Civilinė byla Nr. e2A-2207-855/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01500-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6.; 3.3.1.19.3. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Almaris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Almaris“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus Monopolis“ dėl įpareigojimo grąžinti turtą.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Almaris“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovę per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus: 18 šaldytuvų Standart, 3 šaldytuvus Beko, 1 Šaldytuvą Hisense, 2 skalbimo mašinas Beko, 1 skalbimo mašiną Hisense, 8 antklodes, 10 pagalvių, 23 elektrinius virdulius, 1 dulkių siurblį, 4 stalus, 4 spintas, 5 lovas, 5 čiužinius, 13 spintelių, 16 pledų, 8 taburetes, 78 antklodės užvalkalus, 82 pagalvės užvalkalus, 94 paklodes, 4 užuolaidas, 2 mikrobangų krosneles, 1 seifą, 8 šluotas su mopa, 16 šluoteles su semtuvėliu, 6 šluotas, 1 šluotą su mopa, indus, valymo priemones; 2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 273 straipsniu ir 771 straipsniu, nustatyti baudą po 50 Eur, kurią atsakovė ieškovės naudai mokėtų už kiekvieną kalendorinę dieną, kai atsakovė pavėluotų įvykdyti teismo sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimus ieškovė grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.       2019 m. balandžio 2 d. tarp UAB „Vilniaus Monopolis“ ir UAB „Almaris“ buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2019-04-02-1102 (toliau – ir Nuomos sutartis, Sutartis), kurios pagrindu atsakovė išnuomojo ieškovei patalpas, esančias pastate Sodų – Kalno g. Nr. 15, Zujūnuose, Vilniuje (toliau – ir Patalpos). 2023 m. gruodžio 5 d. ieškovei tapo žinoma, kad 2023 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu buhalterija@arsena.lt buvo gautas atsakovės 2023 m. lapkričio 25 d. raštas dėl Nuomos sutarties nutraukimo. Ieškovė 2023 m. gruodžio 7 d. raštu informavo atsakovę, kad Nuomos sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Ieškovei tapo žinoma, kad atsakovė perėmė iš ieškovės valytojos pastato ir Patalpų raktus, taip apribodama ieškovės teisę naudotis Patalpomis ir joje esančiais ieškovei priklausančiais daiktais. Patalpose yra ieškovei priklausantis turtas, tačiau atsakovė nesuteikia galimybės patekti į Patalpas, todėl pareikštu ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei jai priklausantį turtą.

3.       Atsakovė UAB „Vilniaus Monopolis“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Savo poziciją procesiniuose dokumentuose grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1.       Patalpos buvo nuomojamos su atsakovei priklausančiais daiktais, todėl ieškovės argumentai, kad Patalpose liko ieškovės daiktai, yra nepagrįsti. Ieškovė nepateikia įrodymų, patvirtinančių, jog ieškinyje nurodyti daiktai tikrai yra Patalpose. Vien ta aplinkybė, kad vienu ar kitu veiklos metu tam tikri daiktai ieškovės buvo įsigyti, nepatvirtina, kad jie buvo nuomojamose patalpose. Prieš Patalpų nuomą ieškovei, šiose patalpose viešbučio veiklą vykdė atsakovė, todėl Patalpose buvo visa viešbučio veiklai vykdyti reikalinga įranga ir baldai. Kadangi ieškovė neįrodo, kad jos įsigyti daiktai yra ar buvo atsakovei priklausančiose Patalpose, ieškovės ieškinio dalykas yra neįrodytas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškovės UAB „Almaris“ ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovę UAB „Vilniaus Monopolis“ per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei jai nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y.: 18 šaldytuvų Standart, 3 šaldytuvus Beko, 1 šaldytuvą Hisense, 2 skalbimo mašinas Beko, 1 skalbimo mašiną Hisense, 1 seifą; nustatė atsakovei UAB „Vilniaus Monopolis“ 50 Eur dydžio baudą, kurią atsakovė ieškovės naudai mokėtų už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo nevykdymo dieną ;likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Vilniaus Monopolis“ ieškovės UAB „Almaris“ naudai 117,78 Eur bylinėjimosi išlaidų; taip pat iš atsakovės valstybės naudai priteisė 36,04 Eur priteisė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu; iš ieškovės UAB „Almaris“ valstybės naudai priteisė 36,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

