Civilinė byla Nr. e2A-1184-967/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30956-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2022 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Baltusa“ (toliau – ieškovė, darbdavė, UAB „Baltusa“) kreipėsi į teismą su ieškiniu A. P. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą, ir prašydama priteisti iš atsakovo 6 175,86 Eur žalos, padarytos jo neteisėtais veiksmais darbo metu, atlyginimo.
2. Ieškovė ieškinyje ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2020 m. birželio 25 d. dirbo vairuotoju ieškovės įmonėje, vykdė tarptautinius pervežimus. Teigė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, dirbdamas ieškovės įmonėje ir vairuodamas ieškovei priklausantį vilkiką Volvo, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe (toliau – transporto priemonė), sukėlė eismo įvykį, kurio metu transporto priemonė buvo apgadinta. Paaiškino, kad atsakovas nesielgė pakankamai atsargiai bei nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas nebuvo pakankamai atidus, atsargus ir rūpestingas, dėl ko susidūrė su kita transporto priemone. Po eismo įvykio transporto priemonė buvo taisoma iki 2020 m. rugpjūčio 13 d., žalos mąstas įmonei – 10 155,69 Eur, t. y. ta suma, kurią ieškovė buvo priversta sumokėti pagal remonto sąmatą. Šią aplinkybę patvirtina ne tik sąskaita apie transporto priemonės remonto kaštus, bet ir transporto priemonės priėmimo ir perdavimo aktai, iš kurių matyti, kad atsakovas perėmė transporto priemonę tik su dviem apgadinimais dešinėje pusėje (dešinės pusės galinio spoilerio <..> sudaužytas, tvirtinimas sulankstytas; ir žemiau dešinės pusės bamperio įtrūkimas), o grąžino su papildomais 7 sugadinimais kairėje pusėje. Paaiškino, kad atsižvelgiant į žalos mastą ir įvykio aplinkybes, ieškovė prašo šešių atsakovo vidutinių darbo užmokesčių žalos atlyginimo (1 029,31 Eur x 6), nes mano, kad atsakovas, kaip vairuotojas, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir atsakingai.
3. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad komandiruotės Prancūzijoje metu, vairuodamas transporto priemonę pateko į autoįvykį, kurio metu buvo apgadinta ši transporto priemonė. Teigė, kad nors autoįvykį neatsargiai manevruodama sukėlė kito automobilio vairuotoja, atsakovas, nemokėdamas prancūziškai ir negalėdamas tinkamai paaiškinti situacijos, kaltę prisiėmė sau. Įvykio vietoje buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, apie įvykį iškart informuota ieškovė. Eismo įvykio deklaracijos 11 p. pažymėta, jog transporto priemonei apgadintas žibintas, priešrūkinis žibintas, posūkio žibintas ir durys, kadangi transporto priemonė turėjo būti drausta Kasko draudimu, o šis eismo įvykis priskiriamas prie draudiminių, ieškovė privalėjo kreiptis į draudimo bendrovę ir gauti draudimo išmoką, be to, siekdamas sumažinti ieškovės išlaidas, susijusias su transporto priemonės remontu, atsakovas pagal žodinį susitarimą su ieškove internetu užsakė ir iš savo asmeninių lėšų nupirko transporto priemonės žibintus, kurių vertė 450 Eur, tačiau ieškovė atsisakė juos priimti, tuo priversdama atsakovą patirti finansinius nuostolius. Atsakovas taip pat akcentavo ir tai, kad pagal vairuotojo lusto duomenis jis minėtą vilkiką vairavo nuo 2019 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. liepos 7 d., autoįvykis įvyko 2019 m. birželio 25 d., tačiau vilkikas remontui buvo pateiktas tik 2020 m. rugpjūčio 7 d., t. y. daugiau nei po metų nuo įvykio, tuo tarpu per tą laiką buvo intensyviai naudojamas. Atsakovo teigimu, 2021 m. kovo mėn. pabaigoje minėtas vilkikas buvo su tais pačiais pažeidimais, t. y. apgadintais žibintais ir apgadintomis durimis, ką rodo kito ieškovės vairuotojo tuo metu darytos nuotraukos (jį daręs asmuo liudyti teisme nenori, bijo). Tai, anot atsakovo, rodo, kad remontas galimai iš viso nebuvo daromas, o ieškovė nori pasipelnyti jo sąskaita.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-487-727/2022 ieškovės ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, jog eismo įvykio dalyvių užpildytoje ir pasirašytoje deklaracijoje eismo įvykio kaltininkas nenurodytas.
