Baudžiamoji byla Nr. 2K-203-895/2017

Teisminio proceso Nr. 1-16-1-00559-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.8.1.2; 1.2.3.1.2.6; 2.1.2.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,

nuteistojo M. A. gynėjui advokatui Drąsučiui Zagreckui,             

nuteistojo R. M. (R. M.) gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

nuteistajai M. E., jos gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

nuteistajam L. D., jo gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. S. V.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A., R. M., M. E. ir L. D. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu:

M. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu aštuoniolikai metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, M. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. M. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų; pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. M. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. E. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu šešiolikai metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų; pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, M. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. D. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, L. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti D. N. ir L. B., tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.

Priteista solidariai iš nuteistųjų M. A., R. M., M. E. ir L. D. nukentėjusiojo M. K. V., atstovaujamo A. V., naudai 96 881,19 Lt (28 058,73 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 170 000 Lt (49 235,40 Eur) vaiko išlaikymo išlaidų; nukentėjusiųjų M. K. V., atstovaujamo A. V., A. S. V. ir Ž. V. naudai po 70 000 Lt (20 273,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti; solidariai iš nuteistųjų M. A. ir R. M. UAB „L“ naudai 1791,59 Lt (518,88 Eur) turtinei žalai atlyginti; solidariai iš nuteistųjų M. A., R. M., M. E., L. D., D. N. ir L. B. nukentėjusiojo M. K. V., atstovaujamo A. V., naudai 114 660 Lt (33 207,83 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu iš dalies patenkinus nukentėjusiųjų A. S. V. ir Ž. V. apeliacinius skundus iš dalies pakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalis dėl M. A., R. M., M. E. ir L. D. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir dėl nukentėjusiesiems A. S. V. ir Ž. V. priteisto neturtinės žalos atlyginimo:

Nuteistojo M. A. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šią bausmę ir bausmes, M. A. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, M. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistojo R. M. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir jam paskirtas laisvės atėmimas septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šią bausmę ir bausmes, R. M. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistosios M. E. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir jai paskirtas laisvės atėmimas šešiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šią bausmę ir bausmes, M. E. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, M. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistojo L. D. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir jam paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, šią bausmę ir bausmes, L. D. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, L. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista solidariai iš nuteistųjų M. A., R. M., M. E. ir L. D. nukentėjusiųjų A. S. V. ir Ž. V. naudai po 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistųjų M. A., R. M., L. D., D. N., nuteistosios M. E. ir jos gynėjo advokato Grigorijaus Leonovo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo M. A. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. M. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios M. E. ir jos gynėjo, prašiusių nuteistosios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo L. D. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. M. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 5 d., apie 17 val., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, žinodamas, kad J. B. (J. B.) turi nekilnojamojo turto (žemės), prie (duomenys neskelbtini) namo Vilniuje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai grasindamas panaudoti fizinį smurtą, sudavęs J. B. vieną smūgį į veidą, savo naudai pareikalavo, kad J. B. už neva prarastą automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sumokėtų 17 000 Lt (4923,54 Eur), o nukentėjusiajam J. B. vengiant įvykdyti šį neteisėtą M. A. reikalavimą bei neperdavus reikalaujamų pinigų, nenustatytu laiku prie (duomenys neskelbtini) namo Vilniuje, priėjęs prie J. B., sudavė apie 10–15 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po to įtempė J. B. į R. M. vairuojamą automobilį „Lexus IS 200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir išvežė į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur, panaudodamas psichinę prievartą, vertė nukentėjusįjį perduoti jam 25 000 Lt (7240,50 Eur). J. B. toliau vengiant įvykdyti šį neteisėtą reikalavimą, 2009 m. lapkričio 20 d., apie 17 val., prie (duomenys neskelbtini) namo Vilniuje M. A. įtempė nukentėjusįjį į nenustatytą automobilį BMW ir nuvežė prie (duomenys neskelbtini) namo Vilniuje, kur, pasinaudojęs dėl pavartoto fizinio ir psichinio smurto palaužta nukentėjusiojo valia, privertė, kad J. B. pasirašytų skolos raštelį dėl 50 000 Lt (14 481 Eur).

M. A., R. M., M. E. ir L. D. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su L. B. ir D. N., įsibrovę į D. V. gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė D. V. priklausantį didelės vertės turtą. 2009 m. balandžio mėn. M. A., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą – apvogti UAB „L“ direktoriaus D. V. gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šiai bendrai nusikalstamai veikai vykdyti subūrė organizuotą grupę ir, būdamas jos vadovas, organizavo vagystę bei jai vadovavo, t. y. sudarė nusikalstamos veikos padarymo planą ir kiekvienam nusikalstamos veikos bendrininkui – organizuotos grupės nariams R. M., L. D., M. E., D. N. ir L. B. – paskirstė konkrečias užduotis bei vaidmenis: M. E., dirbusiai D. V. įmonėje telemarketingo administratore, nurodė surinkti informaciją apie D. V. name esančias materialines vertybes ir išsiaiškinti D. V. bei su juo kartu gyvenančių asmenų atvykimo ir išvykimo iš gyvenamojo namo laiką, o M. E., turėdama D. V. pasitikėjimą dėl asmeninių tarpusavio santykių, kelis kartus lankėsi name Vilniuje, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jį apžiūrėjo, po to M. A. parodė tikslią vietą, kur yra minėtas namas, nurodė, kad namo raktas yra slepiamas po plytele prie įėjimo į namą ir kad namo antrame aukšte yra daug pinigų ir vertingų daiktų; D. N. kartu su L. B. nurodė, kur yra raktas nuo D. V. gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir nurodė eiti į D. V. namą ir surinkti namo antrame aukšte esančius vertingus daiktus bei pinigus; R. M. nurodė nusikalstamos veikos dalyvius nuvežti į nusikaltimo padarymo vietą, po to važiuoti į atokesnę vietą, stebėti aplinką, o D. N. ir L. B. apvogus namą, išgabenti juos iš įvykio vietos; L. D. nurodė kartu su nusikalstamos veikos dalyviais vykti į nusikaltimo padarymo vietą, po to kartu su juo ir R. M. važiuoti į atokesnę vietą, stebėti aplinką. 2009 m. balandžio 29 d., nuo 7 iki 21 val., M. A., vykdydamas iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą, M. E. suteikus informaciją apie laikomą slėptuvėje namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), raktą, name esančias materialines vertybes ir ginklus, trumpąja tekstine žinute mobiliojo ryšio telefonu jam pranešus, kada D. V. išvažiavo iš namų į Klaipėdą ir paliko namus be priežiūros, kartu su L. D., L. B., D. N. ir R. M. pastarojo vairuojamu nenustatytu automobiliu „Honda“ nuvežė L. B. ir D. N. prie D. V. gyvenamojo namo, o pats su L. D. ir R. M. nuvažiavo atokiau į mišką stebėti aplinkos ir laukti. Po to, kai L. B. ir D. N. slėptuvėje esančiu raktu atsirakino namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), duris ir įsibrovę į namą pagrobė D. V. priklausančius bendros 114 600 Lt (33 190,45 Eur) vertės daiktus, R. M. išvežė D. N. ir L. B. su pagrobtais daiktais iš vagystės vietos.

Be to, M. A. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. 2009 m. pradžioje, bet ne vėliau kaip 2009 m. birželio 10 d., nenustatytoje vietoje ir būdu M. A. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro PM pistoletą Nr. HC3652, pagamintą savadarbiu būdu iš 1965 m. Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto PM, pakeitus vamzdį ilgesniu su sriegiu duslintuvui tvirtinti, su savadarbiu duslintuvu ir ne mažiau kaip 8 vnt. 9 mm kalibro Makarovo tipo šovinių, skirtų šaudyti iš minėto ginklo, ir laikė juos bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini). 2009 m. birželio 10 d., apie 22 val., jis minėtą ginklą ir šovinius automobiliu „BMW 328“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nugabeno į apleistą fermą, esančią Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), kur panaudojo minėtą ginklą nužudant D. V.. 2009 m. birželio 10 d., apie 23 val., jis minėtą ginklą automobiliu išgabeno iš apleistų fermos pastatų ir laikė bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki pat jo suradimo ir paėmimo 2009 m. liepos 14 d. kratos minėtame bute metu.

