Civilinė byla Nr. 3K-3-6/2008 (S)
Procesinio sprendimo
kategorijos: 21.4.1.1; 35.1; 42.11.1; 42.6; 42.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Juozo Šerkšno,
sekretoriaujant
Nijolei Radevič,
dalyvaujant
kasatoriaus UAB „Reklamos laikraštis“ atstovui direktoriui V. R., advokatui Vygantui
Barkauskui ir atsakovų UAB „Vilniaus skelbimai“ ir UAB „Norekso valdos“ advokatei
Laurai Juozumaitei,
žodinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Reklamos laikraštis“ kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Reklamos
laikraštis“ ieškinį atsakovams UAB „Vilniaus skelbimai“, UAB „Norekso valdos“
dėl įsiskolinimo priteisimo bei sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2001 m. gegužės
1 d. bylos šalys sudarė sutartį dėl laikraščio „Reklama“ leidybinių teisių,
t.y. išimtinės teisės leisti bei platinti leidinį lietuvių, rusų ir kitomis
kalbomis, perdavimo UAB „Vilniaus skelbimai“. 2001 m. gegužės 3 d. garantiniu
raštu atsakovas UAB „Norekso valdos“ prisiėmė atsakomybę dėl UAB „Vilniaus
skelbimai“ įsipareigojimų ieškovui pagal nurodytą sutartį įvykdymo.
Nuo 2001 m.
gegužės iki 2005 m. vasario UAB „Vilniaus skelbimai“ netinkamai vykdė savo
pinigines prievoles UAB „Reklamos laikraštis“, nuolat vėluodavo mokėti periodines
įmokas ir nors 2003 m. gegužės 31 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2003 m. gruodžio
31 d. ir 2004 m. gruodžio 31 d. ieškovas ir atsakovas UAB „Vilniaus skelbimai“
pasirašė skolų suderinimo aktus, o 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 31
d., 2004 m. kovo 31 d., 2004 m. birželio 30 d., 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2004
m. gruodžio 31 d. – delspinigių iššifravimo aktus, tačiau sumokėjo ne visas
priklausančias mokėti pagal sutartį sumas.
2005 m. vasario
24 d. UAB „Vilniaus skelbimai“, remdamasi tuo, kad UAB „Reklamos laikraštis“ iš
esmės pažeidė sutartį, nes neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (t. y.
neperdavė leidinio prekių ženklo „Reklama“, nepakeitė savo bendrovės
pavadinimo, neperdavė leidinio tarptautinių standartinių seralinių numerių
(ISSN), taip pat teisės naudotis turimu EAN Lietuva BAR brūkšniniu kodu,
neperkėlė įsipareigojimų pagal galiojančias reklaminio ploto bei skelbimų
talpinimo leidinyje užsakymų sutartis, neperdavė pagal priėmimo-perdavimo aktą
sutarčių, užsakymų originalų), pranešė UAB „Reklamos laikraštis“ apie vienašališką
sutarties nutraukimą nuo 2005 m. kovo 25 d.
Ieškovo UAB
„Reklamos laikraštis“ teigimu, atsakovas sutartį nutraukė neteisėtai, todėl
prašė teismo:
1) pripažinti
negaliojančiu UAB „Reklamos laikraštis“ ir UAB „Vilniaus skelbimai“ 2001 m.
gegužės 1 d. sutarties vienašališką nutraukimą 2005 m. vasario 24 d. atsakovo
pranešimu;
2) priteisti
iš atsakovo UAB „Vilniaus skelbimai, o nesant galimybės - iš atsakovo UAB
„Norekso valdos“ – 54 750 Lt skolą, 58 868,86Lt delspinigių ir 6 proc. metinių
palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo
dienos.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino negaliojančiu ginčo sutarties
nutraukimą vienašališku UAB ‚,Vilniaus skelbimai“ 2005 m. vasario 24 d. pranešimu;
priteisė iš UAB „Vilniaus skelbimai“, o subsidiariai - iš atsakovo UAB „Norekso
valdos“ ieškovui 54 750 Lt skolą, 19 622,95 Lt delspinigių, 2231,19 Lt
sumokėto žyminio mokesčio ir 5900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 6
proc. metinių palūkanų priteistos skolos sumos nuo 2005 m. gegužės 16 d. iki
teismo sprendimo įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad vienašališkai
sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba šalių susitarime numatytais
atvejais. Ginčo šalys tokių atvejų sutartyje nenumatė, todėl, vienašališkai
nutraukiant sutartį įstatymo (CK 6.217 straipsnio) pagrindu, būtina konstatuoti
esminį sutarties pažeidimą. Teismas, nustatęs, kad atsakovas UAB „Vilniaus
skelbimai“ nuo 2001 m. gegužės mėnesio leido ir platino laikraštį „Reklama“, gavo
pajamas iš šios veiklos, padarė išvadą, kad iš esmės atsakovas gavo tai, ko
tikėjosi gauti sudarydamas ir vykdydamas ginčo sutartį, t.y. leidybines teises.