5.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje turimus duomenis, tame tarpe ir liudytojų surašytus lentelę/raštelį, 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, šalių bei liudytojų teismo posėdžio metu duotus parodymus sprendė, kad dalies ieškinyje nurodytų reikalaujamų grąžinti iš atsakovės daiktų nėra galima identifikuoti, nustatyti tikslaus likusių daiktų kiekio, nustatyti konkrečių pagal ieškovės užsakymą pagamintų baldų bei baldų kiekių, taip pat tuos baldus atskirti nuo buvusių atsakovės Patalpose baldų, konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad Patalpose yra likę jai nuosavybės teise priklausantys šie kilnojamieji daiktai: virduliai, dulkių siurblys, mikrobangų krosnelė, stalai, spintos, lovos, čiužiniai, spintelės, taburetės, antklodės bei jų užvalkalai, pagalvės bei jų užvalkalai, paklodės, užuolaidos, šluotos, šluotelės, indai ir kt.

6.       Tačiau tuo pačiu teismas konstatavo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo įsigijusi ir paliko atsakovei priklausančiose Patalpose: 18 šaldytuvų Standart, 3 šalytuvus Beko, 1 šaldytuvą Hisense, 2 skalbimo mašinas Beko, 1 skalbimo mašiną Hisense bei 1 pilkos spalvos seifas su elektroniniu užraktu, todėl atsakovė šiuos daiktus valdo neteisėtai ir turi grąžinti ieškovei.

7.       Atsižvelgęs į tai, kad ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė ieškinio reikalavimo dėl 20 Eur vertės valymo priemonių grąžinimo, atsisakymas buvo priimtas, byla šioje dalyje (dėl valymo priemonių iš atsakovės priteisimo) nutraukta, pirmosios instancijos teismas grąžino ieškovei 75 proc. už šią reikalavimo dalį sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 0,34 Eur.

8.       Teismas, atsižvelgęs į CPK 273 straipsnio 3 dalyje numatytos baudos paskirtį skatinti vykdyti teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą ir tuo užtikrinti teismo sprendimo privalomumą ir jo tinkamą įvykdymą, į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo, tai, kad atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu žinojo apie ieškovės valdymo teisių pažeidimą, pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, tenkino ieškovės prašymą nustatyti atsakovei 50 Eur dydžio baudą, kurią atsakovė ieškovės naudai mokėtų už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo nevykdymo dieną.

9.       Įvertinęs į tai, kad yra patenkinta (atitinkamai ir atmesta) 50 proc. ieškinio reikalavimų, teismas nusprendė iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 50 proc. sumokėto žyminio mokesčio – t. y. 117,78 Eur žyminio mokesčio, o abiejų šalių išlaidų teisinei pagalbai teismas nusprendė tarp šalių neskirstyti. Kadangi bylą nagrinėjant teisme buvo patirta 72,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, teismas šias išlaidas tarp šalių padalino per pusę, t. y. po 36,04 Eur.

I.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliantė (ieškovė) UAB „Almaris“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo dalimi, kurioje nepaskirstytos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ieškovės naudai (i) arba 2/3 ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 2 288 Eur (pritaikius abipusį įskaitymą); arba 50 proc. ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 891 Eur (pritaikius abipusį įskaitymą); priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas, pastarosios patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.       Nepaisant to, kad skundžiamu sprendimu buvo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai nepaskirstė šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, nenurodydamas jokių argumentų dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų neskirstymo, o tik deklaratyviai konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju yra protinga, teisinga ir sąžininga proceso šalių išlaidų teisinei pagalbai neskirstyti. Akivaizdu, kad tokia pirmosios instancijos pozicija laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

10.2.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus apie 5 082 Eur išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas; atsakovė - dėl 3 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas priteisimo. Taigi, tenkindamas ieškovės reikalavimą 50 proc. apimtyje, pirmosios instancijos teismas turėjo iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 2 541 Eur (5 082 Eur/2) bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas; atitinkamai iš ieškovės atsakovės naudai - 1 650 Eur (3 300 Eur/2). Taikius įskaitymą, ieškovei iš atsakovės turėjo būti priteista 891 Eur (2541 Eur – 1 650 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

