Administracinė byla Nr. A-1888-520/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02025-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas T. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau ? ir atsakovas, Marijampolės PN), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis apytiksliai nuo 2013 metų iki 2015 m. spalio 14 d. buvo kalinamas Marijampolės PN kameroje, kurios plotas apie 77 kv. m ir joje gyveno 24 nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 140 kv. m ir juo gali naudotis 80 asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose beveik visi asmenys rūkė, todėl nerūkantiems asmenims teko kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas pažymėjo, jog sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai, kuriame įrengti 2 tualetai ir 4 prausimosi kranai. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, juose neįrengta ir ventiliacija. Be to, tualetinio popieriaus kokybė yra labai prasta ir jo užtenka tik 4 dienoms. Pareiškėjo teigimu, dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis 80 nuteistųjų vieną kartą per savaitę nuo 14 iki 16.30 val., kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra. Gyvenamojoje patalpoje buvo didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelydavo, čiužiniuose buvo parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų, draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1300–1500 kcal. Pataisos namuose nėra nuteistiesiems jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus 2 kartus per savaitę skirta valanda sportui ir 1 kartą galima pasinaudoti biblioteka. Pareigūnai netinkamai elgėsi su nuteistaisiais. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2013 m. birželio 18 d. ir buvo paskirtas į 14 būrį, 141 brigadą, 2 gyvenamąją patalpą. Atsakovas pažymėjo, kad 14 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 2 klozetai su pertvaromis ir 2 pisuarai, be to, sanitarinis mazgas turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai, nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu. Atsakovas akcentavo, kad 14 būryje yra daug įvairių patalpų bei erdvus kiemas, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, taip pat nuteistieji gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, socialinės reabilitacijos programas. Teisės aktai nenustato pareigos skirstyti nuteistuosius pagal tai, ar jie rūko, nes visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose.
Atsakovo teigimu, mėnesiui nuteistajam išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti pataisos namuose, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Atsakovas pažymėjo, jog visi įstaigos pareigūnai nešioja indentifikacines korteles, be to, administracija nėra užfiksavusi pareigūnų sadistinių veiksmų. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučių tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t. y. pareiškėjas laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui, be to, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į pataisos namų direktorių nesikreipė. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas ir pažeidimai dėl netinkamo vėdinimo nebuvo nustatyti. Marijampolės PN rūpinasi parazitų naikinimu, jiems yra išduodamas tinkamas naudoti minkštasis inventorius.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo T. N. skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad vienam nuteistajam bendrabučių tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto, o pareiškėjo atveju jam teko 3,218 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato galimybės skirti nuteistajam neribotą kiekį higienos priemonių, be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo nustatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 14 būrio sanitariniame mazge yra įrengti 2 klozetai, atskirti pertvaromis, 2 pisuarai, prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, jog reikia laukti eilėje.
Pasivaikščiojimo kiemelių aspektu teismas nustatė, kad teisės aktuose nėra reglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė, todėl visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti. Dėl rūkymo teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, nėra paneigti, pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, susijusių su nerūkančiųjų teisių užtikrinimu, todėl pareiškėjo teiginį, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko, atmetė kaip neįrodytą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip nustatyta teisės aktuose. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su drėgme, teismas rėmėsi Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 nurodyta informacija, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir kad pataisos įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, nes higienos normų pažeidimų nenustatyta. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių tarakonų ir graužikų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl tarakonų / graužikų būtų kreipęsis į tam tikras tarnybas, o jos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, kad jam buvo draudžiama su savimi turėti pledą, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.
Tinkamo maitinimo užtikrinimo aspektu teismas nustatė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar blogos jo kokybės, teismas nenustatė pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog pataisos įstaigoje nėra jokių papildomų užsiėmimų, nes surinkti įrodymmi, teismo vertinimu, patvirtina, kad pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka nuteistieji gali lankyti pataisos įstaigoje veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę bei kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat nuteistieji gali lankyti vieną iš kelių socialinės reabilitacijos programų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo nurodomą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nėra. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau ne kalinimo sąlygos Marijampolės PN lėmė pareiškėjo nusiskundimus. Todėl teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas T. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą, bylą nagrinėti iš esmės ir skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų iki skundo padavimo dienos, nes Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas negalėjo ilgai su jais susipažinti, nes moka tik lietuvių kalbą.
