Civilinė byla Nr. 2-1616/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. B2-957-254/2010 (atsakovas bankrutuojanti individuali įmonė J. D. turgus „Marmantas“) bei

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla IĮ J. D. turgus „Marmantas“ ir paskirtas bankroto administratorius UAB „Baklis“, o Lietuvos apeliacinio teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą.

Bendraatsakovė J. D. kreipėsi į apygardos teismą su skundu, prašydama panaikinti bankrutuojančios IĮ J. D. turgus „Marmantas“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2010 m. birželio 3 d., nutarimus. Bendraatsakovė 2010-07-09 prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė uždrausti bankrutuojančios IĮ J. D. turgus „Marmantas“ administratoriui vykdyti 2010 m. birželio 3 d. pavedimo sutartį. Nurodė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, nes patenkinus bendraatsakovės skundą, išnyktų teisinis pagrindas vykdyti administratoriui 2010 m. birželio 3 d. pavedimo sutartį, tačiau jis dalį jos jau būtų įvykdęs.

Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 12 d. nutartimi netenkino bendraatsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ginčijamas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei nėra nustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). 2010 m. gegužės 28 d. – birželio 3 d. įvyko pirmasis bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, kurio nutarimo pagrindu su administratoriumi buvo pasirašyta 2010 m. birželio 3 d. pavedimo sutartis, pagal kurios nuostatas, ši sutartis įsigaliojo nuo pasirašymo dienos, todėl ji jau yra vykdoma. Administratorius atlieka ĮBĮ 11 straipsnyje nustatytas funkcijas, taip pat privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės (ĮBĮ 11 str. 6 d.).

Atskiruoju skundu bendraatsakovė prašo panaikinti apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliantė nurodo, kad kreditorių susirinkimas, kurio nutarimo pagrindu pasirašyta 2010 m. birželio 3 d. pavedimo sutartis su administratoriumi, buvo sušauktas neteisėtai. Šiuo atveju, nepritaikius CPK 145 str. 1 d. 6 p. nurodytos laikinosios apsaugos priemonės, būsimo teismo sprendimo įvykdymas, patenkinus bendraatsakovės skundą ir panaikinus neteisėtus kreditorių susirinkimo nutarimus, taptų negalimas, nes dalis nutarimų jau būtų įvykdyta. Todėl būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir uždrausti vykdyti ginčijamo kreditorių susirinkimo pagrindu pasirašytą pavedimo sutartį. Apeliantė taip pat nurodo, kad dalis teismo sprendimo yra be motyvų, nes teismas, nurodęs apie gautą skundą, nepasisakė dėl to, ar jis tenkintinas ir nenurodė dėl jo jokių motyvų.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas bankrutuojanti IĮ J. D. turgus „Marmantas“ prašo atmesti atskirąjį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad administratorius nuo 2010 m. birželio 3 d. vykdo pavedimo sutartį, pasirašytą tarp jo ir kreditorių susirinkimo pirmininkės. Apeliantė nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo prašymu bendraatsakovė iš esmės siekia ne laikinų apsaugos priemonių taikymo tikslų, o vilkinti bankroto bylą ir trukdyti administratoriui atlikti ĮBĮ 11 straipsnyje nustatytas funkcijas. Laikytina, kad bendraatsakovė piktnaudžiauja jai įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl teismas gali atsisakyti jas ginti (CK 1.137 str. 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymo galimybė pasunkėtų arba įvykdymas pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas. Šios nuostatos taip pat suponuoja išvadą, kad gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo realaus įvykdymo grėsmės išvengimu. Tokio tikslo negalinčios pasiekti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka šio instituto paskirties ir negali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1453/2010).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo pagrindo netenkinti bendraatsakovės prašymo taikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones jos reikalavimo panaikinti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus užtikrinimui, tarp kitų motyvų nurodęs, jog bankroto administratorius atlieka ĮBĮ 11 straipsnyje nustatytas funkcijas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus, kol bus išspręstas klausimas dėl jų pripažinimo negaliojančiais, gali būti būsimo teismo sprendimo įvykdymą užtikrinanti laikinoji apsaugos priemonė, padėsianti išvengti interesų konflikto ir užtikrinsianti visų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1272/2010).

Teisėjų kolegija, siekdama nustatyti, ar kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo sustabdymas yra tinkama priemonė užtikrinanti galimo palankaus teismo sprendimo pagal reikalavimą dėl kreditorių nutarimų panaikinimo įvykdymą, turi ištirti prašomų teismo panaikinti nutarimų pobūdį ir tai, kaip jų vykdymas galėtų įtakoti galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovės ginčijamu 2010-06-03 bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nuspręsta suteikti kreditorių susirinkimo pirmininkui įgaliojimus pasirašyti pavedimo sutartį su bankroto administratoriumi. Atsakovė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti administratoriui vykdyti 2010-06-03 pavedimo sutartį grindžia tuo, kad, netaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas, nes pavedimo sutartis jau būtų vykdoma. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad su administratoriumi sudaryta 2010-06-03 pavedimo sutartis įsigaliojo nuo pasirašymo dienos ir  jau yra administratoriaus vykdoma. Pažymėtina, kad IĮ J. D. turgus „Marmantas“ bankroto administratorius buvo paskirtas ir jam įgaliojimai suteikti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria nurodytai įmonei iškelta bankroto byla, pagrindu. Ši nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartimi palikta nepakeista, taigi yra įsiteisėjusi ir vykdytina (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d.). Įsiteisėjusia teismo nutartimi paskirtas įmonės bankroto administratorius privalo atlikti Įmonių bankroto įstatyme nustatytas funkcijas (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.) ir užtikrinti sklandų bankroto procedūrų vykdymą, todėl su juo sudaroma pavedimo sutartis (ĮBĮ 11 str. 5 d.).

Pažymėtina, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procesas turi būti ekonomiškas, koncentruotas, vykdomas greitai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1211/2010).

Dėl pasakyto bei atsižvelgus į tai, kad bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu bei visų kreditorių interesų gynimu, jis turi būti ekonomiškas, operatyvus, nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 337 str., 338 str.).

Kita vertus, jei apeliantė dėl bankroto administratoriaus kaltės, jam vykdant savo funkcijas ir pavedimo sutartį, patirtų žalos, ji turėtų teisę reikalauti, kad administratorius atlygintų šią žalą (ĮBĮ 11 str. 6 d.). Taip būtų išvengta viešojo intereso ir kitų įmonės kreditorių interesų pažeidimo, išlaikyta šalių interesų pusiausvyra bei užtikrintas teisingumo, sąžiningumo protingumo bei kitų principų laikymasis (CK 1.5 str., CPK 6-8, 12, 17 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartį

Teisėjai                                                                                       Danutė Gasiūnienė

Audronė Jarackaitė

Vytas Milius