Be to, UAB „Vilniaus skelbimai“ lūkesčių patenkinimo patvirtinimu teismas laikė
ir tai, kad atsakovas mokėjo sutartimi sutartus delspinigius, pasirašinėjo
skolos ir delspinigių suderinimo aktus, nereikalavo atlyginti dėl netinkamo
sutarties vykdymo atsiradusių nuostolių. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovo
padaryti sutarties pažeidimai nėra esminiai, tad nebuvo pagrindo atsakovui
vienašališkai nutraukti sutartį, nes net ir ieškovui neįvykdžius dalies sutartinių
įsipareigojimų, atsakovas UAB „Vilniaus skelbimai“ gavo tai, ką tikėjosi gauti
pagal sutartį. Nustatęs, kad atsakovas UAB „Vilniaus skelbimai“ savo prievolę
pagal sutartį ieškovui iš dalies įvykdė bei kad delspinigiai yra aiškiai per
dideli, nes yra didesni nei reikalaujama priteisti skola, teismas iš atsakovo
priteistinus delspinigius mažino tris kartus. Sutrumpinto šešių mėnesių
ieškinio senaties termino reikalavimui dėl delspinigių teismas netaikė,
nurodęs, kad atsakovo UAB „Vilniaus skelbimai“ pasirašyti delspinigių
iššifravimo (suderinimo) aktai bei skolų suderinimo aktai rodo, kad jis
pripažįsta prievolę, todėl teismas taikė bendrąjį CK 1.125 straipsnyje
nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamos bylos
atveju nebuvo pasibaigęs.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus kolegija 2007 m.
birželio 12 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimą: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu
vienašališkas ginčo sutarties nutraukimas ir priteista skola bei netesybos;
šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko
nepakeistą.
Kolegija pabrėžė,
kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, ir nurodė, kad, ieškovui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, t. y.
neperdavus privalomų leidinio rekvizitų (prekės ženklo, leidinio ISSN,
asociacijos EAN BAR brūkšninio kodo, kitų duomenų, reikšmingų leidinio
išleidimui ir platinimui, nepakeitus turėto bendrovės pavadinimo), buvo
pažeista atsakovo išimtinė teisė leisti ginčo sutartyje nurodytą laikraštį, dėl
ko atsakovas negavo to, ko tikėjosi iš sutarties (t. y. išimtinių leidybos
teisių), ir turėjo pagrindą sutarties pažeidimą pripažinti esminiu bei
vienašališkai nutraukti nurodytą sutartį.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas
UAB „Reklamos laikraštis“ prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. birželio 12 d.
nutartį ir šia nutartimi panaikintą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimo dalį palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos
bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl sutarties pažeidimų vertinimo esminiais
pažeidimais kaip pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį; taip pat apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos
apibrėžiant apeliacijos ribas ir nustatant reikalavimus apeliacinės instancijos
teismo priimamam procesiniam dokumentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje J. Z. v UAB „Baldras“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-P-346/04; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje I.