Be to, M. A., R. M., M. E. ir L. D. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė D. V. ir pagrobė jo turtą. 2009 m. birželio mėn. M. A., turėdamas tikslą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti UAB „L“ direktorių D. V. ir pagrobti pastarojo turtą – pinigus, bankų korteles ir kitas materialines vertybes, šiai bendrai nusikalstamai veikai vykdyti subūrė organizuotą grupę ir, būdamas jos vadovas, organizavo nužudymą ir jam vadovavo, t. y. sudarė nusikalstamos veikos padarymo planą ir kiekvienam nusikalstamos veikos padarymo bendrininkui – organizuotos grupės nariams R. M., L. D. ir M. E. – paskirstė konkrečias užduotis bei vaidmenis: M. E. nurodė surinkti informaciją apie D. V. su savimi turimas materialines vertybes, išsiaiškinti D. V. elektroninių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis (PIN kodus), sąskaitose turimų piniginių lėšų sumas, elgesio įpročius, parodė M. E. apleistos fermos pastatus, esančius Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), kur 2009 m. birželio 10 d. vakare, apie 22 val., ji turėjo atvilioti D. V., nurodė maršrutą, kuriuo ji turėjo atvilioti D. V. iki iš anksto sutartos vietos, kur jis turėjo būti nušautas; L. D. nurodė nuvykti į apleistus fermos pastatus – nusikaltimo padarymo vietą, laukti, kol M. E. atvilios D. V. į iš anksto sutartą vietą, ir D. V. nužudyti, iššaunant iš jo perduoto užtaisyto šaunamojo ginklo su savadarbiu duslintuvu; R. M. nurodė kartu su juo ir L. D. vykti į minėtus apleistus fermos pastatus, kartu iškasti duobę nužudyto D. V. kūnui paslėpti ir laukti, kol M. E. į nusikaltimo padarymo vietą atvilios D. V., o L. D. nušovus D. V., pagrobti jo turimas materialines vertybes, įmesti kūną į duobę ir, užpylus jį iš anksto nupirktomis trąšomis ir žemėmis, nuvairuoti bei palikti kitame mieste UAB „L“ priklausantį automobilį „Mercedes Benz S500“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sunaikinti nusikaltimo padarymo pėdsakus. 2009 m. birželio 10 d., apie 20 val., vykdydami iš anksto parengtą nusikaltimo padarymo planą, M. E. suteikus duomenis apie AB „Swedbank“ kredito kortelės „Visa Gold“, išduotos D. V. vardu, naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis (PIN kodą), D. V. elektronines mokėjimo priemones, sąskaitų likučius, su savimi turimas materialines vertybes, M. A. automobiliu „BMW 328“, o L. D. ir R. M. D. E. vardu registruotu automobiliu „Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko į miško masyvą, esantį prie apleistų fermos pastatų, esančių prie kelio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini). M. A. ir R. M. nuėmė automobilio „BMW 328“ valstybinius numerius ir paslėpė automobilį apleistuose fermos pastatuose, o patys pasislėpė ir laukė, kol M. E. atveš D. V. į nusikaltimo padarymo vietą. 2009 m. birželio 10 d., apie 22 val., M. E. UAB „L“ priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz S500“ atvežus ir atvedus į iš anksto numatytą vietą fermos pastatuose D. V., L. D. iš šaunamojo ginklo – 9 mm kalibro PM pistoleto Nr. HC3652 su savadarbiu duslintuvu – iššovė į D. V. 4 šūvius, taip padarė jam kiaurinius šautinius dešinės rankos alkūnės srities (su skyliniu stipinkaulio galvutės lūžiu) ir pilvo, juosmens, nugaros dešinės pusės minkštųjų audinių sužalojimus. D. V. nukritus ant žemės, R. M. sudavė daugybinius smūgius akmeniu jam į galvą, taip padarė D. V. kaktos ir viršugalvio kairės pusės žaizdas, atvirą kairio momenkaulio užpakalinės dalies lūžį, perėjusį per dešinį momenkaulį į dešinio smilkinkaulio žvyną, daugybinius veido viršutinių žandikaulių, dešinio skruostikaulio, nosikaulių ir kaktikaulio akiduobių sienelių lūžius. M. A. nurengė D. V. drabužius ir kartu su R. M. įmetė D. V. į duobę, užpylė jo kūną trąšomis, žemėmis ir užvertė akmenimis. Tęsdami nusikalstamą veiką, M. A. kartu su R. M. pagrobė D. V. priklausančius bendros 89 900 Lt (26 036,84 Eur) vertės daiktus: laikrodį „Rolex“, auksinį žiedą su 6 deimantais, fotoaparatą „Kodak“, mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone 3G 8GB“, auksinę grandinėlę su antikvarine moneta, 1500 Lt grynųjų pinigų. R. M., lydimas M. A. vairuojamo automobilio „Mazda 323“, nuvairavo automobilį „Mercedes Benz S500“ į Kauną, kur nuėmė valstybinius numerius ir paliko automobilį atrakintą su užvedimo rakteliais salone prie (duomenys neskelbtini) namo.

Be to, M. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė tris AB „Swedbank“ priklausančias D. V. ir UAB „L“ vardu išduotas elektronines mokėjimo priemones. M. A. po to, kai veikdamas organizuota grupe nužudė D. V., pagrobė ir laikė AB „Swedbank“ priklausančias elektronines mokėjimo priemones: korteles „Visa Gold“ ir „Visa Electron“, išduotas D. V. vardu, ir kortelę „MC Business“, išduotą UAB „L“ vardu.

Be to, M. A. nuteistas už tai, kad pagrobė D. V. vardu išduotą dokumentą. M. A. po to, kai veikdamas organizuota grupe nužudė D. V., pagrobė D. V. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę.

Be to, M. A. ir R. M. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, neteisėtai inicijavo finansines operacijas AB „Swedbank“ priklausančiomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, išduotomis D. V. ir UAB „L“ vardu, neteisėtai panaudojo jų naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. M. A. ir R. M. po to, kai M. A. neteisėtai įgijo AB „Swedbank“ priklausančias elektronines mokėjimo priemones, išduotas D. V. ir UAB „L“ vardu, asmens tapatybės kortelę, išduotą D. V. vardu, turėdami bendrą tikslą apgaule įgyti AB „Swedbank“ banke D. V. ir UAB „L“ turimose sąskaitose esančius pinigus, veikdami organizuota grupe, neteisėtai inicijavo finansines operacijas ir apgaule per kelis kartus įgijo 6981,19 Lt (2021,89 Eur), priklausančių D. V., ir 1791,59 Lt (518,88 Eur), priklausančių UAB „L“.

Be to, M. A. ir R. M. nuteisti už tai, kad, veikdamas organizuota grupe, apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės D. V. ir UAB „L“ priklausantį turtą. 2009 m. birželio mėn. M. A. po to, kai neteisėtai įgijo AB „Swedbank“ priklausančias elektronines mokėjimo priemones, išduotas D. V. ir UAB „L“ vardu, asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. V. vardu, turėdamas bendrą tikslą apgaule savo ir R. M. naudai, pasinaudojus elektronine bankininkyste, įgyti AB „Swedbank“ banke D. V. ir UAB „L“ turimose sąskaitose esančias visas pinigines lėšas, būdamas organizuotos grupės vadovas, organizavo šį nusikaltimą bei jam vadovavo, t. y. sudarė nusikalstamos veikos padarymo planą ir nusikalstamos veikos padarymo bendrininkui R. M. paskirstė konkrečias užduotis ir vaidmenis: nurodė nuvykti į AB „Swedbank“ padalinį (duomenys neskelbtini), pateikti banko darbuotojai D. V. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, taip bankui pateikti melagingas žinias, kad jis yra D. V., patikrinti AB „Swedbank“ banke D. V. ir UAB „L“ turimų sąskaitų likučius, išmokus suklastoti D. V. parašą, sudaryti minėtų sąskaitų elektroninių paslaugų sutartį, gauti identifikavimo kodų generatorių ir kartu su M. A. pasinaudojus elektronine bankininkyste ir identifikavimo kodų generatoriumi atlikti elektroninius pervedimus – iš AB „Swedbank“ banke turimų D. V. ir UAB „L“ sąskaitų į savo sąskaitas pervesti pinigus. Vykdydami iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą, 2009 m. birželio 18 d. 10.37 val. M. A. ir R. M. atvyko į AB „Swedbank“ padalinį (duomenys neskelbtini). R. M. banko darbuotojai pateikė D. V. asmens tapatybės kortelę, taip pat pateikė melagingas žinias, kad jis yra D. V., patikrino AB „Swedbank“ banke D. V. ir UAB „L“ turimų sąskaitų likučius, paprašė sudaryti elektroninių paslaugų sutartį, netaikant banko nustatyto dienos ir mėnesio pervedimo sumos limito, ir išduoti identifikavimo kodų generatorių, taip sudarant sąlygas neteisėtai pasisavinti D. V. ir UAB „L“ priklausančias pinigines lėšas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes banko darbuotoja atsisakė sudaryti elektroninių paslaugų sutartį.

