje dėl kilusio asmeninio pobūdžio konflikto tyčia nužudė nukentėjusįjį G. V., vartodamas prieš jį intensyvaus masto smurtą – iš pradžių suduodamas smūgius kumščiais, po to nukentėjusiajam nukritus nuo fotelio, ant kurio sėdėjo, ant grindų, spardydamas kojomis ir pataikydamas į įvairias kūno vietas, padarė daugybinius kūno sužalojimus – odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, kairės ausies kaušelyje ir kairėje smilkinio pusėje, poodines kraujosruvas nosyje, lūpose, dešinės akies viršutiniame voke, ant dešiniojo antakio, paakio, skruosto, žando bei smilkinio, kairiojo žando ir pažandės, ant kairiojo peties, kraujosruvas dešinės akies obuolio jungtinėje, lūpų gleivinėse, galvos minkštuosiuose audiniuose – dešinio smilkinio, kairiosios pakaušio pusės bei kairiojo smilkinio dalyse, kairiajame smilkinio raumenyje, poodines kraujosruvas ant rankų ir kojų, krūtinės ląstos bei ant kairiojo klubo kaulo sparno, dešiniųjų septinto – devinto šonkaulių lūžius pažeidžiant kepenų dešiniąją skiltį, tai, įvykus besikomplikuojančiam vidiniam nukraujavimui į pilvo plėvės ertmę, šokui po nukraujavimo bei nedideliam galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui, lėmė nukentėjusiojo mirtį tą pačią dieną, apie 19 val.
Kaltinamasis M. K. dėl tyčinio nužudymo kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad tą dieną, kai atsitiko įvykis, nukentėjusysis girtavo su jo motina. Apytikriai apie vidurdienį įėjęs į virtuvę pamatė ant fotelio sėdintį ir berūkantį nukentėjusįjį. Kadangi nukentėjusysis berūkydamas jau anksčiau buvo uždegęs baldus, dėl to supykęs ir ėmęs purtyti nukentėjusįjį, kelis kartus delnu sudavęs per veidą, o po to spyręs į šoną. Kadangi nukentėjusysis gulėjęs ant grindų ir nesikėlęs, jį užklojęs antklode, tačiau tą pačią dieną, po šiek tiek laiko, pastebėjo, jog nukentėjusysis yra nebegyvas.
Iš 2007 m. gegužės 8 d. 21 val. 45 min. surašyto įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini), esančio J. K. namo virtuvėje buvo rastas G. V. lavonas.
Iš 2007 m. gegužės 9 d. atlikto teismo medicinos specialisto tyrimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) gimęs G. V. mirė tų pačių metų gegužės 8 d., apie 16-20 val., dėl vidinio kraujavimo į pilvo plėvės ertmę pažeidus dešinės kepenų skilties audinį, sulaužius dešinės pusės VII, VIII ir IX šonkaulius. Tokie sužalojimai konstatuojami kaip sunkūs ir pavojingi gyvybei kaip reiškiniai, lėmę nukentėjusiojo mirtį.
Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme nustatyti duomenys iš kaltinamojo parodymų turinio, įvykio vietos apžiūros protokolo, medicinos specialisto išvados leidžia daryti išvadą apie kaltinamojo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme nužudant kitą žmogų.
Be paminėtų duomenų šaltinių kaltinamojo dalyvavimą nurodytos nusikalstamos veikos padaryme patvirtina kitų asmenų parodymai: liudytoja J. K., kaltinamojo motina, parodė, kad tą dieną ji savo namų virtuvėje girtavo su broliu G. V., po to į namus iš kažkur grįžęs sūnus M. K., kuris G. V. ranka sudavęs į veidą. Ant grindų nugriuvusį G. V. užkloję antklode ir palikę gulėti, o vėliau pastebėję, jog G. V. miręs.
Liudytojai R. V. ir V. S. parodė, kad tos dienos vakare kaltinamasis, jų kaimynas, pasakęs, jog mirė G. V., prašė pagalbos – nukentėjusįjį pakelti nuo grindų ir paguldyti ant sofos, taip pat iškviesti laidojimo paslaugų tarnybą.