S. v. AB „Turto bankas“, bylos Nr. 3K-3-137/2006, kt.).
2. Sprendžiant,
ar 2001 m. gegužės 1 d. sutarties pažeidimai yra esminiai, atsižvelgtina į
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004
m. birželio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje J.Z. v UAB „Baldras“
ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/04, kuriame nurodyti esminio sutarties pažeidimo
nustatymo kriterijai (ar griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminę
reikšmę, ar kitos šalies asmeniniai interesai dėl pažeidimo buvo iš esmės
suvaržyti; ar šalis gavo tai, ko pagrįstai tikėjosi gauti), kuriame nurodyta, jog
CK 6.217 straipsnyje 2 dalyje ir sutartyje įtvirtintais vienašalio nutraukimo
pagrindais negalima remtis tik kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį,
kad nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų
reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai
sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius
praradimus. Ieškovas UAB „Reklamos laikraštis“ atsakovui UAB „Vilniaus
skelbimai“ perleido išimtinę teisę leisti laikraštį „Reklama“, įskaitant
turtines teises į laikraščio pavadinimą, laikraščio maketą, puslapio
kompoziciją, grafinį apipavidalinimą, šiomis teisėmis atsakovas naudojosi savo
nuožiūra t. y. atsakovas gavo tai, ką tikėjosi gauti pagal sutartį. Atsakovas teigia,
kad jam nebuvo perduotas leidinio pavadinimas ir prekės ženklas, tačiau pagal
ginčo sutartį ieškovas nebuvo įsipareigojęs perduoti atsakovui Valstybiniame
patentų biure įregistruotą prekės ženklą, o neįregistruotą prekės ženklą
„Reklama“ atsakovas laisvai naudojo savo laikraščio leidybai. Leidinio
tarptautinio standartinio dokumento numerio (ISSN) ir asociacijos EAN
brūkšninio BAR kodo neperdavimas negali turėti tiesioginės įtakos galimybei
leisti ir platinti laikraštį (tai ir buvo nepertraukiamai daroma), todėl
nevertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Atsakovo direktoriaus
pasirašytas įsipareigojimas sumokėti visas skolas ir priklausančias įmokas
pagal sutartį patvirtina tai, kad atsakovas nelaikė sutarties vykdymo iš esmės
apsunkintu, kitaip nebūtų pasirašęs tokio įsipareigojimo po to, kai kasatorius
jau pažeidė sutartį.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai vertino kasatoriaus susirašinėjimą su AB
„Spauda“ ir UAB „Naujoji reklama“ dėl prekių ženklo „Reklama“ kaip prielaidą
kasatoriaus veiksmus, susijusius su šio ženklo perdavimu, pripažinti esminiu
sutarties pažeidimu, nes susirašinėjimas vyko 1997 m., t.y. prieš ginčo
sutarties pasirašymą, be to, peržengė apeliacinio skundo ribas, kadangi rėmėsi
šiomis nenurodytomis nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į apeliacinį
skundą aplinkybėmis priimdamas nutartį, o tai prieštarauja Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario
27 d. nutartyje civilinėje byloje I. S. v. AB „Turto bankas“, bylos Nr.
3k-3-137/2006, suformuluotai taisyklei, kad apeliacinės instancijos teismas
savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir
analizuoti tokių argumentų, kuriais nesiremiama apeliaciniame skunde.
4. Apeliacinės
instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio sprendimo, nenurodęs,
kodėl nesivadovavo kasatoriaus pateiktais įrodymais ir atsiliepimo į apeliacinį
skundą argumentais, kad atsakovas UAB „Vilniaus skelbimai“ po sutarties
sudarymo gavo didelę ekonominę naudą, tad toks apeliacinės instancijos teismo
sprendimas neatitiko CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatų, kartu pažeidė rungimosi
ir dispozityvumo principus, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje J. G. v. J. Š. ir kt., bylos Nr.
3k-3-429/2006, suformuluotą taisyklę, kad apeliacinės instancijos teismas savo
nutartyje ar sprendime turi apsvarstyti kiekvieną apeliacinio skundo faktinį ir
teisinį argumentą, o motyvuota nutartimi (sprendimu) galima pripažinti tik
tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek
teisiniai, apeliacinio skundo argumentai.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus skelbimai“ prašo skundą atmesti ir
palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodoma,
kad teismai nustatė ir įvertino sutarties pažeidimus pagal įstatyme nurodytus
kriterijus ir pagrįstai konstatavo, kad neįvykdytų įsipareigojimų apimtis ir
pobūdis nulėmė esminį kasatoriaus padarytą pažeidimą, dėl to atsakovas turėjo
pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Ginčo sutarties kontekste leidybinių
teisių perdavimas reiškia ne teisės išleisti konkretų leidinio egzempliorių
perdavimą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, o teisės būti
visuomenės informavimo priemonės leidėju pagal Visuomenės informavimo įstatymą
ir platinti tinkamai įregistruotą leidinį, turintį apsaugotą antraštę, leidybos
rinkos dalies perdavimą. Kasatorius, neturėdamas teisių, kurias įsipareigojo
perduoti, atsakovui neperdavė leidėjo teisių, todėl tokie pažeidimai laikytini
esminiais. UAB „Vilniaus skelbimai“ negavusi sutarto leidinio
prekės ženklo, leidinio ISSN, asociacijos EAN BAR brūkšninio kodų, ir kitų
duomenų, reikšmingų leidinio išleidimui ir platinimui, negavo teisės būti
leidinio leidėja, tad pati minėtus rekvizitus įsigijo, iš esmės sukūrusi naują
leidinį, todėl neatsirado pareigos mokėti sutarties kainą.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Norekso valdos“ prašo skundą atmesti ir palikti
galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neįvykdytų
įsipareigojimų apimtis ir pobūdis nulėmė esminį kasatoriaus padarytą pažeidimą,
dėl ko atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas patikrino apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio
sprendimo teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis žemesnės
instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai nagrinėjant bylą
kasacine tvarka analizuoti tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės
instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar
teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip
pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reguliuojančias proceso
teisės normas. Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai
nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas
kvalifikavo dėl skirtingo ginčo santykiui taikytinų teisės normų turinio
aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų
priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos
teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.