Be to, M. A., R. M. ir M. E. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, dėl savanaudiškų paskatų rengėsi nužudyti M. Č. ir pagrobti jo turtą. 2009 m. liepos mėn. M. A., turėdamas tikslą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti UAB „T“ direktorių M. Č. ir pagrobti pastarojo turtą – pinigus bei kitas materialines vertybes, šiai bendrai nusikalstamai veikai vykdyti subūrė organizuotą grupę ir, būdamas jos vadovas, rengė nužudymą bei jam vadovavo, t. y. sudarė nusikalstamos veikos padarymo planą ir kiekvienam nusikalstamos veikos padarymo bendrininkui – organizuotos grupės nariams R. M. ir M. E. – paskirstė konkrečias užduotis bei vaidmenis: M. E., asmeniškai pažinojusiai M. Č., nurodė surinkti informaciją apie jo turimas materialines vertybes, gyvenimo būdą ir įpročius, atvykimo ir išvykimo iš gyvenamosios vietos laiką ir atvilioti M. Č. į iš anksto parengtą vietą, kur pastarasis turėtų būti nužudytas. Vykdant iš anksto parengtą nusikaltimo padarymo planą, M. E., turėdama M. Č. pasitikėjimą dėl jų asmeninių tarpusavio santykių ir žinodama jo gyvenamosios vietos adresą, nurodė jį M. A., suteikė informacijos apie tai, kokios materialinės vertybės yra M. Č. namuose, kad pastarasis verčiasi nekilnojamuoju turtu ir yra paveldėjęs keletą milijonų litų, apie M. Č. įpročius, kavines, kuriose jis dažniausiai lankosi, laiką, kada išeina ir kada grįžta namo; R. M. nurodė kartu su juo surasti atokią vietą, tinkamą nusikaltimui padaryti, surasti vietą, tinkamą M. Č. lavonui paslėpti, o M. E. į nusikaltimo padarymo vietą atviliojus M. Č. ir M. A. nušaunant jį nužudžius, pagrobti daiktus ir materialines vertybes, kartu su M. A. kūną paslėpti po pastato griuvėsiais ir pastatą sudeginti, taip sunaikinti nusikaltimo padarymo pėdsakus. M. E. į nusikaltimo padarymo vietą atviliojus M. Č., M. A., panaudodamas neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro PM pistoletą Nr. HC3652 su savadarbiu duslintuvu, rengėsi M. Č. nušauti ir pagrobti jo turimas materialines vertybes. M. A. ir R. M., rengdamiesi M. Č. nužudymui, 2009 m. liepos 14 d. ryte važinėjo po Trakų rajoną, kur ieškojo atokios vietos, tinkamos nusikaltimui padaryti, po to vyko į Vilnių neteisėtai įsigyti šaudmenų, skirtų šaudyti iš neteisėtai laikomo šaunamojo ginklo, kuriuos ketino panaudoti M. Č. nužudymui. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2009 m. liepos 14 d. 12 val. M. A. ir R. M. buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme; pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Pirmiausia kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kelis kartus keitėsi bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, kuriai pasikeitus buvo garsinamas tik kai kurių teisiamojo posėdžio protokolų turinys, protokoluose pažymint, kad posėdžiaujant ankstesnei teisėjų kolegijai buvo pagarsinti asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Kasatoriaus teigimu, tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principo pažeidimas lėmė ir BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus, nes, teisme neapklausus kaltinamųjų, kai kurių kaltinamųjų parodymų net nepagarsinus, o liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus pagarsinus pažeidžiant BPK 276 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymai nebuvo išsamiai ištirti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šie pažeidimai lėmė BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes teismas grindė nuosprendį įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

2.2. Kasatorius, aptardamas BK 54 straipsnyje nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir kasacinės instancijos teismo praktiką dėl bausmės skyrimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė bausmės skyrimo motyvų, o apeliacinės instancijos pasisakė ne apie kasatoriui, bet bendrai apie keliems nuteistiesiems paskirtas bausmes. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nors bylos medžiaga patvirtina, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, o įstatymas nereikalauja, pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisinio veikų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta frazė, kad kasatorius neatliko jokių pozityvių veiksmų, atskleidžiančių, jog kritiškai vertina savo elgesį, ir stengėsi sušvelninti padarytos veikos padarinius, yra formali, neaiški ir neatitinka bylos situacijos. Teismas nenurodė, kokius pozityvius veiksmus jis turėjo atlikti, juolab kad įstatymas šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti tokių reikalavimų nekelia. Kasatorius pažymi, kad skiriant jam bausmę neatsižvelgta į tai, jog yra jauno amžiaus, nusikalstamų veikų padarymo metu jam buvo dvidešimt metų, neturėjo jokios gyvenimiškos patirties, turi psichikos sveikatos sutrikimų, kurie turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, be to, nebuvo nusikaltimų organizatorius, nusikaltimai nebuvo jo gyvenimo būdo ar antivisuomeninių nuostatų pasekmė, praeityje nebuvo teistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos buvo atsitiktinio pobūdžio, kad jo asmenybės pavojingumas nėra didelis, todėl paskyrus jam net devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę ir ilgam izoliavus nuo visuomenės nebus pasiekti bausmės tikslai.

2.3. Kasatorius nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kurioje bausmės švelninimas, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone. Anot kasatoriaus, šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš devynerius metus, byla vien apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ketverius metus, teismo posėdžiai be jokios priežasties buvo atidedami, pertraukos truko nepateisinamai ilgai, o jis yra suimtas jau beveik aštuonerius metus. Dėl to kasatorius mano, kad jam paskirta subendrinta devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta.

2.4. Kasatorius pažymi, kad bylą išnagrinėjo šališki abiejų instancijų teismai. Teismo šališkumą rodo tai, kad teismas bylą nagrinėjo atmestinai ir aplaidžiai.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (D. V. epizodas) ir sumažinti jam paskirtą bausmę; panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (M. Č. epizodas) ir jį išteisinti.

3.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Pirmiausia kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam septyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę už dalyvavimą nužudant ir apiplėšiant D. V., o apeliacinės instancijos teismas, tokį sprendimą palikdamas galioti, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo, o apeliacinės instancijos teismas dėl kasatoriaus argumentų, kodėl jam turi būti taikomos BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, apskritai nepasisakė, tik formaliai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kuri prieštarauja bylos duomenims. Kaip tvirtina kasatorius, jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino dalyvavęs nužudant D. V. ir davė išsamius parodymus apie esmines nusikaltimo aplinkybes, nurodė, ką darė kiekvienas iš nužudyme dalyvavusių asmenų, taip padėjo išaiškinti šį nusikaltimą. Savo pozicijos jis nekeitė ir bylos nagrinėjimo teisme metu, atsiprašė nukentėjusiųjų ir pareiškė, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto kriterijaus tinkamai neišanalizavo, netinkamai sprendė bausmės skyrimo klausimą, netinkamai pritaikė BK 61 straipsnyje įtvirtintas bausmės dydžio skaičiavimo taisykles, dėl to nemotyvuotai paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, žymiai viršijančią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kartu abiejų instancijų teismai netinkamai sprendė ir bausmių už kitus nusikaltimus, dėl kurių padarymo jis prisipažino, skyrimo klausimą. Kasatorius pažymi, kad jam paskirta bausmė už visas nusikalstamas veikas turėjo būti švelninama ir dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės, dėl teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo. Anot kasatoriaus, nusikaltimai įvykdyti 2009 metais, ikiteisminis tyrimas ir procesas pirmosios instancijos teisme truko iki 2012 metų pabaigos, per šį laikotarpį du kartus keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos, procesas apeliacinės instancijos teisme dėl nesuprantamų priežasčių truko iki 2016 metų pabaigos, tačiau ne dėl kasatoriaus ar kitų nuteistųjų kaltės. Abiejų instancijų teismai turėjo konstatuoti, kad procesas truko per ilgai, ir, vadovaudamiesi BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, EŽTT ir kasacinio teismo praktika, pripažinti tai išimtine aplinkybe bei bausmes sušvelninti.

3.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas už rengimąsi nužudyti ir apiplėšti M. Č., veikiant organizuota grupe su M. A. ir M. E., o apeliacinės instancijos teismas, tokį sprendimą palikdamas galioti, savo išvadas grindė ne objektyviais bylos duomenimis, bet prielaidomis. Pasak kasatoriaus, iš teismų nustatytų aplinkybių objektyviomis galima laikyti tik tai, kad M. Č. vizitinė kortelė buvo rasta M. A. automobilyje, taip pat liudytojo G. M. parodymus, kad M. A. jo prašė gauti šovinių, tinkančių Makarovo pistoletui. Nors šie duomenys niekaip nepatvirtina kasatoriui inkriminuoto nusikaltimo, apeliacinės instancijos teismas abstrakčiai, nemotyvuotai, neanalizuodamas byloje esančių įrodymų, konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma buvo neginčijamai įrodyta, jog kasatorius su kitais organizuotos grupės nariais planavo ir rengėsi nužudyti ne tik D. V., bet ir M. Č.. Taip byloje nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

4. Kasaciniu skundu nuteistoji M. E. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir dėl šių dalių bylą jai nutraukti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo.

4.1. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Pirmiausia kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami ją kalta dėl nusikalstamų veikų padarymo, nepagrįstai konstatavo, jog ji veikė su kitais asmenimis organizuota grupe, neteisingai įvertino jos objektyviai atliktų veiksmų sąryšį su kitų asmenų veiksmais, nepagrįstai pripažino buvus bendrininkų susitarimą dėl atskirų nusikalstamų veikų padarymo, padarė nepagrįstą išvadą, kad visi nuteistieji suprato, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatorės, konstatavus, kad visi objektyvieji bendrininkavimo požymiai jos veiksmuose pasireiškė vien tik atliekant išankstinius veiksmus, kurių pagrindu kiti bendrininkai galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką, t. y. informacijos rinkimu ir perdavimu, esminę reikšmę turėjo teisingas subjektyviųjų bendrininkavimo požymių nustatymas. Kaip tvirtina kasatorė, ji D. V. vadovaujamoje įmonėje pradėjo dirbti 2008 m. vasarą, t. y. dirbo dar ilgą laiko tarpą prieš nusikalstamos veikos įvykdymą, prieš jai susipažįstant ir pradedant gyventi su M. A.. Tai, kad ji pasakojo M. A. apie savo darbą, savo viršininką D. V., nesuteikia pagrindo spręsti apie tai, kad ji vykdė kažkokį nusikalstamą planą – sąmoningai rinko ir teikė informaciją. Taip pat negalima teigti, kad informaciją apie D. V. turtinę padėtį ir gyvenimo būdą ji rinko jau turėdama tikslą šią informaciją perduoti kitiems bendrininkams, nes ji kitų bendrininkų tuo metu dar net nepažinojo ir nėra jokių duomenų, kad ji tuo metu būtų turėjusi tokius ketinimus. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad M. A., pasinaudodamas kasatorės pasitikėjimu ir plepumu, gavo iš jos informaciją apie D. V., jo gyvenimo būdą, gyvenamąją vietą, galimus turtus ir, pasinaudodamas šia informacija, sukūrė nusikalstamos veikos planą. Tiek nusikalstamos veikos planas, tiek pati organizuota grupė buvo sukurti tik po to, kai iš kasatorės buvo gauta informacija apie D. V., todėl ankstesni jos veiksmai iki susipažįstant su M. A. negali būti vertinami nei kaip sudarantys atskiro nusikaltimo sudėties požymius, nei kaip sudarantys bendrininkavimo požymius, nes šie veiksmai nebuvo neteisėti ir jie nebuvo atliekami iš anksto turint kokių nors nusikalstamų tikslų. Kasatorė pažymi, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ji suvokė save kaip organizuotos grupės narę, kad savo veiksmus – tam tikros informacijos apie D. V. pateikimą M. A. ar atvykimą su D. V. į jo nužudymo vietą – būtų atlikusi siekdama kartu su kitais nuteistaisiais įvykdyti nusikalstamas veikas ar bent suvokdama, kad kiti asmenys gali pasinaudoti jos objektyviai atliktais veiksmais, įgyvendindami savo nusikalstamus ketinimus. Kasatorės įsitikinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti jos veiksmuose buvus būtinąjį subjektyvųjį bendrininkavimo požymį – tyčią bendrininkauti su kitais asmenimis, vykdant nusikalstamas veikas, susitarimą su kitais nuteistaisiais ir suvokimą apie bendrais veiksmais daromų nusikaltimų pobūdį bei esmę. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas iš byloje apklaustų nuteistųjų, tarp jų ir pripažinusieji savo kaltę, nenurodė ne tik to, kad ji būtų perdavusi jiems kokią nors informaciją, bet ir apskritai apie tai, kad jai būtų buvę žinoma apie jų planus įvykdyti nusikalstamas veikas. Be to, duodama parodymus teisme ji nurodė, kad apie vagystę iš D. V. namų apskritai sužinojo tik tuomet, kai buvo sulaikyta, ir ši aplinkybė bylos teisminio nagrinėjimo metu paneigta nebuvo. Jos parodymai apie tai, kad iš D. V. buvo pasiskolinusi pinigų M. A., kad M. A., žinodamas, jog pinigų negrąžins, nurodė jai turintis verslo planą, kurį gali pasiūlyti D. V., dėl to ji su D. V. nuvyko į M. A. jai nurodytą vietą, nebuvo paneigti, juos patvirtina tiek aplinkybės, susijusios su pinigų pasiskolinimu, tiek M. A. parodymai. Pasak kasatorės, jos objektyviai atlikti veiksmai D. V. nužudymo vietoje taip pat neleidžia konstatuoti jos bei kitų nuteistųjų veiksmų bendrumo. Byloje nustatyta, kad M. E., kartu su D. V. atvykusi į M. A. nurodytą vietą, kartu su juo išlipo iš automobilio, jiems einant M. A. pagriebė ją už rankos, patraukė ir liepė laukti kitame automobilyje, kurį M. A. paliepimu vėliau vairavo. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti patikimą išvadą, kad ji su D. V. atvyko į šią vietą būtent tam, kad pastarasis kitų nuteistųjų, jos bendrininkų, būtų apiplėštas ir nužudytas. Taip pat nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad sėdėdama automobilyje ir jį vairuodama ji suprato, kad D. V. buvo nužudytas, juolab itin žiauriai, ir savo veiksmais prisidėjo prie daromos nusikalstamos veikos. Be nuteistojo L. D. parodymų apie tai, kad jis suprato, jog kasatorė žinojo, kas vyksta, bei apie tariamus jos žodžius, kad tai žmogaus (D. V.) likimas ir pan., kuriuos vėliau jis pakeitė, byloje nėra duomenų, kad ji būtų supratusi apie planuojamus, vykdomus ir įvykdytus nusikaltimus ar turėjusi tyčią juos įvykdyti. Jos nurodytos aplinkybės, jog važiuojant paskui D. V. priklausantį automobilį jai nebuvo žinoma, kad jo paties automobilyje nebuvo, ir kad apie tai, jog jam iš tiesų galėjo kažkas nutikti, ji suprato tik D. V. nepasirodžius darbe, byloje ištirtais įrodymais taip pat nebuvo paneigtos. Kasatorė nurodo ir tai, kad esminis pagrindas, kuriuo remdamiesi teismai konstatavo organizuotos grupės narių rengimąsi apiplėšti ir nužudyti M. Č., buvo D. V. nužudymas. Nors teismai, remdamiesi M. Č. parodymais, nutarė, kad ji, turėdama išankstinį nusikalstamą sumanymą, rinko informaciją apie M. Č., kurią vėliau perdavė M. A., tačiau neatsižvelgė į tai, kad jos atlikti „informacijos rinkimo“ veiksmai, už kurių atlikimą ji, kaip bendrininkė, buvo nuteista dėl rengimosi padaryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, taip pat buvo atlikti tuomet, kai ji dar nepažinojo M. A.. Tai, kad papasakojo M. A. apie M. Č., ji pripažino ir pati, tačiau tai buvo istorija, o ne konkreti informacija apie M. Č.. Atskirai apie M. Č. ir jo turtinę padėtį su M. A. ji nekalbėjo, tą duodamas parodymus teisme patvirtino pats M. A.. Kasatorė pažymi, kad jai apskritai nebuvo žinoma apie galimus M. A. pokalbius su R. M., su pastaruoju ji nepalaikė jokių ryšių, jai nebuvo žinoma apie tai, kad M. A. ieškojo įsigyti šaunamąjį ginklą ar atliko kitus veiksmus, kuriuos bylą nagrinėję teismai vertino kaip rengimąsi atlikti sunkų ir labai sunkų nusikaltimus. Dėl to ji neturėjo nei tyčios atlikti kokius nors nusikalstamus veiksmus M. Č. atžvilgiu apskritai, nei tyčios šiuos veiksmus atlikti bendrininkaudama su M. A. ir R. M.. Be to, išskyrus M. A., su kitais nuteistaisiais ji nepalaikė jokių ryšių, su jais iš viso nebendravo, nederino tarpusavyje savo veiksmų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti ir kito organizuotai grupei būdingo požymio – pastovumo. Taigi, kasatorės įsitikinimu, jos veiksmai, kurie nebuvo sąmoningi ir aktyvūs, o nulemti jos plepumo, per didelio naivumo bei pasitikėjimo M. A., nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad ji suvokė, kad veikia kartu su kitais nuteistaisiais ir yra organizuotos grupės narė. Priešingai, jai nebuvo žinoma apie nusikalstamus M. A. sumanymus, jo veiklą planuojant nusikaltimus ir duodant nurodymus kitiems nuteistiesiems. Ji nesuprato, kad jos suteikta informacija kiti asmenys pasinaudos darydami nusikalstamas veikas, kad savo veiksmais ji prisideda prie bendro nusikalstamo rezultato kilimo, nesuvokė nei kitų bendrininkų veiksmų pobūdžio, nei siekiamo rezultato, nei turėjo tyčią bendrai su kitais asmenimis vykdyti nusikaltimus, todėl jos veikose nėra būtinųjų subjektyviųjų bendrininkavimo požymių.