10.3.       Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas turėjo paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas bent jau patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų apimtyje, t. y. po 50 proc., šiuo atveju egzistavo teisinis pagrindas nukrypti nuo įstatyme nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir priteisti ieškovei 2/3 jos patirtų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą – kas sudarytų 2 288 Eur: 3 388 Eur (2/3 nuo 5 082 Eur) – 1 650 Eur (1/3 nuo 3 300 Eur). Teismas turėjo atsižvelgti į atsakovės procesinį elgesį viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Akivaizdu, jog atsakovė viso teisminio proceso metu neigė, kad ginčo daiktai yra pas atsakovę, ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė tik dalį daiktų iš atsakovės, tačiau likusi ieškinio dalis buvo atmesta tik todėl, kad ginčo daiktai nėra atitinkamai identifikuoti, o ne todėl, kad ginčo daiktų nėra pas atsakovę. Taigi, atsakovė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nesąžininga. Būtent pačios atsakovės nesąžiningas elgesys lėmė ieškovės susidariusias bylinėjimosi išlaidas.

11.       Atsakovė UAB „Vilniaus Monopolis“ pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su ieškovės pateiktu apeliaciniu skundu, prašė jo netenkinti, palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.       Ieškovė 2025 m. vasario 14 d. į bylą pateikė informaciją apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios siekia 5 082 Eur, tačiau kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas susitarimas su ieškove dėl bylinėjimosi išlaidų ateityje – ieškovė neapmokėjo 2025 m. vasario 11 d. PVM sąskaitos faktūros 1 706,10 Eur sumai. Remiantis išplėtota kasacinio teismo praktika, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos; teismui pateiktuose dokumentuose turi būti užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, t. y. kad šis susitarimas bus vykdomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė į civilinę bylą nepateikė įrodymų, kad pagal ieškovės ir ją atstovaujančio advokato sudarytą sutartį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šios išlaidos tikrai buvo patirtos. Tokie įrodymai nėra pateikti ir kartu su apeliaciniu skundu. Pagal tarp ieškovės ir ieškovės atstovo pasirašytą susitarimą, ieškovė turėjo apmokėti sąskaitą iki 2025 m. kovo 13 d. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tai buvo padaryta ir, atitinkamai, kad jos patirtos bylinėjimosi išlaidos tikrai yra realios, todėl ieškovė neįrodė 1 706,10 Eur bylinėjimosi išlaidų realumo.

11.2.       Ieškovė nepateikė ir neįrodinėja, kad atsakovė proceso metu būtų elgusis nesąžiningai, tai nebuvo konstatuota ir proceso metu. Ieškovės nurodomas nesąžiningas atsakovės elgesys – ieškinio nepripažinimas – yra laikytinas atsakovės pozicija ieškovės reikalavimo atžvilgiu, nesudarantis pagrindo kaltinti atsakovę nesąžiningu procesiniu elgesiu. Be to, ieškovė netiksliai nurodo, kodėl pirmosios instancijos teismas atmetė dalį ieškovės ieškinio reikalavimo. Dalis ieškovės ieškinio reikalavimo buvo atmesta dėl to, kad ginčo daiktai nėra atitinkamai identifikuoti ir dėl to ieškovės ieškinio reikalavimas yra neaiškus, todėl negali būti priverstinai įvykdomas, atitinkamai, toks reikalavimas pripažįstamas nepagrįstu ir atmetamas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog daiktai, dėl kurių grąžinimo ieškovės ieškinio reikalavimas buvo atmestas, yra pas atsakovę.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

12.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu iš dalies, t. y. apie 50 procentų, tenkino ieškovės UAB „Almaris“ ieškinio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl sprendimo dalies, kuria teismas, atsižvelgęs į patenkintų / atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, nusprendė neskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų teisinei pagalbai apmok4ti. Būtent šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies – dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)paskirstymo – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas nagrinėjamu atveju sudaro apeliacijos objektą.

15.       Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nepaskirstė šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip nukrypdamas tiek nuo teisinio reglamentavimo, tiek ir nuo suformuotos teismų praktikos. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių argumentų dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų neskirstymo, o tik deklaratyviai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra protinga, teisinga ir sąžininga proceso šalių išlaidų teisinei pagalbai neskirstyti.