Teisėjų kolegija
taip pat pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia pačios bylos
šalys, todėl kasacinis teismas peržiūrėjo apskųstą žemesnės instancijos teismo
procesinį sprendimą neperžengdamas
kasaciniame skunde nurodytų dalyko ir pagrindo, taip pat atsiliepimų į kasacinį
skundą pagrindų.
Kasaciniame
skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio
sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą
vienašališkai nutraukti 2001 m. gegužės 1 d. sutartį dėl laikraščio „Reklama“ išimtinių
leidybinių teisių perleidimo pagal CK 6.217 straipsnį ieškovui iš esmės
pažeidus ginčo sutartį ir atsakovui negavus to, ko jis tikėjosi pagal sutartį,
teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimą dėl vienašališko
sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio prasme, atskirų sutarties sąlygų
reikšmės bei įstatyminių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar sutartis buvo
iš esmės pažeista, bylą nagrinėjantys teismai gali spręsti tik po to, kai tinkamai
kvalifikuojami ginčo šalių sutartiniai teisiniai santykiai, t. y. nustatomas šių
santykių (sutarties) rūšis, dalykas, prievolių pagal sutartį pobūdis, jų
tarpusavio ryšys ir priklausomybė, nes ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimas
yra teismo pareiga. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kasaciniu skundu
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą vertina, visų pirma, kvalifikuodama ginčo šalių teisinius santykius
pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgdama į CK
įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193-195 straipsniai).
Dėl ginčo
šalių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo
Įstatymo
nedraudžiama šalims sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių
elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Šalys gali sudaryti
sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims, t. y.
sudaryti mišriąją sutartį.
Nagrinėjamoje
byloje žemesnės instancijos teismai nustatė, kad 2001 m. gegužės 1 d. sutartimi
ginčo šalys susitarė dėl laikraščio „Reklama“ išimtinių leidybinių teisių
perleidimo atsakovui UAB „Vilniaus skelbimai“ (sutarties 1.2, 2.1 punktai, b. l.
18). Išimtines leidybines teises šalių sudarytos sutarties kontekste sudarė
ieškovo pareiga perduoti atsakovui ieškovo vardu turėtų ir jam, kaip leidėjui,
suteiktų teisių, garantuojančių jo išimtines teises leisti konkretų leidinį ir
užtikrinančių leidybinės veiklos teisėtumą, visumą: leidinio pavadinimą
ir prekių ženklą „Reklama“, atliekant visus veiksmus, reikalingus
įregistruojant jį atsakovo vardu, perduoti leidinio tarptautinių standartinių
seralinių numerius (ISSN), teisę naudotis turimu EAN Lietuva BAR brūkšniniu
kodu bei kitus duomenis, reikalingus teisėtam leidinio
„Reklama“, kaip visuomenės informacijos priemonės, išleidimui ir platinimui. Teisėjų
kolegija sutinka su apeliacinio teismo išvada, kad, vertinant, ar ieškovo
įsipareigojimo perleisti atsakovui leidinio „Reklama“ išimtines leidybines
teises tinkamas vykdymas turi esminę reikšmę, būtina atsižvelgti į tai, kad
pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalį tam, kad leidinys,
kaip visuomenės informavimo priemonė, veiktų teisėtai, kiekviename jo leidinyje
turi būti nurodytas tiražas, Lietuvos standarto nustatyti kiti leidybiniai
duomenys ir tarptautinis dokumento standarto numeris (VIĮ 36 straipsnis), ir
kad įstatymo nustatytų reikalavimų leidiniui nesilaikymas gali lemti visuomenės
informacijos leidėjo administracinę atsakomybę. Tai
reiškia, kad išimtinių leidybinių teisių perleidimas tinkamam ginčo sutarties
vykdymui turi esminę reikšmę, nes susijęs su atsakovo galimybe teisėtai leisti
ir platinti leidinį, užtikrinant ieškovo, kaip visuomenės informacijos leidėjo,
vykdytos veiklos tęstinumą, teisėtumą ir teisių apsaugą prieš trečiuosius
asmenis, t. y. užtikrinant atsakovui galimybę būti teisėtu visuomenės
informavimo priemonės leidėju ir platinti tinkamai įregistruotą leidinį,
turintį apsaugotą antraštę. Dėl to, priešingai, nei