6. Teismas nustatė, kad duomenų apie įvykio užfiksavimą byloje nėra, kaip ir duomenų apie įvykio tyrimą ir pan. (tame tarpe ir vidinio tyrimo, nebuvo mėginama pasiaiškinti situaciją, paprašyti darbuotojo paaiškinimo šiuo klausimu ir pan.).
7. Teismas sprendė, kad ginčo nagrinėjimui svarbus momentas yra ir tai, kad pati ieškovė ilgą laiką naudojo (daugiau nei metus po įvykio) vilkiką su pažeidimais, nekėlė nei remonto, nei galimo žalos atlyginimo klausimo atsakovui dirbant ieškovės įmonėje, jo atleidimo momentu ar tuoj po to. Tikėtina, kad būtų naudojusi vilkiką dar ilgiau, jeigu įmonė, kuriai vilkiko savininkas buvo patikėję jo naudojimą (įmonė, iš kurios ieškovė nuomojosi šią transporto priemonę) per eilinę techninę apžiūrą nebūtų pastebėjusi pažeidimų, kas įvyko daugiau nei po metų laiko nuo įvykio ir atsakovo atleidimo.
8. Teismas akcentavo, kad įvykio, kaip fakto, pripažinimas nėra savaiminis kaltės dėl jo įrodymas.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kas buvo daroma remonto metu, ar visi nurodyti remonto kaštai susiję su ginčo situacija ir joje galimai atsiradusiais transporto priemonės pažeidimais. Darbdavė nepateikė jokių duomenų apie tai, kokie neteisėti darbuotojo veiksmai (ar neteisėtas jo neveikimas) tiesiogiai sąlygojo ar galėjo sąlygoti žalos padarymą, taip pat jokiais objektyviais rašytiniais duomenimis nepagrindė žalos dydžio ir sąsajumo su galimai darbuotojo padarytais transporto priemonės pažeidimais.
10. Teismas taip pat laikė, kad ieškovė nepagrindė atsakovo didelio neatsargumo, kaip reiškiamo savo reikalavimo pagrindo, kuris galėjo lemti tiek įvykį, tiek žalos atsiradimą bei būti priežastiniame ryšyje su juo.
11. Teismo vertinimu, ieškovės į bylą pateikti vėlesni ginčo transporto priemonės naudojimo tarptautiniuose reisuose dokumentai suponuoja pakankamai tvirtą prielaidą manyti, kad toks naudojimas galėjo sudaryti sąlygas naujiems transporto priemonės pažeidimams, kaip to naudojimo pasekmė ir galima po metų įvykusio transporto priemonės remonto išdava.
12. Teismas sprendė, kad transporto priemonę remontavusios įmonės duomenimis remonto kaštai nėra detalizuoti, kiti byloje esantys rašytiniai duomenys bei nustatytos faktinės aplinkybės besąlygiškai neįrodo tokio masto remonto išlaidų esant eismo įvykio deklaracijoje nurodytiems apgadinimams, todėl tokie duomenys negali būti laikomi objektyviu ir patikimu įrodymu, pagrindžiančiu nuostolių dydį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-487-727/2022 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1 Teismas nors ir nurodė, jog neva ieškovė nepateikė jokių duomenų apie eismo įvykį, tačiau į bylą paties atsakovo pateikta eismo įvykio deklaracija šį teiginį paneigia. Eismo įvykio deklaracijoje užfiksuoti duomenys patvirtinta atsakovo kaltę – jis pasirašė, kad yra kaltas dėl šio eismo įvykio.
13.2. Akcentavo, jog atsakovo atsakomybę dėl žalos patvirtina ir tai, kad jis pripažino, jog buvo nupirkęs vieną iš sugadintų detalių (nors ir netinkamą) ir atvežė ją darbdavei. Be to, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ginčijo tik žalos dydį, bet ne pačios žalos padarymo faktą.
13.3. Bylos duomenys (eismo įvykio deklaracija) pilnai įrodo, kad atsakovas nesielgė pakankamai atsargiai bei nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas nebuvo pakankamai atidus, atsargus ir rūpestingas, dėl ko susidūrė su kita transporto priemone ir to pasėkoje padarė žalą ieškovei (apgadino ieškovės jam patikėtą transporto priemonę).