Kaip minėta, sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės, konkrečiai, jo kaltės, klausimus esminę reikšmę turi su įvykio vieta ir laiku susiję duomenys. Nors iš dalies šių duomenų turinys, patvirtinantis veikos objektyviąją pusę, yra prieštaringas, tačiau kaltinimas dėl kito žmogaus nužudymo yra pagrįstas. Kaltinamasis nuosekliai ir logiškai pripažįsta, kad jo veiksmų, susijusių su smurtu prieš nukentėjusįjį, motyvas buvo apibrėžtas pykčiu ir kerštu už tai, kad nukentėjusysis rūkydamas padarydavo žalą – sugadindavo baldus. Todėl smurto veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jie patvirtina kaltinamojo padarytų veiksmų subjektyviuosius požymius. Šių požymių konkretesnė išraiška atspindėta ir tuose objektyviuosiuose požymiuose, kurie nurodyti medicinos specialisto išvadoje dėl to, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo mušamas intensyviai, kad be tų smurto veiksmų, kurie sudaro nužudymo esmę, nukentėjusiajam buvo padaryti dar trisdešimt aštuoni trauminiai poveikiai – apie trylika smūgių į galvą, aštuoni – į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip trys – į kairįjį petį, penki – į dešinę ranką, keturi – kairiąją ranką ir kitur. Nors, kaip teigiama išvadoje, šie sužalojimai nelėmė nukentėjusiojo mirties ir jie atitiko nežymius sveikatos sutrikdymus, tačiau visi sužalojimai kartu parodo kaltinamojo veiksmų esmę – tyčinį nužudymą esant netiesioginei tyčiai kaip kaltės formai. Nors pats kaltinamasis pripažįsta tik palyginti nedidelę šiuo nuosprendžiu nustatomų smurto veiksmų dalį, tačiau nuosprendžiu apibrėžiama padarytų veiksmų apimtis patvirtinama medicinos specialisto išvada, kurioje išsamiai nurodyti sužalojimai, padaryti nagrinėjamo įvykio metu. Kitaip vertinti medicinos specialisto išvadų jokių priežasčių nėra, nes smurtinio pobūdžio kontaktai įvykio metu buvo tik tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, kas nors kitas tuo metu smurtauti prieš nukentėjusįjį negalėjo. Beje, nukentėjusiojo mirties priežastys dar kartą patikrintos teisiamajame posėdyje apklausus kitą medicinos specialistą, kompetentingą mirties priežastims nustatyti. Kita vertus, medicinos tyrimo duomenys sutampa su kaltinamojo parodymų turiniu apie tai, kad jis apavu (nors ir nenustatyta, kokiu) apauta koja spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į šoną. Medicinos specialisto išvadoje patvirtinta, kad smurtas, dėl ko mirė nukentėjusysis, galėjo pasireikšti „ne mažiau kaip vienu smūgiu“ ir minimas sužalojimas nebūdingas griuvimui, kritimui ar atsitrenkimui į kietą daiktą. Tačiau pavartoto smurto apimtis rodo, jog kaltinamojo padarytų veiksmų, iš jų ir lėmusių nukentėjusiojo mirtį, esmė negali būti siejama su atsitiktinai kilusiomis pasekmėmis, su smurto pavojingumo nesuvokimu ar pagaliau su nusikalstamu pasitikėjimu arba nerūpestingumu, nes remiantis teismo medicinos specialistų išvadomis, nuosprendžiu nustatoma, kad įvykio vietoje ir nurodytu laiku kaltinamojo pavartotas smurtas buvo siejamas su ne mažiau kaip trisdešimt devyniais suduotais smūgiais nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, nors gyvybės atėmimą lėmė gyvybei pavojingas smūgis į nukentėjusiojo dešinįjį šoną. Kaip minėta, šį nusikaltimo objektyviąją pusę sudarantį veiksmą kaltinamasis pripažįsta, todėl konstatuotina, kad kiti nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarantys veiksmai, nors ir nebuvo susiję su sunkių ir gyvybei pavojingų padarinių atsiradimu, tačiau jų visuma atspindi padarytos veikos subjektyviuosius požymius, kurie savaime apibrėžia veikos subjektyviąją pusę darant nusikaltimą esant netiesioginei tyčiai, nes, įvertinus padarytų veiksmų turinį, matyti, kad kaltinamasis, vartodamas intensyvaus pobūdžio smurtą, suvokė daromų veiksmų pavojingumą, suprato, kad dėl tokių veiksmų gali būti atimta gyvybė kitam žmogui ir nors jis pats to tiesiogiai nenorėjo, tačiau, kaip apibrėžia baudžiamasis įstatymas, sąmoningai leido atsirasti visuomenei pavojingiems padariniams.