sprendė pirmosios instancijos teismas ir teigia ieškovas, aplinkybė, jog atsakovas,
net ieškovui ir neįvykdžius pirmiau nurodytų įsipareigojimų, leido laikraštį
tuo pačiu, nors ir neįregistruotu pavadinimu, taip pat tai, kad nurodytas
išimtines teises po sutarties sudarymo atsakovas įgijo savo vardu ir sąskaita,
negali paneigti to, kad sudarytos sutarties kontekste išimtinių leidybinių
teisių perdavimas buvo viena iš esminių ieškovo prisiimtų prievolių, kurios
nevykdymas pagrįstai galėjo būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas
CK 6.217 straipsnio prasme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje teismai taip pat
nustatė, jog leidybinių teisių perleidimo sutartimi ginčo šalys įsipareigojo
perduoti ne tik išimtines leidybines teises, t. y. teises, suteikiančias
išimtinę teisę atsakovui teisėtai leisti laikraštį įregistruotu pavadinimu,
užtikrinančiu atsakovo teisių apsaugą prieš trečiuosius asmenis, bet ir perkelti
visus ieškovo įsipareigojimus pagal galiojančius reklaminio ploto skelbimų
talpinimo leidinyje užsakymo sutartis, perduoti telefono abonentinius numerius
bei atlikti kitus veiksmus, siekiant ne tik suteikti teisę atsakovui naudotis
laikraščio išimtinėmis leidybinėmis teisėmis, bet ir laikraščio leidybos verslo
perleidimą, perduodant ieškovo turėtos rinkos dalį atsakovui laikraščio leidybos
versle. Taigi, tiek ginčo šalių sudarytos sutarties turinys, tiek šios
sutarties šalių veiksmai, vykdant šią sutartį (pvz., tai, kad pas atsakovą
dirbo buvę ieškovo darbuotojai, laikraštis buvo leidžiamas tuo pačiu adresu,
telefono numeriu, elektroniniu paštu, ta pačia puslapių kompozicija, grafiniu
apipavidalinimu, maketu ir pan.) leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl
dviejų prievolių - ne tik dėl išimtinių leidybinių
teisių perleidimo, bet ir dėl verslo pardavimo, kuriuo ieškovas įsipareigojo
perduoti savo vykdytą leidybos verslą, o atsakovas, siekdamas perimti ieškovo
turėtos rinkos dalį reklamos leidinių versle, įsipareigojo už tai ieškovui
sumokėti sutartimi sulygtą kainą. Minėta, kad CK 6.156 straipsnio 3 dalyje
nurodyta, kad šalys gali sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių
elementų, t.y. mišriąją sutartį, kuriai taikomos teisės normos,
reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje,
atsižvelgiant į sutarties esmę, šalių ketinimus, taip pat įvertinant kitas
konkrečius atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB
„Serneta“, UAB „Acumen“, bylos Nr. 3K-3-621/2006).
Dėl prievolės
perleisti išimtines leidybines teises galiojimo
Šalių valios
autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose
teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant
pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt
servanda). Kita vertus, tiek sutartis, kaip jos šalių atitinkamų veiksmų
teisinis pagrindas, tiek iš jos tarp šalių kilę sutartiniai civiliniai
teisiniai santykiai turi atitikti civiliniame įstatyme esančių imperatyviųjų teisės
normų
(ius cogens) reikalavimus. Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos
susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali
savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai
tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios
teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka,
teisės principai. Pirma, tam, kad sutartis galiotų, šalys turi susitarti dėl
visų esminių jos sąlygų (CK 6.162 straipsnis). Antra, sutarties dalykas neturi
prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam,
kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio
3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš esminių
reikalavimų, kad prievolė galiotų, yra galimybė ją įvykdyti, t. y. ji inter
alia turi atitikti įmanomumo reikalavimą. Prievolės įmanomumas grindžiamas
protingumo principu, nes pripažįstama, jog galima įsipareigoti atlikti tik tai,
kas įmanoma. Tai reiškia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė
negalioja (impossibillium nula obligatio est).