13.4. Pažymėjo, jog atlikti remonto darbai ir sąskaita už remonto darbus buvo išrašyta išimtinai ribose dėl atsakovo per eismo įvykį padarytų apgadinimų, tai patvirtina su patikslintu ieškiniu pateikta sąskaita faktūra ir jos vertimas.
13.5. Nėra ginčo, kad esant tam tikriems transporto priemonės pažeidimams ji gali būti eksploatuojama (kas buvo ir minėtu atveju), tačiau tai nereiškia, kad apgadinus transporto priemonę jai nebuvo padaryta žala.
13.6. Ieškovė šioje byloje patyrė didesnę žalą nei jai leidžia prisiteisti iš darbuotojo jo ribota atsakomybė, todėl net pilnai patenkinus ieškinį darbdavei patirta žala bus atlyginta nepilnai.
3. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Kaip teisingai pastebėjo teismas, ieškovė nepateikė jokių atsakovo kaltės ir jo neteisėtos veikos (veiksmų ar neveikimo) įrodymų.
14.2. Išvada, jog neva atsakovas nesielgė pakankamai atsargiai bei nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas nebuvo pakankamai atidus, atsargus ir rūpestingas, dėl ko susidūrė su kita transporto priemone ir to pasėkoje padarė žalą ieškovei (apgadino ieškovės jam patikėtą transporto priemonę), daroma remiantis tik atsakovo pateikta eismo įvykio deklaracija, tačiau palyginus eismo įvykio deklaracijos duomenis apie vilkiko sugadinimus su ieškovės į bylą pateikto vilkiko priėmimo – perdavimo akto duomenimis, aiškiai matyti neatitikimas – šiuose dokumentuose skirtingai nurodytos apgadintos vilkiko pusės. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas pagrįstai priėjo išvados, jog pildant deklaraciją žymėjimuose buvo padaryta klaida dėl eismo įvykio atvaizdavimo ir pažeidimo pusės nurodymo. Be to, pasak atsakovo, dėl eismo įvykio jo kaltės nėra, eismo įvykį neatsargiai manevruodama sukėlė kito automobilio vairuotoja, tačiau nemokėdamas prancūziškai ir negalėdamas tinkamai paaiškinti situacijos, atsakovas kaltę prisiėmė sau, užpildydamas atitinkamą deklaracijos pusę. Šios aplinkybės rodo, jog eismo įvykio deklaracija, kuria kaip atsakovo kaltės įrodymu remiasi ieškovė, dėl jos pildymo klaidų negali būti laikoma patikimu, objektyviu įrodymu.
14.3. Pasak teismo, žalos, o šiuo atveju nuostolių, dydis, jų susidarymo aplinkybės turi būti įrodytos besąlygiškai ir dėl to neturi kilti jokių abejonių. Materialinės atsakomybės taikymas neturi būti paremtas jokiomis prielaidomis, o tik tvirtais faktais. Taigi, iš byloje pateiktų duomenų turinio matyti, kad teismas visus įrodymus, susijusius su prašomos priteisti žalos dydžiu, įvertino tinkamai, tokiu atveju, ieškovė priteisintos žalos dydžio neįrodė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
3. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė
4. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-487-727/2022, kuriuo teismas ieškovės ieškinį atmetė.
5. Ieškovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, t. y. su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, jog ji neįrodė konkrečių darbuotojo veiksmų (įvykio) nulėmusio konkretų rezultatą (transporto priemonės sugadinimą ir su tuo susijusius jos nuostolius dėl transporto priemonės remonto), o taip pat, kad neįrodė atsakovo įmonei padaryto žalos dydžio.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
6. Taigi, byloje ginčas kilo dėl darbuotojo darbdavei padarytos žalos atlyginimo, o būtent dėl atsakovui darbinių funkcijų atlikimui patikėto vilkiko Volvo, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, apgadinimų masto ir remonto kaštų bei atsakovui tenkančios pareigos atlyginti žalą.
7. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, vykdydamas vairuotojo pareigas, komandiruotės metu sukėlė eismo įvykį ir stipriai apgadino minėtą transporto priemonę. Šią aplinkybę, anot jos, patvirtina transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktai, paties atsakovo pildyta eismo įvykio deklaracija, atliktų remonto darbų faktas ir ryšium su tuo ieškovei pateikta PVM sąskaita – faktūra, kurią ji apmokėjo. Ieškovės manymu, atsakovas privalo atlyginti šešių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio žalą, nes ją padarė dėl savo didelio neatsargumo, t. y. nebuvo tiek budrus ir dėmesingas, kiek reikalavo situacija, nesielgė pakankamai atsargiai, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas nebuvo pakankamai atidus, atsargus ir rūpestingas, dėl ko susidūrė su kita transporto priemone ir neišvengė žalos ieškovei padarymo.
