Administracinė byla Nr. eAS-874-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03052-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2017 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. 10-S-139006(1.39E-10-12) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 15 d. skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas vadovavosi ABTĮ 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu, 18 straipsnio 2 dalimi ir nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas neatsakė į jo 2017 m. birželio 15 d. skundą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 590 straipsniu, nustatė, kad 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjas informacinėje policijos elektroninių paslaugų sistemoje užregistravo pranešimą apie galimą administracinį nusižengimą, po kurio atsakovas pradėjo administracinio nusižengimo teiseną. Teismas darė išvadą, kad 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjo pranešimas nelaikytinas skundu viešojo administravimo srityje, bet laikytinas pranešimu, dėl kurio pradėta administracinio nusižengimo teisena.

Teismas konstatavo, kad Raštas nelaikytinas sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes. Teismas vadovavosi Administracinių nusižengimų kodekso 578 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio ir nėra administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimas dėl pareiškėjo statuso ikiteisminiame tyrime. Teismas atkreipė dėmesį, kad visi administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimai, priimti dėl tiriamo administracinio nusižengimo, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, nes administracinis teismas nagrinėja bylas dėl sprendimų, priimtų viešojo administravimo srityje, ir bylos dėl administracinį nusižengimą tiriančių pareigūnų sprendimų administracinio nusižengimo byloje nepriskirtinos administracinio teismo kompetencijai.

II.

Pareiškėjas G. B. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui jo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas atsakė į jo skundą, nepateikdamas jokių motyvų. Pareiškėjo manymu, administracinio nusižengimo teisenos pradėjimas nėra atsakymas į jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė skundą, o ne pranešimą, kadangi jame nurodė apie patirtą žalą, prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju, nubausti pažeidėjus, taip apginant jo pažeistas teises. Pareiškėjas paaiškina, kad Rašte nurodoma, jog atsakovas neprivalėjo atsakyti į pareiškėjo skundą, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Raštas yra atsisakymas atsakyti į pareiškėjo skundą, todėl, pareiškėjo teigimu, jis sukelia jam teisines pasekmes – pažeidžia jo teisę gauti atsakymą į rašytinį kreipimąsi į valdžios įstaigą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti, o 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nepriimdamas jo skundo, pažeidė pareiškėjo teisę į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo G. B. skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog jis nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 15 d. informacinėje policijos elektroninių paslaugų sistemoje užregistravo pranešimą ROIK 9917000026906 apie galimai padarytą administracinį nusižengimą (dėl Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje pėsčiųjų take pastebėto motorinių transporto priemonių eismo ir stovėjimo draudžiamoje vietoje). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėjo pranešimas nelaikytinas skundu viešojo administravimo srityje, bet laikytinas pranešimu, dėl kurio pradėta administracinio nusižengimo teisena. Pažymėtina, jog administracinių nusižengimų teiseną reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatos.

Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 19 d. atsakovui pateikė skundą/prašymą, kuriuo reikalavo nedelsiant informuoti, ar pareiškėjui buvo siųstas atsakymas (administracinės procedūros sprendimas) dėl skundo registruoto ROIK 9917000026906 (1), jeigu ne, paaiškinti priežastis, nurodant nagrinėjimo eigą ir numatomą išnagrinėti terminą (2), taikyti pareigų nevykdžiusiems tarnautojams atsakomybę (3), informuoti dėl kurio būtent skundo, nurodant PEPS pareiškėjui matomą ROIK, buvo siųstas 2017-07-13 šaukimas Nr. 10-9-116340(1.39E-10-12) ir informuoti apie susijusios bylos nagrinėjimo eigą, esant reikalui apklausti pareiškėją, pateikti klausimus raštu (4) ir pažyma patvirtinti šio skundo priėmimą (5).

Į šį G. B. prašymą atsakovas atsakė ginčijamu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 10-S-139006(1.39E-10-12), kuriuo informuojama apie pradėtą administracinio nusižengimo teiseną ir joje dalyvaujančius asmenis. Iš šio atsakymo turinio matyti, jog pareiškėjui atsisakyta suteikti informaciją apie administracinio nusižengimo teisenos eigą, nes jam nėra suteiktas nei vieno administracinio  nusižengimo teisenoje dalyvaujančio asmens (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 575 straipsnis) statusas. 

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame atskirajame skunde G. B. nurodo, kad jis turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, nubausti pažeidėjai ir taip apgintos jo pažeistos teisės. Taigi pareiškėjas siekia įgyti administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančio asmens statusą – būti pripažintas nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visi administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimai priimti administracinio nusižengimo teisenos metu yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, nes administracinis teismas nagrinėja bylas dėl sprendimų, priimtų viešojo administravimo srityje, o bylos dėl administracinį nusižengimą tiriančių pareigūnų sprendimų nepriskirtinos administracinio teismo kompetencijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, administracinių nusižengimų bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai  

Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti. Teisinis tokio atsisakymo pagrindas – ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas (administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti. Prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.