4.2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl D. V. nužudymo itin žiauriai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatorės, pagal kasacinio teismo praktiką vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, reikia vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ir antra – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikia nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams. Kasatorės teigimu, iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad bendrininkai veikė pagal iš anksto M. A. parengtą planą, pagal kurį D. V. turėjo būti nužudytas nušaunant. Tam tikslui buvo parūpintas šaunamasis ginklas, numatytas bendrininkas, kuris šaus. Tai, kad nusikaltimo metu L. D. šaudydamas neatėmė D. V. gyvybės ir dėl to jis buvo daužomas akmeniu, išėjo iš bendrininkų susitarimo ribų. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrininkų susitarimas gali būti keičiamas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali būti išreiškiamas ir konkliudentiniais veiksmais, šiuo atveju byloje yra vienareikšmiškai nustatyta, kad tuo metu, kai D. V. buvo žudomas, kasatorė sėdėjo automobilyje. Taigi, ji nesuprato ir negalėjo suprasti, kad D. V. buvo žudomas itin žiauriai, suduodant daugybinius smūgius akmeniu, ir negalėjo niekaip pritarti šiems kito asmens veiksmams, peržengiantiems bendro susitarimo ribas, todėl jos tyčia negalėjo apimti šio nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio.

4.3. Kasatorė nurodo, kad paskiriant jai bausmę už rengimąsi nužudyti M. Č. ir pagrobti jo turtą buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo taisykles. Kasatorė, remdamasi BK 57, 62 straipsnių nuostatomis, teigia, kad  pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jai už minėtas veikas bausmes, jokių motyvų neišdėstė, o apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl visiems nuteistiesiems paskirtų bausmių pagrįstumo, tinkamai neįvertino nei kasatorės asmenybės, nei to, kad realiai nei M. Č. turtui, nei jo sveikatai nebuvo padaryta jokia žala, t. y. kad ši veika yra mažesnio pavojingumo. Nepaisant aplinkybių, susijusių su kasatorės asmenybe, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl rengimosi įvykdyti nusikalstamas veikas, paskyrė sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkius, nors tokia bausmė prieštarauja teisingumo principui.

4.4. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nesilaikė apkaltinamajam teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nuosprendžius grindė prielaidomis. Pasak kasatorės, šioje byloje teismai jos kaltę dėl vagystės iš D. V. namo padarymo grindė nuteistųjų L. B. ir D. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji patys paneigė, taip pažeidė reikalavimą teismo nuosprendį pagrįsti tik teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais. Iš esmės teismai jos kaltę grindė ne įrodymais, kurių tiek turinys, tiek patikimumas nekelia abejonių, bet kitų nuteistųjų nuomone, spėlionėmis paremtomis prielaidomis apie galimai jos atliktus veiksmus, kurių nepatvirtino objektyvūs bylos duomenys. Kasatorė pažymi, kad abiejų instancijų teismai jos kaltę dėl D. V. nužudymo ir plėšimo taip pat grindė nepatikimais ir kokybiniu požiūriu neinformatyviais nuteistojo L. D. samprotavimais (kad jis suprato, jog kasatorė žinojo apie D. V. nužudymą), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji būtų žinojusi apie prieš D. V. atliekamas nusikalstamas veikas bei turėjusi tyčią jas įvykdyti kartu su kitais nuteistaisiais. Kasatorės teigimu, byloje taip pat nėra jokių patikimų įrodymų apie kokius nors jos nusikalstamus ketinimus rengiantis įvykdyti M. Č. nužudymą ir plėšimą.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme arba paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

5.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė materialiosios teisės normas, neteisingai individualizavo nusikalstamos veikos bendrininkams skiriamas bausmes, neteisingai išsprendė bausmių subendrinimo klausimą ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Pasak kasatoriaus, nužudymas dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimas turėjo būti kvalifikuoti kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o bausmės už atskiras veikas subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę. Tačiau abiejų instancijų teismai bausmes subendrino iš dalies jas sudedant, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius pažymi, kad bylose, kuriose dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, yra būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo šiame nusikaltime pobūdį ir laipsnį, ir tai nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Toks reikalavimas teismų praktikoje siejamas ne tik su tinkamu kiekvieno asmens, dalyvavusio nužudant, veikos kvalifikavimu, bet ir su bausmės skyrimo taisyklėmis. Vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 58 straipsnio reikalavimais, teismai privalo nustatyti kiekvieno iš bendrininkų rūšį, įvertinti jų vaidmenį nužudant bei atliktų veiksmų pobūdį (suteiktos pagalbos vykdytojui reikšmingumą, smurto naudojimo būdą bei intensyvumą ir kt.). Šios aplinkybės atskleidžia kiekvieno bendrininko indėlį atimant gyvybę nukentėjusiajam, todėl teismų praktikoje laikomos svarbiu bausmių individualizavimo kriterijumi. Anot kasatoriaus, teismai, skirdami jam bausmę, nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika dėl bausmių už nužudymą skyrimo, nepagrįstai pripažino jį aktyviu nusikalstamų veikų dalyviu, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, visapusiškai neįvertino jo asmenybės, neatsižvelgė į tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiųjų, duodamas parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes buvo atviriausias iš visų nusikalstamų veikų dalyvių, o jo parodymai buvo nuoseklūs ir atitiko kitus bylos duomenis. Be to, nors jo ir kitų nusikalstamos veikos bendrininkų vaidmuo ir atliktų veiksmų pobūdis bei intensyvumas D. V. gyvybės atėmimo procese skyrėsi, teismai visiems nuteistiesiems skyrė iš esmės vienodas bausmes, taip netinkamai taikė BK 58 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažeidė bausmių individualizavimo principą. Kasatoriaus teigimu, nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su jo apeliacinio skundo argumentais, kad kvalifikuoto nužudymo ir plėšimo nusikaltimai sudarė idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas jam paskirtas bausmes nepagrįstai subendrino taikydamas vien tik dalinio bausmių sudėjimo būdą, tačiau skundo vis tiek netenkino ir bausmės nepakeitė.