Minėta, kad
šioje byloje teismai nustatė, jog ieškovas nevykdė savo prievolės perduoti
išimtines leidybines teises pagal sutartį, t. y. neperdavė prekių ženklo, leidinio
tarptautinių standartinių seralinių numerių (ISSN), teisės naudotis turimu EAN
Lietuva BAR brūkšniniu kodu, t.y. duomenų, reikalingų teisėtam leidinio „Reklama“, kaip visuomenės informacijos priemonės,
išleidimui ir platinimui. Byloje nustatyta, kad šių teisių ieškovas atsakovui
neperdavė ir negalėjo perduoti, nes pats jų neturėjo, t. y. nebuvo įregistravęs
prekių ženklo „Reklama“, nes šis neatitiko prekių ženklui keliamų reikalavimų
pagal įstatymą, taip pat neturėjo leidinio tarptautinių standartinių
seralinių numerių (ISSN) ir teisės naudotis turimu EAN Lietuva BAR brūkšniniu
kodu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėje galioja principas, jog
niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (nemo plus juris ad alium transferre potest quam in
se haberet), todėl tai, kad ieškovas sutartimi įsipareigojo
perduoti atsakovui teises, kurių pats neturėjo, leidžia
daryti išvadą, kad sutarties sudarymo metu sutarties dalykas neatitiko
įmanomumo reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai
prievolė neatitinka įmanomumo reikalavimo, t. y. jos neįmanoma įvykdyti jau
sutarties sudarymo metu, reiškia, kad tokia sutartimi pažeidžiamas teisės
imperatyvas, kuris nors nėra expresis verbis nustatytas įstatyme, bet
implicitiškai išvestinas iš prievolės esmės (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra
konstatavęs, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostata, jog niekinio sandorio
negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva (ex officio),
reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandoris, kuriuo remiasi viena šalių arba
abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio
reikalavimo ir nepareikšta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m.
gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis
prokuroras v. A. B. ir kt., Nr. 3K-3-1333/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis
civilinėje byloje 305-oji DNSB „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdybą, Nr.
3K-3-512/200; 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt–K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005; 2005 m. kovo 16
d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v.
S. T., B. K., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr.
3K-3-181/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J.
N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006 ir kt.). Dėl šių priežasčių teisėjų
kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nustatę, jog ieškovas
sutartimi prisiėmė prievoles, kurių įvykdyti negalėjo, turėjo ne vertinti, ar
ieškovo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymas gali būti pripažįstamas
esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą vienašališkai nutraukti
sutartį CK 6.217 straipsnio prasme, bet, vadovaudamiesi CK 1.78 straipsnio 5
dalimi, turėjo ex officio konstatuoti, kad ginčo šalių susitarimas dėl
išimtinių leidybinių teisių yra niekinis sandoris, nes prieštarauja imperatyviosioms
įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).
Pagal CK 1.78
straipsnio 1 dalį šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, ir toks sandoris
jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir
negali sukelti. Tai reiškia, kad sandoriai, prieštaraujantys imperatyviosioms
įstatymo normoms, yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali
sukelti jokių teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų
skirstomieji tinklai“, UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-416/2005).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad klausimą dėl esminio sutarties pažeidimo CK 6.217 straipsnio prasme
galima spręsti tik tada, jei prievolė buvo įmanoma įvykdyti sutarties sudarymo
metu, nes tais atvejais, kai jos neįmanoma įvykdyti sutarties sudarymo momentu,
ji laikoma neįvykdytina (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja,
kad nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas neturėjo
teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo
pagrįstumo CK 6.217 straipsnio prasme, nenustatęs prievolės pagal ginčo šalių
sutartį perleisti išimtines leidybines teises santykio su kita ginčo šalių
sudarytos sutarties prievole perleisti laikraščio „Reklama“ leidybos verslą bei
neišsprendęs klausimo dėl šių prievolių galiojimo.
Dėl prievolės
perleisti laikraščio „Reklama“ leidybos verslą galiojimo ir savarankiškumo nuo
prievolės perleisti išimtines leidybines teises
CK 1.96 straipsnyje
nustatyta, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo
sandorio dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs
sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.