Todėl kaltinamojo veika nurodytu laiku ir nurodytoje įvykio vietoje nužudžius kitą žmogų kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. (Įstatymo 2000-09-26 red.).
Kaltinamai dėl nužudymo esant sunkinančioms aplinkybėms – dėl žmogaus bejėgiškos būklės ir dėl nužudymo itin žiauriai – atmestini kaip neturintys realaus pagrindimo.
Iš tikrųjų, faktiniai duomenys patvirtina, kad tuo metu, kada buvo vartojamas smurtas prieš nukentėjusįjį, jis buvo labai neblaivus. Tačiau didelis apsvaigimas nuo alkoholio teisės prasme savaime negali būti pripažįstama kaip asmens bejėgiška būklė. Faktiniai duomenys rodo, jog įvykio metu nukentėjusysis su J. K. gėrė alkoholinius gėrimus, aplinką suvokė tiek, kiek pajėgė, nes, kaip aiškina kaltinamasis, nukentėjusysis netgi rūkė. Smurtas prieš itin apgirtusį asmenį neturi būti vertinamas kaip smurtas prieš bejėgiškos būklės žmogų ir subjektyvaus suvokimo prasme: kaltinamasis turėjo suprasti nukentėjusiojo bejėgišką būklę, o dėl to konkrečių duomenų nėra. Iš bylos žinoma, kad tuo laikotarpiu (ne tik įvykio dieną) namuose, kur gyveno įvykio dalyviai, buvo nuolatos girtaujama, konfliktuojama, pretekstai muštynėms ir kivirčams galėjo kilti bet kuriuo metu, todėl vieną iš daugelio nukentėjusiojo apsvaigimo nuo alkoholio momentų nėra priežastis, kad tai būtų galima laikyti realiu buvimu bejėgiškos būklės.
Prokuroro pateiktas kaltinimas grindžiamas tik objektyviaisiais požymiais, kurie atspindi faktus įvykio metu – nukentėjusiojo stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, sėdėjimas ant sofos, jo nubloškimas ant grindų. Stipraus smurto proveržis iš kaltinamojo pusės neatspindi veikos kvalifikavimo subjektyviųjų požymių: apskritai nužudymas, kaip labai sunkus nusikaltimas, paprastai yra siejamas su didesne smurto agresija. Iš bylos matyti, kad įvykis kilo staiga, nusikalstamos veikos motyvas atsirado taip pat staiga, todėl nėra priežasčių manyti, kad kaltinamasis savo veiksmų motyvą siejo su nukentėjusiojo bejėgiška būkle.
Be to, kaip minėta, kaltinamojo veiksmai siejami su kaltinimu dėl nužudymo itin žiauriai. Šis kaltinimas grindžiamas konkrečių – objektyvų pobūdį turinčių – duomenų vertinimu. Medicinos tyrimo išvadoje teigiama apie daugybę - vos ne keturiasdešimt – trauminių kontaktų ant nukentėjusiojo kūno, iš ko galima daryti išvadą, kad kaltinamasis, mušdamas nukentėjusįjį, sudavė maždaug tiek pat smūgių į įvairias kūno vietas. Pažymėtina tai, kad medicinos specialistai konstatavo, jog dėl didelio girtumo nukentėjusysis didelių kančių ir skausmo nepatyrė. Sprendžiant šią problemą teisės prasme pažymėtina, kad žmogaus nužudymas itin žiauriai yra santykio tarp nustatytų faktų ir pačios teisės vertinimas: vien faktas, kad nukentėjusiajam buvo suduota daugybė smūgių, nėra dar pagrindas apibrėžti kaip nužudymą itin žiauriai. Toks faktas turi būti apibrėžtas kitais nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmų objektyviaisiais bei iš dalies ir subjektyviaisiais požymiais. Remiantis kaltinamojo, iš dalies ir J. K., parodymų turiniu, matyti, kad smurto veiksmai prieš nukentėjusįjį tęsėsi palyginti neilgai, nukentėjusysis buvo nublokštas ant grindų, kur neteko sąmonės ir netrukus mirė. Todėl palyginti trumpas smurto vartojimo laikas, greitai įvykusi nukentėjusiojo mirtis, nors ir daugybės, bet šiaip gyvybei svarbios reikšmės neturinčių smūgių sudavimas nesudaro reikiamo teisinio pagrindo nusikaltimą kvalifikuoti kaip kito žmogaus nužudymą itin žiauriai.