16.       CPK

17.       Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurio esmės (materialiuoju aspektu) nei viena iš šalių net neskundė – kiek tai susiję su ieškinio reikalavimu dėl atsakovės įpareigojimo grąžinti ieškovei tam tikrus kilnojamuosius daiktus, buvo patenkinta 50 procentų ieškovės ieškinio reikalavimų, darytina išvada, kad ieškovė įgijo teisę į 50 procentų procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai), o atsakovė savo ruožtu įgijo teisę į 50 procentų savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte pateikė teismų praktiką, kalbančią apie teismo teisę nukrypti nuo CPK įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tačiau jos neindividualizavo nagrinėjamam ginčui, t. y. neargumentavo ir nemotyvavo, kaip ir kodėl ši praktika taikytina nagrinėjamoje byloje, dėl kokių priežasčių ir pagrindų, teismo nuomone, yra būtina, teisinga ir sąžininga apskritai netaikyti CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalinio ieškinio tenkinimo atveju nuostatų ir šiuo konkrečiu atveju apskritai šalių patirtų procese išlaidų neskirstyti, t. y. kiekvieną iš šalių palikti prie jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

18.       Konkrečiu atveju pažymėtina, kad CPK 93 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Materialiojo teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023).

19.       Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tenkinus ieškinį 50 procentų, laikytina, kad 50 procentų ieškinio reikalavimų yra atmesta, todėl būtent pagal tokią proporciją turi būti ir paskirstomos abiejų šalių – ieškovo ir atsakovo – patirtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2024). Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kuomet iš dalies patenkinti ieškinio ir priešieškinio reikalavimai, kurie pagal savo esmę yra lygiaverčiai, t. y. esant lygiaverčiai patenkintų / atmestų reikalavimų proporcijai, ir taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas turi nustatyti šioje teisės normoje nustatytas bei teismų praktikoje suformuluotas taikymo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023).

20.       Tuo tarpu taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą – paduodant ieškinį. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).

21.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei šiuo aspektu suformuotą kasacinio teismo praktiką, įvertinus tai, kad byloje nekilo ginčas dėl ieškinio patenkinimo 50 procentų apimtyje, laikytina, kad yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atitinkamai vadovaujantis 50/50 procentų patenkintų /atmestų reikalavimų proporcija paskirstyti šalių – ieškovės ir atsakovės – pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi (teisinės pagalbos) išlaidas: ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 5 082 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos jai suteikimu; atsakovė savo ruožtu patyrė 3 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl vadovaujantis aukščiau minėta 50/50 proporcija, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista 2 541 Eur (5 082 Eur / 2); atsakovei iš ieškovės turėtų būti priteista 1 650 Eur (3 300 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų suma; atlikus įskaitymą, iš atsakovės ieškovės naudai galutinai priteistina 891 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

22.       Priteisti ieškovei ne 50 procentų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o 2/3 jų dalis ir taip nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalinio ieškinio patenkinimo atveju taisyklių, kaip apeliaciniame skunde pareikštu alternatyviu reikalavimu prašo ieškovė, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo. Nors ieškovė teigia, kad atsakovė viso teismo proceso metu neigė, kad ginčo daiktai yra pas ją, o teismas sprendimu priteisė ieškovei tik dalį daiktų, kadangi likę nebuvo atitinkamai identifikuoti, t. y. atsakovė buvo nesąžininga, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, dalinį ieškinio patenkinimą šiuo atveju sąlygojo teismo atliktas įrodymų vertinimas (daiktų buvimo, jų identifikavimo, nuosavybės ir kitais klausimais) jų pakankamo vienokioms ar kitokioms išvadoms daryti prasme, tuo tarpu spręsti apie aiškų ir akivaizdų atsakovės, kuri procese turėjo teisę gintis nuo pareikšto ieškinio įvairiomis priemonėmis, nesąžiningumą, nėra pagrindo.