5.2. Kasatorius nurodo, kad bausmė jam turėjo būti sušvelninta atsižvelgiant ir į baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę. Kasatorius, remdamasis kasacinio teismo praktika, teigia, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, tokia praktika atitinka EŽTT išaiškinimus, jog, pripažinus byloje buvus nepateisinamus procesinius delsimus, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Kasatorius nurodo, kad byloje nusikaltimai padaryti 2008–2009 metais, tačiau bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigtas tik 2012 metais, byla apeliacine tvarka išnagrinėta 2016 m. gruodžio pabaigoje. Kasatoriaus įsitikinimu, procesas byloje užtruko ne dėl jo kaltės, todėl bausmė jam turėjo būti sušvelninta.

5.3. Kasatorius pažymi ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, o bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Anot kasatoriaus, bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo du susikompromitavę ir teisėjo vardą pažeminę teisėjai, dėl to du kartus keitėsi teisėjų kolegijos, o po kiekvieno teisėjų kolegijos pasikeitimo dėl nuo kasatoriaus ir kitų kaltinamųjų nepriklausančių priežasčių procesas vykdavo formaliai, pažeidžiant BPK nuostatas. Kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymų, kuriais ne kartą teismui buvo reiškiamas motyvuotas nušalinimas, teismas nepaisė. Nagrinėjant bylą akivaizdžiai jautėsi teismo sudėties šališkumas, dedamos pastangos kuo greičiau išnagrinėti bylą, nepaisant jokių procesinių taisyklių. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neišsamiai, nes pasikeitus bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai kaltinamieji galbūt nebuvo labai išsamiai iš naujo apklausti dėl dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau kasatoriaus apeliacinio skundo vis tiek netenkino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepakeitė.

6. Nuteistųjų M. A., R. M. ir L. D. kasaciniai skundai atmestini, nuteistosios M. E. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl teismo šališkumo

7. Kasatoriai nuteistieji M. A. ir L. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tai iš esmės grindžiama tuo, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo du susikompromitavę ir teisėjo vardą pažeminę teisėjai; kad pasikeitus bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėčiai procesas vyko formaliai, pažeidžiant BPK nuostatas: bylos įrodymai nebuvo išsamiai ištirti, kaltinamieji neapklausti, dalies jų parodymai nepagarsinti, o liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai pagarsinti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. M. A. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad šališkas buvo ir apeliacinės instancijos teismas, nes bylą nagrinėjo nepateisinamai ilgai. Šie argumentai atmestini.

7.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010 ir kt.; EŽTT sprendimai: 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių.

7.2. Šioje byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų kolegijos ar kuris nors iš bylą nagrinėjusių teisėjų būtų tendencingas, turėtų išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki pagal subjektyvųjį kriterijų. Tuo tarpu, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu kasatoriai bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą įžvelgia per, jų manymu, BPK reikalavimų nesilaikymą, pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, nagrinėjant bylą iš naujo ir atliekant įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogiškus nuteistųjų M. A. ir L. D. apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, išdėstė argumentus, kodėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismą laikyti šališku. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiamojo posėdžio protokolų turinį, pripažino, kad pasikeitus bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai visi kaltinamieji, nors ir ne itin išsamiai, buvo apklausti ir turėjo teisę išsakyti savo nuomonę dėl jiems pareikšto kaltinimo, o kiti proceso dalyviai turėjo teisę užduoti klausimus. Be to, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl galimo nuteistųjų teisių suvaržymo, apeliacinės instancijos teismas pats atliko įrodymų tyrimą ir visus nuteistuosius apklausė papildomai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikti išsamūs motyvai dėl argumentų, susijusių su neišsamiu įrodymų teisme išnagrinėjimu ir kaltinamųjų teisės duoti parodymus suvaržymu, taip pat nuosprendyje motyvuotai pasisakyta ir dėl to, kodėl teismo šališkumo nepatvirtina aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo kaltinamieji, ar kad kai kurie kaltinamųjų ar jų gynėjų prašymai buvo motyvuotai atmesti. Teisėjų kolegija nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo. Taigi dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas ir atsakydamas į apeliacinių skundų teiginius bei darydamas išvadas šiuo klausimu teisės taikymo klaidų nepadarė. Tuo tarpu nuteistojo M. A. kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės grindžiamas tik subjektyviu nuteistojo vertinimu, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą, nesistengė bylos išnagrinėti operatyviai ir išsamiai, kuris nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, patvirtinančiais apeliacinės instancijos teismo šališkumą, neobjektyvumą. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistųjų teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl R. M. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jo nuteisimu dėl rengimosi nužudyti ir apiplėšti M. Č.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

8.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus

8.2. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentai, kad teismų nuosprendžiai dėl jo nuteisimo už rengimąsi nužudyti ir apiplėšti M. Č. pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus ir dėstant nuosprendžių motyvus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad R. M. kaltas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 21 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 21 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Darydamas tokią išvadą teismas aptarė nuteistųjų M. A., R. M., M. E. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, liudytojų M. Č., G. M. parodymus, juos palygino ir argumentuotai nurodė, kodėl ir kuria dalimi šių parodymų rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl R. M. kaltumo, išsamiai išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pats atlikęs įrodymų tyrimą, apklausęs visus nuteistuosius, liudytoją M. Č., motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. R. M. kaltę, įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teismas grindė remdamasis M. A., R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, liudytojų M. Č., G. M. parodymais, kitais byloje esančiais įrodymais. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus paremtas išsamiu minėtų liudytojų, taip pat nuteistojo M. A., paties nuteistojo R. M. parodymų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų aptarimu bei kitų bylos duomenų įvertinimu.

Dėl nuteistosios M. E. kasacinio skundo argumentų

9. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant atitinkamas nusikalstamas veikas. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Viena iš įstatyme nustatytų bendrininkavimo formų yra organizuota grupė. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taigi organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas.

9.1. Kasaciniame skunde nuteistoji M. E., ginčydama teismų sprendimus pripažinti ją kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, veikiant organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, nurodo, kad teismai jos veiksmuose nenustatė subjektyviųjų bendrininkavimo požymių. Šie kasatorės argumentai atmestini. Teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad, įvertinus nuteistųjų M. A., R. M., L. D., D. N., L. B., pačios M. E., liudytojo M. Č. parodymus, kitus faktinius bylos duomenis kaip visumą, nustatyti ne tik objektyvieji bendrininkavimo požymiai (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas), bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tyčia ir susitarimas veikti bendrai. Pagal byloje teismų nustatytas ir nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes, M. E., kaip nusikalstamų veikų (vagystės, D. V. nužudymo ir plėšimo, rengimosi nužudyti ir apiplėšti M. Č.) bendrininkės, veika pasireiškė tuo, kad ji, vykdydama nuteistojo M. A. (subūrusio organizuotą grupę, parengusio nusikalstamų veikų planą, paskirsčiusio vaidmenis bendrininkams ir dalyvavusio padarant nusikalstamas veikas) nurodymus, rinko informaciją apie nukentėjusįjį D. V. ir liudytoją M. Č., jų turtinę padėtį ir teikė ją M. A., taip pat atviliojo D. V. į jo nužudymo vietą. Nors M. E. pati betarpiškai darant nusikalstamas veikas nedalyvavo, savo veiksmais ji prisidėjo prie nusikalstamų veikų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad visi organizuotos grupės nariai (M. A., R. M., M. E., L. D., D. N., L. B.), siekdami vienodo nusikalstamo rezultato, veikė tiesiogine tyčia – suprato, kokias nusikalstamas veikas daro, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo. Teismai nuteistųjų L. B. ir D. N. parodymais dėl vagystės iš D. V. namo nustatė, kad, vykstant į nusikaltimo vietą, M. A. telefonu bendravo su M. E., vagystę vadino „maudynėmis“, šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis L. D.. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis M. A. patvirtino, jog apie D. V. gyvenamąją vietą sužinojo iš M. E., t. y. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. E. vaidmuo buvo pranešti apie D. V. name esančias vertybes, kad D. V. namą parodė M. E.; kad iš nuteistųjų L. D., D. N., L. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog M. E. M. A. sakė, kad ji žino, kur yra D. V. namo raktas, kad M. A. paskambino, kaip vėliau sužinojo, jo mergina, kuri leido suprasti, kad jau galima važiuoti į namą, kad, važiuojant link D. V. namo, M. A. visą laiką susirašinėjo ir kalbėjo telefonu su M. E., apie tai sakė pats M. A., kad M. A. pasakė, kur bus namo raktas, apie tai jis sužinojo iš M. E., kad M. A. garsiai perskaitė SMS žinutę, jog raktas yra prie durų, po plytelėmis, dar M. E. rašė, kad jei sužinos, jog viršininkas grįš anksčiau, ji praneš. Dėl D. V. nužudymo ir plėšimo teismai nustatė, kad M. E. žinojo apie planuojamą D. V. nužudymą, turėjo surinkti informaciją apie D. V. turimas materialines vertybes, mokėjimo kortelių PIN kodus, atvažiavusi su D. V. į iš anksto nurodytą nusikaltimo vietą, atvedė jį į apleistus fermos pastatus; kad M. A. teisiamajame posėdyje parodė, jog M. E. turėjo atvilioti D. V. į reikiamą vietą, apie tai, ką ji turės padaryti, pasakė M. E., kuri viską suprato ir sutiko atvilioti D. V. į iš anksto sutartą vietą; kad L. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad po šūvių į D. V. sėsdamas į automobilį, kuriame sėdėjo M. E., suprato, jog ji viską žino, kad veždama jį namo M. E. sakė, jog toks to žmogaus likimas. Teismai liudytojo M. Č. parodymais nustatė, kad M. E. aktyviai stengėsi priartėti prie jo, rinko informaciją apie jį ir jo turtinę padėtį, apžiūrėjo jo namą, automobilį, be leidimo paėmė jo vizitinę kortelę, kuri vėliau buvo surasta M. A. automobilyje, visas surinktas žinias perdavė M. A.. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis M. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog M. E. davė jam M. Č. vizitinę kortelę, nurodė jo turimus automobilius; nuteistasis R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie M. Č. M. A. sužinojo iš M. E., kuri papasakojo apie jo turimą pinigų sumą, kasdienius įpročius. Taigi teismų nuosprendžiuose atskleistas tiek intelektualusis, tiek valinis M. E., kaip nusikalstamų veikų bendrininkės, tyčios turinys. Gynybos iškeltą versiją, kad M. E. informaciją apie D. V. ir M. Č. turtinę padėtį, turimas materialines vertybes, elgesio įpročius M. A. nurodė per savo plepumą, teismai motyvuotai paneigė.

9.2. Atmestinas kasatorės argumentas, kad teismai, pagrįsdami jos kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo veikiant organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, negalėjo remtis kitų nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, o nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai atliko išsamią nuteistųjų M. A., R. M., L. D., D. N., L. B. byloje duotų parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų duoti parodymai atitinka kitą bylos medžiagą. Pažymėtina, kad minėtų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie BPK 276 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta tvarka buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, atitinka įrodymams keliamo leistinumo kriterijų ir pagrįstai pripažinti tinkamu įrodymu baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Tą pagrįstai nuosprendyje pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas.

9.3. Nuosprendžiuose pagrįstai konstatuotas ir kito būtino bendrininkavimo subjektyviojo požymio – susitarimo veikti bendrai tarp M. A., R. M., M. E., L. D., D. N., L. B. – buvimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamų veikų pobūdis, planavimas, darymo mechanizmas, vaidmenų pasiskirstymas, veikimas skirtingomis sudėtimis, rengimasis veikų padarymui, taip pat jų susietumas (ryšys) patvirtina susitarimą bendrai daryti labai sunkų, sunkius, apysunkį nusikaltimus, rengimąsi padaryti labai sunkų ir sunkų nusikaltimus ir šių nusikaltimų darymą. Teismas padarė išvadą, kad visi nuteistieji pažinojo vienas kitą, bendravo tarpusavyje, turėjo vieni kitų mobiliųjų telefonų numerius bei suprato, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai. Abejoti tokiomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taigi teismų išvados dėl M. E. bendrininkavimo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos išsamia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų analize, yra motyvuotos ir teisingos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus dėl M. E. dalyvavimo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas kartu su kitais organizuotos grupės nariais, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

10. Nuteistosios M. E. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl nužudymo itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šie argumentai pagrįsti. M. E. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus nuteista už tai, kad, veikdama organizuota grupe su M. A., R. M. ir L. D., dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė D. V.. Teismų praktikoje pripažįstama, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013 ir kt.). Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014,                        2K-55-699/2017).

10.1. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad pagal M. A. iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą, pagal kurį D. V. turėjo būti nužudytas nušaunant, buvo parūpintas šaunamasis ginklas ir numatytas į D. V. šauti turėjęs bendrininkas (L. D.); kad nusikaltimo padarymo metu L. D., šaudydamas į D. V., jam gyvybės neatėmė, todėl R. M. akmeniu daužė nukentėjusiajam į galvą; kad taip nusikalstamos veikos bendrininkams M. A., R. M. ir L. D. žudant D. V. M. E. nusikaltimo padarymo vietoje – apleistos fermos pastatuose – nebuvo, ji sėdėjo automobilyje. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes M. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad, M. E. atvedus D. V. į nusikaltimo padarymo vietą, sugriebė ją už rankos ir nuvedė į automobilį; L. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad po šūvių į D. V. atsisėdo į automobilį, kuriame sėdėjo M. E.; pati M. E. teisiamajame posėdyje parodė, kad sutartoje vietoje beeinant pro sieną M. A. ją čiupo už rankos ir nuvedė iki automobilio. Taigi teismai nustatė, kad nuteistoji M. E. betarpiškai nedalyvavo atimant gyvybę D. V.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. V. padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija, šaunamojo ginklo panaudojimas bei smūgiai akmeniu rodo, jog nukentėjusiojo gyvybės atėmimas pasireiškė ypatingu žiaurumu, o nuteistieji suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, dėl to veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tačiau sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nustačius, jog atimant gyvybę D. V. M. E. nusikaltimo padarymo vietoje nebuvo, kitų bendrininkų veiksmų, pasireiškusių ypatingu žiaurumu žudant D. V., ji nematė, jų veiksmų pobūdžio nesuvokė, taigi negalėjo pritarti ar nepritarti tokiems kitų bendrininkų veiksmams, peržengiantiems bendro susitarimo ribas (vykdytojo ekscesas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog M. E., kaip organizuotos grupės narė, atsako už D. V. nužudymą itin žiauriai, ir jos nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina, paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl nuteistųjų M. A., R. M. ir L. D. kasacinių skundų argumentų, susijusių su jiems paskirtomis bausmėmis

11. Kasatoriai nuteistieji M. A., R. M. ir L. D., prašydami sušvelninti jiems paskirtas bausmes, teigia, kad teismai pažeidė bausmių skyrimo taisykles, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir jiems skyrė aiškiai per griežtas bausmes. Kasatoriai savo prašymus motyvuoja tuo, kad teismai neatsižvelgė į jų asmenybes, vaidmenis darant nusikalstamas veikas, nepagrįstai nenustatė jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių; kad dėl pernelyg ilgos proceso trukmės buvo pažeista jų teisė į greitą procesą.