2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjas skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą.
3. Skundo atmetimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo skundą, nes apsiribojo tik vietos trūkumo vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pavyzdžiui, EŽTT Canali byloje skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.
4. Pareiškėjas nebuvo pristatytas į teismo posėdį, nors norėjo jame dalyvauti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo teigimu, jis atsiliepime į skundą jau yra detaliai atsakęs į visus pareiškėjo argumentus ir pateikęs visus dokumentus, susijusius su šia byla. Atsakovas nurodo, kad pateikti duomenys atspindi atsakovo poziciją ir kitų dokumentų, patikslinančių ar papildančių šią bylą, jis neturi. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui T. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, už kalinimą nuo 2013 metų iki 2015 m. spalio 14 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.
Priežastinis ryšys yra apibūdintas CK 6.247 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir skunde teigė, kad jis nuo 2013 metų iki 2015 m. spalio 14 d. buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 80 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą atmetė, nes nenustatė visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas, kuris prašo skundą tenkinti ir nurodo pirmosios instancijos teismo padarytus materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl ieškinio senaties taikymo išdėstyti argumentai yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes atsakovas šioje byloje neprašė taikyti ieškinio senaties ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šio klausimo net nesprendė.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jis Marijampolės PN buvo kalinamas apytiksliai nuo 2013 metų, o apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2013 m. birželio 18 d. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygas, buvusias nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. spalio 14 d.
Atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo skundą, nes apsiribojo tik vietos trūkumo vertinimu. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas, kurias jis skunde buvo nurodęs kaip skundo pagrindą, t. y. pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik vienam asmeniui turinčio tekti patalpų ploto aspektą, tačiau ir kitų pareiškėjo skunde nurodytų jo kalinimo sąlygų (dėl parazitų, užimtumo, prausimosi, rūkymo, drėgmės ir kt.) atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija primena, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, išskyrus tai, kad praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, tačiau šiuo aspektu nenustatė kitų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kad dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjui atsirado neturtinė žala ir kad tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui išdėstytus argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpų ploto, akcentuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo kalinamas ne kamerose, o bendrabučių tipo patalpose, kuriose pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent 3,1 kv. m patalpų ploto, turinčio tekti vienam nuteistajam, standartu, o ne pareiškėjo nurodoma 4 kv. m norma. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,218 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad nei teisės aktuose, nei teismų (tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT) praktikoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo patalpos ploto apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais, kaip teigia pareiškėjas. Todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, dalydamas visą gyvenamosios patalpos plotą iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, neteisingai skaičiavo vienam asmeniui tekusio gyvenamosios patalpos plotą.
Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją).
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).
Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.271 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kaip jau minėta, tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos 3 sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Kadangi šiuo atveju visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo nustatytos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, susiję su EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, ir prašymas remtis sprendimu Canali byloje yra teisiškai nereikšmingi.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl po apeliacinio skundo teksto esančio prierašo, kad pareiškėjas nebuvo pristatytas į teismo posėdį, nors norėjo jame dalyvauti, akcentuoja, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Šiuo atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nes į teismo posėdį ginčo šalys neatvyko. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui 2016 m. sausio 16 d. buvo įteiktas teismo šaukimas į 2016 m. sausio 27 d. teismo posėdį (b. l. 67). Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis norėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau nei viename procesiniame dokumente, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nebuvo nurodęs savo pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog vien dėl to, kad pareiškėjas nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, galėjo būti neteisingai išspręsta byla, t. y. pareiškėjas nepagrindžia, kad jo nekonvojavimas į pirmosios instancijos teismo posėdį turėtų lemti iš esmės pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, dėl kurių pareiškėjo skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei kilti negali, nes nenustatytos visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė