Administracinė byla Nr. A-73-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05957-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio  22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rejspa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rejspa“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rejspa“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – Inspektorius) 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SPR-96 „Dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2013-04-25–05-01) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 1–3) pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip imperatyvus nurodymas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) kiekvienu atveju (t. y. kiekvienoje publikacijoje) pateikti ne mažiau kaip dvi (t. y. kuo daugiau) viena nuo kitos nepriklausančias nuomones, arba, kitaip tariant, kaip neva suteikiančia visuomenės informavimo priemonei teisę skleisti informaciją tik tada, kai pateikiamos ne mažiau kaip dvi viena nuo kitos nepriklausančios nuomonės. Akivaizdu, jog toks Įstatymo normos aiškinimas, kurį Sprendime pateikė Inspektorius, prieštarauja saviraiškos laisvės, protingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjo manymu, pagarbos nuomonių įvairovei principas gali būti užtikrinamas (ir realizuojamas) ne tik taikant Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, bet ir vadovaujantis Įstatymo 15 ir 44 straipsniais. Inspektorius turėjo įsitikinti, ar skundą pateikęs Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kokiais nors aktyviais veiksmais siekė realizuoti savo atsakymo teisę į, jo manymu, šališkos informacijos paskelbimą pareiškėjo leidžiamame laikraštyje ar ne. Šios faktinės aplinkybės nustatymas iš dalies būtų leidęs svarstyti, ar pareiškėjas gerbia nuomonių įvairovę. Be kita ko tirdamas skundą Inspektorius nustatė, kad pareiškėjas ginčo publikaciją perspausdino iš interneto portalo www.L24.lt ir prie publikacijos nurodė, jog jos autorius yra politologas dr. B. R. (B. R.) (dirbantis Europos Parlamente patarėju tarptautiniais klausimais). Taigi Inspektorius turėjo pakankamą teisinį pagrindą vadovautis Įstatymo 54 straipsnio redakcinės atsakomybės už paskleistą informaciją netaikymo nuostata. Atsakovas pripažino, kad paskelbta informacija ir jos pateikimo būdas neskatina nepakantos (nesantaikos), priešiškumo ir nepagarbos jausmo konkrečios tautybės žmonėms, publikacijos antraštė ir teiginiai nėra skatinančio ar raginančio pobūdžio, jais nesiekiama paveikti skaitytojų, jiems sudarant pagrindą daryti tam tikro pobūdžio įtaką konkrečios tautybės žmonėms. Sprendime nurodyta, kad nors kai kurie ginčo publikacijoje paskelbti apibendrinimai yra kategoriški, tačiau jie atspindi publikacijos autoriaus subjektyvų padėties vertinimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo saviraiškos laisve, neperžengė jos nustatytų ribų, o skelbiamos informacijos tikslas – sukelti diskusiją ir šiandien daliai visuomenės (ypač – Lietuvoje gyvenančiai lenkų bendruomenei) aktualiais klausimais. Be to, Inspektorius nenustatė, kad pareiškėjas būtų atsisakęs paskelbti kitokią nei ginčo publikacijoje nuomonę, todėl teigti, kad jis parodė nepagarbą nuomonių įvairovei ir tuo pažeidė Įstatymą, nėra pagrindo.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 23–25) paaiškino, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį. Pasak atsakovo, gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Tai reiškia, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) privalo būti objektyvus ir rengdamas viešąją informaciją neformuoti vienpusiškos šios informacijos gavėjo nuomonės (išlaikyti skirtingų nuomonių pusiausvyrą). Tačiau pareiškėjas paskelbė tik vienos pusės argumentus, kad lenkų tautinės mažumos teisės Lietuvoje yra akivaizdžiai pažeidžiamos, ji diskriminuojama, jos mažumos atstovai yra bauginami, jų atžvilgiu yra taikomos represijos, o Lietuva pažeidžia Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos ir Europos regioninių arba mažumų, kalbų chartijos nuostatas, tačiau publikacijoje nėra pateikiami kitos šalies – asmenų, inicijavusių teisinių poveikio priemonių taikymą už teismo priimtų sprendimų nevykdymą arba pateikiančių oficialią Lietuvos Respublikos poziciją ir paaiškinimus dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje, nuomonės ir argumentai. Publikacijoje paskelbta informacija sąmoningai pateikiama taip, kad toks pateikimas sudaro pagrindą manyti, jog Lietuvos valdžios institucijų vykdomi veiksmai yra antilenkiški ir nukreipti išskirtinai prieš lenkų tautinę mažumą, siekiant jos konstitucinių teisių suvaržymo. Taigi Inspektorius pagrįstai įspėjo pareiškėją už visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nesilaikymą. Įstatymo 15 ir 44 straipsniai reglamentuoja atsakymo teisę ir paneigimą bei taikomi tuo atveju, kai paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina, diskredituoja konkretų fizinį ar juridinį asmenį. Taigi šių straipsnių taikymas, jų nuostatų įgyvendinimo sąlygos yra siejamos su konkretaus asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, bet ne su informacijos neteisėtumu apskritai. Nagrinėjamu atveju informacijos neatitikimas tikrovei ir žeminantis, diskredituojantis jos pobūdis net nebuvo nustatinėjamas, nes tai nebuvo Vyriausybės atstovo, kuris į Inspektorių kreipėsi dėl neobjektyvios ir vienpusiškos informacijos paskelbimo, o ne dėl neturtinių teisių pažeidimo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl skundžiamoje publikacijoje paskleistos informacijos, kartu ir visus jo turimus duomenis, įrodymus, patvirtinančius paskelbtos informacijos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas atitikimą. Pareiškėjas Inspektoriui nurodė tik aplinkybę, jog skundžiama publikacija buvo perspausdinta iš portalo www.L24.lt ir nepateikė daugiau jokių argumentų ar savo elgesio sąžiningumą patvirtinančių įrodymų, nors tokią galimybę turėjo. Įstatymo 54 straipsnio nuostatos yra imperatyvios. Tai reiškia, kad redakcinė atsakomybė netaikoma tik tuo atveju, kai yra įvykdomos visos būtinos sąlygos, kurių pagrindinė ir yra šaltinio nurodymas. Pareiškėjas pripažįsta, jog pirminis informacijos šaltinis publikacijoje nurodytas nebuvo. Taigi viena iš privalomų redakcinės atsakomybės netaikymo sąlygų neįvykdyta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Rejspa“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 47–51).

Teismas nurodė, kad atsakovas nekelia ginčo dėl publikacijos kvalifikavimo, jis (atsakovas) publikaciją taip pat vertina kaip nuomonę. Atsakovas taip pat nemano, jog pareiškėjas yra nubaustas už dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Atsakovas mano, kad publikacijoje paskelbta nuomonė neatitinka jai keliamų reikalavimų. Nuomonės definicija yra pateikta Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje. Ji nuomonę apibūdina kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamą požiūrį, nusimanymą, nuovoką, supratimą, mintis arba komentarus apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimus, išvadas ar pastabas apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Reikalavimai nuomonės skleidimui yra suformuluoti Įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2353 redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę, o Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, kad viešoji informacija (reiškia, ir nuomonė – įterpta teismo) visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Įstatymo 28 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, jog viešosios informacijos rengėjai (koks yra pareiškėjas) privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Aptariamoje publikacijoje pateikta nuomonė yra itin aštri Lietuvos visuomenei, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog nuomonės pareiškimui visuomenės informavimo priemonėse taip pat keliami tam tikri reikalavimai: 1) ji gali būti subjektyvi, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; 2) skleidžiant nuomonę, būtina vadovautis nuomonių įvairovės principu; 3) laikantis šio principo, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Šiuo atveju buvo paskelbta (perrašyta) vieno asmens nuomonė dėl lenkų tautybės asmenų neva diskriminacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz.: administracinės bylos Nr. A662-3299/2011, A146-2326/2011), kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas, ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant, be kita ko, į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų (administracinė byla Nr. A662-1165/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-1314/2012, kur viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Tele-3“ buvo įspėtas inter alia dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (viešoji informacija žiniasklaidos priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai – redakcija, galiojusi tiek sprendimo priėmimo metu, tiek informacijos paskelbimo metu), 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto (žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais) reikalavimų nepaisymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog tokio pobūdžio bylose yra svarbu nustatyti, ar skelbiama informacija yra nuomonė, ar žinia, nes nuo to priklauso teisinė kvalifikacija ir, aišku, bylos baigtis. Nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, bet ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pareiškėjas taip pat mano, jog šiuo atveju jam taikytinas Įstatymo 54 straipsnis dėl redakcinės atsakomybės netaikymo. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Tokia cituotos teisės normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, jog sąlyga nurodyti informacijos šaltinį pildytina visais septyniais atvejais, t. y. ir tuomet, kai pateikiama nuomonė. Pareiškėjas mano, kad pačiame straipsnio tekste nurodytas tinkamas nuomonės šaltinis – politologas B. R., dirbantis Europos Parlamente patarėju tarptautiniais klausimais. Tuo tarpu atsakovas mano, kad šiuo atveju informacijos šaltinis yra interneto portalas lww.L24.lt, kuris nebuvo nurodytas. Įstatymas nepateikia informacijos šaltinio definicijos. Sprendžiant pagal Įstatymo 8 straipsnio (informacijos šaltinio paslaptis) kaip teisės normos turinį, informacijos šaltinis gali būti tiek viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), tiek tretysis asmuo. Teismo nuomone, pareiškėjui šiuo atveju informacijos šaltinis buvo ne B. R., o kitas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), t. y. interneto portalas lww.L24.Lt, kuris nebuvo nurodytas.

III.

Pareiškėjas UAB „Rejspa“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (b. l. 57–60) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, nuomonės yra subjektyvios, todėl reikalaudamas „teisingo, tikslaus ir nešališko“ nuomonės pateikimo, teismas vadovaujasi kriterijais, kurie nei loginiu, nei teisiniu požiūriu nuomonei negali būti taikomi ir tokiu būdu konstatuodamas pažeidimą daro teisės taikymo klaidą.
2. Pareiškėjas nerengė ginčo informacijos. Publikacija „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ yra ne žurnalisto (korespondento) straipsnis, o Europos Parlamento patarėjo tarptautiniais klausimais perspausdinta politologo dr. B. R. nuomonė (požiūris, vertinimas), kurią pareiškėjas paskelbė taip, kaip ji buvo autoriaus pateikta, be iškraipymų ir komentarų, nurodant autorių. Tuo pareiškėjas laikėsi paplitusios viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) praktikos, kuria remiantis yra įprasta visuomenės informavimo priemonėse publikuoti konkrečių asmenų (politikų, politologų, visuomenės veikėjų t. t.) nuomones, komentarus ar vertinimus.
3. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nuomonės reiškimo laisvės ribojimas galimas tik tada, kai jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje. „Būtinumas“ paprastai suprantamas kaip: a) nacionalinis saugumas, teritorijos vientisumas, visuomenės saugumas, užkirtimas kelio nusikaltimams, sveikatos ir moralės apsauga; b) kitų asmenų teisių bei orumo apsauga, užkirtimas kelio slaptos informacijos atskleidimui; c) teisminės valdžios bešališkumui ir autoritetui garantuoti.
4. Pareiškėjas publikaciją perspausdino iš interneto portalo www.L24.lt, nurodydamas, kad šio teksto autorius yra politologas dr. B. R.. Taigi dr. B. R. yra pirminis (pagrindinis) pareiškėjo publikuotos informacijos šaltinis, sukūręs tekstą, o interneto portalas www.L24.lt, publikavęs šią informaciją anksčiau už pareiškėją, laikytinas pirminiu skleidėju. Pareiškėjas, skelbdamas ginčo publikaciją, nurodė pirminį informacijos šaltinį.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 67–69) atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nesąžiningas elgesys buvo atskleistas nustačius paskelbtos informacijos šališką pobūdį. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas nuomonės skleidimo absoliutinimas, atsižvelgus į paskleistos informacijos šališką pobūdį, iš esmės yra neteisingas, o sąžiningam viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) toks elgesys neturėtų būti priimtinas, nes yra nesuderinamas su garbinga viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veikla. Remiantis sisteminiu Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimu pirminiu informacijos šaltiniu yra laikoma visuomenės informavimo priemonė, kuria viešai skleidžiama viešoji informacija, tačiau ne konkretus fizinis asmuo, šiuo atveju, publikacijos autorius, be kurio, kaip teisingai savo apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, publikacija nebūtų atsiradusi. Konkretus asmuo sukūrė publikaciją, tačiau visiškai akivaizdu, kad ne publikacijos autorius skundžiamo turinio informaciją viešai paskelbė. Publikacija buvo paskelbta informacinės visuomenės informavimo priemonėje – interneto portale www.L24, kuris kaip pirminis informacijos šaltinis skundžiamoje publikacijoje nebuvo nurodytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundas dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“) paskelbtos informacijos pripažintas iš dalies pagrįstu, o viešosios informacijos skleidėjas UAB „Rejspa“ įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Byloje tikrintinas skundžiamo akto teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 89 straipsnis).

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, o ABTĮ 136 straipsnis įpareigoja teismą patikrinti visą bylą.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punktą Inspektorius atsisako nagrinėti skundą  (pareiškimą), jeigu skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso jo kompetencijai, o šioms aplinkybėms paaiškėjus tyrimo metu to paties straipsnio 12 dalies pagrindu tyrimas turi būti nutraukiamas. Nagrinėjamu atveju nustatant Inspektoriaus kompetenciją reikšmingos Įstatymo 50 straipsnio 1, 6 ir 7 dalių nuostatos. Aptarto straipsnio 1dalies 1-3 punktai nustato kokius skundus kompetentingas nagrinėti Inspektorius, o 6 dalyje pabrėžiama, kad skundai nagrinėjami tik tų asmenų (ar jų atstovų), kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos. Tik su Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimu susijusius skundus (pareiškimus) Inspektorius įgalintas nagrinėti nepriklausomai nuo to, koks asmuo pateikė tokį skundą (pareiškimą) (Įstatymo 50 straipsnio 7 dalis).

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundas Inspektoriui dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“) paskelbtos informacijos nėra siejamas su skundo autoriaus asmeniu jo teisėmis ar teisėtais interesais. Tokia faktinė situacija sudarė pagrindą atsakovui pateikto skundo nenagrinėti, kadangi imperatyviomis viešosios teisės normomis apibrėžtos viešojo administravimo subjekto kompetencijos aiškinti plečiamai negalima. Pripažinus, kad atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą, išnagrinėjęs jo kompetencijai nepriklausantį skundą, sprendimas turi būti pripažįstamas neteisėtu ir naikinamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nustačius aptartą ginčijamo akto negaliojimo pagrindą, kitų šalių išdėstytų argumentų analizė sprendimui neturėtų teisinės reikšmės ir būtų perteklinė.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Inspektorius nepasinaudojo jam suteikta teise ir pareiga vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi Įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų, o turint informacijos apie pažeidimus Įstatymo nustatyta tvarka savo iniciatyva pradėti tyrimą (Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalies 1 punktas), o tyrė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą ir ginčijamu sprendimu jį pripažino iš dalies pagrįstu.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas naikinant ginčijamą atsakovo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SPR-96 „Dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2013-04-25–05-01) paskelbtos informacijos“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rejspa“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Rejspa“ skundą tenkinti. Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SPR-96 „Dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2013-04-25–05-01) paskelbtos informacijos“.

Sprendimas neskundžiamas.