Nagrinėjamos
bylos kontekste pripažinus, kad ginčo šalių sudarytos sutarties dalyką sudaro
dvi prievolės, t. y. išimtinių leidybinių teisių perleidimas ir leidinio
„Reklama“ leidybos verslo pardavimas, sprendžiant dėl likusios sutarties
dalies, kuria buvo siekiama perduoti reklamos laikraščio leidybos rinkos dalį,
būtina nustatyti, ar ginčo atveju buvo sudaryta vieninga sutartis ir
negaliojant vienai iš jos dalių turi būti laikoma, kad sutartis iš viso nebūtų
sudaryta, t.y. ar ginčo šalys sutartyje nustatė universaliąją arba jungtinę
prievolę, ar ginčo šalys susitarė dėl dviejų prievolių, kurios laikytinos
atskiromis ir savarankiškomis, kurių vienos negaliojimas nedaro negaliojančios
kitos sutarties prievolės.
Minėta, kad ginčo
šalys sudarė mišriąją sutartį, t. y. susitarė dėl dviejų prievolių - išimtinių
leidybinių teisių perleidimo ir visuomenės informacijos priemonės leidybos
verslo pardavimo, kuriuo ieškovas įsipareigojo perduoti savo vykdytą leidybos
verslą, o atsakovas, siekdamas perimti ieškovo turėtos rinkos dalį reklamos
leidinių versle, įsipareigojo už tai ieškovui sumokėti sutartyje sulygtą kainą.
Ar šios dvi prievolės laikytinos savarankiškomis ar neatskiriamomis, teisėjų
kolegija vertina atsižvelgdama į tikruosius sutarties šalių ketinimus, kurie
nustatomi ne tik remiantis pažodiniu sutarties tekstu, bet kompleksiškai
vertinant šalių veiksmus ir elgesį sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu (CK
6.193 straipsnio 1 dalis), taip pat atsižvelgdama į CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintus bendruosius teisės principus.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad paprastai verslo perleidimas, siekiant perimti teisės subjekto
turėtos rinkos dalį tam tikrame versle, apima ir teisių subjekto turimų
išimtinių teisių, susijusių su šio verslo vykdymu, perleidimą arba išimtinės
teisės naudotis jomis suteikimą šių teisių perėmėjui (pvz., frančizės,
distribucijos, įmonės pirkimo-pardavimo, įmonės nuomos ir kt. atvejais).
Išimtinių teisių perdavimas kartu su verslo pardavimu yra reikšmingas, nes
užtikrina šių teisių perėmėjui, siekiančiam perimti kontrahento verslą, galimybę
teisėtai, nevaržomai ir užtikrintai veikti atitinkamoje rinkos dalyje, turinčioje
jau suformuotą reputaciją tarp vartotojų, užsakovų ir kitų rinkos dalyvių.
Tačiau išimtinių teisių neperleidimas pats savaime gali neatimti galimybės
vykdyti verslą tam tikros rinkos dalyje, o tik tam tikru mastu verslo vykdymo
galimybes riboti. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalių sutarties dalis
dėl neegzistuojančių išimtinių leidybinių teisių perleidimo yra niekinė, nes
ieškovas įsipareigojo perleisti teises, kurių pats neturėjo.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad ginčo šalių sudarytos sutarties tekste įtvirtintos prievolės nėra
atskirtos, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste ginčo šalių veiksmai po
sutarties sudarymo aiškiai rodo, kad, nepaisant to, jog ieškovas neperleido
atsakovui išimtinių leidybinių teisių, o atsakovas, būdamas protingas,
sąžiningas ir atidus verslo subjektas, galėjo ir turėjo žinoti, kad ieškovas
sutartimi prisiėmė prievolę perleisti išimtines leidybines tieses, kurių pats
neturėjo, atsakovas ieškovo turėtos rinkos dalį reklamos laikraščio leidybos
versle perėmė, t. y. nuo
2001 m. gegužės mėn. atsakovas platino ir leido leidinį „Reklama“, pas atsakovą
dirbo buvę ieškovo darbuotojai, atsakovo leidžiamame laikraštyje buvo nurodomas
tas pats adresas, telefono numeris, elektroninis paštas ir kiti duomenys,
leidžiantys spęsti apie leidžiamo laikraščio tęstinumą; ieškovas, nors ir nepakeitė
savo pavadinimo, tačiau laikraščio leidyba neužsiėmė, o atsakovas, nepaisant
to, jog ieškovas per sutartyje nustatytą vieno kalendorinio mėnesio terminą
neperdavė atsakovui išimtinių leidybinių teisių į leidinį „Reklama“,
pretenzijas ieškovui dėl netinkamo sutarties vykdymo pareiškė tik 2005 m., t. y.
tik tada, kai iš dalies jau buvo atsiskaitęs su ieškovu pagal sutartį ir
išimtines leidybines teises į ginčo leidinį įgijęs pats savo vardu ir sąskaita.