11.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.

11.2. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, skirdamas bausmes M. A., R. M. ir L. D., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bei atsižvelgė į BK 61 straipsnio nuostatas. Teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų kiekį, intensyvumą, padarymo aplinkybes, pasekmes, kaltės formą (tyčinės veikos), kaltininkų vaidmenis padarant nusikalstamas veikas (visi trys buvo aktyvūs nusikaltimų vykdytojai, o M. A. – ir nusikaltimų iniciatorius), jų asmenybę apibūdinančius duomenis (visi trys buvo bausti administracine tvarka, o R. M. bei L. D. – ir teisti), atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė jiems griežtas laisvės atėmimo bausmes pagal atitinkamuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose nustatytas sankcijų ribas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pagal nuteistųjų apeliacinius skundus priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pritarė pirmosios instancijos teismui dėl aplinkybių bausmėms M. A., R. M. ir L. D. individualizuoti vertinimo ir padarė išvadą, kad pripažinti nuteistiesiems paskirtas bausmes aiškiai per griežtomis nėra pagrindo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia šio teismo išvada.

12. Nepagrįsti kasatorių nuteistųjų M. A., R. M. ir L. D. argumentai, kad teismai turėjo pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jie prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, taip pat padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad M. A. ir R. M. savo kaltę dėl vagystės, nužudymo ir plėšimo pripažino iš dalies, esminių šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nepripažino, ir nors dėl asmens dokumento ir elektroninių mokėjimo priemonių pagrobimo ir panaudojimo bei svetimo turto įgijimo apgaule kaltais prisipažino, tačiau nenustatyta, kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, neatliko jokių pozityvių veiksmų, atskleidžiančių, kad jie kritiškai vertina savo elgesį ir stengėsi sušvelninti padarytos veikos padarinius; L. D. kaltę dėl nužudymo ir plėšimo taip pat pripažino iš dalies, dėl vagystės kaltės nepripažino. Šie apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai, paneigiantys galimybę pripažinti nuteistųjų M. A., R. M. ir L. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra teisingi, atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose          Nr. 2K-109/2010, 2K-188/2010, 2K-303/2010, 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016 ir kt.). Kitaip vertinti bylos aplinkybes ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

13. Nuteistųjų M. A., R. M. ir L. D. kasaciniuose skunduose taip pat keliamas pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės klausimas. Teigiama, kad nusikaltimai, dėl kurių padarymo nuteisti kasatoriai, padaryti 2008–2009 metais, ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko iki 2012 metų pabaigos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme du kartus keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtis, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko net ketverius metus – iki 2016 metų pabaigos, apeliacinės instancijos teismo posėdžiai buvo be jokios priežasties atidedami, buvo daromos nepagrįstai ilgos pertraukos. Šie argumentai atmestini.

13.1. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui ir kt. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.).

13.2. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2009 m. balandžio 29 d. (prie šio tyrimo vėliau buvo prijungti ir kiti ikiteisminiai tyrimai). Kaltinamasis aktas, kuriame kaltinimai pareikšti šešiems asmenims, surašytas 2010 m. birželio 4 d. ir ši byla, kurios rašytinę medžiagą tuo metu sudarė 9 tomai, perduota Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2012 m. gruodžio 14 d. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per kiek daugiau nei vienerius metus, o bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko dvejus su puse metų. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, joje kaltinamų asmenų skaičių, nusikalstamų veikų pavojingumą, taip pat į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl objektyvių priežasčių du kartus keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtis, dėl to byla teisme buvo nagrinėjama iš naujo, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų.

13.3. Bylos medžiaga (15 tomų) su nuteistųjų M. A., R. M., L. D., D. N., nuteistosios M. E. ir jos gynėjo bei nukentėjusiųjų A. S. V. ir Ž. V. apeliaciniais skundais 2013 m. vasario 14 d. buvo išsiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą, šio teismo 2013 m. vasario 18 d. ir 28 d. nutartimis paskirtas bylos pranešėjas ir sudaryta kolegija. Vadovaujantis BPK 319, 321 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais, apeliacinės instancijos teisme byla paskirta nagrinėti 2013 m. kovo 28 d. teismo posėdyje, o nuosprendis priimtas 2016 m. gruodžio 29 d. Bylos proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – treji metai devyni mėnesiai viena diena – per šį laiką įvyko trylika teismo posėdžių, kurių metu buvo atlikti šie procesiniai veiksmai: patenkinus nuteistojo M. A. gynėjo prašymą, 2014 m. kovo 20 d. nutartimi M. A. buvo paskirta nauja stacionarinė komisijinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, pareikalauti medicininiai dokumentai, susiję su M. A. gydymu, ir 2014 m. gegužės 30 d. byla su nutartimi pateikti ekspertinei įstaigai (ekspertizės aktas su byla teismui grąžinti 2014 m. spalio 8 d.); atsižvelgus į proceso dalyvių prašymus, taip pat į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme du kartus keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis ir visiems kaltinamiesiems turėjo būti suteikta teisė pasisakyti, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausti visi apeliacinius skundus padavę nuteistieji (M. A., R. M., L. D., M. E., D. N.), taip pat nuteistasis L. B., iš naujo apklaustas liudytojas M. Č., balsu perskaityti kitų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, ekspertės paaiškinimai. Išanalizavus bylos duomenis ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių eigą, matyti, kad aiškiai nepagrįsto bylos nagrinėjimo vilkinimo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu skelbė pertraukas dėl objektyvių priežasčių, kurios buvo dėl nuteistųjų R. M., L. D. gynėjų, nuteistojo L. B. neatvykimo į teismo posėdžius, dėl bylą nagrinėjusio teisėjo ligos, dėl kolegijos teisėjų užimtumo kitose bylose, dėl suplanuotų teisėjų atostogų, dėl pasiruošimo kitiems teismo posėdžiams, siekiant susipažinti su proceso dalyvių prašymais, išsiųsti šaukimus, pristatyti į teismo posėdžius suimtus nuteistuosius ir pan., be to, teismo posėdžių datos buvo pagrįstai derinamos su visų proceso dalyvių objektyviomis galimybėmis dalyvauti procese. Tačiau net ir paskelbtų pertraukų metu apeliacinės instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, nagrinėjo teisme gautus įvairaus pobūdžio nuteistųjų, jų gynėjų ir kitų proceso dalyvių prašymus bei skundus.

13.4. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šioje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, švelninti nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

14. Kasatorius nuteistasis L. D. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, subendrindami jam už D. V. nužudymą ir plėšimą paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą), t. y., esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmes bendrino ne jas apimant, o iš dalies sudedant. Šie argumentai iš dalies pagrįsti. Bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka nustatyta BK 63 straipsnyje. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 1 dalis). Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės (BK 63 straipsnio 3 dalis). Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas taiko bausmių apėmimą, yra atvejis, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pagal teismų praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011 ir kt.).

14.1. Šioje byloje ginčo dėl to, kad nuteistojo L. D. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose, 25 straipsnio 3 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, sudarė idealią nusikalstamų veikų sutaptį, iš esmės nėra. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad šioje byloje kvalifikuoto nužudymo ir plėšimo nusikaltimai sudarė idealią nusikalstamų veikų sutaptį ir kad pirmosios instancijos teismas L. D. paskirtas bausmes nepagrįstai subendrino taikydamas vien tik dalinio bausmių sudėjimo būdą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ištaisė ir L. D. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu. Kartu apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad L. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir už kitą sunkų tyčinį nusikaltimą, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad L. D. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės vien tik bausmių apėmimo būdu negali būti subendrintos. Taigi konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje L. D. paskirtas bausmes subendrinęs bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas L. D. galutinę subendrintą bausmę paskyrė tokio pat dydžio, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, kad, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, apeliacinės instancijos teismas pažeidė bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles, nustatytas BK 63 straipsnyje, ir L. D. paskyrė nepagrįstai griežtą bausmę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistosios M. E. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir palikti dėl šios dalies galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų M. A., R. M. ir L. D. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                 Dalia Bajerčiūtė

  Olegas Fedosiukas

  Armanas Abramavičius