Kaltinimo dalis, pripažintina nepagrįsta
Kaltinamajame akte nurodyta, kad kaltinamasis dar padarė veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.: 2004 m. birželio 26 d. tame pačiame name dėl tarpusavio nesutarimų padarė nežymų sveikatos sutrikdymą tam pačiam nukentėjusiajam G. V. suduodamas smūgį kumščiu ir įspirdamas koja į galvą, padarydamas galvos ir veido sumušimą ir poodines kraujosruvas, minkštųjų audinių paburkimą dešinės akies vokuose, dešiniajame skruoste, kraujo išsiliejimą po akies jungine, galvos smegenų sukrėtimą.
Kaltinamas dar tuo, kad 2007 m. balandžio 27 d. – gegužės 2 d. laikotarpiu tame pačiame name vėl mušė G. V. – smogė kumščiais ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas apie dešimt kartų, padarė poodines kraujosruvas ant kairiojo peties, žastų ir kairiosios šlaunies.
Kaltinamasis M. K. dėl pirmojo kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusiojo jis tuo metu nemušė ir nežino, kas jį sužalojo.
Byloje yra teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad nurodytu laiku, galbūt 2004 m. birželio 26 d. vakare, nukentėjusiajam G. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – galvos ir veido sumušimas ir poodinės kraujosruvos, kraujo išsiliejimas, galvos smegenų sukrėtimas.
Liudytoja V. S., buvusi nukentėjusiojo sugyventinė, parodė, kad tuo laiku G. V. dėl sužalojimų buvo gydomas ligoninėje, o grįžęs iš jos pasakojęs, jog sužalojimus padarė M. K..
Šios liudytojos parodymai yra vieninteliai parodymai, galintys patvirtinti kaltinamojo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Beje, šių parodymų turinys, anot liudytojos, yra perteiktas iš kito asmens – nukentėjusiojo – pasakojimo, kurio turinio šiuo metu patikrinti galimybių nebėra. Atsižvelgtina, kad nagrinėjamas įvykis atsitiko prieš trejus metus, teisėsaugos institucijose fiksuotas jis nebuvo. Todėl šiuo metu, esant vienintelio asmens liudijimams, nėra pakankamo pagrindo kaltinamąjį pripažinti kaltu dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo.
Dėl kito kaltinimo kaltinamasis iš dalies prisipažino, paaiškindamas, kad kažkada, tiksliai neprisimenąs, tarp jo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas dėl rūkymo namo viduje. Atėmus cigaretę iš nukentėjusiojo šis puolęs su peiliu, todėl nukentėjusiajam smogęs.
Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad dar iki tol, kol mirtinai buvo sumuštas nukentėjusysis, jam buvo padaryti kiti nežymūs sužalojimai: t.y. 6-10 dienų laikotarpiu iki mirties buvo padaryta apie 10 trauminių poveikių – poodinės kraujosruvos ant kairio peties, žastuose, ant kairiosios šlaunies. Kaip teigia specialistas, šie sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei ar sveikatai. Tačiau ar šie sužalojimai buvo padaryti kaltinamajame akte nurodytu laiku ir ar tuos sužalojimus padarė kaltinamasis, yra tik spėjimai, nes kaltinamajame akte nurodytas įvykio atsitikimo laikas yra pernelyg ištęstas, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto esmės. Medicinos specialisto išvadoje nurodyti duomenys yra tik objektyvaus (faktų) pobūdžio, kaltinamojo nekonkretus paaiškinimas šių faktų esmės visapusiškai nepatvirtina, ypač dėl įvykio laiko. Iš bylos matyti, todėl neatmestina, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis, būdami girti, nuolatos konfliktuodavo, vartojo fizinius veiksmus vienas prieš kitą. Tačiau į bylą nesurinkta tokių duomenų, kurie akivaizdžiai kaip įrodymai patvirtintų kaltinamojo dalyvavimą konkrečios nusikalstamos veikos padaryme.
Bausmės skyrimo, civilinio ieškinio klausimai
Skiriant bausmę kaltinamajam, pažymėtini bendrieji jos skyrimo pagrindai: kaltinamasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, tai lemia nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Kaltinamojo asmens charakteristika yra neigiama: girtaujantis, nepadedantis išlaikyti savo vaikų, nepritampantis prie normalaus gyvenimo visuomenėje. Tokios aplinkybės atspindėtos ne tik savivaldos pareigūno charakteristikoje, jos akivaizdžiai matosi ir iš byloje nagrinėjamų duomenų.
Atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra. Nors kaltinamajame akte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, tačiau nepaisant to, kad nusikaltimą kaltinamasis padarė dėl girtavimo, tačiau iš konkrečių įvykio aplinkybių negalima spręsti, ar nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis buvo neblaivus: pats kaltinamasis neigia, jog tuo metu buvo neblaivus, kitokių duomenų apie tai nėra. Griežtesnės laisvės atėmimo bausmės paskyrimą lemia bendrųjų bausmės paskyrimo pagrindų kontekstas, kuris, kaip minėta, siejamas su veikos pavojingumu, kaltės forma, kaltininko asmenybe.
Nukentėjusioji V. S. prašo iš kaltinamojo priteisti 115 000 Lt civilinį ieškinį, kurį sudaro 100 000 Lt neturtinės ir 15 000 Lt turtinės žalos atlyginimas.
Turtinės žalos atlyginimas grindžiamas tuo, kad po sugyventinio mirties ji neteko materialinės paramos. Nukentėjusysis, kuris buvo jos nepilnamečių vaikų tėvas, padėdavo apdirbti ūkio darbus, todėl tokia parama materialiai vertintina po 100 Lt per mėnesį. Kadangi jauniausiajam vaikui iki pilnametystės dar yra 11 metų, todėl bendras netektos paramos įvertinimas ir sudaro 15 000 Lt.
Šis nukentėjusiosios ieškinys atmestinas kaip nekonkretus, kaip neturintis materialaus pagrindimo: turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, teisėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.249 str.). Apie tiesioginių nuostolių buvimą apskritai jokių duomenų byloje nėra. Tariamos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nukentėjusysis nebūtų miręs, grindžiamos tik samprotavimais, kurie neturi konkrečios objektyvios išraiškos. Darbo, kurį nukentėjusysis, būdamas gyvas, būtų padaręs, kaina, negali būti vertinama kaip negautos ar prarastos pajamos. Ieškinys dėl neturtinės žalos pagrįstas iš dalies: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Civilinio kodekso 6.250 str.). Kai kuriuos šio įstatymo dispozicijos požymius nurodo nukentėjusioji, konkrečiau teigdama, kad tėvo netektis sujaukė vaikų dvasinį gyvenimą. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis buvo trijų nepilnamečių vaikų tėvas. Savaime suprantama, kad tėvo netektis sukėlė vaikams dvasinius išgyvenimus. Tačiau apibrėžiant neturtinės žalos dydį, plačiau vertintinos socialinės ir sociologinės aplinkybės, kurios lėmė gyvenimo įvykį, dėl kurio kilo neturtinės žalos atsiradimas: bylos aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo gyvenimo būdas taip pat turėjo dėsningos reikšmės įvykiui kilti, byloje yra duomenų, kad jis nesirūpino kitu savo vaiku. Nusikalstama veika buvo padaryta dėl abiejų – tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo – girtavimo, abu sukūrė asocialią aplinką. Todėl nukentėjusiojo, kaip tėvo, moralinė įtaka vaikams nebuvo tinkama, civilinio įstatymo dėl neturtinės žalos dispozicijoje nurodyti požymiai negali būti vertinami taip, kad būtų galima priteisti prašomo dydžio pinigų sumą. Todėl ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo mažintinas iki protingos, gyvenimo realybę atitinkančios, ribos.
Daiktai, kurie pridėti prie bylos, sunaikintini.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 297-307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
M. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. (Įstatymo 2000-09-26 red.), ir paskirti vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2007 m. gegužės 9 d. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
M. K. išteisinti dėl dviejų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Civilinį ieškinį dėl 15 000 Lt dydžio turtinės žalos atmesti.
Priteisti iš M. K. 10 000 Lt V. S. neturtinei žalai atlyginti, 25 Lt 18 ct teismo išlaidų valstybei.
Daiktinius įrodymus – paklodę, užvalkalus ir kt. (b.l. 43) – sunaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo, nuteistajam nuo kopijos įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Apygardos teismą.
Kolegijos pirmininkas Juozapas Surblys
Teisėjai Dalius Jocys
Stasys Valužis