Tai, kad išimtinių teisių neperdavimas iš esmės neatėmė galimybės atsakovui perimti
iš ieškovo laikraščio leidybos verslą, rodo ir tai, jog atsakovas gavo už
laikraščio leidybą pajamų bei iš dalies mokėjo įmokas pagal sutartį, t. y.
sumokėjo ieškovui 82 000 Lt bei pasirašydavo skolos ir delspinigių suderinimo
aktus bei PVM sąskaitas – faktūras (t. 1, b. l. 35 - 44). Pažymėtina, kad, tik
konstatavęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog
tai, kad ieškovas neperdavė atsakovui prekių ženklo „Reklama“, neperdavė
leidinio tarptautinių standartinių seralinių numerių (ISSN), teisės naudotis
turimu EAN Lietuva BAR brūkšniniu kodu, t. y. neatliko veiksmų, reikalingų
teisėtam leidinio „Reklama“, kaip visuomenės
informacijos priemonės, išleidimui ir platinimui, nesutrukdė atsakovui leisti
laikraštį bei gauti iš to pajamų. Pirmiau nurodytos žemesnės instancijos
teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad šalių
veiksmais sutartyje nustatytos prievolės – perleisti išimtines leidybines
teises ir ieškovo turėto laikraščio leidybos verslą atsakovui, tapo
savarankiškomis prievolėmis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vienos iš jų,
t. y. išimtinių leidybinių teisių perleidimo, negaliojimas nelemia kitos
ieškovo prievolės – perleisti laikraščio leidybos verslą – galiojimo ar
negaliojimo.
Dėl prievolės
perleisti laikraščio „Reklama“ leidybos verslą tinkamo vykdymo
Nustačius, kad ieškovo
prievolė perleisti laikraščio „Reklama“ leidybos verslą yra savarankiška ir
galiojanti, spręstinas klausimas dėl šios ieškovo prievolės tinkamo įvykdymo ir
ieškovo reikalavimo dėl atlyginimo pagal sutartį priteisimo iš atsakovo
pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad, ieškovui
neperleidus išimtinių leidybinių teisių į laikraštį „Reklama“, ginčo sutartis
buvo iš esmės pažeista ir todėl atsakovas turėjo teisę ją vienašališkai
nutraukti, nesprendė klausimo dėl to, ar ieškovas iš esmės tinkamai įvykdė kitą
savarankišką šios sutarties prievolę – perleisti laikraščio leidybos verslą. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, tik nustačius, ar ieškovas šią sutartinę prievolę
įvykdė tinkamai, t. y. tik įvertinus, kokius įsipareigojimus ieškovas įvykdė
tam, kad atsakovas galėtų perimti leidinio „Reklama“ leidybos verslą, ir kokių
ne, taip pat ieškovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo reikšmę šalių sulygtam
tikslui pasiekti (pvz., kokią reikšmę laikraščio „Reklama“ leidimui ir
platinimui turėjo ieškovo pareigos pakeisti savo bendrovės pavadinimą
nevykdymas ir pan.), galima spręsti, ar vykdytina ir kokia apimtimi kitos
sutarties šalies – atsakovo - prievolė sumokėti sutartyje sulygtą kainą (CK
6.38, 6.59, 6.189, 6.200 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad,
konstatavus ginčo sutarties dalies dėl išimtinių teisių perleidimo negaliojimą,
nagrinėjant bylą iš naujo taip pat būtina nustatyti, kokią kainą atsakovas turi
mokėti už perduotą verslą, nes ginčo sutartyje nustatyta kaina neišskirta ir
nedetalizuota, nurodant bendrą už perduodamą leidinį mokėtiną pinigų sumą,
apmokamą pagal šalių suderintą prie sutarties pridėtą mokėjimo grafiką (Sutarties
4.1, 4.2 punktai, T. 1, b. l. 13). Taigi, šioje byloje inter alia spręstinas
klausimas dėl ginčo sutartyje nurodytos išimtinių leidybinių teisių ir verslo
perleidimo kainos atitikties protingumo reikalavimams (CK 6.198 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo prievolės perleisti laikraščio „Reklama“
leidybos verslą tinkamo vykdymo ir atsakovo pagal ginčo sutartį mokėtinos leidybos
verslo kainos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Kadangi apeliacinės
instancijos teismas šio klausimo iš esmės nesprendė, byla perduodama iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1
dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti bei
perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Sigitas
Gurevičius
Juozas
Šerkšnas