8. Atsakovas eismo įvykio faktą pripažįsta, tačiau nepripažįsta savo kaltės dėl jo, apeliuoja į prašomos išieškoti sumos dydžio nepagrįstumą, darbdavei tenkančią kaltę dėl situacijos pasekmių.
9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo šalys 2020 m. sausio 21 d. sudarė terminuotą (Vizos D galiojimo laikotarpiui) darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas buvo priimtas į darbą ieškovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Įrašas darbo sutartyje rodo, kad ši darbo sutartis nutraukta 2020 m. birželio 25 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Jokių duomenų, susijusių su darbo sutarties nutraukimo faktu ir nurodytu to pagrindu, byloje nėra. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog ieškovės įmonėje dirbo nuo 2019 m. gegužės 11 d., ir kad nuo 2019 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. liepos 7 d. buvo komandiruotas į užsienį, jis pripažįsta buvimo šiuo laikotarpiu užsienio komandiruotėje faktą, tą įrodo ir darbdavės pateikti tachografo duomenys, kurių atsakovas neginčijo, todėl nepaisant to, kad byloje esanti darbo sutartis sudaryta tik 2020 m. sausio 21 d., nėra pagrindo nesutikti, kad atsakovas ieškovės įmonėje dirbo ir iki to.
10. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2019 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. liepos 7 d. buvo komandiruotas ir vairavo jam patikėtą transporto priemonę, ir kad 2019 m. birželio 25 d. pateko į eismo įvykį, kurio metu transporto priemonė buvo nežymiai apgadinta.
11. Nustatyta, kad ieškovė šią transporto priemonę nuomojasi iš Lenkijos įmonės Sp. z. o. o. ,,Fenil“ 2019 m. sausio 3 d. Automobilio nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kurios 2.1 p. numato ieškovės, kaip nuomininkės, pareigą remontuoti transporto priemonę savo lėšomis, apmokėti remonto kaštus, jeigu tokie būtų. Iš transporto priemonės registracijos liudijimo matyti, kad ji yra 2018 metų gamybos, nuosavybės teise priklauso Lenkijos įmonei VFS Uslugi Finansowe Polska Ltd, kuri yra pavedusi minėtai Lenkijos įmonei Sp. z. o. o. ,,Fenil“ naudotis šiuo vilkiku nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 1 d. Ieškovės pateikta Tarptautinė automobilių draudimo kortelė rodo, kad vilkiko savininkė buvo apdraudusi vilkiką laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. spalio 30 d., ieškovo teigimu, šiuo draudimu yra apdrausta vairuotojo civilinė atsakomybė. Transporto priemonė nebuvo draustas Kasko draudimu.
12. Taigi, atsakovui esant komandiruotėje minėtu laikotarpiu ir vairuojant transporto priemonę, 2020 m. birželio 25 d. įvyko eismo įvykis, tai įrodo byloje esanti abiejų šio eismo įvykio dalyvių užpildyta ir pasirašyta deklaracija (lietuviška jos forma). Eismo įvykio deklaracijos 11 p. pažymėta, jog transporto priemonei apgadintas žibintas, priešrūkinis žibintas, posūkio žibintas ir durys, iš schemoje esančio atvaizdavimo matyti, jog kalbama apie dešinės transporto priemonės pusės apgadinimus.
13. Ieškovės į bylą pateiktas automobilio priėmimo – perdavimo aktas (data nenurodyta) rodo, kad vairuotojas M. perdavė, o atsakovas priėmė ginčo transporto priemonę su nežymiais jos dešinės pusės pažeidimais: nežymiai sulankstytas dešinės pusės galinis spoileris, žemiau dešinės pusės bamperio įtrūkimas. Kitas ieškovės į bylą pateiktas automobilio priėmimo – perdavimo aktas (data nurodyta įrašyta ranka ,,07.07“) rodo, kad atsakovas perdavė, o kitas vairuotojas K. priėmė tą pačią transporto priemonę su atsiradusiais kairės pusės pažeidimais: įduba kairės pusės durelių apačioje, įskilęs kairysis posūkis, gilūs kairiojo žibinto įbrėžimai ir įskilimai, gilūs kairiojo priešrūkinio žibinto įskilimai, gumos pėdsakai ant kairės pusės bamperio, smulkūs kairės pusės posūkio žibinto ir priešrūkinio žibinto įdrėskimai, įduba ant kapoto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pačiam atsakovui neginčijus eismo įvykio fakto, tikėtina, kad pildant deklaraciją žymėjimuose buvo padaryta klaida dėl eismo įvykio atvaizdavimo ir pažeidimo pusės nurodymo. Ieškovės pateikti duomenys ir vadovo paaiškinimai rodo, kad 2020 m. rugpjūčio 7–13 d. (t. y. jau nutraukus darbo teisinius santykiams su atsakovu) ši transporto priemonė buvo remontuojama, remontui jį pridavė Ribotos atsakomybės bendrovė ,,Fenil“, t. y. vilkiko nuomotojas, kuris 2020 m. rugpjūčio 13 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitą–faktūrą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 10 155,69 Eur sumai. Ieškovė ją apmokėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
14. Tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniame skunde, ieškovė laikosi pozicijos, jog bylos duomenys (eismo įvykio deklaracija) pilnai įrodo, kad atsakovas nesielgė pakankamai atsargiai bei nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas nebuvo pakankamai atidus, atsargus ir rūpestingas, dėl ko susidūrė su kita transporto priemone ir to pasėkoje padarė žalą ieškovui (apgadino ieškovo jam patikėtą transporto priemonę).
15. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje: turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė ir turi būti nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisiniai santykių buvimas, žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Taigi nagrinėjamu atveju būtent darbdaviui (ieškovei) tenka pareiga įrodyti visas atsakovo (darbuotojo) deliktinės atsakomybės sąlygas.
16. Byloje yra nustatyta, kad atsakovui esant komandiruotėje laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. liepos 7 d. ir vairuojant transporto priemonę, 2020 m. birželio 25 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu nežymiai buvo apgadintas vilkikas Volvo, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, tai įrodo byloje esanti abiejų šio eismo įvykio dalyvių užpildyta ir pasirašyta deklaracija. Atsakovas teigia, kad ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kad transporto priemonė buvo apgadinta būtent dėl jo kaltės, taigi, liko neįrodytas esminis pareikšto reikalavimo kriterijus – atsakovo didelis neatsargumas, kaip jo kaltės forma. Atsakovas abejones grindžia tuo, jog pati ieškovė ilgą laiką naudojo (daugiau nei metus po įvykio) vilkiką su pažeidimais, nekėlė nei remonto, nei galimo žalos atlyginimo klausimo atsakovui dirbant ieškovės įmonėje, jo atleidimo momentu ar tuoj po to, mano, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kas buvo daroma remonto metu, ar visi nurodyti remonto kaštai susiję su ginčo situacija.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas yra fakto klausimai, kurių konstatavimas neatsiejamas nuo procesinių teisės normų, apibrėžiančių įrodymų vertinimo ir kitas taisykles, taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-500/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 177/2011). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12,178 straipsnis). Pažymėtina, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis).
18. Visų pirma, teisėjų kolegija sprendžia, jog darbuotojo kaltės dėl žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais, policijos įstaigos surinktais duomenimis ir kt. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė tokių duomenų į bylą nėra pateikusi ir iš jos paaiškinimų nustatyta, kad ji duomenų apie įvykio užfiksavimą neturi, o taip pat, kad ji nevykdė įvykio tyrimo ir pan. (tame tarpe ir vidinio tyrimo, nebuvo mėginama pasiaiškinti situacijos, paprašyti darbuotojo paaiškinimo šiuo klausimu ir pan.), todėl spęstina, kad byloje nėra pakankamai įrodymų atsakovo kaltei dėl eismo įvykio nustatyti. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas, taip pat, kaip ir kitos transporto priemonės vairuotoja, pasirašė ant eismo įvykio deklaracijos, neįrodo aplinkybės, jog eismo įvykis buvo sukeltas kaltais atsakovo veiksmais, juo labiau, kad įvykio deklaracijoje nurodytos kitos aplinkybės taip pat neatitinka šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų jų pozicijų, kiek tai susiję su transporto priemonei padarytų pažeidimų vieta.