23.       Kita vertus, nėra pagrindo sutikti ir su atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma atsakovės pozicija, jog apskritai jokios bylinėjimosi išlaidos ieškovei neturėtų būti priteisiamos, kadangi jų dydis (5082 Eur) sudaro beveik pusę visos ieškinio sumos – 10 452 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant ieškinio sumos, t. y. prašomų išreikalauti iš atsakovės daiktų vertės, teismas konstatavo esant pagrindą juos išreikalauti iš neteisėtai tuos daiktus laikančios / valdančios atsakovės, kas suponuoja atsakovės veiksmų neteisėtumą, ir siekdama apginti pažeistas teises ieškovė buvo priversta inicijuoti teismo procesą ir dėl to patirti bylinėjimosi išlaidas, kurių nebūtų patyrusi, jeigu atsakovė būtų iki teismo proceso patenkinusi ieškovės reikalavimus – grąžinusi ieškovei priklausančius kilnojamuosius daiktus.

24.       Nesutiktina ir su atsakovės teiginiu, jog ieškovei neturėtų būti priteisiamos 1 706,10 Eur išlaidos advokato pagalbai pagal 2025 m. vasario 11 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurios ieškovė neapmokėjo. Pažymėtina, kad kasacinio teismo šiuo klausimu yra suformuota tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

25.       Nagrinėjamu atveju, kaip matyti pirmosios instancijos teismui iki galutinio sprendimo byloje priėmimo ieškovė 2025 m. vasario 14 d. pateikė 2025 m. vasario 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą 1 706,10 Eur sumai; taip pat tarp ieškovės UAB „Almaris“ vadovo L. S. ir atstovaujančio advokato 2025 m. vasario 13 d. sudaryto Susitarimo dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje kopiją. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes dėl ieškovės patirtų bei iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atidėtų bylinėjimosi išlaidų bei vadovaujantis aukščiau nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, laikytina, jog pirmosios instancijos tinkamai įvertino visas sąlygas ir teisėtai bei pagrįstai sprendė, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro bendrą 5 082 Eur sumą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

26.       Apibendrinant nurodytus argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir netinkamai pritaikęs CPK 93 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai nepaskirstė tarp šalių jų bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl yra pagrindas skundžiamoje dalyje – dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti, papildomai priteisiant iš atsakovės ieškovei 891 Eur bylinėjimosi išlaidų: priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 50 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų – 2 541 Eur (5 082 Eur / 2), atsakovei iš ieškovės priteisiant taip pat 50 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų – 1 650 Eur (3 300 Eur / 2); pritaikius tarpusavio reikalavimų, kylančių iš bylinėjimosi išlaidų, įskaitymą, galutinai priteisiant iš atsakovės UAB „Vilniaus Monopolis“ ieškovės UAB „Almaris“ naudai 891 Eur (2 541 Eur – 1 650 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sumą. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovei buvo priteisęs 117,78 Eur bylinėjimosi išlaidų (1/2 sumokėto žyminio mokesčio), o apeliacinės instancijos teismas papildomai priteisia 891 Eur, tokiu būdu galutinai ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma padidintina iki 1 008,78 Eur (891 + 117,78).

27.       Kadangi pagal CPK 321 straipsnio 3 dalį kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ar kitų teismo sprendimu išspręstų procesinių klausimų, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles, kas reiškia, jog už apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neturi būti mokamas žyminis mokestis, kadangi tokiame apeliaciniame skunde nėra keliamas materialusis teisinis reikalavimas, ieškovės UAB „Almaris“ sumokėtas už apeliacinį skundą 52 Eur žyminis mokestis jam grąžintinas (CPK 80 straipsnio 2 dalis).

28.       Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė viso 726 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai ruošiant apeliacinį skundą apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Todėl patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės UAB „Vilniaus Monopolis“ ieškovės (apeliantės) UAB „Almaris“ naudai priteistina 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a :

Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Almaris“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Almaris“, juridinio asmens kodas 300512480, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus monopolis“, juridinio asmens kodas 122517599, priteistiną bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, sumą iki 1 008,78 Eur (vieno tūkstančio aštuonių eurų 78 euro centų).

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Almaris“, juridinio asmens kodas 300512480, iš Valtybinės mokesčių inspekcijos 52 Eur (penkiasdešimt du eurus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus monopolis“, juridinio asmens kodas 122517599, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Almaris“, juridinio asmens kodas 300512480, naudai 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                          Renata Volodko