19. Teisėjų kolegija vertina ir tą aplinkybę, jog pati ieškovė ilgą laiką naudojo (daugiau nei metus po įvykio) transporto priemonę su pažeidimais, nekėlė nei remonto, nei galimo žalos atlyginimo klausimo atsakovui dirbant ieškovės įmonėje, jo atleidimo momentu ar tuoj po to. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog tikėtina, kad ieškovė būtų naudojusi transporto priemonę ir ilgiau, jeigu įmonė, kuriai transporto priemonės savininkas buvo patikėjęs jos naudojimą (įmonė, iš kurios ieškovė nuomojosi šią transporto priemonę) per eilinę techninę apžiūrą nebūtų pastebėjusi pažeidimų, kas įvyko daugiau nei po metų laiko nuo eismo įvykio ir atsakovo atleidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nustatyta atsakovo kaltė dėl įvykio, o įvykio, kaip fakto, pripažinimas nėra savaiminis kaltės dėl jo įrodymas. Byloje nėra įrodytas atsakovo didelis neatsargumas, kaip reiškiamas reikalavimo pagrindas, kuris galėjo lemti tiek įvykį, tiek žalos atsiradimą bei būti priežastiniame ryšyje su juo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, jog darbdavė neatliko jokio tyrimo, neapklausė vairuotojo, neinformavo nuomotojo, ilgą laiką naudojo transporto priemonę, faktiškai tuo nepripažindama ir nematydama žalos padarymo fakto, nereiškė dėl to vairuotojui (atsakovui) pretenzijų. O pačios ieškovės tolimesnis naudojimasis transporto priemone reisuose leidžia daryti išvadą, kad toks naudojimas galėjo sudaryti sąlygas naujiems transporto priemonės pažeidimams, kaip to naudojimo pasekmė ir galima po metų įvykusios transporto priemonės remonto išdava. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje ieškovė neįrodė esminio pareikšto reikalavimo kriterijaus – atsakovo didelio neatsargumo kaip jo kaltės formos.
20. DK 151 straipsnis nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. DK 152 straipsnyje nustatyta, kad atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (1 dalis). Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika (2 dalis); darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusios darbo sutarties šalies finansines ir ekonomines galimybes, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Kai tam tikram darbuotojui atlygintinos turtinės žalos dydis sumažinamas, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintinos turtinės žalos dydį kitiems kartu žalą padariusiems asmenims (3 dalis).
21. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.247 straipsniu atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo nustatyti individualizuotai. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 6 175,86 Eur žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliaciniame skunde išsakyta pozicija, jog atlikti remonto darbai ir sąskaita už remonto darbus buvo išrašyta išimtinai ribose dėl atsakovo per eismo įvykį padarytų apgadinimų, o tai patvirtina su patikslintu ieškiniu pateikta sąskaita faktūra ir jos vertimas. Kadangi patikrinus ir išsamiai ištyrus byloje esančius įrodymus, t. y. ieškovės minėtą sąskaitą už remonto darbus, pastebėtina, jog sąskaitoje nėra detalizuoti remonto darbai, nėra įvardinta, už kokius konkrečiai darbus ieškovei buvo išrašyta tokio dydžio sąskaita. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog vilkiką remontavusios įmonės duomenimis remonto kaštai nėra detalizuoti, kiti byloje esantys rašytiniai duomenys bei nustatytos faktinės aplinkybės besąlygiškai neįrodo tokio masto remonto išlaidų esant eismo įvykio deklaracijoje nurodytiems apgadinimams, todėl tokie duomenys negali būti laikomi objektyviu ir patikimu įrodymu, pagrindžiančiu nuostolių dydį, ir tokius ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
22. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias darbo teisinius santykius, ar procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą byloje. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, įvertino įrodymus bei taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
24. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
25. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateikto apeliacinio skundo ir atsiliepime į jį kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą sprendimą, kurio naikinti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
26. Kadangi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas atsakovo turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
27. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdamas patirtas išlaidas 2022 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 300 Eur sumai bei mokėjimą patvirtinančiu 2022 m. kovo 30 d. mokėjimo nurodymu „Swedbank“ banke. Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokatės D. B. suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
28. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-487-727/2022.
Priteisti atsakovui A. P., gim. (duomenys neskelbtini), paso (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“, juridinio asmens kodas 303234303, 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjai Asta Jakutytė-Sungailienė
Urmila Valiukienė
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė